Читать книгу Nerami siela - Deb Marlowe - Страница 1

Berkšyras, Anglija – 1821-ųjų metų vasara

Naktyje buvo girdėti Ribaldo juokas ir girti svaičiojimai. Plačiasparnio erelio užeigos savininkas nuoširdžiai juokdamasis išvarė likusius lankytojus į tamsą. Akimirką stovėjo klausydamas, kaip jie išsivaikšto, tvirtai žinodamas, kad rytoj visi sugrįš ir malonus monetų svoris prijuostės kišenėje padidės.

Salėje ant apleistų stalų stojo tyla, besisklaidanti dūmų užuolaida užleido vietą ramybei. Vienintelis Matėjas Kardijus nepajudėjo užeigos savininkui sušukus. Šiltai spragsėjo židinys, gardus alus, o vietinė merga, įsitaisiusi ant kelių, švelniai pirštais šukavo jam garbanas. Turėtų jaustis patenkintas.

Tačiau nesijautė.

Kekšė pirštu palietė jo ausį. Pasilenkė artyn, jos šviesūs variniai plaukai pakuteno jam smakrą, o kita ranka švelniai lyg šnabždesys glostė sprandą. Matėjas jautė kietas nuospaudas ant jos pirštų galiukų. Užsimerkęs ėmė įsivaizduoti, kaip ji liečia kitas, jautresnes, jo kūno dalis.

Kad ir koks jaudinantis vaizdas, Matėjas vis dar nesugebėjo sukaupti jėgų ir pakilti nuo kėdės. Juokinga. Kelios apgailėtinos monetos ir mergina jau jo, tačiau nuo šios minties geismas tik nežymiai krustelėjo.

Žiovaujantis užeigos savininkas įkrypavo atgal į salę. Metęs žvilgsnį į Matėją, pirštu mostelėjo merginai.

– Užmesk kėdes ant stalų, Eta, padėsiu tau iššluoti grindis, – tarė jis maloniai.

Mergina kažką sumurmėjo bandydama prieštarauti, bet vis dėlto pakilo nuo Matėjaus kelių. Nueidama perbraukė jam petį ir ranką. Matėjas suprato šį gestą kaip pažadą. Laukė, kol užplūs susidomėjimas.

Neužplūdo. Nejautė nei ramybės, nei aistros.

– Dio nel cielo, – pasakė jis. Ak, kaip pavargo nuo to degančio pykčio pilve ir venomis tekančios neapykantos. Ir taip jau ištisas savaites, nuo tada, kai sužinojo apie neįtikėtiną tėvo išdavystę.

Viskas dingo. Viskas, dėl ko jis dirbo ir ką planavo visą gyvenimą dingo perskaičius kelis šaltus žodžius. Ištisi metai darbo ir kantrybės ir štai galų gale senis vis vien juo nepasitiki. Matėjas užsitraukė nešlovę ir pirmą kartą per šimtą metų Kardijų kroviniai pateko ne į šeimos rankas. Tai daugiau, nei pajėgia pakelti vyriškas išdidumas.

O jo abejingumas buvo daugiau, nei galėjo pakęsti paleistuvė. Ji vėl grįžo ir sustojo tamsiame kampe. Tada atsirėmė į jį ir apglėbė. Įspūdinga jos krūtinė švelniai prisispaudė prie jo nugaros.

– Ar tu dar čia? – paklausė Eta, reikalaudama jo dėmesio. – Apie ką galvoji, kas taip toli nunešė mintis? – Ji šiek tiek sustingo ir atsitraukė. – Gal apie kitą moterį?

Matėjas nusišypsojo.

– Nesu toks kvailas, meilute, – su gailesčiu atsidusęs pripažino sau, kad tetrokšta pasprukti nuo jos dėmesio ir vienas grįžti viršun. Rytojus žada būti blogiausia diena gyvenime ir jokie beprasmiški prasiblaškymai nepadės tam pasiruošti.

