Читать книгу Lyg iš filmo - Emily McKay - Страница 2

Taigi, Lilijana Hadson pageidauja, kad Hudson Pictures pastatytų biografinį filmą apie legendinę jos ir vyro Čarlzo meilę, įsiplieskusią Antrojo pasaulinio karo metais.

Vos išgirdęs šį pranešimą per Valentino dieną Hadsonų dvare surengtą puotą, Džekas Hadsonas žinojo, kad bręsta bėda. Savaitę prieš tai užsukęs aplankyti senelės užtiko ją žiūrinčią filmą Banga, kurio scenarijų parašė Sisi. Po keturiasdešimt penkių metrų aukščio cunamio banga prapuolančios Laisvės statulos vaizdas tą kartą jam pasirodė bloga lemiantis ženklas. Dabar žinojo kodėl.

Lilijana neabejotinai ketino prašyti Džeką įtikinti Sisi parašyti scenarijų Garbei, o tai padaryti nebūtų lengva, kadangi Sisi su juo nesišnekėjo.

Senelei skelbiant naujieną, jis rankoje gniaužė šampano pripildytą krištolo taurę. Vienu mauku išgėręs Dom Pérignon, kurio butelis kainuoja beveik du šimtus dolerių, atsikratė taurės ir patraukė prie baro. Eidamas judrios šokių aikštelės pakraščiu Džekas stengėsi išsilenkti padavėjų, kurie nešė vis naujus padėklus su šampanu, karštligiškai mostaguojančių režisierių ir jaunų talentingų aktorių drėgnomis akimis.

Lilijana galėjo bet kurią akimirką priremti prie sienos, o jis norėjo pasitikti deramai pasiruošęs – su taure Patrón rankoje. Deja, senelė buvo greitesnė. Kai Džekas jau žengė į atvirą barą, už nugaros pasigirdo balsas.

– Neatrodo, kad mano pranešimas tave nudžiugino.

Džekas atsisuko. Nors buvo nebejauna, Lilijana vis dar nestokojo gracingos elegancijos, kuri ir padėjo jai iškilti į legendinio kino aukštumas. Šį vakarą vilkėjo ilga suknia, sukurta specialiai ant kaklo raibuliuojančiam deimantiniam vėriniui išryškinti. Krištolo mėlynumo Lilijanos akyse žaidė linksmos kibirkštėlės, tarsi būtų žinojusi, kodėl Džekas jos vengia.

– Senele, suprantama, esu sužavėtas. – Ji ištiesė rankas, ir Džekas, palinkęs į priekį, pakštelėjo jai į skruostą. – Manau, kad tavo meilės istorija virs puikiu filmu.

– Čarlzas visada taip manė. Tai vienas, tai kitas vis siūlydavosi įgyvendinti šią idėją. Tačiau Čarlzui mirus viena projekto imtis nebedrįsau.

Įprastai gyvybinga senelė akimirką Džekui atrodė tokia liūdna ir trapi, kad jis tik vargiai susilaikė neatskleidęs susirūpinimo.

– Džiaugiuosi, kad projekto imamės dabar. Minėjai norinti, kad filmas būtų parodytas per šešiasdešimtąjį studijos jubiliejų. Kam taip skubėti? Turėtume dirbti iš lėto. Kad viskas išeitų kaip pridera.

Lilijanos trapumo iliuzija kaipmat išsisklaidė.

– Tai kada mums jį pristatyti, mano berniuk? Septyniasdešimt penktojo jubiliejaus proga? Šimtojo? – Ji nelaukė, kol Džekas atsakys į retorinį klausimą. – Ne, aš jau nusprendžiau. Jeigu to nepadarysime dabar, tai gali likti išvis neatlikta.

Džekas matė, kad ginčytis beprasmiška, todėl tik gūžtelėjo pečiais.

– Kaip suprantu, norėsi, kad pasamdyčiau scenaristą.

Lilijana entuziastingai nusišypsojo. Net eidama devyniasdešimtuosius metus ji atrodė patraukliai – amžius tik kiek pritemdė žavesį.

– Ak, mano berniuk, pernelyg gerai mane pažįsti.

Užbėgdamas senelei už akių Džekas tarė:

– Pirmadienio rytą pasikalbėsiu su Robertu Rodatu. – Džekas nutilo ir mostelėjo barmenui – matyt, tas jau anksčiau patarnavo Hadsonų puotose, tad iškart padavė jam taurę Patrón. – Jis kartu su Spilbergu kūrė Gelbstint eilinį Rajaną.

