Читать книгу Atostogų romanas - Daiva Kašiubaitė - Страница 3

Lorė pagaliau įtaisė Gloriją lovoje. Ramiai, be jokio sambrūzdžio. Sutaupyti nervų, žinoma, padėjo tai, kad iš tikrųjų pacientė buvo be sąmonės.

Iškrausčiusi lagaminą Lorė telefonu susitarė dėl rytinės fizinės terapijos procedūros, paskui paruošė lengvo maisto vakarienei. Nors senosios moters būklė palengva gerėjo, per pastarąsias kelias savaites ji neteko daug svorio, todėl Lorė buvo ryžtingai nusiteikusi ant jos madingai smulkių kauliukų užauginti mažumėlę mėsos.

Kai susitvarkiusi virtuvėje Lorė pasuko atgal į ligonės kambarį, nuaidėjo skambutis. Atidariusi duris ji pamatė du vyrus, laikančius po kelias vazas su gėlėmis. Vienam iš po pažasties kyšojo milžiniška pliušinė žirafa.

– Puiku. – Lorė mostelėjo ragindama sustatyti vazas prieškambaryje. Glorijos kambaryje ji jau buvo numačiusi kelias vieteles, strategiškai tinkamas gėlių kompozicijoms. – Vertinu žaibišką aptarnavimą.

– Klientas prašė paklausti, ar jūs dabar jau patenkinta.

Lorė nusišypsojo.

– Toli gražu – taip jam ir pasakykite.

Vyras gūžtelėjo pečiais ir abu nuėjo.

Paėmusi dvi didesnes vazas Lorė patraukė į darbo kabinetą, šiuo metu atstojantį jaukią palatą. Kai viską sunešė ir išdėliojo, Glorija pagaliau atsimerkė.

– Ką čia darai? – Jos balsas buvo stebėtinai stiprus – niekada nepagalvotum, kad ką tik buvo visiškai apdujusi nuo nuskausminamųjų.

– Sustačiau jūsų anūkėlių atsiųstas gėles. Nuostabios, tiesa?

– Ne. Nekenčiu gėlių. Be to, nėra jokios priežasties anūkams man ką nors siųsti. Jie pernelyg savanaudžiai.

Lorė šiai nuomonei visiškai pritarė, bet pasistengė išlaikyti linksmą šypsenėlę.

– Tik pauostykite, koks kvapas! Nejaugi nepatinka?

– Nė trupučio. Nuskintos gėlės greit nuvysta, o tai man įvaro depresiją. Išmesk jas.

– Nepykite, bet jos liks čia. – Nė kiek nesutrikusi dėl pacientės nepasitenkinimo Lorė paskutinį kartą nuėjo į prieškambarį ir netrukus grįžo nešina žirafa.

Mažumėlę kilstelėjusi lovą Glorija įsmeigė žvilgsnį į pliušinį gyvūną.

– Kas čia? Kokia bjauri!

Lorė meiliai apkabino minkštutį žaislą.

– Jos paskirtis – sukelti jums šypseną. Mano manymu, žirafa žavinga.

– Tavo kriterijai tiesiog niekingai žemi.

– Man taip neatrodo. – Lorė patupdė žaislą į kampą. – Gerai, čia jau viską sutvarkiau. Laikas valgyti. Jums tikriausiai jau žarna žarną ryja.

– Aš nealkana. Išeik.

Lorė pakluso, bet nuėjo tik iki virtuvės. Įkišusi pirmąjį patiekalą į mikrobangų krosnelę dar kartą patikrino kitus užkandžius. Atrodo, viskas gerai. Kai maistas sušilo, ji paėmė padėklą ir nužingsniavo į kambarį.

Nors Glorija pareiškė nenorinti vakarienės, ji buvo dar labiau pakėlusi lovą – tarsi kažko lauktų. O tai jau geras ženklas.

– Na, pirmyn, – žvaliai tarė Lorė, dėdama padėklą ant staliuko.

