Читать книгу Kalbanti tyla - Heather Gudenkauf - Страница 4

ANTONIJA

Mudu su Luisu išvystame tave beveik tuo pačiu metu. Girioje, tarp medžių su bičių drevėmis, kurių sodriai saldus kvapas visados man primins šį vakarą, regiu šmėžuojančius tavo rožinius vasarinius naktinius marškinius, kuriais buvai apsirengusi prieš eidama miegoti. Lengviau atsidūstu, tarsi nuo krūtinės būtų nusiritęs akmuo. Vos spėju pamatyti tavo subraižytas kojas, purvinus kelius ir grandinėlę, kurią gniauži rankoje. Palinkstu į priekį, kad suspausčiau tave glėbyje, kad laikyčiau tvirtai, prigludusi skruostu prie suplukusios galvos. Niekada nenorėsiu, kad kalbėtum. Niekada tylomis nebemaldausiu prabilti. Esi čia. Bet skubi pro šalį nė nežiūrėdama į mane ir sustoji prie Luiso. „Manęs ji nė nepastebi, tik Luiso šerifo pavaduotojo uniformą. Gera mergaitė, taip ir reikia“, – pagalvoju. Luisas pasilenkia prie tavęs, aš įsmeigiu akis į tavo veidą. Matau, kad lūpos pasirengusios prabilti, ir žinau. Žinau, kad žodis jau formuojasi, kad skiemenys išsprūs iš burnos be jokių pastangų. Nors ilgai tylėjai, tavo balsas skamba ne kimiai, bet aiškiai ir veržliai. Ištari vienintelį žodį. Pirmąjį per trejus metus. Po akimirkos verkiu spausdama tave glėbyje. Ašaros byra nuo emocijų pertekliaus. Pirmiausia dėkingumo ir palengvėjimo. Tačiau širdgėlos jose irgi esama. Matau, kaip žlunga Petros tėčio viltis. Nesuprantu, kodėl pasirinkai kaip tik tą žodį. Bet tai nesvarbu. Man vis tiek. Galiausiai tu prabilai.

KALI

Kali sujudėjo lovoje. Alsus Ajovos rugpjūčio ryto karštis plūdo į kambarį ir tvyrojo aplinkui lipnus bei sunkus. Baltą šenilo2 antklodę ir paklodes jau buvo spėjusi nusimesti prieš keletą valandų.

Rausvi medvilniniai naktiniai marškiniai susigarankščiavo aplink liemenį. Pro atvirą nuo vabzdžių dengiamą tinkleliu langą nedvelkė nė mažiausias vėjelis. Žemai danguje kybantis mėnulis liejo ant grindų balzganą šviesą, tarsi blyškus netikęs žibintas. Ją pažadino vos girdimas bruzdesys apatiniame aukšte. Tėvas rengėsi į žvejybą. Kali klausėsi jo sunkių tvirtų žingsnių. Jie labai skyrėsi nuo greitos lengvos mamos eisenos ir neužtikrinto Beno trepenimo. Atsisėdusi tarp sulamdytų patalų ir pliušinių žaislų pajuto, kad šlapimo pūslė nemaloniai pilna. Suglaudė kojas, stengdamasi įveikti norą lėkti į vonią nusilengvinti. Namuose buvo tik vienas − rožinėmis plytelėmis išklotas − vonios kambarys. Pusę jo užėmė balta apibraižyta vonia su kojelėmis. Kali nenorėjo leistis girgždančiais laiptais, pėdinti pro virtuvę, kur, neabejojo, tėvas geria nemaloniai kvepiančią kavą ir kraunasi žvejybos reikmenų dėžę. Pūslę spaudė vis stipriau, Kali pakeitė pozą ir stengėsi galvoti apie kitus dalykus. Pabandė sutelkti dėmesį į krūvą daiktų, parengtų ateinantiems mokslo metams antroje klasėje: ryškiaspalvius pieštukus, ilgus ir smailai padrožtus; plonus aplankus smailais kraštais; glotnius rožinius kvepiančius trintukus; šešiasdešimt keturių spalvų kreidelių rinkinį (sąraše buvo nurodytos dvidešimt keturios, bet mama suprato, kad su tiek neverta nė prasidėti); keturis spirale sutvirtintus sąsiuvinius, kiekvieną vis kitos spalvos.

Mokykla Kali buvo ir malonumas, ir kančia. Jai patiko senų dulkėtų knygų ir kreidos kvapas. Patiko nukritusių lapų šlamėjimas, kai apsiavusi naujus batukus žingsniuodavo į autobuso stotelę. Jai patiko mokytojai. Bet žinojo, kad suaugusieji rinksis posėdžių salėje ir kalbėsis apie ją. Direktorius, psichologai, logopedai, specialiojo ir bendrojo ugdymo pedagogai, elgesio sutrikimų korekcijos specialistai, konsultantai ir socialiniai darbuotojai. Kodėl Kali nekalba? Ji žinojo, kad mėginant ją apibūdinti bus pasitelkta daugybė terminų – protiškai atsilikusi, autistiška, turinti autizmo spektro sutrikimų, pasižyminti provokuojančiu opoziciniu nepaklusnumu, kenčianti nuo selektyviojo mutizmo3. Iš tiesų ji buvo gana sumani. Pajėgė skaityti, suprasti net vyresnių klasių vadovėlius.

Vaikų darželyje panelė Monro, energinga pirmoji Kali mokytoja, kurios suglostyti rudi plaukai ir galingas žemas balsas nederėjo prie nepriekaištingos studenčių draugijos narės išvaizdos, manė, kad mergaitė tiesiog gėdijasi. Vaikų darželio Priešmokyklinio ugdymo komanda, skirta trumpalaikėms problemoms spręsti, linksniavo Kali pavardę iki pat gruodžio. Ir nieko nesugalvojo, kol medicinos sesuo, ponia Vait, antrą kartą per savaitę padavusi Kali švarias puskojines, apatinius drabužius ir sportines kelnes, atkreipė dėmesį į nerimą keliantį padažnėjusį mergaitės lankymąsi medicinos kabinete.

– Ar kam nors sakeisi, kad tau reikia į tualetą, Kali? – paklausė ponia Vait sodriu maloniu balsu.

Atsakymo nesulaukė. Į ją žvelgė plačiai atvertos neperprantamos Kali akys.

– Keliauk į tualetą ir persirenk, Kali, – liepė medicinos sesuo. – Pasistenk kuo geriau apsiprausti.

