Читать книгу Viskas, ko jis norėjo - Emily McKay - Страница 2

– Jis tikrai to nepadarys, – pasakė Grifinas ir atrakinęs savo buto duris įleido Deltoną. – Keinų įmonės jam ne mažiau brangios nei kitiems. Jis niekada neleis valstybei išparduoti savo kompanijos dalimis.

– Jeigu būtų kalbėjęs kitas žmogus, pritarčiau tau. – Deltonas laukė, kol Grifinas įjungs šviesą ir jie galės eiti į svetainę. – Bet tėvas neapgaudinėja. Tu žinai.

Grifinui priklausė prabangus butas miesto centre, kur gyveno ir Deltonas. Kai Poršija paprašė skyrybų, Deltonas pardavė savo butą, kuris buvo dviem aukštais žemiau už Grifino. Pastatas buvo arti darbo, labai brangus, bet parduotas buvo nesugaišus nė dienos pas nekilnojamo turto agentą.

Grifino bute dominavo šviesi oda ir gelsvas chromas. Butas buvo brangus ir modernus, ir – kaip pasirodė Deltonui – per daug nejaukus. Iš kitos pusės, paties Deltono būstas buvo apstatytas taip, tarsi seniai niekas jame negyventų, todėl jis nelabai galėjo kritikuoti brolio namų.

Deltonas pasuko tiesiai į erdvę priešais televizorių. Grifinas mostelėjo į barą, įtaisytą kamputyje. Linktelėjimu parodė į butelių eilę.

– Ko norėsi?

Deltonas žvilgtelėjo į laikrodį.

– Dar net ne vidudienis.

– Teisingai. Bet po sensacingos tėvo žinios, manau, reikia išgerti.

– Puiku. – Nejaugi jis prieštaraus? Gal stiprus gėrimas sugrąžins žemę po kojomis, nes dabar atrodo, kad ji kažkur pradingo. – Išgersiu viskio.

Grifinas pavartė akis, tarsi norėtų Deltonui pasakyti, kad šis yra kvailys. Paskui ištraukė kelis butelius – nė viename nebuvo viskio – ir taškydamas supylė į kokteilių plaktuvą.

– Kaip manai, ar jis teisiškai galėtų taip pasielgti?

– Deja, manau, taip. – Deltonas ranka persibraukė plaukus. – Žinoma, motina gautų kitą turtą: namus, automobilius, pinigus. Bet visas Keinų kapitalas yra jo, ir jis gali daryti ką panorėjęs. Jis būtų padalytas po lygiai mums trims. O dabar niekas nežino, kaip bus.

– Suprantu, kad tu gali prarasti daugiausia. Ką ketini daryti?

Deltonas nusivilko švarką ir numetė jį ant sofos ranktūrio. Dūsaudamas atsisėdo ir pasitrynė veidą. Kadangi reikalai susiję su keistais tėvo kėslais, jis, be abejonės, gali prarasti daugiausia. Visą gyvenimą paaukojo, kad taptų puikiu Keinų įmonių kompanijos vadovu. Kiekvienas pasirinkimas, kuriuos darė nuo dešimties – nuo vaikiško laisvalaikio leidimo ir užsiėmimų po pamokų vidurinėje iki koledžo ir santuokos – buvo susiję su Keinų įmonėmis. Jis nepaleis visko dėl tėvo užgaidos.

– Viena galimybė yra laukti, kol šunsnukis numirs, ir paduoti į teismą.

Grifinas uždengė sidabrinį plaktuvą ir energingai ėmė sukinėti.

– Tuomet tėvo turtai bus areštuoti teismo kokį dešimtmetį ar panašiai. Neblogas bandymas.

Deltonas pasilenkė į priekį ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.

– Jeigu jis negulėtų mirties patale, aš jį už tai nugalabyčiau.

– Aš tau padėčiau, – sukikeno Grifinas ir įdėjo į stiklines ledukų, paskui supylė kokteilį. – Gerai, kad tu patinki tarybai. Jei tėvo kapitalas atiteks valstybei, visas jam priklausantis Keinų turtas vis tiek bus parduotas? Jis juk nesudaro valdančiosios daugumos. Taryba tikriausiai ir toliau klausys tavęs.

