Читать книгу Kilnus pasiūlymas - Elizabeth Rolls - Страница 1

1817-ųjų ruduo

Veritė prisiplojo prie tamsoje skendinčio dūmtraukio ir pro judančią lietaus uždangą stebėjo, kaip du vyrai, neką daugiau nei vos įžiūrimi šešėliai pliaupiančioje juodumoje, iš namelio į vežimą nunešė siaubingą naštą. Tarp ienų stovintis arklys pabruko uodegą, pradėjo neramiai trypti ir suprunkštė, mirties tvaikui pasiekus šnerves. Prie jo galvos stovintis berniukas kažką burbtelėjo drebančiu balsu ir aukščiau kilstelėjo žibintą.

– Viens, du, trys… – pasigirdo dunkstelėjimas, vyrams staigiai įvertus kūną į vežimą.

Veritei suspaudė širdį. O Dieve! Atsargiau.

– Gerai. Džeikai, ar viską paėmei?

– Aha… oi, palauk, o kur?.. – Džeikas įšoko į vežimą ir ėmė naršyti. – Jau, Bilai, radau.

– Ką?

– Maniau, pamiršom tą prakeiktą kuolą. Būtų negerai jį pamiršti. Pastorius tikrai supyktų, net neabejoju.

Pasigirdo piktas purkštavimas.

– Juk ne jam pačiam tenka tai atlikti. Ar ne? Ką gi, eime. Geriausia greičiau viską užbaigti.

– Aha. Ei, vyruti, paduok tą lempikę. Pats ropškis galan ir prigulk. Nesuk dėl to galvos. Siaubinga gėda. Bet nieko nepadarysi, reik paklusti įsakymams.

Įsakymams. Žibintas perėjo iš rankų į rankas ir vežimas nudardėjo tolyn, o ji pajuto, kaip sukilo šleikštulys. Išnirusi iš šešėlių nusekė pavymui – tokiu atstumu, kad nepamestų silpnos švieselės pliaupiančiame lietuje.

Kaimo gatvelės pabaigoje pasigirdęs netikėtas kanopų kaukšėjimas privertė ieškoti priedangos bažnyčios šventoriuje. Ji tepajėgė įžiūrėti, kad prisiartinęs raitelis buvo aukštas ir apsigaubęs storu apsiaustu. Sukandusi kalenančius dantis, kad neišsiduotų, Veritė įtemptai klausėsi, apie ką raitelis kalbasi su vyrais. Žodžius nustelbė smarkus lietus, tačiau žemas balsas skambėjo nepažįstamai. Greičiausiai koks turtingasis atvykėlis, šiandien kiek anksčiau apsistojęs nakčiai smuklėje.

Veritė nurijo įsiūčio kupiną riksmą, kai jojikas prisiderino prie lėtos vežimo eigos. Tai ne jo reikalas! Turbūt tikisi išgirsti pritrenkiančią istoriją, kad galėtų papasakoti draugams. Apimta bejėgiško įniršio ji sugniaužė kumščius. Turi neišsiduoti. Tikriausiai jis ilgai neužsibus. O tada ji galės padaryti tai, ką reikia. Numirksėjusi lietaus lašus nuo akių Veritė iš kaimo nusekė paskui vežimą ir raitelį.

Lietus netruko permerkti nudrengtą apsiaustą, ir ją iki pat kaulų persmelkė šaltis. Veritė nevalingai suvirpėjo, bet tučtuojau apsimetė, kad tai – tik šaltis ir nėra ko bijoti.

Atkakliai vis kartojo šią litaniją mintyse. Nėra ko bijoti. Nėra nei meškų, nei vilkų. Vaiduoklių taip pat nėra. Nėra ko bijoti…

Be tamsos ir pačios baimės. Veritė dar niekada nebuvo išėjusi iš namų taip vėlai, maža to, vienui viena… Tu nesi viena. Priekyje vežimas… vis tiek niekas šiaip sau nesišlaistytų tokią naktį… Nuo šios minties Veritę nukrėtė šiurpas, bet ji prisivertė apie tai negalvoti… Nėra ko bijoti… tik kažkodėl neapleido pasibjaurėjimas pačia savimi.

