Читать книгу Rizikuoti verta - Emilie Rose - Страница 1

– Kas čia dabar?

Išgirdusi susierzinusį ir nekantrų Makso Hadsono balsą Dana Folon susigūžė. Tačiau kaltinti jo negalėjo. Grėsmingai artėjo nepajudinamai galutinis Hudson Pictures statomo filmo terminas, tad žinia apie jos pasitraukimą Hadsonams toli gražu nebuvo maloni.

Vis dėlto Dana turėjo priežasčių. Svarių priežasčių.

Nenusileisk. Vykdyk savo planą. Griausmingas instruktuojantis vyresniojo brolio balsas vis dar aidėjo galvoje, nors ir iš kitapus Atlanto vandenyno.

Dana įtempė beatsileidžiančias drąsos vadeles, nubraukė nuo blakstienų tamsių ataugusių kirpčiukų užuolaidą ir užkišo galiukus už ausies. Žvilgsnis atšoko nuo skaidriai mėlynose Makso akyse spindinčios nuostabos ir susitelkė į pro trijų prasegtų baltų Joseph Abboud firmos marškinių sagų tarpą žiojintį raumeningos įdegusios krūtinės trikampį. Pavojinga teritorija.

– Tai prašymas atleisti iš darbo. Maksai, aš išeinu. Kai tik grįšime į Jungtines Valstijas, kas nors turės mane pakeisti. Jau sukūriau skelbimą, tau tereikia patvirtinti.

– Negali išeiti. – Maksas viena ranka sulamdė popieriaus lapą ir sviedė į viešbučio apartamentų, kuriuos kelis pastaruosius mėnesius naudojo kaip laikiną biurą, kampe stovinčią šiukšlių dėžę. Nepataikė. Dana buvo įsitikinusi, kad per visus penkerius jos darbo metus Hudson Pictures Maksui, nesvarbu, kokiame buvo žemyne, nė karto nepavyko popieriaus gniužulėlio pataikyti į šiukšlių dėžę. Gal jis kūrybingas ir talentingas prodiuseris ir filmų redaktorius, tačiau sportiniais komandinio pobūdžio sugebėjimais negalėjo pasigirti, nors turėjo nuostabiai sudėtą kūną.

Tačiau Dana jį vis vien mylėjo, o žinodama, kad tas jausmas absoliučiai vienpusis, tikriausiai niekada taip ir nesulauksiantis atsako, jautėsi visiška kvaiša. Laikas pripažinti, kad Maksas mylės savo mirusią žmoną, kol pagaliau susijungs su ja pomirtinėje karalystėje, ir gyventi toliau.

Jis vėl ėmė vartyti popierius, tarsi Danos prašymo nė nebūta, o jai kilo pagunda apsisukti ir pabrukus uodegą sliūkinti atgal į savo viešbučio kambarį. Tačiau taip pasielgti negalėjo. Ne šį kartą.

Draugės pasiūlymas sutapo su brolio nelaimės metinėmis, ir Dana suprato, kad nuo to laiko, kai pradėjo dirbti Hudson Pictures, nė per nago juodymą nepasistūmėjo į priekį svajonių link. Jos brolis, nepaisydamas kliūčių ir sukrečiančių įvykių, nesiliovė siekęs tikslų, būtent jis – siektinos drąsos pavyzdys.

Tą rytą Dana sau pažadėjo, kad su visa Hudson Pictures komanda ir aktoriais iš Prancūzijos grįžusi į Kaliforniją iš karto stvers gyvenimą už ragų – imsis karjeros ir taip trokštamos šeimos planų įgyvendinimo.

– Maksai, turiu išeiti. Noriu pati kurti filmus, o savo studijoje to niekada neleisi. Kaip ir parašyta mano prašyme, savarankiškoje kino bendrovėje turiu galimybę…

– Tu manęs nesupratai. Išeiti negali, kaip negali ir dirbti kitiems filmų statytojams. – Kategoriškas Makso tonas įspėjo, kad geriau nesiginčyti.

Dana čia ateidama žinojo, kad nebus lengva. Kaip tik dėl šios priežasties užtruko ne vieną savaitę – iki priešpaskutinės išvykimo iš Prancūzijos dienos, kol šiam pokalbiui sukaupė užtektinai drąsos.

