Читать книгу Paslapties sujungti - Diane Gaston - Страница 1

Linkolnšyras, 1815 m. gruodis

Iš pradžių Džena Samerfild pastebėjo jį tik akies krašteliu. Tolumoje per laukus ant žirgo šuoliavo raitelis – galingas, grakštus ir nerūpestingas. Jaudinantis reginys. Gražus pilkas ristūnas ir jojikas tokiu pat pilku apsiaustu, besiplaikstančiu iš paskos. Žirgas ir raitelis atrodė tarsi sukurti iš debesų, uždengusių visą dangų. Gal Dženai pavyktų užfiksuoti juos popieriuje? Ji čiupo eskizų bloknotą, anglį ir ėmė greitai piešti.

Nieko neišėjo. Raitelis dingo dauboje.

Džena padėjo bloknotą su anglimi į šalį ir grįžo prie tapomo paveikslo – slėnio tiesiai apačioje. Tik dėl jo čia ir sėdėjo šaltą gruodžio dieną. Kaip nuostabu būtų nutapyti ir ant žirgo skriejantį vyrą. Koks iššūkis atskleisti visus pilkus atspalvius, pavaizduoti jėgą ir judesį!

Kanopų trenksmas ją išgąsdino. Džena atsisuko. Vyras ir žirgas skriejo jos pusėn.

Prakeikimas! Ar jis atjoja išvaryti jos iš svetimos žemės? Nuvyti nuo tokio tobulo apžvalgos taško?

Tik ne dabar! Ji juk beveik baigė. Trūko kelių minučių. Be to, reikėjo greičiau grįžti namo, kol niekas nepradėjo domėtis, kur ji dingo.

Mintis pertraukė žirgo ir raitelio paveikslas. Teptukas pakibo ore stengiantis įsiminti vaizdą, judesį, šviesą ir šešėlius…

Dievulėliau! Jis šuoliavo tiesiai į ją. Džena žengė atatupsta ir parvertė savo taburetę.

Raitelis sustabdė žirgą vos per colį nuo jos.

– Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – tarė jis.

– Maniau, kad mane partrenksite! – sušuko Džena ir įmetusi teptuką į ąsotį su vandeniu nusivalė rankas į prijuostę, kurią buvo apsivilkusi ant suknelės.

Sprendžiant iš puikaus apsiausto, skrybėlės ir laikysenos balne, vyras atrodė tikras džentelmenas, kurio darbas – būti aukščiau visų kitų.

Kad tik šis džentelmenas nebūtų tolimas pusbrolis, paveldėjęs šią žemę, kurią ji vis dar vadino savo namais.

– Labai atsiprašau, – tarė jis nulipdamas nuo žirgo. – Atjojau pasižiūrėti, ar jums nereikia pagalbos, bet dabar matau, kad sėdėdama ant kalvos turėjote tikslą.

– Taip, – atsakė Džena ranka prisidengusi akis. – Kaip matote, tapau peizažą.

– Nedaug trūksta, kad paspaustų šaltukas. Galite sušalti.

Džena parodė jam rankas.

– Mūviu pirštines. – Žinoma, jos pirštinės buvo be pirštų. – O apsiaustas pakankamai šiltas.

Mergina pažvelgė vyrui į veidą. Jis buvo stiprus ir ilgas, bet ne siauras, tiesia, tobulai jam tinkančia nosimi ir tamsiais tankiais antakiais. Iš po skrybėlės kyšantys plaukai irgi buvo tamsūs, o akys – užburiančios karamelės spalvos, pabarstytos tamsiai rudais taškeliais. Mielai nutapytų tokį įsimintiną veidą.

Vyriškis ištiesė ranką.

– Leiskite prisistatyti. Aš Rosdeilas.

Vadinasi, ne pusbrolis. Džena atsiduso iš palengvėjimo. Matyt, kažkoks kitas aristokratas.

Ji padavė jam ranką.

– Panelė Samerfild.

– Samerfild? – kilstelėjo jis antakius. – Svečiuojuosi pas lordą Penfordą, Delą Samerfildą. Gal būsit giminės?

