Читать книгу Milijardieriaus suviliota - Elizabeth Bevarly - Страница 1

Trisdešimtąjį Delos Hanan gimtadienį padaryti dar geresnį nei buvo numačiusi galėjo vienintelis dalykas, apie kurį ji net nepagalvojo. O tai šį tą reiškė, juk planavo šventę nuo tada, kai buvo maža ir augo aplinkoje, kurioje gimtadienių dažniausiai niekas nepaisydavo, nes surengti juos būdavo pernelyg brangu.

Daugybės dalykų nebuvo paisoma, nes jie kainavo per daug. Tokių kaip, pavyzdžiui… Dela. Būtent todėl ji pažadėjo sau tokią iškilmingą šventę. Nes net būdama maža mergaitė puikiai suprato: pasikliauti gali tik pati savimi.

Žinoma, per pastaruosius vienuolika mėnesių jos nuostatos smarkiai pakito: kai sutiko Džefrį, neliko nieko kito, tik pasikliauti juo.

Džefrio šįvakar nebuvo ir Dela neketino galvoti nei apie jį, nei apie ką nors kita iš to pasaulio. Šis vakaras ypatingas. Skirtas jai. Pilnas visko, apie ką tik galėjo svajoti vargšas vaikas iš vieno atšiauriausių Niujorko rajonų.

Anuomet Dela prisiekė, jog nė nesulaukusi trisdešimties paliks to rajono gatves ir užsidirbusi milijonus gyvens prestižinėje miesto dalyje prie parko.

Ji pasižadėjo trisdešimtąjį gimtadienį atšvęsti, taip kaip tai daro žymūs ir turtingi, nes manė, kad prie tokio gyvenimo būdo jau bus įpratusi.

Ir neketino atsisakyti savo pažado, net jei teks švęsti ne Niujorke, o Čikagoje. Dela pradės pietumis penkių žvaigždučių viešbutyje, paskui sėdės operos teatro ložėje ir baigs vakarą klube, į kurį įleidžiama tik visuomenės grietinėlė. Ji išdidžiai vilkėjo kelių tūkstančių vertus madingus drabužius, spindėjo rubinais ir deimantais, šukuoseną ir manikiūrą jai darė geriausiame miesto salone.

Moteris patenkinta atsiduso mėgaudamasi pirma vakaro dalimi. Palumbo restorano State gatvėje kainos prilygo kai kurių nepriklausomų valstybių biudžetui. Be abejonės, Dela užsisakė tai, kas buvo brangiausia valgiaraštyje: pietus iš keturių patiekalų, kurių europietiškų pavadinimų ji beveik visą savaitę nepajėgė taisyklingai ištarti. (Ačiū Dievui, valgiaraštis buvo pateiktas internete, todėl ji galėjo pasimokyti ir užsisakydama neatrodyti it miesčionė. Kaip malonu ištarti žodį miesčionė, nors ir mintyse.) Juk būtent taip ir elgiasi per gimtadienius – užsisako pačius brangiausius patiekalus – visi rafinuoti, elegantiški ir turtingi, ar ne?

Paskatinta šių minčių Dela paslapčiomis apsidairė norėdama įsitikinti, kad ir kiti restorane pietaujantys žmonės – itin rafinuoti, elegantiški ir turtingi – taip pat mėgaujasi pačiomis brangiausiomis dovanomis. Gerai jau gerai, dar norėjo būti tikra, jog jai iš paskos neatsliūkino Džefris.

Jis negalėjo žinoti, kur Dela eis, net jei ir būtų supratęs, kad ji niekam neįtariant paspruko. Šio vakaro pabėgimą ji suplanavo kruopščiau nei pačią trisdešimtojo gimtadienio šventę. Dabar visiems čia esantiems ji buvo tokia pat mėlyno kraujo dama kaip jie ir priklausė tam pačiam visuomenės sluoksniui. Laimei, Džefrio nebuvo matyti nė ženklo. Du pliusai.

