Читать книгу Lemtingas bučinys - Фиона Харпер - Страница 1

Merginos tam negali atsispirti…

Korinos išpažintys

Pirmoji. Man regis, mažasis pirštelis nėra deramai apvilktas, jeigu aplink jį patogiai neapvyniotas vyras, o aš visada pasitikrinu, ar esu deramai apsirengusi.

Piktai nužvelgiau vyriškį, kuris išlėkė iš kavinės. Verždamasis jis vos neapipylė geriausios taškuotos mano suk nelės karameline mokačino kava, negana to, nepasivargino palaikyti durų.

Tačiau dėl to neketinau pripažinti prarandanti moterišką žavesį. Turbūt baimindamasis šiam metų laikui neįprasto oro, jis manęs nepastebėjo.

Kadangi neturėjau pasirinkimo, žongliruodama dviem popieriniais puodeliais su garuojančia kava, pamėginau atidaryti duris alkūne. Nepavyko. Liko vienintelė išeitis. Atsidusau, apsisukau šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių ir stumtelėjau sėdyne.

Žengusi į Grinvičo Didžiąją gatvę, pakėliau akis. Dangus ne tik pranašavo lietų, bet dar ir grasino katak lizmais. Turėjęs būti malonus, vasaros vakaras apniuko ir pasidarė niūrus kaip gruodį. Laimei, eidama į darbą užtruksiu vos dvi minutes ir, dangui dar nespėjus atsiverti, nesušlapusi saugiai kiūtosiu viduje.

Nemandagus vyras turėjo už kai ką atsakyti. Niekas nelaikė man atvirų durų ir, pro šalį plaukiant nenutrūkstamam lankytojų srautui, nežiūrėjo į mane praradęs žado. Niekas nesigrožėjo mano sėdmenimis, kol aukštai iškelta galva, siūbuodama klubais tarsi Merlina filme Džiaze tik merginos, tolau nuo kavinės. Kol išmokau vaikščioti lengvais žingsneliais, peržiūrėjau jį bent penkiasdešimt kartų, todėl nusipelniau bent to, kad mano darbo vaisiai būtų įvertinti.

Ištiesinau nugarą ir kilstelėjau smakrą. Nesvarbu, blogai išauklėtas vyriškis mane sekė ar ne, ketinau grįžti už prekystalio. Pravažiuojantys automobiliai irgi buvo ganėtinai plati auditorija. Statydama vieną po kitos raudonais smailiakulniais apautas kojas ėmiau žingsniuoti.

Pasukusi į Bažnyčios gatvę, kirtau judrią sankryžą ir patekau į Nelsono gatvę. Visgi šį vakarą man nuotaikos nepakėlė net tvarkingai išsirikiavę kreminės spalvos aštuonioliktojo amžiaus statiniai. Paprastai eidama pro kiekvieną parduotuvę ar butiką su didėjančiu jauduliu skaičiuodavau numerius, nusišypsodavau ir pamodavau jos savininkui.

Prie kampo buvo ekologiškais produktais prekiaujanti kavinukė – dabar ji uždaryta, bet rytais čia susirinkdavo stilingų jaunų mamyčių, kurios užgriozdindavo erdvę moderniais vaikų vežimėliais, o aplink tik ir skambėdavo kalbos apie privačių lopšelių pranašumus. Už kavinukės buvo įsikūręs senų leidinių knygynas, kuris sėkmingai pardavinėjo vadovėlius netoliese esančio universiteto studentams. Dar toliau matėsi Susie’s – vien apskritų keksų kepyklėlė. Jos vitrina buvo išpuošta įvairiais žvilgančiais cukraus pudra apibarstytais keksų bokštais, kurie atrodė taip skaniai, kad net griežtos dietos besilaikančios moterys sustodavo ir apsilaižydavo lūpas. Paskui praeidavau tailandietišką restoraną, spaudos kioską ir parduotuvę Petal1, prekiaujančią tik rožinės spalvos daiktais.

