Читать книгу Kurtizanės paslaptys - Georgie Lee - Страница 1

1783 m. liepos 8 d. lordo Tvikenhamo kreipimasis į Lordų rūmus dėl Įsakymo atimti titulus ir konfiskuoti turtą už išdavikiškus poelgius lordų, kuriuos per Amerikos revoliuciją suviliojo prancūzai:

Ponia Ros įtikino silpnavalius tituluotus ir kilmingus vyrus atskleisti prancūzams Jo Didenybės vyriausybės paslaptis per Amerikos revoliuciją. Dėl jų išdavysčių žuvo mano paties brolis. Kiek dar pavyzdingų vyrų dėl to žuvo?

Galbūt jos ir nebėra, o kartu pražuvo ir sąmokslininkų nusikaltimų įrodymai, bet tie išdavikai tebėra tarp mūsų. Lordai, laukiu tos dienos, kai jų nedorumo įrodymas pagaliau išnirs į dienos šviesą ir visa šio Įsakymo atimti titulus ir konfiskuoti turtą galia bus panaudota prieš juos. Jie klysta manydami, jog laikas panaikins kaltę.

Laikantis šio Įsakymo, jei kada nors paaiškės jų kaltės įrodymai, net jei Dievo valia jų nebebus šioje Žemėje, jie vis tiek bus apkaltinti valstybinės paslapties išdavimu. Karūna pasisavins jų titulus ir žemes, o jų palikuoniai neš tėvų gėdos naštą.

Londonas, 1803 m. liepa

Rafas Densmoras, penktasis baronas Densmoras, užlipo akmeniniais kuklaus ponios Ros namo Greisčerčo gatvėje laiptais. Jis pabilsnojo krumpliais į duris, ir juodas kaspinas, užrištas ant varinio belstuko, suvirpėjo vėjyje. Rafas susiraukęs jį nužvelgė svarstydamas, ar netikėta senos kurtizanės mirtis jam pravers, ar pakenks. Kai rašė laišką, šiuo metu slypintį jo kišenėje ir kviečiantį jį prie šito liūdno slenksčio, ji dar buvo gyva ir sveika.

Sena ragana.

Jis pamindžikavo. Auliniame bate kojos pirštas pajuto vienoje kojinėje beatsirandančią skylę.

Prakeikta pigi medvilnė. Jei turėtų kamerdinerį, jis tuo pasirūpintų. Gal įtikins šeimininkę ponią Linton užadyti skylę. Nors jei jos įgūdžiai darbuojantis adata tokie pat menki kaip tie valgiai, kuriuos ji teikiasi nešti jam į kambarį, verčiau susiadys pats. Jis susimąstė, ar tie patiekalai atspindi jos kulinarinius gebėjimus, ar tėra kerštas už seniai nemokėtą nuomą.

Pakinkytas arklys prie šaligatvio suprunkštė, bet nesutrikdė lieso vežiko, kuris atsirėmęs į karietą rūkė ilgą pypkę. Dūmai vinguriavo jam aplink galvą, vėjas nešė juos virš kresno palšo gyvulio nugaros.

Rafas juos nužvelgė. Asmuo, nusamdęs tą vargšą padarą ir jo arklį, tikriausiai tebėra viduje, bet atėjo metas jam sutrukdyti. Jis ne tam taip sunkiai stengėsi susisiekti su ponia Ros ir rinko jos reikalautus pinigus, kad ant jos namų slenksčio būtų sustabdytas dykinėjančio svečio.

Jis pakėlė kumštį, kad vėl pasibelstų, bet sklendė sutraškėjo, durys girgždėdamos atsivėrė ir už jų pasirodė išvarvėjusios seno suvytusio liokajaus akys. Rafas prasibrovęs pro jį pateko į nedidelį koridorių, ir nuo storo dulkių sluoksnio, dengiančio visus paviršius, jam užgniaužė gerklę. Voras nuskubėjo slėptis už tamsaus paveikslo. Palyginti su šiuo namu, dabartinis jo būstas rodėsi neišpasakytai ištaigingas.

– Lordas Densmoras atvyko pasimatyti su ponu Netlsu, – pranešė Rafas. – Jis manęs laukia.

– Taip, žinoma. Prašom čia, milorde. – Liokajus nušlepsėjo koridoriumi.

Rafas žengė įkandin jo, bet akies kampučiu kažką pastebėjęs sustojo ties svetainės durimis.

Prie užgesusio židinio stovėjo aukšta gražių kūno formų moteris, apsitaisiusi plonyčiu juodu šilku. Ji nejudėjo ir nepasisveikino su juo, liko stovėti tylėdama, o jos veidą dengė tamsus šydas. Rafo lūpose atsirado neskubri šypsena, ir troškimas gauti sąrašą akimirką išblėso. Nors moteris tylėjo, jos kūnas jį kvietė, ir jis žingtelėjo arčiau tarpdurio. Jos pečiai šiek tiek įsitempė, ir jis sustojo, bet nenusisuko. Jos suknelė, juoda ir plona it dūmai, apgulė apvalumus. Prie krūtinės ji spaudė knygą. Odinis tomelis užstojo apvalias krūtis, matėsi tik šviesūs kauburėliai, slypį po juoda permatoma palaidinuke.

