Читать книгу Guvernantės kerai - Elizabeth Rolls - Страница 2

Milorde, manau, radau namą, apie kurį klausėte. Tik tuos vienintelius Deventrius man pavyko aptikti. Gyvena Kalėdų laiptų gatvėje.

Ar ne?

Tik viena smulkmena, milorde. Kaip išsiaiškinau, ten gyvena jauna moteris… ponia Deventri…

Viešpatie! Džulianas mindžikavo Kalėdų laiptų gatvelės pradžioje ir negalėjo atsistebėti – nejaugi jis jau visiškai išsikraustė iš proto, kad ketina žengti pirmyn šiuo skersgatviu? Tas pats dingtelėjo Modburiui – ir Džulianas suprato kodėl. Siaura gatvelė neabejotinai buvo išlikusi nuo viduramžių, o stačiame šlaite kažkas tikrai buvo išmūrijęs laiptukus. Pasak Modburio, gatvelė vedė prie senosios prieplaukos ir kadaise joje buvo įsikūrusios įstaigos, kuriose dažnai lankydavosi krante besitrainiojantys jūreiviai – viešnamiai ir smuklės.

Milorde, negalite ten eiti!

Velnią jis negali. Spausdamas skėtį Džulianas dėbsojo į slidžius laiptus. Yra dvi galimybės. Arba Deventris name laiko kekšę, – nėra neįprasta, kad moteris slėptųsi po globėjo pavarde, – arba jis jau vedęs. Vis dėlto atokiai gyvenanti žmona Džulianui atrodė parankesnė. Meilužę patogu įsitaisyti tik tada, jei ji šalia ir gali su ja reguliariai miegoti. Bet kuri iš šių spėlionių numaldys idealistinį Lizės susižavėjimą, jei nepakaks vien skersgatvio apibūdinimo.

Gatvelėje buvo tamsu, pasitiko drėgna ir šalta vėsa, o krautuvių iškabas tarškinantis vėjas atnešė kopūstų, žuvų ir apgirtusių žmonių tvaiką. Seni mediniai namai su išplatėjusiais viršutiniais aukštais dunksojo abipus skersgatvio sulaikydami šviesą ir gryną orą. Tik kelios aptriušusios smuklės priminė tikruosius gatvės gyvavimo laikus. Žmonių buvo nedaug, tačiau įtarios akys sekė pro langus ir iš tarpdurių. Džulianas pasitikslino Modburio įduotą adresą: ten, kitoje pusėje, kaip tik prieš dar vieną laiptų pakopą, tarp žuvų krautuvėlės ir vaistinės stovėjo jo ieškomas namas.

Vienaakis blusų sukandžiotas katinas, prisiglaudęs pastato užuovėjoje, suglaudė ausis ir šnypšdamas nuslinko šalin, kai Džulianas prisiartino prie pravirų durų.

Pasigirdo pakeltas balsas:

– Nagi, panele, būkite protinga. Gavau pono Deventrio laišką, štai čia parašyta: Namas ir viskas, kas jame yra! Matote? Viskas, kas jame yra. O ne viskas, kas jame yra, jei niekas kitas nepageidautų pasiimti. Taigi…

– Tikiuosi, neketinate išstatyti ir manęs, kaip namo daiktų dalies, ant varžytynių trinkos kartu su mano drabužiais ir plaukų šepečiu! – nuaidėjo kitas balsas. Pabrėžtinai mandagus mokytojos balsas, kurį išgirdęs vyras gerai pagalvotų apie susierzinimą. – Ir jei įstengsite tai atskirti, – toliau tęsė balsas, – leisite pasilikti man asmeninius daiktus. – Ironija davė valią pykčiui. – Kadangi ponas Deventris yra mano brolis, o ne vyras, jam nepriklauso nei mano daiktai, nei aš pati!

Po velnių! Greičiausiai ne žmona. Vis dėlto gali būti meilužė…

– Kai grįšite kitą savaitę, – tęsė įtūžusi moteris, – galėsite pasiimti namą ir viską, kas jame yra, nes aš kartu su savo nuosavybe išsikelsiu į išsinuomotą butą!

Pro praviras duris Džulianas matė stambų raumeningą vyrą senamadiškais bridžiais iki kelių ir vilnoniu padoraus prekybininko švarku. Jis buvo pusiau nusigręžęs, bet sukąsti dantys aiškiai bylojo apie augantį susierzinimą.

– Paklausykite, panele! – suurzgė jis stengdamasis neprarasti kantrybės. – Apgailestauju, kad neteisingai viską supratau, bet nebūtina kelti balso! Kreipsiuosi į šerifą ir antstolius, jei pasiimsite ne vien drabužius ir plaukų šepetį. Viską, taip laiške parašyta, aš sudariau sąrašą, tai jau taip! – Jis sumosavo popieriaus skiaute turbūt pirmą kartą matomai priešininkei prieš veidą. – Jei ko nors trūks, užsiundysiu ant jūsų teismo pareigūnus!

Džulianas tarė sau, kad čia ne jo reikalas. Sveikas protas liepė nesikišti į jokį teisėtą Deventrio ir jo sesers vaidą. Deja, šis vyras – ne Deventris… kažin ką jis klaidingai suprato?

– Gudolai, galite sau eiti. Siūlau nurodymus išsiaiškinti su mano broliu. Artimiausiu metu mano teisininkas su jumis susisieks.

Gudolas, toli gražu nesugėdytas, žengtelėjo į priekį, greičiausiai prie moters.

– Ar jūs man grasinate, panele? – jo balsas skambėjo išties nemaloniai.

– Išeikite!

Sesuo ji ar ne, tačiau baimingos gaidelės moters balse paskatino Džulianą imtis veiksmų. Skubiai žengęs tris žingsnius jis pasiekė namų slenkstį.

– Gudolai! – suriko Džulianas.

Vyras atsisuko.

– Po velnių, kas jūs toks?

– Dama liepė jums išeiti, – šaltai priminė Džulianas. – Kaip Deventrio pažįstamas, aš siūlau jums taip ir padaryti, kitaip jo vardu perspėsiu teismo pareigūnus, kad įsiveržėte į šios damos namus ir ją užpuolėte. Nešdinkitės.

Jis praėjo pro Gudolą vos žvilgtelėjęs į moterį. Tik suspėjo pastebėti, kad ji vidutinio ūgio, su akiniais ir dėvi blausiai rudą suknelę. Džulianas sąmoningai atsistojo tarp jų, nukreipęs dėmesį į pasipiktinusį poną Gudolą.

Gudolas išraudo.

– Palaukite, paklausykite…

– Lauk. – Džulianas pasirausė kišenėje ir išsitraukė vizitinių kortelių dėklą. – O jei jums įdomu, kas esu aš… – Jis išėmė kortelę ir padavė Gudolui. – Aš esu Breibrukas.

Džulianas mostelėjo į duris ir Gudolas, smarkiai išblyškęs, nors neseniai buvo smarkiai išraudęs, nurijo seiles.

