Читать книгу Dar vienas blogiukas? - Fiona McArthur - Страница 2

Pasirodė, kad Džimbarano įlanka su ilga gatve, pilna restoranų, labai panaši į Kutą.

Prieš juos šiaurės kryptimi driekėsi paplūdimys, pilnas akvariumų su raginimais pačiam išsirinkti žuvį arba omarą, liepsnojančių kepsninių, o tokios milžiniškos šviežių jūrų gėrybių pasiūlos Bonei seniai neteko regėti.

Šimtai medinių staliukų buvo sustatyti ant smėlio beveik iki pat teliūskuojančio vandens, vieno restorano staleliai šliejosi vienas prie kito kone liesdamiesi.

Kepsninių dūmų debesis tvyrojo virš aikštelės, kai jie išlipo iš taksi, žmonės ateidavo ir išeidavo, taksi, nuosavi automobiliai ir net limuzinai grūmėsi dėl laisvos vietos. Žinoma, ir galybė mopedų stovėjo išrikiuoti tvarkingomis eilėmis.

Bonė su pagarbia baime žvelgė į šį sambrūzdį ir gausią pasiūlą.

– Iš kur žinote, kuriame restorane valgyti?

– Kartais čia užsuku. Turiu mėgstamiausią, ten gausime gerą staliuką. – Haris matė, kad jai čia patinka. Susižavėjimas Bonės akyse privertė ir jį vėl apsidairyti, įkvėpti dūmų, išgirsti triukšmą, sklindantį iš konkuruojančių restoranų, ir suvokti kai kurias priežastis, kodėl atkeliavęs į šį Balio pakraštį čia ir pasiliko.

Vis dėlto didžioji dalis jo širdį užplūdusio neįprasto lengvumo, rodės, kilo iš buvimo su moterimi jo pašonėje. Išties keista.

Ji žingsniavo su juo betoniniu takeliu tarp dviejų besivaržančių parduotuvių fasadų ir Haris juto, kaip jai būnant šalia jam prie klubo susiformavo silpnas energijos laukas, kuris jį veikė. Jaudulio šuorai dilgčiodami pažirdavo kūnu tarsi birus smėlis, kuris jiems einant sklido iš po kojų.

Kol pasiekė paplūdimį, saulė visai pasislėpė, buvo matyti, kaip vos įžiūrimas žvejų laivelis skrodžia bangas, ant staliukų žiebėsi žvakės. Naktis nusileido švelniai lyg kašmyro skraistė, kuriomis čia mėgo siaustis moterys. Haris girdėjo, kaip šalia jo einanti moteris su atodūsiu atsikrato dar lašo įtampos, kausčiusios jos kovingus pečius, ir liko patenkintas.

Bonė apsižvalgė ir atsipalaidavo. Viskas čia buvo kitaip. Lyg atokvėpis nuo tikrojo pasaulio, galbūt dėl prieblandos. Ir ji galėtų priprasti valgyti tamsiame paplūdimyje. Keista, kad atėjo čia su nepažįstamu vyriškiu, tačiau restorane buvo nemažai žmonių, todėl galėjo jaustis saugi, o paskui panorėjusi susiras taksi ir parvažiuos į viešbutį. Netikėtai pasidarė smagu, kad išėjo su patraukliu vyriškiu paprasčiausiai pavakarieniauti. Draugės labai ja didžiuotųsi.

Jie klampojo smėliu iki pat vandens. Bonė dairėsi į poras ir šeimas, triukšmingas turistų grupeles – jie visi drauge čepsėjo ir kvatojo.

Bonės džiaugsmui, prie kiekvieno staliuko bent vienas asmuo per šiaudelį siurbčiojo pieną iš kokoso riešuto. Linksma nuotaika dar labiau sustiprino jos entuziazmą. Kadaise ji buvo laimingas žmogus ir buvo malonu vėl probėgšmais pajusti šiek tiek džiaugsmo.

