Читать книгу Nerami siela - Deb Marlowe - Страница 2

Išaušo žavingas rytas, saulė pro langus plieskėsi į pusryčių kambarį Stenbruke. Lengvas vėjas anksti atsikėlusius apdovanojo šaltos rasos ir gaivios žalumos aromatu. Porša dar niekada nesijautė taip nederanti prie tokios gražios dienos.

Pirmą sykį nepaisydama sodų kvietimo ji stovėjo prie lango, už jos šalo pusryčiai, o šviesius merginos plaukus saulė dažė auksine spalva. Pergamentas jos rankose atrodė beveik permatomas, nuo dažno čiupinėjimo susidėvėjęs, išblukintas laiko ir ašarų. Ji paslėpė popierių vyriausiajam liokajui atėjus papurtyti galvos virš nė nepaliestų pusryčių, nors jis ir taip nebūtų sugebėjęs perskaityti išblukusio rašalo. Poršai, žinoma, jo skaityti nė nereikėjo – jame parašyta žinia seniai įstrigo tamsiausiame širdies kampelyje.

Filadelfija, 1812-ųjų liepos 11-oji

Pavėpėle, tavo prakeiktasis brolis atvyko saugiai – laiškas prasidėjo be preambulės – su detalėmis absurdiško plano, kurį tarpusavy surezgė mūsų tėvai. Negaliu patikėti, kad jie rizikavo siųsdami jį tokiu neramiu mūsų abiem šalims metu, be to, linkstu sutikti su Fredžiu, kuris svarsto, kas jų galvose pasėjo tokią pasibaisėtiną mintį kaip vedybos. Žinau, kad praleidome nemažai laiko drauge, kai pastarąjį kartą buvau Hempše, bet jie privalo suprasti, kad tai buvo prieš daug metų, be to, juk buvome tik draugai?

Tiesą sakant, jaučiu, kad esu skolingas tau nuoširdžiausią atsiprašymą – tai greičiausiai mano tėvo paistalai. Jis griebiasi šiaudo, nes ruošiuosi pasirašyti Korsaro raštą. Jis tikrų tikriausiai mieliau matys mane užimtą žmona ir vedybomis nei kruizais. Širdingai atsiprašau, kad tau teko pakliūti į visą šią sumaištį, tačiau ką gi mums daryti, kad išsilaisvintume?

Tvirtai laikytis savo, manyčiau, yra vienintelis atsakymas. Pasižadu čionai atlikti savo dalį – juk turiu laivą, greičiausią škuną, dailiausiai slystančią vandeniu. Su ja praturtėsiu, Pavėpėle, tačiau pažadu nepulti laivo, kuris plukdys tavo brolį atgal. Bet kuriuo atveju esu tikras, kad turi savų ketinimų, kurių man trukdyti nevalia. Laikykis, miela mergaite, kaip ruošiuosi laikytis ir aš. Jiems nepavyks priversti mūsų elgtis pagal jų norus.

– Kas čia?

Porša krūptelėjo už nugaros prasivėrus durims. Per petį stebėjo, kaip Dorinda Tofton, Poršos vyro pusseserė ir jos kompanionė, užėjo į kambarį.

– Vikersas sako, kad vėl nelietei pusryčių, Porša – pabarė Dorinda. – Jis taip pat įtaria, kad virkauji prie laiško. Ar ta moteris vėl kažką atsiuntė? Maniau, kad tos nesąmonės pagaliau baigėsi! Neleisiu tavęs persekioti…

– Ne, Dore, – pertraukė Porša, kol ši pernelyg nesusierzino. – Tiesiog sklaidžiau senus susirašinėjimus.

– Ak. Tuomet viskas gerai?

Porša delsė.

– Žinoma.

– Gerai, – ji žvilgtelėjo pro langą prieš nukreipdama dėmesį į maistą. – Tada, mieloji, gal ateitum ir papusryčiautum? Laukia graži diena, bet juk žinai, kaip nemėgstu, kai dingsti soduose neatsikandusi nė skrebučio.

Porša ilgai neatsakė. Laiškas, kurį spaudė rankose, buvo paskutinis jos turimas ryšys su Matėjumi Kardiju iki vakarykščio vakaro – ir net po šitiek metų tebematė savo jaunatvišką nusivylimą. Švelniais pirštais sulankstė laišką ir kyštelėjo į korsetą. Pasidėjo tiesiai prie širdies – kur nešiosis kaip priminimą ir kaip skydą.

– Porša? – Dorinda, ieškodama, ką čia užkandus, stabtelėjo ir smalsiai pažvelgė į draugę.

Ši pasisuko.

– Taip, žinoma. Kaip tik sėdausi.