Galiausiai kitos durys, trečios nuo eklektiškos eilės galo, buvo mano parduotuvės – Korinos spintos – vintažinių drabužių prekybos centro, galinčio varžytis su geriausiais Londone.

Kol priėjau savo duris ir įžengusi vidun atverčiau lentelę su užrašu Uždaryta į lauko pusę, mano nuotaika spėjo dar labiau subjurti. Žingsniuojant į darbą man nepapypino nė vienas automobilis, nepasigirdo nė vieno švilptelėjimo! Aš tiesiog kunkuliavau. Nors nenorėjau teikti reikšmės dvejonėms, tokia aplinkinių reakcija nieko gera nežadėjo.

– Kokia širšė tau įgėlė? – paklausė Alicija, kai su trenksmu pastačiau ant prekystalio latę be kofeino. Mano verslo partnerė buvo nežemiška moteris – ugniniais plaukais, baltaodė, liekna ir grakšti. Na, dabar gal nebe tokia liekna ir grakšti. Nes jau septintą mėnesį laukėsi, o kadangi buvo baisiai liesa, kūdikis pilve galėjo augti tik vienaip – išsišaudamas į priekį. Alicija atrodė taip, tarsi pusryčiams būtų prarijusi mano VW Beetle automobilį.

Nuvožiau plastikinį dangtelį nuo puodelio su mokačino kava ir papūčiau.

– Kažkas šiandien negerai Londono vyrų populiacijai.

Alicija sukikeno. Ji mane pernelyg gerai pažinojo.

Nors pasistengiau nutaisyti rūgščią miną, lūpų kampučiai pakilo. Gurkštelėjusi kavos nusišypsojau. Alicija stovėjo atsirėmusi į prekystalį ir sukiojo ištinusias kulkšnis.

– Vaje, Alicija! Tavo kojos kaip dramblio.

Ji iš padilbų žvilgtelėjo į mane.

– Jėzau, ačiū.

Pastačiau ant prekystalio puodelį ir nužingsniavau į tolimąjį kambarį. Grįžusi įteikiau Alicijai jos skėtį ir rankinę.

– Važiuok namo. Paskambink Kameronui. Pati viena sugebėsiu aprašyti prekes.

Alicija ėmė prieštarauti, bet kaipmat ją nutildžiau. Sužvejojau jos rankinėje mobilųjį, spustelėdama greitojo rinkimo mygtuką paskambinau vyrui ir išgirdusi kvietimo signalą perdaviau jai. Per penkiolika minučių nuostabusis globėjiškasis vyrelis atvyko jos pasiimti ir išsivežė namo, kad galėtų palepinti karšta vonia, pasirūpinti poilsiu ir apskritai išpildyti kiekvieną hormonų sukeltą įgeidį.

Juk tam vyrai ir skirti, ar ne?

Ak, neturėjau galvoje hormonų ir rytinio pykinimo! Tam dar nesu pasirengusi. Tikrai ne. Tačiau tenkinti įgeidžius? Visomis keturioms už.

Alicijai išėjus, užrakinau duris ir patraukiau į tolimajame kambaryje įrengtą darbo kabinetą; stvėriau žvilgantį rožinį bloknotą su gnybtuku ir ėmiausi darbo. Paprastai surašyti prekes man nebūdavo nuobodu. Dievinau savąją lobių skrynią, pilną vintažinių darbužių ir aksesuarų. Kai kada rytais, atrakindama parduotuvės duris ir leisdama lankytojams išsinešti tą nuostabų grožį, kurį kaupiau nedidelėje kvadratinėje erdvėje, nuoširdžiai išgyvendavau tragediją. Tačiau merginoms juk reikia apsirūpinti lūpdažiais ir kojinėmis.

Dangui vis labiau niaukiantis, lėtai apėjau drabužių lentynas. Pro vitriną praeidavo vienas kitas būrelis studentų, traukiančių į miestą pigiai užkąsti ar dar pigiau išgerti alaus, bet gatvė buvo tuštutėlė. Maždaug už valandos turėjo pradėti dūgzti madingos greitojo maisto užkandinės ir vyninės, o iki to laiko, regis, niekas neketino eidamas pro šalį grožėtis ant grindinio krintančiais spalvingais šviesos lašeliais, kuriuos, atspindėdamos parduotuvėje degančias šviesas, skleidė vitrinoje kabančios karoliukais siuvinėtos rankinės ir vakarinės suknios.

