Читать книгу Paslapties sujungti - Diane Gaston - Страница 2

Rosas, gurkšnodamas raudonąjį vyną, svetainėje laukė Delo. Vakarienės laikas baigėsi prieš keturiasdešimt minučių, bet jis nei turėjo apetito, nei norėjo draugijos. Rosas patenkintas galvojo apie susitikimą su panele Samerfild. Ta mergina jį sužavėjo.

Kada buvo paskutinis kartas, kai jauna moteris paprasčiausiai su juo šnekučiavosi ne tik apie save, bet ir apie šeimos skandalus? Pastaruoju metu, kada tik apsilankydavo aukštuomenės salone, jaunų merginų ir jų motinų akyse matydavo vien matematinius skaičiavimus. O štai panelės Samerfild akyse tespindėjo draugiškumas.

Ar tai pasikeis? Akivaizdu, ji nežinojo, ką reiškia Rosdeilo vardas, bet netrukus sužinos. Ar tada irgi gerai paskaičiuos?

Įdomu būtų išmėginti.

Durys atsidarė.

– Labai atsiprašau, Rosai, – vidun įvirto Delas. – Nesitikėjau, kad ūkio reikalai taip užtruks. Daviau žinią virtuvei. Vakarienė bus po kelių minučių.

Rosas kilstelėjo dekanterį raudonojo vyno.

– Norėsi?

Delas linktelėjo.

– Ištroškau.

Rosas įpylė taurę ir padavė jam.

– Problema ta, kad viskas pūva. Griūva karvių tvartas, nuomininkų kotedžai visai baisios būklės. Stogai kiauri, sienos trupa, langai išdaužyti. Galėčiau vardyti ir vardyti, – jis atsiduso ir nurijo gerą gurkšnį vyno.

– Panašu, kad nemažai kainuos, – su nuoširdžia užuojauta pastebėjo Rosas.

Kiek ūkių priklausė Roso šeimai? Mažiausiai penki, ir tai neįskaičiuojant medžiotojų namelių ir namo Bate. Vien palaikyti juos tokios būklės, kokios yra, buvo nemažas vargas, o kas būtų, jeigu būtų palikti be priežiūros? Delui čia viskas buvo nauja. Jis ką tik su visu būriu grįžo į Briuselį, kai jį iškvietė perimti titulo. Tėvai, vyresnėlis brolis ir jaunėlė sesuo žuvo baisiame gaisre. Rosas pats pranešė jam naujienas ir palydėjo namo.

Po kelių savaičių Delo būrys kovėsi Vaterlo.

– Gerai ištuštins sąskaitą, – tarė draugas. – Prakeiktas seras Holis nesirūpino savo turtu.

– Ar turi pakankamai lėšų? – paklausė Rosas.

Draugai jo niekada neprašydavo pinigų, bet žinodamas, kad jiems reikia pagalbos, Rosas mielai pasisiūlydavo jų paskolinti ar padovanoti.

Delas kilstelėjo ranką.

– Susitvarkysiu. Man tik skaudu matyti, kaip viskas apleista, – jis papurtė galvą. – Vargšai nuomininkai. Jiems ir taip nelengva, o dabar dar tas bjaurus oras.

Tarp durų išdygo liokajus.

– Vakarienė patiekta, sere.

Delas atsistojo.

– Bent jau turime, ką valgyti. Esu tikras, kad virėja iškėlė mums puotą.

Jie nuėjo į valgomąjį. Prie ilgo stalo greta, kad būtų patogiau šnekučiuotis ir pasiekti maistą, buvo padengtos vietos dviem žmonėms. Virėja išties nenuvylė. Putpelės, moliūgai ir pastarnokai. Rosui iškart atsirado apetitas.

– Tikiuosi, tavo diena nebuvo nuobodi, – tarė draugas. – Ar radai, kuo užsiimti?

– Man puikiai sekėsi, – atsakė Rosas šakute smeigdamas svieste keptą pastarnoką. – Buvau nujojęs į kaimą apžiūrėti tavo valdų.

– Tau tai buvo pramoga? – skeptiškai perklausė Delas.

– Kaimiečiai buvo kalbūs, – tarė Rosas rodydamas į jį šakute. – Pasirodo, esi geidžiamiausias jaunikis.