Pašnairavusi į maistą Glorija stumtelėjo stalą šalin.

– Tai šlykštu, aš tokio šlamšto nevalgysiu. Negaliu net žiūrėti – juk sakiau, kad nesu alkana.

Lorė įsisprendė kumščiais į šonus. Dauguma irzlių pacientų bent jau bandydavo elgtis maloniau. Vis dėlto pyktis ir baimė dažniausiai išsivadėdavo po poros dienų. Bet Glorija, regis, nė nemano suminkštėti. Kieta… Netgi nusipelno šiokios tokios pagarbos.

– Jūs sudžiūvusi kaip pagalys, – ramiai tarė. – Yra du būdai tai ištaisyti: arba valgysite ir priaugsite kelis kilogramus, arba įstatysiu į veną maitinimo vamzdelį. Remdamasi profesiniais pastebėjimais galiu pranešti, kad netrukus užsimanysite valgyti, nes kebeknė su vamzdeliais – baisiai nemalonus reikalas. Vis dėlto rinktis jums, ne man. Juk esate turtinga, ar ne? Tokiems žmonėms priklauso viskas, kas geriausia.

– Tikrai? Tai kodėl tu vis dar čia?

Lorė sumirksėjo. Aišku… Pacientės liežuviui liga nė trupučio nepakenkė.

– Todėl, kad aš geriausia. Ir tikrai viena iš brangiausių – jums tai turėtų daryti įspūdį.

Nužvelgusi ją nuo galvos iki kojų Glorija niekinamai prunkštelėjo.

– Esi vargana apskurėlė. Nuo tavęs dvelkte dvelkia skurdu.

– Ar tik neprimenu jums praeities? Tikriausiai mintyse atgijo asmeninė patirtis? Juk ir jūs pradėjote nuo nulio. Jei neklystu, pirmasis jūsų darbas buvo viešbutyje – tvarkėte kambarius.

Glorija jai pasiuntė triuškinamą žvilgsnį.

– Neketinu su tavimi aptarinėti savo praeities!

– Kodėl? Tiesą sakant, man be galo įdomu, kaip išsikapanojote iš to liūno. Sukūrėte imperiją tada, kai kitos nedrįsdavo net pasvajoti apie tokias aukštumas. Esate pionierė, ir už tai lenkiu prieš jus galvą.

– Manai, man rūpi tavo nuomonė?

Sekundėlę pamąsčiusi Lorė nusišypsojo.

– Manau, kad rūpi. Abejoju, ar be manęs pasaulyje yra dar bent vienas žmogelis, kuris jus gerbtų. Bet tai jau jų bėdos. – Vėl privežusi staliuką prie lovos ji paslinko padėklą arčiau Glorijos. – Patiekalus parinkau tik kelioms dienoms. Maisto tiekimo įmonė paliko valgiaraštį, todėl galėsite jį peržvelgti ir užsisakyti tai, kas jums patinka. Jeigu nieko neišsirinksite, nusisamdykite virėją – tai irgi nebloga mintis.

Ligonės veido išraiška išliko abejinga, bet Lorė tarėsi pastebėjusi šmėkštelint kažkokį jausmą. Tik gaila, kad nespėjo atpažinti.

– Matau, tau patinka švaistytis mano pinigais, – burbtelėjo Glorija.

Lorė neišlaikiusi prunkštelėjo, nors suprato, kad pašnekovė nė neketino juokauti.

– Tai vienas iš mano profesijos privalumų. Gal supjaustyti vištieną?

Glorija prisimerkė.

– Nebent trokšti, kad persmeigčiau tave šakute.

– Esu nepaprastai vikri, todėl jums tektų judėti žaibiškai.

– Turiu tam puikų motyvą.

Štai ir pirmoji prošvaistė – lyg ir menkas humoro švystelėjimas. Dar vienas geras ženklas.