– Tavo nuomonės neprašau.

– Nes ir taip žinai, ką pasakysiu. Tai kvailas sprendimas: iškeisdama pagrindinį žaidėją – Hadsonus – į trumpalaikę savarankišką kino bendrovę, žengtum žingsnį atgal. Be to, pasiskaityk sutartį. Tau draudžiama dirbti kitoje filmų bendrovėje dvejus metus po išėjimo iš mūsų.

Iš nuostabos Dana kone susverdėjo. Neatminė, kad į sutartį būtų įtrauktas punktas dėl konkurencijos, tačiau gavusi progą dirbti Hadsonams ji taip susijaudino, jog sutarties tada įdėmiai neperskaitė, nors ir privalėjo. Dokumentas gulėjo namie segtuvų spintoje. Ar Makso žodžiai teisingi, patikrinti negalėjo.

– Dvejus metus?

– Taip, šis punktas įtraukiamas į visas mūsų sutartis. Išeinantys žmonės negali išsinešti privačios informacijos.

Maksas staigiu judesiu persibraukė pirštais per trumpus tamsius plaukus ir tarsi kažko ieškodamas kilstelėjo nuo stalo šūsnį popierių, o to kažko neradęs susierzino. Danai prireikė valios pastangų, kad nepultų į pagalbą kaip paprastai.

Padėti Maksui ir juo rūpintis jai nebebuvo tik darbas, tai tapo įkyriu įpročiu, kurio jau seniai reikėjo atsikratyti.

– Tavo išpuolis visiškai ne laiku, – jis pridūrė nė nepakeldamas akių.

Žioptelėjusi Dana pasistengė suvaldyti beprasiveržiantį pyktį. Neapgalvotais žodžiais ir jausmų protrūkiais nieko neišspręsi, o Maksui šiurkštumas nebūdingas. Kita vertus, tokį spaudimą darbe jis irgi retai patirdavo. Filmas turėjo būti galutinai baigtas, kol jo senelės Lilijanos Hadson nepasiglemžė vėžys. Darbas artėjo prie pabaigos, filmas pastatytas, prasidėjo apdorojimo stadija, tačiau laikas tirpte tirpo. Jo mažai, o Lilijanos dienos suskaičiuotos. Visi darbavosi be atvangos, nervai įtempti.

Vis dėlto Daną užplūdęs pyktis užgožė dvejones ir nenorą įžeisti Makso jausmus. Prieš penkerius metus pradėjusi dirbti Hudson Pictures neketino užsibūti – tik įgyti patirties ir po metų dvejų judėti toliau. Prodiuserio ir filmų redaktoriaus – net jei tai pats Maksas Hadsonas – vyriausiosios padėjėjos pareigoms ji pernelyg kvalifikuota. Turėjo galybę rekomendacijų, ir visai nesvarbu, kad ne iš vakarinės, o iš rytinės pakrantės.

Dana visada svajojo pati kurti filmus. Tačiau Maksas pasirodė besąs puikus viršininkas. Iš jo išmoko kur kas daugiau nei per visus universiteto ir praktikos metus.

Bet paskui kaip kvailė jį įsimylėjo, užkirsdama sau kelią judėti į priekį. Ligi šiol. Praėjusią savaitę pamačiusi Maksą pasišalinant su dar viena šviesiaplauke Dana suvokė, kad net romantiškoje Provanso Montkalmų pilies atmosferoje jis negali žvelgti į ją kaip į moterį, tad ir toliau ją matys tik kaip biuro daiktą.

Kad būtų šalia Makso, Dana ilgai gniaužė svajones. Metas iš esmės viską pakeisti. Jos brolis mėgo sakyti, kad lūkuriuodamas niekur nenukeliausi, o ligi šiol ji kaip tik taip ir elgėsi. Šitam turėjo būti galas. Dabar pat.

Kad neimtų klykti ant Makso, Dana sąmoningai apramdė įsiūtį ir, kai jau manėsi ganėtinai susitvardžiusi, giliai įkvėpė.

– Tai ne įžūlumas, Maksai. Tai – mano karjera.

Jis pakėlė galvą ir pažvelgė lediniu žvilgsniu.