Delas nusijuokė.

– Kiek suprantu, neatskleidei, kas pats esi.

Ne, kaime tikrai ne.

– Prisistačiau Džonu Gordonu.

– Tuomet aišku, kodėl prie įėjimo nestovi eilė mamyčių.

Rosas nusišypsojo.

– Užtai jos kuria strategijas, kaip prisistatyti tau.

Delas gūžtelėjo pečiais.

– Laiko švaistymas. Kaip galiu vesti? Tie ūkiai suryja visą mano laiką.

Kiek jis jų turi? Tris?

– Nemanau, kad kam nors rūpėtų, ar dažnai būsi namuose. – Daugumai jaunų moterų pats vedybų su tituluotu vyru faktas buvo svarbiau nei santuokos esmė. – Bet kuriuo atveju, tau būtų ne pro šalį pabendrauti su svarbesniais kaimynais.

– Kuriais? – paklausė Delas be jokio entuziazmo.

Prieš atsakydamas, Rosas įsidėjo į burną kąsnį, sukramtė ir nurijo.

– Kaime man sakė, kad netoliese gyvena lordas Tinmoras.

– Tas nuobodus senis? – suvaitojo Delas.

– Jis turi įtakos parlamente, – priminė Rosas. – Būtų ne pro šalį jį palinksminti. Galbūt padėtų tau, kai pats užimsi pareigas.

– Man padės tavo tėvas.

– Mano tėvas tau tikrai padės, bet susipažinti su Tinmoru vis tiek nepakenks, – pastebėjo Rosas pjaudamas putpelę. – Girdėjau, esi giminė Tinmoro žmonai ir jos seserims.

– Jei neklystu, jos mano tolimos pusseserės. Užaugo šiuose namuose.

– Galbūt jos norėtų čia apsilankyti? – Bent jau Džena tikrai norėtų.

Delas suraukė antakius.

– Greičiau jau atsisakytų kvietimo. Šiandien sužinojau, kad ne tik ūkis nustekentas, bet ir dukterys paliktos be skatiko. Mano tėvas jas iškraustė praėjus keliems mėnesiams po jų tėvo mirties. Todėl vyriausioji ir ištekėjo už Tinmoro – dėl pinigų.

– Panašu, kad šiandien nemažai sužinojai. – Nieko keisto, kad Džena Samerfild neatrodė patenkinta.

Delas nelinksmai nusijuokė.

– Ūkio valdytojas irgi buvo kalbus.

– Gal būtų neblogai susitaikyti. – Delui draugija būtų ne pro šalį.

Draugas nusikvatojo.

– Reikės pabandyti.

Rosas paskalandavo taurėje vyną.

– Nerizikuočiau įžeisti lordą Tinmorą.

Delas į jį žvilgtelėjo.

– Nors ir nemėgsti politikos, bet puikiai supranti, kaip ji veikia.

– O kaipgi kitaip? Mano tėvas tik apie tai ir kalba. – Rosas pripildė draugo taurę. – Nesakyčiau, kad jos nemėgstu, bet žinau, kad galiausiai ji užvaldys mano gyvenimą, ir visai to nelaukiu.

Delas užsivertė taurę ir tyliai tarė:

– Niekada nenorėjau šio titulo.

Rosas uždėjo ranką jam ant peties.

– Žinau.

Jie baigė valgyti putpeles tyloje, o tada desertui buvo patiekti nedideli pyragaičiai.

Kai buvo išneštos paskutinės lėkštės ir ant stalo atsirado dekanteris brendžio, Delas pripylė taures.

– Na, gerai, – tarė jis. – Pakviesiu juos vakarienės.

Rosas kilstelėjo taurę ir pritariamai linktelėjo.

Draugas pažvelgė jam į akis:

– Bet įspėju, kad jauniausioji sesuo netekėjusi.

– Turėsiu omenyje, – atsakė Rosas plačiai šypsodamasis.