Vežimas pasiekė kryžkelę. Drebėdama iš nuovargio ir šalčio Veritė prisišliejo prie gyvatvorės, pritūpė ant šlapios velėnos, menkai jausdama kimbančias šakas ir ledinio vandens srovelę, varvančią nugara žemyn. Virpančia ranka nusibraukė atgal purvinus permirkusius plaukus ir kyštelėjo nosį iš slėptuvės. Pagaliau lietus liovėsi, debesys ėmė sklaidytis, o pro jų plyšius skverbėsi košmariška mėnulio šviesa.

Ant žemės padėtas žibintas apšvietė pažliugusią dirvą. Netoli jo Veritė pamatė tamsią dėmę.

Vienas iš vyrų pasilenkė virš jos ir nusikeikė.

– Po velnių! Prakeikta duobė beveik iki pusės pribėgo vandens. Viešpatie! Na ir apgailėtinas darbas!

– Koks skirtumas, – prabilo kitas. – Bent dabar nereikia kasti. Įmeskim jį ir viską baikim. Sakyčiau, kuo greičiau, tuo geriau. Ei, padėk man.

Veritė nenuleisdama akių žiūrėjo, kaip tie du tipai nužingsniavo prie vežimo galo.

– Palauk. – Nepažįstamasis nulipo nuo žirgo. – Kuris nors iš jūsų palaikykite mano žirgą. Aš pats nuleisiu jį į duobę.

Išsiveržė gniaužiama rauda. Kaip jis drįsta? Nejaugi ji pasmerks vargšę žlugusią būtybę vežime būti nuleistai į kapą smalsaus pašaliečio?

– Kas, po galais, čia buvo? – suniurzgėjo vienas iš vyrų neramiai apsidairęs.

Veritė atžagaria ranka užsidengė burną ir skaudžiai grybštelėjo odą dantimis.

– Niekas, – atsakė aukštasis svetimšalis. – Koks nors žvėris išsiruošė į medžioklę.

– Tokią naktį? – nusišaipė kitas vyras. – Nee. Matyti, kad ne iš Lunono būsit. Kiekvienas sveiko proto turintis padaras šiuo metu tūno giliai savo urve.

Nepažįstamojo balso tonas taip pat tapo pašaipus.

– Na, gerai. Ką tada turėčiau pasakyti? Kad kokia nors nelaiminga čia gulinti būtybė verksmingai sveikina neseniai mirusįjį?

Pasigirdo siaubo pilni aikčiojimai.

– Niekada taip nesakykit!

– Ša, patylėkite!

Atvykėlis iškėlė kūną iš vežimo ir vyrai atsitraukė. Veritei neliko nieko kito, tik stebėti, kaip aukšta figūra, nešina tragiškuoju nešuliu, lengvai nužingsniavo duobės link.

Ji įsitempė stengdamasi pamatyti, kaip kūnas atmestinai metamas į purvą, ir užplūdo neviltis. Tačiau skausmą pakeitė apstulbimas, kai nešėjas atsiklaupė purvyne ir paguldė kūną į amžinojo poilsio vietą. Negarsus pūkštelėjimas į vandenį pasakė, kad pareiga atlikta, ir tikrai daug švelniau, nei ji tikėjosi. Sukrėsta Veritė pamatė, kaip vyras atsitiesė ir kažką įmetė į duobę ant kūno.

Ją pasiekė žemo balso kuždesys.

– Atiduodame šį kūną…

– Ei, klausykit! – pertraukė pasipiktinęs balsas. – Taip negalima! Kunigėlis sakė. Taip parašyta maldaknygėje! Tie, kurie pakelia prieš save ranką…

– Velniop, ką sakė kunigėlis!

Vyriškis susigūžė dėl netikėtai prasiveržusio įsiūčio, o pašalietis tęsė:

– Dulke buvai ir į dulkę pavirsi…

Žemas balsas nuslopo tyloje, o dėkingumo ašaros susimaišė su lietaus lašais ant Veritės skruostų. Kad ir kas jis buvo, mažai tenutuokė, kad tapo vieninteliu jos draugu šioje košmariškoje naktyje, ir ji visą likusį gyvenimą melsis už jį.

– Verčiau pasitraukit, pone, – neryžtingai prabilo vyresnis iš vyrų. – Nebent norit padėti.

– Ne, dėkoju. – Nepažįstamasis atsitraukė, o jo balsas skambėjo šiurkščiai. – Ar negalite vargšelio palikti ramybėje? Tik pasakykite pastoriui, kad viską padarėte! Ši vėlė nekankins jūsų. Leiskite mirusiajam ilsėtis!