– Esu tikras… tai yra… aš neketinau…

– Lauk!

Gudolas nešė kudašių.

Džulianas uždarė duris ir atsigręžė tikėdamasis nuoširdaus vargšės panelės dėkingumo…

– Neturiu nė menkiausio supratimo, kas jūs galėtumėte būti, tačiau padarytumėte man paslaugą, jei ir jūs išeitumėte.

Šaltis žybtelėjo iš po neskoningų akinių. Bet jos žvilgsnyje buvo kažkas keista, kažkas, kas šiek tiek trikdė, tarsi ji būtų galėjusi matyti kiaurai. Šią akimirką Džulianas nebūtų lažinęsis nė iš penso, kad jai patiko tai, ką išvydo.

Na, o tai, ką jis išvydo… ta moteris buvo mįslė. Plaukų spalva liko paslaptyje po viską uždengiančiu neapsakomai bjauriu kyku. Kaip ir figūra, kurią slėpė suknelė, išsiskirianti formos stygiumi ir pačia nuobodžiausia ruda spalva, kokią jis buvo regėjęs.

Dar užsilikusi viltis, kad ji – Deventrio meilužė, išsisklaidė. Jokia save gerbianti sugulovė nedėvėtų tokios suknelės, jau nekalbant apie akinius.

Ir žvelgė ji iškėlusį smakrą, sukandusi dantis, o lūpas ryžtingai sučiaupusi į vientisą liniją.

– Jokio dėkingumo, panele? – pratįsai ištarė Džulianas.

Tos keistai skrodžiančios akys prisimerkė.

– Pasilaikysiu jį, kol sužinosiu, kas jūs toks ir kodėl įžengėte į mano namus be mano leidimo, – pasigirdo ledinis atkirtis.

– Na, nieko nesužinosite, jei išspirsite mane į gatvę, – pabrėžė jis, kaip pats sau pripažino, su nenuginčijama logika.

Atrodė, ji su tuo sutiko. Sugniaužė vieną mažą kumštį, o išbalę skruostai nuraudo, nors išliko rami.

– Gerai. Kas jūs toks?

Džulianui toptelėjo, kad jos nevalia kaltinti už įtarumą. Jis išsitraukė dėkliuką ir išėmęs dar vieną kortelę padavė jai.

Prieš pajudėdama ji akimirką dvejojo, paskui atsargiai, nenuleisdama nuo jo veido budrių akių, paėmė kortelę. Ir iš karto žengtelėjo už ilgo medinio suolo, kad jis nepasiektų, tik tada pažvelgė į ją.

Džulianas susižavėjęs ją stebėjo. Joje, jos veide, buvo kažkas tokio… kas gi tai? Be to, kad atrodo abejinga.

Moteris vėl rūsčiai nužvelgė jį.

– Ką gi, lorde Breibrukai… tarkime, kad jūs iš tiesų lordas Breibrukas, o ne koks niekšas…

– Privalau pabrėžti, kad tai nėra nesuderinama, – tarė jis.

Ji iškart pasišiaušė.

– Nesunku tuo patikėti! – pareiškė, paskui išpyškino: – Dėl Dievo meilės! Viena mano akis mėlyna, kita – ruda! Gal dabar liausitės į mane spoksojęs!

Viena mėlyna, o kita… Taip ir yra. Dabar pats matė: po akiniais viena akis buvo neryškios, ūkanotos mėlynos spalvos, o kita šviesiai ruda.

– Ne, aš nesu ragana, – pranešė ji.

Džulianas nusišypsojo.

– Taip ir maniau, kad nesate, nes Gudolas išdūmė nepraradęs žmogiškojo pavidalo, o ne išliuoksėjo kaip rupūžė.

Sekundėlę jos akys tvykstelėjo tarsi pranašaudamos juoką. Lūpų kamputis sutrūkčiojo ir Džulianas netikėtai pastebėjo, kad tai – nepaprastai putlios lūpos. Minkštos rožinės lūpos, kurios vieną akimirką atrodė mokančios šypsotis.

Šis įspūdis ištirpo lyg snaigė vandenyje.

– Juokdarys, – tarė ji tarsi nustačiusi vabalo rūšį ir nepritariamai sučiaupė putlias lūpas.

– O, supratote, – tarė Džulianas ir nusilenkė.

Šį kartą ji išplėtė akis, bet tuoj pat susivaldė.

Intriga stiprėjo. Ko prireiktų jos savitvardai palaužti?

– Ar visi jūs gelbėtojai sulaukia tokio atsako? – paklausė Džulianas. – Žinote, tai tiesa – aš pažįstu Harį. Na, o užsukau čia norėdamas jus aplankyti ir išgirdau Gudolą. Ponia Deventri, įsikišau visiškai nesavanaudiškai, vien iš galantiškumo.

– Panelė Deventri, – pataisė ji.

Džulianas įdėmiai į ją pasižiūrėjo.

– O? Girdėjau, čia gyvena ponia Deventri?

Jos veidas apniuko.

– Nebegyvena. Mano motina mirė prieš keletą mėnesių.

– Prašyčiau atleisti, – tyliai pasakė Džulianas. – Užjaučiu.

– Dėkoju, milorde. Gal prisėstumėte?

Ji parodė į išklerusį krėslą aukštu atlošu prie tuščio židinio. Odinis apmušalas piršo mintį, kad baldą itin mėgo bent jau kelios katės. Vienintelė kita vieta atsisėsti – priešais stovintis nepatogus medinis suolas su ant jo užmestu drėgnu apsiaustu. Džulianas prisėdo ant suolo, išgirdęs tylų, išgąstingą aiktelėjimą dirstelėjo per petį ir pamatė nuostabą jos veide.

– Kas jums? – paklausė jis. – Juk negalvojote, kad pasinaudosiu krėslu!

Ji suspaudė lūpas.

– Taip, esu pastebėjusi, kad džentelmenai renkasi patogius krėslus.

Džuliano nuomonė apie Harį Deventrį mažumėlę smuktelėjo.

– Vadinasi, jie buvo ne džentelmenai, tiesa?

Jos lūpos dar labiau suplonėjo.

– O jūs esate?

Džulianas nusijuokė.

– Dažniausiai būnu. Perspėsiu, jeigu kiltų troškimas negražiai pasielgti.

– Jūs labai malonus. Gal galėčiau pasiūlyti arbatos?

Mandagi. Padori. Tokia rami, tarsi vaišintų vikarą.

Taigi, arbatos. Dažniausiai jos negerdavo. O įsivaizdavus, kokios arbatos čia galima tikėtis, šiurpas perbėgo nugara. Vis dėlto, numojus ranka į nugarą, geros manieros liepė sutikti. Ir pati panelė Deventri atrodė taip, kad karštas gėrimas jai nepakenktų.

– Dėkoju, panele. Būtų labai malonu.

Ji linktelėjo.