***

Po dviejų dienų Džena prisijungė prie sesers ir lordo Tinmoro prie pusryčių stalo. Kartais, jei atsikeldavo anksčiau, papusryčiaudavo kartu su jais, ir būdavo linksma, nes žinodavo, kad iki vakarienės bus palikta ramybėje. Be to, norėjo pažiūrėti, ar Lorenai reikės draugijos. Namuose dažnai lankydavosi svečių, kurie atvykdavo iš pareigos grafui Tinmorui. Dauguma su Lorena elgdavosi mandagiai, bet Džena žinojo, ką jie visi galvoja. Kad jos sesuo – aukso ieškotoja. Džena dažnai dalyvaudavo tuose nuobodžiuose susitikimuose vien tam, kad Lorena nesijaustų vieniša, nors dėl tokios situacijos kalta buvo tik ji pati.

Į kambarį įėjo liokajus, nešinas sidabriniu padėklu, ant kurio gulėjo perlenktas popieriaus lapas.

– Sere, jums atkeliavo žinutė.

Tinmoras linktelėjo tarnui, liokajus nusilenkė ir išėjo.

Tada lordas išskleidė lapą ir perskaitė.

– Kvietimas, – tarė jis, nors nei Džena, nei Lorena jo neklausė, ir numetė raštelį Lorenai. – Nuo tavo pusbrolio.

– Pusbrolio? – sukluso Lorena imdama popierių. – Nuo lordo Penfordo. Rytoj kviečia mus vakarienės Samerfildų dvare.

Dženos širdis ėmė greičiau plakti. Ar kviečia ir ją?

– Žinoma, turi nuvykti, – oficialiai tarė Tinmoras, ir per akinukų viršų žvilgtelėjo į Dženą. – Tu taip pat, panelyt. – Jis niekada nesikreipdavo į ją vardu.

– Labai norėčiau pamatyti Samerfildą! – sušuko ji.

– Reikės dalyvauti, – tarė Lorena, bet neatrodė, kad nekantrautų.

***

Kitą dieną Džena iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti panikai dėl to, ką apsivilkti vakarienei. Juk tai bus panašiau į šeimos vakarienę nei oficialų vakarą. Kitų svečių nebus, nebent tik užsukę paviešėti. Penfordas rašė, kad bus nedidelis vakarėlis. Kad nori parodyti svetingumą kaimynui ir pusseserėms.

Galiausiai Džena išsirinko žydrą suknelę su mažiausiai puošmenų. Kambarinės paprašė sukelti plaukus į paprastą kuodą ir leido pridėti tik tokios pačios spalvos kaip suknelė kaspiną. Į ausis įsisegė mažyčius auskarus su perliukais, o ant kaklo – paprastą perlų vėrinį. Ant pečių užsimetė šviesų melsvų atspalvių šalį.

Išeidama iš miegamojo sutiko Loreną.

Sesuo stabtelėjo jos apžiūrėti.

– Atrodai nuostabiai, Džena. Ta suknelė paryškina tavo akis.

Džena sumirkčiojo. Tikrai? Ji stengėsi atrodyti kuo paprasčiau.

– Ar aš gerai atrodau? – paklausė Lorena. – Nežinojau, kaip apsirengti.

Sesuo irgi pasirinko paprastą suknelę, tik tamsiai žalią. Auskarai buvo su smaragdais, o ant kaklo kabojo smaragdinis pakabutis. Tamsūs atspalviai pabrėžė spindinčią odą.

Lorena atrodė kaip miško būtybė, o jei Lorena miškas, tuomet kas bus Džena? Gal dangus? Ji buvo aukštesnė, o Lorena mažutė. Džena turėjo šviesius plaukus ir žydras akis, o Lorena – raudonmedžio spalvos plaukus ir rudas akis. Nieko keisto, kad žmonės šnabždėjosi, jog jos ne vieno tėvo. Visiškai skirtingos. Viena kaip žemė, kita – kaip oras.

Džena apkabino seserį ir suspaudė glėbyje.

– Tu graži kaip visada. Kartu taip nustebinsime pusbrolį, kad jis pasigailės negražiai su mumis pasielgęs.

Lorena šyptelėjo.

– Kalbi nesąmones.

Džena nutaisė grimasą.

– Gal ir taip, bet tu tikrai graži. – Jos perėjo koridorių ir pažvelgė nuo ilgų laiptų. – O kas jis mums? Ketvirtos eilės pusbrolis?

Lorena atsiduso.

– Sudėtingas galvosūkis. Jo ir mūsų tėvas turi bendrą proprosenelį, o gal net proproprosenelį. Vis pamirštu.

Džena nusijuokė.

