Читать книгу Netikėtos permainos - Эбби Грин - Страница 1

Rauzės Omali širdis daužėsi. Ji suprakaitavo, delnai sudrėko, o galva svaigo. Visa tai rodė, kad ją, sėdinčią ant unitazo viename prabangiausių Manhatano viešbučių, apėmė panika, jos jausmai ir kūnas nugarmėjo į pražūtį.

Prabangi aplinka viską dar labiau apsunkino. Priminė, kad jos čia neturėtų būti. Ir kad šis pasaulis – ne jai.

Atvaizdas veidrodyje ant tualeto kabinos durų buvo visai svetimas. Elegantiška nepažįstamoji, suglostyta šukuosena. Iš prigimties garbanoti, pečius siekiantys šviesiai rausvi plaukai buvo lygūs ir blizgėjo, įmantriai susukti pakaušyje.

Rauzė anksčiau neatkreipdavo dėmesio į savo kaklą, bet dabar pripažino, kad jis visai dailus.

Tik viršutinė jos veido dalis buvo matoma, nes apatinę dengė subtiliai puošni, paauksuota, juoda kaukė. Jos akys žibėjo, atrodė išsigandusios ir žalios, lyg būtų karščiavusi. Lūpos nuteptos ryškiai raudonais dažais.

Ji priglaudė delną prie degančio skruosto.

Akimirką pajuto palengvėjimą. Štai kas: ją užpuolė gripas. Nekreipdama dėmesio į vos girdimą balselį, kuždantį, kad dabar neįprastai šilto pavasario Niujorke vidurys, padarė išvadą, kad greičiausiai negalės niekam rodytis, nes savo mikrobais užkrėstų pačius svarbiausius Manhatano žmones.

Bet, kai jau ketino stotis, kai veidrodyje sutvisko juoda jos suknelė, atsivėrė tualeto patalpos durys ir jaudulio kupinais balsais čiauškėdamos įėjo kelios moterys. Rauzė ir vėl atsisėdo, pasidavusi tuštumos jausmui.

Žinoma, gripu ji nesirgo.

Bet dar nesijautė pasiruošusi su kuo nors bendrauti. Laimei, sėdėjo kabinoje, labiausiai nutolusioje nuo durų. Luktels, kol jos išeis.

Viena iš moterų – Rauzė spėjo, kad įėjo dvi, – kalbėjo neapdairiai, garsiai šnabždėdama.

– O, Dievulėliau. Matei jį? Na, žinau, kad jis labai aistringas… bet ar tikrai? Regis, aš ką tik susijaudinau.

Kita atsakė sausai ir pašaipiai.

– Na, vis tiek tai veltui. Visi žino, kad jis nieko nenori girdėti apie palikimą, testamentu jo šeimos paliktą vaikui, kurio jis susilauktų. Jis net pasikeitė pavardę, kad atsiribotų!

Jos draugė negalėjo patikėti.

– Kas, po šimts, atsuktų nugarą milijonams ir pavardei, žinomai nuo septyniolikto amžiaus?

Rauzė pajuto įtampą. Ji puikiai žinojo, kas jis, – pats negarbingiausias vakaro vyras. Zakas Valentis. Jis buvo čia. Rauzė tikėjosi, kad nepasirodys. Bet jis atėjo. Ir jos širdis vėl pradėjo daužytis.

Moterys liežuvavo, šiugždendamos savo rankines.

– Visi manė, kad jam pakriko nervai ar nutiko kažkas panašaus, kai Adisoną Karmaikl paliko prie altoriaus, bet tas vyrukas tikrai pakilo iš pelenų.

Balsai pritilo, todėl Rauzė pajuto, kaip ištempė kaklą, mėgindama išgirsti.

– Kalba, kad dabar jis yra turtingiausias ir geidžiamiausias Jungtinių Valstijų vyras.

– Bet ar tu pajutai jo nuotaiką? Tikrai abejingas… ir paniuręs. Tarsi sakytų žiūrėk, bet neliesk.

Kitas balsas nuskambėjo svajingai.

– Žinau… Tie susimąstę rimtuoliai velniškai patrauklūs.

Buvo girdėti, kaip kažką purkštelėjo, gal kvepalus, ir pašaipiai prunkštelėjo.