– Tada leiskite atsiprašyti. Mano tarnaitė išėjusi. – Grakščiai tūptelėjusi moteris išėjo pro duris svetainės gale.

Džulianas giliai atsikvėpė ir apsižvalgė po ankštą kambarį. Juk to čia ir atėjo – įvertinti Deventrio padėtį. Jei Lizė pamatytų, kokiomis sąlygomis jai tektų gyventi ištekėjus už Deventrio, galbūt stabtelėtų ir gerai pagalvotų.

Vis dėlto svetainė buvo švarut švarutėlė. Nė mažiausios dėmelės. Tarsi dulkės nedrįstų nusėsti panelės Deventri prižiūrimame kambaryje. Viskas tviskėjo švara. Mediniai paviršiai nuvaškuoti ir nublizginti. Nė menkiausio voratinklio žymės. Prie vienos sienos riogsojo knygų spinta ir rašomasis stalas, nukrautas knygomis. Džulianas susiraukė. Dabar baldas atrodė senas, tačiau kalbėjo apie kadaise buvusius geresnius laikus.

Įdomu. Kiti daiktai irgi patraukė jo akį. Prie sienos ant senamadiško valgomojo stalo nulenkiamu šonu stypsojo lempa. Žalvarinės žvakidės kitados spindėjo paauksuotu sidabru. Apdaužytas vyno staliukas su dar daugiau knygų glaudėsi prie krėslo aukštu atlošu. Visa tai teigė, kad Deventriai anksčiau gyveno pasiturimai, džiaugėsi gyvenimo grožybėmis ir nors nuskurdo, laikėsi įsikibę kelių branginamų prisiminimų. Galbūt juos sužlugdė dešimto dešimtmečio finansinis krachas [1796–1797 m. finansinis nuosmukis, glaudžiai susijęs su to meto Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos santykiais.]. Beliko tik užjausti dėl tokios keblios būklės. Džuliano tėvui pavyko sausam išlipti iš balos. Deja, pastaraisiais metais jis nebuvo toks apdairus… Viešpatie, na ir šalta čia!

Džulianas kietai sučiaupė lūpas. Haris Deventris neatgaus savo šeimos turtų Lizės laimės kaina. Be jokios abejonės, Deventrio sesuo irgi apsigyventų jo namuose… Džuliano akys užkliuvo už knygų, nepatikimai sukrautų ant vyno staliuko – turbūt pamokslai ir kitokie didaktiniai veikalai. Jis kilstelėjo kelias knygas nuo viršaus ir išrietė antakius. Seras Valteris Skotas – Aivenhas. Dirstelėjo į kitas knygutes – poezija. Na, na, panelė Tvarkinguolė turi polinkį į romantiką, ar ne? Džulianas paėmė dar porą tomelių – panelės Džeinės Ostin Nortangerio abatija. Serenai patiko šis kūrinys…

Jis raukydamasis padėjo knygas į vietą. Po rudais nuosaikumo sluoksniais ir kyku slypėjo prieštaravimai. Žingsniuodamas atgal prie suolo Džulianas spėliojo, kokios spalvos galėtų būti panelės Deventri plaukai. Iš po siaubingo kyko nebuvo matyti nė sruogelės. Pilkšvai rudi? Tiktų prie akinių ir kietai sučiauptų lūpų. Nors tikriausiai ji nėra geležinė. Kiek laiko prireiktų prasilaužti pro užkardas?

Ji netrukus sugrįš. Panelė Garbingoji nukrautu padėklu, kurį privalės kur nors padėti… Palei langą stovėjo nedidelis arbatos staliukas.

Atsidusęs Džulianas atsistojo, pakėlė staliuką ir pastatė tarp krėslo ir suolo. Geros manieros, tarė sau. Džentelmenai taip elgiasi. Tai visai nesusiję nei su pačia panele Deventri, nei su troškimu parodyti, kad ne visi vyrai yra nedėmesingi stuobriai, pasiglemžiantys vienintelį patogų krėslą, o savo seseriai paliekantys medinį suolą. Tikrai – visiškai nesusiję su ja. Paprasčiausiai taip derėjo elgtis.

Džulianas žvilgtelėjo į tuščią žaizdrą. Vis dėlto čia tikrai šalta.

Prireikė akimirksnio sukrauti malkas, surasti titnagą su pintimi ir įžiebti nedidelę liepsną.

Tik prisėdus prasivėrė durys ir pasirodė panelė Deventri, nešina mažyčiu padėklu.

Apstulbimas žybtelėjo tose trikdančiose akyse, kai ji išvydo ugnį.

– Ak, bet…

Džulianas atsistojo ir paėmęs iš jos padėklą padėjo ant stalo, o paskui atsigręžė į ją.

Ji nejudėjo. Dėbsojo į staliuką tarsi spėliodama, kaip jis čia atsidūrė. Tada dirstelėjo į ugnį. Visa įtampa dingo jai iš veido, griežtos linijos pamažu išnyko ir Džulianas keistai džiūgaudamas pamatė, kad ji atrodo pavargusi. Lyg kažkokia našta, nepalyginamai sunkesnė nei padėklas, būtų nukelta jai nuo pečių.

Beveik tučtuojau panelė Deventri atsipeikėjo ir prabilo pačiu mandagiausiu tonu:

– Milorde, koks jūs supratingas. Malonėkite atsisėsti.

Ji palinko virš padėklo ir pripylė puodelį.

– Pieno? Cukraus?

– Prašyčiau šlakelį pieno.

Panelė Deventri padavė jam puodelį, prisipylė sau ir atsisėdo išlaikydama tiesut tiesutėlę nugarą.

Džulianas nepatikliai gurkštelėjo ir nustebo. Arbata mėgstančiam šį gėralą būtų buvus išties priimtina. Puodeliai, nors seni ir vietomis įskilę, kadaise buvo elegancijos viršūnė ir nemažai kainavo. O juk Haris Deventris, be užuominos, kad Alkastonas – jo krikštatėvis, neišsiskyrė nei svarbiomis pažintimis, nei praeities šlove.

– Galbūt teiktumėtės paaiškinti, milorde, iš kur pažįstate mano brolį?

Šaltas panelės Deventri balsas sugrąžino Džulianą iš apmąstymų. Ar ji žino apie Lizę? Jei taip, greičiausiai palaimino tuos santykius. Ji neatrodo kvaila. Tokios partijos privalumai jai turėtų būti akivaizdūs. Ir pati iš šios giminystės galėtų susirasti padorią partiją.

– Jūsų brolis susipažino su mano seseria.

Arbatos puodelis sustingo pakeliui prie panelės Deventri lūpų. Ji išbalo.

– Jūsų seseria?.. – Puodelis pakeitė kryptį ir tyliai barkštelėjęs įsitaisė lėkštutėje. – Ar tik jūsų sesuo ne panelė Trenthem?

– Taip. Mano įseserė.