Dela čia jautėsi it žuvis vandenyje; laukdama kalmarų užkandžio gurkšnojo šampaną. Nors kilusi iš neturtingos šeimos, ji siekė patekti į šią aplinką metų metus. Gimusi miesto pakraštyje, ji iš visų jėgų skynėsi kelią iš lūšnynų į aukštuomenę. Ji tyrinėjo, mėgdžiojo kiekvieną iš šio pasaulio, kol nebebuvo sunku ir pačiai elgtis kaip grynakraujei aukštuomenės narei.

Šis vakaras ne išimtis. Ji paklojo nemenką sumelę ir išsinuomojo tamsiai raudoną aksominę Carolina Herrera suknelę, Dolce & Gabbana batelius, jau neminint Bulgari auskarų, pakabuko ir juodo šilkinio Valentino apsiausto, būtino tokį žvarbų gruodžio vakarą.

Dela žinojo, kad raudoni atspalviai paryškina pilkas jos akis, o tamsiai gelsvi plaukai dabar jau pakankamai ilgi, kad laikytųsi susegti vieninteliu segtuku į prancūzišką kuodą.

Ji kilstelėjo ranką ir įsitikino, kad kiekvienas plaukelis savo vietoje, nusišypsojo pajutusi, kaip gera turėti ilgus plaukus. Visą gyvenimą iki pat šių metų pradžios plaukus kirpdavo berniokiškai trumpai, nesidžiaugė natūralia jų spalva nuo mokyklos laikų, kai paaugliškai maištaudama nusidažė juodai. Spalva, matyt, patiko, jei taip ilgai jos nekeitė. Dela net nepajuto, kada plaukai tapo medaus atspalvio. Natūrali spalva ir ilgis – ką jau kalbėti apie išsinuomotus drabužius – ir niekas iš buvusių kaimynų jos šį vakarą neatpažintų.

Bet šiandien apie tai negalvosiu, – priminė sau. Šis vakaras tobulas. Toks, kokį planavo prieš daug metų.

Išskyrus tą žavų elegantišką vyriškį, kurį padavėjas prieš keletą minučių pasodino prie gretimo stalelio. Dela neatsispyrė pagundai ir slapta žvilgčiojo į jo pusę. Būdama maža ji niekada nesvajojo ką nors pasikviesianti į šią ypatingą šventę. Pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad, kaip jau minėta, buvo įsitikinusi, jog pasikliauti galės tik pati savimi. O gal dėl to, kad būdama vaikas net neįsivaizdavo tokio vyro kaip šis. Jos aplinkoje elegantiškai apsirengęs reiškė, kad vaikino marškiniai susegti, o patrauklus – tebeturi visus dantis.

Netikėtai vyras pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Kažkas tarp jųdviejų… spragtelėjo. Ar kažkas panašaus… Jis pasuko tamsią galvą į Delos pusę be žodžių vertindamas, vienas lūpų kampelis kilstelėjo primindamas šypseną. Tik akimirką suabejojusi Dela kilstelėjo šampano taurę. Vyrą, vilkintį kiekvieną tobulo kūno colį pabrėžiantį smokingą, įrėmino gintaro spalvos šilko užuolaidos ant lango jam už nugaros. Tamsias jo akis sušildė svajinga žvakės, įstatytos į krištolo žvakidę, liepsnelė, o nuo šypsenėlės puse lūpų Delai šiurpas nubėgo nugara lyg nukrėtus elektrai. Tokia šypsena pasako moteriai, kad vyras ją ne tik nurenginėja akimis, bet yra pasirengęs panaudoti gerokai daugiau kūno dalių.

Pajutusi, kaip užkaito skruostai, Dela tuojau nusuko akis. Ji pakėlė taurę ir gurkštelėjo norėdama atvėsti. Stengėsi žiūrėti kur nors kitur: į šiugždančią baltutėlę staltiesę, tviskantį porcelianą, žavius restorano svečius. Vis dėlto žvilgsnis neišvengiamai grįžo prie vyro, sėdinčio prie stalelio priešais.