Džena žinojo tik tiek, kad lordas Penfordas – jos pusbrolis. Kaip pasisekė, kad šis vyras – jo svečias.

– Tolima giminė, – kilstelėjo smakrą Džena. – Aš viena iš skandalingųjų Samerfildų. Neabejoju, kad apie mus girdėjote.

Jo veide sustingusi šypsena buvo geriausias atsakymas. Žinoma, kad girdėjo apie jos šeimą. Ir apie velionį tėvą serą Holį Samerfildą iš Jardnio, praradusį turtus per kvailas investicijas; ir apie motiną, kuri garsėjo daugybe meilužių. Su vienu iš tų meilužių motina ir pabėgo, kai Džena buvo dar tokia maža, kad dabar beveik jos neprisiminė. Kas gi negirdėjo apie skandalinguosius Samerfildus?

– Tuomet turbūt gyvenote Samerfildų dvare. – Jis parodė į namą apačioje.

– Dėl to jį ir tapau, – atsakė Džena. – Ir būčiau labai dėkinga, jeigu lordui Penfordui neužsimintumėte, kad įsibroviau į jo žemę. Nieko čia nepaliečiau ir atėjau tik vienam kartui, nutapyti šio vaizdelio.

Rosdeilas nerūpestingai numojo ranka.

– Esu tikras, kad jis neprieštarautų.

Džena nebuvo tokia tikra. Po tėvo mirties lordas Penfordas nekantravo, kad Džena ir dvi jos seserys kuo skubiau išsinešdintų.

Mergina atsistojo ir ėmė krautis dažus.

– Bet kuriuo atveju, dabar jau eisiu.

Vyriškis uždėjo ranką ant jos molberto.

– Nereikia. Prašau, tęskite.

Džena papurtė galvą. Kerai išsisklaidė, magijos nebeliko. Ji vėl prisiminė, kad namas apačioje jai nebe namai.

– Turiu grįžti. Laukia netrumpas kelias.

– Kur trauksite? – paklausė jis.

Akivaizdu, kad žino visus skandalus.

– Į Tinmorų dvarą. – Ji metė į jį paniekos kupiną žvilgsnį. – Ar pamiršote, kad mano sesuo Lorena ištekėjusi už lordo Tinmoro?

Rosdeilas nusuko akis ir nudūrė jas žemyn.

– Pamiršau.

Vyriausioji Dženos sesuo ištekėjo už senio lordo Tinmoro tik dėl pinigų. Tam, kad jaunėlė Džena, vidurinioji sesuo Tesa ir įbrolis Edmundas neskurstų. Kad jie, priešingai nei pati Lorena, galėtų susituokti iš meilės.

Džena taip ir neatleido Lorenai, kad ji paaukojo savo laimę ir įsipareigojo tam senam, baisiam vyrui. Ir dėl ko gi viskas? Džena, priešingai nei sesuo, netikėjo romantika ir laiminga santykių pabaiga. Juk meilė galiausiai įskaudindavo ir tave, ir kitus.

Pakilęs vėjas ėmė drebinti paveikslą, todėl Rosdeilas prispaudė jo kraštą pirštu, kad nenupūstų. Jis suraukė antakius.

– Matau, kad pavaizdavote būtent tą namą, bet visa kita nė kiek nepanašu į šiandieną…

Džena atsegė popierių nuo molberto ir atsargiai uždengė jį audiniu, o tada įkišo į odinį voką.

– Galima sakyti, nutapiau prisiminimą. – Arba prisiminimo nuotaiką.

Atskriejo dar vienas vėjo gūsis. Džena nusisuko ir ėmė greitai krautis daiktus: sulankstė molbertą ir taburetę, uždarė dažus, išpylė iš ąsočio vandenį, suvyniojo teptukus į skudurą. Viską sudėjo į vieną didelį drobinį krepšį.

– Kiek kelio iki jūsų namų? – paklausė Rosdeilas.

Džena norėjo atsakyti, kad jos namai tiesiai apačioje.

– Norėjote pasakyti – iki Tinmorų dvaro? Ne daugiau kaip penkios mylios.

– Penkios mylios! – aiktelėjo nustebęs. – Jūs čia viena?

