Читать книгу Meilės supančioti - Diane Gaston - Страница 1

1815-ųjų vasaris. Linkolnšyras, Anglija

Žiemos vėjas tarškino Samerfildų viensėdijos langų stiklus, kai Tesa Samerfild skaitė vyresniosios sesers kvietimą.

Tuojau pat ateik į rytmetinį kambarį, – rašė ji.

Tesa baiminosi išgirsianti dar kokių nors blogų žinių. Pastaruoju metu regėjosi, kad Lorena kviečiasi ją ir jauniausiąją sesutę Dženą į tą saloną tik norėdama iškloti blogas naujienas.

Vėjo stūgavimas, kaip ir tiko situacijai, pranašavo negandą.

Saulėtą dieną rytmetinis kambarys būdavo nutviekstas šviesos, bet šiandien skendėjo pilkumoje. Lorena grėsmingu veidu stovėjo prie židinio. Surūgusi Džena sėdėjo ant netoliese pastatyto krėslo.

– Kas nutiko, Lorena? – paklausė Tesa.

Pastaruoju metu sesuo keistai elgėsi, nieko nepaaiškinusi kelioms valandoms pradingdavo iš namų.

Staigi tėvo mirtis prieš porą mėnesių atrodė blogiausia, kas galėjo nutikti, tačiau netrukus jos sužinojo, kad prieš mirdamas jis iššvaistė jų kraitį. Negana to, tolimas pusbrolis, kuris turėjo paveldėti tėvo titulą ir turtus, aiškiai parodė neketinąs jomis rūpintis. Nieko keista – juk visi tikėjo, kad skandalingosios seserys Samerfild visai ne to tėvo dukros. Visą laiką sklandė gandai, kad motina visų jų susilaukė vis nuo kito meilužio.

O tada su vienu jų pabėgo.

Tėvo baroneto titulo paveldėtojas taip pat aiškiai leido suprasti norintis kuo greičiau perimti jam priklausantį turtą, o tai reiškė, kad seserys turės atlaisvinti namus, kuriuose gyveno visą savo gyvenimą.

Kas dar gali nutikti?

– Prašom atsisėsti, – paprašė Lorena. Jos dailų veidą temdė nerimas.

Tesa susižvalgė su Džena ir, kaip liepiama, atsisėdo.

Lorena žingsniavo priešais jiedvi.

– Žinau, kad visos nerimavome, kaip gyvensime toliau…

Nerimauti – pernelyg švelniai pasakyta. Tesa įsivaizdavo, kad jos bus priverstos išsiskirti, įsidarbinti guvernantėmis arba damų kompanionėmis, jei tik pasisektų gauti tokią vietą, žinant jų šeimos reputaciją.

– Aš… radau sprendimą. – Lorena susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgė seseris.

Jei yra sprendimas, ko gi ji tokia susirūpinusi?

– Lorena, sakyk.

Sesuo grąžė rankas.

– Radau… būdą, kaip susigrąžinti mūsų kraičius. Kad jūs vėl būtumėte geidžiamos nuotakos.

Prireiktų nemenko kraičio užtemdyti skandalui, kuris seseris persekiojo visą gyvenimą. Tarytum motinos pabėgimo būtų negana, dar tas įvykis su tėvu! Prieš motinai dingstant, jis parsivežė namo pavainikį sūnų. Žinoma, Tesa ir seserys mylėjo Edmundą, joms jis buvo brolis, net jeigu jo atsiradimas dar labiau pakurstė piktas kalbas.

– Kokia nesąmonė, – suniurnėjo Džena. – Mūsų niekas nenorės. Motina turėjo tiek meilužių… Todėl mes visos tokios nepanašios.

Bet tai nebuvo visiška tiesa. Visų kaktos buvo aukštos, veidai smulkūs, nors Lorena buvo rudakė tamsiaplaukė, Džena – žydraakė blondinė, o Tesa kažkur per vidurį, kaštoniniais plaukais ir riešuto spalvos akimis.