– O tau ir toliau priklausys tarptautinių reikalų viceprezidento pareigos.

Grifinas sukikeno.

– Taip. Būtų tobula.

Abu žinojo, kad Grifino darbas nėra sunkus, tokio jis niekur nerastų.

Grifinas papjaustė žalios citrinos: po vieną išspaudė į stiklinę, kitą įmetė į kokteilį.

– Žinoma, tu nebūsi beprotiškai turtingas, bet vis tiek liksi Keinų įmonių vadovu.

– Taip, toks scenarijus būtų pats geriausias. – Deltonas paėmė stiklinę, kurią jam atkišo brolis, ir įdėmiai pažvelgė į šviesiai žalią kokteilį. – Čia ne viskis.

– Dvejus metus maišiau kokteilius koledžo laikais. Manau, kad galiu tau pasiūlyti ką nors geresnio nei viskis. Plečiu tavo akiratį.

Deltonas dvejodamas paragavo. Neįtikėtinai geras skonis, ne toks saldus kaip Margarita, bet ganėtinai stiprus, kad apsvaigintų suaugusį vyrą, ypač tą, kuris šiandien gavo spyrį į užpakalį.

– Na, taip, taryba tikriausiai parems mane. – Iš patirties žinojo, kad apie geriausią planą galima tik pasvajoti. Realybė būna kitokia. – Bet greičiausiai bus taip, kad vienas iš konkurentų įsikibs mūsų kompanijos ir sieks ją užvaldyti. Šepardo kapitalo padėtis tam puikiai tinka. Tokiu atveju, aš greičiausiai būčiau atleistas, o Keinų įmonės išnarstytos po kaulelį.

Dabar žavi Grifino šypsena virto paniurusia tiesia lūpų linija. Jis kilstelėjo stiklinę ir karčiai tarė:

– Už mūsų mylintį tėvą.

Deltonas trinktelėjo į stalą ir išmaukė gerą gurkšnį gėrimo, bemaž tikėdamasis, kad gėrimas jį nudės. Jiedu su Grifinu niekada nebuvo labai artimi. Holisteris auklėjo juos kaip konkurentus. Net dabar, kai juos jungia bendras pasibjaurėjimas tėvo triukais, Holisteris verčia juos kasti vienas kitam duobę.

Alkoholis degino gerklę, ir pagaliau Deltonas garsiai paklausė:

– Ar bandysi ją surasti?

Grifino veidas susiraukė taip, kad atrodė, jog jis ketinąs spjauti kokteilį skersai per kambarį.

– Dieve, ne. Ko man reikia iš Keinų įmonių?

– Tik pasitikslinau. – Deltonui šovė mintis. – Yra viena galimybė, kurios neapsvarstėme. Kuperis gali surasti merginą.

Kuperis, be abejonės, yra lygties nežinomasis. Deltonui buvo septyneri, o Grifinui ketveri, kai Holisteris parsitempė į namus penkiametį Kuperį ir pristatė jį kaip savo sūnų. Jis leido vasaras kartu, kol mirė jo motina, jam einant aštuonioliktus metus. Kuperis su jais gyveno beveik dvejus metus ir pridarė visokių problemų, iki išvyko mokytis į koledžą. Jie nelabai sutarė.

Grifinas išmaukė likusį kokteilį.

– Kuperis kompaniją galėtų išdalyti lengva ranka, taip pat kaip Šepardo kapitalas.

Tikėtina, kad tai tiesa… Deltonas spoksojo į neaiškias žalsvo gėrimo drumzles. Jeigu Kuperis suras paveldėtoją, Keinų įmonės nepriklausys Deltonui – taip, kaip turėtų būti.

Grifinas išvarvino iš plaktuvo paskutinius kokteilio lašus į abiejų taures.

– Na, ir kaip tu ketini surasti paslaptingąją mūsų seserį?

– Dienos klausimėlis, tiesa? – Holisteris visą gyvenimą buvo neištikimas, net ir santuokoje. – Sunkiausia ne surasti motiną, bet sumažinti variantus.

Grifinas susijuokė.

– Jis miegojo su visomis pasitaikiusiomis.