– Man atrodo, taip yra dėl to, kad jis atrodo lyg vaikščiojanti aukso kasykla kiekvienai moteriai, siekiančiai susilaukti jo vaiko. Gal jam ir nereikia šeimos turtų, bet aš jų tikrai neatsisakyčiau, o kas susilauks jo kūdikio, gaus ir garsųjį Lindon Holtų palikimą.

Nuaidėjus žodžiams Rauzė kaipmat tą akimirką prarado pusiausvyrą ir bildėdama atsitrenkė į tualeto kabinos duris. Iš baimės įsitempė, kai tualete įsivyravo nejauki tyla, paskui išgirdo greitakalbe beriamą šnabždesį ir skubų aukštakulnių kaukšėjimą moterims išeinant.

Ji vėl įsitaisė ant unitazo ir pasitrynė petį, kuriuo trinktelėjo į duris. Nerimas augo. Kaip tos moterys ir sakė, Zakas Valentis tikriausiai buvo pats blogiausias tėvas vaikui, nes šauniai susitvarkė dokumentus ir atsiribojo nuo savo šeimos – niekas nežinojo kodėl. Tačiau neišsemiamos spėlionės, kodėl taip nutiko, netilo. Jis neatvyko ir į prieš metus mirusio savo tėvo laidotuves.

Po atsiskyrimo ir jo tėvo mirties nauja Lindon Holtų istorija buvo nutekinta spaudai. Ji atskleidė, kad Zako vaikas, mergaitė ar berniukas, paveldėtų visą Lindon Holtų turtą vietoj Zako, be abejonės, jei tik nešiotų Lindon Holtų pavardę. Dauguma žmonių manė, kad testamento smulkmenos buvo paskelbtos tyčia.

Todėl dabar, jeigu Zakas Valentis būtų vaiko tėvas, pajustų nemenką spaudimą pripažinti teisėtą palikimą, o vaiko motina turėtų teisę spręsti – net duodama vaikui pavardę… Zakas viską puikiai žinojo: net ir tai, ko nebuvo parašyta testamente.

Rauzė kaip tik prisiminė priežastį, dėl kurios ji buvo čia. Ketino šaltakraujiškai sugundyti Zaką Valentį, vieną geidžiamiausių pasaulio viengungių, o jos tikslas, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, buvo pamėginti nuo jo pastoti.

Rauzės mintys iš naujo užvirė prisiminus, kam ji ryžosi. Tik dabar, prabėgus vienai dienai, nerimas ir baimė, privertę ją apsispręsti, truputį sumažėjo, grąžino į negailestingą tikrovę. Ji suvokė, kad pasirašė sutartį su velniu.

Rauzės pokalbis su darbdave, ponia Lindon Holt, tebebuvo gyvas atmintyje – kaip ir gyvos, gražios, šaltos it ledas, mėlynos moters akys.

Zako Valenčio motina kilstelėjo pasirašytą sutartį:

– Dabar, Rauze, esi įsipareigojusi laikytis šios sutarties sąlygų. Jeigu pastosi nuo mano sūnaus ir vaikui gimus duosi jam Lindon Holtų pavardę, jis paveldės viską. O kai aš gausiu tavo nėštumo įrodymą, tavo tėvas keliaus į kliniką ir sulauks pačios geriausios priežiūros.

Ponia Lindon Holt tęsė:

– Bet jei sulaužysi sutartį ir kam nors atskleisi smulkmenas, tave įnirtingai persekios mano teisininkai. O jeigu susilauksi vaiko, bet nesilaikysi sutarties sąlygų, aš tave sutriuškinsiu. Nemanau, kad reikia priminti, kad teisiniai nesutarimai tarp manęs, – ji skvarbiu žvilgsniu nužvelgė Rauzę nuo galvos iki kojų, – ir tarnaitės nėra tai, kur tu norėtum veltis.

Reikalo rimtumas pribloškė Rauzę. Ji leptelėjo:

– Kodėl, po galais, manote, kad toks vyras kaip jūsų sūnus galėtų atkreipti į mane dėmesį?

Vyresnė moteris loštelėjo atgal ir primerkė gudrias akis.

– Toks visko pertekęs cinikas kaip Zakarijus?.. Jis atkreips dėmesį. Jis pastebės tokią skaisčiaveidę gražuolę kaip tu. Tau tereikia pasirūpinti tuo, kad jis pastebėtų.

