Читать книгу Meilės supančioti - Diane Gaston - Страница 2

Markas Glenvilis keiksnojo lietų.

Jis niekaip nesuprato, kodėl lietus būtinai turėjo prapliupti tada, kai jam reikia parjoti atgal į Londoną. Nebent orų dievai kaip nors pajuto jo nuotaiką!

Grįžimas į Londoną niekada neteikė jam džiaugsmo.

Tačiau neliko nieko kito – jo reikalai Škotijoje baigti.

Žirgas kluptelėjo, Marko galva linktelėjo žemyn. Nugara upeliu sroveno vanduo.

Reikalai Škotijoje. Cha!

Tokią pasakaitę jis sukurpė tėvams nuraminti ir papasakoti visiems, kas paklaus, kur jis buvęs ilgus pastaruosius mėnesius, bet tai netiesa.

Jis buvo Prancūzijoje, Paryžiuje ir jo apylinkėse, trynėsi su Bonaparto šalininkais ir kitais, nepatenkintais, kad Liudvikas XVIII grįžo į sostą, pastatęs ausis gaudė žinias, ar nepasitenkinimas gali pratrūkti sukilimu.

Viskas dėl karaliaus ir tėvynės.

Neramumai plačiai neišplito. Prancūzai, kaip ir britai, pavargo kariauti. Markas pateikė raportus, daugiau niekas iš jo nieko neprašys.

Atėjo laikas susitvarkyti asmeninius reikalus.

Teks pažvelgti į akis tikrovei: brolis niekada nebesišypsos jam iš kitapus stalo, o geriausias draugas nebeužsuks į svečius. Kol jis apsimetinėjo mesjė Renardu, Prancūzijos citoyen ordinaire1, buvo beveik pamiršęs apie tai, kad jo brolio Liusjeno nebėra jau ketverius metus, o Karolio – nepilnus trejus. Tačiau vos grįžęs namo kone tikėdavosi išvysti juos įeinančius pro duris.

Sielvartas persmelkė jį it žaibo blyksnis.

Kvailiukas Liusjenas. Nutrūktgalvis Karolis. Abudu padėjo galvas visai be reikalo.

Markas pabandė nuraminti jausmus, pakėlė veidą į lietų, kuris jau ir taip prasismelkė iki pat kaulų. Geriausia neduoti jausmams įsišėlti. Užsiimant šnipinėjimu, toks įgūdis gali išgelbėti gyvybę, o grįžus į Londoną – padėti nepamesti sveiko proto.

Gerasis Dieve! Nejau nuo to ledinio lietaus jis ne tik kiaurai permirko, bet dar ir paniro į niūrias mintis? Sutelk dėmesį į kelią ir į savo vargšą žirgą. Net tvirtam gyvuliui buvo sunku klampoti pažliugusiais, duobėtais keliais.

Eržilas suprunkštė, išpūtė orą.

– Nelengva, ką, Apolonai? – Markas patapšnojo arkliui per sprandą.

Iki sutemstant vylėsi pasiekti Piterborą, bet orai nusprendė kitaip. Pasiseks, jeigu prijos kitą kaimą, kad ir koks jis būtų. Markas vylėsi rasiąs ten užeigą su kambariu ir švaria lova.

Lietus privertė jį išsukti iš pagrindinio kelio, ir jiedu su Apolonu stūmėsi į priekį likusiais praeinamais keliais.

Dėl to, kad užtruko, jis pernelyg nekvaršino sau galvos. Niekas jo nelaukia. Tėvams nepranešė atvykstąs į miestą. Tebūna staigmena.

Pasimatymai su šeima Markui niekad nebuvo malonūs, bet dabar, kai pareiga nebešaukia kitur, atėjo metas užimti įpėdinio vietą. Jis užsuks pas Doriją Kaldvel, Karolio seserį, ir įteisins tai, kas visuomet buvo nebyliai numanoma nuo tada, kai žuvo Karolis. Jis skolingas tai savo bičiuliui.