Dorinda prisėdo ir ėmė valgyti minkštai virtus kiaušinius su daržovėmis.

– Ką žadi veikti šiandien, brangioji? Sutvarkyti tiltelį palei upės slenkstį? – Ji susiraukė. – O gal metas atskirti jurginus?

Porša nusišypsojo. Tik mandagumas vertė Dorę to teirautis, ji nesuprato Poršos aistros kraštovaizdžio dailinimui.

– Tiesą sakant, šįryt, manau, liksiu čia.

Dorinda pastebimai nušvito.

– Išmintingas pasirinkimas. Saulė šiandien išties ryški. Juk žinai, kokia ji gali būti žalinga jautriai odai, – pačios Dorės pieno baltumo oda buvo jos džiaugsmas ir pasididžiavimas, o rudesnis Poršos atspalvis ją neramino. Dorinda nuleido šakutę ir pakėlė prie lūpų arbatos puodelį. – Galbūt, – pradėjo ji, atidžiai ir švelniai rinkdama žodžius bei piršteliu braukydama prabangų porcelianą, – galėtume pradėti krautis žieminius daiktus? Manau, pradėti derėtų nuo knygų bibliotekoje.

Porša nuleido skrebutį.

– Pasiruošti juk protinga, – atrodė, kad Dorinda įkalbinėja užsispyrusį vaiką. Ji ėmė kalbėti tyliau. – Mūsų laikas senka, mieloji.

Porša – suaugusi moteris. Ji buvo ištekėjusi, paskui tapo našle. Metų metus visą turtą valdė pati. Nė sykio nepasirodė esanti trapi ar silpna, ypač nuo tos dienos, kai gavo laišką, kurį dabar slėpė korsete. Jos tėvas ir broliai nuolat elgdavosi su ja kaip su jaunikle, o dabar, kai Dorė ėmė su ja kalbėti taip pat, Poršai tik ir norėjosi pateisinti jų kalbas.

Bet ne metas tokioms pagundoms. Užuot apšaukusi Dorindą, kaip derėtų, ji pagavo jos žvilgsnį ir nepaleido.

– Jau sakiau, nėra reikalo krautis daiktų. Mes niekur nevyksime. Viskas bus taip, kaip planavome. – Ji pasilenkė į priekį. – Pradėsime šiandien. Nejau negirdėjai? Į kaimą atvyko Matėjas Kardijus. Šiandien turėtų pasirodyti pas mus.

– Jis pagaliau čia? – Dorinda vos neišmetė puodelio iš rankų. – Ak, bet ar jis pasirengęs bendradarbiauti? – bauginosi ji. – Žinau, kad mini jį tik geru žodžiu, bet visi tie reikalai su jo… na, jo reikalai! – Ji ištiesė ranką ir uždėjo Poršai ant delno. – Noriu, kad būtum pasirengusi. Žinau, kad troškai apie tai negalvoti, bet jei sujungtum šias akivaizdžiai keistas aplinkybes su tuo, ką man pasakojai apie tėvų ketinimus apvesdinti jus… Na, tada viskas suprantama… – Ji susierzinusi atsikvėpė. – Porša, jis linkęs prisigalvoti. Ir nė viena jo idėjų greičiausiai tavęs nenudžiugins.

Porša pajuto karščio bangą. Dorė ir anksčiau kėlė šį klausimą, tačiau ji atsisakė šitaip galvoti apie Matėją. Nelaimei, Matėjas ilgai nelaukęs ėmė taip galvoti apie ją. Pilve sukosi kartėlis. Štai kas liko iš draugystės, kurią ji taip ilgai brangino ir vertino.

Ji nė nenorėjo prisiminti savo vėlyvo apsilankymo Erelyje.

– Jei jis toks nedoras, kad drįsta šitaip galvoti apie seną mielą draugę, – karštai tarė Porša, – tada jis ne toks žmogus, kokiu jį laikiau. – Ji giliai įkvėpė ir atlošė pečius. – Ir man tiesiog teks atvesti jį į doros kelią.

– Ak, jei tik būtume nusipirkusios to prancūziško muslino, kai turėjome progą! Šalavijo spalva tau taip tiktų, brangute.

Porša susiraukė.

– Imu jaudintis, kad tu kur kas daugiau prisigalvoji, Dore. O jei tai tiesa, tada gali viską tučtuojau pamiršti.

– Na, atleisk, bet jis juk vyras, ar ne? O jei ruošiesi prašyti vyro pagalbos, privalai panaudoti visus turimus ginklus.

Porša užvertė akis atsakydama į familiarią pastabą, bet Dorinda nesustojo nė atsikvėpti.