– Tai kas yra? – pasiteiravo ji ir vėl apėjo jį papūtusi tobulą apatinę lūpą. – Tikiuosi, kad tai svarbu, – pašnibždėjo jam į ausį. – Jei net atitraukia mintis nuo užtikrinto grobio.

Jis prisitraukė ją sau prie šono. Drauge juodu įveikė trumpą atstumą iki baro. Čia tvarkėsi užeigos savininkas, trumpindamas pigių lajaus lempų dagčius ir išdidžiai blizgindamas seną medinį prekystalį. Matėjas prisėdo ant tolimiausios kėdės ir mostelėjo merginai įsitaisyti šalimais.

– Šįvakar aš išties paklydęs – mąstau apie tėvus ir sūnus. Ar žinai, – tęsė pokalbį jis, – kad sykį mano tėvas sukėlė mieste maištą dėl kek… – Eta ištiesė nugarą ir jis atsikrenkštė. – Dėl garsios kurtizanės?

Ji atsipalaidavo.

– Jis negalėtų!

Matėjas nusišypsojo pamalonintas akivaizdaus jos susidomėjimo. Net užeigos šeimininkas pasislinko arčiau, kad viską girdėtų.

– Ak, bet sukėlė. Tai nutiko Neapolyje, labai seniai. Ją vadino Karštąja Klarise, buvo gražiausia visoje Europoje. Švelniam jos lūpų rausvumui, nuostabiam klubų linkiui sukurta begalė poemų. Dramaturgai jos vardu vadino savo herojes, dailininkai garbino kaip savo mūzą. Vyrai gatvėse sekiojo jos karietą. Mano tėvas buvo tik vienas iš daugelio, kuriuos ji apžavėjo savo kerais.

– Kas nutiko? – merginos veidas nušvito, ji trumpam pamiršo viliojimą, kuriam buvo taip atsidavusi.

– Neišvengiama, – gūžtelėjo Matėjas. – Karštoji pastojo. Visas Neapolis sulaikęs kvėpavimą laukė, ką ji pavadins kūdikio tėvu.

– Ir kas gi tai buvo? Juk ne tavo tėtušis?

– Ne visai. Matai, Klarisė tegalėjo susiaurinti paiešką. Vaiko tėvas buvo mano tėvas arba Tomas Varnsvortas.

– Ne! – aiktelėjo užeigos savininkas.

– Vinberio grafas? – sužavėta paklausė Eta.

– Senasis grafas, išties, – atsakė Matėjas.

Užeigos savininkas negalėjo sulaikyti nuostabos.

– Bet jo duktė gyvena…

– Taip, žinau, – pertraukė Matėjas. – Ar man tęsti?

Abu linktelėjo.

– Išgirdęs naujienas, lordas Tomas – tada jis dar nebuvo grafas – ir mano tėvas baisiausiai susikivirčijo. Jie ilgai ir negailestingai kovėsi, beveik sugriovė Karštosios apartamentus, ir nesiliovė, iki kol galų gale peštynės persikėlė į lauką. Prisirinko stebėtojų. Kažkas pamatė apsiašarojusią Klarisę ir pasklido gandai, kad ji sužeista. Minia pasiuto, nes Klarisė buvo visų mėgiama. Netrukus abu vyrai suvokė, kad kaunasi dėl savo gyvybių.

– Ir viskas dėl paleistuvės? – nusistebėjo užeigos savininkas.

– Ša, tylėk, tu – pasipiktino mergina. – Leisk pabaigti.

Matėjas pasimuistė. Jis per vėlai susimąstė apie sužadintus užeigos kekšės lūkesčius, bet tos mintys tik atnešė jam dar vieną kartėlio bangą. Būtent moters lūkesčiai ir sugriovė jo gyvenimą. Porša Varnsvort kadaise tikėjosi už jo ištekėti. Matėjaus tėvas vylėsi, kad jis ją ves. O jis tenorėjo, kad kas atsiklaustų jo nuomonės.