Jis susidomėjęs tebežiūrėjo į ją.

– Taigi, ką manote? – paklausė jis ganėtinai garsiai, kad ji išgirstų sėdėdama už dviejų stalelių.

Dela suglumusi sumirksėjo. Pirmą kartą gyvenime pajuto, ką iš tiesų reiškia suglumusi: sutrikimas sumišęs su tyliu juokingu zvimbesiu pilve, kuris buvo visai malonus. Galvoje sukosi koks milijonas įvairiausių galimų atsakymų. Pavyzdžiui: Manau, kad esate pats žavingiausias vyras, kokį esu sutikusi gyvenime. Ir: Ką veiksite Naujųjų išvakarėse? O gal paprasčiausiai: Ei, mylimasis. Ir, žinoma: Ak, mielasis!

– Ką galėtumėte pasiūlyti, – pridūrė jis imdamas valgiaraštį, – pietums?

Oje, ir ką Delai manyti apie tai? Na, klausimas visiškai kitoks, nei ji tikėjosi, ar ne? Kaip gerai, kad buvo pernelyg sutrikusi ir nespėjo nieko atsakyti.

– Hm, net nežinau, – ištarė Dela. – Pirmą kartą čia pietauju.

Kažkodėl įtarė: nedera siūlyti jam užsisakyti pačius brangiausius patiekalus, kad atrodytų elegantiškas, rafinuotas ir turtingas. Tuos dalykus jis įgijo vos atsiradęs šioje planetoje.

Delos atsakymas jį, regis, nustebino.

– Kaip galite būti čia pirmą kartą? Palumbo atidarytas Čikagoje jau beveik prieš šimtą metų. Ar jūs kilusi ne iš Čikagos?

Į šį klausimą Dela tikrai neketino atsakyti. Kad ji čia, nežino niekas, išskyrus Džefrį, o ir jis pernelyg atidžiai ją prižiūri. Nors Džefris tiksliai nežino, kur šiuo metu Dela, ji nerizikuos atskleisti savo mažo pabėgimo. Todėl nesakys – negali – šiam vyrui nieko. Kitaip tektų meluoti, o Dela niekuomet nemeluodavo, nors per savo sąžiningumą ne kartą pakliuvo į bėdą. Tai, kad ji šiuo metu priklausoma nuo Džefrio, geriausias įrodymas. Arba užsimezgus pokalbiui ji gali netyčia užsiminti apie savo praeitį. O gal ir dar blogiau – dabartį. O šįvakar ji norėjo būti kaip įmanoma toliau nuo to, kad nei praeitis, nei dabartis netrukdytų džiaugtis Carolina Herrera suknele, deimantais, rubinais ir vieta Bohemos ložėje.

Todėl ji atsakė į jo pirmąjį klausimą.

– Užsisakiau ypatingą patiekalą. Dievinu jūros gėrybes.

Vyras kurį laiką tylėjo, ir Dela svarstė, ar jis mąsto apie jos pasiūlymą, ar svarsto, kad vertėtų ją paspausti ir išgauti antrąjį atsakymą.

Galų gale jis prabilo:

– Prisiminsiu.

Kažkodėl Delai pasirodė, jog jis ketina prisiminti tai, kad ji mėgsta jūros gėrybes, o ne patarimą dėl pietų.

Vyras žiojosi kažką sakyti, bet pasirodęs patarnautojas pastatė priešais jį stiklą gintaro spalvos kokteilio, o kitoje stalelio pusėje rasotą taurę rožinio Kosmopolitan.

Jis kažko laukia, – suprato Dela. Sprendžiant iš elegantiško gėrimo spalvos – moters. Poros retai vakarieniauja Palumbo restorane, nebent jų santykiai ima tvirtėti, ar bent jau vienas iš jų tikisi juos sutvirtinti. Vaikinas meiliai žvilgčioja į Delą, net flirtuoja su ja, nors po keleto akimirkų prie jo turėtų prisijungti moteris. Vadinasi, jis visiškas pašlemėkas.