– Akivaizdu, kad jam teko geresnioji šeimos pusė.

Susikibusios už parankių seserys patraukė į svetainę, esančią šalia vestibiulio, kur jų jau neabejotinai laukė lordas Tinmoras. Visgi, prieš žengdamos per slenkstį, jos išsiskyrė, ir Lorena į kambarį įėjo pirma, o Džena jai iš paskos. Tinmoras reikalavo, kad būtų laikomasi formalumų.

Tinmoras sėdėjo krėsle atsilaisvinęs kaklaskarę. Kamerdineris, beveik toks pat senas kaip ir grafas, tapšnojo jo kaktą nosine. Tinmoras parodė damoms užeiti, nors jos jau ir taip artinosi prie jo.

Lorena suraukė antakius.

– Kas negerai, sere? Ar jums negera?

Jis parodė į savo gerklę.

– Skauda prakeiktą gerklę ir krečia šaltis. Prasidėjo prieš valandą.

Lorena padėjo savo apsiaustą ir ridikiulį ant sofos ir nusitraukusi vieną pirštinę priglaudė delną prie raukšlėtos, dėmėtos vyro kaktos.

– Tikrai karščiuojate. Ar jau iškvietėte daktarą?

– Taip, ponia, – tarė kamerdineris.

Ji atsitiesė.

– Reikia nusiųsti lordui Penfordui žinutę. Negalėsime atvykti vakarienės.

Vakarienės nebus? Dženai iškart sugedo nuotaika. Ji taip norėjo vėl pamatyti namus.

– Aš negaliu, – pareiškė Tinmoras. – O tu ir sesuo privalote nueiti.

Džena vėl nušvito.

– Ne, – užprotestavo Lorena. – Liksiu su jumis. Noriu būti tikra, kad jumis pasirūpins.

Jis tik numojo ranka.

– Manimi pasirūpins Vikas. Drįstu sakyti, kad jis geriau nei tu žino, kaip tai padaryti.

Tipinis Tinmoras. Žinoma, jo kamerdineris tokiuose reikaluose labiau patyręs nei Lorena, bet nemandagu tai sakyti jai tiesiai į akis.

– Manau, kad turėčiau pasilikti, – pamėgino Lorena kiek griežčiau.

Dabar jos vyras pakėlė balsą:

– Tu ir tavo sesuo nuvyksite vakarienės ir atsiprašysite už mane. Nenoriu įžeisti to žmogaus. Gali būti, kad dar prireiks jo pagalbos, – išrėžė jis ir užsikosėjo.

Prie durų pasirodė liokajus.

– Karieta paruošta, milorde.

– Eikit, – Tinmoras pamojo pirštu vydamas jas šalin kaip palei ausis zyziančias muses. – Neverskite žirgų laukti. Jiems nesveika taip ilgai stovėti.

Iš vėl tipinis Tinmoras. Žirgų sveikata svarbiau nei žmonos jausmai.

Džena paėmė sesers apsiaustą su ridikiuliu ir pasuko prie durų. Lorena po sekundėlės ją pasivijo ir užsimetė apsiaustą ant pečių.

Jos vyras bent jau buvo pernelyg silpnas, kad iškoneveiktų, jog neleido liokajui jos aprengti.

– Aš tikrai nenoriu ten važiuoti, – sušnabždėjo Lorena.

– Nebijok, lordu Tinmoru bus puikiai pasirūpinta. – Džena netgi džiaugėsi, kad jis jų nelydės.

– Ne dėl to. Aš nenoriu ten važiuoti.

– Kodėl?

Džena nekantravo vėl pamatyti senuosius namus. Kompanija jai buvo nesvarbi.

– Nes nuliūsiu, – sumurmėjo Lorena.

Dievulėliau. Ar Lorena ir taip neliūdna? Kodėl ji negali pasidžiaugti apsilankymu namuose be Tinmoro palydos? Kartais Dženai bendraujant su ja pritrūkdavo kantrybės, bet dabar ji paėmė seserį už rankos ir užjaučiamai spustelėjo.

***

Pakeliui į Samerfildą jos kalbėjosi mažai. Kas žino, ką galvojo Lorena, bet Džena pati stebėjosi, kad taip jaudinasi dėl susitikimo su Rosdeilu.