– Na, kol kas paliksiu jus ramybėje. Valgykite. Gal įjungti televizorių? – Atidariusi spintelę su vaizdo aparatūra Lorė padėjo ant lovos nuotolinio valdymo pultelį. – Jeigu ko nors reikės, šūktelėkite.

Baigiantis darbo laikui Lorė jautėsi tarsi pervažiuota traukinio. Po Glorijos niurnėjimo, skundų dėl pernelyg kietos lovos, per minkštos pagalvės, keisto patalynės kvapo ir tele vizoriaus burzgimo iš menkučio jųdviejų artumo proveržio beliko blankus prisiminimas.

– Iškviesiu meistrą ir sutaisys, – sukaupusi kantrybės likučius pažadėjo ji. Teko kaip reikiant tvardytis, kad neimtų žvilgčioti į laikrodį. Ši diena neabejotinai buvo pati ilgiausia jos gyvenime. O pagalvojus, kad su Glorija praleido tik popietę, šiaušėsi plaukai. Todėl geriau jau nemąstyti ir nuolat sau kartoti, jog vargšė senutė turi priežasčių būti nelaiminga. Po kurio laiko reikalai pagerės.

Šiek tiek po penkių nuėjusi į virtuvę Lorė išvydo aukštą, gražią pilnakrūtę moterį, kraustančią didžiulį krepšį. Sprendžiant iš uniformos buvo aišku, kad ji irgi slaugytoja, o išvaizda pasufleravo, koks asmuo ją įdarbino.

– Labas. – Moters veidas nušvito šypsena. – Aš – Sendė Larson, saulėlydžio meto slaugytoja. Beje, pirmąkart pataikiau tokiu laiku – paprastai dirbu naktį. Kitaip tariant, esu budinti tamsoje. Panašu į detektyvo pavadinimą… Arba pornografinio filmo, ar ne? – Ji dar plačiau nusišypsojo. – Net nežinau, į kurį iš jų labiau norėčiau patekti. Vieną gražią dieną…

Nors Lorės pilvo raumenys nei iš šio, nei iš to susitraukė, ji iš visų jėgų pasistengė maloniai šyptelėti. Kas, po galais, jai darosi? Taip, parinkdamas kitą slaugytoją Reidas liko ištikimas savo stiliui. Na ir kas? Juk kitaip ir negalėjo būti. O kas jai darbo?

Ji ryžtingai suėmė save į rankas ir nušvietė kolegei padėtį.

– Šiuo metu ligonė pavargusi, todėl yra kiek irzloka. Bet kentėti galima.

– Niekis, susidorosiu, – užtikrino Sendė. – Kai globotiniai ima mane varginti, pradedu pasakoti savo mėgstamiausios muilo operos siužetą. Paprastai tai sukelia tokį mirtiną nuobodulį, kad jie užmiega. Būtent todėl man ir patinka naktinė pamaina. Jūs, šviesos mergytės, per daug nusiplūkiate. – Ji palinko Lorei prie ausies. – Bet šis darbas turėtų mums patikti bet kokiomis sąlygomis. Tik pagalvok – aštuonios valandos už dvylikos valandų atlyginimą!

– Taip, tai išties puiku. Einu atsisveikinti su Glorija.

– Žinoma eik. Pasimatysime rytoj.

Tylomis linktelėjusi Lorė nuslinko į kambarį.

– Aš jau išeinu. Ryte vėl pasimatysime.

Pakėlusi akis nuo žurnalo Glorija pažvelgė į ją pro akinių viršų.

– Man nė kiek neįdomu, kada tu ateini ir kada išeini. Gali kėpsoti čia arba dingti – kaip tau patinka.

Lorė išsišiepė.

– Aš irgi puikiai praleidau dieną. Nedėkokite, Glorija, nereikia – man buvo labai malonu.

Palikęs korvetę stovėjimo aikštelėje Reidas pasuko link „Senamiesčio sporto ir kepsnių baro". Sustojęs priešais šonines duris jis kokią minutę spoksojo į rankeną, paskui tvirtai sau tarė, kad nebus taip blogai, kaip įsivaizduoja.