Eta, panašu, istoriją priėmė kaip iššūkį. Ji kilstelėjo antakį ir akiplėšiškai jam nusišypsojo.

– Aš ir pati šiose vietose pakankamai gerai žinoma, – tarstelėjo.

– Šit kaip?

– Ak, žinoma, – sukniaukė ji. – Ar norėtum sužinoti, kuo esu žymi?

– Dabar ne metas, – subambėjo jos darbdavys. – Ir tik ne mano akivaizdoje. Ką judu veiksite viršuje, tėra jūsų reikalai. Čia, apačioje, – mano. Nejau nenori, kad jis baigtų pasakoti tą pasakojimą? Be to, pirmiausia turi sutvarkyti salę, – jis linktelėjo Matėjui tęsti.

– Ak, na, mano tėvas ir lordas Tomas buvo suimti – jų pačių saugumui. Jie drauge belangėje praleido dvi dienas, o iš jos išėjo kaip geriausi draugai.

– O panelė? Klarisė? – Eta palinko arčiau.

– Kai juos paleido, ji buvo dingusi. Išvyko iš Neapolio, it skradžiai žemę prasmego. Niekas taip ir nesužinojo, kur ji iškeliavo, nors sklandė įvairiausi gandai. Mano tėvas ir lordas Tomas pasižadėjo ją rasti, ieškojo metų metus.

Ji sustingo.

– Ir? Rado?

– Ne, – tyliai pratarė jis. – Bet niekuomet nesiliovė ieškoję, iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų.

Prieblandoje jos akyse nušvito ašaros.

– Tai romantiškiausia, ką esu girdėjusi, – šniurkštelėjo ji.

Užeigos savininkas prunkštelėjo.

– Na, tada tavo gyvenime tikrai trūksta romantikos, – jis mostelėjo galva Matėjaus link. – Jis galbūt bus tas, kuris tau jos šiek tiek suteiks, bet pirmiausia…

– Žinau, žinau, sutvarkyti salę, – burbtelėjo Eta. Matėjas bemaž jautė jos žvilgsnio svorį ant odos. – Aš tik norėjau, kad jis paragautų to, kas laukia paskui. – Ji nuslydo nuo kėdės ir siektelėjo vyro.

Matėjas matė spindinčias jos akis. Merginos galvoje virė fantazijos ir svajonės. Jis suprato, kad ne visai išmintingai pasielgė, papasakodamas šį nutikimą. Nėra blogai priversti moterį svajoti apie tai, kas galėtų nutikti, bet jis tikrai nebus tas, kuris išpildys jos lūkesčius.

Matėjas sustingo, kai jos rankos it gyvatės apsivijo jį. Troško neužgauti jos jausmų. Viena moteris sugriovė jo gyvenimą, bet jis už tai tikrai nekeršys jos seseriai. Jis nusiuntė tylią maldą į dausas, prašydamas bet ko, kas nukreiptų merginos dėmesį ir ištrauktų jį iš šios nepatogios padėties, kurią pats ir susikūrė.

Salės durų rankena baršktelėjo. Už jų sugirgždėjo grindų lenta. Matėjas ir kiti du krūptelėjo, kai durys atsilapojo ir tuščiame kambaryje nuaidėjo jo vardas. Jis tyloje spoksojo į tamsiame tarpduryje sustingusią figūrą ir tučtuojau suprato, kad ateityje teks norėti atsargiau.

Porša Tofton artėjo prie Erelio, švelnus vėjelis gairino nuraudusius jos skruostus. Nakties oras buvo vėsesnis, nei ji tikėjosi. Nesvarbu. Ją kaitino pasipiktinimas, saugumo davė žuvusio vyro pistoletas, o kelionei tikslą suteikė degantis troškimas apstulbinti Matėją Kardijų.