– Labas rytas. – Jis nusiėmė skrybėlę, žemai nusilenkė ir pastebėjo kelis baltus žiedlapius, pabirusius ant kilimo prie jos kojų, tikriausiai ponios Ros laidotuvių gėlių likučius. Pati ponia Ros teigė buvusi atsiskyrėlė, bet, atrodo, turėjo draugų, kurie jos gedėjo.

Ir kokia graži ši draugė. Rafas atsitiesė, žavėdamasis nemažu moters ūgiu. Jį užliejo kaitra įsivaizduojant, kaip prispaudžia šią įspūdingą būtybę prie savo kūno ir lūpomis nuslysta apnuogintu, trumpo šydo glamonėjamu kaklu. Pabilsnojo pirštais į šlaunį nujausdamas, kad moteris ūgiu tobulai jam tiktų, kaip kadaise derėjo Kornelija.

Jis sugniaužė kumštį, ir įkarštį atvėsino aštrus išdavystės kirtis. Paskui atpalaidavo pirštus ir pasistengė išlaikyti šypseną. Po velnių, kodėl jis galvoja apie Korneliją? Praeitis liko Prancūzijoje, kur, jei tik pasiseks, ir liks.

Jis sutelkė žvilgsnį į moters veidą, mėgindamas įžiūrėti jos bruožus po storu šydu. Įžvelgė tik nukaitusią odą ir putlių raudonų lūpų apybraižas. Reikia tikėtis, kad jos veidas toks pat patrauklus kaip ir kūnas, slypintis po siaura prancūziško stiliaus suknele. Jei advokatas spardysis ir nenorės atiduoti sąrašo, galbūt ši moteris pasirodys esanti sukalbamesnė.

– Prašyčiau, milorde, – paragino liokajus.

Rafas paskutinį kartą žvilgsniu paglamonėjo aukštąją moterį, nenoromis atsisveikindamas linktelėjo ir paskui liokajų nuėjo iki kambario namo gale.

Jie priėjo koridoriaus galą, ir liokajus atidarė duris į seną kabinetą, kur tuščias linkstančias lentynas laikė tik dulkės. Prie stalo sėdėjo apkūnus akiniuotas vyras, peržiūrinėjantis pluoštus pageltusių dokumentų. Rafui įėjus jis atsistojo ir žandenų įrėmintose jo lūpose atsirado plati šypsena.

– Pone Netlsai, su jumis susitikti atvyko lordas Densmoras, – sušvokštė liokajus.

– Lorde Densmorai, kaip malonu. – Keli iš rankogalio išlindę siūlai sujudėjo ore, kai vyriškis rankos mostu pasiūlė Rafui atsisėsti ant medinės kėdės priešais stalą. – Prašau sėsti.

– Atsiprašau, kad neatvykau, kaip žadėjau laiške, bet mane užgaišino reikalai Prancūzijoje. – Ir vos nepražudė. Jei prie lošimo stalų jo nebūtų aplankiusi sėkmė, jis vis dar būtų įstrigęs toje pradvisusioje skylėje. – Užjaučiu dėl ponios Ros mirties.

– Taip, vargšė moteris. Pirmąkart per dvidešimt metų išeina iš namų, ir ją partrenkia kažkokia nevaldoma karieta. Baisus dalykas. – Advokatas caksėdamas liežuviu atsisėdo ant kėdės, ir ši prislėgta jo svorio sugirgždėjo. – Matyt, ji neklydo tiek metų tūnojusi namuose.

– Atrodo, taip ir yra. – O, kad toji karieta būtų nelemtąjį šantažuotoją partrenkusi prieš išsiunčiant tą prakeiktą laišką. Bet nežinia, į kieno rankas tuomet būtų pakliuvęs sąrašas. Dabar bent jau galima įsigyti visą knygą, ne tik puslapį, kuriame įrašyta jo tėvo pavardė – išdavystės įrodymas. – Kai buvau Paryžiuje, ponia Ros man parašė, siūlydama įsigyti vieną jai priklausiusią knygą.

– Taip, žinau apie tai. Nelabai įdomus skaitinys. Viso labo kilmingųjų sąrašas ir skaičiai prie jų pavardžių. Tikriausiai sąrašas vyrų, jaunystėje mokėjusių už jos draugiją. Pasak liokajaus, kadaise ji buvo tikra gražuolė. – Vyras sukikeno, ir apskritas jo pilvas po susiglamžiusia liemene suliulėjo. Paskui jo žandenos nusviro, ir jis tapo panašus į nekaltą skaliką, laukiantį šeimininko nurodymų. – Kodėl to daikto norite?

– Turiu tam priežasčių. – Rafas daugiau neaiškino, nes nenorėjo atskleisti, kas iš tiesų yra tame sąraše.

