Читать книгу Kurtizanės paslaptys - Georgie Lee - Страница 2

Rafas įžengė į Daltmuto našlės saloną ir nužvelgė tarp baldų išsibarsčiusias damas baltomis suknelėmis aukštu liemeniu. Dėl moterų, nusėdusių visas sofas ir krėslus, ilgas kambarys panėšėjo į oranžeriją, pilną besilaukiančių graikiškų marmuro statulų. Damos būriavosi aplink liesus intelektualus, tarytum paukščiai čiauškėdamos žavėjosi vyrų išminties pliūpsniais. Vyrai užėmė kiek rimtesnes vietas prie stalų su vynu ir maistu, stiprinosi, kad, ginkdie, neužsikrėstų intelektualiniais ar poetiniais polinkiais.

Rafas slinkdamas ilgo kambario viduriu praėjo pro grupelę dendžių mėlyno šilko švarkais. Jų liemenės buvo tokios ankštos, kad galėjai suskaičiuoti pensus kišenėse. Tarytum susitarę jie kilstelėjo lornetus ir nužvelgė paprastą juodą Rafo švarką ir rudas kelnes; pudruotuose veiduose atsispindėjo panieka jo kukliems drabužiams. Jis jų nepaisė. Jo žvilgsnis užkliuvo už liguistai atrodantį jaunuolį apsupusių kelių nimfų, liaupsinančių naujausias jo nesąmones.

– Lorde Densmorai, kaip malonu jus čia šįvakar matyti. – Prie jo rožių vandens debesy prislinko našlė grafienė Daltmut. – Nesitikėjau, kad ateisite.

Rafas suėmė ją už ištiestos rankos ir susilenkė beveik per pusę, kad pagarbiai pasisveikintų. Ji seno elegantiškai, o šviesius plaukus buvo susegusi taip, kad šukuosena pabrėžtų kilmingą nosį ir aukštus skruostikaulius. Tamsiai violetinė suknelė gludo ant vis dar pavydėtinų apvalumų, vos atidengdama krūtis, kokias turėti kadaise troško visos damos. Jei šviesos būtų ne tokios ryškios, Rafas ją palaikytų daug jaunesne moterimi.

– Niekur kitur Londone nenorėčiau būti.

– Melagis, – subarė ji ir prieš paleisdama brūkštelėjo nykščiu jam per delną.

Rafas atsitiesė ir įsitempė subrendusios koketės akivaizdoje.

– Šįvakar subūrėte įspūdingą draugiją.

– Ne tokią įspūdingą kaip ši Densmorų giminės kolona. – Jos žvilgsnis nubėgo jo kūnu, stabtelėjo ties kelnių sagomis ir pakilo iki akių. – Regis, ūgiu pralenkėte net savo tėvą.

– Be to, sąmoju ir žavesiu. – Kaip ir, atrodo, garbingumu ir meile savo šaliai.

– Taip, nepaprastai gėriuosi jūsų žavesiu.

– Atsargiai, ledi Daltmut, antraip jūsų pagyras palaikysiu flirtu.

Ji nusijuokė tarytum jaunamartė, netekėjusioms draugėms daranti įspūdį neseniai įgyta patirtimi.

– Patikėkite, lorde Densmorai, tai labai arti tiesos.

– Esu pamalonintas, – pamelavo jis, veikiau prajuokintas nei sujaudintas. Ši moteris tikrai patraukli ir, jei būtų aštuoniolikmetis, galbūt susigundytų, bet tik ne būdamas dvidešimt aštuonerių. – Turiu jus perspėti, esu niekšas, nevertas jūsų dėmesio.

– Niekšai man patinka, jie kur kas įdomesni už eilinius džentelmenus. – Ji pasitaisė balsvų perlų vėrinį ant kaklo, ir karoliukai sutarškėjo guldami ant putlių krūtų. – Tikiuosi jus vėl išvysti mano kortų vakarėlyje kitą savaitę. Galbūt susėsime vienas prieš kitą ir aš jus įveiksiu.

– Nekantraudamas laukiu to iššūkio. – Jis vėl nusilenkė, bet jau nebe taip žemai. Tai ne pirmas kartas, kai vyresnė ir turtingesnė moteris pateikia jam pasiūlymą. Jis neketino tapti išlaikytiniu, bet nenorėjo ir tapti grafienės priešu. Kad ir kokie būtų jos troškimai ir šeimos reputacija, ji turėjo ryšių, kurie jam buvo tokie pat vertingi kaip soverenai2 kišenėje.