– Prisipažįstu, taip jaudinuosi prieš susitikimą su juo! Žinau, kad laikai jį senu draugu, bet per visus šiuos metus nesusirašėte nė laiškeliu. Aš…

Ji nutilo, nes Porša abiem rankomis trinktelėjo per stalą ir atsistojo.

– Meldžiu, Dore! Nustok, nes įsuksi mane į savo nerimo liūną. – Ji atsitiesė. – Turiu tai, ko Matėjas nori. O jis gali padėti man gauti tai, ko noriu aš. Viskas paprasta. – Ji nepaisė nepritariamo draugės purkštelėjimo ir pasitraukė nuo stalo. – Būsiu bibliotekoje, tvarkysiu sąskaitas, jei tau manęs prireiktų.

Vos kelias minutes praleidusi tarp knygų, Porša ėmė gailėtis savo sprendimo. Lyg nervų kamuolys ji vis muistėsi kėdėje. Sunkiai galėjo patikėti, kad Matėjas dėl visų savo nesėkmių kaltino ją. Jie visuomet vienas kito draugijoje jautėsi gerai, priėmė vienas kito ydas, saugojo paslaptis. Jam neturėtų būti taip lengva patikėti visokiomis blogybėmis apie ją.

Pasidėjusi plunksną, paguldė galvą ant rankų. Jis jau turėjo patirties lengva ranka marinti gležnus jos jausmus. Neturėtų stebėtis, kad šįsyk vėl taip pasielgė. Pavadino ją klastinga intrigante! Net vyro išdavystės taip giliai nežeidė jos širdies – galbūt todėl, kad jų ji tikėjosi.

Tuščias jos žvilgsnis buvo nukreiptas į ūkvedžio raštelį, kuriame šis skundėsi brangstančiomis žvakėmis. Iš krūtinės išsiveržė kartus juokas. Bičių vaškas galėtų pabrangti lyg deimantai ir tai vis vien nesulauktų tokio jos dėmesio kaip Matėjaus Kardijaus rankos, apglėbusios Erelio Etą. Tas vaizdas it dantytas peilis įsmigo jai į širdį ir suraižė pasitikėjimą draugu. O garsiai paskelbęs apie savo įtarimus, Matėjas geležtę įsuko dar giliau.

Staigiai atsistūmusi nuo stalo, Porša priėjo prie lango. Žiūrėdama į grožį, kurį pati kantriai kūrė, prisivertė pripažinti tiesą. Per visus tuos metus, katastrofiškas vedybas, aplaidumą ir atsiskyrimą, kažkuri jos dalis išgyveno ir vis dar kentėjo dėl susižavėjimo Matėjumi Kardiju.

Tai pagaliau turi baigtis. Bet koks užsilikęs švelnumas ar ilgesys privalo būti užrakintas. Ji pamanė, kad tikrų tikriausiai išeis iš proto, jei Matėjas laikys ją bejėge ir silpna. Taigi sutiks jį kaip susitvardžiusi moteris, valdanti savo, ir iš dalies jo, gyvenimą.

Taip pamaniusi, negalėjo nenusišypsoti. Iš visų vyrų jos gyvenime, Matėjas tikriausiai vienintelis, kurio ji nesugebėjo nugalėti ar nepaisyti. Bet dabar botagas jos rankose. Jį išlaikyti nebus lengva, bet tai gali suteikti didžiulį pasitenkinimą.

Porša džiugiai atvėrė langą. Giliai įkvėpusi atpažino tylų sirenos šauksmą iš sodų. Nusprendė atsiliepti. Apsisukusi išlėkė iš bibliotekos ir pasuko laiptų link.

– Dore! – sušuko. – Aš persigalvojau! Išeinu!

Matėjaus nuotaika gerokai subjuro, kai jis suprato, kad kurį laiką teks likti sausumoje. Pasirodo, viena jo pusė laukė ir ilgėjosi laikui nepavaldaus jūros supimo.

Tačiau šiandien dienos grožis ir kaimo ramybė nuramino jo troškimus. Šią Berkšyro dalį sudarė nuostabi miškų ir dirbamos žemės mozaika. Po ją lengvai šuoliavo jo žirgas. Švelnus vėjelis gairino veidą. Buvo malonus rytmetis, bet to nepakako, kad pamirštų nerimastingas mintis.

Porša pavadino jį dramatišku. Tikrai ne pats blogiausias jam tekęs kaltinimas. Po velnių, jį vadino visaip, nuo nedorėlio iki niekšo. Bet per visus tuos karo mėnesius ir dar ilgiau trukusias pastangas išlaikyti savo verslą tiesiogine to žodžio prasme ant bangos, jam pavyko išsaugoti linksmo sukčiaus reputaciją. Net kovos įkarštyje visa komanda tampė laiką už ūsų, jo šypsena kėlė baimę, o pokštai išliko aštrūs it geležtė.