Lilijana valdingai numojo ranka.

– Ne, ne. Taip negerai. Mažiausiai noriu žmogaus, kuris jau sukūrė dramą apie Antrąjį pasaulinį karą. Istorija, kaip mudu su tavo seneliu susitikome ir vienas kitą pamilome, išskirtinė. Reikalingas žmogus, kuris projektą padarytų unikalų. Suteiktų asmeninį potėpį.

Jos akys blizgėjo tuo pačiu klastingumu, kurį Džekas puikiai prisiminė dar nuo vaikystės. Po motinos mirties jį augino Lilijana ir Čarlzas. Dėl to senoji moteris jį permatė kiaurai.

Pakėlusi ranką ėmė žaisti ant kaklo kabančiais deimantais.

– Ne, jau žinau tobulą scenaristą.

Kaip tik to jis ir bijojo.

– Ar pameni mano krikštaduktę Šerilę Kesidi?

Sisi? Kaip galėjo pamiršti? Moterį, pasižyminčią greita nuovoka ir žaibišku humoru. Plačia burna, putliomis lūpomis ir šiluma spinduliuojančiomis rudomis akimis. Sabalo spalvos plaukais, kurie buvo užkloję jo pagalvę tarsi šilko užuolaida.

– Pamenu, savaime suprantama.

Pamiršti Sisi nė už ką negalėtų. Ji buvo Čarlzo ir Lilijanos krikšto dukra ir jaunystėje kone kasdien viešėdavo Hadsonų dvare. Kai prieš trejus metus juodu vėl susitiko, Džekas nustebo išvydęs, kad įkyri, visur paskui sekiojusi mergiotė išaugo į žavią moterį.

Trumpai tariant, niekada nepamirš trumpo, bet aistringo romano. Nei to, kaip niekingai jis baigėsi.

– Tačiau, – tęsė Lilijana, regis, nė nenutuokdama, kas dedasi Džeko galvoje, – brangiosios Sisi pastaruoju metu beveik nematome.

– Tiesa, nematome. – Tikriausiai todėl, kad palikta ji pradėjo šalintis visų Hadsonų. Sisi netgi liovėsi dalyvavusi Hadsonų vakarėliuose. Ir tai neabejotinai viena iš priežasčių, kodėl šis vakaras Džekui atrodė toks nykus.

– Esu įsitikinusi, kad šiai užduočiai ji tiks kuo puikiausiai. Sisi su mūsų šeima labai artimai susijusi. Tikrai sugebės atskleisti projekto esmę. Be to, kiek žinau, ji ganėtinai talentinga. Girdėjau, kad visi ankstesni jos projektai sėkmingi.

Mažoji Sisi virto tikru ugnies kamuoliu ne tik lovoje, bet ir kino pramonėje. Ji sparčiai garsėjo sąmojingais, kupinais veiksmo scenarijais, kuriuos žiūrovai dievino. Vienas Holivudo laikraštpalaikis pavadino ją nuotykinių filmų Deividu Mametu2.

– Ankstesni jos projektai bendrai uždirbo du šimtus milijonų dolerių pelno, – pareiškė Džekas.

– Būtent. Tai kodėl jos nėra Hudson Pictures studijoje? – Lilijana lengvai priekaištaudama pirštu patapšnojo Džekui per ranką. – Kodėl tų milijonų ji neuždirba mums? Šis projektas – puiki galimybė susigrąžinti ją atgal į būrį.

– Jei atvirai, nesu tikras, kad tai jai tinkamas projektas.

– Nesąmonė. Vaikystėje ji mėgdavo klausytis Čarlzo pasakojimų apie karą. Ji beveik kaip šeimos narė.

– Senele… – dar kartą pamėgino prieštarauti Džekas, bet Lilijana nutraukė.

– Džonatanai, manęs neperkalbėsi.

Jis kreivai šyptelėjo.

– Jeigu jau kreipiesi šiuo vardu, neabejoju, kad kalbi kuo rimčiausiai.

– Taip ir yra. Noriu, kad rytoj pirmiausia aplankytum Sisi. Tik tu gali įtikinti ją imtis projekto. Daug tikiuosi iš tavęs.

Lilijana apsisuko ir išdidžiai nuėjo, Džekas pavymui nusilenkė. Senelė visuomet įkvėpdavo formalumams.