– Taip, tikriausiai turite. – Nekaltybės kaukė šiek tiek nuslydo, ir Rafas prisiminė puikų Prancūzijoje kartą įveiktą kortuotoją, kuris gebėjimu blefuoti beveik prilygo jam. Paskui advokatas pasitrynė pagurklius, ir išraiška dingo. – Gaila, kad neatvykote ankstėliau.

Nugara pakilo baimė, ir visos mintys apie lošimą ir spėlionės, ką šitas putlus vyras žino apie sąrašą, išgaravo. Nuo pat tada, kai išsilaipino Doveryje, jis tik ir tegalvojo, kaip gauti tą knygą. Visą Veltstouno dvarą išvertė ieškodamas užsilikusių vertingų daiktų, kuriuos galėtų parduoti. Dar šįryt pardavė puikų sidabrinių šaukštų rinkinį, kurį rado palėpėje, medinėje dėžutėje, įspraustoje tarp dviejų skrynių, ir kurio kažkokiu būdu nepastebėjo tėvas.

Rafas palinko į priekį, tvirtai įsikibęs į kėdės ranktūrį.

– Ką norite pasakyti?

– Atrodo, ne jums vienam ponia Ros rašė apie sąrašą. Sprendžiant iš dokumentų, ją jau kurį laiką slėgė skolos ir ji buvo priversta parduoti ne vieną daiktą. Dar liko neapmokėtų skolų ir man bus sunku jas padengti likusiais vertingais daiktais. – Jis abiem rankom pastvėrė po suglamžytą dokumentą ir sumosavo jais ore. – Tiesa, būtų gerokai lengviau viską išspręsti, jei ji nebūtų jaunystėje vadinusis ponia Ros, vėliau ponia Teilor, o pastaruoju metu vėl ponia Ros. Gaila, kad ji nepajėgė apsispręsti, kas tokia yra.

– O knyga? – Rafas įsitempė, nekantraudamas išgirsti daugiau.

– Prieš pat jums pasirodant atvažiavo jauna moteris, prancūzė grafienė, nors kalbėjo be akcento. Knygą pardaviau jai.

– Prakeikimas. – Rafas pašoko ir nubėgo prie durų. Atlapojo jas ir nuskuodė koridoriumi, keldamas dulkių sūkurius. Pasiekęs svetainę sustojo. Jį pasitiko tik nuvytusios baltos gėlės. – Po paraliais.

– Lorde Densmorai. – Advokatas atėjo koridoriumi iš paskos, o Rafas nulėkė prie laukujų durų ir jas atidarė. Lauke viskas atrodė taip pat kaip prieš tai, tik nebuvo karietos. Ji riedėjo gatve, o pro galinį langelį jį stebėjo pažįstamas veidas, kol karieta pasuko už kampo ir dingo Greisčerčo gatvės eisme.

Kornelija, grafienė de Van.

Ką ji čia veikia? Rafas trenkė kumščiu į staktą, ir nedidelė rakštis įsmigo po oda. Kornelijos neturėtų čia būti. Ji turėtų būti Prancūzijoje, pūti su savo suktu senu vyru de Vano pilyje, skaičiuoti sidabrą arba nurodinėti svečiams, o ne vogti jam iš panosės.

– Lorde Densmorai, labai apgailestauju, kad taip sugaišote. – Už nugaros kvėpčiojo advokatas. – Jei būčiau žinojęs, kad knyga jums tokia svarbi…

Rafas iškėlęs ranką nutildė vyrą, nes nebuvo nusiteikęs mandagybėms.

– Dėkoju, pone Netlsai, bet jūsų paslaugų man nebereikia.

Rafas piktai nužirgliojo gatve, ir užtrenkiamų laukujų ponios Ros namų durų aidas atsimušė nuo aplinkinių pastatų.

Jis įsiliejo į Greisčerčo gatvės triukšmą, o kojos pirštas pralindo pro išplatėjusią skylę kojinėje. Jei nebūtų žmonių grūsties, nusitrauktų aulinį ir nusviestų tą ramybės neduodančią kojinę į nuotekų lataką. Bet jis galėjo tik eiti tolyn, su kiekvienu žingsniu erzinamas skylės ir mintyse šmėkščiojančio Kornelijos veido, stebinčio jį pro galinį karietos langelį.

Jis praėjo pro obuolių prikrautą vežimą, pardavėjui nepastebėjus pasiėmė vieną nuo krūvos ir ėmė sukioti lygų vaisių pirštuose. Ką ji čia daro?

Negali būti, kad įtikino savo vyrą palikti gimtuosius kraštus. Grafas vargu ar išvažiuotų, juolab kai taip stengėsi atgauti protėvių namus. Vadinasi, senis išleido dvasią mėgaudamasis savo prisirpusia jauna nuotaka arba Kornelija laiką pilyje leido planuodama pabėgimą. Juk ji lygiai taip pat gudriai sumetė, kaip pabėgti nuo Rafo.

Jis sugniaužė obuolį, tvirta vaisiaus odelė spustelėjo rakštį. Jei nebūtų taip ilgai trukęs, kol surinko pinigus sąrašo puslapiui įsigyti, galbūt šiandien būtų ją aplenkęs.

