Читать книгу Atogrąžų romanas - Фиона Харпер - Страница 2

Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas

Alegra nejudėdama laukė, kol pro šalį į Karališkojo operos teatro sceną įeis kordebaleto šokėjos.

– Sveika atvykusi į rojų, – pasakė jis.

Kvėpuok, – priminė ji sau. – Atsipalaiduok. Žingsnelius repetavai tūkstančius kartų. Tavo kūnas žino, ką daryti. Pasikliauk juo.

Dabar repetuoti buvo per vėlu. Vos už kelių minučių ji išeis į sceną.

Vis dėlto Alegra negalėjo liautis rikiavusi įžanginės scenos judesių – rankos ir kojos ore brėžė tiksliai išlenktas figuras, kurios tebuvo tikrųjų, galvoje dėliojamų posukių ir šuolių atspindys.

Apimta nevilties, ji sustojo viduryje judesio, nusivilko susagstomą megztinį ir nušveitusi į šalį ėmė laukti išėjimo momento. Klausydamasi orkestro ir stebėdama, kaip grupės merginos ruošia sceną jos pasirodymui, Alegra ištempė vieną koją, paskui antrą, kol pajuto tvirtą, bet malonų tempimą.

Įsivaizduok, kad tai paprasčiausia repeticija su kostiumais. Dar viena peržiūra.

Kaip tik tai Alegra ir mėgino padaryti, tačiau venomis plustantis adrenalinas ją išvadino melage.

Tai ne repeticija, o premjera.

Vaidmuo naujas. Tiek šokėjoms, tiek publikai.

Šis visiškai naujas personažas buvo sukurtas specialiai jai tam, kad įrodytų, jog nuostabių gabumų vaikas, mergaitė balerina po ilgų septynerių intensyvaus darbo metų vis dar neprarado spindesio. Naujas baletas pavadinimu Undinėlė turėjo nutildyti kritikus, kurie jau keletą metų pranašavo, kad ryškiai suspindusi Alegros Martin žvaigždė greitai perdegs ir užges.

Šitą jie kartojo jau nuo dvidešimtojo jos gimtadienio, o dabar, praėjus trejiems metams, ir pati Alegra kas kartą audamasi puantus jautė pranašystės išsipildymo neišvengiamumą. Pastaruoju metu ji netgi ėmė paniškai bijoti juos autis.

Bet ne šį vakarą. Šį vakarą nevalia bijoti. Tėvui tai būtų pasaulio pabaiga.

Norėdama nukreipti dėmesį nuo nepageidaujamų minčių, Alegra dar sykį apžiurėjo kostiumą. Šiam vaidmeniui ji nevilkėjo balerinos sijonėlio. Suknelė buvo lengva, plevenanti, žemiau kelių. Sijonas pasiutas iš ryškiai mėlynos, akvamarino ir turkio spalvų šifono sluoksnių. O šviesūs plaukai, paprastai surišti į kuodą, dabar laisvai krito ant pečių; tik dvi plonos sruogelės buvo prisegtos nugaroje, kad nekristų ant veido. Alegra atsispyrė pagundai paknibinėti sagučius – taip būtų dar labiau apsunkinusi situaciją.

Orkestras pradėjo groti kurinį. Jau visai netrukus. Ji privalo sutelkti mintis į šokį, pamėginti sulėtinti drugelio sparnelių greičiu plazdančią širdį ir pripildyti krūtinės ląstą deguonies. Užmerkusi akis Alegra mintimis susitelkė į įkvėpimą ir lėtą iškvėpimą.

Po užmerktais vokais blykstelėjęs vaizdinys sugriovė bet kokias pastangas nusiraminti ir susikaupti. Tamsiai rudos vyro akys, kampučiuose susiraukšlėjusios nuo nematomos šypsenos. Alegra plačiai atmerkė akis.

Iš kur šitai?