Nuosprendis paskelbtas. Džekas privalo sugrąžinti Sisi į šeimą. Tik vieno dalyko Lilijana nežinojo –būtent dėl Džeko Sisi ir nusišalino nuo šeimos.

Stebeilydama į kompiuterio ekrane mirksintį žymeklį Sisi Kesidi nurijo iš nevilties beišsprūstantį keiksmažodį. Jos sūnus Teo sėdėjo darbo kambaryje ant grindų ir sklaidydamas vaikiškos knygelės lapus kažką nerišliai sau murmėjo. Nors jam dar nebuvo nė dvejų metų, berniukas buvo ne pagal amžių kalbus. Jeigu Sisi garsiai nusikeikdavo, po minutės jis jau lakstydavo po namus kartodamas žodinę mamos klaidą.

– Keiksmai, – garsiai sumurmėjo Sisi.

– Keiksmai, – atkartojo Teo.

Nors naujausio scenarijaus trečias aktas buvo nevykęs, Sisi sukikeno. Svarstydama, kaip viską sutvarkyti, išėmė iš skardinės Altoids dėžutės cinamono skonio karamelę ir įsimetė į burną. Blogiukas nugalėtas, bomba neutralizuota, herojus triumfuoja.

– Ko trūksta?

Teo pakėlė akis nuo knygos.

– Rudas lokys, rudas lokys.

– Ne, tikrai ne jo.

Laikydama pirštus virš klaviatūros Sisi laukė įkvėpimo. Laimė, pasigirdo skambutis į duris.

Ji stryktelėjo nuo kėdės.

– Valio! Pertraukėlė.

Taip, ji galėjo leisti duris atidaryti auklei, tačiau nebūtų gavusi progos nukreipti dėmesio. Mariją pasivijo kaip tik vestibiulyje.

– Aš atidarysiu, Marija. Pabūk su Teo.

Auklei, regis, net palengvėjo išgirdus Sisi prašymą. Nors buvo samdoma prižiūrėti Teo visą dieną, darbo beveik neturėjo, nes Sisi, dirbdama namie, norėjo, kad Teo kuo daugiau laiko praleistų su ja.

Netrukus Sisi jau vėrė pagrindines savo namų duris, pasiruošusi apkabinti tą, kuris išgelbėjo ją nuo prievolės sėdėti priešais kompiuterio ekraną su pasibjaurėtinu blogiuku ir niekam tikusiu trečiuoju aktu. Priebutyje išvydo Džeką. Šis stovėjo petimi parėmęs atraminę koloną, rankas susikišęs į džinsinių kelnių kišenes ir visiškai atsipalaidavęs. Tarsi jo pasirodymas ant mažo Sisi namelio Santa Barbaroje slenksčio būtų kuo įprasčiausias reiškinys. Tarsi paskutinį kartą, kai jie matėsi, nebūtų jos palikęs krauju paplūdusia širdimi.

Spausdama durų rankenos bumbulą Sisi stengėsi nepasiduoti užtvindžiusiai jausmų bangai. Jai rodėsi, kad grindys po kojomis ėmė siūbuoti, galva pradėjo suktis ir svaigti.

Išskyrus Prancūzijoje praleistus metus, Sisi visą laiką gyveno Kalifornijoje, tad buvo patyrusi žemės drebėjimų. Tačiau nė vienas nesukrėtė jos taip, kaip ant slenksčio pasirodęs Džekas.

– Gal galiu užeiti?

Išgirdusi klausimą Sisi ėmė panikuoti. Žinoma, jeigu Džekas žinotų tiesą, jeigu būtų atskleidęs jos paslaptį, nestovėtų čia mandagiai prašydamas užeiti.

Apsimesdama išdidžiai abejinga – nors širdis trankėsi kaip pašėlusi – ji kilstelėjo smakrą, išlenkė antakį ir kūnu užstojo duris.

– Nagi, nagi, nagi. Ar tik čia ne pats Džekas Hadsonas? Mano gyvenimo istorijos nenaudėlis. – Turėtų būti uždrausta buvusiems meilužiams pasirodyti neperspėjus. Jie mažų mažiausiai verti grėsmingos teminės melodijos kaip ryklys filme Nasrai.

Džeko veidas atrodė abejingas, žvilgsnis neišdavė jausmų.

– Nedaryk dramos, Sisi.