– Jeigu mėginsi ieškoti darbo kažkur kitur filmų pramonės srityje, karjeros nepadarysi.

Šokas buvo toks stiprus, kad Danos šonkaulius tarsi kas aštriu kardu pervėrė. Užplūdo nuostabos, nuoskaudos ir išdavystės banga. Kai kalba pakrypdavo apie filmo vizijos įgyvendinimą, Maksas garsėjo nepalenkiamu būdu, tačiau su ja visada elgėsi švelniai.

– Po visko, ką dėl tavęs padariau, balsuosi prieš mane?

– Nė nesudvejojęs. Tavo išėjimas sukliudytų baigti filmą, kol… – Makso balsas užlūžo, ir jis nusuko akis į ant sienos kabantį parengiamąjį maketą. Tačiau kažin ar jo mintys sukosi apie grafinę filmo scenų išraišką.

Jo žandikaulių raumenys įsitempė, lūpos susispaudė. Matydama, kaip jis kovoja su užplūdusiais jausmais, Dana pajuto kone smaugiantį dusulį. Žinojo, kad Maksas beprotiškai myli Lilijaną. Hadsonų matriarchę dievino visa šeima. Todėl suvokimas, kad netrukus jos neteks, varė į neviltį. Vis dėlto Dana buvo tikra, kad dėl vieno dalyko Maksas klysta. Šį filmą baigs ir be jos.

Regimai suėmęs save į rankas jis vėl atgręžė žvilgsnį į Daną. Šį kartą akyse nebuvo matyti jausmų, jos spinduliavo tvirtu ryžtu. Tokia veido išraiška ištaręs kelis glaustus sakinius Maksas sugebėdavo sutramdyti bet kurį netinkamai besielgiantį komandos narį ir aktorių. Dana smarkiau suspaudė kojas, kad ir iš jos neliktų šlapia vieta.

– Dana, neleisiu, kad per tave filmas vėluotų. Senelė nori išvysti su savo vyru išgyventą meilės istoriją ekrane. Aš jos nenuvilsiu. Ir padarysiu viską, kad tu nepakenktum projektui.

– Nepakenkčiau! – Dana negalėjo patikėti savo ausimis. Žinojo, kad Maksui nebus lengva susitaikyti su jos pasitraukimu, bet kad grasintų? Kai prieš penkerius metus pradėjo dirbti padėjėja, jis vis dar gaivelėjosi po žmonos netekties. Išskyrus kvėpavimą už jį, Dana padarė viską, kad padėtų išgyventi sielvartą. Visą laiką buvo Makso dešinioji ranka.

O jis taip atsidėkoja?

Danos kraujas kunkuliavo iš įsiūčio. Jeigu ilgiau čia liks, pasakys ką nors, dėl ko vėliau gailėsis.

– Grįžtu į savo kambarį. – Šiai akistatai ji išnaudojo visus savo išteklius, nes Maksas elgėsi kaip visiškas kvailys. Reikėjo iš naujo apgalvoti strategiją. Toliau taip tęstis negalėjo. Tik ne šitaip.

Dana pasisuko ant kulno ir žengė iš Makso apartamentų. Jai pavymui nuaidėjo panosėje sumurmėti keiksmai. Maksas liepė grįžti, tačiau ji nesustojo, bet patraukė ne į savo kambarį. Negalėjo. Ją apėmė uždarų patalpų baimė. Praėjusi liftą Dana nustraksėjo avariniais laiptais žemyn ir stipriai stumtelėjusi šonines viešbučio duris atsidūrė automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada dideliais žingsniais nuskubėjo… kur nors – pati nežinojo kur, tačiau šią akimirką visur atrodė geriau nei ten, kur liko tas siutą keliantis savanaudis niekšas.

– Dana, – už nugaros šūktelėjo Maksas. Nekreipdama dėmesio ji ėmė eiti sparčiau. – Dana. Palauk.

Ji girdėjo greitėjančius žingsnius, lyg Maksas būtų pasileidęs bėgti ristele, paskui ant alkūnės nusileidusi ranka ją sustabdė ir Maksas atsuko veidu į save.

– Suteik porą mėnesių. Leisk užbaigti Garbę. Tada pasikalbėsime.

