Читать книгу Nekaltybės amžius - Edith Wharton - Страница 2

Šis trumputis epizodas Niulando Arčerio širdyje sukėlė kažkokią keistą sumaištį.

Buvo pikta, kad ložė, kurioje tarp savo motinos ir tetos sėdėjo jo sužadėtinė, sulaukė tokio didelio vyriškosios Niujorko dalies dėmesio. Jis ne iškart atpažino damą, vilkinčią ampyro stiliaus suknele, ir nesusigaudė, kodėl jos pasirodymas taip sujaudino garbiąją draugiją. Tada protas ūmai nušvito ir Arčeris užsiplieskė apmaudu. Ką gi, gryniausia tiesa – kas galėjo pamanyti, kad Mingotai išdrįs taip toli nueiti?!

O jie ėmė ir išdrįso. Dar ir kaip išdrįso, nes Arčeriui už nugaros pašnibždomis ištartos pastabos nebeleido abejoti, kad ta jauna moteris – Mėjos Veland pusseserė, kuri šeimoje visada buvo vadinama tik „vargšele Elena Olenska“. Arčeris žinojo, kad prieš porą dienų ji netikėtai atvyko iš Europos. Jis netgi išklausė – ne itin smerkdamas – misis Veland pasakojimą apie tai, kaip ji aplankė „vargšelę Eleną“, kuri apsistojo pas senąją misis Mingot. Šeimos solidarumą Arčeris vertino palankiai, ir vienas iš Mingotų bruožų, kuriuo jis ypač žavėjosi, buvo jų nuostata visada ryžtingai ginti negausias avis paklydėles, atsiradusias nepriekaištingoje jų kaimenėje. Nepiktas kilnios prigimties jaunuolis džiaugėsi, kad apsimestinis drovumas nesutrukdė būsimajai jo žmonai pamaloninti – žinoma, namų aplinkoje – nelaimingąją pusseserę. Tačiau priimti grafienę Olenską šeimos rate – viena, o išstatyti ją visuotinei apžiūrai, juoba operoje, toje pačioje ložėje su mergina, kurios sužadėtuvės su juo, Niulandu Arčeriu, bus paskelbtos po kelių savaičių – visai kas kita. Taip, jis visiškai pritarė senajam Silertonui Džeksonui – neįtikėtina, kad Mingotai išdrįso taip toli nueiti!

Suprantama, jis žinojo: kam ryšis vyras (Penktosios aveniu apylinkėse), tam ryšis ir šeimos galva, senoji misis Menson Mingot. Jis visada žavėjosi arogantiška ir valdinga sene: juk ji – tik iš Steiteno salos kilusi Katerina Spaiser, kurios tėvas paslaptingomis aplinkybėmis užsitraukė nenuplaunamą gėdą, o ji pati, neturėdama nei pinigų, nei padėties visuomenėje – tų būtinų gyvenimo palydovų, kurie priverčia visus apie tai pamiršti, vis dėlto įstengė vedybų saitais susisieti su turtingos Mingotų atšakos galva, išleisti dvi savo dukteris už „užsieniečių“ (italų markizo ir anglų bankininko) ir – įžūlumo viršūnė! – pasistatydinti namus iš gelsvo akmens (kai rudasis kalkakmenis buvo toks pat privalomas kaip frakas vakariniuose priėmimuose) apleistoje dykvietėje netoli Centrinio parko.

Senosios misis Mingot „užsienietės“ dukterys tapo legenda. Jos nė karto neparvažiavo namo aplankyti motinos, ir ši, kaip dauguma gyvu protu ir stipria valia apdovanotų, bet į nejudrų gyvenimo būdą ir nutukimą linkusių žmonių, filosofiškai susitaikė su būtimi tarp keturių sienų. Tačiau gelsvasis namas (pasak gandų, pastatytas mėgdžiojant Paryžiaus aukštuomenės rūmus) buvo regimas jos dvasinės nepriklausomybės įrodymas, ir ji viešpatavo jame tarp ikirevoliucinių baldų ir Liudviko Napoleono laikų suvenyrų iš Tiuilri (kur ji pati spindėjo savo brandos metais) taip nerūpestingai, tarytum nieko ypatinga gyventi už 34-osios gatvės [už 34-osios gatvės gyveno prastuomenė – vert.]. arba įsistatyti name prancūziškus langus, atsidarinančius kaip durys, užuot pasirinkus kaip įprasta – pakeliamuosius.