Atsisėdau ant lakuotų medinių grindų tarp stumdomų skersinių drabužiams kabinti, o raudonais ir baltais taškeliais nusėtos mano suknelės sijonas išsiskleidė ir virto tobulu apskritimu; tada nubraukiau atgal iš nepriekaištingos šukuosenos išslydusį tamsų plauką. Dabar atėjo batų eilė, ir aš pradėjau pagal sąrašą tikrinti apatinėje lentynoje išrikiuotas poras.

Griebusi sidabrinius aulinukus su platforma pažiūrėjau didį ir būklę. Pagalvojau, ar jų nepriglobus, bet galiausiai nusprendžiau, kad nors trokšdama pakvailioti kartais taip ir atrodau, širdyje esu ištikima šeštojo dešimt mečio mados aistruolė.

Pagal dabartinius nulinio dydžio kultūros standartus aš per daug apkūni… negaliu pasigirti ryškiais raumenimis… mano oda blyški, ant jos nerastumėte nė lašelio savaiminio įdegio kremo. Mano kūno linijos buvo kaip iš kito laikotarpio – epochos, kai prie lėktuvo akį įžūliai merkdavo raudonlūpės sirenos, kai tobula moters figūra priminė smėlio laikrodį, o ne švitrinę lentą, dėl Dievo meilės.

Kadangi neapgalvotai buvau parietusi po savimi koją, netrukus pajutau, kad ji visai nutirpo. Ištraukiau ją ir papurčiau. Parduotuvės tyloje pasigirdęs apatinio tiulinio sijono šnaresys užgožė ką tik pratrūkusio lietaus barbenimą į didžiulį vitrinos langą.

Padėjau aulinukus atgal į lentyną ir net nepalietusi šalia gulinčio žvilgaus rožinio bloknoto paėmiau dailų vakarinį batelį su standžia nosimi. Dėl neaiškios priežasties įsispoksojau į jį. Nors batelis nebuvo to vertas, iš tiesų jo net nemačiau. Tada supratau, kad nepažymėjau sąraše sidabrinių aulinukų, todėl nusviedžiau ant sijono batelį ir paėmiau tušinuką.

Atsidusau. Šį vakarą įprasto džiaugsmo man nekėlė nei aksomas ir atlasas, nei švelnutėliai apatiniai iš šilko. Kas man darosi? Per pastaruosius kelerius metus buvau pasiekusi viską, į ką dėjau pastangas. Daugiau nereikėjo stoviniuoti už vėjo perpučiamo turgaus prekystalio, trepsėti ir keikti angliško oro. Korinos spinta buvo iš plytų ir betono, o kadangi su Alicijos vyru sėkmingai įkūrėme bendrą įmonę, galėjome atidaryti prašmatnią vintažinių drabužių parduotuvę Pietų Londone.

Iš turgavietės paskui mane atsekė ir ištikimi klientai, vėliau pavyko sudominti net kai kuriuos jaunus ir žymius visuomenės atstovus, kuriems senovinis stilius atrodė šaunių šauniausias ir kurie galėjo pakloti krūvas pinigų už bet kokį klasikinį kostiumą. Tad iš abiejų pasaulių gavau tai, kas geriausia, – nuoširdžiai tuo tikiu. Viską, ką planavau, kam taupiau, kam dėjau centą prie cento. Tai kodėl dabar, užuot šokinėjusi iš džiaugsmo aplink drabužių lentynas ir šūkavusi, sėdėjau ant žemės žiūrėdama į tuos pačius aulinukus?

Gal todėl, kad įprastai šį darbą atlikdavau su Alicija. Be jos čia buvo ganėtinai tylu. Man trūko mudviejų pasiplepėjimo ir jaudulio, kuris apimdavo tarp apdarų radus visai pamirštą puikų sijoną ar palaidinę. Iš tiesų Alicijos ilgesys slėpė nerimą dėl svarbaus gyvenimo pokyčio.