– Maksai, nebėra apie ką kalbėtis. Ne kartą prašiau svarbesnių pareigų, bet jau tiek sykių girdėjau tavo atsisakymą, kad nustojau aušinti burną. Tiek laiko ir pinigų į filmų kūrėjos laipsnį investavau ne tam, kad tapčiau vyriausiąja prodiuserio padėjėja.

– Aš tave paaukštinsiu.

Ji loštelėjo galvą atgal ir piktai pažvelgė Maksui į akis. Kartais jis būdavo toks bukas, kad norėdavosi plaukus nuo galvos rautis.

– Viskas ne dėl pinigų ir net ne dėl projekto. Šia juosta tikiu visa širdimi ir noriu padėti ją užbaigti. Tačiau galimybė sukurti nepriklausomą filmą nedažnai pasitaiko. Savo draugės bendrovei esu reikalinga dabar. Ir tik todėl, kad netikėtai mirė jų prodiuseris. Atsakymo verčiu laukti jau tris savaites. Jeigu atmesiu pasiūlymą ar dar delsiu, jie ras kitą. Maksai, tu supranti biudžeto ir laiko apribojimus. Puikiai suvoki, kad turiu tuojau pat judintis.

Danai regėjosi, kad mato, kaip Makso galvoje vyksta skaičiavimai. Jo ranka nuo Danos alkūnės pakilo prie peties, o pro ilgus ir šiltus pirštus į kūną ėmė skverbtis kaitra, pradegindama palaidinės medžiagą ir liedamasi tiesiai į kaulus. Jam šis prisilietimas nebuvo juslinis. Kitaip nei jai. Šią neglamonę ji jautė giliai viduje.

Makso prisilietimai teikė palaimą ir kėlė neapykantą. Danai patiko jausti, kaip kūnas nuo menkiausios jo glamonės susijaudina, įsielektrina ir įsitempia, tačiau negalėjo pakęsti, kad nuo nereikšmingiausio Makso pirštų prisilietimo jos keliai – ir valia – virsta žele, o ji pati – žaisliuku šio vyro rankose.

Bet jis to nė nepastebėdavo.

Tad prie nuoskaudos prisidėjo ir įžeidimas.

– Dana, lik. Į Garbės kūrėjų sąrašą būsi įtraukta kaip prodiuserio pavaduotoja. O tai bus geriausia rekomendacija, kai nuspręsi kopti karjeros laiptais. Nors išėjimo palengvinti tikrai neketinu. Esi geriausia padėjėja, kokią kada nors turėjau.

Makso pagyra sušildė Danos širdį, tačiau jau kitą akimirką realybė perliejo tarsi šaltas dušas. Maksas kalbėjo apie jos darbą, o ne apie asmenybę. Visada matys ją tik kaip bendradarbę. O ji norėjo daugiau – gerokai daugiau. Vis dėlto dabar, jo pirštams švelniai masažuojant petį, Dana jautėsi pernelyg išsiblaškiusi, kad priimtų sprendimą.

Todėl nusipurtė Makso ranką.

– Pagalvosiu, sprendimą pranešiu prieš nusileidžiant Los Andžele.

– Rytoj su tavimi neskrisiu. Turiu likti čia dar savaitei, gal dviem ar trims. Atsakymo reikia dabar.

Apimta nevilties ir jausdamasi lyg įkalinta, Dana sunkiai tegalėjo kvėpuoti. Jeigu ji sutiks, žodžio laikysis. Skirtingai nuo daugumos Holivudo gyventojų, Danos žodis atstojo užstatą. Bet jeigu liks su juo… kaip sugebės jį pamiršti ir gyventi savo gyvenimą? O jeigu to neįstengs, kaip sukurs šeimą ir karjerą, dėl kurių ėjo iš proto?

Vyresnysis Danos brolis Džeimsas – jos idealas – baisiai nusiviltų dėl tokio sesers neryžtingumo.

– Abu puikiai žinome, kad prodiuserio pavaduotoja yra nieko nevertas titulas, tik malonė, suteikiama už vieną ar kitą paslaugą. Maksai, man reikia daugiau nei vien rekomendacijų. Man reikia įgūdžių. O tave aš pažįstu. Viską laikai savo rankose ir suteikęs titulą nė už ką neperleistum nė dalelės prodiuserio pareigų. Gal mano gyvenimo aprašymas ir atrodytų šiek tiek geriau, tačiau nieko naujo neišmokčiau.