– Nee, pone, – nenusileido vyriškis. – Kunigėlis pamokė, kaip viską padaryt. Eikit savo keliu, pone. Bjaurus reikalas, bet reik padaryt.

Piktas keiksmas palydėjo kalbančiojo žodžius ir pašalietis žengtelėjo tolėliau.

Vienas iš vyrų priklaupęs palinko virš kapo ir pakėlė ranką. Sustingusi iš siaubo Veritė matė, kaip lempos šviesa slystelėjo per drėgną plieną, ir išgirdo pirmą žvėrišką dunkstelėjimą, kai kūjis atsitrenkė į medį. Baisūs smūgiai leidosi negailestingu ritmu ir šiurpinančiai tiksliai. Žiaukčiodama ir nekęsdama savęs už bailumą Veritė delnais užsispaudė ausis, bet garsai vis tiek prasiskverbė, aidėjo kraujyje, lyg jos pačios širdis būtų smaigstoma.

Beveik netekusi nuovokos ji griuvo ant žemės, nekreipdama dėmesio į kūną stingdantį geliantį šaltį. Net kai suvokė, kad vyrai užpila duobę, beldimas negailestingai aidėjo joje draskydamas sielą.

Neliko nieko kito, tik sulaukti, kada jie pasišalins ir ji galės atsisveikinti.

Pagaliau vyrai baigė darbą, ir Veritė, klausydamasi paskutinio tolstančio kanopų kaukšėjimo, ištykino iš už gyvatvorės. Oras šiek tiek pasitaisė, pro debesų properšas blykčiojanti mėnesiena nušvietė jos kelią prie sukasto kauburėlio.

Beviltiškai raudodama Veritė susmuko ant kelių į purvą, ašaros nesuvaldomai sruvo skruostais.

– Ak, tėveli, atleisk man! Aš nesupratau… tėveli… atsiprašau… niekada nenorėjau… myliu tave…

Nesiliaudama verkti ji įkišo ranką į krepšelį ir ištraukė savąją auką. Kad ir kokia menka, kad ir kokia apgailėtina ji buvo, Veritė negalėjo sau leisti daugiau. Jei pastatytų kryžių, nors ir patį kukliausią, jį nuverstų. Net gėlių puokštę nuimtų nuo kapo kas nors pamatęs.

Vogčiomis ji supureno šlapią šaltą dirvą, ruošdama slaptajam vainikui. Jis atleis jai… privalo atleisti. Juk kadaise ją mylėjo…

– Ir ką, po perkūnais, tikiesi čia rasti, tu menkysta? Kokių nors apgailėtinų niekučių? Visą kelią girdėjau, kaip sekei paskui mus. Nujojau tik norėdamas tave išvilioti iš slėptuvės.

Šiurkštus balsas perskrodė Veritę, pajutusi, kaip kažkas piktai sugriebė už peties ir apsuko, ji suspigo iš baimės ir bejėgiškai griuvo ant kapo į purvą.

– Ar tau niekas nesakė, – negailestingai tęsė balsas, – kad visi savižudžio turtai atitenka Sostui. Nieko čia nerasi, berneli. Geriau palik vargšą nelaimėlį ramybėje, kol negavai pylos, kurios esi nusipelnęs!

Apstulbusi Veritė dėbsojo į užpuoliką, bet mėnulis pasislėpė ir aukštas grėsmingas šešėlis užstojo akiratį. Ji mėgino prabilti, tačiau nuo verkimo patinusi gerklė dar labiau užsitraukė, ir visa, ką pavyko išspausti, buvo dusli aimana.

– Ką gi, keliauk sau! Eik plėšti kito kapo!

Jos kojos atsisakė sukrutėti. Veritė bejėgiškai stebėjo, kaip šešėlis palinko viršum jos ir timptelėjęs pastatė. Abu riešus įkalino vienos rankos gniaužtas. Kita ranka jis nubloškė šalin jos gobtuvą kaip tik tada, kai vėl išniro permainingasis mėnulis. Veritė pakėlė akis, tačiau šviesa krito nepažįstamajam į nugarą ir veidas liko paskendęs tamsoje.

– Dieve mano! – Riešus spaudę gniaužtai iš karto atsilaisvino ir Veritė susvirduliavo, bet tučtuojau atsidūrė daug pavojingesnėje padėtyje, nes pašaliečio ranka apglėbė ją per liemenį. – Tu – mergaitė, vaikas! Ką, po paraliais, čia veiki? Kas tokia esi?