Kadaise buvau didelio netekėjusių, įsipareigojimų nesaistomų ir neįsimylėjusių merginų būrio ašis, o dabar jaučiausi tarsi balta varna. Visos jau turėjo antrąsias puses ir labiau domėjosi, kaip nudažyti vaikų kambarį, o ne raudonai nuspalvinti miestą. Nuo tokių minčių pasijunti, na… vieniša. Užmiršta. Ir tokia savijauta man toli gražu nebuvo maloni. Mačiau, kuo Užmirštuosiuose2 virsta žmogus.

Tačiau nejaučiau ir pavydo. Nuoširdžiai nejaučiau.

Išbandžiau save. Įsivaizdavau gyvenanti nuosavame raudonų plytų namelyje ir kas vakarą grįžtanti pas tą patį žmogų, kuris gamina valgį, moka mokesčius… Ne. Netraukė. Vaizdas buvo per daug senamadiškas. Per daug įprastas. Nuo to žmonės sustingsta, ir pabaiga gali būti dvejopa: arba abu partneriai susitaiko su nuobodžiu gyvenimu, arba vieną rytą kuris nors prabudęs pamato kitą lovos pusę tuščią, ant židinio atbrailos randa įtartiną atsiprašymo raštelį ir susivokia, kad dalis savasties negrįžtamai dingusi, kad ją paskubomis susikrovęs lagaminą netyčia išsinešė partneris, ar aptinka kažkieno paliktą dantų šepetėlį, išslydusią kojinę.

Todėl – ne. Pavydo nejutau. Nė mažiausio.

Bet tai jau skambėjo pernelyg snobiškai, ar ne? Tarsi būčiau menkinusi draugių pasirinkimą. Vis dėlto taip nebuvo. Aš tik norėjau…

Iš tikrųjų net nežinojau, ko norėjau. Niekaip negalėjau nustatyti to ramybės neduodančio ilgesio kilmės, tačiau kaskart jį pajutusi norėdavau traukti į mėgstamą kavinę ir godžiai sušlamšti ką nors saldaus, o nuėjusi spoksodavau į tešlainių bei tortų prigrūstą vitriną suvokdama, kad ilgesio niekas negalės numalšinti. Ir toks suvokimas kėlė begalinį nerimą.

Nudelbiau akis ir pažiūrėjau į krūtinę, kurią atidengė daili suknelės iškirptė. Mano kūno linijos tapo matomos dar vaikystėje, todėl anksti supratau, jog vyrai yra paprastos būtybės: deramai padrąsinti, lengvai apsiseilėja ir praranda žadą. Merginos, turinčios didelę krūtinę ir putlias lūpas, gali gauti beveik viską, ko įsigeidžia.

Tačiau dabar buvau bepradedanti manyti, kad netenku galių, o šio vakaro įvykiai tik padidino nuogąstavimus. Tiesa buvo ta… kad vienas vyras mano žavesiui nepasiduodavo niekada, nors drąsindavau jį visais įmanomais būdais.

Atsidusau ir pažvelgiau į sidabrinius aulinukus. Langelis sąraše prie jų vis dar buvo tuščias. Nepažymėtas.

Kvailas išslydęs plaukas tarsi šaipydamasis vėl ėmė kutenti skruostą. Nupurčiau jį, ir šis menkas judesiukas grąžino mane į tikrovę.

Elgiausi kaip kvailė. Iš tiesų viskas buvo gerai. Dar šįryt man iš paskos einantis vyras apsipylė karšta kava, kai pasilenkiau atrakinti langinių. O tai kaip tik ir nereiškė, kad buvau beprarandanti moterišką žavesį, tiesa?

Stvėriau bloknotą, pažymėjau varnele sidabrinius aulinukus, prirašiau pastabą apie kulno aukštį, o kai įkyrusis plaukas vėl užkrito, užkišau už plaukų segtuko ir pašalinau iš regos lauko drauge su sentimentaliomis mintimis.