Visi (taip pat ir misteris Silertonas Džeksonas) buvo vienos nuomonės: senė Katerina niekada nepasižymėjo grožiu – dovana, kuri, niujorkiečių akimis, gali paaiškinti bet kokią sėkmę ir pateisinti daugybę nesėkmių. Pikti liežuviai tvirtino, esą jai, kaip ir šviesiausiajai jos bendravardei [turima galvoje Jekaterina Didžioji, 1729–1796 metai – vert.], sėkmę atnešė valios jėga, beširdiškumas, pasipūtimas ir savikliova – savybės, kurias, beje, iš dalies atpirko kilnus ir doras jos asmeninis gyvenimas. Misteris Mensonas Mingotas pasimirė, kai Katerinai buvo vos dvidešimt aštuoneri metai. Nepasitikėdamas visais Spaiseriais vyras buvo griežtai apribojęs naudojimąsi turtu, tačiau kupina pasitikėjimo jaunoji jo našlė narsiai žengė savo keliu. Ji laisvai sukinėjosi užsieniečių draugijoje, dievai žino, kokiose aukštose lentynose surado savo dukterims jaunikius, tujinosi su pasiuntiniais ir hercogais, sėbravosi su popiežininkais, savo namuose priiminėjo operos dainininkus, draugavo su madam Taljon, ir per visą tą laiką (pirmasis tai konstatavo Silertonas Džeksonas) jos reputacijos neaptemdė nė menkiausias šešėlis. Silertonas neužmiršdavo pridurti, kad tik tai ir skyrė ją nuo Jekaterinos Didžiosios.

Misis Menson Mingot seniai pavyko pašalinti visus apribojimus naudotis vyro palikimu. Jau pusšimtį metų ji gyveno puikiai apsirūpinusi, bet prisiminimai apie buvusį skurdą pavertė ją perdėtai taupia. Tiesa, pirkdama drabužius ar baldus ji stengdavosi įsigyti pačius geriausius daiktus, tačiau niekaip neprisiversdavo paploninti piniginę netvariems pilvapenystės džiaugsmams. Todėl maistas jos namuose buvo toks pat prastas kaip ir pas misis Arčer, nors dėl visai kitos priežasties, ir net vynai menkai tegelbėdavo. Giminaičiai manė, kad skurdus jos stalas daro gėdą geram Mingotų, visada garsėjusių turtais, vardui, bet, nepaisant „gatavų“ patiekalų ir išsivadėjusio šampano, žmonės vis tiek pas ją lankėsi. O į savo sūnaus Lavelio – mėgindamas išgelbėti šeimos garbę jis pasisamdė geriausią Niujorko virėją – priekaištus ji juokdamasi atsakydavo: „Kokia prasmė vienoje šeimoje laikyti du brangiai atsieinančius virėjus, juoba kad savo mergaites aš jau ištekinau, o padažų vis tiek negaliu valgyti?“

Galvodamas apie visus šiuos dalykus Niulandas Arčeris dar kartą pažvelgė į Mingotų ložę. Jis įsitikino, kad misis Veland ir jos brolienė kritiškus žvilgsnius iš kitos salės pusės pasitinka su Mingotams būdingu aplombu, kurį senė Katerina įskiepijo visam savo klanui, ir tik Mėjos Veland nuoraudis, – galbūt užsiplieskęs todėl, kad į ją žiūri sužadėtinis, – liudijo, jog mergina supranta, kokia rimta susidariusi padėtis. O toji, dėl kurios kilo visas šis sąmyšis, gracingai sėdėjo ložės kampe neatitraukdama akių nuo scenos ir palinkusi priekin demonstravo pečius bei krūtinę šiek tiek atviriau, negu leido sau Niujorko damos – bent jau tos, kurios turėjo pagrindą norėti, kad liktų nepastebėtos.