Dabar jos širdis ėmė mušti dvigubai greičiau. Po velnių. Ji privalo sutramdyti emocijas. Už mažiau nei minutės turės išeiti į sceną. Papurčiusi galvą iškvėpė truputį oro.

Paskui tai nutiko vėl. Tik jau atmerktomis akimis.

Šį kartą po rudomis akimis ji regėjo ir šypseną. Šiltą, plačią, kiek šelmišką.

Tai veikiausiai nuo streso.

Savaites trukusios repeticijos pagaliau prirėmė ją prie sienos. Alegra buvo girdėjusi, kaip kitos šokėjos pasakojasi viena kitai keistas, prieš pasirodymą ramybės neduodančias mintis, tačiau pačiai nieko panašaus nebuvo tekę išgyventi. Jokių netikėtų susimąstymų apie tai, ar nepamiršo pasikrauti mobiliojo, ką tą vakarą valgys vakarienei ir panašiai.

Bet kodėl ji galvoja apie jį?

Vyrą, kurio net nepažįsta.

Ką jis čia veikia, įsiveržęs į jos mintis tokiu lemtingu momentu? Reginys ją be galo neramino. Dabar Alegrai to reikėjo mažiausiai. Būtent šią akimirką. Smuikai pranešė, jog metas į sceną.

Laimei, Alegra judesius buvo kartojusi tūkstančius kartų, žingsneliai buvo spėję virsti beveik refleksu, todėl kojos pačios atgijo ir, tempdamos paskui save pakrikusią galvą, nunešė ją į sceną. Per kūrinio pauzę pajautė, kaip auditorijoje visi iki vieno nesąmoningai sulaikė kvapą.

Jie ją stebėjo. Laukė.

Jos darbas buvo akinti ir stebinti, nukelti žiurovus į kitą pasaulį. Pradėjo port de bras judesiu: pirštų galais ore brėžė lanką, po kurio įstrižai scenos turėjo pasipilti daugybė ritmingų žingsnelių. Alegra svajojo pati pasprukti į kitą pasaulį. Ir galbūt iš jo niekada nebegrįžti. Į kokią nors naują, įdomią vietą, kur iš jos niekas nieko nesitikėtų, kur neturėtų galimybės suklydusi netekti pozicijų.

Tačiau šį vakarą, kol žiūrovai tikės ją esant Undinėle, kol matys sklendžiančią, besisukančią ir neigiančią traukos jėgą, ji viena težinos, kas yra tikra. Visu kunu jaus kiekvieno šuolio nusileidimą. Girdės puantų bilsnojimą į scenos grindis, net jei orkestras neleis jam pasiekti žiurovų ausų. Jaus, kaip kietuose bateliuose trinasi ir pūslėjasi pirštai.

Baleto pasaulį ji pažinojo puikiai. Iš šalies šokis gali atrodyti lengvas, tačiau iš tiesų kiekvienas judesys yra svarbus ir reikalauja daugybės pastangų. Baletą stebėti yra gražu, bet užkulisiuose jis nėra nei malonus, nei žavus. Nuožmus grožis mainais už sunkų darbą.

Tokį kelią Alegra pasirinko pati, o dabar nebebuvo kur trauktis. Kitas pasaulis neegzistavo. Jis tebuvo iliuzija.

Bet ji juos apkvailins. Ji šoks kaip amžino ilgesio verpete besisukanti mergaitė, persunkta liudesio ir besiilginti realybės, kurios dalimi niekada netaps. Ir ji sušoks puikiai. Netgi nevaidins, nes tai ir bus tiesa. Jos tiesa.

Pabėgimo nėra. Kad ir kaip jo trokštų.

Tik tūkstančio durstančių peilių skausmas.

– Mieloji, buvo nepakartojama. Nuostabu.

Alegra vos pakštelėjo moteriai į lūpas; jos vardo ji net neprisiminė, bet atsakydama taip pat nusišypsojo.