Kai įpusėjau žymėti skrybėles ir plaukų aksesuarus, išgirdau vis atkaklesnį beldimą į vitriną. Iš pradžių beveik nekreipiau dėmesio manydama, kad tai tik lietus, bet galiausiai supratau, jog net Londono lietus negalėjo būti toks įkyrus.

Vis tiek nekreipiau į jį dėmesio. Garbės žodis! Juk buvo jau po septynių. Ant durų kabanti lentelė Uždaryta nebuvo vien niekam tikusi užuomina. Tačiau, turint galvoje mūsų užtenka spustelėti mygtuką interneto kartą, toks užrašas kai kurių potencialių klientų nesustabdydavo.

Pakilau, patraukiau žemyn sijoną ketindama apdovanoti atėjūną Dinkite! ir Aš irgi turiu gyvenimą! gestais. Nors įstengiau suprasti kai kurių lankytojų apsėdimą – tiesą sakant, ir pati tuo pasižymėjau – į svingo pamoką vieną vakarą buvo galima nueiti ir kitokiais batais, tai tikrai nebuvo skubios pagalbos reikalaujantis įvykis.

Įsirėmusi rankas į klubus nužingsniavau link durų kuo mažiau vizgindama uodega. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai padrąsinimas kraipant klubus tik pablogintų padėtį.

Per iškabos su užrašu Uždaryta viršų pamačiau porą akių ir kupetą sušiauštų rudų plaukų, bet buvo sunku suprasti, kas tas vėlyvas atėjūnas, nes, žiūrėdamas į parduotuvės vidų, jis dengėsi akis ranka. Nuostabu. Matyt, kurį nors iš galvą dėl manęs pametusių gerbėjų – kaip juos vadino mano draugė Dženė – vėl buvo apsėdusi persekiojimo manija.

Tada įkyruolis pamatė, kad einu prie durų, ir, atitraukęs ranką, žengtelėjo atbulas. Net niūri dirbtinė prietema nesutrukdė atpažinti plačios šypsenos. Pro barzdaplaukius įžvelgiau ir pasislėpusias duobutes.

– Adamai! – sušukau puldama atrakinti durų.

Tai tikrai buvo Adamas – jis stovėjo lietuje, akys liepsnojo, o ant ištiestos rankos kabėjo išsipūtęs pirkinių krepšys.

– Kokie vėjai atpūtė? – paklausiau apkabindama jį ir įsitempiau vidun. – Maniau, tu kur nors džiunglių gilumoje!

– Buvau, – atsakė vaduodamasis iš mano glėbio ir stengdamasi saugoti baltą krepšį. – Bet grįžau.

Adamo šypsena giedrėjo, kol pasiekė švytėjimo viršūnę giliose rudose akyse. Dėl šios šypsenos pusė vienišų mano draugių maldaudavo suvesti jas su Adamu. Kitos pasivėdavusios tik sumažindavo pakilusią temperatūrą ir sumurmėdavo kažką panašaus į Kaip seksualu ar Ateik pas mamytę.

Aš, žinoma, taip ir neprisiruošiau nė vienos suvesti su Adamu. Ne todėl, kad būčiau buvusi bloga draugė, o dėl to, kad visais atvejais padėtis galėjo komplikuotis. Ne viena bičiulė apkaltino mane savinantis Adamą, bet iš tiesų tai tebuvo senas geras savisaugos instinktas – ne kitaip.

Nusivedžiau jį į mažąjį darbo kabinetą. Dabar, kai Adamas buvo viduje, pajutau nuo jo sklindant šiltą prieskonių kvapą.

– Atnešei kiniško maisto!

Jis linktelėjo ir padėjo krepšį ant stalo.

– Kadangi negalėjau susisiekti su tavimi, paskambinau Alicijai, ji pasakė, kad esi čia ir aprašai prekes. Pamaniau, jog turėtum būti išalkusi.