Ji ėmėsi vartyti kruopščiai tvarkomus užrašus su užfiksuotais vaikų lankymaisis medicinos kabinete. Negalavimai buvo išvardyti lakoniškai – perštinčios gerklės, pilvo skausmai, nubrozdinimai, bičių įgėlimai. Nuo pirmos mokslo metų dienos vaikų darželyje, rugpjūčio 29-osios, Kali vardas buvo įrašytas devynis kartus. Prie kiekvieno puikavosi trumpinys – ŠN – šlapimo nelaikymas. Ponia Vait pasisuko į panelę Monro, atlydėjusią Kali į medicinos kabinetą.

– Mišele, tai devintas Kali šlapimo nelaikymo atvejis per šiuos mokslo metus, – pasakė ji ir nutilo laukdama atsakymo. Paskui pasitikslino: – Ar ji eina į tualetą kaip kiti vaikai?

– Nežinau, – atsiliepė panelė Monro ir jos balsas atsimušė į medicinos kabineto tualeto duris, už kurių Kali nusirenginėjo šlapius drabužius. – Nesu tikra. Ji juk gali pati nueiti ar pasiprašyti.

– Na, ką gi, paskambinsiu jos mamai ir patarsiu nuvesti Kali pas gydytoją. Reikia pasižiūrėti, ar tai tik šlapimo pūslės infekcija, ar dar kas nors, – įprastu ramiu dalykišku tonu nutęsė ponia Vait. – Tad leisk jai naudotis tualetu, kai tik panorės. Bet kokiu atveju siųsk ją tenai, net jeigu nereikės.

– Gerai, bet ji galėtų ir pasiprašyti, – pasakė panelė Monro ir nuėjo.

Kaip tik tuo metu iš medicinos kabineto tualeto tyliai išniro Kali su apsmukusiomis rožinės spalvos sportinėmis kelnėmis, nukarusiomis užpakalyje. Vienoje rankoje laikė parduotuvės maišelį, į kurį buvo sudėjusi peršlapusius „Strawberry Shortcake“ apatinius drabužius, džinsus, kojines ir sportinukus su rožinėmis bei baltomis juostomis. Kitos smiliumi nerūpestingai kedeno savo kaštonines garbanas.

Ponia Vait palinko prie mergaitės.

– Ar turi kitus sportinius batelius, kuriuos galėtum apsiauti, vaike?

Kali nužvelgė apdulkėjusius medicinos sesers batus, nudėvėtas sportines puskojines, pro kurias švietėsi abrikoso spalvos didysis pirštas su vampyriško raudonumo nagu. O jai mama vakar vakare nulakavo kojų nagus perlų spalvos laku.

– Kali, – pakartojo ponia Vait, – ar turi kitus sportinius batelius persiauti?

Nukreipusi dėmesį į moterį Kali sučiaupė plonas lūpas ir linktelėjo galvą.

– Gerai, Kali, – jau švelnesniu tonu paliepė ponia Vait, – eik apsiauk batus ir įsidėk maišelį į kuprinę. Paskambinsiu tavo mamai. Nieko ypatinga neatsitiko. Tik matau, kad turėjai šiokių tokių bėdų šiais metais. Noriu, kad mama apie tai žinotų, gerai?

Ponia Vait įsistebeilijo į žiemos nubučiuotą Kali veidą. Bet mergaitės dėmesys nuklydo kitur. Ji žvelgė į ant baltos sienos kabančią regėjimo tikrinimo lentelę su tolydžio mažėjančiomis raidėmis.

Priešmokyklinio ugdymo komandos trumpalaikėms problemoms spręsti nariai, susitikę ir peržiūrėję duomenis, nutarė, kad mergaitė neturi fizinių trūkumų. Aptarus galimybes po kelių savaičių buvo nuspręsta išmokyti ją amerikiečių gestų kalba įvardyti tualetą ir perprasti kitus pagrindinius ženklus. Be to, rengti kas savaitinius mergaitės susitikimus su mokyklos psichologu ir kantriai laukti, kol Kali prabils. Ir jie laukė.

Išsliuogusi iš lovos Kali ėmėsi rūpestingai rikiuoti mokyklai nupirktus reikmenis. Ant pušinio stalelio juos išsidėliojo taip, kaip ketino padaryti pirmąją mokslo metų dieną ant naujojo suolo antroje klasėje. Dideli daiktai atsidūrė apačioje, maži viršuje.O pieštukai ir rašikliai dailiai sugulė į naują žalią penalą.

Noras šlapintis tapo nepakeliamas ir Kali jau ketino nusilengvinti į baltą plastikinę šiukšliadėžę prie stalo. Bet žinojo, nepavyks jos išplauti taip, kad mama arba Benas nepastebėtų. Suprato ir tai, kad jeigu mama aptiks šlapimo klaną šiukšlių dėžėje, be galo susinervins dėl to, kas verda Kali galvelėje. Pasipils nesibaigiantys klausimai „taip“ ar „ne“. „Ar kas nors buvo vonioje, o tu nebegalėjai laukti? Ar judvi su Petra susigalvojote tokį žaidimą? Ar tu pyksti ant manęs, Kali?“ Apgalvojo kitą kelią – nusileisti iš antrojo aukšto per pinučius, aplipusius baltomis trilapio pupalaiškio žiedų kekėmis, didumo sulig jos ranka. Bet neišmanė, kaip nuimti tinklelį nuo vabzdžių. Be to, jeigu mama pričiuptų ją lipančią, gali užkalti Kali kambario langą, o juk taip smagu, kai jis būna atviras per visą naktį. Lietingais vakarais galima prikišti nosį prie tinklelio ir jausti, kaip lietaus lašeliai prausia skruostus, uosti, kaip kvepia vos prasidėjusį lietų godžiai gerianti saulės išdeginta žolė. Galiausiai Kali nenoras liūdinti mamą pranoko nenorą atkreipti tėvo dėmesį ir ji ryžosi nusileisti į vonią.

Iš lėto pravėrusi kambario duris, skubiai apsidairė. Tada atsargiai ištipeno į ankštą koridorių, kuriame buvo tamsiau, be to, oras tvyrojo troškesnis ir slogesnis. Tiesiog priešais Kali buvo Beno (vyresnio brolio) kambarys, jo langas atsivėrė į užpakalinį kiemą ir Gluosnių upės girią. Ir Beno kambario, ir tėvų miegamojo durys dar buvo uždarytos. Kali stabtelėjo laiptų viršuje, pastatė ausis stengdamasi išgirsti, ką veikia tėvas. Tyla. Gal jau išvažiavo žvejoti? Ketino vykti su draugu Rodžeriu į rytinį apygardos pakraštį prie Misisipės, maždaug už aštuoniasdešimties mylių. Rodžeris turėjo paimti tėvą iš ryto. Žvejodami jie ketino praleisti tris dienas. Kali buvo nesmagu, kad nori, jog tėvas kuo greičiau išvažiuotų. Bet gyventi trise – daug ramiau.