– Kartą cunamio padedama sunaikinau visą rytinę pakrantę. Patikėk, dramą išmanau puikiai.

Tą akimirką jai atrodė, kad jaučia tą patį, ką greičiausiai jautė jos veikėjai prieš pradingdami po milžiniška vandens siena: siaubą ir bejėgiškumą. Džekas turėjo galią ją visiškai sunaikinti. Tačiau pats to nežinojo. Sisi bent jau vylėsi.

– Tai įleisi mane ar ne?

– Ko gero, ne. Neturiu ką tau pasakyti.

Melas buvo toks baisus, kad ji veik tikėjosi Dievo rūstybės (gal vieno jos cunamių pavidalu?), kuri nušluotų ją nuo žemės paviršiaus drauge su visa Santa Barbara.

Tiesą sakant, turėjo daug ką jam papasakoti. Diduma tiesos susijusi su jos sūnumi, kuris šiuo metu ramiai žaidė vos už kelių sienų. Ne tik jos – jųdviejų sūnumi.

Kiekvieną pastarųjų dvejų su puse metų dieną Sisi praleido bijodama akimirkos, kai Džekas pasirodys ant jos namų slenksčio ir pareikalaus atsakymų apie vaiką, kurį ji neva įsivaikino netrukus po jųdviejų išsiskyrimo viešėdama Europoje.

Nuslopinusi augančią baimę, ėmė svarstyti galimybes: su griausminga melodija įsileisti Džeką į vidų? Užrakinti duris ir pulti skambinti advokatui? Bėgti kiek kojos neša?

– Tai nėra asmeniška, – tarė jis.

Sisi pervėrė netikėtą svečią tiriamu žvilgsniu. Jokio susidomėjimo. Nė kibirkštėlės ugnies, su kuria kadaise žvelgdavo. Nė užuominos į tą deginančią aistrą, kuri įžiebdavo jo akis tada, kai Sisi jo kūną pažinojo taip pat gerai, kaip ir savąjį. Kita vertus, jausmus Džekas mokėjo slėpti profesionaliai.

Tačiau nepastebėjo ir pykčio, kuris aiškiai reikštų jį sužinojus tiesą. Šitai padrąsino.

– Sakai, nėra asmeniška? – nusišaipė. – Įsivaizduok, kad net patikėjau.

Jos drąsa buvo apsimestinė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Jeigu Džekas dar nežino tiesos, Sisi tikrai neleis jam užsibūti, kad pamatytų Teo savomis akimis.

Žengusi atgal į namą pasiruošė uždaryti Džekui prieš nosį duris, bet jo žodžiai sustabdė.

– Mane siuntė Lilijana.

Jos širdis nusirito į kulnis. Kelias nuo Džeko namų Malibu iki jos namelio Santa Barbaroje nebuvo trumpas. Jį sukarti jis būtų galėjęs tik dėl to, kad kas nors atsitiko Lilijanai.

– Ar su ja viskas gerai?

– Jai nieko nenutiko. Tačiau ji tavęs pasiilgo.

Sisi užplūdo palengvėjimas ir ilgesys. Lilijana visada buvo vienas mylimiausių jos žmonių. O nematė šios moters jau taip seniai.

Tokia buvo kaina. Nusprendusi niekada Džekui nepasakoti apie Teo, Sisi privalėjo nutraukti visus ryšius su Hadsonais. Vis dėlto Lilijanos ji nuoširdžiai ilgėjosi.

Tikriausiai pajutęs dvejonę, Džekas žengė į priekį ir įsikibo į duris. Sisi rodėsi, kad nuo jo artumo neliko kuo kvėpuoti. Džeko akys tyrinėjo jos veidą, ir ji pasigailėjo nežinojusi, kad jis atvyks. Būtų suplanavusi gynybą. Ar bent pasidažiusi.

Kad ir kaip ten būtų, jos veidas kuo švariausiai nuvalytas, o plaukai vis dar drėgni po maudynių duše. Apsirengusi visiškai nutriušusiomis džinsinėmis kelnėmis ir nudėvėtais sėkmę nešančiais Led Zeppelin koncerto marškinėliais, kuriuos prieš gerus penkiolika metų nugvelbė iš tėvo spintos.

Džekas vilkėjo džinsais ir šiugždančiais kreminės spalvos drobiniais marškiniais, kurie pabrėžė jo įdegį. Atrodė absurdiškai puikiai. Atvirai tariant, netgi juokinga, kad žmogus gali būti toks gaivus ir žavus.