Grįžusi į tikrovę Rauzė pažvelgė į save veidrodyje. Nesijautė nei skaisčiaveidė, nei graži. Jautėsi kvaila, susitepusi. Rėžianti akį. Iškaitusiais skruostais ir raudonais lūpų dažais nuteptomis lūpomis. Pasibjaurėjusi sugniaužė popierinę servetėlę ir nusibraukė lūpas.

Ji negali to padaryti. Nereikėjo pritarti tokiam keistam sumanymui.

Atsistojo pasiryžusi išeiti ir pranešti poniai Lindon Holt, kad susirastų kitą merginą, kuri apsiimtų įgyvendinti šią beprotišką idėją. Bet kaipmat prisiminė priežastį, dėl kurios sutiko, pasijuto it gavusi antausį ir vėl apsunkusi atsisėdo.

Jos tėvas. Skausmo perkreiptas veidas. Išblyškęs. Praradęs viltį. Pernelyg jaunas, kad mirtų penkiasdešimt dvejų, nesulaukęs gyvybiškai reikalingos operacijos.

Su privalomuoju sveikatos draudimu operacija buvusiam vairuotojui ir vargingai gyvenančiai kambarinei tebuvo graži svajonė.

Gryna tiesa, kad ponia Lindon Holt pasinaudojo savo pranašumu, pasitelkusi Rauzės baimę ir nerimą. Rauzės tėvas dirbo pono Lindon Holto vairuotoju, kol tasai pasimirė, ir tada ponia pasamdė naujus darbuotojus, seniesiems tepasakiusi ačiū už ilgus darbo metus. O Rauzei pavyko išsaugoti darbo vietą ir tuo metu ji jautė didžiulį palengvėjimą.

Netrukus jos tėvas pasijuto prastai, galiausiai jam buvo diagnozuota reta širdies liga, kuri negydoma galėjo būti mirtina.

Rauzė ginčijosi su savo sąžine. Mintis apie neišvengiamą tėvo mirtį tapo nepakeliama. Dar būdama visai maža neteko motinos. Tėvas jai buvo viskas. Amerikoje giminaičių jie neturėjo. O tėvą galėjo lengvai išgelbėti. Jeigu atliktų operaciją, už kurią ponia Lindon Holt sutiko sumokėti, jei Rauzė padarys tai…

Ji žvilgtelėjo į žibančias savo akis ir karštligiškai nuraudusius skruostus. Pažadėjo sau, kad pamėgins rasti Zaką Valentį, o jeigu neras arba ras, bet jis nė nežvilgtelės į ją (o ji buvo tikra, kad taip ir bus), tuomet išeis. Bent jau žinos, kad pabandė.

O paskui suks galvą, ką daryti su tėvu. Bet pamėginti privalėjo.

Zakas Valentis dairėsi po didžiulę, tviskančią pokylių salę, įsitaisęs nedraugingoje aplinkoje, atsirėmęs į koloną pačiame gale. Prabangioje vietoje žibėjo neįkainojami deimantai, tarsi ryškūs neono ženklai virš galvų išdavė kaulėtų savininkių padėtį visuomenėje.

Pro jį praėjo puošmenomis apsikarsčiusi moteris. Jos ranka neatrodė tokia tvirta, kad galėtų pakelti žiedą ant smiliaus su milžiniško dydžio rubinu. Paskui ji pastebėjo jį ir Zakas matė, kaip juokingai išsiplėtė damos akys po įmantriomis plunksnomis išpuošta kauke, ir ji vos nepargriuvo.

Matyt, santūri juoda jo kaukė nebuvo tinkama priedanga. Zakas suspaudė lūpas. Lyg jam vis dar būtų reikėję patvirtinimo, kad tebėra tas žmogus iš Manhatano, stumiantis kitus į keblią padėtį ir net sukėlęs skandalą, sukrėtusį salą. Zakarijus Lindon Holtas, auksinis berniukas ir tariamai nekarūnuotas Niujorko karalius, atsiskyrė nuo savo šeimos ir atsisakė palikimo.