Dabar sąrašas jos rankose – kaip ir galimybė jį sužlugdyti.

Jis atsikando obuolio, nusikeikė ir išspjovęs ištežusį kąsnį sviedė supuvusį vaisių pravažiuojančiai karietai po ratais.

Tebūnie prakeikta jo sėkmė. Niekas nesiklosto taip, kaip tikėjosi.

Kornelija atsirėmė į sėdynės atlošą ir užlieta palengvėjimo giliai atsiduso, tarytum švintant būtų stojusi į dvikovą ir likusi gyva.

Ji pirštais tvirčiau sugniaužė knygą, ir oda spaudžiama sugurgždėjo. Jei šįryt būtų užgaišusi keliomis minutėmis ilgiau arba ėjusi pėsčia užuot nusisamdžiusi vežiką, galbūt sąrašą būtų gavęs Rafas. Tuomet visi planai apsaugoti Endrių, netikrą jos brolį, būtų žlugę.

Ji atpalaidavo pirštus ir užsimerkė, stengdamasi išvysti pašiauštus tamsius Endriaus plaukus ant nedidelės galvos, prisiminti šiltą jo ranką saujoje jiedviem tyrinėjant upę už Haton Pleiso, kur akmenimis gurgantis vanduo užgoždavo tėvo vograujantį, griaudėjantį balsą. Tačiau iš galvos niekaip neišėjo vienas vaizdinys.

Rafas.

Gilus jo balsas pirma jo pasiekė ponios Ros namą, ir ji prisiminė pirmąsias naktis, prieš dvejus metus kartu praleistas ankštame kambaryje Kovent Gardene. Prisiminus jį stovintį greta siauros lovos, kurioje gulėjo ji, jo prasegtus marškinius ir tamsias klubus aptempiančias kelnes jos širdis ėmė plakti taip pat sparčiai kaip tada, kai jis nusišypsojo jai ponios Ros koridoriuje.

Tačiau šiandien pulsą spartino ne aistra, o baimė. Jei jis būtų atpažinęs ją, pasislėpusią už šydo, arba pastebėjęs knygą, kurią ji priešais save gniaužė tarytum skydą, nežinia, kaip Rafas būtų sureagavęs. Laimė, jį apakino kūniškesnės mintys.

Ji atsimerkė ir pasimuistė ant nusitrynusios odinės sėdynės, suirzo, kad išdavikas kūnas nukaito prisiminęs tamsias Rafo akis, glamonėjančias ją tarytum švelnus pasijonis. Ji perbraukė pirštais kaklą, ir lengva permatoma medžiaga, dengianti krūtis, staiga tapo sunki it vilna. Po vaškinių grafo rankų net švelnus Rafo prisilietimas atneštų pageidaujamo palengvėjimo.

Pro aistrą prasibrovė tuštuma. Kornelija pasitrynė skruostą, ant jų vis dar juto Rafo marškinius, kai prieš du mėnesius jis glaudė ją bute Paryžiuje. Tą naktį ji labai bijojo, kibosi į jį perpasakodama gandus, kad vos paskelbus karą visi britai suimami. Ji baiminosi dėl jo ir dėl jų ateities. Ji, moteris, būtų galėjusi išvykti, bet jam grėsė būti sučiuptam ir įkištam į kokį nors ligų knibždantį kalėjimą.

Gaila, bet jis nesulaukė tokio pelnyto likimo.

Ji sugniaužė kumščius, ir juodos pirštinės aptempė krumplius. Kaip kvailė pasitikėjo juo, išsiuntė jį į lošimo salę su paskutiniais likusiais pinigais tikėdama jo pažadu grįžti išlošus tiek, kad užtektų abiem grįžti namo. Bet jis tik paspruko kaip bailys, pats išsigelbėjo, o ją paliko likimo valiai.

Ji trenkė kumščiu į nusidėvėjusį karietos sėdynės atlošą. Iki tol jis tiek daug dėl jos padarė – kodėl tada pasielgė taip žiauriai?

Karieta staigiai pasuko, ir ji įsikibo į laikiklį virš durelių. Ratams dardant ji tarėsi girdinti pamotę Fanę, besijuokiančią iš pasikeitusio jos likimo. Laimė, tėvas apie tai nesužinos. Kai ją pagaliau pasiekė Fanės siųstas laiškas, ji neverkė. Neprisivertė gedėti vyro, kuris visą gyvenimą jai nieko nejuto.

Pro langą matomas Šv. Pauliaus katedros kupolas kilo virš žemesnių pastatų rodydamas, kad baigiasi ilgos gatvės. Pažįstamas vaizdas numalšino dalį pykčio ir skausmo. Per, laimė, trumpą laiką, praleistą de Vano pilyje, buvo daugybė dienų, kai ji manė daugiau niekada nebeišvysianti šio gražaus vaizdo. Begalę valandų klajodama tamsiais koridoriais ji stengėsi save įtikinti, kad santuoka su grafu – didi pergalė. Niekas nežinojo, kad grafas didesnis šarlatanas už visus, kuriuos jai teko sutikti lošimo salėse.