Tikriausiai trisdešimtasis gimtadienis nebus toks tobulas, kaip ji suplanavo, nes pataikė atsisėsti šalia pašlemėko. Bet – ak, gerai jau – gal ne vien tas pasileidėlis kaltas, kad viskas ne taip, kaip ji įsivaizdavo. Gal netobula net ne dėl to, jog visi apdarai skolinti iš krautuvėlės Mičigano alėjoje, o ne rūpestingai pasirinkti iš nuosavos spintos.

Gali būti (tik gali būti), kad viskas dėl to, jog Dela ne tik negyvena kaip milijonierė, bet dabartinis jos gyvenimas nė nepriklauso jai.

Šiomis dienomis viskas, ką ji daro: kiekviena vieta, kur nueina, kiekvienas ištartas žodis – tikrinama ir kontroliuojama Džefrio. Jos gyvenimas jau niekada nebebus normalus. Ar bent ne toks, apie kokį svajojo Dela. Jį kurs ir jam diriguos kažkas kitas. Vos užgimusią mintį Dela tuojau nustūmė į patį tolimiausią, tamsiausią smegenų užkaborį. Negalvok apie tai šį vakarą, – vėl priminė sau ir susimąstė, kodėl jai taip sunku užsimiršti. Juk šį vakarą ji vis tiek nenori būti Dela. Šiandien, šį vienintelį vakarą, ji trokšta pabūti moterimi, kokia prieš du dešimtmečius už dviejų tūkstančių mylių įsivaizdavo būsianti: Pelenė Dela, miesto numylėtinė ir baliaus gražuolė. Niekas nesugadins šio vakaro. Net ponas Nežavusis Princas, spoksantis gundančiomis akimis ir laukiantis, kol pasirodys jo mergina, lengvai galinti susirasti ir geresnį.

Lyg išgirdęs jos mintis padavėjas prie juos skiriančio tuščio stalelio pasodino triukšmingą ketvertą, per kuriuos vyriškio beveik nebuvo matyti. Dela apsidžiaugė, bet širdies kampelyje sukirbėjo nusivylimas.

Nors ir niekšelis, jis vis tiek buvo pats patraukliausias jos sutiktas vyras.

Vėl pamatė jį po pusantros valandos, ieškodama vietos Čikagos Lyric opera teatro ložėje. Supratusi, jog paklydo, Dela paklausė kelio ir nuskubėjo nurodyta kryptimi, įsmeigusi akis į ložę priešais, iš kurios turėjo atsiverti nuostabus vaizdas į sceną… ir kur sėdėjo gražusis nepažįstamasis, matytas per pietus. Kaip ir restorane jį supo auksas, tik šį kartą eilės paauksintų raižinių, puošiančių sienas ir įrėminančių sceną. Kaip ir restorane jis sėdėjo vienas.

Na gerai jau, išeidama iš restorano Dela pastebėjo, kad jo laukiama moteris dar nepasirodė. Ne, ji visai nesistengė to pamatyti. Pastebėjo ir tiek. Tačiau Dela nežinojo, ar moterį kas nors sulaikė pakeliui ir ji negalėjo atvykti į pasimatymą, ar pagaliau suprato, koks jis žmogus.

Ir jai visai nerūpi. Ei, ji, galima sakyti, beveik neatkreipė į jį dėmesio. Jei dar to neminėjo.

Dabar, eidama tarpeliu prie savo kėdės, ji lygiai taip pat beveik nematė, kad vyras ne tik sėdi toje pačioje ložėje, bet ir toje pat eilėje… trumputėje, tik iš trijų kėdžių. Ir beveik nepastebėjo, kad ant gretimos kėdės jis pasidėjęs programą ir ilgakotę rožę – lyg ko laukdamas.