Ką jau kalbėti apie tai, kad seniausioje gotikinėje Manhatano bažnyčioje paliko prie altoriaus stovinčią savo sužadėtinę, pasipuošusią tai progai pasiūta Oskaro de la Rentos vestuvine suknele.

Šviesiaplaukė ir mėlynakė Adisona Karmaikl, kilmingo kraujo, britų šaknų turinti amerikietė protestantė, buvo tikras auklėjimo ir kilmės pavyzdys. Ir tokia atkakli kaip Džeko Raselo terjeras. Po metų nutekėjo į gerai žinomą politikų giminę ir šiuo metu buvo Niujorko senatoriaus žmona.

Kai Zakas netyčia ją sutiko, ji pagiežingai šyptelėjo: tikriausiai žinia, kad jis nutraukė santykius su šeima, sukėlė Adisonos panieką.

Jis nesuko galvos dėl to, kad įskaudino jos jausmus, jiedu nebuvo jais susisaistę. Jo santykiai su ja tebuvo tokia pat apgaulė kaip ir visas jo gyvenimas tuo laikotarpiu. Todėl Zakas džiaugėsi sužinojęs bjaurią šeimos klastą ir nespėjęs tapti tėvų sukurto kalėjimo gyventoju.

Tyliai nusikeikęs pasitaisė: senelių sukurto kalėjimo.

Užaugo su mintimi, kad jie jo tėvai, bet paaiškėjo kitokia tiesa ir saugus jo pasaulis susvyravo.

Bet jis liko stovėti.

O kai sukrėtimas praėjo, sužinojo, kad viskas, kas jam rūpėjo, tebuvo šlykšti dviejų žmonių, kurie atvedė jį į šį pasaulį, išdavystė. Ryžtas vertė jį gerbti tikrą tėvą ir motiną, o ne tuos žmones, kurie augino jį lyg nepageidaujamą svečią namuose.

Tą dieną jis pajuto, kaip iš naujo prasidėjo jo gyvenimas, nesusijęs jokiais saitais su garsiaisiais Lindon Holtais. Jų pavardė jam visada buvo ne prie širdies. Todėl jis atsikratė jos kartu su viskuo, kas siejo su ta pavarde. Ir nesigręžiojo atgal.

Zakas buvo nusiteikęs Valenčių pavardę paversti tokia pat pagarbia, kokia buvo toji, su kuria jis gimė. Buvo skolingas tėvui, italui imigrantui, beatodairiškai pamilusiam Lindon Holtų princesę ir jos šeimos akyse sutepusiam aristokratišką jos grožį…

Mintis, kad didelė dalis jo dabartinio turto atsirado iš viešbučių ir naktinių klubų savininko karjeros, teikė malonų jausmą, nes Zakas puikiai numanė, kaip jo užsiėmimas siutino senelę.

Nereikia kalbėti apie antraštes geltonojoje spaudoje, pasirodžiusias po naujausio naktinio klubo atidarymo, kai supermodelis, pastaruoju metu tituluojama gražiausia moterimi pasaulyje, pastebėta išeinanti iš jo apartamentų kitą rytą visiškai neišsimiegojusi ir seksualiai susivėlusi.

Na, tai kodėl nekeli, kai ji skambina? – per dantį traukė balsas, į kurį Zakas stengėsi nekreipti dėmesio. Sekso… užteko. Bet tiesa buvo ta, kad susitikimas su ja jam labai priminė atsiskyrimą nuo šeimos, kai jis išsiaiškino klastą. Tarsi nieko nebūtų buvę tikro. Lyg jis būtų buvęs daiktas…

Bet ne. Jis buvo gyvas ir tikras. O tie žmonės lai sau pagiežingai šnabždasi, ką nori. Zakas Valentis mėgavosi būdamas gyvu priekaištu, nes jie visi tebuvo apgaulingos išorės dalis, kaip ir jis. Džiūgavo galėdamas priminti, kad jie visi – veidmainiai, krisiantys taip, kaip ir jis. Bet iš tiesų jis ne krito, o pakilo.

Pramankštinęs pečius, įspraustus į būtent jam pasiūtą trijų dalių smokingą, mąstydamas pasijuto užspeistas į kampą ir susierzino.

Apsidairė ieškodamas, kur prasiblaškyti.