Nors ir springdama baime, Veritė prisivertė prabilti:

– Aš… aš Veritė. Veritė Skot. Jis… jis… – Rauda vėl užgniaužė jai gerklę.

– Veritė? Vadinasi… esi jo dukra. – Šiurkštumą it kas būtų nupūtęs, jį pakeitė pasibaisėjimas ir užuojauta. – Ką tu sau galvoji? Nereikėjo čia ateiti! Dėl Dievo meilės, kiek tau metų? – Drebančia ranka jis nevikriai, bet švelniai nubraukė šlapius susitaršiusius plaukus jai nuo veido.

– Pe-penkiolika.

– Penkiolika?! Po velnių!

Veritė neturėjo jėgų grumtis, kai vyriškis prisitraukė ją arčiau ir apsivijo rankomis. Sielvartas ir nuovargis iščiulpė stiprybę ir ji dėkinga pasviro į nepažįstamąjį. Šis vyras kaip įmanydamas švelniau paguldė jos tėvą amžinojo poilsio ir net atliko šiokias tokias krikščioniškas apeigas. Bandė sustabdyti žiaurų tų žmonių elgesį. Ir grįžo apginti kapo. Netikėtas nusiraminimas pasklido po ją iki pat sielos gelmių.

Veritė girdėjo jį kalbant. Žodžiai nieko nereiškė. Bet balsas buvo persunktas liūdesio, kuris mainėsi su širdgėla. Galiausiai vyro žodžiai pasiekė Veritę:

– Privalau grąžinti tave į kaimą, nes kas nors gali pasigesti. Eikš. Nujosime mano žirgu.

Jis pakėlė ją it plunksnelę, išplėšdamas iš apsvaigimo. Veritė ėmė priešintis tarsi laukinė ir gėdingai žnektelėjo ant žemės jam po kojų.

– Ne! Dar ne! – Sukaupusi visas jėgas ji atsistojo ir vos nepargriuvo vėl paslydusi klampynėje, tačiau vyriškis stipriai sugriebė ją.

– Panele Skot, Verite… nieko daugiau čia nebepadarysi. Eime. Nekankink savęs. Dievas neapleis jo… – Vyro balsas nutrūko, o Veritė jautė, kaip dreba jai į pečius įsitvėrusios jo rankos.

– Aš… aš atsinešiau scylių svogūnėlių, – sušnabždėjo ji, tuščiai žvelgdama į šešėlių aptemdytą veidą. – Jie nuimtų kryžių ar… ar ką kita. Svogūnėliai nepražys iki pavasario. Galbūt jie nesupras. O kada nors, jei… jei vieną dieną grįšiu, sugebėsiu jį rasti… – Veritė paspringo ašaromis ir nusisukusi ėmė ieškoti numesto svogūnėlių maišelio.

Išniro mėnulis ir ji pamatė maišelį, gulintį netoli krepšelio ant kapo. Atsiklaupė visa drebėdama ir pajuto, kad jos pašnekovas taip pat klaupiasi. Jis ištiesė rankas.

– Padėsiu tau.

Ašaros vėl pasruvo skruostais, Veritė supylė svogūnėlius jam į delnus ir bandė padėkoti. Deja, neišspaudė nė žodžio ir jie tylėdami susodino scyles. Galiausiai baigė ir Veritės kompanionas švelniai pakėlė ją ant kojų.

– Dabar eikime. Jis ilsėsis ramybėje gėlėmis išpuoštame kape.

Veritė tvirtai įsikibo nepažįstamajam į ranką.

– Palaukite, – paprašė ir giliai įkvėpusi vaikišku balseliu užgiedojo: – Aš pakelsiu akis į kalnus: iš ten man ateis pagalba… – Nuostabiu, nors ir trūkčiojančiu balsu Veritė sugiedojo atmintinai išmoktą psalmę, bet likus paskutiniam posmui gerklėje įstrigo skausmo gumulas ir ji nutilo.

Drebėdama nesėkmingai pabandė įkvėpti, paskui dar kartą ir pajuto, kaip tvirta ranka apkabino ją per pečius.

Žemas balsas tęsė už ją su nepalaužiama tvirtybe:

– Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta. Jis saugos tavo gyvastį.

Semdamasi iš jo stiprybės Veritė atgavo balsą ir jie drauge baigė giedoti:

– Viešpats apsaugos tave išeinantį ir grįžtantį pas jį, dabar ir per amžius.