– Būtent. Jeigu mąstysime šia kryptimi, tai motinų sąrašas turėtų būti… – Deltonas papurtė galvą, nenorėjo net galvoti, su kiek moterų permiegojo jo tėvas.

Holisteris turėjo mažiausiai vieną ilgalaikę meilužę, kai Deltonas buvo dar vaikas, bet jis manė, kad Šarlenė buvo tik ledkalnio gabalėlis.

Grifinas taip pat turėtų prisiminti.

– Ji gali būti iš bet kur. Bet kuri moteris, iš bet kurio baro, bet kurios valstijos.

– Arba iš bet kurios šalies užsienyje.

Kuperis užaugo Veile, bet pagal Deltono skaičiavimus, kurie jam labai rūpėjo, kai jis tebuvo septynerių, jis apskaičiavo, kad tėvas negalėjo lankytis netoli Kolorado tuo metu. Jis slidinėjo Šveicarijoje. Kadangi Kuperio motina buvo olimpinio lygio slidininkė, Deltonas nusprendė, kad jie ten ir susitiko.

Garsiai galvodamas Deltonas pasakė:

– Net jeigu apsiribotume laiką, neįmanoma būtų atrasti visas moteris, su kuriomis jis miegojo.

– Matei pašto antspaudą ant voko? – paklausė Grifinas.

– Taip. Atgalinio adreso nėra, antspauduota vietiniame pašto skyriuje. Protingas sprendimas, juk ji nenori būti surasta. Gali būti, kad ji gyvena už kampo. O gal ji iš Toronto ir sumokėjo kažkam, kad vietoj jos išsiųstų laišką.

Deltonas pateliūskavo gėrimo likučius ir apmąstė keblią padėtį.

– Ne, klausimas yra ne su kuo jis permiegojo. Klausimas, kuri iš tų moterų jo taip nekentė, kad šitaip pasielgė?

Grifinas apsimetė mąstąs, po to gūžtelėjo pečiais.

– Manyčiau, kad visos.

Deltonas papurtė galvą.

– Ne. Sakyk, ką nori, bet tėvas buvo žavus velnio išpera. Vadinasi, reikia atmesti vienos nakties nuotykius ir nerūpestingus susižavėjimus. Kažkuri turi jį pažinoti, kad šitaip nekęstų.

Deltonas atsistojo ir pasiėmė švarką.

Grifinas kilstelėjo antakius.

– Kaip suprantu, turi įkvėpimo.

– Panašiai. Jeigu yra moteris, kuri labai nekenčia tėvo, tai yra ir kita, kuri turėtų apie tai žinoti. Ponia Fortin.

– Buvusi namų šeimininkė?

– Teisingai. Ji žinojo viską, kas vyksta tuose namuose. Ir galės papasakoti viską, ko man reikia.

– Prieš penkerius metus ji išėjo į pensiją, – priminė Grifinas. – Esi įsitikinęs, kad ją rasi? Gal ji keliauja po šalį su nameliu ant ratų?

– Tikrai nesijaudinu, kad jos nerasiu. – Deltonas išgėrė likučius. – Ji ne iš tų, kurios keliauja, mėgdavo painiotis po kojomis net tada, kai buvome vaikai. Esu tikras, kad ji tebegyvena Hiustone.

– Ei, žinai, kas padėtų ją rasti? – paklausė Grifinas.

– Mūsų motina, – atrodė, kad Deltonui aišku.

– Žinoma, galbūt. Bet aš pagalvojau apie Leinę.

Deltonas atsisuko ir įsmeigė akis į jaunesnį brolį, žiūrėjo į jį abejingu veidu, nors širdis ir suspurdėjo išgirdus jos vardą.

– Prisimeni Leinę, ponios Fortin anūkę. Kurį laiką gyveno kartu, kai mokėmės vidurinėje.

– Taip. Prisimenu ją.

– Prieš porą metų ji sugrįžo į miestą. Buvau ją sutikęs Tisdeilo labdaros renginyje. Žinojai, kad dabar ji ten dirba mokytoja?

– Nežinojau.

– Taip. Keista, m? Neįsivaizduoju, kad toks degtukas kaip Leinė galėtų mokyti pirmokėlius katalikų mokykloje.