Netoliese kažkas suplazdeno ir jis žvilgtelėjo į dešinę. Išvydo liekną moterį ilga juoda suknele apnuoginta nugara.

Ji buvo nusisukusi, stovėjo už dešimties pėdų. Kol kas nieko ypatingo: buvo matęs daugybę moterų, dėvinčių ir labiau apnuoginančius drabužius, nors jos nugara buvo nepaprastai balta, o gundantį stuburo linkį slėpė suknelė. Bet ji prikaustė dėmesį ir jis spigino prisimerkęs, kol priblokštas suprato, kad jos suknelė beveik permatoma.

Tada ji sujudėjo, perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, ištiesė kaklą, tarsi dairytųsi, ieškodama ko nors minioje, o suknelė atidengė grakščias linijas, riesto užpakaliuko kalveles, aptemptas juodais apatiniais. Jo akys keliavo ilga, liekna jos nugara iki sukeltų šviesių rausvų plaukų, atidengiančių grakštų kaklą.

Juodo jos kaukės kaspino galus puošė raudoni, paauksuoti siūlai ir Zakui kilo nenumaldomas noras prieiti ir atrišti juos. Atgręžti ją į save. Jis panoro ją pamatyti.

Nesmarkiai pakratęs galvą, tarsi mėgintų nusipurtyti minčių, stebėjosi tuo, kas vyko. Paprastai moterys be pastangų neatkreipdavo jo dėmesio.

Tada ji pasisuko į šoną, jo pusėn, ir jį užliejo pažįstamas jausmas. Juoda suknelė nedengė didžiulio blyškios odos ploto, nors moteris buvo apsirengusi nuo galvos iki kojų, ir Zakas pajuto, kaip sulaikė kvapą, įsmeigęs akis į jos krūtis. Mažutės, bet dailios, smailios ir išsišovusios iš po plono audinio.

Akivaizdu, kad moteris be liemenėlės, nes suknelė turėjo didelę iškirptę nugaroje. Viską supratęs Zakas pajuto, kaip geismas nutvilkė tarpkojį, ir jis pats priminė paauglį, apsėstą hormonų audros, susižavėjusį pirmomis nuogos moters nuotraukomis.

Jos veidą slėpė kaukė, bet jis pastebėjo prisirpusias lūpas ir smulkų žandikaulį. Ji visa atrodė tokia grakšti… moteriška. Rankoje ji laikė sklidiną šampano taurę ir Zakas net iš tolo matė baltus jos krumplius. Suprato, kad ji jautėsi nesmagiai, nepatogiai.

Jis susiraukė, bet kaip tik tada praėjo padavėjas ir moteris paskubomis žengė į priekį, padėjo savo taurę atgal ant padėklo ir vėl nusigręžė. Tarsi būtų kažką nusprendusi. Pradėjo žingsniuoti priešinga kryptimi, nerangiais judesiais, kone pasidavusi panikai, tačiau netoli nuskubėjo, nes kelią jai pastojo būrys vyrų. Ji stabtelėjo, sudvejojo, judėjo pirmyn, lyg mėgindama rasti kitą kelią.

Zakas degė susidomėjimu, kurio seniai nejautė, o gal ir niekada. Nes apie šiuos žmones jis žinojo viena – visi jautėsi turį teisę ir nedvejojo… dėl nieko. Jie veržėsi vieni pro kitus, nepaisydami mandagaus elgesio. Todėl ji atrodė neįprastai, Zakas pasijuto staiga prabudęs ir maloniai nustebęs.

Rauzė jautė ne tik šlykščią baimę, bet ir palengvėjimą. Zako Valenčio niekur nematė. Dabar ji tetroško sprukti iš čia, iš šios tvankios salės, pilnos it povai spindinčių žmonių, kurie jai buvo svetimi. Tarp jų ji jautėsi lengvai prieinama mergina.

Ponios Lindon Holt stilistė priminė kariuomenės vadą – ji rėkė ant Rauzės dėl jos aprangos. Kai ji pamėgino paprieštarauti, moteris perliejo Rauzę nepermaldaujamu žvilgsniu:

– Aš gavau nurodymus, o tu vilksiesi tą suknelę.

Rauzė jautėsi pažeminta, pagalvojusi apie tai, kas buvo pasakyta stilistei: ji privalo atrodyti gerai, kad atkreiptų mano sūnaus dėmesį, ir nepadoriai, kad jis manytų, jog ji prieinama.