Dirbo čia nuo to laiko, kai susižalojo petį ir paliko beisbolą. Dirbo… Šis žodis nelabai tiko jo veiklai šioje įmonėje apibūdinti. Oficialiai jis buvo paskirtas pagrindiniu vadovu, o iš tikrųjų pasirodydavo ir išnykdavo kada panorėjęs. Darė tik tai, kas jam patiko: retkarčiais padirbėdavo už baro, linksmindavo lankytojus beisbolo laikų nuotykiais ir samdydavo moteriškosios lyties personalą. Sporto barą visada laikė savo prieglobsčiu – vieta, kurioje buvo garsus ir mylimas. Deja, šiandien šis lizdelis tapo tik dar vienu gėdos stulpu. Viduje nebuvo nė vieno jo nepažįstančio asmens ir – galėtų drąsiai lažintis iš savo įspūdingos sąskaitos banke – nė vieno, neskaičiusio šios dienos laikraščio.

– Tegul viskas prasmenga skradžiai – tiesiai pragaran, – nusiminęs suniurnėjo Reidas ir atsirakino duris.

Nusprendęs nevilkinti kankynės jis iš tolo aplenkė santykinai saugų savo kabinetą ir įžengė į salę. Kuo anksčiau priims smūgį, tuo greičiau galės pradėti laižytis. Žemas pokalbių gaudesys akimirksniu nuščiuvo ir į Reidą susmigo daugybė porų akių, bet jis nesustojo.

– Sveikas, širduk, – šūktelėjo viena iš padavėjų ir jos lūpas papuošė paslaptinga, beveik įprasta šypsenėlė. – Gera tave matyti.

Tylomis linktelėjęs jis ėmė spraustis pro „laimingosios valandos" lankytojų minią.

– Ei, Reidai! – riktelėjo nematytas vaikinas. – Kaip laikaisi?

Nekreipdamas į jį dėmesio Reidas atidžiai permetė žvilgsniu nuolatinių klientų grupeles ir pamatęs kampe du širdžiai artimus veidus pasuko prie jų.

– Mielasis, – Medė – kita padavėja – sugriebė jį už rankos, – nesikrimsk. Tos poniutės šnekos – grynas mėšlas. Mudviejų meilės naktis buvo fantastiška. Jeigu reikės pasirašyti kokį laišką ar dar ką nors, būtinai man pasakyk.

Reidas išsiblaškęs linktelėjo krūtiningai brunetei. Nors gerai žinojo, kad su ja permiegojo, tačiau nepajėgė prisiminti nieko konkretaus iš savo ūmai aptemusios seksualinės praeities. Nuskubėjęs prie brolių jis dėkingas šlumštelėjo ant jų pritrauktos kėdės. Jie buvo iš anksto pristūmę staliuką prie didelės vitrinos, kupinos įvairiausio sportinio šlamšto, ir norėdami apsaugoti nuo tiesioginių žvilgsnių, paliko jam kampinę vietą.

Kolas stumtelėjo didelį bokalą alaus.

– Ar dar gyvas?

– O kaip tau atrodo? – Reidas godžiai atsigėrė. – Dievulis man atriekė mažą riekelę pragaro.

Volkeris užjaučiamai susiraukė.

– Man ji panašesnė į didelę.

Reidas žvilgtelėjo į tortiljos paplotėlius su sūriu, bet neturėjo apetito.

– O apmaudžiausia, kad aš tos moters netgi neprisimenu. Mudu bendravome kaip tik tą savaitę, kai maniškiai žaidė atkrintamąsias varžybas. Nė neabejoju, kad buvau girtas. – Jis papurtė galvą. – Koks skirtumas? Moteriškė užsimanė prakeikto keršto – ir atkeršijo. Apniko žurnalistai – jie nesidrovėdami šliaužioja po visą laivą.