– Ačiū. Tačiau tikrieji nuopelnai tenka Deimjanui už nuostabią choreografiją.

Prastas tonas šokėjui pasiglemžti visą šlovę sau. Ji juk tėra kitų žmonių genialumo įrankis. Tuščia drobė, pasiruošusi buti ištapyta kito žmogaus vizijų spalvomis.

– Nesąmonė, – nuneigė moteris ir mostelėjusi taure šampano netyčia šliukštelėjo lašelį ant kito svečio rankos. Nė vienas jų to nepastebėjo. Tačiau Alegra matė viską. Ji su skausmingu pastabumu regėjo kiekvieną menkiausią po pasirodymo surengto pobuvio smulkmeną.

Pastebėjo kadaise garsaus Koven Gardeno gėlių turgaus dalimi buvusios Viktorijos epochos salės arkas iš plieno ir stiklo – vertikalius baltus statramsčius ir stulpus, kurie atrodė tokie vienodi lyg kalėjimo grotos. Ji matė su taurėmis šampano besisukiojančią minią žmonių, iš kurių pusė mėgino nepastebimai į ją pavėpsoti. Bet visų labiausiai akį traukė pro stiklinį stogą boluojantis vidurnakčio mėlynumo dangus.

Jeigu spalvos galėtų kalbėti, mąstė Alegra, mėlyna būtų kvietimas.

Ateik…

Sunkiai atplėšusi akis nuo naktinio dangaus ji grįžo ten, kur ir turėjo buti.

– Atleiskite, – maloningai nusišypsodama pašnekovei atsiprašė ji. – Štai ten pamačiau savo tėvą…

Moteris pažvelgė Alegrai per petį ir pamačiusi už stalo tėvą plačiai nusišypsojo.

– Na, žinoma, žinoma. Toks talentingas dirigentas ir nuostabus žmogus… Turėtų buti nepakartojama žinoti, kad per premjerą artimas žmogus yra visai čia pat. Jis jums tikriausiai yra begalinė parama.

Alegra norėjo atsakyti: Ne, tiesą sakant, ne. Ji norėjo pasakyti, kad turėti šitaip į kitą gyvenimą įsitraukusį žmogų toli gražu nėra lengva. Ji troško šokiruoti tą moterį pareikšdama, jog nesuskaičiuojamą daugybę kartų geidusi turėti tėvą statybininką ar mokytoją. Tik ne dirigentą. Norėjo, kad jis kartkartėmis sėdėtų parteryje kaip kiti tėvai, užuot stovėjęs iš karto už šviesų. Gal tada ji nesijaustų svarinama jo žvilgsnio, vilčių ir lukesčių žmogaus, kuris jai buvo ne tik tėvas, bet ir vadybininkas bei mokytojas.

Alegra, savaime suprantama, nieko nepasakė, tik švelniai nusišypsojo, o moteris tą šypseną veikiausiai palaikė maloningu pritarimu. Pasinaudojusi nepakartojamo tėvo pretekstu Alegra pasišalino.

Žiniasklaidai, be abejo, patiko tėvo ir dukters perspektyva – prislėgtas našlys diriguoja, kol duktė balerina skina laurus; taip pat jis elgėsi ir su jos motina, kol ši buvo gyva. Spauda šią istoriją dievino.

Juodžiausiomis akimirkomis Alegra tyliai kaltino tėvą, kad jis mėgaujasi tokia jų šeimos istorija taip siekdamas dvigubos šlovės. Dvigubo dievinimo. Tačiau iš tikrųjų viskas buvo ne taip. Jis tenorėjo, kad viskas būtų kaip anksčiau, tenorėjo atsukti laiką atgal ir prikelti mirusiuosius. Tai, žinoma, buvo neįmanoma, todėl beliko susitaikyti su dar viena žvaigžde šeimoje. Visgi net taip susiklosčius įvykiams Alegra negalėjo nepastebėti, jog pasiekusi brandų amžių, kai jau galėjo užimti motinos vietą ir atlikti jos vaidmenis, ji prikėlė tėvą naujam gyvenimui.