Pateikusi pasiūlymą ji apsisuko elegantiškai kaip imperatorė ir patraukė tamsiai apsirengusių matronų, supančių drūtą poetą, grupelės link. Grafienė paskutinį kartą gundomai pažvelgė į Rafą ir užėmė vietą pusračio centre. Rafas tvardėsi, kad nepasijuoktų iš jos valdingumo ir akiplėšiško pasiūlymo, bet visą linksmumą išmušė kitas vaizdinys.

Kornelija.

Ji stovėjo už tų senų varnų, greta atdaro lango. Vakaro vėjelis šiugždino permatomą mėlyną siuviniais puoštą viršutinį apdaro sluoksnį ir baltos apvalius klubus aptempiančios suknelės apačią. Tamsios jos garbanos buvo sukeltos į viršų ir surištos juodo satino kaspinu, taip atidengiant viliojantį kaklo linkį. Jis ištiesė ir sugniaužė pirštus, trokšdamas paliesti jais šiltą odą, ištraukti segtukus ir paleisti tamsrudes garbanas kristi moteriai ant pečių. Nėra nieko gražesnio už tas tamsias sruogas, krintančias virš jo prisilietimo trokštančių stangrių spenelių, už tas tamsiai mėlynas nekantrumo kupinas akis.

Jis sugniaužė kumštį, paskui vieną po kito atpalaidavo pirštus. Šįvakar nevalia leistis gaišinamam praeities. Reikia apginti savo ateitį, ir jis neleis sustandėjusiai lyčiai blaškyti dėmesio.

Jis pamažu apėjo būrelį, stebėdamas, kaip Kornelijos žvilgsnis slysta nuo vieno svečio prie kito, kaip ji vertina aukas tarytum vilkas, besirenkantis silpniausią avį.

Galiausiai jų akys susitiko, ji nužvelgė jo kūną ir nutaisė plačią šypseną. Rafas sustojo lyg atsitrenkęs į sieną. Tą šypseną jis žinojo. Tai perspėjimas, ne kvietimas.

Jam artėjant ji įsitaisė ant sofos netoliese, pasitvarkė kojas dengiančius sijonus ir sudėjo rankas skreite, kad pasitiktų jį kaip karalienė. Jį erzino jos pasipūtimas. Kaip ji drįsta būti už jį viršesnė? Jis žinojo jos praeitį, ir tikrąją, ir tą, kurią jie sukurpė tą naktį, kai kartu pabėgo iš Sasekso. Išdidumas vertė jos nepaisyti, bet jis prisivertė žengti pirmyn.

– Brangioji Kornelija, kaip malonu tave matyti grįžusią į Londoną. – Jis žemai nusilenkė, ant vienos kojinės pastebėjo nedidelę dėmę, paskui atsitiesė, stengdamasis išlaikyti plačią ir maloningą šypseną.

– Dabar aš grafienė de Van, nejau pamiršai? – Ji ištiesė ranką, ant kurios vidurinio piršto žybsėjo didelis deimantas.

– Kaip galėčiau pamiršti? – Jis suėmė jos pirštus ir spustelėjo, o lūpomis prigludo prie krumplių, labiau užkliudydamas brangakmenį nei odą. Skaidriame deimante šoko nedidelės vaivorykštės, ir Rafą pervėrė pavydas. Net prieš Paryžių jis negalėjo jai pasiūlyti tokių grožybių. Nieko keisto, kad ji paliko jį dėl grafo. – Ypač kai tiek dėl to vargai.

– Nepavadinčiau to vargu. – Kornelija ištraukė delną jam iš saujos ir kryptelėjusi ranką nužvelgė brangakmenį, tarytum tikrindama, ar jis tebėra apsode. – Grafas nepasižymėjo santuokinėms pareigoms atlikti būtina energija.

Rafas pastebėjo, kaip ji iškalbingai suspaudė putlias lūpas. Vadinasi, santuoka nebuvo palaiminga. Jis turėtų mėgautis tokia žinia, bet negalėjo. Taip pat negalėjo patikėti, kad ji parsidavė tam seniui už kelis tūkstančius frankų ir titulą. Pagalvojus, kaip gumbuotos grafo rankos grabinėja Korneliją, jam susuko kuklia vakariene užpildytą pilvą, bet šleikštulį jis nuslėpė, kaip kad nuslėptų nepalankias kortas įtemptame lošime.

Ji pati sugulovu pasirinko seną kuprių. Niekas jos nevertė.