Viršutinė Makso lūpa virptelėjo, ir Danos dėmesys nukrypo į jo burną – matė ją gausybėje sapnų. Rugsėjo vėjas pašiurpino jos odą ir pakedeno tankius Makso plaukus. Pajutusi poreikį nubraukti atgal tas tamsias žvilgančias sruogas, sugniaužė pirštus į kumštį.

– Galutinis terminas sparčiai artėja, tad sutikusi eiti šias pareigas dirbsi be atokvėpio, ir pažadu, kad titulas nebus vien tušti žodžiai. Naujų įgūdžių tikrai įgysi.

Ir dėl jų dar pasigailėsi, – tarsi bylojo iššūkį metantis jo tonas.

Dana jautė, kaip lengvai širdis linksta sutikti su Makso pasiūlymu, todėl pasiryžusi pasverti visus pliusus ir minusus mintyse žengė žingsnį atgal nuo pagundos. Kaip Maksas ir sakė, visi Hudson Pictures filmai turėjo įtakos antspaudą ir be išimties pasirodydavo kino salėse. Kitaip nei savarankiškų kino bendrovių juostos. Dana geriausiu atveju galėjo tikėtis pripažinimo Sundance ir Toronto filmų festivaliuose1, ir tik tada, jeigu filmas pelnytų didesnį populiarumą, jai galbūt nusišypsotų sėkmė. Tačiau savarankiškų kino bendrovių rinka itin maža. Reta imdavosi projekto, jeigu jame nedalyvaudavo žymi kino žvaigždė. O draugės filmas kaip tik toks ir buvo.

Menki ar nuliniai šansai prieš garantuotą sėkmę. Yra iš ko rinktis.

Susitelk į rezultatą, – mėgdavo kartoti brolis. Šiuo atveju rezultatas buvo galimybė pelnyti prodiuserio pavaduotojos statusą garsaus pilnametražio vaidybinio filmo, kuriuo ji nuoširdžiai tikėjo, kūrėjų sąraše ir rekomendaciją.

Dana pasiduodama atsiduso. Jai tebuvo dvidešimt aštuoneri. Svajonę apie šeimą, apie grįžimą į namus, kuriuose jos kas nors laukia, ir apie karjerą, kuria didžiuotųsi, teks atidėti keliems mėnesiams.

Nors vėliau tikriausiai dėl savo sprendimo gailėsis, tokios galimybės praleisti irgi negalėjo.

– Sutinku.

Penktadienio vakarą Dana stovėjo priešais Makso namą Malholando kelyje ir sudrėkusiame virpančiame delne maigė raktą, nežinodama, ar jį įkišti į metalinių durų su matiniu stiklu spyną.

Kvaila šitaip nervintis. Maksas namą įsigijo prieš ketverius metus, ir nuo tada Dana čia ne kartą lankėsi, bet niekada jam esant namie. Kai pats būdavo labai užsiėmęs biure, filmavimo aikštelėje ar išvykęs filmuoti natūralioje aplinkoje, jis nusiųsdavo Daną ko nors paimti ar ką nors nuvežti. Ji buvo čia kelis kartus ir per pastarąsias dvi su puse savaitės grįžusi iš Prancūzijos, kol Maksas vis dar darbavosi kitoje vandenyno pusėje. Tačiau šį vakarą viskas kitaip.

Atsirakinti duris ar paspausti skambutį? Maksas turėjo žinoti, kad ji čia. Liepęs mesti visus reikalus pats pasikvietė ją vos išlipęs iš lėktuvo, be to, negalėjo nepastebėti, kaip ji, sustojusi prie keliuko, surinko elektroninių vartų apsaugos kodą. Vartams pradėjus atsidarinėti, namie nuaidėdavo skambutis. Gal Maksas miega? O gal dirba? Kad ir kaip būtų, nenorėjo jo trukdyti. Todėl pridėjo prie spynos raktą.