Be to, Kaldvelų šeima, kurioje liko tik Dorija ir jos tėvas, buvo tokia eilinė ir garbinga, dar ir racionali, kad jam bus vienas malonumas tapti jos nariu.

Danguje blykstelėjo žaibas ir nugriaudė griaustinis. Ar jam lemta būti nutrenktam žaibo?

Jau turėtų būti netoli kaimo; ganėtinai ilgai joja. Spitrėdamas į priekį, Markas vylėsi tolumoje įžiūrėti stogus arba kelio ženklą, nors ką, kas rodytų netoliese esant prieglobstį, tačiau lietus krito pilka užuolaida, kuri temdė aplinką, ir vyras nematė daugiau nei per kelias pėdas. Negana to, lietus, regis, slinko kartu su juo, apsiautusi prieblanda merkė akis.

Vėl plykstelėjo žaibas, ir jam pasirodė, kad kelyje kažką pastebėjo. Įsižiūrėjęs įdėmiau, pamatė figūrėlę. Tai buvo pėsčia moteris, kuri dar neišgirdo besiartinančio žirgo.

– Ei, sveika! – šūktelėjo jis. – Ei!

Tamsiu apsiaustu apsisiautusi moteris pasisuko ir pamojavo jam sustoti.

Tarytum džentelmenas galėtų prajoti!

Markas prisiartino ir nušoko nuo žirgo.

– Ponia, kur traukiate? Gal galiu pasiūlyti pagalbą?

Moteris pakėlė į jį akis. Buvo jauna, ganėtinai graži, nors veide matėsi įsirėžęs nerimas ir nuovargis.

– Noriu pasiekti Tinmorų dvarą, – atrodė, kad net kalbėjimas iš jos reikalauja didžiulių pastangų.

– Rodykite kelią, – paliepė jis. – Nugabensiu jus ant savo žirgo.

Moteris papurtė galvą.

– Nieko nebus. Visur potvyniai. Neįmanoma ten patekti. Kaimo pasiekti irgi neįmanoma. – Nuo šalčio jos balsas drebėjo.

Markas ištiesė ranką.

– Eikit čia. Užkelsiu jus ant žirgo.

Jos apsiaustas buvo šlapias, it ką tik ištrauktas iš skalbinių kubiliuko. Skrybėlė išvis praradusi formą. Lūpos, dar blogiau, – pamėlusios.

– Rasime, kur jums apdžiūti.

Ji linktelėjo, tačiau šviesios akys žvelgė be jokios išraiškos.

Moteris padavė jam permirkusį ryšulėlį, kurį Markas įsikišo į balnakrepšį. Vyras užkėlė moterį ant Apolono ir pats užšoko jai už nugaros.

– Ar patogu? Ar tvirtai laikotės?

Tirtėdama nuo šalčio, moteris linktelėjo.

Apkabinęs ją iš šonų, Markas suėmė vadeles, bet didelės šilumos jo rankos jai nesuteikė. Vargšas Apolonas su didesniu nešuliu vėl pajudėjo pirmyn.

– Aš ne iš šių kraštų, – garsiai prakalbo jis, kad ji išgirstų per pliaupiantį lietų. – Ar toli iki gretimo kaimo?

Moteris pasuko galvą.

– Paklydau. Jardnio neberadau.

Jardnis turėtų būti netoliese esantis kaimelis.

– Surasime. – Jis jau valandą ar daugiau kartoja sau rasiąs kaimą.

Ji vėl suvirpėjo.

– Šalta. Kaip šalta.

Būtų gerai užuovėją rasti kuo greičiau ir tą moterį sušildyti. Nuo šalčio žmogus gali mirti.

Moteris atsilošė į jį, jos kūnas suglebo.

Galiausiai Markas pasiekė kryžkelę su kelio ženklu, kuris rodė į Kirtoną.

– Matote? – šūktelėjo jis, rodydamas į ženklą. – Kirtonas.

Ji neatsakė.

Kiek toliau kelias buvo apsemtas vandens. Markas apgręžė žirgą ir tuo pačiu keliu grįžo į kryžkelę, joje pasuko kitu keliu. Kažkas čia dirba žemes. Kur nors turi būti trobų.