Ją vėl apėmė palengvėjimas, kad Zakas Valentis greičiausiai bus išėjęs. Dar kartą sau priminė, kad jis į ją nė nežvilgtelėtų. Tas vyras sau į porą rinkosi supermodelius, dėl Dievo meilės! O ne išblyškusias ir strazdanotas kambarines, dirbančias dideliuose namuose ir rezgančias bjaurias klastas.

Grupė vyrų vis dar neleido Rauzei praeiti, todėl ji sugniaužė kumščius, pasiryžusi skintis kelią, jei prireiktų.

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad neketini pulti Niujorko mero. Esu įsitikinęs, kad jis tave praleistų, jeigu mandagiai atsiprašytum.

Žemas ir seksualus balsas pasigirdo visai prie pat jos ausies. Išsigandusi Rauzė kaipmat apsisuko ir išvydo aukšto, tvirto vyro krūtinę. Turėjo kilstelti galvą, gerokai pakelti, kad pažvelgtų į veidą.

Jos širdis kone sustojo.

Net maža, juoda kaukė šio vyro nepaslėpė.

Zakas Valentis. Niekur neišėjo. Jis buvo čia.

Kaukė dengė viršutinę jo veido dalį, bet ne skvarbias, mėlynas akis, spiginančias į ją. Akys išdavė, kas jis. Kažkas sakė, kad jų žvilgsnis ledinis, tačiau dabar ji jautė tik nerimą keliantį karštį, išpylusį visą kūną.

Pati pirma Rauzės mintis buvo ta, kad nuotraukos nepadėjo pasiruošti susitikimui su juo, išsitiesusiu visu ūgiu. Jis visomis penkiomis pėdomis už ją aukštesnis, o pečiai tokie platūs, kad užstojo visą vaizdą.

Jo plaukai buvo tamsaus aukso rusvumo, tankūs ir garbanoti. Veidas – juodbruvas, tamsesnis nei nuotraukose, žandikaulis kietas, įtemptas, o lūpos – nepadoriai geidulingos, tą akimirką seksualiai besišypsančios.

Jis skleidė lengvą žavesį ir grakštumą, kuris natūraliai kilo dėl nepriekaištingo auklėjimo ir neįkainojamų turtų. Jis privertė Rauzę prisiminti Džėjų Getsbį, kurį įsivaizdavo skaitydama „Didįjį Getsbį“. Aristokratas. Nepasiekiamas. Nepaprastai gražus. Tobulybė.

Rauzė pajuto sukirbėjusį stiprų ir iki šiol dar nepatirtą jausmą. Tai buvo karštis. Ją sukaustė gundanti kaitra. Lyg ją būtų nukrėtusi elektra. Palyginti saugus jos gyvenimas su tėvu nesuteikė galimybių bendrauti su priešinga lytimi. Rauzė pernelyg įniko nerimauti dėl tėvo ir gilaus jo sielvarto.

Zakas Valentis pakreipė galvą į vieną pusę, jo akys žibėjo:

– Kaip suprantu, tu gali kalbėti?

Rauzė sukaupė visas jėgas ir linktelėjo.

– Taip, – nedrąsiai pratarė, o paskui garsiau, suėmusi save į rankas, – taip, kalbėti galiu.

– Kaip gerai, – jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. – Zakas Valentis… Malonu susipažinti.

Jis taip plačiai išsišiepė, kad, atrodė, blykstelėjo saulė. Rauzei teko tvardytis ir neišpyškinti, kad puikiai žino, kas jis toks.

Ji giliai įkvėpė.

– Aš Rauzė.

Jis suėmė jos ranką. Šiltais, tvirtais delnais. Gal net kiek šiurkštokais. Jis nebuvo baltarankis miesto vaikis. Jos tarpkojis supulsavo nuo karščio.

– Tiesiog Rauzė?

Jau buvo betarianti savo pavardę, kai šį tą prisiminė ir ją kone supykino. Jis galėjo atpažinti ją pagal pavardę: ji su tėvu dirbo jo šeimai. Paskubomis susizgribusi atsakė:

– Merfi. Rauzė Merfi.

Jos motinos mergautinė pavardė.