Durys atsivėrė Danai nespėjus rakto įstumti į vidų, ir širdis suspurdėjo. Priešais stovėjo Maksas porą dienų neskusta barzda ir basomis kojomis, užsitempęs išblukusius mėlynus marškinėlius ir nudėvėtus, bet švarius džinsus. Taip apsirengusio Dana dar nebuvo mačiusi. Darbe jis vilkėdavo kostiumu, formalios aprangos reikalaudavo ir iš darbuotojų. Dabar, regėdama jį apsimiegojusį, ko gero, ką tik išlipusį iš lovos, Dana tenorėjo traukti jį atgal į sujauktus ir, tikėtina, dar šiltus patalus.

Liaukis.

Valios pastangomis žengusi iš draudžiamos teritorijos Dana įsižiūrėjo į pabalusį ir sukritusį veidą, susitaršiusius plaukus. Jo organizmas tikriausiai vis dar tebegyveno Prancūzijos laiku – atmetus devynias valandas, ten turėjo būti nakties vidurys. Kelis mėnesius praleidus Prancūzijoje jai pačiai prireikė kelių dienų, kol vėl prisitaikė prie čionykščio ritmo.

– Išsimušęs iš laiko?

– Jaučiuosi gerai. Užeik. Turime daug darbo.

Tipiškas vyras. Atsisako pripažinti silpnumą ir kvailai nepaiso fakto, kad reikia poilsio.

– Kaip suprantu, lėktuve nemiegojai, o grįžęs namo irgi neprigulei?

– Nebuvo kada. Tačiau kavos išgerčiau.

– Maksai, tu kavos negeri.

– Šį vakarą išgersiu.

– Tai paruošiu. – Danai kaipmat kilo noras sau įspirti. Rūpinimasis Maksu jau praeitis, tai nebėra jos darbas. Norėdama imtis naujų pareigų, privalo atsikratyti senųjų.

– Ačiū. – Jis pasuko į vidų ir nužingsniavo į virtuvę, palikdamas paskui save subtilų Versace Eau Fraîche odekolono aromato šleifą. Dana žinojo pavadinimą, nes kartą, kai Maksas pamiršo įsidėti odekolono į kelionę, turėjo nupirkti naujo – tas citrinų, kedrų ir žolių kvapas jai be galo patiko.

Ji nužvelgė iš nuovargio pakumpusius pečius. Susipratusi akimis vėl sekanti seniai pažįstamu keliu – nuo tiesios jo nugaros iki tvirtų sėdmenų, kurie apmauti džinsais atrodė be galo seksualiai, – staigiai nusuko akis į šalį, tvirčiau suspaudė portfelį ir mintyse save papurtė.

Laikas liautis seilėjusis. Jis tau nepriklauso. Niekada nepriklausys. Judėk į priekį.

Prikausčiusi žvilgsnį prie Makso sprando Dana nusekė paskui jį į liftą, o marmurinis dviejų aukštų prieškambaris aidu atkartojo žingsnius. Užsidarius lifto durims juodu atsidūrė plokštėmis išmuštoje erdvėje. Dana stebeilijo į skaičių skydelį, Maksas netikėtai atsirėmė į sieną – dar vienas įrodymas, kad pavargęs. Jis niekada nesiremdavo. Trykšte trykštanti energija neleisdavo suglebti.

– Maksai, kelias valandas pamiegojęs mąstytum kur kas aiškiau.

– Vėliau.

Durys atsivėrė į antrą aukštą. Kelių aukštų namas glaudėsi prie kalno šlaito. Jo išdėstymą Dana perprato jau anksčiau. Virtuvė, svetainė ir valgomasis – šiame aukšte. Darbo, demonstravimo ir poilsio kambariai – trečiame. Didžiulis miegamasis ir du mažesni – ketvirtame.

Į Makso miegamąjį ji buvo užsukusi kelis kartus, deja, tik darbo reikalais – sukrauti lagamino, paimti aplanko ar užmiršto delninio kompiuterio. Atsisėsti ant karališkos lovos nė karto neišdrįso, o juo labiau palįsti po patalais, kaip sapnuodavo save darant. Krauti Maksui lagaminą teko ne kartą, tad Dana žinojo, kad jis neturi pižamų. Gal miega nuogas, o gal su trumpikėmis?

