Читать книгу Viskas, kas jam priklauso - Emily McKay - Страница 2

Po dvylikos metų

Poršija Kalahan troško numirti po neseniai patirto pažeminimo.

Ją nuo mirties sulaikė tik vienas dalykas. Jeigu numirtų per Vaikų vilties fondo kasmet rengiamas iškilmes, tylusis labdaros aukcionas patirtų nesėkmę. Visi tik ir pliauškia, kad Selestė Kalahan velniškai išplūdo savo dukrą, tad niekas neišdrįs trinktelėti aukciono kūjeliu.

Taigi dabar Poršija stovėjo Kimbalo viešbučio pokylių salės vestibiulyje ir leido motinai išsirėkti.

– Tikrai, Poršija! Apie ką tu galvojai? – džeržgiantis Selestės balsas dar labiau gadino ir taip pakrikusius Poršijos nervus.

Šioji iškvėpė ir atsiduso, neturėjo jokių logiškų paaiškinimų. Galvojau apie vaikus. Stengiausi pasielgti teisingai. Bet vietoj to pasakė tai, ką norėjo išgirsti motina:

– Tikriausiai negalvojau.

Tai taip pat yra tiesa. Prieš tris mėnesius, kai Vaikų vilties fondo vardu lankėsi centrinio Hiustono vidurinėje mokykloje, negalvojo, kaip į jos apsilankymą pažiūrės Hiustono visuomenė. Ji galvojo apie bendravimą su mokiniais, svarstė, kaip padrąsinti juos svajoti apie gyvenimą, vertą daugiau nei darbas už minimalų atlyginimą. Ji galvojo apie juos ir ko jiems reikia. Tą dieną nebuvo nė vieno žmogaus iš fondo. Poršija niekada nemanė, kad mokytojas nufotografuos tą apsilankymą ir nuotraukas atsiųs į fondą ar kad bent viena iš tų nuotraukų pateks į fotomontažą, kuris šįvakar bus rodomas per kasmetines iškilmes. Ir jai niekada neatrodė, kad Hiustono aukštuomenės narius gali įžeisti nuotraukos, kuriose matyti, kaip ji su nusikalstamai gaujai priklausiusiais vaikais linksmai žaidžia krepšinį.

– Taip, Poršija. Tu tikrai nemąstei. Ta nuotrauka… – Selestė atsiduso.

Viešpatie, kaip Poršija nekenčia to garso. Kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti ir ką aš padariau, kad nusipelniau to susiliejo į vieną nusivylimo atodūsį.

– Ne viskas taip blogai, – Poršija mėgino paaiškinti. Kalbėjo tyliai, gerai žinojo, kad jos ne vienos. Žinoma, motina išsitempė ją į vieną iš viešbučio vestibiulių, bet aplinkui su gėrimų ir užkandžių padėklais sukinėjosi iškilmių padavėjai. Keli iš jų net sulėtino žingsnį, įtemptai klausėsi, dėl ko jos pykstasi.

– Būtų blogai, jei kalta būtų tik nuotrauka, – atsakė Selestė. – Bet kai Lanė pastojo, visų akys nukreiptos į tave, visi stebi, kaip tu…

– Lanė pastojo? – pertraukė Poršija. Ji pajuto šleikštulį, riešuto dydžio įdaryti užkandžiai virto akmenimis. – Lanė laukiasi?

Lanė yra dabartinė Poršijos buvusio vyro žmona.

Poršija nelaikė akmens užantyje Lanės atžvilgiu. Taip pat neturėjo nieko ir prieš Deltoną.

Ji jautėsi sujaudinta, kad jie pamilo vienas kitą ir buvo nepaprastai laimingi. Poršija tikrai taip jautėsi. Ar bent jau stengėsi. Bet būtų lengviau, jei jos gyvenimas nebūtų šitaip sustojęs.

O kaip Lanė pastojo? Poršija su Deltonu ne vienus metus kovojo su nevaisingumu. Bet Deltonui, matyt, reikėjo linksmos naujos žmonos.

Poršija prispaudė delną prie pilvo, norėjo, kad maistas liktų ten, kur buvęs.