Niulando Arčerio požiūriu, nedaugelis nusikaltimų gali prilygti nusižengimui „geram skoniui“ – kažkur toli esančiai dievybei, kuriai „geras tonas“ tėra įgaliotasis atstovas ir vietininkas. Pablyškęs rimtas ponios Olenskos veidas jam atrodė pritinkantis aplinkybėms ir nelaimingai jos padėčiai, tačiau suknelės – be jokio antkrūtinio – kirpimas, apnuoginti liesoki pečius, giliai jį nuliūdino ir sukrėtė. Jį purtė net nuo minties, kad Mėja Veland gali patirti tos jaunos moters, tokios abejingos skonio reikalavimams, įtaką.

– Tai kas gi, – išgirdo jis už nugaros vieno iš jaunųjų klubo narių balsą (per Martos ir Mefistofelio duetus visi žiūrovai kalbėdavosi), – kas gi galų gale nutiko?

– Na, ji paliko jį. Niekas net nemėgina šito paneigti.

– Tačiau jis – pasibjaurėtinas niekšas, tiesa? – atkakliai klausinėjo naivus jaunuolis, pavarde Torlis, aiškiai pasišovęs tapti damos, apie kurią kalbama, riteriu.

– Pačios prasčiausios rūšies. Buvau susitikęs su juo Nicoje, – autoritetingai pareiškė Lorencas Lefertsas. – Pusiau paralyžiuotas, žilas kandus tipas. Fizionomija gana patraukli ir tokios, žinote, tankios blakstienos. Be abejo, jis iš tų, kurie laksto paskui sijonus, o laisvalaikiu kolekcionuoja senovinį porcelianą. Regis, ir už viena, ir už kita moka nesiderėdamas.

Visi nusijuokė, o jaunasis riteris paklausė:

– Na, o ji?..

– O ji pabėgo su jo sekretoriumi.

– Štai kaip?! – riterio veidas ištįso.

– Beje, tai truko neilgai. Girdėjau, kad jau po kelių mėnesių Venecijoje ji gyveno viena. Mano žiniomis, Lavelas Mingotas buvo nuvažiavęs jos pasiimti. Pasakojo, kad ji baisiai nelaiminga. Viskas puiku, tačiau rodyti ją operoje – kitas dalykas.

– O gal… – išdrįso įsiterpti jaunasis Torlis, – gal ji pernelyg nelaiminga, kad liktų namie?

Ši pastaba sukėlė nepagarbų juoką. Jaunuolis paraudo ir apsimetė, kad jo žodžiuose, pasak aštrialiežuvių, slypėjo tam tikra double entendre [dviguba prasmė – pranc.].

– Vis dėlto keista, kad jie atsivežė mis Veland, – sušnibždėjo kažkuris ir šnairomis žvilgtelėjo Arčerį.

– O, tai bendros kampanijos dalis, veikiausiai – močiutės įsakymas, – juokdamasis atsakė Lefertsas. – Jeigu jau senė ko nors imasi, tai iš pagrindų.