Apie tai svarstyti tikrai nesveika.

Įžengusi į saulės apšviestą virtuvę Dana patraukė prie modernaus nerūdijančio plieno kavinuko ant juodo marmurinio stalo. Maksas pasakojo įsigijęs šį prietaisą neva dėl to, jog moterys, čia likdavusios nakvoti, niekaip negalėdavusios pabusti be kofeino. Danai nesinorėjo nė galvoti apie per jo gyvenimą perėjusį šviesiaplaukių anoreksikių paradą. Ar per jo lovą. Visos jos Danai nuolat primindavo, kad turėdama tamsius plaukus ir akis bei alyvų spalvos odą ji niekada nebus šio vyro trokštamas objektas.

– Kur kava? – paklausė ji.

– Šaldiklyje. – Maksas atsisėdo už stalo stikliniu paviršiumi, atsukęs nugarą į nepakartojamą miesto, tolimo vandenyno ir šildomo baseino su mineraliniais šaltiniais po langu vaizdą. Iš daugumos kambarių vėrėsi ta pati nuostabi panorama. Išvargęs jis parėmė galvą rankomis. Pro langą sklindanti vakarėjančios saulės šviesa gražiame jo veide išryškino kiekvieną nuovargio įspaustą raukšlelę.

Dana užgniaužė beužgimstančią užuojautą. Juk pats nusprendė nemiegoti. Retkarčiais Maksas jai primindavo dvimetį sūnėną, kuris pavargęs imdavo dar labiau siautėti, kad, neduok Dieve, liovęsis judėti neužmigtų.

– Filtrai?

Parodęs į tamsaus medžio spintelę virš kavinuko jis pasitrynė sprandą. Dana troško užeiti Maksui už nugaros ir padaryti šitai už jį – pirštais perbraukti per trumpus tamsius plaukus ir pamasažuoti šiltą kaklo odą. Tačiau neišdrįso. Būdama Makso padėjėja, atlikdavo nemažai asmeninių darbų, tačiau nieko šitaip asmeniško.

Išėmusi kavą, atidarė spintelę ir ištraukė popierinius filtrus. Netrukus orą pripildė energijos suteikiantis kavos aromatas. Net per kunkuliuojančio kavinuko skleidžiamą garsą Dana išgirdo, kaip sugurgėjo Makso skrandis.

– Maksai, ar valgei?

– Lėktuve.

Vargu ar jo alkį galėjo numalšinti net pirmos klasės maistas.

– Gal galiu ką nors paruošti?

Senų įpročių sunku atsisakyti. Kai Maksas atsigaus po kelionės, Dana juos vieną po kito išgyvendins. O dar geriau būtų perduoti pareigas naujam darbuotojui – jeigu pavyktų rasti aukštus Makso standartus atitinkantį žmogų, – tada nebereikėtų nerimauti. Nuo tokios minties Danos skrandis keistai dilgtelėjo. Ir ką ketina apkvailinti? Nerimauti dėl Makso niekada nesiliaus.

– Šaldytuve turėtų būti maisto, – sudundėjo jis žemu balsu be įprasto skambumo.

– Maksai, Jungtinėse Valstijose nebuvome ne vieną mėnesį. Gal jau pamiršai, kad atšaukiau aprūpinimo maistu ir gėrimais paslaugą? O kai išvykau iš Prancūzijos, nežinojai, kada parkeliausi. Kadangi apie savo grįžimą pranešei tik nusileidus lėktuvui, neturėjau laiko susisiekti su maisto ir gėrimų tiekėjais.

Dana atidarė Sub-Zero šaldytuvą, nors puikiai žinojo nerasianti pusgaminių, kuriuos kas dvi savaites užsakydavo Maksui į namus. Kaip ir tikėjosi, šaldytuve, be pagardų ir kelių butelių alaus, nieko nebuvo. Ant lentynų ir stalčiuose nieko valgomo. Jau kitą dieną po filmavimo komandos išvykimo į Prancūziją valymo bendrovė Danos prašymu pašalino visus gendančius produktus.

Rytoj iš pat ryto reikės pranešti maisto ir gėrimų tiekėjams ir kambarinei. Už pinigus, kurių Maksas turėjo apsčiai, galima gauti viską – net savaitgaliais.