Viskas. Ji padarė tai, ką ir turėjo padaryti, ką galėjo padaryti, kad ištaisytų savo išdavystę. Jai neliko nieko, į ką galėtų atsiremti.

Stiprios rankos prilaikė ją, kai suklupo, paskui pakėlė ir atsargiai prispaudė prie plačios krūtinės. Tarsi visai nejausdamas savo naštos jos didvyris nužirgliojo keliuku ir šaižiai švilptelėjo. Pasigirdo prunkštimas, kanopų kaukšėjimas ir priešais juos išniro žirgas.

Veritė staiga atsidūrė ant ristūno, gelbėtojas užšoko už nugaros ir prisitraukė ją į glėbį. Vyriškio apsiaustas apgulė ją sunkiomis globiančiomis klostėmis ir Veritė suvokė klydusi. Ji turėjo į ką atsiremti. Turėjo šį nepažįstamąjį, kad ir kas jis būtų, ir brangins jo atminimą visą gyvenimą.

– Ar pasakysite man savo vardą? – sukuždėjo Veritė.

Rankos įsitempė, kai žirgas pasileido ristele.

– Maksas.

– Jūs pažinojote jį, tiesa? Iš kur?

Ji privalėjo išsiaiškinti. Neištvertų nieko nežinodama apie vienintelį žmogų, raminusį ją, apimtą sielvarto, kai gyvenimas subiro į šipulius.

– Jis buvo mano dalinio vadas. Mano viršininkas visomis prasmėmis. Narsus karininkas ir džentelmenas. Tokį jį ir prisimink, Verite. O aš prisiminsiu jį kaip švenčiausią iš visų vyrų.

Rauda išsiveržė jai iš gerklės. Švenčiausią? Kaip jis gali taip sakyti? Veritei net liežuvis neapsivertė to paklausti. Žirgas sustojo, pro debesis vėl blykstelėjusi mėnesiena viltingai atsispindėjo balutėse ir šlapiose gyvatvorėse.

Maksas atsargiai kilstelėjo jos smakrą, pakėlusi akis Veritė pirmą kartą aiškiai jį išvydo. Į ją žvelgė pavargusios akys griežtame prakauliame veide, netekusiame spalvos sidabro ašaromis nupraustoje mėnesienoje. Jai įsistebeilijus, Makso lūpas perkreipė liūdnas šypsnys.

– Juk tu manimi netiki, tiesa, mažyle?

Tylėdama Veritė papurtė galvą. Šypsena praplatėjo, jis pasilenkė ir lengvai pakštelėjo jai į antakį.

– Jis mirė apdovanotas vaiku, tokiu narsiu ir ištikimu kaip ir pats. Nė vienas vyras negalėtų trokšti daugiau. Verite, jis didžiuotųsi tavimi. Lygiai taip pat tu turėtum didžiuotis juo.

Žirgas iš lėto pajudėjo, o Veritė pasisuko ir įsikniaubusi Maksui į krūtinę pratrūko nevaldoma rauda. Jis nesupranta, net nenutuokia, ką aš padariau. Jei žinotų…

Bet Maksas nežinojo, laikė ją apkabinęs ir trynėsi skruostu į šlapius jos plaukus, o žirgas lėtai risnojo atgal į kaimelį.

Palengva drebulys liovėsi purtęs Veritės kūną. Po Makso apsiaustu šiluma ją užliūliavo, nuslopindama košmarišką naktį, ji ėmė snausti, o pakirdo tik išgirdusi Makso žodžius, kai jie pasiekė kaimelį:

– Kas tave globoja? Ar turi šeimą?

Veritė suglumusi apsižvalgė. Jie sustojo prie smuklės.

– Atsiprašau?

– Su kuo gyveni? Palydėsiu tave iki namų.

– A… – Ji bandė nutaisyti abejingą balsą. – Gyvenu namelyje. Aš… aš laukiu rytoj atvykstančio dėdės.

– Čia jūs, pone? – pasigirdo žemas balsas nuo lango pirmame aukšte.

Maksas pakėlė akis.

– Hardingai! Šaunuolis. Eikš čia ir paimk žirgą.

– Klausau, pone.