Kiekvieną rytą, matydama jį sėdintį virtuvėje, nežinodavai, ko tikėtis. Pasitaikydavo dienų, kai jis atrodydavo laimingas. Tada, pasisodinęs Kali ant kelių, kutendavo skruostą ryškiai rudais ūsais, kad ji nusišypsotų. Pabučiuodavo mamą ir ištiesdavo jai kavos puodelį. Kviesdavo Beną kartu važiuoti į miestą. Tokiomis dienomis tėvas galėdavo kalbėti nesusičiaupdamas. O balsas liedavosi lygiai, beveik švelniai. Bet būdavo ir kitokių dienų, kai jis rymodavo prie subraižyto virtuvės stalo, rankomis susiėmęs už galvos, o alaus skardinės voliodavosi kriauklėje, ant margu laminatu padengtų stalviršių. Tokiomis dienomis Kali ant pirštų galiukų pratykindavo pro virtuvę, tylutėliai užverdavo tinkleliu aptrauktas laukujes duris ir kiek kojos neša skuosdavo į Gluosnių upės girią žaisti tarp gluosnių ar nulūžusių medžių šakų. Kartkartėmis sugrįždavo į jų pievelės pakraštį pažiūrėti, gal jau nebėra tėvo pikapo. Jeigu jo nesimatydavo, grįždavo namo, kur nebesimėtydavo alaus skardinės ir nebesijausdavo mielėmis bei prakaitu atsiduodančio išgertuvių tvaiko. Jeigu pikapas tebestovėdavo, grįždavo į giraitę ir lindėdavo ten, kol alkis ar vidudienio kaitra pargindavo namo.

Tyla. Padrąsinta minties, kad jis jau bus išvažiavęs, Kali suskato leistis laiptais, atsargiai užmynė ant ketvirtos pakopos, nes ji paprastai sugirgždėdavo. Elektros lemputė virš viryklės skleidė vaiduoklišką šviesą, kuri krito ant žemutinių laiptų pakopos. Jai tereikėjo žengti dar du didelius žingsnius, kad prasmuktų pro virtuvės duris tiesiai į vonią. Pasiekusi paskutinę pakopą Kali pakėlė vienos kojos pirštus, padu tvirtai įsispyrė į kietą medį, kilstelėjo naktinius marškinius virš kelių ir žengė kuo plačiau. Pirmąjį žingsnį lydėjo skubrus žvilgsnis virtuvės pusėn. Ten nieko nebuvo. Dar vienas žingsnis ir pro virtuvę praeita. Ranka jau užčiuopė vėsią metalinę vonios durų rankeną, pasuko.

– Kali, – pasigirdo kimus šnabždesys. Mergaitė nuščiuvo. – Kali! Ateik čia!

Mažylė paleido durų rankeną ir pažvelgė, iš kur gi sklinda žemas tėvo balsas. Virtuvė buvo tuščia, bet tinkleliu aptrauktos durys praviros. Prieangyje ji pamatė plačius pečius blausioje ankstyvo ryto šviesoje. Tėvas sėdėjo lauke ant betoninės pakopos. Virš galvos sklaidėsi cigaretės dūmai, sumišę su karštos kavos garais.

– Eikš, Kali, vaikeli. Ką čia darai taip anksti? – regis, nepiktai paklausė jis.

Mergaitė atsargiai stumtelėjo duris, kad neužgautų tėvo, prasmuko pro siaurą plyšelį ir stabtelėjo prie šono.

– Ko atsikėlei? Susapnavai košmarą? – susirūpinęs paklausė ir tiriamai nužvelgė ją.

Ji papurtė galvą ir parodė į vonios kambarį. Noras šlapintis pradingo.

– Ką taip? Negirdžiu tavęs, – prajuko jis. – Kalbėk truputį garsiau. Ak, taip, tu gi nekalbi. – Akimirksniu jo veidą iškreipė karti pašaipa: – Tu gi ketini bendrauti gestais.

Staiga pašokęs ant kojų jis pradėjo gestikuliuoti rankomis ir pirštais, groteskiškai mėgdžiodamas Kali.

– Jeigu nekalbėsi kaip normalus vaikas, tapsi nebylia kvėša, – pakeltu tonu išrėžė jis.

Kali nudūrė akis į žemę, nusėtą daugybe sulamdytų alaus skardinių, ir beprotiškai užsinorėjo į tualetą. Ji viltingai pasižiūrėjo į mamos miegamojo langą. Bet užuolaidos karojo nuleistos, pro jas nebuvo matyti paguodą teikiančio veido.

– Hm, negali kalbėti? Šūdas! Anksčiau gi kalbėjai. Privalai ištarti: „Tėveli, tėveli.“ ypač ko nors norėdama. Dabar turiu ne dukrą, o puskvaišę vėplą. Galbūt tu visai ne mano dukra.

Tavo akys kaip to šerifo pavaduotojo.

Jis pasilenkė ir įbedė į ją pilkai žalias akis. Kali stipriai užmerkė savąsias.

Tolumoje pasigirdo per žvyrą lekiančio automobilio padangų cypimas ir variklio riaumojimas. Rodžeris. Pramerkusi akis Kali išvydo keliuku atlekiantį keturių varomųjų ratų pikapą, kuris netrukus sustojo prie jų.

– Labutis abiem. Kaip jums sekasi, panele Kali? – vos pasukęs smakrą Kali pusėn, nė nežiūrėdamas į ją ir nesitikėdamas atsakymo, atsainiai pasidomėjo Rodžeris. – Grifai, ar tu pasirengęs žvejybai?

Rodžeris Hoganas – geriausias Grifo draugas nuo vidurinės mokyklos laikų. Žemas ir drūtas, su vos į kelnes telpančiu įspūdingu pilvu. Vietos mėsos perdirbimo įmonės brigadininkas. Kiekvieną kartą, kai tik Grifas sugrįžta iš darbo naftotiekyje, jis įkalbinėja draugą visam laikui likti namuose. Juk jis galėtų ir Grifą įdarbinti savo įmonėje. „Ir viskas būtų kaip senais gerais laikais“, – mėgsta kartoti Rodžeris.

– Sveikas, Rodi, – linksmai atsiliepė Grifas. – Deja, teks važiuoti be manęs. Kali susapnavo košmarą, tad turiu kurį laiką su ja pabūti. Noriu palaukti, kol vėl užmigs.

– Et, Grifai, – suinkštė Rodžeris, – nejau motina negali to padaryti? Juk planavome tai mėnesių mėnesius.

– Ne, ne. Juk mergaitei reikia tėvelio. Ar ne, Kali? Tėvelio, kuriuo galėtų pasikliauti šiuo sunkiu metu. Jos tėvelis privalo būti čia dėl jos. Ar tau taip neatrodo, Rodžeri? Taigi Kali teks praleisti kiek laiko su savo geru senu tėveliu. Nori ji to ar ne. Bet juk tu nori, Kali, taip?