Markizu Rosdeilu.

Jeigu jis tikisi, kad titulas padarys jai įspūdį, labai klysta. Džena nebus viena tų grobuoniškų panelių, kurių prisižiūrėjo per sezoną Londone. Jos visos kiek galėdamos stengėsi įtikti tam, kurio titulas aukščiausias.

Karietai privažiavus namų vartus, seserys nepaisydamos šalčio iškišo galvas pro langus. Medaus spalvos akmuo, iš kurio buvo pastatytas namas, buvo toks savas, toks gražus. Džena namą buvo mačiusi tik iš toli, bet ir iš arti jis neatrodė pasikeitęs. Tik aplinka, bent jau ta, kurią matė, prižiūrėta geriau nei anksčiau. Žemę vis dar dengė plonas sniego sluoksnelis.

Karietai sustojus priešais namą, Džena pamatė jų laukiantį pažįstamą veidą.

– Bekeri! – sušuko ji mojuodama pro langą.

Senasis liokajus atidarė dureles ir nuleido laiptukus.

– Miledi, – tarė Lorenai gana santūriai, padėdamas jai išlipti.

– Malonu tave matyti, Bekeri, – atsakė Lorena. – Kaip laikotės? Kaip sveikata?

– Sveikata puiki, ponia, – tarstelėjo jis.

Tada išsišiepęs ištiesė ranką Dženai.

– Panele Džena.

Ji iššoko laukan ir greitai jį apkabino. Kam rūpi, ar galima apkabinti tarną? Juk jie pažįstami visą gyvenimą.

– Kaip aš tavęs pasiilgau! – sušuko ji.

Vyriškio akyse suspindo ašaros.

– Be jūsų namai ne tokie kaip anksčiau.

Jis greitai susitvardė ir palydėjo Loreną su Džena pro arką ir laiptais prie durų. Kažkada viename kelionių gide buvo toks namo aprašymas:

Itališko stiliaus Samerfildų dvarą su įėjimu pirmame aukšte pastatė Džonas Karas, Roberto Adamo amžininkas.

Dženai labai patiko žodis itališko.

Priėjus prie durų, jos atsidarė.

– Džefersai! – Džena įvirto į vestibiulį ir apsikabino liokajų, kuris būdavo šalia jos dažniau nei tikras tėvas.

– Panele Džena, kaip malonu jus matyti. – Vyras suspaudė ją glėbyje, bet greitai paleido ir nusilenkė Lorenai. – Miledi, malonu, kad apsilankėte.

Lorena šiltai paspaudė Džefersui ranką.

– Džiaugiuosi tave matydama, Džefersai. Kaip čia reikalai? Viskas gerai? Kaip sveikata?

Jis linktelėjo.

– Naujasis šeimininkas padarė daug darbų, kuriuos seniai reikėjo padaryti, bet be jūsų, mergaitės, čia labai tylu.

Džefersui jos vis dar buvo mažos mergaitės su prijuostėmis. Džena palietė jo ranką.

– Vis tiek nebūtume pasilikusios amžinai.

Senukas liūdnai nusišypsojo.

– Tai tiesa, bet vis tiek… – sumirkčiojo jis ir pasisuko į duris. – Ar lordo Tinmoro nesulauksime?

– Jis labai apgailestauja, – paaiškino Lorena, – bet susirgo.

– Liūdna girdėti. Tikiuosi, nieko rimto?

– Nieko rimto, – atsakė Lorena gręždamasi per petį. – Manau, galite pranešti lordui Penfordui, kad atvykome.

Kaip liūdna. Sesuo elgėsi taip, tarsi lordas Tinmoras ją stebėtų ir galėtų sudrausminti, kad nederamai elgiasi su tarnais. Šiuos tarnus jos pažinojo visą gyvenimą. Tai buvo žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinosi jų gerove, ir, nors Tinmoras buvo labai toli, Lorena vis tiek negalėjo atsipalaiduoti ir leisti sau su jais šnektelėti.

Džefersas atrodė priblokštas.

– Žinoma. Jie aštuonkampėje svetainėje.

Jis ir Lorena patraukė per vestibiulį.

– Palaukite! – sušuko Džena.