Kaip jų motina, girdėjo Tesa, nors mergina neprisiminė, kaip tiksliai ji atrodė.

Jai toptelėjo viena mintis.

– Lorena, tik nesakyk, kad suradai motiną. Ar ji skirs mums kraičius?

Kai motina dingo, Tesai buvo vos devyneri.

– Mūsų motina? Ne. Ne! Tikrai ne, – nustebo Lorena.

– Tai kas tada? – irzliai pasiteiravo Džena.

Vyresnėlė liovėsi žingsniavusi ir pažvelgė į seseris.

– Aš ištekėjau.

– Ištekėjai?! – Tesa pašoko nuo kėdės. – Ištekėjai!

– Negalėjai ištekėti, – užprotestavo Džena. – Nebuvo užsakų.

– Ištekėjau su specialiuoju leidimu.

Ne. Neįmanoma! Lorena nebūtų nuo Tesos nuslėpusi tokios didelės paslapties. Jiedvi išsipasakodavo viena kitai viską – beveik viską.

– Kas jis? – stengdamasi nesijausti įskaudinta paklausė ji.

Lorenos balsas nutilo iki šnabždesio.

– Lordas Tinmoras.

– Lordas Tinmoras?! – vienbalsiai šūktelėjo Tesa su Džena.

– Tas atsiskyrėlis? – dar perklausė Tesa.

Po žmonos ir sūnaus mirties prieš daugelį metų lordas Tinmoras užsidarė savo dvare Linkolnšyre, ne per toliausiai nuo Jardnio kaimo, kur jos ir gyveno. Tesa neįsivaizdavo, kada Lorena galėjo su juo susipažinti, ką ir kalbėti apie merginimą. Lordas Tinmoras nesirodydavo žmonėse.

– Jam turbūt kokie aštuoniasdešimt! – šūktelėjo Džena.

– Tik septyniasdešimt šešeri, – kilstelėjo smakrą Lorena.

– Septyniasdešimt šešeri. Gerokai jaunesnis, – sarkastiškai atkirto Džena.

Jos dievinama sesuo ištekėjo už nusenusio atsiskyrėlio? To jau per daug.

– Kodėl taip padarei, Lorena?

Sesers akys blykstelėjo.

– Dėl tavęs, Tesa. Dėl jūsų abiejų. Lordas Tinmoras pažadėjo skirti jums abiem kraičius ir apmokėti pokylių sezoną Londone. Jis netgi nusiųs pinigų Edmundui, kad šis gautų aukštesnes pareigas kariuomenėje, ir padengs kitas išlaidas. Jis puikus žmogus.

Sesuo už jo ištekėjo, kad jos gautų kraičius, o Edmundas – paaukštinimą?

– Niekada neprašiau tavęs kraičio, – pareiškė Džena. – O Edmundas gali pats užsitarnauti paaukštinimą.

– Žinai, kad negali, karas juk baigėsi, – atšovė jai Lorena. – Jau ir taip nesuduria galo su galu. Būti karininku kainuoja, jei nežinojai.

Džena papurtė galvą.

– Ar mūsų kraičių Edmundui neužteko?

Tėvas už paskutinius pinigus nupirko sūnui leitenanto rangą.

Lorena šoko ginti brolio.

– Edmundas apie tai nežino, Džena, ir nebandyk jam kada nors to pasakyti. Įširstų, jei sužinotų. Be to, tėtis ketino susigrąžinti mūsų kraičius. Jis patikino mane, kad paskutinė investicija duos tiek pelno, jog užteks mums visiems.

Be abejo, veikiausiai tie pinigėliai nukeliavo ten pat, kur ir visos kitos jo investicijos – pernelyg pelningos, kad būtų galima tuo patikėti. O jeigu dabar ir atsipirktų, pinigai atitektų paveldėtojui. Tėvo testamente buvo paminėti tik nebeegzistuojantys seserų kraičiai.

Bet Lorena nepasakys apie tėvą ar ką nors kitą nė vieno blogo žodžio. Ji apie visus galvoja gerai. Net apie savo motiną. Lorena tvirtintų, kad palikdama dukras motina pasielgė teisingai, nes pabėgo su mylimu vyru.