Sustojusi prie užeigos durų, ji mestelėjo neapykantos kupiną žvilgsnį. Mažos, pieštos užeigos simbolio akys atlaikė jos žvilgsnį. Išskėsti plėšrūno sparnai blizgėjo mėnesienoje ir jos nugara nubėgo šiurpuliai.

Matėjas kaimą pasiekė šiandien; gandai apie tai labai greitai pasklido po grafystę. Jam prireikė ištisų savaičių, kol įlipo į laivą ir atvyko čionai, bet ar aplankė ją? Ji prunkštelėjo. Žinoma, ne. Panašu, kad net ir šeiminio palikimo praradimo buvo negana, kad pereitų į jos pusę. Nepaisant skubaus jos kvietimo, jis nuėjo į visame kaime prasčiausią reputaciją turinčią užeigą. Be abejonės, visą dieną girtuokliavo, ūžė ir veikė dar bala žino ką, o ji tuo tarpu buvo palikta nuobodžiauti.

Kaip neapsakomai nuspėjama.

Ne. Porša ištiesė pečius ir žengė pirmyn. Šitoks elgesys su ja gal ir būtų buvęs įprastas jos senajame gyvenime, bet naujajame visiškai nepriimtinas. Dabar ji – našlė. Vyro mirtis suteikė jai laisvę ir nepriklausomybę, kurią moteris ruošėsi išnaudoti. Dangus žino – ir visi kiti – tai kur kas daugiau, nei vyras suteikė jai dar būdamas gyvas.

Ji pakėlė kumštį, kad garsiai ir ilgai pabelstų į užeigos duris, bet pastebėjo, kad jos vos praviros. Uždėjusi ranką ant rankenos sustingo. Praėjo tos dienos, kai ledi Porša Varnsvort – ar net ponia Džeims Talbot Tofton – elgėsi tik taip, kaip iš jos buvo tikimasi. Nors jos broliai ir gali mėginti, tačiau neliko nieko, kas galėtų įsakinėti, varinėti ar, dar blogiau, ignoruoti ją. Ji tetroško nepriklausomybės, galimybės valdyti savo likimą. Manė tai jau turinti, bet tada pasirodė tas apgailėtinas advokatas.

Na, nesvarbu. Ji valdė padėtį. Lygiaverčiai mainai su Matėjumi Kardiju ir ji atgaus savo laisvę ir namus. Vėl bus saugi. Jai tiesiog reikėjo šiek tiek drąsos ir didžiulio ryžto. Priminė sau, kad abiejų turi pakankamai. Drąsiai pastūmė laukujes duris ir plieniniu veidu įėjo vidun…

Į tuščią tamsą. Ir tylą.

– Ar čia kas nors yra? – dalis jos narsos ištirpo žengiant gilyn į prieblandą. Porša sustojo apsidairyti, smalsiai trokšdama pamatyti vietą, apie kurią šnibždėjosi tarnai ir kaimiečiai. Prieangis atrodė visiškai įprastas, tikrai ne toks, kaip ji įsivaizdavo prisimindama, apie kokias paleistuvystes ir nedorybes buvo pasakojama. Šiek tiek nusivylusi ji žengė toliau.

Durys buvo kairėje. Iš ten sklido menka šviesa, o už jos buvo girdėti balsai. Priėjo arčiau.

Štai. Blankus, bet su niekuo kitu nesupainiojamas – Matėjaus Kardijaus kikenimas.

Porša pasijuto bejėgė prieš smarkų staiga apėmusį virpulį. Būdama jauna mergaitė ji valandų valandas praleisdavo sekiodama paskui Matėją ir savo brolius. Tykodavo koridoriuose ir už kampų, klausydama to užkrečiamo juoko. Penkeriais metais už ją vyresnis Matėjas buvo jos idealas, didžioji meilė. Jo šypsena galėjo nušviesti visą jos dieną, o garsus juokas, kupinas šelmiškumo ir veržlumo, versdavo virpėti jauną jos kūną.