– Tavo valtis visiškai nepritaikyta gynybai, – pastebėjo Volkeris.

Kolas kilstelėjo antakius.

– Ir šitaip kalba mudviejų brolis, buvęs jūrų laivyno karininkas!

– Žino, ką sako, – burbtelėjo Reidas. – Reikia iš ten nešdintis. Svarsčiau apie viešbutį, bet ten mane lengvai surastų. Kas nors iš personalo pasinaudotų proga pralobti ir parduotų informaciją.

– Gali pagyventi pas mudu su Pene, – pasiūlė Kolas. – Užteks vietos.

Reidas susimąstė. Namas gana didelis, bet juodu ir be jo turi rūpesčių – mažas vaikas ir visa kita…

– Ačiū, ne. Tik painiočiausi po kojomis.

– Tu mums nė kiek netrukdysi, – patikino Kolas.

Volkeris gūžtelėjo pečiais.

– Gali užgriūti pas mane, tačiau turėsi miegoti ant sofos.

Reidas šyptelėjo.

– Nors ir labai viliojanti perspektyva, bet atsisakysiu.

– Galėtum apsigyventi pas Gloriją, – staiga sugalvojo Kolas. – Niekas nesusiprastų ten tavęs ieškoti. Minėjai, kad viena iš slaugytojų įtaisė ją pirmame aukšte.

– Darbo kabinete, – lėtai ištarė Reidas, įnirtingai svarstydamas atsivėrusią galimybę.

– Turėtum visą antrą aukštą, – pagyvėjo ir Volkeris.

– Ten galybė vietos, – sumurmėjo Reidas. Be to, atsikraustydamas velniškai įsiutintų Lorę, o tai jau panašu į tikrą malonumą.

Prie jų staliuko priėjo aukšta, nuostabiai nuaugusi, žurnalų viršelių modelio grožiu apdovanota moteris ir žavingai nusišypsojo.

– Brangusis, norėjau pasakyti, kad mudviejų naktis buvo nepakartojama. Iki šiol prisimenu kiekvieną smulkmeną ir su mielu noru viešai apie tai pareikšiu. Gali užsirašyti mano telefono numerį.

Įdėmiai ištyrinėjęs jos veidą Reidas suvokė, kad nepamena, ar yra kada nors ją matęs. Ir ką gi tai pasako apie jo asmenybę?

– Dėkoju. Labai vertinu tavo pasiūlytą pagalbą. Jeigu prireiks parašų, būtinai su tavimi susisieksiu.

– Gerai. Trokštu tau padėti – visur ir visada.

Moteris nusisuko ir nuplaukė. Reidas įsmeigė žvilgsnį į nusiūbuojančius klubus ir nieko nepajuto. Ničnieko. Po tokios negandos tikriausiai praeis daug mėnesių, kol vėl pajėgs galvoti apie seksą. Ar gali gyvenimas būti dar niūresnis?

Jis atsisuko į brolius ir atsilošė kėdėje.

– Ta žurnalistė pričiupo mane už kiaušių. Negaliu paduoti jos į teismą, nes nėra jokių šansų laimėti. Būtų cirkas, ne teismo procesas, o linksmybių man jau ir taip iki kaklo. Nenoriu. Vadybininkas patarė trumpam pasislėpti ir pralaukti audrą. Jis įsitikinęs, kad viskas greitai aprims.

– Manau, jis teisus, – pritarė Volkeris. – Žmonės netruks susidomėti kieno nors kito gyvenimu.

– Kada? – paklausė Reidas suprasdamas, kad jam bet koks laiko tarpas atrodys pernelyg ilgas. – Šnekėjausi su juo ir apie kitus straipsnyje paminėtus kaltinimus. Ta kalė pareiškė, kad apgaudinėjau vaikus ir pažadėjęs nenueidavau į labdaros renginius. Tai melas!