Karieta užvažiavo ant nelygumo, ir Kornelija suspaudė sąrašą, kad šis nenuslystų nuo kelių. Kai karieta vėl ėmė linguodama riedėti, ji atvertė nusitrynusį odinį viršelį ir išvydo nuo laiko pageltusius lapus. Praeitis nebesvarbi. Jos skreite – geresnė ir saugesnė ateitis jai ir Endriui. Pinigais, kuriuos surinks pasitelkusi sąrašą, ji toliau mokės už Endriaus mokslus ir neleis Fanei tesėti grasinimo išsiųsti jos brolį į ligų knibždančią Vest Indiją.

Ji užvertė knygą žinodama, kad jos rankose – ne tik Endriaus ateitis.

Jos skreite ir viso Rafo turto likimas.

Burnoje ji pajuto aitrų keršto skonį, paskui pervėrė kaltė. Jos pirštas nubėgo pirmuoju pavardžių stulpeliu ir ji ėmė svarstyti, kuriame puslapyje įrašyta Rafo tėvo pavardė.

Jis norės atsiimti sąrašą.

Ji staigiai užvertė knygą ir suraukė nosį, kai nuo lapų pakilo dulkių debesėlis. Lai jis ateina, lai pabando savo sąmoju ir žaidimais išvilioti iš jos sąrašą. Ji paklausys, mataruodama knyga tarytum mėsos gabalu palei šuns nosį. Paskui atitrauks ir žiūrės, kaip jis rangosi iš susierzinimo.

Būtent to jis ir nusipelnė.

Rafas pro griūvančią plytų arką pateko į siaurą skersgatvį, kuriame griaudėjo kurtinantys vyrų riksmai. Triukšmas jį kvietė, vedė staigiais posūkiais kaip saldus aromatas, vaiką viliojantis į virtuvę. Pasukęs už paskutinio kampo jis pateko į atvirą kiemelį. Aplink du vyrus būriavosi didelė minia, šūkaujanti ir besišaipanti iš dviejų griozdų, kurie kumščiavosi rato centre. Jie kovojo pusnuogiai, o plačias jų nugaras buvo nusėjusios atviros žaizdos ir tamsios mėlynės. Su kiekvienu smūgiu ant dulkių pasklisdavo prakaito ir kraujo lašai.

Rafo veide atsirado šypsena, kūnu nuvilnijo minios jaudulys, išsklaidydamas po šio ryto nuotykio Greisčerčo gatvėje užsilikusią įtampą. Didžiąją pastarosios valandos dalį jis vaikštinėjo gatvėmis svarstydamas išeitis, kurių buvo vos kelios. Sąrašą turėjo Kornelija, ir jis niekaip nesugebėtų surinkti tiek pinigų, kad išviliotų iš jos tą knygą. Keliems lupikautojams, įskaitant česnakus mėgstantį poną Smitą, jis buvo skolingas daugiau, nei norėjo prisiminti. Stebėtina, kad tas tarakonas dar neišniro iš šešėlių reikalaudamas grąžinti skolą, kuri neapmokėta jau beveik metus. Rafas su tuo žiurkium net nebūtų turėjęs reikalų, bet reikėjo duoti pinigų mamai, kad ši nemirtų badu, kol jis bus Paryžiuje, ir nupirkti sau ir Kornelijai bilietus į Prancūziją, o kartu ir į pelningiausius lošimo salonus. Išloštais pinigais jis vylėsi atsiskaityti su lupikautoju, bet kaip ir dauguma kitų planų šis nesusiklostė taip, kaip tikėtasi.

Dabar negrąžinta paskola tapo tik dar viena sunkia skola, svarinančia jam kaklą. Jei pasiseks, vienas ne tokių kilmingų pono Smito klientų ras įdomesnį būdą skolai likviduoti ir išgelbės Rafą nuo to lupikautojo burnos smarvės. Rafas abejojo, ar jam taip pasiseks. Pastaruosius kelis mėnesius sėkmė jo vengė kaip maro.

Jis patapšnojo kišenę, sušnarėjo ponios Ros laiškas ir svarų sterlingų banknotai, gauti pardavus šaukštus. Gaila, kad negalėjo pasinaudojęs laišku laimėti senų lažybų, užrašytų knygoje Vaito klube džentelmenams, ir įrodyti, kad per gaisrą prieš dvidešimt dvejus metus žuvo tarnaitė, o ne senoji kekšė. Jis dar plačiau išsišiepė pagalvojęs, kaip įeitų į klubą, iškeltų laišką, išvystų, kaip ištįsta keli veidai, ir pasiimtų pinigus. Dar įsivaizdavo grūstį prie Kornelijos durų. Ji, be abejonės, praturtėtų pardavinėdama tiems paveldėtojams baisiuosius įrodymus, o kur tada būtų jis? Tikrai neskaičiuotų pelnyto turto.