Jei tik per lietų jis jas įžiūrėtų!

Kelias susiaurėjo iki nelygaus takelio, kol galop tapo išvis vargiai įžiūrimas. Markas vinguriavo jo kilpomis ir posūkiais vildamasis, kad be reikalo neeikvoja brangaus laiko, ir dairėsi bet kokio statinio.

Priešais pasirodė mažutė trobelė, tačiau jos languose nešvietė žvakės. Iš kamino nerūko dūmelis. Bus gerai, jei viduje bent sausa.

– Žiūrėkit, – riktelėjo jis savo kompanionei, bet ji neatsiliepė.

Pajutęs užuovėją, Apolonas įgijo naujų jėgų. Prijojus arčiau, pasimatė ir nedidelės arklidės, tad Markas pasuko žirgą prie jų durų. Prilaikydamas moterį, atsargiai nusėdo nuo žirgo. Ji žirgo šonu nuslydo tiesiai jam į glėbį. Persimetęs ją per petį, Markas atitraukė arklidžių durų velkę. Apolonas nieko nelaukęs žengė vidun.

Markas paguldė moterį ant sauso grindų lopinėlio.

– Šalta, – sumurmėjo ji ir susisuko į kamuoliuką.

Bent jau gyva.

Markas pasisuko į arklį ir patapšnojo jam per sprandą.

– Pirma turiu pasirūpinti ja, senuk. Ateisiu, kai tik galėsiu.

Išėjęs iš arklidžių, Markas nusiskubino prie trobelės durų. Pabeldė į jas kumščiu, bet neišgirdo nė garso, o durys buvo užrakintos. Dirstelėjo per langą, tačiau viduje buvo tamsu. Iš ilgos milinės kišenės vyras išsitraukė visrakčių komplektą – koks gi be jų būtų šnipas? Pabandė kelis, kol vienas spragtelėjo ir pasisuko.

Iš lauko sklindanti šviesa ne ką teapšvietė trobelės vidų, tačiau Markas išsyk pastebėjo židinį ir gultą su sulankstytais apklotais. To pakaks.

Jis nuskubėjo atgal į arklides.

Jam grįžus, Apolonas sužvingo.

– Turėsi palaukti dar truputį, senuk.

Jis vėl paėmė moterį ant rankų; su šlapiais drabužiais ji buvo dar sunkesnė. Kai jis užsimetė ją ant peties, ji sudejavo, ir per lietų vyras skubiai nunešė ją į trobelę.

Pirmiausia reikėjo nuvilkti jos šlapius drabužius. Markas paguldė moterį ant grindų, nesibaimino, kad nuo šlapių apdarų liks bala. Nusimetęs milinę, kiek galėdamas greičiau nupjovė suknelės varsčius ir korsetą ir išrengė merginą iki nuogumo.

Mergina bandė prisidengti, bet ne iš kuklumo.

– Šalta, – suunkštė ji.

O ji buvo tikra gražuolė. Pilna aukšta krūtinė, lieknas liemuo ir ilgos dailios kojos. Išvydęs tai, Markas gurktelėjo, bet leido sau žvilgtelėti tik kartą, tuoj čiupo antklodę ir apsiautė ja merginą. Nunešęs ją ant gulto, susupo į antrą antklodę.

Jo akys spėjo priprasti prie tamsos. Šalia židinio vyras pamatė krūvelę malkų ir pakurų, kibirą anglių. Ant židinio gulėjo degtuvai ir titnagas. Jis puolė kurti ugnį. Kai malkos smagiai suliepsnojo, vėl apsisiautė miline ir išlėkė atgal į lietų pasirūpinti

Apolonu.

Arklidėse buvo sočiai sausų skudurų ir šepečių. Kaip galėdamas jis nušluostė vargšą gyvulį, užklojo antklode. Ten buvo šieno, kurį Apolonas ėmė noriai pešti, ir siurblys, kuriuo Markas pritraukė vandens žirgo troškuliui numalšinti.