Galų gale padavėjas nuvedė juos prie staliuko, kiurksančio ne visai vandenyje, vis dėlto niekas neužstojo paskutinės žaros horizonte. Bonė dar akimirką stovėjo įsistebeilijusi į bangas. Išties puiki vieta vakarieniauti.

Haris pralenkė prie jos kėdės pasisukusį padavėją ir ją atitraukė.

– Prašom į sostą, ponia.

Bonė pajuto, kaip nuo jo artumo ant rankų pašiurpo plaukeliai. Intuityvi reakcija. Feromonai. Tai negerai. Ji norėjo flirto, o ne neišdildomo susižavėjimo. Dėl Dievo, jai tokios laimės nereikia. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Bonė nesišypsojo.

– Aš tik drauge vakarieniauju, nesu jūsų mergina.

Pokšt! Tikrovė žeidžia. Haris tylėdamas atsisėdo ir paėmęs šakutę ėmė apžiūrinėti. Rūpestingai… kol galiausiai jos žodžiai pasiekė sąmonę. Daili šakutė. Sidabrinė su trimis dantukais. Nieko įdomaus.

– Supratau. Neturiu teisės atitraukti kėdės. Ir iš jūsų nesulauksiu įdomaus, prasmingo pokalbio, – pajuokavo, tačiau jo žodžiai buvo persmelkti tiesos. Haris pakėlė akis ir dar spėjo pamatyti įnirtingai slepiamą jos veido išraišką. Moteris buvo tokia pat nelaiminga kaip ir jis. Keista, kad iki šiol nesuvokė, koks yra nelaimingas. – O kaip dėl automobilio durelių? Ar ir dėl jų įsižeidėte? – Pamatė, kaip dar labiau įsitempė jos veidas.

Moteris užsimerkė ir iškėlė rankas – Hariui pasirodė, kad ji tuoj pasakys be reikalo čia atėjusi.

Tačiau jos akyse blykstelėjo panika ir jis iškeikė save už kvailumą.

Kažkoks tipas gerokai su ja pasidarbavo. Po perkūnais, – dingtelėjo Hariui, bet garsiai nieko neištarė. Jis sugromuliavo naujieną ir patapšnojo per stalą, kad moteris pažvelgtų į jį. Pamėgino dar kartą pasiųsti jai šypseną.

– Atsiprašau.

Ūmai Haris suvokė nežinantis jos vardo. Ir pradėjo malonų, grėsmės nekeliantį pokalbį:

– Aš tikrai nenoriu valgyti vienas. Beje, kaip turėčiau jus vadinti?

Bonė prisivertė nusiraminti. Baimė susilpnino gynybines užkardas, o to ji mažiausiai troško. Kaip ją vadinti? Štai ir dilema. Kilo paikas noras išgalvoti vardą, kokį nors bjaurų, kad jis suprastų, jog netikras, bet nesukeltų nepatogumų, padėtų išlaikyti atstumą, jei prireiktų daugiau erdvės, nei Haris ketino suteikti.

Tačiau smegenyse tvyrojo tuštuma.

– Bonė.

– Tai pasakyk man, Bone… – Haris nutilo, o ji šyptelėjo sau pačiai – suprato, kad jis nepatikėjo, jog tai – tikrasis jos vardas. Nuostabu. – Ar tu Balyje ilgam? – paklausė jis atsilošęs kėdėje, o lūpas iškreipė nežymus šypsnys. Dieve mano, jo lūpos žavingos.

Bonė sumirksėjo.

– Savaitei. Tada pradėsiu naują darbą.

– O koks tavo naujasis darbas? – Jam loštelėjus atgal marškiniai ant krūtinės įsitempė ir Bonei išdžiūvo gerklė.

Ji pamėgino nepastebimai sukaupti burnoje šiek tiek seilių, kad pajėgtų atsakyti.

– Gimdyvių slauga Erso Uoloje. Esu diplomuota slaugė ir akušerė, prireikus vykstu tam tikram laikotarpiui į atokias vietoves.