Akivaizdu: jo mergina tikrai užtruko ir ketina prisijungti prie jo teatre. Pagalvojus, kad teks sėdėti šitaip arti vyriškio, Delos širdyje ėmė plasnoti plaštakės. Suprato, jog praėjusi pro jį į savo vietą kelio pabėgti nebeturės, nebent ryšis Gaučo Markso manevrui iš filmo Naktis operoje ir virve nuskries viršum salės.

Dela giliai įkvėpė, atsiduso ir stengdamasi nusiraminti privertė kojas kilnotis, kol atsidūrė eilės pradžioje šalia jo. Vyriškis kilstelėjo galvą ir atpažinęs ją vėl nutaisė šypseną, nuo kurios jos nugara nubėgo šiurpuliukai. Delos pilve pasklido karštis, smegenys suskystėjo ir iš burnos tarsi išgaravo žodis atsiprašau.

Vyras atsistojo ir burbtelėjo pasisveikinimą, kurio ji beveik neišgirdo, nes iš visų jėgų stengėsi nenualpti. Jis ne tik nuostabiai kvepėjo prabangiu prieskonių ir medienos mišinio aromatu, bet ir buvo gerokai aukštesnis nei ji manė: norėdama pamatyti jo akis Dela turėjo atlošti galvą. O tai gana neįprasta, juk pati avėdama dviejų colių aukštakulnius buvo šešių pėdų ūgio. Net ir be tokių kulniukų ji buvo įpratusi būti visų aplinkinių akių lygyje. O dabar jos akys siekė tik šio vyro pečius, platumo sulig Montana.

Tačiau Delos dėmesį patraukė veidas. Ryžtinga smakro linija, tiesi ir daili nosis, tarsi iš marmuro išskaptuoti skruostikauliai, o akys… Ak, jo akys. Saldžiai kartaus šokolado spalvos, tokios tamsiai rudos ir prikaustančios, kad Dela nepajėgė atplėšti žvilgsnio. Neiškart suprato, jog ją užbūrė ne akių spalva. Ji pastebėjo kažką nederančio su akinančia jo šypsena. Nusiminimas, o gal net liūdesys – to nesupainiosi. Tą pačią akimirką, kai Dela tai pastebėjo, jo akis pridengė šešėlis, tarsi vyras nenorėtų, kad ji suprastų ir pažvelgtų pernelyg giliai.

– Reikia liautis šitaip susitikinėti, – tarė jis nusišypsodamas dar plačiau.

Po ką tik matyto šešėlio vyriškio akyse, Delą nustebino linksmas jo tonas.

Vis dėlto ji nesusivaldžiusi nusišypsojo.

– Šiek tiek keista, ar ne?

– Tiesą sakant, man dingtelėjo kitas žodis.

Abejodama, ar nori išgirsti atsakymą, ji leptelėjo:

– Koks?

– Sėkmė, – tučtuojau atsakė jis. – Manau, kad tai sėkmė.

Dela nežinojo, ką atsakyti, todėl mostelėjo bilietu į savo vietą.

Įdėmiai apžiūrėjusi jųdviejų vietas skiriančią kėdę su padėta rože Dela tarė:

– Neprieštarausite? Aš ten sėdžiu.

Minutėlę jis žiūrėjo į ją, akyse neatsispindėjo nė viena galvoje besisukanti mintis.

– Prašom, – atsakė ir žengė į šoną, kad ji galėtų praeiti.

Dela nuskubėjo į savo vietą, tučtuojau atsivertė programą ir ėmė skaityti tikėdamasi, jog jis neužkalbins.

Tačiau jis nekreipė į tai dėmesio ir vos atsisėdęs paklausė:

– Ar jums patiko pietūs?

Nepakeldama akių nuo programėlės Dela atsakė:

– Labai.

Trumpas atsakymas nesulaikė jo:

– Aš užsisakiau fazaną. Jis buvo nuostabus.

Dela tylomis linktelėjo nenuleisdama akių nuo programos, todėl jis pridūrė:

– Turėtumėte paragauti, kai kitą kartą būsite Palumbo restorane. Nuoširdžiai patariu.