Jei būčiau žinojęs, kad ji šitaip man atsimokės, būčiau palikęs ją pas lordą Perį, kur ir radau. Rafas timptelėjęs ištiesino liemenę, bet savo žodžiais nepatikėjo. Jos tėvas gal ir buvo toks kietaširdis, kad atiduotų dukterį į vulgarias lordo Valtenhamo rankas, bet Rafas ne toks žiaurus, kad paliktų jauną moterį tokiam likimui.

– Densmorai, – pasigirdo balsas. Lordas Hartlis, žemaūgis vyrukas, kuriam ūgio suteikė tik skrybėlė, prasibrovė pro minią, stabtelėjęs praleido pro šalį skubantį vaikigalį ir prižingsniavo prie Rafo. – Kaip matau, Napoleonas tave išspyrė. Išsigando, kad pavogsi Žozefinos papuošalus?

– Ne aš pirmas paliesčiau jos grožybes. – Rafas paspaudė ištiestą vikonto ranką ir pajuto, kaip šis patapšnoja jam per nugarą. Minia išleido dar vieną šūksnį ir atsigręžę jie išvydo, kaip mažesnysis kovotojas klupdamas atsitraukia. Jis greitai atgavo pusiausvyrą ir staigiai smogė priešininkui į žandikaulį. – Ne, negalėjau likti Prancūzijoje, juolab viliojamas tokių kultūrinių malonumų.

– Tuomet kitoje kovoje statyk už Džo Džeimsą. – Hartlis žengė artyn, prisidengė burną ranka ir pritildė balsą tiek, kad dar girdėtųsi tokiame triukšme. – Kalbėjausi su vyru, kuris pažįsta jo trenerį ir tikina, kad tas vyrukas nieku gyvu nepralaimės.

– Šaltinis tikrai patikimas, – nusišaipė Rafas.

Hartlis gūžtelėjo pečiais.

– Patikimesnis už kitus. Nagi, ką pasakysi?

Jis per daug žinojo apie papirktus kumščiuotojus, kad rizikuotų statydamas pinigus už tokią dvikovą.

– Ne, ačiū. Man labiau patinka kortų tikrumas, kai vyras, ištraukęs iš bato dviakę, iš karto sulaukia bausmės.

– Taip, tu visada buvai keistuolis. Vis tiek eime. Palaikysi man draugiją, kol aš rizikuosiu.

Rafas mostelėjo ranka į du vyrus purvinomis trikampėmis skrybėlėmis, sėdinčius už lažybų stalo.

– Rodyk kelią.

Jis įkandin Hartlio apėjo vyrų ratą ir virš nuolat judančios minios galvų pastebėjo kovotojus. Stambesnysis kumščiavo mažesnįjį malonumui žiūrovų, kurių kraujo ištroškę šūksniai darėsi vis garsesni, nekantraujant, kol didesniojo vyro coup de grâce1 išvaduos vargšą priešininką iš kančių.

– Kas gi nutiko tai dailiai našlelei, su kuria vis matydavau tave Paryžiuje? – pasiteiravo Hartlis.

Stambesnysis kumščiuotojas trenkė kumščiu į smulkesnio vyro veidą, ir šis suktuku krito ant žemės, sukeldamas kraujo ir dulkių sūkurį.

– Ištekėjo už grafo de Vano.

Hartlis kilstelėjo antakius ir negalėdamas patikėti susiraukė.

– To senojo režimo laikų relikto, kuris vis vaidendavosi madam Bušė kortų vakarėliuose?

– To paties. – Tam senam diegui patikdavo lošti su Kornelija, apsiblaususios jo akys vis bėgiodavo jos kūnu besistengdamos patraukti jos dėmesį. Kadaise Rafas žavėdavosi, kaip išmoningai ji laikydavo jį atstu, flirtuodama tik tiek, kad paragintų daugiau statyti. Rafas nė už ką nebūtų atspėjęs, kad ji rezgė planą laimėti ne tik grafo žetonus.

– Na, moteriai tai tikriausiai praktiškesnis būdas užsitikrinti turtą. – Hartlis gūžtelėjo pečiais, veikiau stebėdamasis nei šlykštėdamasis tokia pora. Priešingai nei Rafas.

– Regis, taip.

Rafas pakrapštė nuskilusią liemenės sagą ir prisiminė įžūlią Kornelijos šypseną pirmąjį vakarą pas madam Bušė, kai ji atidengusi kortas laimėjo nemenką sumą ir pelnė visos Paryžiaus aukštuomenės dėmesį. Jis išdidžiai stebėjo iš kitapus kambario, kaip ji pakilo nuo stalo ir susikišo banknotus į kišenėlę, įsiūtą korseto priekyje. Ji buvo tokia graži, ta sukta lapė. Su geltona suknele, aptempiančia putlias krūtis ir pabrėžiančia aukštą ūgį, ji atrodė kaip vienintelė ramunė rožių sode. Eidama per auksu ir veidrodžiais išpuoštą salę ji traukė visų vyrų žvilgsnius. Paskui, kai guvios mėlynos akys ir švytinti šypsena nukrypo į jį, jis vos nepamiršo jų sandėrio sąlygų ir panoro pulti ant kelių pirštis.