Džekas – na, iš tiesų visi Hadsonai – visada tuo pasižymėjo. Dėl dailios žandikaulio linijos, tobulų skruostikaulių ir griežtų lūpų jis būtų puikiai tikęs dirbti tiek prieš kamerą, tiek už jos.

– Leisk įeiti, ir galėsime pasikalbėti. Kartu daug patyrėme, tad nejau negali manęs bent jau išklausyti? Ar nesi man nors tiek skolinga?

Sisi pervėręs sielvartas kaipmat prablaivė. Jis nė nenutuokė, kiek daug ji skolinga.

Žengusi atgal leido Džekui įeiti. Vesdama jį per vestibiulį į svetainę Sisi skausmingai suvokė, kad Teo ir Marija žaidžia jos darbo kambaryje čia pat už kampo. Net jei Džekas ir girdėjo prislopintus balsus, neišsidavė. O Sisi tegalėjo viltis, kad Marijai užteks išmonės užimti Teo.

Džekas žinojo, kad mėgindamas užvesti nereikšmingą pokalbį pakeliui į svetainę tik įžeistų Sisi, todėl mandagiai tylėjo. O ši savo ruožtu atsilygino nepasiūlydama nei kavos, nei vandens. Jie jau seniai peržengė tokių mandagybių ribas.

Svetainėje Sisi klestelėjo į mėgstamą krėslą ir pasikišo po savimi kojas, kad jas judindama neišduotų nervingumo. Tačiau pirštai tuoj pat nusitvėrė vienintelės iš šlapios plaukų uodegos išsprūdusios sruogos ir ėmė žaisti.

– Tai ko nori Lilijana? Kaip suprantu, ne į Padėkos dienos vakarienę atsiuntė manęs pakviesti.

Džekas pašaipiai kilstelėjo antakį.

– Tam dar gerokai per anksti.

– Ji mėgsta planuoti iš anksto.

– Šeštadienį per Valentino dienos vakarėlį Lilijana pranešė norinti, kad pastatytume filmą, kaip ji ir Čarlzas susitiko per Antrąjį pasaulinį karą.

Okupacijos metais Čarlzas dirbo slaptu OSS3 agentu Prancūzijoje. Per misiją Marselyje jį sužavėjo kabareto dainininkė Lilijana, tačiau Čarlzas įtarė ją galint būti nacių kolaborante. Lilijana buvo prancūzų rezistencijos šnipė. Nors vyko karas, grėsė pavojai ir tvyrojo nepasitikėjimas, jie pamilo vienas kitą. Meilė tęsėsi visą gyvenimą. Po karo Čarlzas atsivežė nuotaką į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jie drauge pradėjo kurti filmus, atskleidžiančius Lilijanos talentus. Filmai ir jų meilė tapo Hudson Pictures studijos pamatu.

Mėgindama nusiraminti Sisi susuko plaukų sruogą į aštuonetuką.

– Logiška. Tai nuostabi istorija. Veiksmas, meilė, daug dramos ir įtampos. Kažkas panašaus į Atpirkimo ir Kasablankos sintezę. Tik su laiminga pabaiga. Jis uždirbs jums milijonus. Tikriausiai šimtus milijonų.

– Lilijana nori, kad parašytum scenarijų.

Sisi sustingo.

– Aš?

– Taip. Nustebau ne mažiau nei tu.

– Tokių scenarijų nerašau.

– Sakiau jai tą patį.

– Kuriu veiksmo ir nuotykių filmus.

– Žinau.

– Apie piktus genijus, kurie siekia užkariauti pasaulį, – tęsė ji. – Apie gamtos katastrofas. Tiksinčias laiko bombas. Ir panašius dalykus.

– Tikrai taip.

– Ir visai nerašau meilės istorijų.

Sisi vylėsi, kad jos žodžiai nenuskambėjo per daug pabrėžtinai.

Tikriausiai Džekui jos balsas pasirodė keistas ir jis metė vertinamą žvilgsnį.

– Tapai tikra cinikė.

Sisi pavartė akimis.

– Ar tokią išvadą padarei iš šio vienintelio sakinio?