Kiekvieną kartą jam ištarus tėvelis, Kali dar labiau sudiegdavo pilvo apačią. Be galo norėjosi sprukti į namą ir pažadinti mamą. Prisigėręs Grifas paprastai net springdavo iš neapykantos Kali, bet iš tikrųjų jos nebuvo nuskriaudęs. Beną, taip. Mamą, taip. Bet ne Kali.

– Tik perdėsiu savo žvejybos reikmenis į tavo pikapą, Rodi, ir susitiksime dieną trobelėje. Turėsime gražaus laiko pažvejoti vakare. O pakeliui užgriebsiu daugiau alaus, – pasakė Grifas ir, pačiupęs savo žalios spalvos daiktmaišį, nubloškė ant pikapo užpakalinės sėdynės. Jau rūpestingiau sukrovęs į bagažinę žvejybos reikmenis ir meškeres pridūrė: – Netrukus pasimatysime, Rodžeri.

– Gerai, lauksiu tavęs. Ar esi tikras, kad rasi kelią?

– Taip, taip, būk ramus. Gali trūktelėti ant drąsos prieš žvejybą. Manau, to prireiks, nes ketinu nušluostyti tau nosį.

– Dar pažiūrėsime, kuris prigaudys daugiau, – čaižiai nusikvatojo Rodžeris ir nurūko.

Grifas sugrįžo pas Kali, kuri stovėjo stipriai apglėbusi save rankomis ir drebėjo.

– Na, gal dabar skirsi bent truputį laiko tėveliui, Kali? Kiek žinau, šiuo metu šerifo pavaduotojas gyvena ne per toliausiai? Iškart už girios, ar ne? – pasidomėjo jis ir sugriebė dukrai už rankos. Kai vilko ją girios link, mergaitė neišlaikė ir jos kojas nutvilkė stipri šilta srovė.

PETRA

Vėl negaliu užmigti. Per karšta ir grandinėlė veržia kaklą. Sėdžiu ant grindų priešais elektrinį ventiliatorių ir jaučiu, kaip vėsus oras maloniai glosto veidą. Labai tyliai kalbuosi su ventiliatoriumi, todėl galiu girdėti, kaip jis atsako graudžiu žemu balsu.

– Esu Petra, pasaulio valdovė, – šnabždu ir netikėtai pajuntu, kad už lango kažkas yra. Akimirksniu užplūsta baimė. Noriu bėgti prižadinti mamą ir tėtį. Ropoju per kilimą keturiomis. Keliais jaučiu šiurkščius plaušus. Vogčiomis dirsteliu pro langą ir, man atrodo, matau žmogystą. Didelę ir baisią, spoksančią į mane. Paskui prie jos šono pastebiu ir mažesnę. A, jau nebijau. Atpažįstu juos.

– Palaukite, aš irgi eisiu!

Trumpam dingteli mintis, kad neturėčiau to daryti. Bet juk ten, lauke, yra suaugęs žmogus. Mama ir tėtis per daug nepyksta, jeigu šalia būna suaugusiųjų. Apsiausiu sportukus ir spruksiu iš kambario. Tik pasisveikinsiu ir parlėksiu atgal.

KALI

Tėvas jau kurį laiką vedėsi Kali per girią tarp išsikerojusių medžių, bet ji vis dar gerai žinojo, kur jie yra. Netrukus pasirodys Elgetos uolos takas, ten, tarp fermų ir meldynų, rožines viršūnėles kelia pilkųjų vėžlinių žiedai, ten Kali dažnai grožisi nuostabiais žvilgančiais žirgais, grakščiai lakdinančiais per girią raitelius. Ji vylėsi, kad iš už medžių, prieš juos staiga išnirs cinamono spalvos kumelė ar širmas, juodomis dėmėmis išmargintas žirgas ir privers jos tėvą atsipeikėti. Bet buvo ketvirtadienis, o šiokiadieniais sunku tikėtis, kad pavyks sutikti aplinkiniuose keliuose bent vieną prašalaitį. Tiesa, ruseno menka viltis, kad jie gali sutikti kokį girininką. Tačiau šie pareigūnai turėjo prižiūrėti daugiau nei trisdešimt mylių takų. Tad Kali suprato, kad niekas jai nepadės, ir nuolankiai leidosi tėvo velkama per girią. Neatrodo, kad jie artėja prie šerifo pavaduotojo Luiso namų. Kali niekaip negalėjo nuspręsti, gerai ar blogai, kad jie tenai eina. Blogai, nes atrodo, kad tėvas nelinkęs atsisakyti savo užmačių, o jos basos kojos jau apdraskytos nuo klajonių akmenuotais nelygiais keliais. Gerai, jeigu pasiektų šerifo pavaduotojo Luiso namus ir tėvas jam išklotų nemalonių dalykų. Gal tada Luisas jį nuramintų žemu balsu ir paskambintų Kali mamai. Luiso žmona stovėtų tarpduryje sukryžiavusi rankas, o jos akys neramiai lakstytų į šalis tikrindamos, kas dar mato šį spektaklį.

Tėvas atrodė prastai. Veidas buvo išbalęs. Tokios pat spalvos kaip gležna ankstyvo pavasario gėlytė – kanadinė sangvinarija, kurią mama jai parodė vaikščiodama po girią. O vario spalvos jo plaukai priminė raudonus syvus, kurie ištrykšdavo perlaužus augalo šaknis. Tolydžio kliuvinėdamas už atsikišusių medžių šaknų jis nepaleido Kali rankos iš savo gniaužtų ir toliau neaiškiai murmėjo panosėje. Ji laukė progos išsilaisvinti ir sprukti namo pas mamą.

Juodu pasiekė Gluosnių pievelės proskyną. Pusmėnulio formos užutėkį supo septyni svyrantys gluosniai. Buvo kalbama, kad gluosnius kadaise pasodino prancūzų kilmės kolonistas, Napoleono Bonaparto draugas, jog tai – didžiojo karvedžio dovana, nes šie medžiai buvę jo mėgstamiausi.

Kali mama buvo iš tų, kurios karstosi su atžalomis po medžius ir sėdi ant šakų pasakodamos istorijas apie proproprosenelius, atvykusius į Jungtines Amerikos Valstijas iš Bohemijos 19 amžiuje. Ji sutepdavo jiems gardžių sumuštinių su riešutų sviestu priešpiečiams, įdėdavo obuolių ir vesdavosi prie Gluosnių upės. Juodu su Benu šokinėdavo nuo vienos samanotos uolos ant kitos, jomis buvo nusėtas visas glotnus upės paviršius. Antonija gulėdavo ant senos antklodės po ilgomis karpytomis gluosnių šakomis, jie ropinėdavo šešėlyje, kur ilgos drėgnos gluosnių garbanos gobė juos savo skraiste. Gluosniai tapdavo trobele negyvenamoje saloje. Kai Benas sugrįždavo radęs joms laiko, virsdavo narsiu jūreiviu. Kali – jo patikima geriausia bičiule. O Antonija – piratu, riaumojančiu keistu balsu:

– Ei, nevėkšlos jūrininkai, pasiduokit arba jums galas!