– Lanė laukiasi, – kvailai pakartojo ji.

– Taip, žinoma, kad laukiasi. Jie dar nepaskelbė viešai, bet visi pastebėjo jos pilvuką. Poršija, pasakyk atvirai, kaip tu nepastebi tokių dalykų? Visas Hiustonas pastebėjo, o tu esi tokia laiminga, kad nepastebi?

– Aš tik ne…

– Na, tau vertėtų labiau susirūpinti, kai apie tave ima sklisti paskalos. Ir, dėl Dievo meilės, pasistenk visam Hiustonui nerodyti nuotraukų su savo amžiaus vidurio krizės įrodymais.

– Čia ne amžiaus vidurio krizė!

Selestės akys prisipildė pykčio.

– Nuotraukoje tu esi su penkiais gaujos nariais, vienas iš jų spokso tau po suknele, o kito ranka gerokai per arti tavęs.

– Jis blokavo. Jis manęs net nepalietė! – ar ta nuotrauka ir kitiems pasirodė tokia pat nepadori? – Mama, ten tik nuotrauka. Ten yra penkiasdešimt nuotraukų, įrodančių, kad fondas daro nuostabius dalykus. Vienas iš jų yra tas, kad jam priklausau aš. Nieko ten baisaus…

– Labai baisu, – nukirto Selestė. – Tai, ką tu galvoji, tik parodo, kad esi naivi. Tokia moteris kaip tu…

– Tokia kaip aš? Ką tai galėtų reikšti?

– Moters padėtis visuomenėje pasikeičia, kai ji išsiskiria. Tu pastebėjai šį faktą ne tik savo, bet ir Karos gyvenime. Dėkui Dievui, tau sekasi geriau nei jai. Kol kas.

– Teisingai, – niūriai ištarė Poršija, – Kara.

Po skyrybų su Deltonu Poršija su anyta liko draugėmis. Kara Kein – ne pats šilčiausias žmogus, bet su ja vis tiek lengviau susikalbėti nei su savo pačios motina. Karai dabar reikia bet kokio draugo. Skyrybos su Holisteriu Keinu paliko ją visuomenės užribyje.

– Žinai, kiek žmonių kikena išvydę tą nuotrauką? – reikliu balsu paklausė Selestė.

– Niekam daugiau, tik tau vienai rūpi ta nuotrauka!

Selestė priėjo arčiau.

– Taip ir sukasi pasaulis. Nebūk naivi.

– Noras padėti vaikams nesusijęs su naivumu.

– Puiku. Jeigu tu nori padėti vaikams, aš galiu paprašyti Dedės, kad ką nors sugalvotų.

– Nenoriu, kad tėčio atstovė spaudai surengtų man fotosesiją.

– Gerai. Jeigu nenori mano pagalbos, rūpinkis pati. Siūk lėlytes su vaikais, sergančiais vėžiu, bet, gink Dieve, laikykis atokiai nuo varguolių, nes…

Bet Selestė negalėjo pabaigti sakinio, nes kaip tik tada viena iš padavėjų pro šalį ėjo su šampano padėklu ir lyg užkliuvusi už kilimo raukšlės kluptelėjo, o gintarinis gėrimas kliūstelėjo ant Selestės suknelės rankovės.

Moteris loštelėjo atgal ir pasipiktinusi aiktelėjo.

Padavėja vėl susvirduliavo ir vos spėjo pasitraukti Selestei iš kelio. Moteris pyktelėjo:

– Kaip tu, nevėkšla…

– Mama, nieko tokio, – Poršija sugriebė motiną už rankos, padarė tai instinktyviai, bijojo, kad motina trinktelės merginai.

Selestė akimoju išsivadavo, jos lūpos virpėjo iš pykčio.

– Kam aš tave pasamdžiau!

– Leisk, aš viską sutvarkysiu, mama, – Poršija neramiai nužvelgė salę. Aplinkui buvo tuščia, stovėjo tik ši vienintelė padavėja. – Eik į tualetą ir nusiplauk. Šampanas nepalieka dėmių. Viskas bus gerai.