– Tavo balsas pasakė kur kas daugiau. Tikiuosi, kad nesu…

– Nepervertink savęs. Dėl meilės cinizmo man niekada netrūko. Mano tėvų santykiai tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo ir buvo vieni nestabiliausių Holivudo istorijoje. Meilę niekinau dar būdama vystykluose. Ir kaip tik dėl to visai netinku kurti scenarijų apie Lilijanos ir Čarlzo meilę.

Džekas atsisėdo ant sofos priešais Sisi ir alkūnėmis pasirėmęs į kelius palinko į priekį.

– Tačiau ji įsitikinusi, kad tu vienintelė sugebėtum deramai atskleisti jų istoriją.

Nebenustygdama vietoje Sisi pašoko ir pradėjo vaikštinėti po kambarį.

– Tai visiška nesąmonė.

Ar tikrai?

Sisi gimė mokėdama kurti filmus. Jos tėvas, Martinas Kesidis, buvo vienas garsiausių visų laikų režisierių. O motina, Keitė Tomas, – viena žinomiausių aštuntojo dešimtmečio sekso simbolių. Jos legendiškai ilgos kojos ir suveltos šviesios garbanos puikavosi ne vienoje afišoje ir ne ant vieno paauglio miegamojo sienų.

Deja, Sisi negalėjo pasigirti gražia motinos išvaizda, – tamsia odos spalva, ūgiu ir iškilia itališka nosimi labiau panėšėjo į tėvą. Nors tai tiko prie spagečių ir tiramisu pomėgio, metro šešiasdešimt keturių su puse centimetro ūgis, kūno formos ir veido bruožai toli gražu neskatino Amerikos sekso simbolio dukters visavertiškumo.

Nuvilianti Sisi išvaizda apsunkino paauglystės metus. Norintys padėti suaugusieji išūžė ausis alegorijomis apie bjauriuosius ančiukus. Sulaukusi dvidešimties ji susitaikė su tuo, kad niekada nevirs gulbe, tačiau tapo velniškai šauniu kandžiu ančiuku. O tai savaime derėjo su jos ambicijomis rašyti scenarijus.

Vis dėlto niekas gyvenimo repertuare jos nebuvo parengęs tokiai užduočiai. Šiai istorijai nereikėjo nei žaibiško veiksmo, nei sąmojingo dialogo. Ne, šiame darbe sėkmę galėjo nulemti kai kas gerokai painiau. Emocinis sąžiningumas. Pažeidžiamumas. Tik ar ji tam pasiruošusi?

Vaikystėje Sisi mieliau žiūrėdavo žinias, o ne Sezamo gatvę4. Tėvai prieš miegą vietoj pasakų skaitydavo scenarijų projektus. Pasakojimai sudarė jos esmę molekuliniu lygmeniu.

O visų labiausiai pasakojimas apie Lilijanos ir Čarlzo meilę. Net šiandien, mąstydama apie jųdviejų santykius, Sisi jautė jaudinantį virpulį. Iš tokios meilės gimsta legendos. Vaikystės svajos. Bent jau jos vaikystės svajos.

Džekas taip pat buvo įaustas į jos vaikystės audeklo raštą. Būdama vaikas Hadsonų dvare praleido daug laiko. Ilgomis vasaros dienomis ir savaitgaliais Sisi sekiodavo Džekui iš paskos ir maldaudavo, kad šis pažaistų su ja slėpynių. O kai jis tam pasidarė per didelis, abu laipiodavo medžiais, stebėdavo praplaukiančius debesis, ir ji svajodavo apie didžią meilę ir nuotykius, kuriuos kartu patirs.

Tik pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo. Jokių didingų nuotykių. Jokios ilgaamžės meilės. Tik širdies skausmas, išdavystė ir savigrauža.

Sisi ryžtingai papurtė galvą.

– Ne. Negaliu imtis šio projekto.

– Nori pasakyti, kad nesiimsi?

– Kaip nori, taip suprask. Negaliu. Nesiimsiu. Koks skirtumas? Pati idėja niekam tikusi. Neturiu įgūdžių papasakoti tokią istoriją.

Džekas nusišypsojo tik jam vienam būdinga kreiva klastinga šypsena.

– Na, jau, Sisi. Galėtum net iššifruotą C-SPAN5 stenogramą paversti įdomiu filmu.

Sisi tik akimirką leido sau pasimėgauti Džeko komplimentu, iš karto užgniauždama vos užgimusį jausmą.

– Be to, juk kitados prisiekiau, kad niekada nedirbsiu Hudson Pictures.