O kaipgi motinos meilė vaikams? – svarstė Tesa.

Dabar Lorena darė tą pačią klaidą kaip ir jos tėvai – susipančiojo santuoka be meilės.

Ji dėbtelėjo į Loreną.

– Juk tu nemyli lordo Tinmoro.

– Ne, nemyliu, – pripažino sesuo. – Bet tai nėra svarbu.

– Manai, nėra svarbu? – atkirto Tesa. – Ar nepasimokei iš tėvų? Kentėsi pati ir jį kankinsi.

– Ne, – išsitiesė Lorena. – Pasižadėjau skirti savo gyvenimą tam, kad jis būtų laimingas, ir savo pažadą tesėsiu.

– O kaip tu pati? – neatlyžo Tesa.

Lorena nusuko akis.

– Daugiau nieko nesugalvojau. Kas būtų su tavimi ir Džena, jeigu nieko nesiimčiau? – Į tą klausimą atsakyti nereikėjo. Visos puikiai žinojo, kokia lemtis jų laukė.

– Betgi nereikėjo dėl mūsų žudytis, – prakalbo Džena.

– Aš gerai viską apgalvojau, – tęsė Lorena, praleisdama Dženos žodžius pro ausis. – Toks sprendimas pasirodė logiškas. Jeigu būčiau nieko nedariusi, mūsų visų būtų laukęs liūdnas gyvenimas. Man ištekėjus už lordo Tinmoro, jums ir Edmundui atsirado vilties. Gavusios gerus kraičius, galėsite tekėti, už ko panorėjusios. Nereikės tekėti iš nevilties.

Lorena norėjo pasakyti, kad ji, Džena ir netgi Edmundas galės tuoktis su mylimais žmonėmis. Galės apsieiti be to nepasitenkinimo, kurį kentėjo tėvai, ir jaustis saugūs. Už Lorenos išsižadėtą galimybę būti laimingai jie gaus progą nugyventi laimingus gyvenimus.

Progą pamilti.

Tepadeda jai Dievas. Tesa pajuto silpnutį vilties spindulėlį. Jei ji turėtų kraitį, Veltonas galėtų ją merginti.

Tesa nusuko veidą šalin. Kokia ji bjaurybė! Džiaugiasi Lorenos auka.

Mergina vėl susikaupė.

– Kaip tau pavyko, Lorena? Kaip apskritai su juo susipažinai?

– Pati pas jį nuvykau. Paprašiau, kad mane vestų, ir jis sutiko.

Nieko nepasakiusi pačiam artimiausiam žmogui, savo seseriai?

– Be jokių piršlybų?

Lorena susierzinusi dėbtelėjo į Tesą.

– O kam tos piršlybos? Per kelis susitikimus viską sutarėme, lordas Tinmoras išrūpino specialųjį leidimą. Jo reikalų tvarkytojas atgabeno licenciją, ir bažnyčios vikaras mus sutuokė.

– Galėjai ir mus pakviesti, – papriekaištavo Džena.

Akivaizdu, jaunėlė irgi jautėsi įskaudinta.

Lorena į ją atsisuko.

– Būtum bandžiusi mane sustabdyti.

– Taip, būčiau, – tvirtai atsakė Džena.

Vėjo gūsis vėl subarškino stiklus. Ar ir ji, Tesa, būtų mėginusi sulaikyti Loreną? Mergina nežinojo.

Debesys prasiskleidė, ir pro juos suspindo šviesos spindulys.

Jos išgelbėtos. Lorena jas išgelbėjo.

Paaukodama save.

***

Vos po dviejų savaičių Tesa Samerfild tįsojo ant lovos viename iš daugelio miegamųjų Tinmorų dvare. Šis kambarys buvo skirtas Dženai, kuri stovėjo už molberto priešais langą. Lorena ir vėl nervingais žingsniais matavo grindis; regis, jai tai tapo įpročiu.