Veritė drebėdama sukando dantis. Nuo čia ji ir viena gali nupėdinti iki namelio. Juk tik pora žingsnių. Ji pamėgino nuslysti žemyn, bet tvirtos rankos sulaikė. Maksas nušoko nuo žirgo, nukėlė ją ir prilaikė, kai susverdėjo nenustovėdama ant sustirusių kojų.

– Atsargiai, – perspėjo jis.

Gal jos kūnas ir buvo sušalęs į ledą, tačiau širdis liepsnojo, tarsi kas nors po ja būtų sukūręs laužą.

Po valandžiukės smuklės durys prasivėrė ir pasirodė žemaūgis vyras su žibintu.

– Ar viskas gerai, pone? – pasiteiravo ir pridūrė: – O kas, po velnių, šita?

Veritę globianti ranka įsitempė.

– Hardingai, čia panelė Skot. Gal pasirūpintum Jupiteriu, kol palydėsiu ją namo?

Hardingas kilstelėjo žibintą.

– Panelė Skot?

Veritė krūptelėjo nuo ryškios šviesos ir prisispaudė prie Makso.

Žibintas vėl nusileido.

– Labai apgailestauju, mergyt. Dėl visko. Jis buvo drąsus vyras. Eik su majoru. Telaimina tave Dievas. Iki pasimatymo, pone.

– Hardingai…

– Klausau, pone.

– Nelauk.

– Pone?

– Nelauk manęs.

– Ne?.. A, taip. Gerai, pone. Labanakt, pone. – Jis nusivedė arklį.

– Dabar man jau nieko nenutiks, – pradėjo aiškinti Veritė. – Jums nereikia…

– Neaušink burnos, – patarė Maksas ir pakėlė ją ant rankų. – Nunešiu tave namo ir šneka baigta.

Neįtikėtina jo rankų jėga pribloškė Veritę ir privertė tylėti, kol jie pasiekė namelį ir jis švelniai nuleido ją ant žemės.

– Kur raktas? – paklausė Maksas.

Kandus juokas išsprūdo Veritei iš lūpų.

– Neužrakinta. Jie nepaliko nieko, ką būtų verta vogti.

Maksas pravėrė duris.

Juos pasitiko aklina tamsa.

– Palaukite, – paprašė Veritė, atsargiai žengtelėjusi prie stalo apgraibomis surado ten paliktą žvakę ir dėžutę su titnagu bei pintimi.

Sustirusiems pirštams sunkiai sekėsi su titnagu ir plienu. Ji vis daužė juos vieną į kitą, stengdamasi išskelti kibirkštį. Pagaliau apimta nevilties dėl savo nerangumo ji tyliai sudejavo. Per akimirksnį titnagas ir plieno plokštelė atsidūrė švelniose pasitikinčiose rankose, o žiežirbai nukritus ant popiergalio blykstelėjo liepsna.

– Sėskis, – šiurkščiai paliepė Maksas ir pastatęs priešais židinį kėdę pritūpė su žvake uždegti pakuroje sukrautų prakurų ir žagarų.

Veritė pakluso ir apimta gluminančio susižavėjimo stebėjo, kaip jis kursto ugnį, o paskui apeina virtuvę šniukštinėdamas po kiekvieną kampą. Ją užliejo šiluma, nors buvo kiaurai peršlapusi.

– Užlipk į viršų ir atsinešk sausų drabužių.

Tai tučtuojau pažadino ją iš snaudulio. Veritė sumirksėjo ir žvelgdama į jį židinio metamuose atšvaituose mieguistai paklausė:

– O kam?

– Persirengti. Tau reikia sušilti. Greičiau, – kantriai paragino Maksas.

Čia, apačioje? Kai jis sukiojasi virtuvėje? Staiga Veritė visai prabudo.

– Aš… aš persirengsiu viršuje. – Aišku, jis atrodė visiški nepavojingas, tačiau vis tiek… ji negali persirengti apačioje, net jei jis ir nusigręžtų, užsirištų ant akių raištį ar užsimerktų.

– Čia yra židinys, – suurzgė Maksas.

– Ir jūs taip pat, – atrėžė ji. – Persirengsiu savo miegamajame!

Maksas įdėmiai įsistebeilijo į ją.

– Dėl Dievo meilės, mergyt! Nejau manai, kad galėčiau pasinaudoti tavimi?!

Veritės skruostai suliepsnojo.

– Aišku, ne! Tik… vis tiek aš geriau persirengsiu viršuje.

Netikėtas šypsnys sušvelnino jo gana griežtus veido bruožus.