Panelė Deventri sėdėjo tiesi it styga, tvirtai suspaudusi lūpas ir ryžtingai iškėlusi smakrą. Atrodė dar oresnė, nors ir labai išblyškusi.

Velniava! Be abejonės, ji iki galo gins savo brolio vedybinius siekius. Kodėl neturėtų? Tokia giminystė jai pačiai taptų gelbėjimosi šiaudu.

Džulianas sukando dantis.

Jis turi apsaugoti Lizę. Daugiau niekas nesvarbu. Net jei privalės į miltus sumalti panelės Deventri išdidumą.

– Man nepaprastai gaila, – ramiai tarė ji. – Tikiuosi, darote viską, kas jūsų galioje, kad tai sutrukdytumėte?

Gaila?Jai gaila? Jis turėjo rimtų priežasčių nepalankiai vertinti poną Deventrį, o kokių prieštaravimų dėl Lizės gali turėti ji?

Džulianas prabilo su stingdančiu išdidumu:

– Panele Deventri, jaučiuosi sutrikęs, nes nenumanau, kaip mano sesuo nusipelnė jūsų nepalankumo.

– Kadangi nesu jos mačiusi, negaliu nepalankiai žiūrėti į panelę Trenthem, – paaiškino panelė Deventri. – Nebent… – Ji nutilo ir įsistebeilijo į jį, švelnus raudonis plūstelėjo į išbalusius skruostus. – Manau, kad suprantu jūsų apsilankymo tikslą, milorde. Įspėjimas Hariui? Laikykis atokiau nuo mano sesers, o aš laikysiuosi nuo tavosios. Ar ne taip?

Pasipiktinimas sudrebino Džulianą.

– Prašyčiau atleisti? – Ačiū Dievui, ji neatspėjo jo tikrųjų įtarimų!

Panelė Deventri drąsiai atrėmė jo žvilgsnį.

– Jei taip nėra, atleisti prašyčiau aš. Nesugalvoju jokios kitos jūsų apsilankymo priežasties.

Ar penelę Deventri per brolio laiškus galėjo pasiekti gandai apie jo reputaciją?

– Jokiu būdu, panele Deventri. Šiaip ar taip, aš esu džentelmenas. Kad ir ką būtumėte girdėjusi.

– Milorde, jūsų reputacija manęs visiškai nedomina, – pareiškė ji ir paėmusi puodelį gurkštelėjo arbatos.

– O kas, panele Deventri, skatina jus abejoti mano reputaciją? – Vis dėlto jo reputacija ne iš tų, kurias aptarinėja garbingos moterys.

Prieš atsakydama ji mąsliai pasižiūrėjo į jį pro puodelio viršų.

– Milorde, visi turi vienokią ar kitokią reputaciją. Tai, kas kelia abejonių… – ji gurkštelėjo arbatos, – ir yra reputacijos esmė. Savaime suprantama, kadangi esate džentelmenas, jūsų reputacija ne iš tų, kurios mane domina.

– Bet jūs, panele, užsiminėte apie ją.

Ji kilstelėjo antakius.

– Aš, milorde? Vargiai. Jūs užsiminėte, kad galbūt kažkas ne itin teigimai apie jus atsiliepė. O tai perša mintį, jog nusipelnėte to ar ne, jūsų reputacija abejojama.

Džulianas vos neužspringo arbata. Ar tik ji nesudėjo visų taškelių ant i? Jis suvokė, kad Serena būtų šūksniais palaikiusi šią mergiūkštę.

Ji pakeitė pokalbio temą.

– Milorde, kalbėjome apie jūsų seserį, – priminė. – Kaip sakiau, negaliu į panelę Trenthem žiūrėti nepalankiai. Kaip galėčiau? Neturėjau garbės su ja susipažinti. Tačiau nepritariu savo brolio susidomėjimui ja.

– Nedidelis skirtumas, panele Deventri, – atsakė Džulianas. – Gal malonėtumėte išdėstyti savo prieštaravimus?

Sunku patikėti, bet ji atsisėdo dar tiesiau. Kilstelėjo smakrą.

– Milorde, ant židinio atbrailos rasite veidrodį. Apžiūrėkite jame savo atvaizdą. Prisiminkite savo namus. Valdas. Savo titulą. O tada apsižvalgykite aplinkui. Pasakykite man, ką matote.

Džulianas neatsakė. Jos šaltas, tiesmukas padėties vertinimas varžėsi su jo paties. Akivaizdu, kad turėtų žiauriai atsakyti, jog tai, kas atsispindi joje ir šiame kambaryje, kalbėte kalba apie skurdų poniškumą. Tačiau susidūręs su nebyliu šios moters orumu paprasčiausiai negalėjo garsiai to ištarti. Nors tai nedovanotinai kvaila, nes žodžiai sukosi ant liežuvio galo.

Po minutėlės ji ir vėl prabilo:

– Jūsų tyla – pats aiškiausias atsakymas. Haris ir panelė Trenthem priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams. Nenorėtumėte, kad jūsų sesuo žengtų tokį žingsnį. Spėju, tai atėjote man pasakyti ir pridurti, jog neketinate Hariui leisti toliau matytis su savo seseria.

– Ne visiškai, panele Deventri, – paprieštaravo Džulianas.

Būtent taip jis ir ketino pasielgti, tačiau Serena atkalbėjo.

Ji įdėmiai stebėjo jį ir Džulianas pajuto, kaip virptelėjo jo lūpų kamputis. Tai ją sutrikdė.

– Jūs negalite sutikti su tokia partija! – netikėjimas jos akyse aidu suskambo balse.

– Žinoma, negaliu, – patvirtino jis. – Bet mano sesuo – užsispyrėlė ir po ketverių metų, kai taps pilnametė, aš nepajėgsiu sutrukdyti šiai santuokai. Jūsų nepritarimo priežastis tokia kaip ir mano. Nepaisant jūsų giminystės su hercogu Alkastonu…

– Mano ko?

– Jūsų brolio krikštatėvis yra Alkastonas, – pakartojo Džulianas žvelgdamas į jos įspūdingai išblyškusį veidą. – Panele Deventri, ar gerai jaučiatės?

– Taip… taip, kuo puikiausiai. – Raudonis grįžo į skruostus. – Jis apie tai pasakė jums? Juk tai nieko nekeičia?

– Nieko, – patvirtino Džulianas. – Jūsų brolis vis tiek yra netinkama partija mano seseriai, nors jo šviesybė jį remia.

Ji linktelėjo.

– Taip. Jūs uždraudėte Hariui lankytis jūsų namuose ir…

– Ne. Neuždraudžiau.

Serena paaiškino, kad greičiausias būdas paskatinti slaptus susitikimus, – uždrausti teisėtus. Džulianas galėjo tai suprasti, bet…

– Ne? Tai kas per brolis esate?

Šie žodžiai užpylė druskos Džulianui ant žaizdos.