Tačiau šis vakaras – kitoks. Vaidmuo tebuvo jos ir tik jos. Kai rytoj ryte pasirodys apžvalgos, ji iškils arba nusileis.

Alegra pamanė, kad jeigu jau pasinaudojo tėvu kaip pretekstu pasišalinti, galėtų nueiti ir su juo pasisveikinti, todėl nekreipdama dėmesio į jos žvilgsnį mėginančius sugauti žmones ji ėmė skintis kelią per minią. Trokštančių jos dėmesio buvo daug. Ji buvo premjeros žvaigždė. Juk šis vakaras buvo surengtas jos garbei.

Tačiau Alegra nenorėjo su niekuo kalbėtis. Nei su tais, kurie jai pavydėjo ar ją idealizavo, nei su tais, kurių ji visai nepažinojo, kurie ją laikė keista, magiškų galių turinčia butybe. Apdovanota – ar geriau būtų sakyti prakeikta? – talentu, apie kurį kiti nedrįsdavo nė svajoti. Jie žvelgė į ją taip, tarsi ji būtų kitokia. Tarsi ateivis iš kosmoso, kurį reikia tirti, aptarinėti ir analizuoti. Tačiau tikrai ne žmogus.

Atiduotų viską, kad bent vienas planetos gyventojas sugebėtų pamatyti joje ne vien klostytą sijonėlį ir puantus.

Brautis per minią buvo sunku. Galiausiai ji tiesiog sustojo – beprasmiška prasibrauti. Sustojo ir laukė, kol žmonės atvers praėjimą. Toks sąstingis šiandieną tebuvo dar vienas jos išskirtinumas.

Visi aplinkui šventė. Burys žmonių mėnesių mėnesiais ruošėsi šiam vakarui, todėl dabar, įtampai atslugus, džiaugsmas ir juokas liejosi per kraštus.

Tačiau Alegra nieko nejautė.

Nei džiaugsmo. Nei putojančių jausmų. Nieko, ką beviltiškai trokštų išlieti.

Nebent troškimą klykti.

Tikrai keista. Jau keletą metų ji mąstė, kas nutiktų, jeigu vieną dieną taip ir pasielgtų. Ką pagalvotų žmonės, jeigu paprastai santuri Alegra Martin salės viduryje nutrauktų smagų klegėjimą iš pat sielos gelmių sklindančiu klyksmu.

Žiūrovų veidų išraiškos būtų neįkainojamos.

Alegra brangino šią mažą fantaziją, padėjusią išgyventi daugybę kur kas nuobodesnių pobuvių, pietų bei labdaros renginių. Tik ji jai nebeatrodė juokinga, nes šį vakarą fantaziją norėjosi paversti realybe. Ji iš tiesų norėjo klykti. Tiesą sakant, noras taip sparčiai augo, kad ėmė kelti baimę.

Ji privalėjo judėti, bet kokia kaina skintis kelią į priekį, net jeigu tai reikštų, kad trumpam tektų pajudėti priešinga kryptimi nuo vietos, kur stovėjo tėvas. Alegra baiminosi, kad jei ji sustos ir abi kojos pernelyg užsibus vietoje, pasiduos pernelyg viliojančiai pagundai.

Nepaisant vingiavimų per Gėlių salę, jai pagaliau pavyko priartėti prie tėvo. Jis karštai diskutavo su meno vadovu ir dar nebuvo pastebėjęs zigzaginių dukters manevrų. Jai tik pavyko išgirsti savo vardą. Nė vienas vyrų neatrodė patenkintas.

Nejaugi ji šį vakarą pasirodė prastai? Nejaugi visus nuvylė? Nuo tokios minties jai kilo panika. Toji vidinė varomoji jėga ją paveikė be galo keistai: kai Alegra jau buvo bežengianti į vyriškių pokalbio ratą, jos dešinėje atsivėrė plyšys, ir, užuot prasiskynusi kelią pasisveikinti su tėvu, ji nėrė į tarpą.