Mergina kietai sučiaupė lūpas.

– Žemėse, kuriose gimiau, palydovai man nereikalingi.

Jis pritariamai linktelėjo.

– Pamaniau, gal turite kompanioną arba ką nors su karieta. Gal tuomet aš galėčiau nugabenti jus į Tinmorų dvarą? – Jis pakėlė akis į debesis. – Dangus atrodo nedraugiškai, o jūsų laukia nemenkas kelias.

Džena vos susitvardė nenusijuokusi. Argi jis nesupranta, kas nutiks, jei jį kartu su viena iš Samerfildų seserų užklups audra?

Žinoma, Džena, priešingai nei jos sesuo Tesa, kuri galiausiai ištekėjo už vyro, su kuriuo ją užklupo audra, niekada neleistų, kad viskas nueitų taip toli. Kodėl gi nesurizikavus ir nepajodinėjus su Rosdeilu?

Ji plačiai nusišypsojo.

– Koks jūs malonus. Būčiau labai dėkinga.

***

Rosas pritvirtino jos krepšį prie balno ir užlipo ant Sielos, savo mylimiausio žirgo, kuris nuo kumeliuko užaugo jo tėvo veislyne. Tada ištiesė ranką panelei Samerfild ir užkėlė ją ant šoninio balno priešais.

Mergina atsisuko ir pažvelgė vyrui tiesiai į akis.

– Ačiū.

Ji buvo graži. Šviesi tobula oda, žydros lyg jūra akys, putlios rausvos lūpos, o iš po kepuraitės buvo matyti šviesūs plaukai. Vienintelis trūkumas buvo nosis – kiek per didelė jos veidui, nors dėl to mergina atrodė tik dar įdomesnė, daugiau nei paprasčiausiai graži. Ji nebuvo nei įžūli, nei koketiška, bet pavadinti nedrąsia irgi negalėjai.

Nebijanti. Štai kokia.

Ji neatsiprašinėjo už tai, kad yra viena skandalingųjų Samerfildų, ir per daug neatgailavo, kad vaikšto ne savo žemėse. Rosui patiko, kad ji neapsimetinėja pati ir priima jį tokį, koks yra.

Turbūt todėl, kad nežino, kas jis toks. Sužinoję žmonės imdavo elgtis kitaip. Sutikti jauną moterį, kuri mintinai nedeklamuoja Debreto etiketo, – kaip šviežio oro gurkšnis.

– Į kurią pusę? – paklausė jis.

Džena parodė ranka, ir jie pajudėjo.

– Kiek laiko svečiuojatės pas lordą Penfordą? – paklausė ji.

– Dvi dienas, ruošiuosi pasilikti iki Trijų karalių. – Tai nelabai patiko jo tėvui.

– Ar per Kalėdas lordas Penfordas turės svečių? – paklausė Džena nepritariamu tonu.

Jis nusijuokė.

– Tik vieną.

– Jus?

– Taip, – atsakė jis.

Mergina ilgokai tylėjo ir sustingusi sėdėjo balne.

– Kaip… kaip jums namas? – galiausiai paklausė ji.

Rosas nelabai suprato, ką ji turėjo galvoje.

– Patogus, – patylėjęs atsakė.

Džena atsisuko ir pažvelgė jam į akis.

– Turėjau galvoje, ar lordas Penfordas daug ką pakeitė?

Ak, juk tai buvo jos namai. Natūralu, kad smalsauja.

– Negaliu pasakyti, bet žinau, kad ruošiasi kai ką remontuoti.

Ji vėl nusisuko.

– Dievaži, remontuoti ten tikrai yra ką.

– Ar nesilankėte ten nuo tada, kai išsikraustėte? – paklausė Rosas.

Panelė Samerfild vėl atsisuko ir papurtė galvą.

Pilki debesys juos sparčiai vijosi, tad vyras paskubino žirgą.

– Manau, snigs.

Ir, tarsi jis būtų pranašas, ėmė leistis snaigės. Iš pradžių pamažu, po to greičiau ir gausiau, kol galėjai įžiūrėti vos dvi pėdas į priekį.