Jis tikrai taip nesielgė. Negalėjo pakęsti viešų pasirodymų, nemokėjo sakyti kalbų, todėl atmesdavo visus kvietimus į tokius renginius ar susitikimus. Atsipirkdavo išrašydamas čekį… Tiksliau, išrašydavo vadybininkas.

– Tai, kad kažkoks vaikutis atsiuntė man laišką, kviesdamas į kažkokią labdaros šventę, dar nereiškia, jog turiu pulti į automobilį ir ten lėkti. Bet žurnalistė mano kitaip.

– Liaukis save ėdęs, – tarė Kolas. – Dabar jau vis tiek nieko nepakeisi.

Reidas sukando dantis. Taip, nepakeis. Bet apmaudu, kai tave neteisingai nupiešia kaip paskutinį pašlemėką.

– Paklausiau Seto, kas ten nutiko su ta straipsnyje paminėta vaikų beisbolo komanda, nuvykusia į valstijos čempionato rungtynes. Jis sako, kad tai paprasčiausias nesusipratimas. Kelionių agentūra kažką supainiojo. Nieko apie tai nežinojau.

Broliai žvelgė į jį su užuojauta, bet tai toli gražu nenumaldė sąžinės graužimo. O ar gali kas nors jį numaldyti, kai esi kaltinamas tokiais dalykais? Pasak autorės, jis pasisiūlė paremti vaikus, apmokėdamas kelionę į varžybas, bet „užmiršo" nupirkti atgalinius bilietus. Vaikai ir jų artimieji įstrigo už kelių šimtų kilometrų nuo namų, be jokios galimybės sugrįžti.

– Aš nieko blogo nepadariau, – suburbėjo Reidas. Tiesą sakant, jis iš viso nieko nepadarė. – Liepiau Setui persiųsti man gerbėjų laiškus, prašymus suteikti paramą, kvietimus prisidėti prie labdaros. Ketinu pats viską perskaityti.

– O kas tada?.. – pasiteiravo Kolas.

– Velnias žino. Ką nors veiksiu. Privalau. Patyčios dėl mano pajėgumų lovoje yra niekis, palyginti su kaltinimu, kad skriaudžiu vaikus. Niekada to nepadaryčiau. – Reidas neturėjo net minties niekam kenkti. Tikriausiai dėl to ir nusprendė niekur nesivelti – taip mažiau šansų suklysti. – Šlamštas, – iškošė. – Mano gyvenimas pasiekė žemiausią lygį.

– Ar dabar jautiesi dar blogiau nei tada, kai susižeidei petį? – paklausė Volkeris.

– Ne, – tyliai atsakė Reidas. – Blogiau nei tada jaustis neįmanoma.

Volkeris gūžtelėjo pečiais.

– Tik bandau paskatinti blaiviau mąstyti.

Ne, taip blogai dar nėra, bet nedaug trūksta, – pagalvojo Reidas. Visai nedaug.

Palaukęs iki dešimtos vakaro Reidas nuvažiavo į savo laivą. Kad galėtų persigabenti daiktus, pasiskolino iš Volkerio visureigį. Nors buvo jau vėlu, ant doko dar trynėsi pora fotografų, kurie nedelsdami ėmėsi darbo. Reidas išgirdo, kaip vienas iš jų kažkam paskambino ir pranešė, kad jis grįžo namo. Ausis pasiekė ir jam skirtas patarimas įlįsti į internetą pasimokyti, kaip patenkinti moterį.

Reidas per dvidešimt minučių susikrovė du lagaminus ir patraukė atgal į stovėjimo aikštelę. Vilkikas, kurį buvo nusisamdęs, pririedėjo artyn ir sustojo, užkirsdamas kelią fotografų automobiliams – žmogeliai neturės jokios galimybės jo pasekti. Vaikinukas pastovės dar kelias minutes ir pasitrauks. Per tiek laiko Reidas spės išnykti iš akiračio.