Pastaraisiais mėnesiais viskas pasikeitė. Jis buvo beužbaigiąs sėkmingą verslo ėjimą, kai lyg lazda smogė tėvo mirtis. Buvo sunku susitaikyti su netikėta tragedija, tačiau ant kulnų lipo testamento skaitymas, o dar prisidėjo ir pyktis bei išdavystė. Šie jausmai Matėjui buvo nepažįstami ir skaudūs, be to, jis sustiprino juos keršto troškimu – jo gyvenimą laikę inkarai staiga pakilo.

Jiedu su tėvu niekada nesutarė gerai. Leandras Kardijus buvo rimtas ir veiklus vyras, nusiteikęs gyventi pagal senąsias šeimines prekybos tradicijas. Nerūpestingas Matėjaus būdas retkarčiais vesdavo jį iš proto, kaip ir tai, kaip jis vaizdavosi verslą. Jų nesutarimai būdavo garsūs; karšti debatai apie krovinių gabenimo ateitį ir tai, kur geriausia sukti verslą sudėtingu metu po 1812-ųjų karo su Anglija. Matėjas negalėjo palįsti po autoritariniu tėvo jungu, tačiau, nepaisant skirtingų temperamentų ir nuomonių, jis manė, kad jųdviejų tikslas buvo tas pats: Kardijų krovinių sėkmė.

Pirmuosius žingsnius Matėjas žengė knibždančiame Filadelfijos uoste. Vaikystę praleido dūzgiančioje, svaiginančioje aplinkoje; aritmetikos mokėsi skaičiuodamas namus, o skaityti išmoko iš sandėlininkų manifestų. Tapo vyru savo tėvo laivų deniuose, išmoko visas krovinių gabenimo verslo subtilybes per prakaitą, ašaras ir sąžiningą darbą. Jo gyvenimas – naujos rinkos, naujų importinių prekių bei pajamų šaltinių paieškos. Jis dirbo metų metus, grumdamasis ir rengdamasis dienai, kai šeimos verslo vairas pateks į jo rankas.

O to, pasirodo, nebus. Taigi jis abiem rankomis griebėsi pykčio ir stipriai į jį įsikibo. Bet tai jam buvo neįprasta, tad su kiekviena prabėgančia savaite vis sunkėjo ir vis labiau svėrė pečius. Atsikračius pykčio iš tiesų palengvėtų, bet ar jis tam pasirengęs?

Ne visai. Vakar naktį Porša kalbėjo labai įtikinamai. Kažkas jo viduje troško ja patikėti, bet juto poreikį abejoti ir vis labiau troško palyginti pasakojimus.

Man reikia tavo pagalbos, – sakė ji bei dar kažką minėjo apie savąją dilemą. Tai privertė jo mintis suktis viesulu iš smalsumo ir – kur kas blogiau – augančių įtarimų. Sunki tėvo ranka akivaizdžiai manipuliavo, bet nejau Porša iš tiesų galėjo nežinoti, koks vaidmuo teko jai?

Matėjas iš atminties ėmė traukti to neįtikėtino vedybų plano, kurį prieš beveik devynerius metus įvykdyti mėgino grafas Leandras Kardijus iš Vinberio, smulkmenas. Jie pasirinko absurdišką metą. Matėjas buvo pasinėręs į rūpesčius dėl savo naujos dailiosios škunos ir galimybes užsidirbti krūvas aukso, išgarsėti ir patirti neįtikėtinų nuotykių drauge su įgula, tapus korsaru. Vedybų idėja buvo paskutinis, beviltiškas tėvo mėginimas pakeisti jo gyvenimą. Visuomet buvęs maištautoju, Matėjas tą mintį tik išjuokė – taip pat ir nevėkšliškai tėvo parinktą nuotaką.

Porša Varnsvort? Ji tebuvo mergaitė, narsi, tačiau tokia pat viliokė kaip jaunesnioji sesuo. Tada jis tikėjosi, kad ji tokia pat skeptiška kaip ir jis. Šitaip manydamas, parašė jai laišką, o jos atsakymas jį dar labiau patikino. Ji pernelyg jauna, kad mąstytų apie tokius dalykus, rašė Porša, be to, pernelyg užsiėmusi kraštovaizdžio formavimu savo tėvo dvare. O kur dar kitais metais laukiančios piršlybos. Matėjas su palengvėjimu atsiduso ir netrukus viską užmiršo.