Keista išraiška taip greitai perbėgo Hario veidu, kad Bonė nespėjo suprasti priežasties. Buvo įdomu, bet jis nesiteikė paaiškinti. Tik linktelėjo.

Žiūrėk tu man! Štai tau ir pavojus, – pagalvojo Haris. Ta pati darbovietė, kurios pasiūlymo jis atsisakė. Ir pernelyg arti miesto, kurį troško pamiršti. Jo žmona buvo akušerė, jie susipažino Katrinoje, kai jis dirbo Karališkojoje skraidančių gydytojų tarnyboje. Panašu, kad likimas užsimanė jam įgelti.

Haris pakeitė pokalbio temą, Bonė, rodos, to nepastebėjo. Ačiū Dievui. Jis minėjo ieškojęs tik draugijos vakarienei, matyt, jai tai tiko.

Gal bus saugiau kalbėti apie jos reikalus.

– Na, tai ką veiki šiame rojuje, ko nedarai namuose?

Bonė mostelėjo ranka į paplūdimį priešais juos.

– Nori pasakyti, be to, kad vakarieniauju su vyru, kurio nepažįstu?

Jis buvo ne toks kvailas, kad įkliūtų į pinkles.

– Hmm.

Bonė truktelėjo pečiais.

– Nieko ypatinga. Plaukioju, bet tai dariau ir Darvine, einu į turgų apsipirkti ir stebiu saulėlydžius virš vandenyno, nors jais grožimės ir Mindilo paplūdimyje Darvine ketvirtadieniais ir sekmadieniais.

Haris matė, kas Bonė užsigalvojo. Jos mintys buvo aiškios, tarsi užrašytos jai ant kaktos. Jį suėmė juokas, kad ji tokia perregima, tai atrodė žavingai nauja.

– Čia viešėdama norėčiau pamatyti kaimą. Terasinius ryžių laukus ir ugnikalnį… ten, iš kur aš kilusi, nieko panašaus nėra.

Haris linktelėjo. Rado pokalbio temą.

– Tau vertėtų išbandyti žygį dviračiais nuo Agungo kalno.

Jis suprato, kad Bonė buvo apie tai girdėjusi, tik dar neišsiruošė.

– O ta?..

Jis mostelėjo apytiksliai Kutos pusėn.

– Į kalnus, pora valandų kelio, tikrai verta dėmesio. Dviračiu tektų minti apie dvidešimt penkis kilometrus.

– Tada greičiausiai atsisakysiu. – Bonė gūžtelėjo pečiais. – Dešimt metų nevažiavau dviračiu. – Apie tai pagalvojusi nusijuokė. – Tai bent vaizdelis būtų. Paskui neįstengčiau nulipti ant žemės.

Bonė stengėsi nepasiduoti jo kerams, tačiau Hario šypsenai atsispirti buvo sunku. Ji blykstelėdavo it spindulys tamsoje virš bangų, kai mažiausiai tikėdavosi išvysti, ir nejučia ji vėl pagalvodavo apie švyturį. Haris truputėlį išsitiesino, tada palinko prie jos norėdamas sudominti.

– Visą žygį riedi nuokalnėn. Pro kaimus, ryžių laukus, per upę. Tau patiktų.

Bonei buvo likusios tik kelios dienos. Abejojo, kad viena išsiruoš.

– Nemanau, kad žygiui dviračiais atsiras vietos mano planuose.

Ji matė, kaip Haris suraukė antakius.

– Turėtų atsirasti. Jei apsispręsi, pranešk. Turiu naudingų pažinčių.

Pasivažinėti dviračiu Bonei tikriausiai patiktų, bet jo pagalbos nereikės. Nei draugijos. Pradžiai užteks vieno vakaro kartu pabūti ir paflirtuoti, nes šis vyrukas per stipriai veikia jos sudaužytą širdį.

– Pažiūrėsiu, ką pasakys merginos. – O jos turbūt paklaus, kiek vyrų važiuos drauge. Bet Hariui neatskleis tiesos, kad nėra kam už ją užsistoti.