– Niekada! – plyšodavo Benas. – Verčiau sušerk mus rykliams, bet mes tikrai nepasiduosime, Barnakli Bartai!

– Taip ir padarysiu! Ruoškitės murdytis su žuvimis! – stūgaudavo Antonija mosuodama lazda.

– Bėk, Kali! – suklykdavo Benas ir ji sprukdavo. Ilgos blyškios blauzdos buvo nusėtos mėlynių nuo karstymosi po medžius ir laipiojimo per tvoras. Kali skuosdavo, kol Antonija susilenkdavo dvilinka ir apsikabindavo rankomis kelius.

– Pasiduodu! Pasiduodu! – maldaudavo ji.

Tada jie trise grįždavo į gluosnių prieglobstį ir ilsėdavosi siurbdami gazuotą vandenį, kol išdžiūdavo sukaitusios nugaros. Antonijos juokas verždavosi giliai iš krūtinės. Laisvas ir džiaugsmingas. Ji atlošdavo galvą ir užmerkdavo akis, tada aplink jas išryškėdavo pirmosios raukšlelės, atsiradusios dėl amžiaus ir patirtų nusivylimų. Kai tik Antonija prajukdavo, aplinkiniai irgi neatsilaikydavo, išskyrus Kali, kuri ilgai negalėjo juoktis. Tik šypsodavosi santūriai. Bet juokas, kadaise skardenęs kaip varpelis, nepratrūkdavo, nors to nekantriai laukė mama.

Antonija buvo iš tų mamų, kurios leidžia vaikams valgyti saldžių javainių sekmadienio vakarienei ir picos pusryčiams. Ji buvo iš tų, kurios lietingą vakarą pavadina poilsiu kurorte ir su prancūzišku akcentu pasveikina jus, atvykusius į prašmatnų grožio saloną. Tada ji pripila seną vonią alyvinių kvepiančių burbulų ir kaip reikiant jus ištrinkusi apgaubia milžinišku baltu rankšluosčiu, net išlakuoja nagus ryškiai raudonai arba pašiaušia plaukus standinamosiomis putomis.

Deja, Grifas buvo iš tų tėvų, kurie geria „Bud Light“ alų pusryčiams ir nusitašęs tempiasi septynmetę dukterį į girią ieškoti savosios tiesos. Saulei patekėjus Grifas su Kali prisėdo pailsėti po gluosniu.

MARTINAS

Jaučiu Fildos skruostą prie nugaros. Jos ranka apsivijusi mano gerokai išplatėjusį juosmenį. Taip gulėti per karšta, bet neatstumiu jos. Net jeigu tai būtų Dantės pragaro ugnis, negalėčiau to padaryti. Per keturiolika bendro gyvenimo metų atsiskyrę buvome tik du kartus ir tuos vos pajėgiau ištverti. Antrojo mudviejų su Filda išsiskyrimo man nesinori nė prisiminti. Bet pirmasis įvyko praėjus vos devyniems mėnesiams po vestuvių. Išskridau į ekonomikos konferenciją Čikagos universitete. Pamenu, gulėjau viešbučio lovoje po standžia šiurkščia antklode ir ilgėjausi Fildos. Be jos jaučiausi tarsi nesvarumo būsenos. Atrodė, kad neužčiuopdamas pro miegus jos nerūpestingai ant manęs užmestos rankos galiu pakilti į orą kaip atsitiktinio vėjo gūsio pustoma karpažolė. Po tos bemiegės nakties, nesulaukęs konferencijos pabaigos, grįžau namo.

Filda juokėsi iš manęs, bet žinojau, kad slapčiomis jautėsi pamaloninta, jog ilgiuosi jos ir namų. Ji atėjo į mano gyvenimą vėlai. Jauna nežabota aštuoniolikmetė. O man tuo metu stuktelėjo keturiasdešimt dveji. Apie santuoką negalvojau, nes rūpėjo tik darbas. Buvau privataus Gluosnių upės miestelio Šventojo Džiliano koledžo, kurio sąraše – tūkstantis du šimtai studentų, ekonomikos profesorius. Ne, ji nebuvo mano studentė, nors daugelis taip galvojo ir smerkė. Kai susitikau Fildą Moning, ji dirbo padavėja šeimos kavinėje „Moningų šlovė“. Kiekvieną dieną pakeliui į koledžą užsukdavau ten išgerti kavos, suvalgyti šviežio akyto keksiuko ir paskaityti laikraščio atokiame saulės nužertame kavinės kampelyje. Kiek pamenu, Filda buvo man labai paslaugi ir dėmesinga. Kavą patiekdavo karštutėlę, o ant perpjauto keksiuko kraštų geltonuodavo sviestas. Turiu pažymėti, kad toks aptarnavimas atrodė savaime suprantamas. Buvau tikras, kad Filda taip elgiasi su visais klientais. Kol vieną žiemos rytą, praėjus maždaug metams nuo mano lankymosi „Moningų šlovėje“ pradžios, Filda atkaukšėjo prie manęs, nešina kavos puodeliu vienoje rankoje, o kita įsisprendė į apvalų klubą.

– Ką turi padaryti mergina, – rėksmingai pradėjo ji, kreipdamasi į mane, – kad pelnytų jūsų dėmesį?!

Kavos puodelis taip dunkstelėjo ant stalo, kad gėrimas kliustelėjo per kraštus, o man iš nuostabos net akiniai nusmuko nuo nosies.

Kol atsitokėjau, ji jau buvo nulėkusi. Bet netrukus vėl pasirodė su keksiuku ir sviedė jį tiesiai į mane. Pataikė į krūtinę. Mano kaklaraištis aplipo oranžiniais trupiniais ir aguonomis. Filda išlėkė iš kavinės, o prie manęs prisiartinusi jos mama, švelnesnė ir gyvenimo rūpesčių paženklinta Fildos kopija, užvertė akis į dangų ir atsidususi prabilo:

– Eikite ir pasikalbėkite su ja, pone Gregorai. Ji džiūsta dėl jūsų ištisus mėnesius. Tad arba išsklaidykite iliuzijas, arba prašykite, kad tekėtų už jūsų. Noriu naktimis bent bluostą sudėti.