Adamas Konradas yra vienas mano mylimiausių žmonių visame pasaulyje. Ir visai ne todėl, kad turi keistą radiolokatorių, pranešantį apie mano greitojo maisto poreikius. Dar keisčiau, kad tas radiolokatorius tiksliai pasako, kokio greitojo maisto pageidauju. Adamas niekada neatneša indiškų patiekalų, kai man norisi picos, ar kebabo, kai einu iš proto dėl tailandietiškų valgių. Įdomu, kaip jam pavyksta? Tai dovana. Tikrų tikriausia.

Pamatęs, kaip traukiu nuo lentynos akį rėžiančios rožinės spalvos pintinę, Adamas išpūtė akis.

– Perteklinis asortimentas iš gretimos parduotuvės, – paaiškinau atsegdama odines sagteles; atidengusi ištraukiau tobulą rožinį iškylai skirtą indų rinkinį. – Ramunės ar rožės? – paklausiau rodydama į išpieštas lėkštes. Adamas suraukė nosį. Iki šios akimirkos šypsena, kuri nušvito pamačius mane einančią prie durų, nebuvo išblėsusi, o dabar virto rūgščia mina, bet jau po akimirkos vėl įgavo ankstesnį pavidalą. Kartais, regis, galėdavau prisiekti, kad jo veidas pagamintas iš elastino. Tiek daug šypsotis nenatūralu.

– Gal galėčiau valgyti tiesiog iš dėžutės? – viltingai paklausė jis.

Aš papurčiau galvą, ir Adamas klestelėjo ant senovinės kitame personalo brūkšnelis darbo kabineto kampe stovinčios kartūnu trauktos kušetės. Išreikšdamas pašaipią neviltį ranka prisidengė akis.

– Tu rinkis. Kurios labiau sumenkintų mano vyriškumą.

Prunkštelėjau.

– Tada duosiu ramunes, – tariau piktdžiugiškai žaibuodama akimis.

O Adamas tik kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo. Štai toks tas Adamas – jo sunervinti neįmanoma. Kad ir kaip perlenkčiau lazdą, visuomet būna atsipalaidavęs ir ramus. Anksčiau mane erzindavo, kad negaliu įskelti jam kibirkšties – patikėkite, net kelerius metus uoliai tuo užsiėmiau, – tačiau pastaruoju laiku jaučiuosi dėkinga jam už nerūpestingumą. Man regis, esu iš tų moterų, kurioms, kaip žmonės sako, sunku įtikti, o ramybės valandėlėmis žinau, jog draugas, kuris priimtų mane tokią, kokia esu, dvidešimt keturias valandas per parą, – dangaus dovana.

Rožiniais šaukštais gausiai prisikrovėme į lėkštes maisto ir, pasakodami vienas kitam karščiausias pastarojo mėnesio ar dviejų naujienas, rožinėmis šakutėmis kibome į jį. Mudu matydavomės dažnai, bet šį kartą Adamas ilgokai buvo išvykęs verslo reikalais. Pamaniau, jog toji kelionė labiau priminė berniuko nuotykių atostogas, už kurias įmonė sumokėjo kredito kortele. Turiu galvoje, kad vargu ar atsirastų bent vienas žmogus, kuris karstytis medžiais ir laipioti prisirišus virvėmis skirtas išlaidas pavadintų būtinomis plėtojant verslą. O Adamas savo veikla tikėjo kuo švenčiausiai. Jis netgi mokesčių formą pildydavo šaltu veidu.

– Kaip jautiesi?

Pakėliau akis. Mano šakutė gulėjo lėkštėje su vis dar pasmeigta krevete. Nepamenu, kad būčiau ją nuleidusi.

– Gerai.

Jis vos suraukė antakius

– Bet… esi neįprastai tyli. Tau tai nebūdinga. Nė sykio manęs nepertraukei. Man neramu. Ir vis dūsauji.

– Tikrai? – Net man pačiai savas balsas atrodė tolimas ir svaigus. Nusprendžiau atitraukti Adamo dėmesį. Nebuvau pasirengusi su juo kalbėtis apie nerimą keliančius dalykus.