– Jis mėgdavo kartoti, kad esi užsispyrusi maža būtybė. Sakė – kaip ir tavo motina. Gerai, tik paskubėk. Nenorėčiau, kad mirtinai peršaltum.

Veritė nuskuodė aukštyn Maksui nespėjus persigalvoti.

***

Kai apsirengusi savo šilčiausius apatinius ir storus naktinius marškinius Veritė įslinko atgal į virtuvę, rado majorą rausiantis spintelėse. Ji įsitaisė prie židinio ir įsistebeilijo į jį.

Rodės, virtuvėje jis jautėsi kaip namuose – viską surado lengvai, lyg būtų pratęs pasirūpinti savimi. Galiausiai prisiartino su savo radiniais: ant nudužusios molinės lėkštės gulėjo gabalėlis sūrio, kriaukšlė duonos ir du obuoliai.

– Čia viskas? – paklausė. – Toli gražu nepakaks.

Veritė pajuto, kaip vėl ima kaisti skruostai.

– Atsiprašau. Kitką suvalgiau vakarienei. Jei būčiau žinojusi, kad užsuksite… – Ketino likučius pasilaikyti pusryčiams, bet po to, ką Maksas padarė, ji buvo pasiruošusi atiduoti jam viską, ką turi.

Maksas sumirksėjo ir padėjo lėkštę Veritei į sterblę.

– Tai tau! Ne man!

Sukrėsta Veritė dėbsojo į maistą. Kada paskutinį kartą kas nors jaudinosi dėl to, ką ji valgo? Tačiau visai netroško pernelyg uoliai ieškoti atsakymo.

Pagalvojus apie maistą jos pilvas sugurgė, bet ji prisivertė pavalgyti jausdama į dūmtraukį atsirėmusio Maksas žvilgsnį. Šiek tiek užvalgius pasidarė gerokai šilčiau.

– Tau reikia gerai išsimiegoti, – netikėtai pareiškė Maksas jai baigus valgyti. – Sušildžiau židinyje plytą. Pasiimsi su savimi. Kaip jautiesi? Nebešalta?

Veritė stodamasi linktelėjo. Tai nebuvo melas. Jautėsi kur kas geriau nei prieš porą valandų.

– Labai gerai. Dabar eik.

– Labos… labos nakties, Maksai ir… ir dėkoju jums, – tarė ji beviltiškai virpančiu balsu ir užsimerkė stengdamasi sustabdyti ašaras.

Galinga ranka apsivijo jai aplink pečius ir prisitraukė artyn į glėbį. Veritė pajuto, kaip prie plaukų trumpam prigludo jo lūpos, ir pasisukusi stipriai jį apkabino.

– Nedaug tepadėjau. Labanakt, brangioji. Nepamiršk plytos. – Maksas paleido ją ir švelniai stumtelėjo židinio link.

Veritė atsiklaupė įvynioti plytos į flanelės atraižą, kurią buvo paruošęs jos gerasis didvyris, ir žvilgtelėjo aukštyn.

– Ar dar kada nors jus pamatysiu?

Jo lūpos įsitempė.

– Mums geriau nesusitikti, mažyle. Neturiu ko tau pasiūlyti. Patikėk, tavo dėdei aš visai nepatikčiau. Eik. Jau eik. Jei neprieštarauji, aš dar valandėlę pasėdėsiu, pasišildysiu. – Maksas atsisėdo į jos atlaisvintą kėdę.

– N-ne. Prašom. Bet ar nebūtų jums šilčiau smuklėje?

Maksas krestelėjo galvą.

– Ne, tikrai ne. Labanakt.

– Labanakt, – nenoriai sukuždėjo Veritė.

Atatupsta ji nuslinko iki durų nenorėdama paleisti jo iš akių, kol galiausiai neliko kitos išeities. Kai pasiekė duris, Maksas žvilgtelėjo į ją ir nusišypsojo. Šypsena sušvelnino griežtus jo veido bruožus ir suminkštino Veritės širdį.

***

Maksas sėdėjo stebeilydamasis į ugnį ir nekęsdamas pats savęs. Na ir bjauri painiava. Jis velniškai pavėlavo. Jei būtų anksčiau sužinojęs, kaip pakrypo Skoto reikalai… žinoma, kad būtų ko nors ėmęsis. Skaudėjo širdį dėl našlaičiu likusio vaiko. Visa laimė, kad bent dėdė atvažiuoja jos pasiimti. Mergaitė turi šeimą, bus kas ja pasirūpina. Vis dėlto protu nesuvokiama, kodėl ji čia palikta viena.