– Tikiuosi, geras! – atrėžė jis. – Taip, aišku, galėčiau uždrausti jiems susitikinėti! O ko griebtis, jei Lizė užsimanytų suvaidinti Džuljetą ir tie pienburniai kvaišos pabėgtų iš namų? – Tai irgi buvo Serenos išmintis.

– Lizė?

– Alicija, – paaiškino jis.

– Prašyčiau atleisti, – tarė ji. – Nenorėjau jums nurodinėti, kaip tvarkyti sesers gyvenimą…

– Ak, – santūriai tarė Džulianas. – Viliuosi, jog aš, kaip sakote, netvarkau savo sesers gyvenimo.

Ji nuraudo.

– Atsiprašau, tai…

– Jei nesiliausite atsiprašinėjusi, imsiu manyti, kad meilikaujate man.

– Niekas, milorde, negalėtų labiau prasilenkti su mano ketinimais!

– Teisybė. Ir pats tai supratau, – burbtelėjo jis.

Tai ją nutildė. Nors buvo sunku nepaisyti žaibus svaidančio žvilgsnio, kuris kone įkaitino orą tarp jų.

Džulianas šyptelėjo. Tiesiog nepajėgė susivaldyti. Jis troško – ak, kaip troško, kad Serena būtų girdėjusi šį apsižodžiavimą. Ir užsikabino už šios minties: Serenai patiktų ši rimta, tiesmuka moteris. Moteris, kuri netrukus bus išspirta iš savo namų… o Lizei reikia, kad gyvenimas kaip reikiant kumštelėtų ir įtikintų, jog gyvenimas su Hariu Deventriu nebus saldus, meilės kupinas sapnas, greičiau jau košmaras. Taip. Tai gali pavykti. Du kiškiai vienu šūviu. Džulianas jau beveik tapšnojo sau per petį. Tada prisiminė – panelė Deventri ne tik kad nesutiko, jis pats dar nieko jai nepasiūlė.

– Panele Deventri, – pradėjo jis. – Kaip suprantu, nuomositės butą, kai namas bus parduotas.

– Kol rasiu kompanionės arba mokytojos vietą.

Kuo toliau, tuo geriau.

– Tai leiskite pasidomėti, ar nepriimtumėte pasiūlymo tapti…

– Ne! Tikrų tikriausiai ne! – užsiplieskė ji.

Džulianas dėbsojo į jos skaisčiai nuraudusį veidą.

– Gal aš ir gyvenu Kalėdų laiptų gatvėje, – tūžmingai tęsė panelė Deventri, – bet tai nereiškia!.. – Ji užsikirto ir prikando lūpą.

Ir Džulianas suvokė, kad visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra jo reputacija, netgi tiksliai neįvardytas džentelmeno pasiūlymas gali būti įtariai sutiktas garbingos moters, gyvenančios Kalėdų laiptų gatvėje.

– Mano pamotei reikia kompanionės, – paaiškino jis. Ir laukė.

Džulianui teko nusivilti. Nors raudonis tik patamsėjo, panelė Deventri išliko rami, o gal greičiau atgavo savitvardą.

– A. Suprantu, – tarė ji. – Nemanau, milorde, kad iš tikrųjų pageidautumėte, jog tapčiau jūsų pamotės kompanione.

Jokio paaiškinimo. Jokio atsiprašymo. Ji tučtuojau išsikapanojo iš keblaus liūno. Džulianas galėjo už tai tik paploti katučių.

– Kodėl? – pasiteiravo jis.

– Tik pagalvokite apie pasekmes! – šūktelėjo panelė Deventri. – Jei gyvensiu jūsų namuose, Haris tuo pasinaudos…

– Būtent, – švelniai sutiko jis. – Jūs tapsite tobula priežastimi jūsų broliui pas mus lankytis. Tai atvers akis Alicijai.

Panelė Deventri įsispoksojo į Džulianą.

– Norite pasakyti…

– Susipažinusi su jumis, žinodama, kad privalote užsidirbti pragyvenimui…

– Jūsų sesuo gaus peno apmąstymams, – baigė ji.

– Taip. – Panelė Deventri akimirksniu perprato reikalo esmę. Džulianas jausmingai pridūrė: – Be to, mano sesuo liausis į mane žvelgusi kaip į savanaudį, beširdį žvėrį, nes pasiūlęs jums šį darbą parodysiu palankią nuomonę apie jus, o netiesiogiai ir apie jūsų brolį. – Tačiau Alicija bus priversta pažvelgti į Deventrį kitoje šviesoje: tas jaunuolis negali pasirūpinti savo seserimi.

Vėl stojo tyla. Panelė Deventri susimąstė. Džulianas jau spėjo ją perprasti ir suvokė, jog kitu atveju būtų žaibiškai atmetusi pasiūlymą. Bet ši mergina turėjo proto ir pasiliko sau teisę juo vadovautis.

– Abejoju, ar būčiau tinkama kompanionė ledi Breibruk, – prisipažino ji.

Jei dama, apie kurią kalbama, būtų ne Serena, jis visa širdimi sutiktų. Bet ji buvo…

– Jūs pralinksminsite ją, – tarė Džulianas. – Nuolankumas jai kelia nuobodulį, manau, tai galima išbraukti iš jūsų vertybių sąrašo. – Pernelyg švelniai pasakyta.

Pradžiugintas ją nuplieskusio raudonio jis kalbėjo toliau:

– Po nelaimingo atsitikimo prieš kelerius metus ji negali vaikščioti. Ieškau protingos moters palaikyti jai draugiją. Mąsčiau apie vyresnes damas, bet spėju, kad jūs patiktumėte jai. Minėjote mokytojavimą – ar turite šio darbo patirties?

– Taip.

– Turiu dar vieną mokyklinio amžiaus seserį ir šešiametį brolį. Šiuo metu jie neturi guvernantės, todėl galėtumėte juos mokyti.

Panelė Deventri atrodė nusitekusi skeptiškai.

– Vargu ar susidorosiu, kai pasibaigus vasarai jiems reikės daugiau pamokų. Negaliu vienu metu būti dviejose vietose.

Džulianas truktelėjo pečiais atmesdamas prieštaravimą.

– Kai pasamdysime dar vieną guvernantę, galėsite mokyti per jos laisvadienius arba jai sunegalavus, – paaiškino jis. – Savaime suprantama, jei sutiktumėte su dvigubu – o gal turėčiau sakyti trigubu? – vaidmeniu, aš jums atitinkamai mokėčiau. Tarkime, šimtą svarų per metus?

Nors ir nelaukė, kad išgirdusi dosnų pasiūlymą panelė Deventri sukudakuos kaip akla višta radusi grūdą, be abejo, vylėsi, jog ji truputėlį sutriks. Daugumai guvernančių arba kompanionių pasisekdavo, jei gaudavo bent ketvirtadalį šios sumos.

Putlios rožinės lūpos šiek tiek prasivėrė ir Džulianas susijaudino nuoširdžiai tikėdamasis, kad tai bus paprasčiausias dėkingumas…

– Jūs tikrai negalite mokėti tokios absurdiškos sumos kompanionei, kuri padeda dar ir guvernantei, – pareiškė panelė Deventri.