– Vieną dieną kalbėjausi su senele, ji man šį tą pasakė… – Pakėliau rožinę šakutę ir panardinau krevetės galiuką į padažą. – Sakė, kad, jos nuomone, pradėjo tiksėti mano biologinis laikrodis.

Adamas reagavo taip, kaip ir tikėjausi. Pratrūko kvatoti.

Susikryžiavau rankas.

– Na, juk tai nesąmonė, – ganėtinai įtikinamai apsimečiau suirzusi vildamasi, kad Adamas užkibs ant mano kabliuko. – Net jei ir turėčiau laikrodį – dėl ko labai abejoju – jo negirdžiu, o juk privalėčiau, nes scenarijus sukasi apie mane, argi ne taip?

Adamas griebė nuo stalo popierinį maišelį su saldžiarūgščiais kiaulienos maltinukais ir įniko kramsnoti.

– Reikia ausinių, – sumurmėjo net nepakeldamas į mane akių. Man regis, jis skaičiavo kiaulienos maltinukus norėdamas sužinoti, kiek nepastebėtas sugebės nuvogti.

Suraukiau kaktą ir apsidairiau. Apie ką jis, po galais, kalbėjo? Nors tikriausiai turėjau jaustis dėkinga. Adamas bent jau buvo pamiršęs netikėtai subjurusią mano nuotaiką.

Ir tada jas pastebėjau – po stalu stovinčioje suplyšusioje kartoninėje dėžėje, į kurią buvo sukrautas netvarkingas žieminis inventorius. Palinkau į priekį ir sužvejojau jas pirštu.

– Ką? Šitos yra ausinės? – paklausiau laikydama aukštai iškeltą žavingą švelniai melsvos spalvos ausų dangalą.

Įpusėjęs doroti apvalų ir traškų auksinį plaktos tešlos kamuoliuką, Adamas pakėlė akis. Kramtė pamažu, regis, nė kiek nesutrikęs dėl mano paskubėk ir ką nors pasakyk skleidžiamų bangų. Paskui apsilaižė lūpas.

– Ne visai, – pagaliau atsakė žiūrėdamas man į akis, o ranka vėl paniro į maišelį. – Turėjau galvoje metaforines ausines – tas, kuriomis nenorėdama ko nors girdėti užsikemši ausis.

Pirštais sugniaužiau plastikinį lankelį, jungiantį du kailinius skritulius.

Adamas tingiai nusišypsojo.

– Neabejoju, kad turi ir prie suknelės derančius taškuotus akidangčius. Žinoma, apsiūtus šilku…

Sakinys nutrūko, nes Adamui reikėjo saugotis skrendančių ausinių. Greitai palinkau į priekį ir, jam nespėjus sulaikyti, laisva ranka maišelyje sužvejojau kiaulienos maltinuką.

Po kelių sekundžių jis primerkė akis. Maniau, kad taip reaguoja į atsakomąją maisto ataką, tačiau paaiškėjo, jog padėtis kur kas blogesnė.

– Vien dėl to, kad negirdi, dar nereiškia, jog laikrodžio nėra… jog jis netiksi… – pasakė Adamas.

Pati įspeičiau save į kampą, tiesa? Atėjo laikas šiame pokalbyje dėti tašką.

– Senelė klydo. Mano biologinis laikrodis netiksi, – pabrėžtinai tariau.

– Tai tu taip sakai… – giedrai nusišypsojo Adamas ir, pakėlęs šalia kušetės nukritusias ausines, užsidėjo ant galvos.

Mėginau pasakyti, kad šiuo požiūriu klysta, kad klysta ir darydamas išvadas, kodėl vis dar nesileidžiu įspraudžiama į kampą, kodėl nenoriu tapti nuobodžia ir nuspėjama Korina, kitaip sakant, kodėl stengiuosi būti tokia, kokią visą laiką pažinojo, tačiau Adamas tik linksėjo galva, šypsojosi ir rodydamas į ausines lūpomis dėliojo žodžius: Negirdžiu tavęs! Velniškai norėjosi nuplėšti tas ausines ir sugrūsti jam į gerklę, tačiau be pateisinamos priežasties nebuvo galima gadinti visapusiškai geros prekės, todėl, užuot taip pasielgusi, nudžioviau riebaluose apkeptus jo makaronus. Gal bent dabar pasimokys.