– Štai, senuk, – paglostė jis Apolono sprandą. – Daugiau niekuo negaliu tau padėti. Lietus turėtų greitai liautis, ir, kol nestojo naktis, leisimės į kelią. Kol kas pasistiprink ir pailsėk, ateisiu pažiūrėti tavęs vėliau.

Per nesiliaujantį lietų Markas nubėgo trobelėn. Apžiūrėjo savo globotinę. Jos skruostai, ačiū Dievui, atgavo spalvą, oda palietus atrodė šiltesnė. Veidas atsipalaidavo, mergina miegojo.

Iš palengvėjimo jis išpūtė orą ir pirmą kartą pajuto pats esąs sušlapęs, sušalęs ir nuvargęs. Išsirengęs iki baltinių ir kelnių, vyras pastatė kėdę kiek galėdamas arčiau ugnies. Reikėtų pakabinti jų šlapius drabužius, kad džiūtų, bet židinio šiluma pernelyg masino. Jis mieliau žiūrėjo į merginą.

Daili, bet kas ji tokia? Veidas ryžtingas, su putliomis lūpomis ir elegantiška nosimi. Patraukliai išlenkti antakiai, vešlios blakstienos. Iš drabužių negalėjo spręsti, kokia jos padėtis visuomenėje. Kokia moteris vaikščiotų per lietų? Ji paminėjo Tinmorų dvarą. Gal ji ten tarnauja?

Jeigu jis pamatytų jos rankas, sužinotų daugiau. Ar jos šiurkščios nuo darbo? Rankos buvo pakištos po antklode. Plaukai susukti į paprastą kuodą, kaip bet kurios kitos moters, kuriai reikėtų nueiti į kaimą. Taip jie niekada neišdžius.

Ištiesęs ranką, Markas ištraukė iš tamsių plaukų smeigtukus ir išvyniojo kuodą. Kaip mokėdamas paskleidė ant pagalvės ir atsilošė.

Gerasis Viešpatie, dabar ji atrodė kaip deivė! Galbūt Afroditė. Meilės, grožio, malonumo deivė.

Ar pabudusi ji užsinorės malonumų? Kraujas smarkiau pasruvo gyslomis.

Toji mintis sušildė jį stipriau negu židinys.

***

Tesa pabudo nuo griaustinio trenksmo ir nepaliaujamo lietaus šniokštimo. Atsiminė, kaip ėjo. Kaip lietus merkė jos drabužius.

Drabužius!

Mergina pašoko guolyje. Ją dengė tik apklotas.

– Prabudote, – pasigirdo vyriškas balsas.

Jis sėdėjo ant kėdės netoliese. Taip, tas vyras su žirgu. Vadinasi, jai nepasivaideno.

– Kur aš? – perdžiūvusia gerkle sugergždė ji. – Kur mano drabužiai?

– Ištempiau virvę ir pakabinau juos džiūti, – mostelėjo jis, rodydamas jai už nugaros.

Pasisukusi Tesa pamatė savo apsiaustą, suknelę, korsetą ir baltinius, kabančius ant virvės. Greta jos drabužių kabojo vyriška milinė, švarkas ir liemenė.

– Mes trobelėje kažkur netoli Linkolnšyro, bet, velniai rautų, nežinau kur, – toliau kalbėjo vyras. – Smarkiai sušalote. Privalėjau jus sušildyti, antraip… – jis baigė sakinį pečių truktelėjimu.

– Atsivežėte mane čia? – Ir nurengė? Nuo tokios minties jai užsiliepsnojo skruostai.

– Vis šiokia tokia priedanga. Čia buvo sausa, radau malkų ir anglių.

Tesa sumirksėjo ir išpūtusi akis apsidairė. Jie buvo nedidukėje trobelėje, viename kampe kažkas panašaus į indaują. Stovėjo stalas ir kėdės, toji kėdė, ant kurios sėdėjo vyras, guolis pritrauktas arčiau ugnies.

O jai šilta, susivokė Tesa.