Volkeris laukė jo prie Glorijos namo ir padėjo iškelti lagaminus. Pakui juodu apsikeitė rakteliais ir jis išlėkė. Korvetė jau buvo paslėpta garaže.

– Prieš akis velniškai šaunus gyvenimėlis, – sumurmėjo Reidas ir įslinko į vidų.

Prie laiptų jis pakėlė akis ir sustingo, išvydęs žemyn lipančią kažkur matytą aukštą šviesiaplaukę. Ji nusišypsojo.

– Sveikas, Reidai. Kaip sekasi?

– Gerai, – sumelavo jis, stengdamasis prisiminti, iš kur šią moterį pažįsta. Tik vėliau, atkreipęs dėmesį į chalatą, suvokė, kad ji – viena iš Glorijos slaugytojų.

– Aš Sendė, – paslaugiai priminė ji. – Sendė Larson. Pameni? Mudu tada ilgokai kalbėjomės dėl darbo.

Teisybė. Ir sprendžiant iš spindulingos jos šypsenos, tas pokalbis praėjo gana sklandžiai. Dabar Reidas prisiminė – Sendė be galo troško pasimylėti su savo mėgstamiausiu beisbolo žaidėju, ir juodu kaip reikiant pasismagino ant jo milžiniško rašomojo stalo „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare".

– Girdėjau, kad persikraustai čia gyventi.

– Laikinai.

– Žinoma. Tai suprantama. – Sendė palietė jam ranką. – Klausyk… Ta popietė su tavimi buvo pasakiška, bet po to sutikau vieną žmogų ir užmezgiau artimus santykius. Rimtus. Todėl trumpalaikis seksas man jau nebeįdomus. Neįsižeisk, gerai?

– Jokiu būdu. – Reidas pasistengė išlaikyti maloniai dėmesingą veido išraišką.

Jam dabar mažiausiai rūpėjo naktis su Sende, bet ne tai svarbiausia. Pagal taisykles ši moteris turėtų būti iki ausų jį įsimylėjusi, nes jis juk ne bet kas, o Reidas Buchananas!

Keista, kad po tokios dienelės jis dar sugeba kažkuo stebėtis…

Lorė atėjo į darbą keliomis minutėmis anksčiau. Pasikabinusi paltą į spintą ji patraukė virtuvėn, kur rado dar vieną aukštą nuostabios figūros gražuolę. Ir tą pačią sekundę pasijuto esanti žemaūgė ir plokščia it lenta.

Na ir reakcija! Argi ne bjauru? O dar bjauresnė buvo šį jausmą sukėlusi priežastis. Viskas per jį! Po šios minties Lorė ryžtingai nusprendė neleisti lėkštam besmegeniui mergišiui sugadinti jai dienos.

– Labas rytas, – linksmai tarė. – Aš – Lorė Džonston.

– Kristė Elsvors, – nusišypsojusi prisistatė stulbinamo grožio tamsiaplaukė. – Glorija ramiai išmiegojo visą naktį, o prabudusi iš karto užsimanė tavęs. Matyt, padarei įspūdį.

– Tikiuosi, gerą.

– Paruošiau jai pusryčius.

– Nunešiu, tu gali bėgti namo.

– Puiku! Ačiū.

Po penkių minučių Lorė su padėklu jau stovėjo prie Glorijos lovos.

– Vis dėlto sugrįžai, – tarė ši. – Kaip apmaudu.

– Girdėjau, kad norėjote mane matyti, todėl neapsimeskite, kad nesidžiaugiate.

– Nesidžiaugiu. Klausiau apie tave vildamasi, kad nusprendei nebedirbti.

– Na, tada jums nepasisekė. – Lorė padėjo pusryčius ant staliuko. – Šiandien sugalvosime kokį nors užsiėmimą. Tokį, kuris jums patiks. Ką nors tokio, kad neturėtumėte laiko niurgzti. Gal, sakau, tiktų mezgimas? Juk visi žmonės mezga.