– Smagus pokylis, ar ne? – paklausė Lorena, viltingai žvilgčiodama į seseris.

– Smagus! – širdingai patvirtino Tesa.

Jų gyvenimas staiga smarkiai pasikeitė. Praėjus dviem dienoms po Lorenos pranešimo apie tuoktuves, jos išsikraustė iš vienintelių iki tol turėtų namų, su savimi pasiėmusios tik po skrynią asmeninių daiktų. Dabar lordas Tinmoras pakvietė kelis svečius į skubiai surengtą pokylį, norėdamas artimiausiems bičiuliams pristatyti savo nuotaką. Maždaug po mėnesio jos leisis į Londoną, kur pasiners į suknelių matavimų ir skrybėlaičių pirkimo sūkurį, kad debiutančių pokylių sezonui prasidėjus atrodytų kuo puikiausiai. Tesa dar iki galo nesusitaikė su Lorenos santuoka, tačiau galvodama apie tai, kas laukia jos pačios, netvardė jaudulio.

Ir jautėsi be galo dėkinga Lorenai, drauge – ir kalta.

Tačiau Džena dėkingumo nejuto. Liko tokia pat surūgusi kaip tą dieną, kai Lorena išklojo savo paslaptį.

– Juk smagu, Džena, ar ne? – Tesa irgi ilgėjosi prarastų namų, bet buvo pasiryžusi palaikyti Loreną.

Džena sviedė teptuką į ąsotį su vandeniu ir it viesulas atsisuko.

– Nekenčiu to pokylio. Man niekas čia nepatinka!

– Džena! – subarė Tesa.

Lorena raminamai numojo ranka.

– Nieko tokio. Tegu kalba.

Dženos veidas išraudo.

– Negaliu pakęsti, kad tu ištekėjai už to žmogaus – to senio – dėl pinigų. Jo svečiai vadina tave turtingų jaunikių medžiotoja, ir jie teisūs.

– To jau gana, – šūktelėjo Tesa. – Ypač todėl, kad Lorena taip pasielgė dėl mūsų.

– Aš to neprašiau. – Džena pasisuko į Loreną. – Niekada gyvenime nebūčiau tavęs to prašiusi. Niekada.

– Niekas manęs ir neprašė. – Priėjusi Lorena uždėjo Dženai ant peties ranką. – Be to, grafas geras žmogus. Pažiūrėk, kiek jau dėl mūsų padarė.

Jis suteikė joms namus Tinmorų dvare. Pas kaimelio siuvėją užsakė visoms naujų suknelių. Tvarkė kraičius Tesai ir Dženai ir išlaikymą Edmundui, kurio pulkas dabar buvo kažkur žemyne.

Tesa atsisėdo.

– Sesuo pasielgė labai drąsiai ir pasiaukojamai. Nejau tu to nematai, Džena? Dabar turime progą. Lordas Tinmoras skirs mums gerus kraičius. Dalyvausime debiutančių pokyliuose Londone ir galėsime susipažinti su šauniais jaunais vyrais.

Veltonas irgi bus Londone. Sakė būsiąs ten visą sezoną. Tesa netvėrė savame kailyje, taip troško papasakoti jam apie pasikeitusias aplinkybes.

Lorena spustelėjo Dženai ranką.

– Galėsi pati išsirinkti sau tinkamą vyrą. Tau nereikės tekėti vien dėl stogo viršum galvos ir duonos kąsnio. Galėsi sulaukti tokio vyro, kurį išties gerbtum. Ir ištekėti iš meilės.

Šito Tesa troško užvis labiausiai. Ir visada gyventi netoli seserų.

– Noriu, kad ištekėtumėte iš meilės, – rimtai prakalbo Lorena. – Kad patirtumėte tokią laimę.

Tesa tarp seserų buvo žinoma kaip praktiškoji. Protinga ir sumani. Ar Lorena su Džena nustebtų sužinojusios, kad ji slapčia puoselėja švelnius jausmus vienam vyrui? Vien galvodama apie jį svaigo iš jaudulio.

Džena perkreiptu veidu atsisuko į vyriausiąją seserį.