– Sukite čia, galėsime trumpam prisiglausti.

Jis pasuko į krūmais apaugusį taką ir prijojo klasikinio stiliaus pavėsinę. Pusę jos dengė vijokliai, grindys buvo nuklotos lapais ir šakelėmis.

– Matau, lordas Penfordas sodais nesirūpina, – tarė panelė Samerfild.

– Gal jis apie jį net nežino, – atsakė Rosas lipdamas nuo žirgo. – Šis gerai paslėptas.

– Paslėptas tik dabar, anksčiau buvo kitaip.

Jis padėjo jai nulipti ir nuvedė žirgą į pavėsinę. Vietos čia pakako visiems. Panelė Samerfild atsisėdo ant suoliuko pavėsinės viduryje ir susisupo į apsiaustą.

Rosas prisėdo šalia.

– Jums šalta?

Jos skruostai buvo nuostabiai rausvi, o blakstienos blizgėjo nuo ištirpusių snaigių.

– Nelabai.

Jam patiko, kad ji nesiskundžia. Rosas apsižvalgė.

– Ši pavėsinė matė geresnių dienų?

Mergina nostalgiškai linktelėjo.

– Kažkada čia buvo mūsų mėgstamiausia žaidimų vieta.

– Jūs turite dvi seseris, ar ne?

Ji siūbavo kojomis pirmyn ir atgal po suoliuku. Turbūt taip pat darydavo vaikystėje.

– Ir įbrolį, – ji šnairai dirstelėjo jo pusėn. – Pavainikį brolį.

Ar garsiai kalbėdama apie tai, ką kiti mieliau slėptų, ji juto malonumą?

– Kiek suprantu, jis augo kartu su jumis? – Sklido kalbos, kad seras Holis mėgdavo prieš žmoną pasipuikuoti savo meilės kūdikiu.

– Taip. Mes puikiai sutarėme.

Atrodė, kad ji laukia nepatogių klausimų ir atsakinėja į juos kuo nerūpestingiau.

– O kur jūsų brolis dabar? – paklausė jis.

– Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad jis augina avis Ežerų krašte? – tarė ji su pajuoka.

– Kodėl neturėčiau patikėti? – Beveik visus jo pažįstamus iš esmės buvo galima vadinti ūkininkais.

– Na, jei būtumėte jį pažinojęs, nustebtumėte, kad dabar jis dirba ūkyje. Jis buvo dvidešimt aštuntojo būrio karininkas. Sužeistas Vaterlo, – tarė ji, bet staiga numojo ranka. – Ak, skamba pernelyg didingai. Jis buvo tik leitenantas, ir jį sužeidė.

– Bet, kiek suprantu, pasveiko? – Antraip turbūt neaugintų avių.

– Taip.

– O kita jūsų sesuo? – Jei jau ji noriai pasakoja, mielai pasiklausys visos šeimos istorijos.

– Tesa? – sukikeno Džena, bet greitai susitvardė.

– Kas tokio juokingo?

– Tesa ištekėjusi, – tarė ji stengdamasi neprunkšti. – Bet palaukit, kol papasakosiu, kaip ištekėjo! Juodu su Marku Glenviliu užklupo audra. Baisi liūtis. Ir lordas Tinmoras privertė juos susituokti.

Kaip baisu. Santuoka per prievartą visai nejuokinga.

– Kažkodėl nesuprantu, kas čia taip juokinga.

Panelė Samerfild užvertė akis.

– Mus dabar užklupo pūga. Gal būsite priverstas vesti mane. – Ji pagrūmojo pirštu. – Tad verčiau tikėkitės, kad niekas mūsų neužtiks. – Tada jos veidas nušvito tarsi kažką sugalvojus. – Nebent jūs jau vedęs. Tuomet tiesiog kiltų skandalas, – ištarė tokiu balsu, tarsi skandalas būtų anekdoto dalis.

– Aš nevedęs.

Ji nusišypsojo.

– Tuomet tikėkimės, kad pro šalį neprajos lordas Tinmoras ar jo pakalikai.