Pagaliau Adamas nusitraukė ausines ir sviedė man. Išdykėliška šypsena šiek tiek išblėso.

– Ne. Manęs tuo neįtikinsi, – pasakė jis. – Tau kažkas negerai, ir tai visai nesusiję su tiksinčiu laikrodžiu.

Netardama nė žodžio toliau stebeilijau į lėkštę.

Adamas pamėgino dar kartą, bet dabar jo balse buvo justi apsimestinis nerūpestingumas.

– Jeigu kalbėtume ne apie tave, pamanyčiau, kad viskas dėl vyro. Tačiau iš patikimo šaltinio žinau, jog visame Londone pilna vyriškių, kuriems tarsi šunyčiams be galo patinka sekioti paskui tave ir verstis per galvą, kad įvykdytų kiekvieną įsakymą, vos tu spragteli pirštais.

Pasistengiau mesti į Adamą žudantį žvilgsnį.

– Iš patikimo šaltinio?

Nenorėjau galvoti, iš kur jam pavyko gauti tokių žinių. Tikriausiai kokia pavydi mergina drabstė mane purvais. Taip man nutinka dažnai.

– Tiesą sakant, iš tavęs pačios. Labai išdidžiai man tai pranešei… ak… maždaug prieš dvejus metus. Kai važiavome namo iš tavo surengto vintažinių drabužių madų vakarėlio, sugedo Dodžio Deivo furgonas ir turėjome valandų valandas laukti, kol atvyks vilkikas mūsų nutempti.

Na, gerai, visai tikėtina, kad išgirdusi gausybę pagyrų, komplimentų ir apimta pakilios nuotaikos pasakiau ką nors panašaus, o tokios nuotaikos galėjau būti po sėkmingo demonstravimo. Tik nesitikėjau, jog praėjus ištisiems dvejiems metams Adamas tai atkartos žodis žodin.

Vis dėlto jis pasakė gryną tiesą. Man užtekdavo ryškiai raudonai nusilakuoti nagus, spragtelėti pirštais ir kaipmat sulėkdavo ištisa gvardija šunyčių. Kartais taip elgdavausi vien dėl smagumo – kad pamatyčiau įtikti pasirengusiųjų veidelius, o ne todėl, kad man ko nors reikėdavo.

Adamas panardino galvą tarp rankų ir plačiai išskėtė alkūnes. Patogiai įsitaisęs kušetėje skvarbiai pažvelgė į mane, jo akyse šokčiojo ir linksmos ugnelės, bet kartu jautėsi atsargumas.

– Kas yra? – piktai paklausiau.

Privalėjau šią sekundę sustoti, neužkibti ant kabliuko, bet esu per daug smalsi, kad dėčiausi doruole.

Susikryžiavau ant krūtinės rankas.

– Nesėdėk ir nežiūrėk taip į mane!

– Dabar man viskas aišku… – sušnabždėjo Adamas.

Mane nutvilkė siaubinga nuojauta, jog jis viską perprato, jog žinojo tikrąją priežastį, tačiau, užuot ėmęs erzinti, kaip tikėjausi, tapo velniškai rimtas. Pirmą kartą gyvenime troškau, kad jis iš manęs pasijuoktų. Norėjau, kad pamėgintų užgniaužti piktdžiugišką šypseną ir sąmoningai išplėštų savo atsakymą, priverstų mane nekant riai trepsenti raudonu smailiakulniu į grindis. Bet jis manęs neprivertė laukti. Nė trupučio nepaerzino. Tiesiog sumalė mane į miltus.

– Taip, – sau pritardamas sukuždėjo Adamas, linktelėjo ir pasidarė dar atšiauresnis. – Pagaliau sutikai šunytį, kuris nenori kabarotis per tavo pastatytas sudėtingas kliūtis.