Vyras sukrutėjo, židinio šviesa nušvietė jo veidą. Plaukai juodi it varno sparnas, antakiai vešlūs, jau žymėjo ir barzdos šešėlis. Akys – veriamai žydros. Ji niekada nebuvo mačiusi tokio kaip jis vyro, negana to, vilkinčio tik marškiniais ir kelnėmis. Net jo kojos buvo basos.

Tesai užgniaužė kvapą.

– Kas jūs? – Antklodė slystelėjo jai nuo pečių, ir ji geriau ją užsitraukė.

Vyras atsistojo. Buvo aukštesnis negu jos įbrolis – o Edmundas siekė šešias pėdas.

– Aš Markas Glenvilis. – Vyras linktelėjo. – Jūsų paslaugoms. O jūs?.. – kilstelėjęs antakius paklausė jis.

Tesa nurijo seiles.

– Aš Tesa Samerfild. – Ji suraukė kaktą pagalvojusi, kad reikėjo prisistatyti tiesiog kaip panelė Samerfild. Lorena dabar ledi Tinmor, tad ji tapo vyriausia iš netekėjusių seserų.

Tesa apsičiupinėjo plaukus. Palaidi! Kas nutiko jos kuodui?

– Aš ištraukiau segtukus. – Vyras – Glenvilis – vėl atsisėdo. – Aš jus ir nurengiau, panele Samerfild, nes buvote visa sušalusi. Duodu jums džentelmeno žodį, jeigu reikia. Žmogus nuo šalčio gali ir numirti.

Jis iš tiesų buvo džentelmenas: tai rodė jo kalbėsena ir laikysena.

– Nieko neprisimenu, – papurtė galvą ji.

– Šalčio padariniai. Požymis, kad buvo būtina kuo greičiau jus sušildyti. – Jo gilus ir lygus balsas skambėjo raminamai.

Nepažįstamoje vietoje su nepažįstamu vyru, nuoga – ji turėtų būti labiau išsigandusi. Tačiau Tesai gerokai baisiau buvo valandų valandas klaidžioti šaltame lietuje.

– Turiu jums padėkoti, pone, – sumurmėjo ji. – Regis, esu skolinga jums išgelbėtą gyvybę.

Tarytum gindamasis jos žodžių, vyras nusuko akis.

– Atsitiktinumas. Mums pasisekė, kad užėjau šią trobelę. Žemių prižiūrėtojo namukas, spėju, naudojamas tik tada, kai jam tenka darbuotis šiame krašte.

Mergina darkart apsižvalgė po kambarį.

Vyras vėl atsistojo.

– Ar jūs alkana? Pripyliau virdulį, galiu užkaisti arbatos.

Ji linktelėjo.

– Arbatos mielai išgerčiau.

Jis pakabino virdulį virš ugnies ir pasiekė netoli kėdės pastatyto balnakrepšio.

– Jūsų žirgas! – ji prisiminė arklį.

Vyras vėl nusišypsojo.

– Apolonas.

Ar vargšas gyvulys lietuje?

– Veskite jį čionai.

Vyras raminamai mostelėjo ranka.

– Nesibaiminkite. Apolonas šiltose ir sausose arklidėse, turi sočiai vandens ir šieno. Jau buvau jo apžiūrėti, atrodė visiškai patenkintas. Po kelių minučių vėl nueisiu. – Jis atsinešė balnakrepšį prie stalo, pasikuitė viduje, ištraukė skardinę ir vaškinio popieriaus paketėlį.

Kai atsukęs nugarą jis pasuko prie indaujos, Tesa pakilo nuo gulto ir stipriai įsisupusi į apklotą nuėjo patikrinti savo drabužių. Suknelė tebebuvo šlapia, tačiau baltiniai beveik išdžiūvę.

– Pone Glenvili? – ji nusitraukė baltinius nuo virvės.

Jis pasisuko.

– Taip?

Ji stovėjo prispaudusi baltinius prie krūtinės.

– Gal malonėtumėte pabūti nusisukęs? Aš… noriu apsivilkti baltinius.

Netaręs nė žodžio, jis vėl atsuko jai nugarą ir sustojo veidu į langą.