Jų niekas neras. Nebent kas nors žinotų šią vietą ir būtų toks kvailas, kad išjotų per pūgą. Net jei juos užtiktų, Rosas dėl lordo Tinmoro nesijaudino. Jis Rosui neprilygtų nei galia, nei įtaka.

Panelė Samerfild įkvėpė, atsiduso ir pagaliau įveikė kikenimo priepuolį.

– Aš pažįstu Glenvilį, – pastebėjo jis. – Geras žmogus.

– Tikrai taip, – pritarė ji.

Bet pasakoti, kodėl pažinojo Glenvilį, Rosas nenorėjo.

Per karą jis kelis kartus plukdė Glenvilį per kanalą šeimos jachta, kai šis slapčia darbavosi Karūnos labui. Kanalo vandenys buvo vienintelis pavojus, kurį per karą matė Rosas. Jis plaukdavo, kada tik prireikdavo, bet, jo akimis, palyginti su draugo Delo pasiekimais ir kitų kančiomis, tai buvo mažmožis. Jis matė, ką karas kainavo kitiems kariams. Kojas. Rankas. Akis. Sveiką protą. Kodėl tokią kainą teko sumokėti jiems, o ne jam?

Rosas nuginė skaudžias mintis šalin.

– Negirdėjau, kad Glenvilis vedė per prievartą.

– Tikrai? – nustebusi atsisuko Džena. – Dievulėliau, maniau, kad visi žino. Galiu pasakyti, kad dabar jie atrodo labai laimingi, taigi viskas išėjo į gera. Bent jau kol kas.

– Kol kas?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Juk niekada negali žinoti.

– Kalbate truputį ciniškai, – pasakė jis, nors jos veide labai greitai mainėsi skirtingi jausmai.

Staiga jos veidas tapo akmeninis.

– Žinoma, kad esu ciniška. Santuoka gali atnešti didelį liūdesį. Kaip mano tėvams.

– Bet jie tik vieni iš nedaugelio, – atrėmė Rosas, nors turėjo kelis draugus, kurių gyvenimai buvo nepakenčiami būtent dėl sutuoktinių. Jo tėvų santuoka buvo laiminga. Kol buvo gyva motina. Antrojoje tėvo santuokoje apie laimę niekas negalvojo. Tai buvo politinė partnerystė.

– Dar vienas pavyzdys – mano sesers Lorenos santuoka su lordu Tinmoru. – Džena nusisuko. – Ji švaisto savo jaunystę veltui, – pridūrė ji tyliai, tarsi kalbėtųsi ne su juo, o su savimi.

– Argi taip blogai? Girdėjau kalbant, kad ji ištraukia jį iš namų. Kalbama, kad iki tol jis buvo atsiskyrėlis.

– Esu tikra, kad jis šią santuoką laiko puikia sąjunga, – atkirto ji. – Dabar turi, kam nurodinėti.

– Jums? – Akivaizdu, kad panelė Samerfild nekentė Tinmoro. – Ar jis jums nurodinėja?

– Mėgina. Mano, kad gali priversti mane… – ji staiga nutilo. – Nesvarbu. Kartais nesuvaldau liežuvio.

Mergina nutilo, sustingo ir pasinėrė į savo mintis, tarsi jo čia nė nebūtų. Rosui šis pokalbis patiko. Jie kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nė vienas nemėgino nei padaryti įspūdžio, nei išsisukti.

Jis norėjo dar pasikalbėti.

– Papasakokite apie paveikslą.

Mergina įtariai atsisuko.

– Ką būtent?

– Aš jo nesupratau.

Ji atsisėdo tiesiau.

– Nes dangus buvo rausvai violetinis, o žole apžėlusios kalvos mėlynos ir nė kiek nepriminė Linkolnšyro gruodį?

– Akivaizdu, kad peizažą tapėte ne taip, kaip jis atrodo šiandien. Sakėte, kad tapėte prisiminimą, bet negali būti, kad kada matėte tokį vaizdą. – Paveiksle spalvos grūmėsi viena su kita ir buvo ryškesnės nei realybėje.

Ji nusisuko.

– Tai buvo šviesių vaikystės dienų prisiminimas, kai viskas galėjo būti taip, kaip įsivaizduoji; kai galėjai susikurti savo pasaulį ir būti jame, kuo panorėjęs.