Jis šaudo. Bando išsiaiškinti, ar ji vietinė – lygiai kaip tada, kai paklausė, kodėl ji šiame restorane niekada nėra buvusi. Mėgina suprasti, kokia tikimybė jiedviem atsitiktinai ar tyčia vėl susitikti. O juk juos skiria ilgakotė rožė ir paslaptingoji moteris.

– Turėsiu omenyje, – atsakė Dela. Ir vėl ėmė skaityti programą.

Bet jis ir šįkart nepaisė.

– Žinote, nedaug pažįstu savo amžiaus žmonių, kurie mėgtų operą, – vyriškis išmėgino naują kelią. – Bent ne tiek, kad eitų jos klausytis gyvai. Įsitaisytų ložėje. Jums ji turbūt labai patinka.

Dela mintyse atsiduso, tyliai kaltindama jį, kad pakeitė temą. Smūgis žemiau juostos. Ji niekaip negali atsispirti pagundai pasikalbėti apie patį mėgstamiausią dalyką pasaulyje.

– Tiesą sakant, dievinu operą, – praradusi viltį atsakė ji, programa nukrito ant kelių.

Pasisukusi pažvelgė į vyrą ir suprato, jog būdamas čia jis jaučiasi toks pat laimingas kaip ir ji ir lygiai taip pat aistringai mėgsta operą. Taip stipriai, kad ištirpo anksčiau jo akis temdęs liūdesys. Dabar Dela pamatė, kad jo akys nėra visiškai rudos. Rainelė, išmarginta aukso dulkėmis, išryškino jo akis, kurios dar labiau ją užvaldė.

– Mėgstu operą nuo vaikystės, – prisipažino Dela. – Mūsų kaimynė buvo didelė operos gerbėja ir mane supažindino su klasika. – Ji neužsiminė, kad per popieriaus storumo nuomojamo butuko sienas paprasčiausiai girdėdavo ponios Klosteman radiją ir gaudydavo kiekvieną komentarą operai pasibaigus. – Kai pirmą kartą pamačiau operą gyvai, – tęsė Dela nesivargindama paminėti, jog matė ne scenoje, o per PBS televizijos tinklą, – buvau sužavėta.

Ji, tiesą sakant, būtų norėjusi pasirinkti muziką ir skirti jos studijoms visą gyvenimą. Tačiau žmogui iš tokio visuomenės sluoksnio studijos koledže buvo nepasiekiama svajonė, todėl baigusi mokyklą Dela pradėjo dirbti pasiuntinuke vienoje gerą vardą turinčioje Volstrito maklerių kompanijoje. Ji palypėjo karjeros laiptais ir tapo sekretore, tačiau taip ir neturėjo laiko siekti išsilavinimo. Ji gana neblogai gyveno iš savo uždarbio, tiesą sakant, net geriau, nei galėjo tikėtis užaugusi tokioje aplinkoje, ir buvo patenkinta tuo, kaip klostosi jos gyvenimas. Bent iki tol, kol tas gyvenimas sudužo į milijoną šukelių ir Delai neliko nieko kita, išskyrus Džefrį, pasiūliusį įtartiną prieglobstį, žinoma, ne už dyką.

Tarsi šios minties pažadintas suskambo orkestras ir salėje pritemo. Dela neatsispyrė pagundai mesti paskutinį žvilgsnį į savo kompanioną prieš užgęstant šviesoms, tačiau pamačiusi, kad vyras žiūri į ją ir kad kėdė tarp jųdviejų vis dar tuščia, ji greitai nukreipė dėmesį į sceną.

Dela pasinėrė į Mimi, Rudolfo ir jų draugų bohemos pasaulį ir jos pačios gyvenimas nublanko. Ji taip įsijautė, jog per pertrauką užsidegus šviesoms prireikė minutėlės sugrįžti iš devyniolikto amžiaus Paryžiaus į dvidešimt pirmo amžiaus Čikagą. Ji kelis kartus sumirksėjo, giliai įkvėpė ir nespėjusi susivokti pažvelgė į kaimyną: jis tebežiūrėjo į Delą tokiomis pat akimis kaip užgęstant šviesoms, tarsi pirmą operos dalį būtų žiūrėjęs ne į sceną, o į ją.