– Su tokia pavarde ir odos spalva turėtum būti airė.

Rauzę išpylė prakaitas.

– Mano tėvai emigravo čionai dar prieš man gimstant.

Ji ištraukė ranką iš jo delnų. Net susitikusi su juo ji negalėjo to padaryti. Ji buvo svetima šioje aplinkoje. Kaip nesava. Ar tokių vyrų kaip Zakas Valentis nesaugojo asmens sargybinių siena? Regis, jis tokių neturėjo. Kaip vienišas vilkas. Beprotiškas sumanymas, kurio ji greičiausiai negalės įgyvendinti.

Ji atsitraukė.

– Kur tu eini?

Liežuvis jai pasirodė pernelyg sunkus, kad pajudintų.

– Aš turiu… eiti… – mikčiodama pasakė.

– Nepašokusi?

Ir vėl jis ištiesė ranką, tik dabar Rauzę užplūdo kitokio nerimo banga.

– Aš nešoku.

– Man sunku patikėti… Ar dar yra tokių, kurie to nemoka?

Ta, kuri stebėjo mergaites, lankančias šokių pamokas, ir paslapčia pavydėjo, nes žinojo, kad tėvai neišgalėjo už jas sumokėti.

Netikėtai supykusi, kad įsipainiojo į šią padėtį, Rauzė atžariai atkirto:

– Na, aš nešoku… Ir man tikrai reikia eiti.

Ji nusigręžė, bet pajuto, kaip ranka sugniaužė jos ranką virš alkūnės ir truktelėjo atbulą. Kad jį kur velnias. Kodėl jis tiesiog neleidžia jai eiti? Ji jau gailėjosi, kad elgėsi šiurkščiai. Juk jis niekuo dėtas. Na, gal tik… Bet jis nenutuokė apie niekingus jos ketinimus.

O, varge. Ją supykino.

Dabar jis abiem delnais palietė jos ranką ir Rauzė pakėlė akis į tobulą veidą.

Jis atrodė susirūpinęs.

– Nenorėjau tavęs įžeisti.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Rauzės galva nuo mėlynų akių žvilgsnio vėl neveikė.

– Neįžeidei. Aš pati kvaila… Atleisk.

Jis vėl gundomai šyptelėjo.

– Ar čia buvo pirmasis mūsų barnis?

Rauzės pilvas grėsmingai suburbuliavo.

– Tu labai mandagus, – ištarė abejingai, slėpdama nuostabą, kad jis nesielgė… arogantiškai.

Ji nemanė, kad jis bus toks žavus ir flirtuos. Nesitikėjo, kad jai patiks.

Jai į galvą lindo keistos nedoros mintys. Žinojo, kad, jei būtų nepriekaištingos išvaizdos padavėja, jis praeitų pro šalį. Ji nebuvo tokia naivi, suprato, kad po meilia išore slepiasi jo cinizmas. Toks vyras iš tokio pasaulio?.. Jo motina teisi: jis tikrai buvo visko pertekęs.

Zakas šypsojosi, nenutuokdamas apie vidines jos kančias.

– Stengiuosi.

Tada jis perbraukė per jos ranką taip lėtai, kad jos alsavimas pagreitėjo, o kūnas pašiurpo. Ypač tada, kai jis kone užkabino jos krūties šoną.

Paėmęs ją už rankos pradėjo vestis į šokių aikštelę, kurioje poros, vienas prie kito prigludę šokėjai, lingavo pagal viliojančią aistringo džiazo melodiją.

Rauzė kita ranka sugriebė jo ranką ir mėgino išsivaduoti. Pajutusi į ją smingančius smalsius žvilgsnius, beviltiškai sušnabždėjo:

– Aš tikrai niekada…

Jis atsigręžė per petį ir nutvilkė ją žvilgsniu, nutildė.

– Pasitikėk manimi.

Dabar jie pasiekė šokių aikštelę ir Zakas apsuko Rauzę taip, kad ji stovėtų priešais. Ji bejėgiškai žvelgė į jį. Paėmęs dešinę jos ranką suspaudė delne, o kita ranka apkabino ją aukštai, prigludo prie nuogos nugaros. Paskui truktelėjo ją artyn ir ji klupdama žengė į priekį, prie tvirto, liekno jo kūno.