– Vadinasi, žolė ir dangus irgi galėjo būti tokie, kokių norėjote. Visai suprantu, – atsakė Rosas šypsodamasis. – Kažkada praleidau visą vasarą įsitikinęs, kad esu riteris. Kad būtumėte mačiusi, kiek drakonų paskerdžiau, kiek mergelių išgelbėjau.

Jos žydros akys sužibo.

– Aš visada būdavau Baudikė ir kovodavau su romėnais. – Ji atsistojusi iškėlė ranką. – Kai britų karė karalienė, paplūdusi krauju nuo romėnų rykščių… – Džena vėl atsisėdo. – Kauperis man padarė didelę įtaką.

– Mano tėvas turėjo seną Spenserio „Fėjų karalienę“. Daugiau nei dviejų šimtų metų senumo. Skaičiau ją vis iš naujo ir iš naujo stengdamasis viską įsivaizduoti.

Panelė Samerfild atsiduso.

– Tada gyvenimas atrodė toks paprastas.

Jiedu vėl nutilo.

– Ar pasiilgstate šios vietos? – paklausė Rosas. – Turiu galvoje ne pavėsinę, o Samerfildų dvarą, kuriame užaugote.

Jos veide pasirodė ilgesys.

– Pasiilgstu. Pasiilgstu pažįstamų kambarių, pažįstamų paveikslų ir baldų. Nedaug ką galėjome pasiimti su savimi, – tarė ji kilstelėjusi smakrą. – Nenoriu, kad galvotumėte, jog kaltiname lordą Penfordą. Jis mums niekaip neįsipareigojęs. Žinome, kad jis taip pat paveldėjo ir mano tėvo paliktas problemas. – Vėl atsistojusi ji nuėjo prie pavėsinės krašto ir viena ranka atsirėmė į koloną. – Panašu, kad pūga rimsta.

Rosas nesidžiaugė matydamas, kad snaigės krinta vis rečiau.

– Jojam toliau?

– Manau, reikėtų, – atsakė ji. – Jei grįšiu vėlai, klausinės, kur buvau.

– Ar taip nutinka visada? – paklausė jis.

– Taip. – Pasibjaurėjimą jos akyse pakeitė juokas. – Tik ne visada atsakau tiesą.

– Taip ir maniau.

***

Rosdeilas vėl užkėlė Dženą priešais save ant savo gražaus žirgo. Kaip ironiška. Tai buvo intymiausias suartėjimas su vyru, kokį jai teko patirti.

Dženai jis patiko. Nė vienas iš pažįstamų džentelmenų jai taip nepatiko, nė su vienu iš jų nebūtų norėjusi praleisti daugiau laiko. Paprastai ji palikdavo vyrišką kompaniją pirmai progai pasitaikius, ypač kai prasidėdavo liaupsės jai. Ypač kai įtardavo, kad jie įsimylėję dosnų kraitį, pažadėtą lordo Tinmoro, o ne ją pačią. Rosdeilo akyse nesimatė nė lašelio godumo. Džena buvo tikra, kad apie kraitį jis net nepagalvojo.

Jie jojo nesikalbėdami, tik kartais Džena pasakydavo, kur pasukti. Ji vedė jį per laukus, trumpiausiu įmanomu keliu, kuriame mažiausiai rizikavo ką nors susitikti. Peizažas gražiai pasidengė baltu sniegu, tarsi būtų nuvalytas. Buvo visiškai tylu, girdėjosi tik žirgo kanopų dundėjimas per sniegą ir gyvulio šnopavimas.

Jie prijojo upelį. Vienintelis kelias per jį buvo tiltelis, kuris lemtingą naktį, kai Tesą užklupo audra, buvo paniręs po vandeniu.

– Palikite mane prie tiltelio, – tarė ji. Aplink nieko nesimatė, bet, jei kas eitų pro šalį, ji keliautų takeliu, vedančiu prie tiltelio. – Likusį kelią nueisiu.

– Kad mūsų nepamatytų kartu? – taikliai atspėjo Rosdeilas.

Ji nesusilaikė nenusijuokusi.

