Читать книгу Netikėtos permainos - Эбби Грин - Страница 2

Zakas išėjo į marmurinį vestibiulį. Šviežio oro gūsis padėjo jam susigrąžinti savitvardą. Stebėjosi savimi, kad jį taip pakerėjo moteris. Tačiau net ir nušvitęs sveikas protas neišvijo pojūčio, kad seniai jautėsi toks gyvas.

Ir jokia moteris nebuvo sužadinusi tokio susidomėjimo. Jis vedėsi ją nuošaliau, o kai žvilgtelėjo į ją, visos pastangos sutramdyti geismą virto dulkėmis.

Jos skruostai buvo raudoni, o krūtinė sparčiai kilnojosi. Tebūnie prakeiktas cinizmas. Dabar jis Zakui nereikalingas – troško ją pamatyti. Nusiėmęs savo kaukę atsainiai, bet taikliai švystelėjo į artimiausią šiukšlių dėžę. Jos akys, jį išvydusios, išsiplėtė ir jo kūnas suvirpėjo iš aistros.

– Dabar tu, – meiliai paragino. – Noriu tave matyti.

Sekundėlę ji prikando lūpą ir jam pasirodė, kad ji nesutiks ir nueis, daugiau nieko apie save nepasakiusi… Bet tada ji negrabiai linktelėjo ir ištraukusi rankas iš jo gniaužtų kilstelėjo sau prie pakaušio.

– Palauk… – Zakas tyliai nusikeikė.

Jo balse skambėjo įtampa. Aistra.

Ji pakėlė į jį akis, rankas tebelaikė prie galvos.

– Aš tai padarysiu. Nusisuk.