Nusekiau paskui Fildą, o po mėnesio mudu susituokėme.

Gulėdamas lovoje, ankstyvam rugpjūčio rytui tvilkant odą deginančiu karščiu, atsisuku į Fildą, susirandu jos minkštą skruostą sutemose ir pabučiuoju. Išsliuogęs iš lovos sėlinu iš kambario. Sustoju prie vos pravirų Petros kambario durų. Galiu girdėti, kaip dūzgia ventiliatorius. Atsargiai stumteliu duris ir žengiu į kambarį. Vietą, tokią sklidiną mažos mergaitės keistenybių, kad man visada knieti stabtelėti tarpduryje. Rūpestingai suformuotos kankorėžių, gilių, lapų, plunksnų ir uolienos gabalėlių kolekcijos. Uolienos gabalėliai, kaip rūpestingos ekspertės iškasti mūsų užpakaliniame kieme, kuris ribojasi su Gluosnių upės giria. Lėlės, minkšti šuniukai ir meškiukai, visi iki vieno kruopščiai apkamšyti kilpinio audinio antklodėlėmis ir suguldyti aplink jos lovelę. Mažos mergaitės kvapas – levandų šampūno, žalios žolės ir prakaito mišinys, kuriame tėra nekaltybės enzimų, užlieja mane kiekvieną kartą, vos tik peržengiu šį slenkstį. Mano akys palengva apsipranta su tamsa ir tada pamatau, kad Petros lovoje nėra. Nepajuntu nerimo, nes dukrelė dažnai negali užmigti ir tada tykina žemyn į svetainę žiūrėti televizoriaus.

Aš taip pat nusileidžiu laiptais, bet labai greitai suprantu, kad televizoriaus Petra nežiūri. Namuose tylu. Degiodamas šviesas skubiai pereinu per visus kambarius. Štai svetainė, bet joje Petros nėra. Valgomajame, virtuvėje, vonioje, mano darbo kambaryje Petros taip pat nėra. Sugrįžęs į virtuvę nusileidžiu į rūsį – Petros nė pėdsako. Užlėkęs laiptais pas Fildą puolu žadinti.

– Petros nėra lovelėje, – išspaudžiu vos atgaudamas kvapą.

Filda strimgalviais išsirita iš lovos ir perlekia per kambarius, kaip ką tik padariau aš, bet Petros niekur nematyti. Paskubomis išsprunku pro užpakalines duris ir suku ratus aplink namą. Vieną, antrą, trečią kartą. Petros nė kvapo. Mudu su Filda grįžtame į virtuvę ir bejėgiškai sužiūrame vienas į kitą. Slopindama aimaną Filda surenka policijos numerį.

Paskubomis apsirengiame, kad tinkamai sutiktume šerifo pavaduotoją Luisą. Filda tebesiblaško iš kambario į kambarį ieškodama Petros, naršydama spintas, žiūrinėdama po laiptais.

– Galbūt ji nuėjo pas Kali? – spėja ji.

– Tokį ankstyvą rytą? Ko? Galbūt jai pasidarė per karšta ir išspruko laukan atsivėsinti, o gal prarado laiko pojūtį? – svarstau aš ir neapsikentęs priduriu garsiau nei derėtų: – Sėskis, nenervink manęs. Namie jos nėra!

Pamatęs, kaip persikreipia Fildos veidas, nuskubu prie žmonos.

– Atsiprašau, – šnabždu, nors jos nerimas ir nervina. – Eime, užkaiskime kavos, kol jis atvyks.

– Kavos? Kavos?! – veriamu balsu klausia Filda ir tarsi netikėdama savo ausimis žvelgia į mane. – Užvirkime kavos, kad galėtume susėsti ir pasvarstyti, kur dingo mūsų dukra? Pradingo iš savo lovos vidury nakties! Gal dar norėtum, kad paruoščiau jam pusryčius? Prikepčiau kiaušinienės? O gal vaflių? Martinai, mūsų vaiko nėra. Pradingo!

Ši tirada baigiasi kūkčiojimu ir aš tapšnoju Fildai per petį suprasdamas, kad neįstengsiu paguosti.

Pasigirsta lengvas beldimas į laukujes duris ir išvystame aukštą liemeningą šerifo pavaduotoją Luisą. Šviesūs plaukai krinta ant rimtų mėlynų akių. Kviečiame užeiti. Sodiname šį vyrą, beveik perpus jaunesnį už mane ir labiau tinkantį Fildai į bendraamžius, ant sofos.

– Kada paskutinį kartą matėte Petrą? – klausia jis mūsų ir aš, paėmęs Fildą už rankos, iškloju jam viską, ką žinau.

ANTONIJA

Mane pažadina tolimas dundesys. Iš pradžių pagalvoju, kad tai perkūnija, ir nusišypsau vis dar nepramerkdama akių. Liūtis su audra. Vėsūs sodrūs lietaus lašai. Mąstau, kad tikriausiai turėčiau prižadinti Kali ir Beną. Juk abiem taip patinka turkštis lietuje, prausti nuo savęs šios vasaros sausrą ir karštį. Tiesiu ranką Grifo link, tačiau jo lovos pusė tuščia ir atvėsusi. Šiandien ketvirtadienis. Žvejybos diena. Grifas išvažiuoja žvejoti su Rodžeriu. Vadinasi, tai ne perkūnija, bet pikapas? Persiritu Grifo pusėn, mėgaudamasi trumpalaike paklodžių vėsa, ir vėl stengiuosi užmigti. Tačiau dundesys, kuris pasirodo esąs stiprus beldimas į laukujes duris, netyla, drebina grindis. Niurzgėdama nuleidžiu kojas nuo lovos. Dėl Dievo meilės, juk dar tik šešta valanda ryto. Užsitempiu šortus, kuriuos buvau numetusi ant grindų iš vakaro, ir susiglostau per naktį išsitaršiusius plaukus. Pėdindama per koridorių matau, kad Beno durys kaip paprastai aklinai uždarytos. Sūnaus kambarys – jo tvirtovė, tad aš vis tiek nė nemėginsiu patekti į vidų. Jis įsileidžia tik mokyklos draugus ir dar seserį, Kali. Tai kelia man nuostabą, nes pati išaugau su keturiais broliais, į kurių valdas man pavykdavo įsiveržti tik po nuožmios kovos.