Velnią jis negali! Džulianas prikando liežuvį ir pasirinko šaltus, mandagius žodžius.

– Atleiskite, panele?

– Tai juokinga, – pakartojo ji ir kietai sučiaupė lūpas.

Nejaugi? Gal ši gobšuolė geidžia dar daugiau?

– Be to, – tęsė panelė Deventri, – būtų didžiai nesąžininga kitos guvernantės atžvilgiu: gal ji bus vyresnė ir labiau patyrusi, o man bus mokama tokia astronominė suma!

Džulianui atvipo žandikaulis.

– Jūs nepatenkinta, nes siūlau per daug?

Ji susiraukė.

– O ką jūs pagalvojote?

Negalėdamas patikėti jis papurtė galvą.

– Panele Deventri, leiskite jums pranešti, kad dauguma žmonių nė kiek nesijaudintų, jei pasiūlyčiau daugiau. Mano pasiūlymas lieka galioti.

Ji prisimerkė.

– Penkiasdešimt, – nukirto.

Džuliano lūpos sutrūkčiojo. Viešpatie! Jis iš tikrųjų ginčijosi, tarsi koks pirklys grūdų supirktuvėje derėjosi su būsima guvernante, stengdamasis ją įtikinti, kad sutiktų gauti didesnį atlygį!

– Panele Deventri, jūsų būgštavimai verti pasigėrėjimo, tačiau jus aukštai vertinu ne dėl to, kokią draugiją pasiūlysite mano pamotei ar kokias žinias suteiksite jaunesnei seseriai ir broliui.

– Bet man gali nepasisekti, – pabrėžė ji.

– Vienas šimtas per metus, – nenusileido Džulianas kovodamas su troškimu išjuokti šią neskoningai apsirengusią sąžiningą moterį gluminančiai rožinėmis sučiauptomis lūpomis ir rimtomis skirtingų spalvų akimis. – Jei tai jus nuramins, niekas kitas, išskyrus mus, nežinos, kiek jums moku. Juo labiau kita guvernantė.

– Taip, žinoma, – iš karto sutiko panelė Deventri. – Vis dėlto tai neteisinga, net jei kita guvernantė ir nežinos. Aš žinosiu.

Džulianas sugriežė dantimis. Kad ją kur galas, šią moterį. Ar negalėtų suvaldyti savo sąžinės ir priimti jo dosnaus pasiūlymo?

– Panele Deventri, kartais aš lošiu kortomis. Kartais lažinuosi. Gal galime sutarti taip: dvidešimt penki svarai per metus už kompanionės pareigas. Likę dvidešimt penki – už guvernantės. Iš kitų penkiasdešimties aš lažinuosi, kad sugebėsite atkalbėti mano seserį tekėti už jūsų brolio.

Ji vėl primerkė akis už tų senamadiškų akinių.

– Gerai, tik su viena sąlyga…

Galėjo ir pats numanyti.

– Kokia?

– Jei vis dar dirbsiu ledi Breibruk, kai jūsų sesuo ištekės, tų papildomų penkiasdešimties svarų nemokėsite. O jei kartais ji ištekėtų už mano brolio, aš jums grąžinčiau skolą…

– Nė velnio! – atkirto jis. Ir pats nepatikėjo, kad tai ištarė.

Kas jam užėjo? Jis niekada nesikeikdavo prie moterų, bet kažkas šioje moteryje privertė jį suklupti. Na, o panelė Deventri… apgaulinga jos išvaizda tai išgirdus pasikeitė, ji iš nuostabos prasižiojo.

– Prašyčiau atleisti?

Grynų gryniausias šaltis suskambėjo balse. O akys… štai kas – akys išvedė jį iš pusiausvyros. Ji įsiuto, velniškai įsiuto. Po ramiu paviršiumi slėpėsi visai kas kita.

– Ee, žinoma, ne, – pasitaisė Džulianas. – Kitaip, panele Deventri, tai būtų ne lažybos, tiesa?

Stebima jo susižavėjusio žvilgsnio ugninga būtybė buvo kuo aiškiausiai sutramdyta ir nugrūsta gilyn. Ją pakeitė mandagioji panelė Deventri.

– Aš nepritariu lažyboms, – pranešė ji. – Juk nesitikite…

– Prakeikimas! – pratrūko Džulianas. – Tai, ko tikiuosi, rodos, tuoj sužlugs! Aš tikiuosi, kad priimsite mano dosnų pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad po trijų dienų būsite pasiruošusi keliauti su manimi į Herefordšyrą. Aš tikiuosi…

– Po trijų dienų? – Liepsnos prasiveržė pro suskeldėjusį apgaulingą paviršių. – Per tris dienas tikrai nepajėgsiu supakuoti visų namų! Be to…

– Mano patikėtinis tai sutvarkys, – atsakė Džulianas kabindamasis į jos žodžiais neišreikštą sutikimą.

– Be to, negaliu drauge su jumis vykti į Herefordšyrą!

– Kodėl, po vel… kodėl ne? – pasitaisė jis. – Kaip pradėsite dirbti, jei nevažiuosite?

– Ak, nesupraskite visko paraidžiui! – tarė ji. – Norėjau pasakyti, kad negaliu keliauti su jumis viena. Mums teks pakeliui pernakvoti.

Dabar jau jis įsiuto.

– Po galais, moterie! Patikėkite, manęs visai nedomia jūsų skaistybė!

– Nė truputėlio nesvarbu, domina ar nedomina, – atsakė ji tiesiai šviesiai. – Bet kuriuo atveju mano reputacija būtų sugriauta! Lorde Breibrukai, man dvidešimt ketveri. Aš negaliu važiuoti su jumis viena.

– Viliatės, kad pasamdysiu jums kompanionę?

Džulianas negalėjo patikėti. Prieš penkias minutes pasiūlė šiai nepakenčiamai moteriai garbingą darbo vietą, o jie vis dar kivirčijasi. Kažkodėl jis neįstengė suvaldyti šio sandorio.

– Žinoma, ne, – nekantriai tarė ji. – Aš sėdėsiu ant pasostės ir…

– Nė velnio nesėdėsite!

– Lorde Breibrukai, dažnai keliauju sėdėdama ant pasostės…

– Visai be reikalo! – suurzgė jis ir pridūrė: – Šį kartą to nebus.

Tai buvo visai neprotinga, tiesiog nepaisymas to, kas akivaizdu. Kompanionės ir guvernantės visada sėdi ant pasostės.

– Ne, bus, – nenusileido ji.

Džulianas sugriežė dantimis ir vos ne vos užgniaužė susierzinimą.

– Panele Deventri, – išspaudė jis, – pradedu suprasti, kodėl manote esanti netinkama kompanionės vietai!