Vos.

Jei būtų taip pasielgęs, šiuo metu nebūtų taip įklimpęs. Tačiau ji būtų nesutikusi, ypač kai jai aplink sijoną sukiojosi tokie vyrai kaip grafas, bet anuomet jis šito nežinojo.

Kojos nykščiu jis patrynė nelygų skylės kojinėje kraštą. Jei paskutinę kartu praleistą naktį Paryžiuje švelniai prie krūtinės prigludęs skruostas ir trapios ašaros ant jos blakstienų nebūtų jo išblaškę, galbūt būtų suuodęs jos planus. Bet jis viso labo išėjo į lošimo sales kaip koks apsėstas kvailys, tikėdamasis tapti didvyriu, gausiančiu pinigų, už kuriuos juodu grįžtų namo ir nebūtų artėjančios blokados įkalinti Prancūzijoje.

Jis nemaloniai pabudo, kai grįžęs išvydo ją išvažiuojančią grafo karieta. Ji net nesiteikė palikti jam raštelio. Vietoje to paliko tuščią spintą ir pasiėmė lagaminus – neva tai turėjo viską paaiškinti. O paskutine žinutės eilute tapo lošimo salėje nugirsti lordo Rolingemo žodžiai apie jos santuoką su grafu.

Niekada per visą jų pažintį nelaikė jos tokia kėslinga, tokia kietaširde ir sukta. Kaip smarkiai klydo.

Ta pasalūniška mergšė.

Minia prasibrovė pro Rafą, ir visi trankydamiesi pečiais suplūdo sveikinti nugalėtojo. Kumščiuotojas pergalingai iškėlė rankas, po prakirsta lūpa ir tinstančia akimi nutaisydamas beveik bedantę šypseną.

Rafas sugriežė dantimis, kad buvo taip lengvai apgautas, bet nors ir keikė grafą už tai, jog paveržė Korneliją, turėtų padėkoti tam nukaršusiam apgavikui, kad juos išskyrė. Jų partnerystėje niekada nebuvo vietos santuokai. Ne tam išgelbėjo ją nuo nešlovės, kad įtrauktų į skurdą, kurio net nepavadintum kilniu, kad priverstų gyventi su jo mama tuose keliuose dar gyvenamuose Veltstouno rūmų kambariuose arba vėjų perpučiamame būste Drurio gatvėje.

Du vyrai išvilko sąmonės netekusį kumščiuotoją iš ringo į vieną mūrinių pastatų, supusių kiemą. Minia pasitraukė iš centro ir pakriko į nedidelius būrelius, kad apgailėtų praloštus pinigus ir suplanuotų, už ką statyti toliau.

– Paskutinė galimybė statyti, Densmorai. – Hartlis žengė eilėje į priekį, nekantraudamas išsiskirti su pinigais.

– Ne, ačiū. – Rafas pasitraukė į šalį, kad užleistų kitus.

Judesys viename langelių aikštės pusėje patraukė Rafo dėmesį. Pakėlęs žvilgsnį į griūvantį pastatą jis išvydo abejingas akis tamsiaplaukės moters, stebinčios minią. Jis vėl prisiminė Kornelijos veidą karietoje ir nugurkė bjaurų skonį burnoje.

Jis žinojo ne vieną priežastį, dėl kurios ji norėjo sąrašo, ir nė viena jam nežadėjo nieko gero. Ji tikrai nesiekė apginti tėvo vardo. Prasigėręs užmiesčio baronetas neturėjo vertingų žinių, kurias būtų galėjęs parduoti prancūzams. Už šio ėjimo slypėjo kažkas nedoresnio. Antraip šįryt ji nebūtų jo vengusi tarytum koks sukčius, planuojantis kitą apgaulę.

Nerimas nubėgo jo kūnu visai kaip rankelė, lendanti jam į kišenę.

Jis stvėrė greta stovintį skarmalių už rankos.

– Čia tau nieko nėra.

– Aš nieka nedariau, – sucypė berniūkštis mėgindamas ištrūkti, bet Rafas jį tvirtai laikė. – Aš tik močiai paslaugą darau.

Panikos apimtas berniukas pakėlė akis į pastatą ir Rafas nusekęs jo žvilgsnį išvydo tamsiaplaukę moterį, įsikibusią į lango rėmą. Siauras jos smakras ir apgamas virš lūpos jam priminė vieno skvairo dukterį panelę Alen, su kuria prieš kelerius metus susipažino užmiesčio sodo vakarėlyje. Tai buvo paskutinis pasilinksminimas, kuriame jis lankėsi su mama, kol besikaupiančios tėvo skolos privertė atsisakyti kvietimų. Jei tai ta pati mergina, tuomet ji žemai smuko nuo tada, kai paskutinį kartą ją matė Sasekse.

Rafas nužvelgė berniūkštį purvinu veidu ir palaikės kepuraitės pridengtais plaukais. Vargu ar jis vertas budelio virvės. Rafas ištraukė iš kišenės monetą ir įspraudė berniukui į murziną delną.