Veiksmas ėjo į pabaigą ir publika ložėje sukruto. Niulandą Arčerį ūmai apėmė nenugalimas noras ryžtingai veikti. Nedelsiant įžengti į misis Veland ložę, paskelbti visam naujienų ištroškusiam pasauliui apie savo sužadėtuves su Mėja Veland, padėti jai įveikt sunkumus, kurie galbūt tyko dėl jos pusseserės anomalios padėties. Šis polėkis ūmai nušlavė visus skrupulus ir dvejones. Arčeris skubiai nužingsniavo raudonais koridoriais į priešingą teatro pusę. Įėjęs į ložę jis susidūrė su Mėjos Veland žvilgsniu ir pamatė, kad mergina iškart suprato jo ketinimus, nors šeimos garbė, kurią juodu abu laikė itin didele vertybe, neleido jai apie tai kalbėti. Jų rato žmonės gyveno subtilių užuominų ir miglotų nutylėjimų aplinkoje, ir akimirka, kai jie be žodžių suprato vienas kitą, jaunuolio požiūriu, suartino juos labiau negu karščiausi prisipažinimai. Mėjos akys bylojo: „Jūs matote, kodėl mama pasiėmė mane kartu“, o jo akys atsakė: „Aš nieku gyvu nenorėčiau, kad būtumėte likusi nuošalyje.“

– Ar esate pažįstamas su mano dukterėčia grafiene Olenska?

– spausdama būsimojo žento ranką paklausė misis Veland.

Neištiesęs rankos, kaip ir derėjo damai pristatomam vyriškiui, Arčeris nusilenkė, o Elena Olenska, šviesiomis pirštinaitėmis apmautose rankose spausdama erelio plunksnų vėduoklę, lengvai linktelėjo. Pasisveikinęs su misis Lavel Mingot, stambia šviesiaplauke dama, pasipuošusia gurgždančia atlaso suknele, Arčeris atsisėdo šalia savo sužadėtinės ir pašnibždomis paklausė:

– Tikiuosi, jūs pasakėte poniai Olenskai apie mudviejų sužadėtuves? Aš noriu, kad visi apie tai žinotų. Noriu, kad leistumėte man paskelbti apie tai šiandien pokylyje.

Nuraudusi lyg ryto aušra mis Veland pažvelgė į jį spindinčiomis akimis.

– Jeigu tik jums pavyks įtikinti mamą, – tarė ji. – Tačiau kam keisti tai, kas jau kartą nuspręsta?

Arčeris atsakė jai vien žvilgsniu, ir mergina tęsė:

– Pasakykite jai pats – aš jums leidžiu. Pusseserė sako, kad vaikystėje judu dažnai drauge žaisdavote. Mėja truktelėjo atgal savo krėslą ir leido jam praeiti, o Arčeris, trokšdamas visam pasauliui parodyti, ką daro, šiek tiek demonstratyviai atsisėdo šalia grafienės Olenskos.

– O juk mes iš tiesų drauge žaisdavome, – žvilgtelėjusi į Arčerį liūdnomis akimis tarė grafienė. – Jūs buvote nepakenčiamas berniūkštis ir kartą už durų įsigudrinote mane pabučiuoti, bet aš buvau įsimylėjusi jūsų pusbrolį Vendį Niulandą, kuris nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. – Ji perleido žvilgsniu pusapvalę ložių eilę. – Ak, šis vaizdas grąžina mane į anuos laikus, kai visi čia sėdintys lakstė kas trumpomis, kas mezginiuotomis kelnaitėmis! – pasakė su vos juntamu užsienietišku akcentu ir vėl atgręžė akis į Arčerį.

Ir nors tos akys buvo sklidinos draugiškumo, jaunuolis net susipurtė nuo minties, kad jos saugo tokį nederamą aukštojo tribunolo, kuris dabar kaip tik skelbia jai savo nuosprendį, paveikslą. Nėra nieko netaktiškiau už nepritinkantį lengvabūdiškumą. Jis sausai atsakė:

– Taip, jūsų čia labai ilgai nebuvo.

– Ak, visą amžinybę, – paantrino ji. – Taip ilgai, kad atrodo, lyg būčiau seniausiai numirusi, o šis mielas senas teatras – ne kas kita, tik dangaus karalystė.

Kodėl – jis nė pats nebūtų galėjęs paaiškinti, tačiau šie žodžiai pasirodė Niulandui Arčeriui dar didesnės nepagarbos Niujorko visuomenei išraiška.