– O dabar grįžai – laiminga ir turtinga našlė. – Jis prisėdo greta, sofos pagalvėlė įlinko nuo jo svorio, ir Kornelija atsidūrė arčiau jo.

Putliose jos lūpose atsirado piktdžiugiška šypsena, tokia pat ryški kaip deimantai, tabaluojantys ausyse.

– Ir man neapsakomai malonu grįžti namo.

Jis mostelėjo labai aukštam liokajui, nešančiam padėklą šampano, ir išsirinko vieną siūlomų taurių. Gurkštelėjęs leido rūgščiam skysčiui atvėsinti karčius žodžius, besisukančius ant liežuvio.

– Dar sugalvojai, kaip išmaniai padidinti našlės turtą. Sakyk, kam ketini grasinti prašydama pinigų?

Jis niekada nemanė, kad ji galėtų ką nors šantažuoti, bet po to, kai taip gudriai apmovė jį su grafu, nesistebėtų jokiu jos poelgiu.

Kornelija kryptelėjo galvą į šoną, kad šiek tiek nuo jo atsitrauktų. Ji palengva išskleidė vėduoklę, ir pasirodė paveikslas, vaizduojantis Venerą, nuogą Marso glėbyje. Tą vėduoklę jis žinojo. Medžiodama turtingus ir ne tokius talentingus priešininkus Kornelija visada ją nešiodavosi.

– Kodėl manai, kad sąrašą įsigijau dėl tokios nedoros priežasties?

– O kodėl dar? Vargu ar tai įdomus skaitalas.

– Ak, nustebtum, kiek daug ten įdomaus. – Ji triskart skubriai pasivėdavo, ir ant kolonos už jų sublėsavo žvakių liepsnelės. – Išsamus sąrašas visų tituluotų vyrų, kuriems ponia Ros sumokėjo už valstybės išdavystę Amerikos revoliucijos metu. Kai kurios pavardės tiesiog stulbina.

– Pavyzdžiui?

Ji pašnairavo į jį, paskui žvilgsniu nubėgo jo kūnu, įsmeigė akis į jo pėdą ir vėl pažvelgė į veidą. Akimirką jis manė, kad ji neatsakys, bet pastebėjo, kaip iš pasitenkinimo išsiplėtė jos akys. Viduje jis susiraukė. Ji ne šiaip papasakos apie sąrašą, ji jį pakankins.

– Pavyzdžiui, grafienė Daltmut. – Ji nuleido rankas ir nukreipė vėduoklę į valdingąją moterį. – Pasirodo, velionis jos vyras iš prancūzų gavo nemažą sumą už tai, kad atsitrauktų per Saratogos mūšį.

Rafas tyliai švilptelėjo.

– Vadinasi, tos senos paskalos yra tiesa.

Ji atsilošė ir pasitaisė deimantinę apyrankę.

– Turint omenyje, kaip sunkiai toji moteris stengiasi atkurti Daltmutų šeimos garbę, ji nenorės, kad paaiškėtų jo išdavystės įrodymas.

– O to ji išvengs sumokėdama tau už tylą.

– Tokia tikimybė egzistuoja.

Ji perbraukė liežuviu viršutinius dantis, kaip visada darydavo po gerai sužaistos partijos. Jis nužvelgė jos lūpas, ir vidurius susuko karti aistra. Jis panoro priglusti lūpomis prie subtiliai nuraudusio skruosto, sugriebti ausies lezgelį dantimis ir priminti, ką gali jai padaryti, priversti beprotiškai jo geisti. Tuomet galėtų palikti ją taip pat staiga, kaip kad ji paliko jį.

Jis atsitiesė ir taurę šampano padėjo ant šone stovėjusio staliuko. Vėliau dar bus laiko malonesniems dalykams.

– Planas įdomus, bet turi daug trūkumų. Ji ištvėrė didesnes audras. Pagrasinsi jai, ir ji tave sutryps.

Kornelijos akyse plykstelėjo susierzinimas, paskui ji giliai įkvėpė, ir mėlynos akys vėl nurimo.

– Ak, Rafai, mažatiki tu. Neketinu šantažuoti grafienės.

Garsus juokas, atsklidęs iš tolimojo kambario galo, nutildė tylų pokalbių gaudesį, ir visi atsisukę sužiuro į dabartinį Daltmuto grafą, storą našlės sūnų, kuris taip smarkiai atkragino galvą, kad vos neatsitrenkė į už jo ėjusį kampuotasmakrį liokajų. Grafas atsitiesė tik smarkiai pasistengęs ir padedamas liokajaus.

– Aš šantažuosiu jį.