– Nunešk šitą savo mamai ir daugiau šitoj minioj nebesirodyk.

Jis paleido vaiką, šis susvyravo, prispaudė monetą prie krūtinės ir nulėkė pro griūvančio lūšnyno duris. Rafas kilstelėjo skrybėlę moteriai lange.

Ji sužiopčiojo ačiū, paskui atsitraukė į šešėlius.

O, kad su visais sukčiais būtų taip paprasta susitvarkyti. Jausmas, kad šį kartą jis pralošė Kornelijai, tebekankino, o susierzinimas dėl dabartinės padėties nedavė ramybės taip pat kaip nuolat didėjanti skylė kojinėje. Be sąrašo pastangos apsaugoti ir atkurti Densmorų turtą ir reputaciją, išgelbėti motiną nuo didesnio skurdo ir pažeminimo nueis veltui. Jei Kornelija kam nors iš Lordų rūmų parodys jo tėvo nusikaltimo įrodymus, juodu su mama žlugs. Įsakymas atimti titulus ir konfiskuoti turtą tebegaliojo, o žilstantis lordas Tvikenhamas vis dar pasiryžęs jo laikytis. Iš Rafo atims ir Veltstouną, ir titulą.

To pakako, kad būtų sugadintas geras kumštynių mačas.

Šalia Rafo pasirodė Hartlis, laikydamas bilietą ir kone virpėdamas iš jaudulio.

– Eime, noriu užsitikrinti gerą vietą.

Jie apėjo vyrų ratą iš išorės. Rafo ūgis minioje suteikė pranašumo, bet jie tris kartus pakeitė vietą, kol Hartlis liko patenkintas vaizdu. Pastato tarpduryje pasirodžius kovotojams pasigirdo šūksniai. Minia prasiskyrė, leisdama abiem kumščiuotojams patekti į žiūrovų ratą. Jie sustojo vienas priešais kitą ir panėšėjo ne į porą heraklių, o veikiau į du akmens luitus, kuriuos kažkoks skulptorius kiek aptašė, suteikdamas rankas, kojas ir kažką panašaus į veidą.

– Kuris taviškis? – pasiteiravo Rafas.

– Tas jautis su randu ant rankos. – Hartlis nekantraudamas patrynė rankomis. – Bus gerai.

Rafas nužvelgė randuotą kovotoją ir pritarė Hartlio žodžiams apie bruožus, panašius į jaučio. Vyras sunkiais žingsniais judėjo nedideliu ratu, mojuodamas rankomis lyg dviem rąstais.

– Lažinamės iš penkinės, kad taviškis kris pirmame raunde.

Hartlis pasitaisė skrybėlę.

– Negalima taip linkėti sėkmės.

– Pasitiki savo šaltiniu?

– Jau kelias savaites geresnio neturėjau.

– Lažinamės iš dešimt svarų, kad jis kris kaip nukirstas ąžuolas.

Hartlis bedė į Rafą pirštu.

– Lažinamės, o tu pasigailėsi kirtęs lažybų.

Kova prasidėjo, ir kumščiuotojai pajudėjo į ringo centrą, sukdami ratus ir kumščiuodami kits kitą. Vyras be rando judėjo greičiau už priešininką ir smogė jaučiui į pilvą prieš trenkdamas iš dešinės. Minia nutilo, kai jautis pasviro ir tiesiai ant nugaros nusileido į purvą.

Smulkesnis vyras pergalingai iškėlė rankas.

Kažkur tolumoje sulojo šuo.

Minioje nuvilnijo nepasitenkinimas, vyrai apsikeitė pinigais.

Hartlis sudejavo, iš pinigų ritinėlio ištraukė dešimties svarų banknotą ir padavė jį Rafui.

– Turėjau susiprotėti.

– Kitą kartą ir susiprotėsi. – Rafas įsikišo pinigą į kišenę.

Jis pagalvojo apie Korneliją, ir jo ryžtas išaugo kartu su minios jauduliu, kai į ringą žengė kita kovotojų pora. Rafui gal ir trūksta pinigų, bet tebus jis prakeiktas, jei leisis Kornelijos išspiriamas iš žaidimo. Prieiti prie sąrašo nebus taip lengva kaip įeiti į ponios Ros namus ir jį įsigyti, bet jis ras, kaip prasmukti po Kornelijos sijonais, ir privers ją suprasti, kiek ji jam skolinga už viską, ką dėl jos padarė, ir pamiršti tą nuoskaudą, apėmusią ją Prancūzijoje.

Ji, naujai iškepta grafienė, šįvakar tikriausiai bus Daltmuto našlės salone ir stengsis prasibrauti į aukštuomenę. Rafas taip pat bus ten ir primins jai jos skolą. Kad ir ką ji ketina daryti su sąrašu, už viską, ką jis dėl jos padarė, Kornelija turėtų bent jau išplėšti iš knygos lapą su jo tėvo pavarde. Atėjo metas atsiskaityti.