– Ištekėjai už bjauraus, dvokiančio senio, kad Tesa, Edmundas ir aš galėtume tuoktis iš meilės. Bravo, Lorena! Turime jaustis laimingi žinodami, kad per mus turi gultis su juo į lovą.

Lorena nubalo, jos balsas pritilo.

– Tai jau ne tavo reikalas, ir tu daugiau niekada apie tai nekalbėsi. Tai mano asmeninis reikalas, mano vienos. Ar girdi?

– O kaip tavo gyvenimas, Lorena? Tavo meilė? – šaižiai riktelėjo Džena.

Lorena susiėmė ranka už galvos.

– Aš pati pasirinkau, pati nusprendžiau. Dėl jūsų. O lordas Tinmoras maloniai skyrė tau šį gražų kambarį, nupirko dažų ir popieriaus. Užsakė mums visoms naujų drabužių, o nusivežęs į Londoną pripirks dar daugiau puikių…

– O ką tu turėsi padaryti mainais, Lorena? – nutraukė ją Džena.

Lorena atšiauriai į ją dėbtelėjo ir pasuko prie durų.

– Dabar turiu eiti. Reikia prižiūrėti, kad būtų pasirūpinta svečiais. Tikiuosi, Džena, kad jų akivaizdoje elgsiesi tinkamai.

– Moku tinkamai elgtis, – nepaklusniai amsėjo Džena. – Argi tėtis nemokė nebūti tokioms kaip motina?

Lorena metė į ją dar vieną niekinamą ir, kaip Tesai pasirodė, skausmingą žvilgsnį ir išėjo.

Tesa pašoko nuo lovos.

– Džena, kaip tu galėjai? Baisu taip kalbėti. Apie tą… lovą su lordu Tinmoru. – Ir apie motiną.

Džena sunėrė ant krūtinės rankas.

– Bet mes juk galvojame apie tai, ar ne? Apie tai, ką ji turės dėl mūsų su juo daryti.

Tesa pajuto kaltės tvinksnį ir išsiliejo ant Dženos. Priėjusi prie sesers čiupo ją ir papurtė.

– Negalime sakyti tokių dalykų! Jai skaudu, juk matei.

Džena atsitraukė, bet atrodė susikrimtusi.

Tesa neatlyžo.

– Turime susitaikyti su tokia padėtimi – jos labui. Ji daug paaukojo ir padarė mums milžinišką paslaugą. Lorena padovanojo neįkainojamą dovaną – esame laisvos tekėti, už ko panorėjusios. – Ji pagalvojo apie Veltoną. – Negalime versti jos dėl to blogai jaustis.

– Na, gerai. – Džena nusisuko į savo akvarelę. – O ką sakysime, kai svečiai ims kalbėti, jog ji ištekėjo už lordo Tinmoro dėl pinigų? Ar tiesiog pritarsime: Taip, būtent taip. Ji ištekėjo už jo dėl turtų ir titulo. Lygiai kaip mūsų motina.

Dar vienas dalykas, kurio geriau neminėti.

– Apsimesime, kad nieko negirdime, – tvirtai pareiškė Tesa. – Elgsimės taip, tarytum Lorena būtų ištekėjusi už lordo Tinmoro iš meilės, ir mudvi nepaprastai dėl jų džiaugtumėmės.

– Hmm… Dailios jaunos moters ir nusenusio smirdžiaus meilė. – Džena piktai teptuku bakstelėjo į paveikslą. – O ką sakysime, kai ir mus apkaltins išnaudojant lordą Tinmorą?

– Mus? – sumirksėjo Tesa. – Ar kas nors taip pasakė?

Džena patraukė pečiais.

– Man į akis – ne. Bet vis tiek žmonės taip kalbės. Tai patark, ką turėčiau atkirsti, kai taip pasakys?

Tokia galimybė Tesai nebuvo atėjusi į galvą, bet nuskambėjo logiškai. Tam tikra prasme jai, Dženai ir Edmundui lordo Tinmoro pinigai pravers labiau negu Lorenai. Jo pinigai suteiks jiems galimybių, apie kurias pagalvojus Tesą užplūdo džiaugsmas.