Pajudėjusi kita kryptimi, Alegra negalėjo sustoti. Palikusi už nugaros triukšmingą susiburimą ir taurę su šampanu, ji galvotrukčiais nulėkė mediniais laiptais į apačią ir atsidurė fojė. Paskui skubiai pasuko pro drabužinę ir jau po kelių sekundžių stovėjo tarp Koven Gardeno kolonų ant grindinio akmenų; pagaliau šaltas nakties oras ramino jos plaučius.

Toliau ji nebėgo, tik stovėjo ir mirksėjo.

Ką ji daro?

Išeiti nevalia. Pabėgti draudžiama.

Jos laukia tėvas. Pasveikinti taip pat laukia bendradarbiai, investitoriai ir antraeiliai karališkosios šeimos nariai.

Ne, – atsiliepė Alegros kunas. – Užteks. Ji buvo linkusi su juo sutikti.

Dabar, nuslūgus pasirodymo sukeltai adrenalino bangai, kūną skausmingai maudė. Ant kojų ji jau nuo šešių – ankstyvą rytą dalyvavo pamokoje, vėliau beveik visą popietę praleido su partneriu Stefanu derindama paskutinius pas de deux pakeitimus, kurie buvo be galo svarbūs. Baletas, kuris iš šalies žiūrint atrodė lengvas ir nežemiškas, iš tiesų buvo neįtikėtinai varginantis ir sunkus.

Kelias sekundes Alegra stovėjo užmerktomis akimis visiškai nejudėdama. Užlaikyk orą, paskui lėtai… ramiai iškvėpk.

Nelaimei, pareigos jausmas yra išdegintas baleto šokėjų širdyse.

Pro sukąstus dantis išpūtusi paskutinius anglies dvideginio likučius, Alegra vėl pakėlė vokus.

Tada su visa balerinai priderančia gracija apsisuko ir varoma naujai susikaupusios jėgos užskriejo laiptais į viršų pas svečius. Taurė šilto šampano jos tebelaukė ten, kur buvo palikta; Alegra paėmė ją nuo turėklo, pasitempė ir vėl paniro j kūnų jūrą.

Pramerkusi vieną akį, Alegra be menkiausio entuziazmo įsistebeilijo į šalia lovos stovintį skaitmeninį laikrodį. Miegoti jau per vėlu. Bet ir keltis gerokai per anksti.

Et. Kam rūpi?

Po premjerų ji visada šitaip jausdavosi – pavargusi, susijaudinusi, nerimstanti dėl recenzijų, kurios vos už kelių valandų pasirodys rytinėje spaudoje.

Žinodama, kad vaikydamasi miego ji tik dar labiau suirs, ant naktinio stalelio apčiuopomis ėmė ieškoti televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio; radusi nukreipė į tamsą. Kambarį užliejo melsva šviesa. Alegra primerkė akis ir norėdama nutildyti akį rėžiančią orkaitės šveitiklio reklamą pakartotinai spustelėjo garso mygtuką. Pažadinti tėvo ji nenorėjo.

Paskui perjungė kelis kanalus. Ir dar kelis.

Tokiu metu tikrai nieko įdomaus neįmanoma rasti, tiesa? Tik informacinės reklamos, televizijų programos arba ištęstos dokumentinės laidos apie seniai pamirštas progresyvaus roko grupes. Alegra toliau perjunginėjo kanalus, kol galiausiai pametė jų skaičių ir jau buvo beišjungianti televizorių, kai netikėtai įjungto kanalo vaizdas privertė ją stabtelti.

Besišypsančios rudos vyro akys. Ir žavingiausia šypsena.