– Tuojau pažiūrėsiu, ką galima paruošti. – Dana įkišo nosį į šaldiklį, bet rado tik pasenusių šokoladinių ledų ir iššveitė juos į šiukšlių dėžę, dar pakuotę maltinukų. Na, iš maltinukų jau galima šį tą sugalvoti. Iššniukštinėjusi spinteles aptiko dėželę stambiagrūdžių miltų spagečių ir stiklainį marinara padažo2.

Nors vakarienė toli gražu nebus gurmaniška, kaip pripratęs Maksas, šį kartą nieko geresnio pagaminti neišeis.

Dana surado didelį puodą spagečiams, mažesnį padažui ir vis nesiliovė spėlioti, kas visa tai galėjo supirkti. Viena iš moterų? Su namų šeimininkėmis Maksas paprastai nesusidėdavo. Jį traukė ilgakojės pretendentės į aktores, kurių žodyne ir dietoje neegzistavo žodis angliavandeniai. Tačiau klasikine aktorių parinkimo lova jis taip pat nesinaudojo – kiek galėjo spręsti iš to, ką matė savo akimis, permiegojimas su Maksu beveik visais atvejais reiškė, kad moteris su juo niekada nedirbs. Vis dėlto net tai jų neatbaidydavo rikiuotis prie šio vyro lovos.

Dana pakišo didįjį puodą po čiaupu ir atsuko vandenį.

– Kaip manai, ar turi viską, ko reikės montuojant filmą?

– Jeigu ko nors trūks, antrinė komanda pasirūpins detalėmis, kai sudarysiu išsamų sąrašą.

Antrinė komanda filmuodavo kadrus, kuriems pagrindinių aktorių nereikėdavo. Ji kurdavo pilies, gamtovaizdžio ar tolimų vaizdų scenas, kuriose mažiau kainuojantys dubleriai galėdavo pakeisti aktorius.

Panaudojant Makso montavimo sugebėjimus, spalvotą filtrų magiją ir kompiuterinę programinę įrangą tas siužetjuostes bus galima įterpti tarp stambiu planu nufilmuotų kadrų, ir niekas nė nenumanys, kad scenos filmuotos ne iš eilės, ne tą patį mėnesį ar netgi ne tame pačiame žemyne.

Danai neteko matyti, kaip dirba antrinė komanda, nes kaip ir šį kartą ją dažniausiai išsiųsdavo namo, kad atliktų susikaupusius darbus ir viską paruoštų Makso sugrįžimui. Tačiau ji be galo troško tai išvysti.

Maksas buvo prodiuseris, tad filmavimo vietoje atsirasdavo pirmas ir išvykdavo paskutinis. Tačiau filmuojant Garbę – kadangi jis ėjo dar ir montuotojo pareigas, o šeima norėjo, kad užtikrindamas kokybę filmo apdorojimu tiesiogiai rūpintųsi pats – jis pasišalino iš filmavimo vietos antrinei komandai dar nė nepasirodžius.

Dana negalėjo atsigėrėti Makso sugebėjimu surinkti filmo dėlionės detales taip, kad galutinis produktas atrodytų tarsi besiūlis paveikslas, ir jį stebėdama daug ko išmoko.

– Maksai, žinau, kad norėtum būti ten, iki bus nufilmuotas paskutinis kadras, bet dėl montavimo skubos privalai likti. Aš galėčiau keliauti į Prancūziją ir prižiūrėti, kaip dirba antrinė komanda.

– Tu reikalinga šičia. Kaip su garso efektais?

Dana jau išmoko sekti Makso minties šuolius, todėl greitai perrokiravusi mintis iš stiklainio supylė padažą į mažesnįjį puodelį.

– Jie pasirengę vykdyti visus tavo nurodymus. Patikrinau dekoracijas – atrodo tiksliai kaip pilies vidaus nuotraukos.

Daną nuolat stebindavo butaforijų meistro ir dekoracijų rengėjų sugebėjimai puikiai atkurti bet kokią vietą, naudojantis filmuota medžiaga, nuotraukomis ir matavimais. Jeigu vakar nebūtų tekę važiuoti į studiją per beprotišką Berbanko3