Ji stovėjo vidury vestibiulio ir stebeilijo į gipsines lubų puošmenas. Tas raštas buvo taip gerai pažįstamas – rozetės, paauksuoti lipdiniai ir grifai, menantys prosenelio dienas Indijoje. Kodėl niekada jų nepiešė? Kodėl nenutapė blyškių kreminių, žalių ir baltų atspalvių?

– Eime, – nekantriai tarė sesuo. – Jie mūsų jau laukia.

Džena dar kartą nužvelgė lubas ir nusekė seseriai iš paskos, bet joms einant į svetainę vis tiek truputį atsiliko stengdamasi įsiminti kiekvieną detalę. Marmuriniai laiptai su žydrais turėklais, mažyčiai staliukai ir krėslai vis dar stovėjo tose pačiose vietose, ant sienų kabojo gerai pažįstami paveikslai.

Jie priėjo svetainės duris. Džena svarstė, ar viduje kas nors bus pasikeitę.

– Ledi Tinmor ir panelė Samerfild, – atidaręs duris pranešė liokajus.

Atsistojo du jauni džentelmenai. Vienas iš jų, žinoma, buvo Rosdeilas, apsirengęs kaip dera oficialiai vakarienei. Dabar buvo dar panašesnis į kunigaikščio įpėdinį. Kitas vyras buvo coliu ar dviem žemesnis ir šviesesnis nei Rosdeilas. Jo plaukai buvo rudi, o akys – žydros.

Džefersas pristatė juos vienus kitiems:

– Miledi, panele Samerfild, leiskite pristatyti lordą Rosdeilą…

Markizas nusilenkė.

– Ir lordą Penfordą.

Bet Penfordas toks jaunas!

Jis žengė artyn.

– Pusseserės, kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti, – jo balse nebuvo nė lašo džiaugsmo. Jis sumirkčiojo tarsi nustebęs, kad pamatė Loreną, ir nerangiai atkišo ranką. – O kur lordas Tinmoras, ponia?

Lorena nuraudo. Jai tai nebūdinga. Gal ji ir santūri, bet tikrai ne drovi. Nebent Tinmoras tiek ją uja, kad jai nejauku svetimų žmonių draugijoje. O gal ji lygiai taip pat kaip ir Džena nustebo, kad Penfordas ne jų tėvo metų?

– Lordas Tinmoras negaluoja, – tarė Lorena duodama Penfordui ranką. – Liga nesunki, bet jis nusprendė verčiau likti namuose.

Penfordas greitai atitraukė ranką.

– Džiaugiuosi, kad priėmėte mano kvietimą, – atsakė jis, ir Lorenai per petį be jokio susidomėjimo žvilgtelėjo į Dženą. – Ir jūsų sesuo. – Paspaudė Dženai ranką. – Panelė Samerfild.

Nepalenkiamas storžievis. Džena prisivertė jam nusišypsoti.

– Vadinkite mane Džena. Juokinga, kad elgiamės taip oficialiai. Mes juk šeima.

– Džena, – pakartojo jis automatiškai ir vėl atsigręžė į Loreną.

– Jei norite, galite į mane kreiptis Lorena, – sumurmėjo ji.

– Lorena, – burbtelėjo jis. – Draugai mane vadina Delu.

Bet tai nebuvo leidimas tą patį daryti ir Lorenai su Džena.

Į priekį žengė Rosdeilas.

– Ak. – Rodos, Penfordas jį užmiršo. – Per Kalėdas pas mane viešės draugas Rosas.

– Ponia. – Rosdeilas nusilenkė Lorenai ir, atsisukęs į Dženą, mirktelėjo. – Panele Samerfild.

Ji vos susitvardė nesukikenusi.

– Prisėskime. – Penfordas atkišo Lorenai parankę ir palydėjo prie šviesiai rožinio brokato sofos su tokiais pačiais krėslais, kuriuos šiam kambariui išrinko jų motina. Jis pasodino ją į vieną iš krėslų, o pats atsisėdo į kitą.

Markizas irgi parodė Dženai sėstis.

Ji sudvejojo.

– Ar pirma galiu apsižvalgyti po kambarį?

– Žinoma, – atsakė Penfordas.

– Kiek suprantu, jūs čia gyvenote, – tarė Rosdeilas nesitraukdamas nuo jos nė per žingsnį.

– Taip, sere, – atsakė ji kiek per linksmai.