Ir tada vėl smigtelėjo kaltė.

– Tiesiog rodysime dėkingumą už viską, ką jis dėl mūsų daro, nes juk taip ir jaučiamės, tiesa?

Džena išspaudė nedžiugią šypseną.

– Labai dėkingos.

Reikės ją prižiūrėti. Džena pernelyg ūmi ir rėžia viską, kas užplaukia ant liežuvio.

Tesa pakeitė temą.

– Man regis, iki vakarienės lordas Tinmoras nieko nėra mums suplanavęs.

Po vakarykštės kelionės į Linkolnšyrą svečiams, kurie visi buvo panašaus amžiaus kaip lordas Tinmoras, o ne jo nuotaka, reikėjo poilsio. Tesa spėjo, kad jie priėmė pirmąjį per trisdešimt metų kvietimą į Tinmorų dvarą, nes norėjo pamatyti, kokia gi moteris privertė lordą Tinmorą galiausiai praverti jo duris.

Tesa nuogąstaudama laukė antrojo susitikimo su svečiais. Damų kelioniniai drabužiai atrodė puikesni už jos geriausią suknelę, o apdarai, kuriais pasipuošusios jos atėjo vakarienės, užgniaužė jai kvapą. Lordo Tinmoro užsakytos naujos suknelės bus gatavos tik po savaitės, o mintis, kad jai su seserimis teks kol kas vaikščioti apspurusioms, atrodė nepakenčiama.

– Gal norėtum pasivaikščioti su manimi iki kaimo? – paklausė ji.

Džena nustebo.

– Ko tau į tą kaimą?

– Nėrinių ir kaspinų. Manau, pavyks pagražinti mūsų sukneles, kad neatrodytų, jog kasvakar vilkime tas pačias. – Gal jos ir išlaikytinės, bet gali bent jau pasistengti taip neatrodyti.

– Kvailioji, kurgi tu eisi, – mostelėjo į langą Džena. – Tuoj lis.

Tesa žvilgtelėjo į apsiniaukusį dangų.

– Turėčiau grįžti iki lietaus.

– Ne, aš nerizikuosiu, – Džena vėl pamerkė teptuką į dažus.

– Na, ir gerai. Eisiu viena. – Į Jardnį – kaimelį, kuris kadaise buvo jai namai, Tesa visada nueidavo viena.

Jardnis vos už kelių mylių. Panašu, kad Lorena dažnai vaikščiodavo šiuo keliu, kol ištekėjo. Kodėl jai nenuėjus į Jardnį, užuot traukus į netoliese esantį kaimą? Užtruks vos truputį ilgiau. Jardnyje galės aplankyti Veltono tetulę. O jei Veltonas pas ją tebevieši, galės papasakoti jam, kad greitai atgaus kraitį.

– Galėtum pasiimti kambarinę ar ką kitą, – pasiūlė Džena. – Ar ne taip elgiasi turtingos globotinės?

Jei norėtų, kad kiti sužinotų, kur ji traukia, – galbūt. Be to, lordas Tinmoras ne jų globėjas. Po tėvo mirties joms nebuvo paskirtas globėjas. Nebuvo nei namų, nei turtų, kuriuos reikėtų saugoti. Tačiau dabar jos lordo Tinmoro globoje.

– Lordas Tinmoras nebus prieš, jeigu aš nueisiu iki kaimelio, juk visą gyvenimą vaikščiojau po laukus viena. – Tesa bent jau vylėsi, kad jis neprieštaraus. Jiedvi su Džena mažai jį ir tematė, tik per kelias vakarienes. Mergina pradarė duris. – Kad ir kaip būtų, aš eisiu. – Jei pasiseks, iki vakarienės ji dar spės pakeisti savo ir seserų sukneles, o taip pat pasirūpinti savo ateitimi.

Džena net neatsisuko nuo savo akvarelės.