Nepaneigiamas faktas, kad ji dėl visko teisi, nė kiek negelbėjo. Kaip ir įžūliai kilstelėtas smakras, kuris rodė: ji žino esanti teisi ir supranta, kad jis taip pat tai žino… Džulianas tučtuojau nutraukė šią minčių virtinę.

– Panele, negaliu sutikti, kad dama, kurią aš globo… – Metęs žvilgsnį į jos pasipiktinusį veidą jis pasitaisė, kol liepsnos dar neprasiveržė į paviršių:, – …už kurią esu atsakingas, sėdėtų ant paprastos pasostės. Arba keliautų pašto karieta, – pridėjo nelaukdamas, kol ji pasiūlys. – Jūs važiuosite su manimi!

– Tik ne be kompanionės! – atšovė panelė Deventri.

– Gerai! – rėžė jis. – Ar būtų priimtina, jei užeigos namų, kuriuose apsistosime, kambaryje su jumis miegotų tarnaitė, o gal man šioms paslaugoms sugundyti kilmingą našlę? Aš nesikėsinu į jūsų skaistybę; net jei ir kėsinčiausi, guvernantę suvedžioti kelioninėje karietoje nėra mano mėgstamiausia pramoga!

Panelė Deventri išraudo.

– Nebūtina tuo baisėtis. Aš visai nesijaudinu dėl jūsų. Tik dėl to, kad pasklistų gandai. Netrokštu tapti nepadoraus smalsumo ir pasmerkimo auka! Tarnaitės kambaryje visiškai pakaks. Aišku, aš susimokėsiu už nakvynę ir…

– To tikrai nebus, – pareiškė Džulianas mirtinai ramiai. – Nuo šios akimirkos, panele Deventri, jūs esate mano darbuotoja. Aš prisiimu visas šios kelionės išlaidas. Sutarta?

Sekundėlę sučiaupta burna užsispyrėliškai virptelėjo, tačiau mergina nežymiai tūptelėjo.

– Taip, milorde.

Diskretiškumas – stipresnioji narsos pusė – patarė, kad pats metas kuo skubiau pasišalinti. Kitaip užsmaugs ją arba, dar blogiau, vėl nusikeiks jai girdint. Vienu mostu sutvarkęs kelis reikalus Džulianas visai netroško sužlugdyti savo planų, jei panelė Mandagioji ir Padorioji nuspręstų negalinti dirbti tokiam pasileidusiam džentelmenui, kuris keikiasi damos akivaizdoje, jau nekalbant apie užuominą suvilioti ją kelioninėje karietoje.

– Panele, leiskite atsisveikinti. – Džulianas pastatė puodelį ir atsistojo. – Rytoj ir trečiadienį turėsiu reikalų. Išvyksime ketvirtadienį. Mano karieta pasiims jus septintą valandą ryto. – Jis nusilenkė. – Jei neprieštarausite iškeliauti anksti.

Ji taip pat pakilo.

– Lauksiu jūsų ant Trijų karalių koplyčios laiptų. Ar nebus per daug, jei pasiimsiu lagaminą ir kelioninį krepšį?

Jis kilstelėjo antakius.

– Susikraukite viską, ko reikia. Jei netilps, atgabens vežėjai.

Džulianas ištiesė ranką. Mandagus gestas sandėriui sutvirtinti. Nieko daugiau. Akimirką panelė Deventri dvejojo, paskui įspraudė ranką jam į saują. Jaudulys nupurtė Džulianą. Jos delnas tiko taip, lyg jie vienas kitą būtų papildę. Apstulbęs jis susidūrė su jos žvilgsniu. Po akiniais skirtingų spalvų akys išsiplėtė, tarsi toks pat jaudulys būtų apėmęs ir ją. Sukrečiančią sekundę jų žvilgsniai susirakino taip pat apčiuopiamai kaip ir rankos. Tada ji užsimerkė, po blakstienomis paslėpdama akis ir užsisklęsdama nuo jo.

Džulianas paleido jos ranką ir atsitraukė.

– Geros dienos, panele. Mano patikėtinis susisieks su jumis.

– Viso geriausio, milorde, – tyliai atsisveikino ji.

§

Išlydėjusi lordą Breibruką, Kristiana Deventri drebančiais pirštais uždarė duris ir atsišliejo į jas.

Gal ji išsikraustė iš proto? Ar tikrai priėmė jo darbo pasiūlymą? O kas, jei jis net ne lordas Breibrukas? Ir ką tokio jis turi, kad įveikė įprastinę jos savitvardą? Nuo šešiolikos metų to nė karto nenutiko. Ir tada nieko gero neišėjo. Nors jai nerūpėjo. Susidorojo be niekieno pagalbos.

Kristė susižvejojo kišenėje lordo Breibruko kortelę ir susiraukė. Bet kas gali atsispausdinti elegantišką kortelę. Tik niekas kitas, išskyrus lordą Breibruką, negalėjo žinoti apie Hario susidomėjimą panele Trenthem.

Panele Trenthem, kuri, anot paviršutiniško apibūdinimo paskutiniajame Hario laiške, buvo mėlynakė ir juodaplaukė – Kristė, kaip ir lordas Breibrukas, burbtelėjo damai aiškiai nederama žodelį. Iš tikrųjų, jei ji turi tokias pat mėlynas akis ir juodus it varnas plaukus kaip brolis, tai yra tikra gražuolė. Kristė niekada nemanė, kad akys gali būti tokios mėlynos ne vien ant Minerva Press meilės romanų viršelių. Arba tokios veriančios, tarsi prasiskverbusios gilyn pamatytų visas ten saugomas paslaptis… O taip. Jis – tikrų tikriausias lordas Breibrukas. Ji sutiko būti jo pamotės kompanionė ir guvernantės pavaduotoja. Kristė pagalvojo, kad tai turėtų būti pati keisčiausia šeima. Dauguma tituluotų damų pačios samdosi kompaniones ir guvernantes.

Kristė prunkštelėjo. Kaip iš akies luptas pasipūtėlis aristokratas. Įžingsniavo į jos namus, lyg jie priklausytų jam. Pečiai tokie platūs, kad užgriozdino kone pusę svetainės… kodėl, po galais, ji prisiminė jo pečius? Juk ne jo pečiai privertė pasitraukti Gudolą, o ta kvaila kortelė su jo vardu ir titulu. Lordas Breibrukas. Pakako titulo, kad Gudolas lankstydamasis neštų kudašių. Apie ką ji čia? A, taip. Jo pasipūtusi šviesybė nurodinėjo jai, ką daryti, įsitaisė ant baisiai nepatogaus suolo, o ne krėsle, paėmė padėklą ir už ją pastatė staliuką… užkūrė židinį, nors ji negalėjo to sau leisti, bet jei išvyksta ketvirtadienį, malkų turėtų užtekti.

Dabar bent jau šilta. Jis labai malonus. Žinoma, kai kurie vyrai dėmesingi, tačiau neverta kvaršinti sau galvos, lyg jis dėl jos būtų taip pasielgęs.