***

Markas matė jos atspindį lange. Nelabai gražu taip elgtis, bet nepajėgė atsispirti. Iš nugaros jos figūra atrodė taip pat viliojamai kaip ir iš priekio.

Žiūrėdamas nepadarys nieko blogo.

Tik tiek, kad juto, kaip atsiliepdamas atgyja jo kūnas. Jis vėl ėmė ieškoti puodelių ir arbatinuko. Arbatinuką rado, bet vietoje mažų puodelių teko tenkintis dviem dideliais žmogaus pavidalo moliniais ąsotėliais.

– Jau galite žiūrėti, – žemu balsu pasakė ji.

Ar ji žino, kaip gundomai skamba jos balsas?

– Ar baltiniai sausi? – stengdamasis nutaisyti nerūpestingą balsą paklausė Markas, nors kaip tik bandė numaldyti esminius troškimus.

– Dar drėgnoki, bet apsirengusi jaučiuosi geriau. – Tesa tebebuvo apsisiautusi antklode.

Kilstelėjęs jis parodė jai ąsotėlius.

– Turėsime tenkintis šitais. Koks velnias žino, kam jie čia padėti? – Vyras pastatė juos ant stalo. – Ar jūs nieko prieš, jei arbatos reikės palaukti? Reikėtų pažiūrėti, kaip žirgas.

– Apolonas? – prisiminė vardą Tesa. – Žinoma, kad ne prieš. Jausčiausi bjauriai, jeigu jūsų žirgas per mane nukentėtų.

Ar tai sarkazmas? Markas dėbtelėjo į merginą, bet jos veide buvo matyti tik rūpestis.

Rūpinimasis jo žirgo gerove gundė beveik taip pat kaip jos nuogos atspindys ir žemas balsas.

Nusikabinęs nuo virvės milinę, užsimetė ją ant pečių.

– Netruksiu nė minutės. Grįžęs užplikysiu arbatos, – pasakė jis ir išėjo laukan.

Purvas basoms kojoms pasirodė geliamai šaltas, bet geriau tai, negu autis permirkusius aulinius, jei ir pavyktų įgrūsti į juos kojas. Lietus aprimo, bet saulė jau buvo žemai. Net jeigu ir nustotų lyti, keliai iki sutemstant nespės pradžiūti.

Jam ir panelei Samerfild teks kartu praleisti naktį.

Ilgą ir sunkią naktį. Kad ir ko reikalauja jo kūnas, jis ja nepasinaudos. Be to, Markas garsėjo gebėjimu tvardytis.

Kita vertus, jeigu ji pati pasiūlytų?..

Žvingtelėjo Apolonas.

– Kaip laikaisi, senas bičiuli? Užtenka šilumos? – Jis perbraukė ranka žirgui per sprandą.

Jiedu su Apolonu patyrė pavojingesnių nei šis nuotykių, bet Markas krimtosi, kad žirgui tenka atlaikyti dar vieną sunkų išbandymą.

Suradęs dar vieną apklotą, Markas užmetė jį Apolonui ant nugaros.

– Dabar bus šilta.

Išmėžęs mėšlą, Markas atnešė daugiau šieno ir vandens ir grįžo į trobelę.

Jam pravėrus duris, panelė Samerfild ištiesė rankšluostį.

– Štai, radau. Galėsite nusišluostyti kojas.

Trobelėje buvo šviesiau.

– Uždegėte žibintus.

– Tik du, kad galėčiau užplikyti arbatos. – Mergina nuėjo prie stalo. – Jau turėtų būti tinkama gerti.

Ji paruošė arbatos?

– Eime, atsisėskime.

Tesa nuėjo prie stalo.

Ji tebebuvo įsisupusi į apklotą, bet dabar susitvarkė jį kaip tuniką ir susirišo virvele.

– Pasidarėte sau drabužį.

Ji grįžtelėjo atgal ir nusišypsojo; besišypsanti atrodė dar dailesnė.

– Sugalvojau, kaip apsisiausti apklotu, kad nenukristų, ir galėčiau laisvai darbuotis rankomis. Spėju, reikėtų palikti pinigų už tai, nes prakirpau skyles galvai ir dirželiui.