Maksas susiraukė. Turint galvoje, ką ji padarė, visiškai įmanoma, kad panelė Veritė Skot sąmoningai liko namelyje. Juk daug lengviau iš jo išsliūkinti niekieno nepastebėtai.

Jis apžvelgė mažą kambarėlį. Tuščias ir niūrus, tačiau bent jau švarus. Be abejo, Veritė pasidarbavo. Pasak kaimiečių, Skotas pastaruoju metu gyveno visiškai atsiskyręs, priklausomas nuo opijaus, ir nieko kito neįsileisdavo į namelį.

Maksą nukrėtė šiurpas. Aišku, netekęs rankos Skotas jautėsi siaubingai, bet savižudybė… Jis vėl susiraukė. Greičiausiai ne vien ranka kalta. Prisiminė, ką jam pasakojo… Maksai, velniškai apmaudu. Atrodo, grįžęs po Vaterlo [Vienas didžiausių XIX a. mūšių, įvykusių tarp Napoleono Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.] vargšelis sužinojo, kad jo žmona mirė gimdydama. Girdėjau, nuo tada jis geria laudanumą [Opijaus tinktūra.]. Kodėl tau nenuvykus pažiūrėti, gal galėtum jiems padėti? Aš mėginau, bet jis net durų neatidarė. Mačiau tik dukrą. Išėjo ir atsiprašė. Sakė, jis nekaip jaučiasi…

Ne. Jis dėl to nekaltas… Vis dėlto jei Skotas nebūtų nukreipęs šautuvo durtuvo… Garbinga mirtis kovos lauke Maksui Bleikharstui neatrodė tokia jau didelė tragedija. Jei nebūtų pasidavęs primygtiniams šeimos reikalavimams vykti į ambasadą Vienoje, gal būtų daug anksčiau išgirdęs apie Skoto vargus ir įstengęs ką nors padaryti. Deja, dabar beliko tik gedėti.

Net negali pagelbėti mergaitei, miegančiai viršuje. Nuo šiol ja rūpinsis jos šeima. Jai mažiausiai reikia, kad kas nors primintų šią šiurpią naktį. Tikrai. Bus daug geriau, jeigu jis neslampinės aplinkui.

Maksas sužinos, kur ją išsiveža. Jei mergaitę priglausiančiai šeimai reikės pagalbos, gal jis galės padėti anonimiškai, tačiau niekaip kitaip nesikiš į jos gyvenimą.

***

Vos išaušus Veritė nusileido laiptais žemyn apgailestaudama, kad pakluso Maksui ir viską, ką turėjo, suvalgė vakarienei, užuot pasilikusi šį tą pusryčiams. O ką padarė su savo šlapiais drabužiais praėjusią naktį? Aišku, kad paprasčiausiai nutrenkė ant grindų miegamajame, tik šįryt jų kažkodėl nematyti nė ženklo.

Veritės skrandis viltingai sugurgė. Ji nekreipė dėmesio. Turės pasikurti židinį ir susiradusi savo apdarus išsidžiovinti. Kuro dar šiek tiek liko.

Ji nutipeno į virtuvę ir nustėro. Ugnis židinyje skaisčiai liepsnojo, o drabužiai buvo pasverti ant kėdės atkaltės. Beveik sausi.

Ašaros ėmė dilgčioti akis, ir Veritė apsižvalgė. Ant stalo gulėjo keturi kiaušiniai, gabalėlis kumpio, kepaliukas šviežios duonos, gumulėlis sviesto, truputis sūrio ir šeši obuoliai. Ir ąsotėlis – ji dirstelėjo vidun – pieno. Ašaros pasruvo skruostais. Sprendžiant iš liepsnojančio židinio, Maksas visai neseniai išėjo. Praleido čia visą naktį, paskui suvaikščiojo jai pusryčių.

Net drabužius išdžiovino. Veritė įsižiūrėjo atidžiau. Purvo dėmės buvo beveik išnykusios. Maksas išplovė jas. Niūrus, atšiaurus rytas tučtuojau pragiedrėjo. Vis dėlto ji turi vieną draugą. Net jei daugiau jo nesutiks, kažkur pasaulyje Maksas vis tiek bus. Žmogus, kurį ji gali mylėti.