Pilve vėl keistai suzvimbė, todėl Dela tučtuojau nusigręžė į minią. Nenusakomai prabangiomis suknelėmis pasidabinusios moterys auksiniame salės fone atrodė lyg spalvoti brangakmeniai, įspūdį dar labiau sustiprino spindintys jų papuošalai. Dela žiūrėjo, kaip jos, įsikibusios savo palydovams į parankes, išeina pertraukos, kaip dėmesingai vyrai palenkia galvas, kai jos juokiasi ir kalba.

Akimirką jai skaudžiai pagailo, kad šis vakaras negali tęstis amžinai. Juk būtų puiku mėgautis tokiais vakarais kada tik panorėjus, nesijaudinant dėl kainos ir nebijant, jog kas nors pamatys tokioje vietoje, kur ji neturėtų būti. Dela apskritai neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo kur nors išėjusi, jau nekalbant apie tokią šventę. Džefris laiko ją užrakintą kaip Auksaplaukę bokšte. Dela leidžia laiką skaitydama knygas, žiūrėdama parsisiųstus filmus ir spoksodama į sienas, kurios slegia ją kaip kalėjimas. Nors Džefrio parūpintas būstas gana patogus ir neturi grotų, Dela vis tiek jaučiasi it kalinė.

Po galais, ji ir yra kalinė. Tai tęsis, kol Džefris pasakys, jog Dela jau gali eiti.

Ši mintis neguodė, nes mergina nė nenumanė, kur eitų ir ką darytų, jei Džefris nuspręstų, kad Delos jam nebereikia. Ji vėl turėtų pradėti nuo nulio. Lygiai taip pat kaip tada, kai paliko savo artimuosius.

Todėl turiu kaip reikiant pasimėgauti šiuo vakaru, – tarė sau Dela. Kas žino, kokia ateitis jos laukia, kad ir per artimiausias keletą valandų?

– Tai ką manote?

Dela pasisuko į sodraus aksominio baritono pusę ir širdis pasileido šuoliais pamačius jį, stebintį ją paslaptingomis akimis. Jai išties reikia susiimti. Ne tik dėl to, kad vaikinas didžiausias šunsnukis. Flirtuoja su viena moterimi, kai turėtų būti pasimatyme su kita, be to, jis tikrai ne Delos nosiai.

– Turiu pasakyti, jog Bohema nėra mano mėgstamiausia opera, – prisipažino ji. – Manau, kad ją kurdamas Pučinis buvo kiek per santūrus, ypač jei palyginsite su tokia gyvybinga opera kaip Manon Lesko. Tačiau man tikrai patinka. Labai.

Žinoma, gali būti, jog tam turi įtakos ir maloni kaimynystė. Tačiau to Dela jam nesakys. Neprisipažins net sau pačiai.

– O ką manote jūs? – Paklausė ji. – Koks jūsų nuosprendis?

– Mačiau ją pernelyg daug kartų, kad būčiau nešališkas, – atsakė vyriškis. – Tačiau man įdomus jūsų pastebėjimas, kad Pučinis buvo pernelyg santūrus. Aš visada panašiai galvodavau. Iš tiesų Leonkavalio pasiūlyta Murgerio knygos interpretacija man patinka kur kas labiau.

Dela susiraukė.

– Ir man.

Vyras nusišypsojo.

– Žinot, tokių kaip mes – mažuma.

– Žinau.

– Tiesą sakant, – pridūrė jis, – Leonkavalio Bohema man patinka labiau nei jo Pajacai, o su tokia nuomone gali būti išspirtas iš operos teatro.

Dela nusijuokė.

– Ir man ji patinka labiau nei Pajacai. Atrodo, iš operos būtumėme išspirti drauge.