Jis, žinoma, nieko nepastebėjo. Nepaisant jų draugystės, jam ji niekada nebuvo kas nors daugiau nei vaizdas horizonte, šalutinė veikėja jo gyvenimo dramoje.

Dabar ji buvo tikra, kad viskas bus kitaip. Visą dieną sėdėjo laukdama jo, virdama pykčiu, kai jis visgi nepasirodė. Kol – šešėliams vis ilgėjant, o jos kantrybei senkant – galiausiai nusprendė priversti jį į ją pažvelgti, pagaliau suvokti, kokia moteris ji tapo. Atėjo laikas visiems įdėmiau pažvelgti į Poršą Tofton.

Atsargiu žingsniu ji priėjo prie durų. Jis buvo ne vienas. Jo balsas pynėsi su moterišku, staiga abu nutilo. Poršos veidas užsiliepsnojo. Eta buvo tokia pat žymi kaip ir pati Erelio užeiga. Žinoma, kad Matėjas su ja. Juk visi kiti jau pabuvojo – net ir pats Poršos vyras.

Tačiau dabar ji – kitokia moteris. Nesėdės ramiai šalia ir nesileis ignoruojama. Kaip galėdama tyliau pasuko rankeną ir vėl sustingo. Tai, kaip ji įeis, turi padaryti įspūdį. Porša troško pasirodyti kaip šaltakraujiška moteris. Moteris, kurios jis galėtų trokšti, – pašnibždėjo ji sau. Svarbiausia, nebus maldautoja.

Ji perkėlė svorį ant kitos kojos, tikėdamasi strategiškai žvilgtelėti į salę dar prieš įeidama. Po kojomis garsiai sugirgždėjo lenta, bet Porša jos nepaisė.

Ten jis. Jos skrandyje tuoj suplazdėjo būrys drugelių. Ak, kaip gerai ji pažinojo tą suktą, gudrią jo šypseną, tas vėjo suveltas garbanas ir šelmiškas ugneles šiltame žvilgsnyje. Jos širdies plakimas taip sulėtėjo, kad beveik sustojo, o atpažinus šalia jo esančius žmones šoktelėjo į neįtikėtinas aukštumas.

Matėją Kardijų ant gretimos kėdės sėdinti žymioji Eta buvo apsivijusi tvirčiau nei gebenė, kurią Porša pakabino ant savo pavėsinės sienos. Ji taip suspaudė durų rankeną, kad net pabalo krumpliai. Dieve, tie patys seni skauduliai. Kiek kartų per gyvenimą moteris gali pakelti šitokias skausmo ir pažeminimo audras?

Šito jau per daug. Tai bus paskutinis kartas. Ji giliai įkvėpė, išsitiesė ir paliepė sau nedrebėti. Plačiu mostu atlapojo duris ir įėjo į salę, sulig kiekvienu žingsniu trypdama savo širdį.

– Ak, štai kur tu, Matėjau, – šūktelėjo ji. – Plevėsa, kokį ir prisimenu, ieškantis malonumų, nors laukia rimti darbai.

Užplūdęs pyktis privertė Matėją pašokti nuo kėdės ir išsiveržti iš Etos glėbio. Jo keliai sulinko, kojų pirštai batuose susirietė, o kvėpavimas pagreitėjo, kad pasivytų staigiai šoktelėjusį pulsą. Tai – senas impulsas, greita reakcija į priešą, tik šis priešininkas nebuvo nei vyrams įspūdį darantis linijinis laivas, nei sunokęs prekybinis kliperis, kurį atėjo metas sunaikinti. Ne, tai buvo liauna mergelė, apsisiautusi dangaus mėlynumo mantija.