Selestė spigino į padavėją, kuri atkraginusi galvą stovėjo įsmeigusi akis į Selestę.

Poršija palydėjo motiną prie durų, vedančių į pokylių salę.

– Aš viską sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su merginos vadovu.

– Ta nevėkšla kalė negali dirbti tokio darbo, – pareiškė Selestė ir puolė valytis suknelę.

Poršija sugrįžo prie padavėjos, nustebo išvydusi, kad ji tebestovi toje pačioje vietoje. Merginai buvo apie dvidešimt. Plaukai nudažyti tamsia kaštonine spalva, iš vienos pusės nukirpti trumpai, iš kitos – palikti ilgi. Ji buvo per daug pasidažiusi, nosyje turėjo įsivėrusi auskarą. Ir karingai spigino į Poršiją.

– Beje, mano vardas Džindžer. Jeigu eisi skųsti bosui.

Poršija iškėlė delną, rodydama taikos ženklą.

– Paklausyk, neketinu prašyti, kad tave atleistų, bet gal gali šįvakar laikytis kuo toliau nuo Selestės.

Džindžer sumirkčiojo iš nuostabos.

– Neketini?

– Ne. Juk tai įvyko netyčia.

– Taip. Netyčia, – merginos balsas skambėjo naiviai, bet kai ji pasuko prie salės durų, jos veide plykstelėjo kvaila šypsenėlė, kuri Poršijai atrodė pažįstama. – Ačiū.

– Palauk sekundėlę… – bet durys atsilapojo ir du padavėjai pasuko salės link, praėjo pro jas. Poršija pagavo Džindžer ranką ir truktelėjo merginą į šoną, kur jiedvi niekam netrukdė. – Tu tyčia taip padarei?

– Išpyliau taurę tavo motinai ant suknelės? Kodėl turėčiau tai daryti? – Džindžer ir vėl vyptelėjo, Poršija vėl pajuto pažįstamą jausmą. Tarsi turėtų pažinoti šią merginą.

– Nežinau, – pripažino Poršija. Ji lyg nieko nematydama žvelgė į padėklą su šampano taurėmis. – Bet man atrodo, kad sunku išpilti vieną taurę ir nepajudinti visų kitų.

– Ketini mane atleisti ar ne?

Poršija atsiduso.

– Kodėl tu tai padarei?

– Ką? Išpyliau taurę ant motinos, kuri viešai įžeidinėjo savo dukrą? Negaliu suprasti kodėl, – Džindžer pasisuko, ketino eiti, bet stabtelėjo ir atsigręžė prieš paimdama už durų rankenos. – Klausyk, tai ne mano reikalas, bet tu neturėtumei su tuo taikstytis. Šeimos nariai turi gražiau elgtis vieni su kitais.

– Taip. Turėtų, – Poršija seniai neturėjo vilties, kad motina elgsis kitaip. Ji nesuprato kodėl, bet juto, kad turi pateisinti savo motiną. – Žinau, kad mano motina gali elgtis kaip kalė. Neketinu apsimetinėti, kad ji nuoširdžiai mane domina. Bet kai kalbama apie tokius dalykus, dažniausiai ji būna teisi. O aš ne. Jeigu ji mano, kad žmonės klaidingai supras mano nuotraukas, galiu lažintis, kad taip ir bus.

– Kokia painiava, – Džindžer papurtė galvą. – Ir tau tai nerūpi?

– Rūpi, bet tokiame pasaulyje aš ir gyvenu.

– Nėra skirtumo, kokiame pasaulyje tu gyveni. Šeima turi tave palaikyti. Nesvarbu kaip, – Džindžer paniuro. – Pasaulis, kuriame tu gyveni, užknisa.

Nuožmus Džindžer žvilgsnis akimirką pribloškė Poršiją. Ji įdėmiai nužvelgė merginą. Jai ir vėl atrodė, kad mergina yra jai artima.

– Ar mes buvome susitikusios anksčiau? – netikėtai pasiteiravo Poršija.

Džindžer žengė atatupsta, netikėtas judesys suvirpino ant padėklo išrikiuotas šampano taures.

– Ne. Kur mes galėjome susitikti?