– Spėju, pasikeitė.

Jis ir vėl bandė išeiti, bet nespėjus pasiekti durų Grifinas pridūrė:

– Nustebau, kad tu nežinai, jog ji ten mokytojauja. Ar nepriklausai tarybai?

– Žinoma, bet ten tik pareigų vardas, kadangi mes daug aukojame tai mokyklai. – Deltonas iš kišenės išsitraukė telefoną ir žvilgtelėjo į jį, lyg būtų ką tik gavęs žinutę. Paskui šiek tiek pasukiojo telefoną, tarsi rodydamas, kad turi eiti sutvarkyti reikalą. – Pasimatysime vėliau?

Šįkart nepaliko Grifinui laiko atsakyti, pasinaudojo akimirka ir išskubėjo prie lifto.

Galėjo sugrįžti į darbą – žinoma, kad turėjo daug ką padaryti – bet vietoj to sugrįžo namo, kad galėtų pradėti ieškoti Matildos Fortin. Protas ir jaudulys pilve kuždėjo, kad tai bus pirmasis svarbus žingsnis ieškant paslaptingosios paveldėtojos.

Bet pirmąkart po ilgo laiko, o gal net pirmąkart gyvenime, jis suabejojo. Ar jam reikia surasti ponią Fortin dėl to, kad nuvestų jį prie įpėdinės, ar dėl to, kad priartėtų prie Leinės?

Jis, be abejo, žino, kur yra Leinė: na, bent jau žino, kur ji dirba. Kol kas dar nenuėjo taip toli, kad ieškotų jos namų adreso. O tai daug ką pasako.

Pasako, kad jis melavo Grifinui. Deltonas ne tik žinojo, kad Leinė kreipėsi dėl darbo Tisdeile, bet ir pasirūpino, kad jį gautų. Tuo metu tikino save, kad pasielgė taip dėl to, kad Leinė yra sena šeimos draugė. Žinoma, tada jis buvo vedęs Poršiją. Bet kokios svajonės apie Leinę buvo tolimos jaunystės blykstelėjimai.

Bet dabar, praėjus beveik metams po skyrybų, kai ateitis buvo pastatyta ant kortos, jis stebėjosi savimi. Nebuvo pratęs savęs klausinėti. Bet ir meluoti taip pat. Kokia yra tiesa: jis ieško paslaptingos įpėdinės ar Leinės?

***

Trečią valandą po pietų Leinė Fortin stovėjo priešais Tisdeilo pradinę mokyklą ir keikė karštą saulę, tėvus, kurie vėlavo pasiimti vaikus, Deltoną Keiną ir kinų suktinukus, kurie įvynioti į popierių su sentencija.

Ant suktinuko, kurį ji praėjusį vakarą užsisakė išsinešti, buvo parašyta „Pokyčiai laukia ateityje“.

Šiandien ji gavo žinutę iš mokyklos sekretorės, jog po pamokų su ja pasikalbėti atvyks Deltonas Keinas.

Pirmoji tikra sėkmė, kurios sulaukė per visą gyvenimą, ir nepranašaujanti nieko gero. Kodėl negalėjo būti parašyta Deltonas Keinas ketina paskambinti arba Pokyčiai laukia ateityje, rytoj bus didi diena, reikia avėti pribloškiamus aukštakulnius ir Betsi Džonson suknutę, kurią pirkai iš e-Bay. Ir Spanx apatinius“.

Žinoma, ji niekada nedėvi Spanx arba aukštakulnių darbe. Jeigu likimas būtų parodęs tiesiai į Keiną, ji tikriausiai būtų užsisakiusi skrydį į… Ak, tarkime, Taitį ir būtų apkeliavusi jau pusę pasaulio.

Bet dabar ji yra čia, laukia, kol tėvai pasiims vaikus, prakaituoja svilinančioje spalio saulėje su senovišku sarafanu, kurį rado pigių drabužių parduotuvėje, su kojinėmis ir sportiniais bateliais. Apsirėdžiusi kaip kopūstuose rastas vaikas.

Iš tikrųjų jai nerūpėjo, kaip ji apsirengusi, bet labiau nerimavo dėl to, ką jis pamanys apie jos išvaizdą. Privalo padaryti gerą įspūdį.