– Gerai, bet jeigu prapliups lyti, tu peršlapsi ir persišaldysi. Nesitikėk, kad aš šluostysiu tau varvančią nosį.

Panašiai prasidėjo ir tėvo liga. Panašu, kad Džena nesuvokė, ką pasakiusi.

– Aš niekada nepersišaldau. – Tesa išėjo iš kambario ir uždarė paskui save duris.

***

Lietus pratrūko Tesai išėjus iš Jardnio ir traukiant keliuku atgal į Tinmorų dvarą. Po kelių akimirkų jau pylė kaip iš kibiro. Vos per kelias minutes Tesos apsiaustas permirko kiaurai. Drėko net pirkiniai, kuriuos, įsuktus į popierių ir surištus virvele, ji nešėsi pasikišusi po apsiaustu.

– Oi, Džena, taip ir matau, kokia būsi savimi patenkinta! – sumurmėjo ji.

Bet buvo verta leistis į tokį kelią. Tesa sužinojo, kad Veltonas jau išvykęs į Londoną, tačiau jis spėjo sužinoti apie Lorenos tuoktuves. Apie savo pasikeitusią padėtį ji papasakojo jo tetai.

Veltonas susiras ją, kai lordas Tinmoras nusiveš jas visas į miestą debiutančių sezonui. Liko vos kelios savaitės.

Kelio purvas aplipo iki pusės blauzdų siekiančius Tesos aulinukus, darėsi sunku tiesiog dėti vieną koją prieš kitą. Vanduo sruveno nuo nukarusio skrybėlaitės krašto, lietaus lašiukai ledinėmis adatėlėmis smaigstė veidą. Liko dar mažiausiai dvi mylios, kol ji pasieks vartus į dvaro žemes.

Purvas klampino batus tarytum koks suktas padaras, žūtbūt nusiteikęs ją sustabdyti. Tesa bergždžiai bandė paspartinti žingsnį, bet galop pro lietaus užuolaidą priešaky išvydo tiltą.

Tačiau per tiltą dabar upeliais sruveno vanduo.

– Ne! – protesto šūksnį prarijo vėjas.

Ką daryti dabar? Kito kelio pasiekti Tinmorų dvarą Tesa nežinojo. Neliko kitos išeities, kaip tik eiti į netoliese esantį kaimą, kaip reikėjo iš pat pradžių ir padaryti. Lietus dabar čaižė ją peiliais, nebe adatomis.

Tesa žvilgtelėjo į šalia kelio augantį miškelį. Jei čia būtų namai, ji žinotų tiesiausią kelią per mišką ir laukus. Gal net jau būtų namie, sėdėtų priešais židinį ir šildytųsi, užuot mirkusi lietuje. Tačiau čia ji nedrįso išklysti iš kelio, kuris, kaip žinojo, vedė į Tinmorų dvarą.

Nemąstyk, – paliepė ji sau. – Tiesiog statyk vieną koją priešais kitą. Neviltis tirpdė merginos ryžtą.

Ji vis stūmėsi pirmyn, kol galiausiai priekyje išvydo kažką panašaus į kaimo bažnyčios bokšto apybraižas. Tesa nusiskubino toliau, tačiau ir čia kelią sėmė vanduo. Pirmyn kelio nėra, atgal – irgi.

Bet ji gali pasukti namo, į Jardnį. Galbūt pasiprašytų priglaudžiama Veltono tetos arba pasibelstų į Samerfildų viensėdijos duris.

Tesa pasuko atgal, praėjo keliuką, kuris vedė prie užtvinusio tilto. Netrukus jai kelią vėl užkirto potvynis. Eilinį sykį apsigręžusi ji vaikščiojo tol, kol aptiko nežinia kur vedantį takelį.

O, kad dabar ji būtų arčiau namų! Galėtų pasukti bet kur ir rastų kieno nors trobą. Visi pažįstami, mielai ją priimtų, bet mergina nebesusivokė, kur esanti arba kaip rasti taką į žinomą kraštą. Ji pasiklydo, permirko ir klaikiai sušalo.