Nekreipdama į ją dėmesio Glorija susiraukusi pabaksnojo šakute blynus.

– Aš pusryčių nevalgau. Išgersiu tik kavos.

Palinkusi virš lovos Lorė paslaptingai pritildė balsą.

– Pasakysiu jums tik du žodelius, mieloji ponia. Maitinimo vamzdelis. Neverskite manęs tapti žiežula. Geriau jau valgykite ir džiaukitės.

– Esi nemaloniausias žmogus pasaulyje.

– Girdėjau, girdėjau. Tokia nuomonė glosto mano savimeilę.

Kelias sekundėles į ją spoksojusi Glorija atkišo laikraščio lapą.

– Ar vakar perskaitei šitą?

– Laikraščiai manęs nedomina.

– Be reikalo. Moterys turi žinoti, kas vyksta pasaulyje. Bet ne apie tai kalba. Reidas laikinai atsikraustė čia gyventi. Akivaizdu, kad naudojasi mano silpnumu. Sakytum, turėtų būti jau pakankamai suaugęs, kad išsikuoptų paties prisidrėbtą mėšlą, bet kur tau! Šį sykį jaunikaitis apdergė šeimos vardą. Tas vyrukas neša vien tik gėdą ir nusivylimą.

Perskaičiusi antraštę Lorė sumirksėjo.

– Bet ar toks jau geras lovoje?.. Nepasakyčiau?.. Kažkaip nesitiki.

– Akivaizdu, kad jam nepavyko patenkinti tos žurnalistės ir ji sumanė pranešti apie tai tautiečiams. Šlykštu. Ta moteris paprasčiausia šliundra, bet mes, gink Dieve, negalime jai to sakyti. – Glorija patapšnojo per laikraštį. – Perskaityk ir pasimokyk. Mano anūkas su visomis moterimis susidoroja vienodai. Nebūk viena iš tų idiočių, kurios pameta dėl jo galvą, o paskui lieka sudaužyta širdimi. Neturiu kantrybės bendrauti su kvailėmis.

– Jūs įspėjate mane apie pavojų! – staiga susigaudžiusi šūktelėjo Lorė ir išsišiepė. – Jūs dėl manęs nerimaujate!

– Dink iš akių!

Lorė pirmąsyk jai pakluso, bet tik todėl, kad nekantravo sužinoti, ką parašė toji žurnalistė. Atsisėdusi prie virtuvės stalo ji atsivertė reikiamą puslapį ir permetusi akimis kelias pastraipas skausmingai susiraukė. Koks gi vyras norėtų būti pavadintas prastu meilužiu? Juo labiau raštu ir viešai? Skaudus reikalas. Lorė net pajuto šiokį tokį gailestį. Nors neturėjo nė menkiausio supratimo apie Reido seksualinę patirtį, jai buvo sunku patikėti, kad jis toks jau prastas. Juk vyras, perėjęs šitiek moterų, turėjo ko nors išmokti. Argi ne?

Tą akimirką jos apmąstymų objektas įslinko į virtuvę. Sugniužęs ir išsekęs. Užsitempęs tiktai džinsus, ištaršytais plaukais, nesiskutęs… žavingas. Kokius penkiolika kartų žavesnis už žavingą!

Lorė tylėdama žvelgė, kaip jis prieina prie spintelės ir įsipila puodelį kavos. Įspūdingi raumenys susitraukinėjo ir vilnijo nuo menkiausio judesio. Jis atrodė neapsakomai šiltas ir seksualus. Lorės pilve užgimė virpulys.

Pagaliau pakėlęs akis Reidas ją pastebėjo.

– Labas rytas, – burbtelėjo ir išėjo.

Šiam vyrui ji tuščia vieta. Ji jam paprasčiausiai neegzistuoja ir niekada neegzistuos. Tas juokingas fizinis potraukis pastatė ją į kvailės padėtį, iš kurios ji vargu ar kada nors išsikapanos.