Yra tik viena priežastis, dėl kurios pats turtingiausias ir galingiausias vyras Hiustone atvyksta su ja pasimatyti. Jis tikriausiai žino, kad jos senelė pavogė iš Keinų beveik milijoną dolerių.

Pinigus, apie kuriuos Leinė nieko nežinojo, kol prieš metus jai apie tai pranešė advokatas.

Nuo tada, kai sužinojo apie senelės turtus, Leinę kankina kaltė. Negali būti, kad senelė tuos pinigus uždirbo sąžiningai. Baigusi vidurinę, Leinė žinojo, kiek pinigų apytikriai ji turėjo. Joks taupumas ar protingos investicijos negalėtų per dešimtmetį varganų santaupų paversti milijonu.

Tikriausiai senelė pavogė tuos pinigus iš Keinų.

Leinė nelabai galėjo kreiptis į specialistus. Nepanašu, kad jie būtų persekioję senyvą moterį, sergančią Alzhaimerio liga, bet jeigu būtų nutikę atvirkščiai? Leinė negalėjo rizikuoti. Jokiu būdu negalėjo kreiptis į Keinus ir išsiaiškinti. Holisteris keršijo priešams be gailesčio, Kara buvo truputį geresnė. Kiekvieną kartą prisimindama problemą, ji įsivaizdavo, kaip senelė, surakinta antrankiais, pasodinama į kalėjimą.

Ir grąžinti tų pinigų negalėjo. Tai buvo negrąžinama nuosavybė, kurią jai patikėjo senelė. Pinigai, kuriuos Leinė turėjo mokėti už senelės priežiūrą globos namuose. Negalėjo jų liesti. Tokie buvo advokato įgaliojimai. Todėl jautėsi pakliuvusi į spąstus: žinojo apie negerus dalykus, kurių negalėjo pataisyti ir paversti gerais. Ji išsigando, kad Deltonas Keinas galėjo atkasti tiesą.

Jis arba patrauks baudžiamojon atsakomybėn negalinčią apsiginti aštuoniasdešimt trejų sulaukusią senelę, arba privers ją grąžinti pinigus.

Nė viena galimybė neatrodo priimtina, todėl Leinė turi labai gerai apgalvoti, kaip sužaisti.

Į bet kurį iš Keinų – ypatingai į Deltoną – reagavo demonstruodama drąsą arba pasipiktinimą. Prieš dešimt metų, kai paskutinį kartą matė Deltoną, ji buvo visai kitokia. Mergina su itin iššaukiančiais drabužiais, privertusi jį iškviesti policiją ir užgaulioti bei išplūsti, kol policininkai tempė ją į kalėjimą. Bet dabar ji jau ne maištininkė ir ne akiplėša.

Dešimtmetis išmokė santūrumo ir susilaikymo. Dėl Dievo, juk ji yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir neblogai, kad atrodo kaip vaikas kopūstuose, maloni, miela ir nuolaidi.

Nespėjo visko apgalvoti, kai blizgantis baltas sedanas pasirodė iš už Švyturio gatvės kampo ir pasuko prie mokyklos. Negalėjo pasakyti iš kur, bet žinojo, kad automobilį vairuoja Deltonas. Turbūt dėl to, kad žinojo visus automobilius, kuriuos vairavo vaikų tėvai.

Baltas automobilis sustojo vienoje iš svečiams skirtų vietų ir, be abejo, iš jo išlipo Deltonas. Akimirksniu jį pažino, nors paskutinįkart matė seniau nei prieš dešimtmetį, kai ji išsikėlė iš senelės namų, vos sulaukusi aštuoniolikos. Šiandien jis dėvėjo gelsvas kelnes ir baltus medvilninius marškinėlius. Netrukus jis stabtelėjo ir nusiėmė akinius nuo saulės. Neaišku, ar ją atpažino. Leinė pamojavo, ir jis patraukė prie jos.

Šalia jos stovinti Elė, paskutinioji iš vaikų būrio, pasimuistė.

– Panele Fortin, jūs spaudžiate man ranką.