Jai iš galvos išgaravo visos mintys. Kodėl ji čia. Ką čia veikė. Kas ji tokia. Tik galvojo, kaip jautėsi, taip arti prigludusi prie aukšto, tvirto ir raumeningo vyro.

Jos krūtys atsirėmė į jo krūtinę. Jo ranka švelniai, subtiliai glostė jos nugarą. Ir jiedu judėjo, sukosi ratu. Rauzė nejuto savo kojų. Tiesiog plaukė.

Jos speneliai sukietėjo, išsišovė iš po suknelės. Niekada anksčiau nesijautė tokia moteriška. Išraudo ir nudelbė akis. Pirštas kilstelėjo jos smakrą, kad ji pakeltų galvą. Ji net po kauke matė, kad Valentis negalėjo patikėti.

Jis papurtė galvą ir susiraukė.

– Ar tu esi tikra?

– Žinoma, kad taip, – kaipmat atsakė ji ir sugrįžo į tikrovę, pastebėjo, kad viena moteris su kauke praeidama iš aukšto ją nužvelgė. Rauzė įsitempė. – Klausykite, pone Valenti, man tikrai reikia…

Jis prisitraukė ją dar arčiau ir suniurnėjo:

– Zakas. Pone Valenti verčia mane jaustis seniu. O aš toks nesu… Kol kas.

Ji pakėlė į jį akis ir nurijo seiles. Jis tikrai nebuvo senas. Jis jaunas, energingas ir stiprus. Ir jai buvo sunku patikėti, kad atsidūrė jo glėbyje. Nors šio vakaro tikslas ir buvo kaip tik toks…

– Ar tu žinai, – paklausė jis, – kad čia esi vienintelė moteris be papuošalų?

Rauzė akimoju stengėsi suregzti atsakymą, kai ją vėrė skvarbios, mėlynos akys.

– Aš… na… Bijojau ką nors pamesti.

Zakas ir vėl nepatikliai papurtė galvą.

– Tavo papuošalai neapdrausti?

Rauzė keiksnojo save mintyse. Visos moterys čia, be abejonės, yra apdraudusios kiekvieną neįkainojamą brangakmenį, kurio ji pati gyvenime nebuvo turėjusi. Vienintelis brangus papuošalas, atitekęs jai, buvo motinos sužadėtuvių žiedas, kėlęs daugiau jausmų, nei turėjo vertės.

Ji apsimetė nerūpestinga ir pabandė išsisukti nuo tiesos.

– Pagal naujausią madą kuo mažiau, tuo gražiau.

Tada Zako ranka lėtai nuslydo nuoga jos nugara, pirštai pasiekė suknelę, ir ji visa išraudo.

Jis tarė kimiu balsu:

– Visiškai pritariu.

Bėk… kuo greičiau bėk! ragino balsas Rauzės galvoje. Ji įsitraukė į labai rizikingą žaidimą, kuriam nė iš tolo nebuvo pasiruošusi. Bet silpnas, griežtas balselis priminė jai, kad pasirinkimo nėra. Jeigu nori, kad mylimas jos tėvas pasijustų geriau. Kad gyventų.

– Ką pasakytum, jeigu mudu dingtume iš čia? Kur nors, kur ne taip… tvanku?

Zako balsas nustelbė nerimo kupinas mintis ir kaltės jausmą. Ji buvo dora ir gyvenime niekam nemeluodavo. Bet dabar, pliaukšdama bet ką, ji apgaudinėjo šį vyrą. Net būdama čia.

Tačiau atrodė, kad didelė patalpa tikrai susitraukė aplink juos. Karštis dusino. Nė nesusimąsčiusi apie keblią savo padėtį Rauzė atsakė:

– Taip, labai norėčiau.

Zakas nusišypsojo, jo šypsena neatrodė tiesiog mandagi. Bet jai nespėjus persigalvoti, jis jau tempė ją iš šokių salės, stipriai suspaudęs ranką, jai teko kilstelėti suknelę, kad suspėtų kartu su juo prasiirti pro minią.

Rauzė jautė, kad turbūt galėtų ištraukti ranką ir pasprukti, įsimaišyti tarp žmonių ir dingti pro šoninį išėjimą, bet… vedina klastos… ji to nepadarė.