Ji sulaikė kvapą. Metusi žvilgsnį į kambario duris, Alegra vėl skubiai grįžo prie vaizdo televizoriaus ekrane. Neatplėšdama akių ji stipriai spustelėjo garso mygtuką ir laukė, kada ausis pasieks vos girdimas garsas; paskui įjungė subtitrus, kad kompensuotų garso trukumą. Tik tada pagaliau sugebėjo atsikvėpti.

Finas Makleodas. O Dieve, jis nuostabus!

Spinduliuojantis atšiauria vyriška energija ir žibančiomis akimis.

Tamsūs plaukai, kurie, regis, nežinojo, ką reiškia tvarkingai gulti, užkritę ant vieno šono, o seniai skutimosi peiliuką mačiusį žandikaulį buvo ištempusi šypsena. Alegra net nenutuokė, kad tokiu metu kartojamos Bebaimio Fino laidos. Tai, žinoma, tik į naudą, nes jei būtų žinojusi galinti visą naktį žiūrėti, kaip jis šokinėja į sraunias upes ar pirštų galais pakimba nuo uolų atbrailų, taip ir būtų dariusi. Tačiau tada miego stokojanti baleto šokėja Karališkajame operos teatre nebūtų pasiekusi aukštų rezultatų.

Kartais jaučiuosi tokia sena, – pagalvojo Alegra. Ne itin geras jausmas, kai tau vos dvidešimt treji, tiesa? Tačiau ji iš tiesų jautėsi taip, tarsi ta pačia nepailstančia pamokų, repeticijų ir pasirodymų karusele suktųsi taip ilgai, kad paseno anksčiau laiko. Nieko nuostabaus, kad giliai širdyje ji troško kažko nepatirto ir naujo.

Alegra žvilgsniu grįžo prie televizoriaus, kur Finas Makleodas žavingu ir melodingu škotišku akcentu aiškino, kaip rasti maisto, jeigu tektų įstrigti kalnuose.

Ji nusišypsojo. Tiksliau, nušvito kuo plačiausia šypsena. Matote? Ji niekada nesusimąstė, kad pušų kankorėžiuose yra mažyčių sėklyčių, kurias galima valgyti.

O gal susimąstė?

Tikriausiai susimąstė. Kedro riešutais ji visada pasi- gardindavo makaronus. Tik kad nė karto nesusiejo ant kalno šlaito augančio medžio su mažyčiu paketėliu parduotuvės lentynoje.

Štai kodėl jai patiko žiurėti Bebaimį Finą. Jo laidos primindavo, kad ji jauna, kad dar turi pamatyti tiek daug pasaulio ir sužinoti tiek daug apie gyvenimą. Šis jausmas apimdavo per kiekvieną laidą, kol galiausiai tiesiogine to žodžio prasme jai norėdavosi įlįsti į ant sienos blyksintį stačiakampį ir bėgte leistis tuo kalno šlaitu drauge su Finu ir paragauti ką tik iš kankorėžio iškrapštyto riešuto.

Finas atsisuko į kamerą, prikišo veidą prie pat objektyvo ir išsišiepęs šoko nuo uolėto upės skardžio į sraunų vandenį.

Na gerai, gal pamokos apie Žemę ir nėra vienintelė priežastis, kodėl ji žiūri šią laidą. Bet juk jis toks… toks…

Alegra iš tiesų nežinojo, koks yra Finas ar kokius tiksliai jausmus jis jai kelia, bet dėl vieno ji buvo tikra – žiurėdama jo laidas ji jausdavosi gyva, tikėdavo galinti užsiauginti sparnus ir skristi.

Dar vienas nuobodaus, įtempto gyvenimo simptomas – gyvenimo, kurį privalu gyventi, jeigu savo srityje nori pasiekti aukštumų. Baletas privalo būti viskas. Alegra ne tik kad nepažinojo pasaulio už baleto studijos ribų, bet neturėjo patirties ir su vyrais.