Jis stebėjo, kaip Porša Tofton įžengė į salę, lyg ši priklausytų jai. Tai nebuvo drovi mergaitė apvaliais pečiais, kurią jis pažinojo seniau. Nuo galvos, moteriškų linkių, iki pat žaviojo mažojo kojos pirštelio, tai buvo moteris, kurios reikia paisyti. Stilingas jos gaubtuvas dailiai įrėmino šaltą pasitenkinimą veide. Matėjaus žandikaulis įsitempė, kai atsirišusi tamsaus velveto kaspinus ji jį nusiėmė.

Matėjas taip ilgai įsivaizdavo šį susitikimą. Mintyse repetavo, kaip ramiai įžengia į jos erdvę, kartojo geliančius žodžius, kuriais patikės ją šėtonui. Dabar, atrodo, ji buvo nusiteikusi atimti iš jo ir šį malonumą.

Jis suspaudė kumščius. Aplink ją plevenant pasitikėjimo debesiui, ji įžengė į žvakių šviesą. Ir kodėl gi ne? Ji mano, kad pasiekė, ko troško. Nepaisydama padorumo ir negalvodama apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgė, o gal tiesiog nesirūpindama jo jausmais, stovėjo kupina lūkesčių ir šypsojosi jam.

Ta šypsena vedė jį iš proto. Nuo įtūžio ėmė tvinksėti smilkiniai, bet tebūnie jis prakeiktas, jei leis jai tai pastebėti.

– Pavėpėle! – sušuko jis.

Triumfas jos veide išblėso jam pavadinus ją senąja pravarde. Jis negailestingai tęsė toliau.

– Matau, kad ir tu nedaug tepasikeitei, mieloji, – liūdnai papurtė galvą. – Vis dar lendi ten, kur tau nereikia.

Ji papurtė galvą.

– Nagi, nebūkime neišauklėti, Matėjau, – meilikavo ji.

Jis vos nepaspringo.

– Neišauklėti? Tu klastinga maža intrigante! Manyk, kad tau pasiseks, jei nuspręsiu sustoti ties neišauklėta!

– Nemanau, kad čia taip pridera vadintis, – ji smalsiai apsižvalgė. – Juk tai… vieta linksmintis, ar ne?

Jis nemanė, kad pyktis gali dar labiau įkaisti. Bet neapykanta nuo jos žodžių užsidegė – jis ėmė nebesivaldyti, liepsnos kilo vis aukščiau. Matėjas skeptiškai pažvelgė į ją.

Paskui atsistūmė nuo baro, tolyn nuo jos. Traukdamasis prie gęstančio židinio, tebespoksojo į ją.

– Linksmintis, – prunkštelėjo jis. – Ar to iš manęs tikiesi? Būkit prakeikti jūs, anglai, ir jūsų mirtinai nuobodžios manieros, – drąsiai pridūrė. – Ir tebūnie prakeiktas aš, jei šaltakraujiškai pasveikinsiu moterį, sugadinusią mano gyvenimą!

Jos akys susiaurėjo, moteris žingtelėjo jo link.

– Matėjau…

– Baik, – įsakė jis. – Dėl Dievo meilės, nesu vienas tavo santūrių anglų džentelmenų! Prieik arčiau ir aš už save neatsakau. – Jis nusisuko nuo jos ir sugriebė akmeninę židinio atbrailą. – Niekada gyvenime nesu smogęs moteriai, bet tu, Porša Tofton, nesuvokiamai mane vilioji tai padaryti.

Galbūt jis peržengė ribą. Prie baro užeigos savininkas tyliai kažką murmėjo, o Eta susidomėjusi stebėjo veiksmą. Bet Porša nė nesureagavo.

– Ak, Matėjau… – atsiduso ji. – Jau pamiršau, koks neįtikimai dramatiškas tampi, kai supyksti.

Ji negalėjo paslėpti švelnaus pasityčiojimo balse – o jam to tik ir tereikėjo. Jo savitvarda trūko. Viskas, ką ši įtūžį kelianti mergiotė darė ir sakė tik pylė alyvos į liepsnojantį jo pyktį.