– Nebent norite priverstinės santuokos.

Rosdeilas juokaudamas iš pasibaisėjimo kilstelėjo antakius.

– Tik ne tai.

– Galite sustoti čia, – tarė ji šokdama nuo balno.

Jis atsegė krepšį ir padavė jai.

– Panele Samerfild, man buvo labai malonu.

– Lieku jums skolinga, sere, – atsakė ji. – Bet jei kam nors apie tai papasakosite, labai mane supykdysite.

Rosdeilui nusišypsojus, Džena pajuto, kad jam patinka.

– Tai bus mūsų paslaptis, – tyliai tarė jis.

Mergina linktelėjo atsisveikindama ir nuskubėjo per tiltelį. Pasiekusį kitą krantą, atsisuko.

Raitelis vis dar stovėjo ją stebėdamas.

Ji pamojavo, nusisuko ir greitai nuėjo. Neplanavo taip susivėlinti.

Džena grįžo per sodą už dvaro ir įėjusi pro galines duris nusimovė pusbačius. Jie buvo kiaurai permirkę ir snieguoti. Kas nors iš tarnų jais pasirūpins. Čia ji nedrįso valyti savo batų pati, kaip buvo pratusi Samerfilde. Jei apie tai sužinotų lordas Tinmoras, jai tektų išklausyti dar vieną paskaitą apie ledi tinkamą elgesį, o ledi nedera valyti batų.

Kokia ji nedėkinga. Dauguma merginų džiaugtųsi turėdamos tarnų, kurie nuvalo jų batus, bet Džena buvo pratusi tuo pasirūpinti pati, nes tėvas buvo sumažinęs tarnų skaičių.

Pasikabinusi apsiaustą ant kablio, Džena nusinešė krepšį į kambarį. Jai paskirta kambarinė padėjo persirengti, bet ji palaukė, kol mergina išėjo, ir tik tada iškrovė krepšį. Paveikslą paliko ant stalo – nežinojo, ar jam dar ko nors trūksta, ar ne.

Vėl uždengusi audiniu, įdėjo jį į stalčių. Kol kas paliks ramybėje. Užuot toliau tapiusi, ji nuskubėjo žemyn į biblioteką, atsargiai atidarė duris ir žvilgtelėjo vidun. Ačiū Dievui, viduje buvo tuščia, nors būtų nesunku sugalvoti puikų pasiteisinimą, kodėl užsuko į biblioteką.

Džena ilgai žvalgėsi tarp lentynų, kol galiausiai rado tomą, kurio ieškojo, – Debreto perai ir baronetai. Ji išsitraukė knygą, atsivertė pavardžių rodyklę ir pervertė lapus, kol rado R raidę.

– Rosdeilas, Rosdeilas, Rosdeilas, – murmėjo ji akimis slysdama per eilutes.

Tokios pavardės nebuvo.

Ji atsivertė pirmuosius knygos puslapius su titulais, priklausančiais vyriausiesiems perų sūnums. Ji pirštu braukė per eilutes.

Rosdeilas.

Štai kur jis! O šalia Rosdeilo buvo parašyta Kesingtono k. K reiškė kunigaikštis.

Ji buvo su vyriausiuoju Kesingtono kunigaikščio sūnumi. Kesingtono kunigaikščio įpėdiniu. Ir plepėjo, tarsi jis būtų vienas brolio draugų. Netgi dar blogiau – iš anksto gindamasi nuo nepageidaujamų simpatijų, išdžiaustė prieš jį visus nešvarius šeimos skalbinius. Jis matė ją tapančią ir netgi vaizduojančią Baudikę.

Džena atsivertė Kesingtono kunigaikščio puslapį. Čia buvo du puslapiai pasižymėjimo ženklų, įvertinimų ir titulų, susikaupusių nuo šešioliktojo amžiaus. Ji perskaitė, kad Rosdeilo motina mirusi, o jis pats vardu Džonas. Neturėjo nei brolių, nei seserų. Nešiojo antrąjį tėvo titulą – Rosdeilo markizas.

Džena sudejavo.

Kesingtono kunigaikščio įpėdinis.