Poršija nespėjo išgauti daugiau informacijos, nes padavėja apsisuko ir spruko pro duris.

Dabar ji buvo įsitikinusi, kad jiedvi buvo susitikusios anksčiau. Merginos šypsena išdavė. Ir akių žvilgsnis.

Akys.

Poršija sulaikė kvėpavimą ir staiga prisiminė.

Šitos jaunos merginos, šitos padavėjos, kurią ji atsitiktinai sutiko, akys lygiai tokios pat spalvos kaip Deltono Keino. Dabar, kai ji prisiminė akis, visi kiti Džindžer bruožai, regis, tapo lengvai atpažįstami. Tas nuožmumas paveldėtas iš Grifino Keino. Sarkastiška šypsenėlė – tokia pat kaip Kuperio. Džindžer yra beveik tobulas trijų brolių junginys. Taip, kiek subtilesnė ir moteriškesnė, bet ji galėtų būti jų sesuo.

Poršijos išvadas būtų galima atmesti, bet yra vienas lemiamas faktas. Deltonas, Grifinas ir Kuperis turi pusiau seserį. Jie visi žino, kad ji yra, tačiau niekas nežino, kas ji ir kur gyvena. Nors atrodo neįtikėtina ir neįmanoma, bet gal Poršija rado dingusią Keinų palikuonę?

Visą likusį vakarą Poršija žvalgėsi Džindžer. Nuolat stebėjo minią, akimis ieškodama padavėjos su kaštono spalvos plaukais ir auskaru nosyje, bet atrodė, kad ji prasmego skradžiai.

Kai vėlyvą naktį Poršija važiavo į savo mažus namučius, ji vis dar buvo pasiryžusi surasti tą padavėją. Ji nesijautė apnikta minties rasti merginą, bet taip ji bent jau negalvojo apie paskalas, kurios sklandė aplinkui.

Kodėl žmonės mielai pliurpia apie ją tik todėl, kad jos buvęs vyras greitai taps tėvu? Ar dėl to, kad kažkas nufotografavo ją žaidžiančią krepšinį su asocialiais paaugliais? Kiti žmonės elgiasi išties netinkamai, bet niekam, regis, tai nerūpi.

Toks pat negailestingumas skandino ir Karą Kein. Holisteris Keinas, buvęs Poršijos šešuras, turėjo nesuskaičiuojamą daugybę meilės romanų. Karai pavyko viską ištverti iškelta galva. Kai ji su juo išsiskyrė, žmonės ją plakė liežuviais.

Žinoma, Holisteris ir Kara brangiai sumokėjo už jo meilės ryšius. Praėjusiais metais, kai Holisterio sveikata pablogėjo, jis nuo vienos buvusios savo meilužės gavo laišką. Moteris sužinojo, kad jis guli mirties patale, ir nusprendė pakankinti žinia apie dukterį, kurios jis niekada nepažino.

Nesvarbu, kas rašė laišką, tas žmogus žinojo, kad Holisteris yra šunsnukis, mokantis manipuliuoti. Laiško autorė neabejojo, kad jis eis iš proto sužinojęs, jog turi dukterį, kurios niekada nesutiks ir negalės valdyti. Gavęs laišką Holisteris prie savo lovos pasikvietė tris sūnus: Deltoną ir Grifiną – teisėtus sūnus, ir Kuperį, nesantuokinį savo sūnų. Tėvas pareikalavo rasti dukterį ir sugrąžinti į šeimą. Ją radusysis taptų vieninteliu paveldėtoju. Jeigu dukters niekas neras iki Holisterio mirties, jis visą savo turtą atiduos valstybei.

Užduotis, kurią tėvas užkorė savo sūnums, suskaldė šeimą. Ir sugriovė jo paties santuoką. Dabar, prabėgus vieniems metams, dingusi dukra vis dar neatsirado. O Holisterio sveikata pagerėjo. Paskutinį kartą, kai Poršija jį matė, jis buvo toks pat kandus ir piktas kaip ir anksčiau, bet jo jau nebepersekioja mirties šešėlis. Holisteris tvirtai tikėjo, kad kas nors ras jo dukterį.