– Dramatiškas? – suriko jis. – Aš išduotas. Iš manęs atėmė ateitį, dėl kurios dirbau visą gyvenimą. Iš manęs tyčiojamasi, nors anksčiau buvau gerbiamas verslininkas. Esu įtūžęs. Tikrai ne dramatiškas. – Jis apsisuko ir vienu žingsniu prišoko prie jos. Jo balsas, šiurkštus ir grasinantis, vertė jį meluoti, o ją sakyti tiesą. Bet Matėjui tai toli gražu nerūpėjo. Ji peržengė ribas! Pagaliau ir ji šiek tiek išsigando. Tepadeda jam Dievas, kaip jis troško ją išgąsdinti.

Ji stovėjo kaip stovėjusi, tik akys išsiplėtė, o pirštai spaudė velvetinius kaspinus.

– Man rodos, leidai Kardijų būdui ir savo paties vaizduotei pasprukti, – tarė ji. – Siunčiau tau skubų kvietimą atvykti ir viską aptarti. Tarp skubaus ir įsakmaus yra milžiniškas skirtumas.

– Ak, suklydau, – suurzgė Matėjas. – Taip, esu tikras, kad tavo piktdžiugai buvo labai reikalinga mano kompanija. Na, galiu tave patikinti, tavo triumfą puikiausiai jaučiu ir be šitokio pažeminimo.

– Bet aš…

Jis staigiai mostelėjo ranka nutraukdamas ją. Dabar buvo pakankamai arti, kad pamatytų sąmyšį rudose jos akyse. Na, gerai. Tarp jų visus tuos metus kirbėjo vienas klausimas. Jis paskutinį sykį atsakys į jį ir užbaigs farsą.

– Abu jau buvome įlipę į šią balą, argi ne? Ar negana to, kad tu ir mūsų tėvai mėgino mane priversti tave vesti? Bet tą kovą aš laimėjau, todėl dabar privalėjai rasti naują būdą pavogti mano ateitį. Eilinį kartą žaidei neperspėjus, kad žaidime dalyvauju ir aš – ir, lygiai kaip anąkart, pamatysi, kad tikrai nebūsiu tavo prizas.

Ji aiktelėjo.

– Apie ką tu kalbi?

– Nevaidink nekaltos, Porša, tik ne po to, kai surezgei planą pavogti viską, kas man brangu, – drėbė jis. – Galbūt išties nėra taip nederama tau čia šįvakar būti. Tai – puiki vieta suprasti, kad manęs nenupirksi kaip kekšės, nepaisant to, kokiu masalu mojuosi prieš nosį.

Porša vėl aiktelėjo. Eta atkartojo garsą. Užeigos šeimininkas numetė skudurą ir žengė prekystalio kampo link:

– Na, jau gana.

Metęs taikų žvilgsnį į Poršą, apėjo prekystalį ir priėjo prie jų.

– Nesakau, kad žinau, kas tarp judviejų vyksta, bet džentelmenas teisus, ponia Tofton. Jums nederėtų čia būti, ir tikrai ne tokią vėlyvą valandą. Jei pasklis gandas, nukentės jūsų garbė, nukentės ir manoji.

Poršos veidas nubalo po paskutinių Matėjaus žodžių. O kai ją pasiekė užeigos savininko priekaištai, visas raudonis sugrįžo su kaupu. Besikilnojančia krūtine iš po stačios gaubtuvo apykaklės kilo pikta raudonio banga.

– Atleiskite, sere, bet juk žala jau padaryta, – ji metė abejingą žvilgsnį į Etą, tada kreipėsi į Matėją su tokia neapykanta, kokią jo įgula paprastai saugodavo tuščiai romo dėžei. – Ir išties buvo verta, nes staiga paaiškėjo keletas dalykų.

Ji nusisuko ir šįkart pati žingtelėjo atgal.