Markas pasikabino milinę.

– Sakyčiau, esate išradinga.

Ji vėl nusišypsojo.

– Ačiū.

Markas prisėdo prie stalo, ji pripylė jam arbatos.

– Cukraus neradau.

– Nesvarbu. – Imant puodelį, jo pirštai brūkštelėjo jai per ranką. Žvilgtelėjęs į ją, Markas neišvydo sunkaus darbo pėdsakų.

Mergina atsisėdo ir įsipylė arbatos sau.

– Dar nesu gėrusi arbatos iš tokių indų. Išvis nesu nieko gėrusi iš žmogaus formos ąsočio! Tačiau mačiau parduodant juos kaimo krautuvėje.

Marko kaktoje susimetė raukšlelė. Gerai išauklėtai jaunai damai ir nebūtų tekę naudoti tokio ąsočio. Galbūt dvare tarnaujančiai merginai irgi netektų.

Kas gi toji panelė Tesa Samerfild?

Jis gurkštelėjo arbatos ir pabarbeno pirštais į ąsotėlio kraštą.

– Kai jus sutikau, kažką užsiminėte apie Tinmorų dvarą. Ar ten dirbate?

– Dirbu? – sutriko ji. – Ne, aš ten gyvenu. Tai yra dabar. Mes – mes su seserimis – neseniai ten persikėlėme. – Tesa nutilo, tarytum svarstydama, ar atskleisti daugiau informacijos. – Mano sesuo Lorena – naujoji ledi Tinmor.

Nuskambėjo visai nelogiškai.

– Maniau, kad senasis lordas dar gyvas. Ar jis turėjo anūką?

Tesa pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Lordas Tinmoras tebėra gyvas ir anūkų neturi. Mano sesuo ištekėjo už senojo lordo.

Vyro antakiai šoktelėjo aukštyn.

– Už senojo lordo? Jis turėtų būti jau aštuntoj dešimty.

– Jam beveik aštuoniasdešimt, – kilstelėjo veidą Tesa. – Iš kur pažįstate lordą Tinmorą?

Vyras gurkštelėjo arbatos.

– Nepažįstu. Tiesiog esu apie jį girdėjęs. Mano tėvas mokėsi mokykloje kartu su jo sūnumi, ir pamenu, kaip tėvas užsiminė apie Tinmoro sūnaus mirtį. Kiek prisimenu, ji užklupo staiga. – Jis įsmeigė akis į merginą. – Sesuo ištekėjo už aštuntą dešimtį einančio vyro?

– Taip. – Tesa nenusuko akių.

Ji – lordo Tinmoro žmonos sesuo? Na, tada tikrai ne kokia kambarinė.

Jis galėtų kirsti lažybų, kad senasis hercogas nevedė žemesnės už savo socialinę padėtį moters – dauguma jo padėties vyrų taip nesielgdavo. Paprastai džentelmenams užtekdavo sveiko proto.

– O kas tokia Tesa Samerfild, jeigu hercogas vedė jos seserį? – pasidomėjo jis.

Mergina sutiko jo žvilgsnį.

– Aš – antroji sero Holio Samerfildo iš Jardnio dukra.

Seras Holis?

O, taip. Seras Holis. Markas buvo girdėjęs apie jį, tiksliau – apie jo žmoną. Kalbėta, kad jo žmona turėjusi tiek meilužių, jog visų dukrų susilaukė vis nuo kito vyro ir kad nė viena jų nebuvo sugyventa su teisėtu sutuoktiniu.

Matyt, mergaitės vis tiek buvo išauklėtos kaip orios damos, nes dabar jos – lordo Tinmoro globoje.

Markas pasitrynė kaktą.

– Tai šį tą keičia. Turime būti labai atsargūs, kad mūsų neužkluptų kartu.

Tesa atsisėdo tiesiau.

– Nė nesiruošiu būti užklupta kartu su jumis! Būkite ramus, laukiu, kada nustos lyti, ir iškart išeisiu.