Kad jis pasmegtų! Sujaukė jai ramybę, sutvarkė jos gyvenimą kaip jam patogu, atmetė jos būgštavimus dėl padorumo pačiu nerūpestingiausiu tonu ir…

Na, galiausiai jis nusileido…

Tik todėl, kad privalėjo, kitaip ji nebūtų sutikusi jam dirbti!

O tai savaime kėlė abejonių: kodėl, netgi labai trokšdamas nukreipti panelės Trenthem mintis tinkamesne linkme, jis vis tiek užsispyręs galvojo, kad ji yra tinkama kompanionė jo pamotei ir guvernantė jaunesniems broliui bei seseriai?

Ji užsipuolė jį lyg kokia ragana, buvo nepasakomai nemandagi ir susiginčijo, kai jis parodė gerbtiną susirūpinimą jos patogumu ir gerove keliaujant į Herefordą.

Kodėl jis paprasčiausiai neatsiėmė pasiūlymo ir neišėjo?

Ir kodėl ji dėl to sunerimo? Kodėl iškart nesutiko su jo pasiūlymu ir nesiginčydama nepriėmė pinigų? Kaip deramai išauklėta dama, žinoma.

Verdanti pykčiu maištingoji jos esybės dalis pareiškė, kad bus sunku nesiginčijant sutikti su jo šviesybės valdingais paliepimais. Kaip gerai išauklėtai damai ar kitaip.

O artimiausiu metu, kadangi jo šviesybė pertvarkė jos gyvenimą, jai niekam neužteks laiko. Ir tikrai nėra laiko apmąstyti keisto jausmo, kad ji ką tik priėmė reikšmingiausią sprendimą gyvenime. Arba jis buvo priimtas už ją. Na, o absurdiška mintis, kad lordas Breibrukas kažkodėl yra pavojingas… nesąmonė! Ak, ji net neabejojo, kad kai kurioms moterims jis gali atrodyti pavojingas, bet jo balse Kristė girdėjo panieką.

Patikėkite, aš nesikėsinu į jūsų skaistybę.

Jo žodžiai truputėlį įgėlė, tačiau viską apsvarsčius, ji tikrai buvo senamadė moteris. Gal kiek labiau nei būtina, bet tai tik į gera, jei atbaido tokius vyrus kaip lordas Breibrukas.

Vis dėlto tas žvilgsnis ir jausmas, kad jis iš tikrųjų mato ją, Kristę, o ne tik panelę Deventri… Ji užgesino šią mintį. Tik kvailiui reikia kartoti tą pačią pamoką. Mažiausiai troško, kad jis iš viso ją pastebėtų. Regis, vyrams sunkiai sekasi suvokti, kada ne yra trumpinys pasakymo ne, aš nenoriu su jumis miegoti, o ne – ne, jūs nepakankamai siūlote.

Pyktelėjusi Kristė pasitraukė nuo durų. Jai negaila palikti šių namų. Kadaise, mamai gyvai esant, čia buvo visai smagu. Bet dabar namai prisipildė prisiminimų, kaip ji slaugė mirštančią motiną. Reikia gyventi toliau. Ir panašu, kad atėjus ketvirtadieniui būtent taip ji ir pasielgs.

Na, o Haris – ar jis išprotėjo? Kaip gali įsivaizduoti, kad yra tinkama pora garbingajai panelei Trenthem? Ne kam kitam, o vikonto seseriai! Jau pats mėginimas… Aišku, ji žinojo kaltininką: jo šviesybė hercogas Alkastonas. Hercogo globa apsvaigino Harį ir paskatino siekti aukščiau nei jo užimamas postas.

Kodėl lordas Breibrukas negali pasielgti kaip bet kuris kitas normalus vyras – uždrausti šią partiją ir pasirūpinti, kad įkyrus jaunikis būtų neįleidžiamas į namus? Kristė turėjo atsakymą ir į šį klausimą: lordas Breibrukas mano, kad toks elgesys paskatintų jo seserį maištauti, o jei sesuo, kaip ir jis pats, įpratusi gauti, ko užsigeidžia, tai jo šviesybė teisus.

Nebent… Yra vienas būdas, kuris galbūt įtikintų lordą Breibruką imtis veiksmų, o jo sesuo nedrįstų nė necyptelėti. Pakaktų vieno vienintelio laiško jo šviesybei. Kristė dvejodama dirstelėjo į rašomąjį stalą.

Laiškas viską išspręstų, tačiau pasibaisėtinos išdavystės kaina. Įskųstų prisidengusi teisuoliškumu. Galų gale, svarbu, kad Haris suvoktų savo tikrąją padėtį. Kažkaip privalo jį įtikinti, jog elgiasi neteisingai. Jai būtina su juo pasimatyti. Haris ignoruoja jos laiškus. Ji turi susitikti su juo ir įtikinti, kad jo ketinimai įvilioti panelę Trenthem arba kurią nors kitą moterį į pinkles neišklojant jos šeimai tiesos, yra netinkami.

Tai gal net sužlugdytų Harį, jei tiesa plačiai pasklistų. Kristė nebuvo tikra, bet negalėjo rizikuoti. Blogiausiu atveju jai gali tekti atskleisti tiesą, jie susipyktų, o daugiau kitų giminaičių ji neturėjo. Bent tokių, kuriuos būtų norėjusi pripažinti.

Ir dar viena aplinkybė – lordo Breibruko pasiūlyti pinigai. Kristė šiek tiek pinigų turėjo. Galėtų kurį laiką verstis pernelyg neišlaidaudama ir jei kainos nekiltų. Tačiau jų nepakaktų, jei užkluptų liga arba ateitų vargana senatvė. Net jei siūlomą darbą dirbtų tik metus arba trumpiau, užsidirbtų daugiau nei bet kur kitur ir dar būtų išlaikoma.

Ji gali susikrauti ir pasiimti drauge savo knygas. Breibrukas sakė, kad jo patikėtinis pagelbės. Labai gerai, paprašys parduoti mamos jai paliktus baldus. Gal ir menkai gaus, bet pravers kiekvienas pensas, ir tebūnie ji prakeikta, jei leis Gudolui tai padaryti Hario vardu!

Protingai pasielgė sutikdama su lordo Breibruko pasiūlymu. Bent jau kol prisimins, kur jos vieta. Atskirai, nuošaliai nuo visų. O kad pavyktų įkalti tai ir Hariui.

Nėra kitos išeities. Ji privalo vykti į Herefordšyrą ir priversti Harį praregėti – Deventrius ir Trenthemus skiria gilesnė praraja nei pinigai. Jei nepavyks, griebdamasi šiaudo pati turės papasakoti lordui Breibrukui tiesą.

Nors kambarį šildė liepsnojantis židinys, Kristė sudrebėjo įsivaizdavusi jo panieką, kaip tos nuostabios akys tampa šaltos. Ji išsitiesė. Nesvarbu. Nėra reikalo sielotis dėl jo paniekos.