– Niekada nemaniau… Vargu ar galiu patikėti… – ji nuleido galvą, rankomis įsirėmė į klubus ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal, paskendusi mintyse. Matėjaus susierzinimas pamažu blėso, jis nužvelgė laukinę jos povyzą ir pamirštą skrybėlaitę, siūbuojančią prie kelių.

Staiga ji sustojo, kilstelėjo smakrą. Pagaliau jis pastebėjo atsakomąjį pyktį jos akyse, o kartu ir nuoskaudą bei liūdesį.

– Pakviečiau tave, nes man reikėjo pagalbos, – tyliai prabilo ji. – Maniau, gali nutuokti, kodėl tavo tėvas ir manasis elgėsi šitaip priešingai mūsų lūkesčiams ir sveikam protui. Nieko nežinau apie tai, kodėl tavo tėvas pasielgė taip. Užjaučiu dėl jo mirties, bet išgirdusi apie palikimą apstulbau lygiai kaip ir tu, – ji stabtelėjo. – Mano tėvas taip pat miręs, Matėjau. Ir vyras. Drauge jie paliko man tokią pat siaubingą dilemą.

Jos žodžiai gesino jo viduje degantį įtūžį, bet ji dar nebaigė. Prie šonų kabantys delnai susispaudė į kumščius.

– Atėjau čia apibarti tave, nes nepajėgiu suvokti, kodėl turėjau prašyti tavęs atvykti ir išnarplioti šią painiavą ir kodėl išvykęs šitaip delsei. Bet dabar man viskas aišku.

Jis stebėjo, kaip ji drebančiais pirštais užsideda skrybėlaitę.

– Nežinojau, kad tavo nuomonė apie mane šitaip smuko, bet jei nuoširdžiai – tai nebesvarbu. Meldžiu tavęs, prašau, atvyk rytoj į Stenbruką, – trumpais, staigiais judesiai ji užsirišo kaspiną. – Judu teisūs. Dabar ne laikas ir ne vieta. Bet jei atvyksi rytoj, aptarsime viską. – Ji nužvelgė salę šluojančiu žvilgsniu, kurį puikiai pajuto visi trys. – Reikalai ir nieko daugiau. Tikiuosi, kalbu aiškiai? – Ji apsisuko ir nužingsniavo laukan į tamsą.

Liepsnojantis pyktis užgeso, beliko vos anglys. Porša pakirto jam kojas. Visgi Matėjas nenoromis žengė jai iš paskos. Užeigos šeimininkas sąmoningai pastojo jam kelią.

– Gal, sere, jūs neturite visų reikiamų faktų, – švelniai pratarė jis.

– Bijau, kad jūs teisus, – Matėjas žingtelėjo atgal, pasitrynė ranka veidą nuo antakio iki žandikaulio ir mestelėjo smalsų žvilgsnį į vyrą. – Manot, dama sako tiesą?

Užeigos šeimininkas tik gūžtelėjo pečiais.

– Kalbama, jog reikalus ji tvarko tiesiai.

– Sakyčiau, tikrai pažėrė tiesą, – Matėjas stabtelėjo, – arba surengė dailų vaidinimą. – Jis atsiduso. – Jaučiuosi kaip jūreivis atradęs, kad saulė teka vakaruose.

– Kartais moterys taip veikia, tiesa?

– Bijau, kad taip, – Matėjas žvilgtelėjo į Etą. – Pažvelkit į mane. Vos per kelias minutes buvau nusviestas nuo teisėto pykčio pjedestalo, – jis ištiesė ranką, griebė bokalą alaus ir vienu ilgu gurkšniu jį ištuštino. – Lovon, – paskelbė jis. – Panašu, kad ryte teks viską išsiaškinti.

Užeigos šeimininkas pritardamas linktelėjo.

– Pasirūpinsiu, kad jums netrukdytų.

Matėjas papurtė galvą.

– Tam jau seniai per vėlu, drauguži, bet vis vien esu dėkingas.