– A? – Leinė pažvelgė į mergaitę. – Ak, atsiprašau. – Ji atleido kumštį ir paglostė Elės rankytę.

Elė susiraukė ir linktelėjo į stovėjimo aikštelės pusę.

– Kas tas nepažįstamas vyras? Jis jums mojavo. Mes turime informuoti direktorių Šipį.

– Ne! – Jėzau, tik to jai ir tereikia. Pagaliau, pagaliau! Pasirodė Elės mamos Buick‘as ir sustojo priešais mokyklą. – Jis… senas mano draugas.

Melagis melavo, per tiltą važiavo.

– Kitą kartą, gerai? – sumurmėjo Leinė, kai nuvedė mergaitę mamai.

Bent vieną kartą ji nori susitikti su Deltonu Keinu tinkamai pasiruošusi. Bet vietoj to sutinka jį susiraukšlėjusiomis kojinėmis.

Ir su kvailais, nors ir patogiais sportiniais bateliais.

***

Nors labai ilgai jos nematė, Deltonas akimirksniu atpažino Leinę Fortin. Su niekuo negalėjo supainioti ant pečių krintančių tamsių plaukų. Ir ji vis dar taip pat seksualiai judėjo – su mokytojos drabužiais tokia eisena turėtų atrodyti keistai, bet neatrodė. Jos oda tebebuvo balta, o šypsena tokia pat plati.

Ji buvo su gėlėtu sarafanu, kuris siekė blauzdas ir plevėsavo jai einant. Šalia jos stoviniavo keli vaikai.

Sekundę, kai pamatė ją ten stovinčią, sustojo it įkaltas. Pajuto, kaip perliejo geidulio žaibas. Leinė buvo iš tų merginų, kurios prašokusios paauglystės sunkumus iš mergaičių iškart virsta sekso deivėmis, o toks vaidmuo jai patiko, nes erzino griežtą senelę ir jo tėvus. Ir jį patį erzino, nors jis stengėsi to neparodyti. Ji dar labiau spindėjo, o seksualumas tapo subtilesnis ir patrauklesnis.

Iki šios akimirkos Deltonas svarstė, ar padėjo jai, pagelbėdamas gauti šitą darbą. Jam buvo įdomu, ar Leinei pavyko sutramdyti maištingą būdą, kad galėtų mokyti pirmaklasius prabangioje, konservatyvioje privačioje mokykloje. Toji Leinė, kurią jis pažinojo paauglystėje, niekino turtuolius ir neapkentė veidmainių. O dabar ji moko jų vaikus.

Dabar žiūrėdamas į ją mąstė, kad niekada nebūtų pagalvojęs, kad laisvai krintantis sarafanas gali užmaskuoti įžūlią prigimtį – Leinė pasilenkė ir kalbėjosi su mergaite. Staiga jos sarafano petnešėlė nuslinko ir atidengė ant peties esančią tatuiruotę. Taip jau geriau.

Ji pažvelgė į jį ir jos lūpos persikreipė nuo nepasitikėjimo. Na, bent vienas dalykas nepasikeitė. Ji vis dar jo nekenčia. Jis negali jos kaltinti po to, kaip su ja elgėsi.

Leinė kažką pasakė mergaitei ir patapšnojo jos delniuką. Deltonui ji pasirodė moteriška ir grakšti, bet, žinoma, jokio rafinuotumo ar elegancijos. Tada jis kažkodėl prisiminė buvusią žmoną. Poršijos jokiu būdu nepamatytum su besiplaikstančia gėlėta suknele.. ir tais sportiniais batukais, kuriuos avi Leinė. Juodu aštuonerius metus gyveno santuokoje ir jis iki šiol nežino, ar ji kada nors turėjo sportinius batelius. Poršijos niekas nepamatytų stovinčios prie mokyklos ir laikančios už rankos mergaitę.

Bet kai Leinė įsodino mergytę į Buick‘ą ir atsisuko į jį, Deltonas nustebo, kad lygina Poršiją su ja. Moterys yra visiškai skirtingos. Su Poršija juos siejo intymumas ir jausmai, o su Leine… Buvo sunku apibūdinti santykius su Leine. Ir jau ne pirmą kartą klausia savęs, ką čia veikia.