Читать книгу Atsakymas – ne! - Charlene Sands - Страница 2

Šįkart Lenės lūpos liepsnojo ne nuo Ono Pupus, o nuo vyro vardu Tajus, kurio spontaniški bučiniai žodžiui įžūlus suteikė visai naują reikšmę.

Važiuojant sportiniu Tajaus automobiliu pakrantės keliu, šiltas Havajų brizas suvėlė Lenės plaukus nauju laukiniu stiliumi. Lenė prisiminė pamokymą, tėvo įkaltą jai į galvą.

Norėk atsargiai.

Ji jautėsi vieniša ir nusiminusi, nežinanti, ko nori. Mėgino įtikinti save, kad po Džastino išdavystės laikosi gerai, bet iš tiesų tikėjosi kokio nors įvykio ar žmogaus, kurie išsklaidytų jos blogą nuotaiką.

Ir štai: kaip perkūnas iš giedro dangaus pasirodė šis stulbinantis paslaptingas vyras ir Elenos širdis vėl ėmė plakti smarkiau. Kūnas tvinkčiojo iš susijaudinimo. Nervai dilgčiojo ir ji jautėsi iš tikrųjų gyva. Mergina gavo, ko norėjo, ir daugiau nebandys likimo abejonėmis. Tą akimirką, kai prisilietė Tajaus lūpos, ji nusprendė neatimti iš savęs puikios galimybės užmiršti praeitį.

Po dviejų dienų ji išvyks iš salos, grįš namo ir kurį laiką praleis su tėčiu. Elena vienintelė Rojalių imperijos paveldėtoja, todėl tėvas norėjo ją ne tik išmokyti verslo pagrindų, bet ir siekė, kad duktė pamėgtų verslą ne mažiau už jį patį.

Tačiau Lenė nepamėgo ir jautėsi nusivylusi. Kad ir kaip stengėsi, jai nepavyko pajusti net menkiausios aistros verslo reikalams. Juk rankose fotoaparatas, o aplink tūkstančiai nuostabių vaizdų, laukiančių, kol bus nufotografuoti.

Visa tai atidės kuriam laikui. Dabar ji išgyvena akimirką su vyru, kuris, atrodo, puikiai žino, kur tai juos nuves.

Tajus nusivežė ją į jaukų restoranėlį su vaizdu į Ramųjį vandenyną. Jie pavakarieniavo ant stogo, kur vienintelis apšvietimas buvo liepsnojantys deglai ir mėnulio šviesa. Naktis buvo tvanki ir šilta, į krantą atsimušančių bangų garsas varžėsi su Elenos širdies plakimu.