Visą gyvenimą buvau apsupta vyriškos giminės: brolių, tėvo, Luiso ir, žinoma, Grifo. Beje, ir mokykloje didžiąją dalį mano draugų sudarė berniukai. Mama mirė, kai buvau septyniolikos, bet net ir prieš tai ji tebuvo mūsų šeimos pakraštyje. Kad būčiau kreipusi didesnį dėmesį į tai, kaip ji elgėsi. Miglotai prisimenu, kad sėdėdavo sukryžiavusi kojas, visada segėjo tik sijonus, rudus plaukus elegantiškai susukdavo ir prismeigdavo ant pakaušio. Ji neįpratino manęs dėvėti suknelių, domėtis makiažu ar sėdėti kaip dera panelei, bet primygtinai reikalavo nesikirpti ilgų plaukų. Maištaudama rišdavau juos į arklio uodegą ir kišdavau po beisbolo kepuraite. Kad būčiau atidžiai žiūrėjusi, kaip kruopščiai ji dažosi lūpas ar papurškia kvepalų ant riešų lygiai tiek, kiek reikia. Prisimenu, kaip arti palinkdavo prie tėvo ir šnabždėdama kažką jam į ausį skatindavo nusišypsoti. Kaip galėdavo jį nuraminti, vos delnu palietusi ranką. Mano nebylioji mažoji mergaitė yra dar didesnė paslaptis. Tai, kaip jai patinka, jog jos plaukai būtų glotniai sušukuoti po maudynių vonioje. Tai, kaip ji atidžiai tyrinėja savo nagus, kai negrabiai juos nulakuoju. Auginti mažą mergaitę – tas pats, kas vadovautis senu lobių ieškotojų žemėlapiu, kurio dalis su svarbiais takeliais yra nuplėšta. Pastarosiomis dienomis sėdžiu ir atidžiai ją tyrinėju, stengdamasi nepraleisti nė vieno judesio ir gesto. Kai galiausiai prakalbs, galės pasakyti man, ko ji nori ar ko jai reikia. O dabar spėlioju, abejoju ir tikiuosi geriausio. Elgiuosi taip, tarsi su mano Kali viskas būtų gerai. Tarsi ji būtų paprasta septynerių metų mergaitė. Tarsi nepažįstamieji iš švietimo tarnybų neaptarinėtų jos elgesio. Tarsi kaimynai nesišnabždėtų už nugaros apie keistą Klarkų mažylę.

Kali kambario durys truputį praviros, bet kadangi beldimas į duris stiprėja, skubėdama leidžiuosi laiptais, o išsiklaipiusios medinės pakopos girgžda po mano basomis pėdomis. Atšovusi sunkias ąžuolines laukujes duris išvystu priešais save Luisą ir Martiną Gregorą, Petros tėvą. Paskutinį kartą Luisas lankėsi mano namuose prieš trejus metus. Bet ne kažin ką apie tai prisimenu, nes gulėjau beveik be sąmonės ant sofos po to, kai nusiritau nuo laiptų.

– Sveiki, – pradedu nedrąsiai, – kas nutiko?

– Tone, – teiraujasi Luisas, – ar Petra čia?

− Ne, – atsakau ir nukreipiu žvilgsnį į Martiną, kuris akimirkai nuleidžia galvą, paskui vėl kilsteli smakrą.

– Gal mes galėtume pasikalbėti su Kali? Atrodo, kad Petra… – pradeda neryžtingai aiškinti Martinas. – Mes ką tik pasigedome Petros ir pagalvojome, gal Kali pajėgtų padėti mums išsiaiškinti, kur ji galėtų būti.

– O, Dieve mano, žinoma. Prašau užeiti.

Rodydama jiems kelią į svetainę pastebiu ant žurnalinio staliuko besivoliojančias alaus skardines. Paskubomis jas surinkusi nulekiu į virtuvę išmesti.

– Bėgu, prižadinsiu Kali, – tarsteliu vienu sykiu įveikdama po dvi laiptų pakopas ir jausdama gildantį nerimą dėl Martino su Filda pradedu šaukti dar iš tolo: – Kali, Kali, kelkis, mieloji, man reikia su tavimi pasikalbėti!

Kai pasiekiu laiptų aikštelę, atsiveria Beno kambario durys. Jis nedėvi pižamos švarkelio. Jo ugninius plaukus, pastebiu, laikas kirpti.

– Labas rytas, Benai, jie neranda Petros, – tarsteliu per petį ir, pasiekusi Kali kambario duris, plačiai atlapoju.

Lova sujaukta, ant grindų numesta iš kojinaitės pasiūta beždžionėlė šypsosi man. Suglumusi stabteliu ir pasisuku į sūnų:

– Benai, o kur Kali?

Gūžtelėjęs pečiais jis grįžta į savo kambarį. Greitosiomis apžiūrėjusi svečių kambarį, savo miegamąjį ir Beno kambarį, skrieju laiptais žemyn.

– Jos irgi nėra! – sušunku prabėgdama pro Luisą su Martinu ir išklerusiais laiptais, pakeliui dar įžiebusi šviesą, nusileidžiu į mūsų betoninį rūsį, kur mane kiaurai persmelkia drėgmė. Aplinkui tik voratinkliai ir dėžės. Dar mūsų senas tuščias šaldiklis. Širdis akimirką liaujasi plakusi. Kas negirdėjo apie vaikus, kurie žaisdami slėpynių įsigudrina įlįsti į senus šaldytuvus ar šaldiklius, ir nepajėgia išsigauti lauk? Kiek kartų sakiau Grifui, kad reikia atsikratyti šiuo senu griozdu. Bet jis tuo nepasirūpino. O ir aš taip pat. Prilėkusi prie šaldiklio trūkteliu rankeną. Į nosį tvoskia slogus kvapas, bet šaldiklyje nieko nėra. Stengdamasi atgauti kvapą pasuku prie laiptų. Matau viršuje manęs laukiančius Martiną su Luisu. Akimirksniu įveikiu laiptus, pralekiu pro juos ir išpuolu pro užpakalines duris. Apžiūriu galinį kiemą. Nubėgusi į giraitės pakraštį, įsispitriju į šešėliuotus medžius. Uždususi grįžtu į namus. Luisas ir Martinas laukia manęs prie tinkleliu aptrauktų durų.

– Jos čia nėra.

Luiso veido išraiška lieka rami, bet Martinas nepajėgia slėpti nusivylimo.

– Gerai, vadinasi, greičiausiai kartu išspruko kur nors pažaisti. Ar tau kyla kokių minčių, kur jos galėtų būti? – teiraujasi Luisas.

– Parke? Galbūt mokykloje? Bet taip anksti? Kiek dabar? Šešta valanda? – klausiu aš.

– Petra pradingo vėliausiai pusę penkių, – sausai ištaria Martinas. – Kur jos būtų galėjusios eiti tokiu ankstyvu metu?

– Nežinau, nieko nesuprantu, – sakau.

Luisas prašo manęs leisti apsidairyti aplinkui ir aš stebiu, lipdama jam ant kulnų, kaip kryptingai jis šukuoja mano namus naršydamas spintas ir paloves. Kali nėra.