Jis linksmai nusijuokė ir abu nutilo nežinodami, ką dar pasakyti.

Po keleto nejaukių akimirkų Dela surizikavo:

– Na, jei jau matėt operą tiek kartų, kad nelabai ja ir domitės, kodėl šį vakarą esate čia?

Jis tik gūžtelėjo pečiais (nepasakytum, kad nerūpestingai), išnyko ir šilta veido išraiška.

– Turiu bilietus visam sezonui.

Bilietus, – pakartojo mintyse Dela. Ne bilietą. Daugiskaita, o ne vienaskaita. Vadinasi, jam priklauso ir gretima kėdė, vyras tikėjosi, kad ją šį vakarą užims. Kažkas, kas kitais vakarais šį sezoną operoje būdavo kartu su juo. Galbūt žmona?

Dela dirstelėjo į kairę ranką – žiedo nebuvo. Tačiau yra daugybė vedusių vyrų, kurie šiais laikais nenešioja žiedo. Ji susimąstė, kas paprastai jį lydi ir kodėl šį vakarą neatėjo kartu. Dela laukė, ar jis ką nors pridurs apie paslaptingai tuščią kėdę. Jauste jautė nuo jos sklindančią vėsą.

Tačiau vyriškis, nuvijęs šalin akimirksnio liūdesį, tarė:

– Štai iš kur žinau, kad paprastai nesilankot operos pastatymuose. Ar bent jau nebuvot per sezono atidarymą ir tikrai nesėdėjot šioje kėdėje. – Jis vėl nusišypsojo ir nuotaika kiek pragiedrėjo. – Būčiau pastebėjęs.

Dela kaip įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į pilve rumbą šokančius drugelius.

– Atėjau čia pirmą kartą, – prisipažino.

Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

– Pirmą kartą Palumbo restorane. Pirmą kartą Operos teatre. Turbūt visai neseniai persikraustėte į Čikagą, ar ne?

Jai neteko atsakyti, nes operos dievai ir deivės – galėtų lažintis, kad visi vagneriški, – šypsojosi Delai.

Jos kompanioną pašaukė pora, kuri pažino jį ir panoro pasisveikinti; kreipdamiesi į jį Markai, išdavė Delai bent jau nepažįstamojo vardą. Tačiau jie ketino ne tik pasisveikinti. Plepėjo, kol šviesos sumirksėjo vieną, du, tris kartus ir spektaklis tuojau turėjo prasidėti. Pora nuskubėjo ir jis – Markas – vėl pasisuko į Delą.

– Ar gerai matyti iš tos vietos? – paklausė jis ir patapšnojo neužimtą gretimą kėdę su neatversta programa ir rože. – Galbūt čia būtų patogiau. Galėsit stebėti Addio Dolce Svegliare Alla Mattina tiesiai prieš save. – Itališkai jis kalbėjo labai sklandžiai, ir Delos širdyje pasklido šiltas bei švelnus jausmas.

Ir nors žiūrėjimo kampas nesiskirs nuo dabartinės vietos, – tai turėjo suprasti ir jis pats, – Dela nustebo, kaip norėjosi priimti pasiūlymą. Kad ir kas čia paprastai sėdi, matyt, nebepasirodys. Ir jis neatrodo dėl to susikrimtęs, kaip turėtų jaustis vyras, kupinas romantiškų jausmų. Gali būti, kad su nuolatiniu laisvos vietos savininku jo nesieja romantiški santykiai, nors jis ir atsinešė raudoną rožę.

O gal jis tiesiog senas medžioklinis šuo, su kuriuo jai derėtų tik palaikyti lengvą pokalbį apie operą. Geriau tegu tai būna vienas iš malonių šio vakaro prisiminimų, kuriuos ji dar ilgai saugos.

– Dėkoju, bet ir iš čia vaizdas puikus, – atsisakė Dela.

Taip ir yra, – ištarė sau. Kol kas. Šį vakarą. Bet, deja, ne amžinai.