Kol kas Rosdeilas neatskleidė, kad jie jau pažįstami. Jis mandagiai stovėjo šalia, kol ji apžiūrinėjo dar vienas gipsu puoštas lubas. Jų raštas atkartojo aštuonkampį kilimą ant grindų. Čia irgi niekas nepasikeitė, kiekvienas baldas savo vietoje, nė viena vaza neperkelta ant kito staliuko, neperstatyta nė viena porceliano statulėlė. Džena pažvelgė į senelės portretą virš židinio. Ji sėdėjo idiliškame sode papudruotais plaukais ir šilkine suknia.

– Nuostabus paveikslas, – pastebėjo Rosdeilas.

– Mūsų senelė. – Nors nei Džena, nei Lorena nebuvo į ją panašios. – Nutapytas Geinsboro.

– Tikrai? – tarstelėjo sužavėtas jis.

Dženai tas paveikslas visada patiko, bet labiausiai ją žavėjo, kaip Geinsboras pavaizdavo dangų ir žalumą, – jie atrodė gaivališki ir galingi.

– Pilstau raudonąjį vyną. Ar norėtumėt, Džena? – paklausė Penfordas.

– Taip, ačiū, – atsakė ji, bet pasijuto lyg iškviesta.

Ji priėjo ir atsisėdo ant sofos. Rosdeilas prisėdo šalia.

– Ar kambarys praėjo jūsų patikrą? – paklausė Penfordas kiek sarkastiškai ir padavė jai taurę vyno.

Ar jis pyksta, kad ji skiria daugiau dėmesio kambariui nei jame susirinkusiems žmonėms? Kaip nemandagu! Argi nenatūralu, kad ji nori apžiūrėti namus, kuriuose užaugo?

– Viskas kaip prisimenu, – atsakė ji, tarsi jis būtų paklausęs nuoširdžiai. – Prisipažinsiu, kad labai noriu pamatyti visus kambarius. Labai skubėjome išsikraustyti. – Kai jis liepė susikrauti daiktus.

Penfordas sustingo ir atsisuko į Loreną, nekreipdamas į Dženą dėmesio.

– Ar ir jūs norite apžiūrėti namus?

Lorena įsistebeilijo į tašką priešais.

– Aš jau susitaikiau ir pamiršau.

– Įsivaizduoju, kad Tinmorų dvaras daug įspūdingesnis nei Samerfildo, – pastebėjo jis.

Didesnis ir šaltesnis, – pagalvojo Džena.

– Išties didingas, – atsakė sesuo.

Džena atsisuko į Rosdeilą.

– Įsivaizduoju, šalia namų, kuriuose užaugote jūs, Samerfildo ir Tinmorų dvarai atrodytų kaip nuomininkų kotedžai.

Jis kilstelėjo antakius. Tegu žino, kad ji žino, kas jis toks.

– Nepasakyčiau, – jis žybtelėjo akimis. – Tik didesni.

– Rosas užaugo Kesingtone, – Penfordas paaiškino Lorenai. – Ar teko apie jį girdėti?

Ji išpūtė akis. Dabar ir Lorena žino Rosdeilo padėtį. Palauk, kol Lorena pasakys Tinmorui, kokį susitikimą praleido.

– Taip, žinoma, – atsakė Lorena atsisukdama į Rosdeilą. – Jis Safolke, ar ne?

– Taip, – atsakė Rosas. – Dideli rūmai. – Jis nusišypsojo. – Tėvui kada reikėtų užsakyti, kad kas nors juos nutapytų.

Jis pasilenkęs į priekį įsipylė dar vyno ir brūkštelėjo Dženai per koją.

Akivaizdu, kad slapta juokauja. Kaip smagu turėti paslaptį ir niekam jos neatskleisti.

– Ar žinote, kad aš tapau? – tarė ji apsimestinai nekaltai. – Kartais tapau ir pastatus.

– Tikrai? – mandagiai įsiterpė Penfordas. – Kaip smagu, kad jūs tokia išsilavinusi.

Džena laukė, kol jis paklaus Lorenos, kokie jos pasiekimai. Didžiausias Lorenos pasiekimas buvo rūpinimasis broliu ir seserimis, bet jis nepaklausė, o Lorena niekada tuo nepasigirtų.