Todėl, matydama tą šešių pėdų testosteronu ir nuotykiais trykštantį gražuolį su netvarkinga kupeta plaukų ir nežabotomis tamsiomis akimis, Alegra norėjo pažinti ir vieną, ir kitą.

Nuraudusi ji prikando lūpą. Regis, paaugliškas įsimylėjimas po ganėtinai ilgo laiko pagaliau ją vėl aplankė.

Na tai kas? Juk visi turi ne visai skaisčių svajonių, tiesa? Finas Makleodas buvo jos paklydimas. Ir kol Noting Hile už aukštų baltų tėvo namo sienų nepasigirs pieną pristatančių furgonų burzgimas, ji pamirš baletą, undines, rytines recenzijas ir užsimirš kerinčiose rudose akyse.

Pradėti dieną stebint, kaip iš už ledkalnio viršūnės pasirodo saulė, Finui Makleodui neabejotinai patiko. Dar prieš akimirką horizontas buvo gryniausio kobalto spalvos, o dabar, saulei šoktelėjus aukštyn, jis pamažu virto ledine blyškia mėlyne.

– Tai bent, – pasakė greta jo stovintis žymus Holivudo aktorius.

Tikrai, tai bent.

– Tai juk, galima sakyti, tobula, – vėl prašneko vaikinas ir ėmė linksėti galva.

– Taigi, – pritarė Finas. Gražesnio vaizdo jis nebuvo regėję.

Jiedu su veiksmo filmų dievu Tobijum Torntonu nuščiuvę spoksojo į nepakartojamą Visatos kūrinį, kuris pranoko bet kokias lenktynes celiulioidiniais automobiliais ar pastato sprogimą.

Finas metė žvilgsnį į kuprines, kurios gulėjo už kelių pėdų nuo jų ant ledo.

– Netrukus mūsų paimti atskris sraigtasparnis, – pasakė jis ir akimis neišvengiamai vėl grįžo prie saulėtekio vaizdo. Jau kitą akimirką viską užstojo šešių su puse pėdų ūgio kino žvaigždė. Netrukus Finas suprato, kodėl – šis meškinas ketino jį uždusinti. Tai nebuvo plano dalis turint galvoje, kad didesnę savaitės dalį jiedu praleido mėgindami išgyventi ledo dykynėje.

– Ačiū, bičiuli, – tapšnodamas Finui per nugarą padėkojo Tobijas.

– Nėra už ką, – kiek švokšdamas atsiliepė Finas.

Aktorius jį paleido ir žengė žingsnį atgal.

– Finai, ši savaitė pakeitė mano gyvenimą. Aš rimtai. – Tobijas vėl atsisuko į saulėtekį, bet nesiliovė kalbėti. – Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išsikuopęs gyvenimo šiukšles ir atradęs tikrąją esmę.

Finas linktelėjo. Būtent taip žmogų veikia laukinėje gamtoje praleistas laikas. Štai kodėl toks gyvenimas jam patiko. Toli nuo žmonių sukurtų statinių, elektros kabelių, net mobiliojo ryšio. Tik čia jis jautėsi gyvas. Būdamas kažko neapibrėžto, didesnio už save patį dalimi.

– Niekada nebebūsiu toks kaip anksčiau…

Finas susiraukė. Tokiose vietose jis paprastai būdavo vienas. Todėl ir dabar tikėjosi pasimėgauti tyla. Tačiau greitai suprato, kad šios prabangos neturės, nes iš aktoriaus lūpų nepaliaujamai liejosi žodžių srautas.

O televizijos kompanijai kaip tik to ir reikėjo. Tai ne jis sugalvojo visur paskui save temptis įžymybę. Penktoji laida buvo ne jo mintis; Finas ilgėjosi senojo formato, kai galėdavo vienas praleisti savaitę atokiame pasaulio kampelyje ir ne tik pademonstruoti žiūrovams, kaip išgyventi laukinėje aplinkoje, bet ir leisti jiems pajusti neatrasto pasaulio skonį.