– Informaciją apie Petrą telefonu perdaviau visiems pareigūnams. Jie jau ieško jos po visą miestą, – aiškina Luisas. – Nepanašu, kad mergaitės buvo… – Akimirką patylėjęs pasitaiso: – Kad mergaitėms būtų nutikę kas bloga. Siūlyčiau ieškoti tose vietose, kur jos paprastai mėgdavo lankytis.

Atrodo, kad Martinui šis planas kelia abejonių, bet jis linkteli galva, ir paseku jo pavyzdžiu.

– Tone, lauke stovi Grifo pikapas. O jis pats ar čia? Gal mums pasakytų, kur galėtų būti mergaitės?

Taigi Luisas kaip visada mandagiai klausia manęs, ar šį rytą įmanoma susikalbėti su Grifu, ar jis guli paslikas mūsų miegamajame po vakarykščių išgertuvių.

– Grifo nėra. Išvažiavo žvejoti su Rodžeriu šįryt. Ketino vykti maždaug pusę keturių ar panašiai.

– Ar jis galėjo pasiimti mergaites žvejoti? – viltingai klausia Martinas.

– Ne, – nusijuokiu aš. – Grifui niekada nešautų į galvą imti dviejų mažų mergaičių į didžiąją žvejybą. Ketino būti iki pat šeštadienio. Esu įsitikinusi, kad mergaitės neiškeliavo su juo meškerioti.

– O aš nelabai, Tone. Galbūt jis vis dėlto nusprendė jas pasiimti? Gal paliko raštelį? – klausia Luisas.

– Ne, Luisai. Esu tikra, kad jis to nepadarė, – atkertu jau pradėdama širsti.

– Ką gi, gerai, – pasiduoda Luisas. – Pasikalbėsime po valandos. Jeigu per tą laiką mergaitės neatsiras, keisime veiksmų planą.

Išgirstu šlamesį ir atsisukusi pamatau ant laiptų sėdintį Beną. Iš pirmo žvilgsnio jį galima supainioti su Grifu. Dėl plačių pečių ir ugninių plaukų. Tik akys skiriasi. Beno akys švelnios ir romios.

– Benai, – pašaukiu. – Kali su Petra kažkur išėjo ir man reikia jas surasti. Kur jos galėtų būti?

– Jos girioje, – kaipmat pasigirsta atsakymas. – Kai tik išnešiosiu paštą, eisiu jų ieškoti.

– Paskambinsiu, kad keletas pareigūnų apžiūrėtų girią palei jūsų namus. Po valandos… – dar kartą primena Luisas. – Pasikalbėsime po valandos.

BENAS

Šį rytą prabudau staigiai, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Vėl sapnavau tą kvailą sapną. Tą, kuriame mudu lipame į seną riešutmedį girioje. Tą palei Vienišo medžio tiltą. Kaip visada kilsteliu tave, o tu taip tvirtai įsikimbi į žemutinę šaką, kad net krumpliai pabąla. Niurzgiu, kad paskubėtum, nes negaliu stypsoti čia kiaurą dieną. Tu lipi, o aš stebiu iš apačios. Dabar tau kopti jau lengviau, nes šakos arti viena kitos. Storos ir tvirtos. Kopi vis aukščiau ir aukščiau, kol galiu įžiūrėti tik plikus kelius, o paskui – viso labo teniso batelius. Šaukiu tau: „Per aukštai užsiropštei, Kali, leiskis žemyn! Gali nukristi!“ Paskui tu visiškai dingsti iš mano akiračio. Daugiau tavęs nebematau. Ir galvoju: „Pakliuvau į didelę bėdą.“ Bet netrukus išgirstu šaukiantį balsą: „Lipk čia, Benai! Turi tai pamatyti! Eikš, Benai, ateik!“

Žinau, kad tai tu mane šauki, nors jau senokai nesu girdėjęs, kaip iš tiesų skamba tavo balsas. Tu vis šauki, tačiau aš negaliu lipti. Noriu, tačiau negaliu pasiekti žemutinės šakos, ji per aukštai. Todėl plyšoju tau pavymui: „Palauk manęs! Palauk manęs! Ką ten matai, Kali?“ Prabudau iš sapno visas išpiltas prakaito. Bet ne karšto, o šalto, kurio palydovai – galvos skausmas ir maudimas krūtinėje. Stengiausi vėl užmigti, tačiau negalėjau.

O dabar tu iš tikrųjų kažkur dingai, ir aš dėl to jaučiu kaltę, tarsi būčiau kaip nors prie to prisidėjęs. Kaip mažoji sesutė esi visai nebloga, bet reikalauji didelės atsakomybės. Amžinai turiu tave prižiūrėti. Ar pameni, kai man buvo dešimt, o tau – penkeri? Mama mus išleido prie stotelės laukti mokyklos autobuso. „Prižiūrėk Kali, Benai“, – paprašė ji. Aš prisižadėjau, bet neprižiūrėjau, bent jau iš pradžių.

Buvau pirmą dieną išsirengęs į penktą klasę ir pernelyg šaltakraujiškai nusiteikęs, kad galėčiau tapti darželinukės prižiūrėtoju. Laikiau tave už rankos tik tol, kol pasiekėme mūsų keliuko pabaigą, iš kur mama jau nebegalėjo ilgiau mūsų matyti pro virtuvės langą. Tada išsilaisvinau ir kiek įkabindamas nuskuodžiau tenai, kur mus turėjo paimti autobusas. Tiesa, grįžtelėjau įsitikinti, kad tu vis dar pėdini iš paskos. Tavo garbei turiu pasakyti, kad sparčiai mynei plonytėmis darželinukės kojelėmis, o naujutėlaitė rožinė kuprinė taip tabalavo ant pečių, kad nepajėgei jos nulaikyti. Galop užkliuvai už atsiknojusio gremėzdiško seno nutekamojo vamzdžio prie olsonų namo ir išsitiesei kiek ilga.

Buvau beveik begrįžtąs pas tave. Iš tikrųjų. Bet mano kelyje pasipainiojo Reimondas ir aš negrįžau. Negrįžau, ir tiek. Kai galiausiai pasiekei stotelę, kaip tik pasirodė autobusas. Tavo keliai buvo visi kruvini, o ryškiai raudona beretė, kurią mama buvo dailiai uždėjusi, tabalavo nusmukusi ant šono. Pražygiavai pro visą autobuso belaukiančių vaikų eilę, kad atsistotum prie manęs, o aš elgiausi taip, tarsi tavęs nė nebūtų. Kai sulipome į autobusą, klestelėjau prie Reimondo. O tu styrojai tarp sėdynių laukdama, kol aš pasislinksiu ir padarysiu tau vietos atsisėsti. Tačiau aš, atsukęs tau nugarą, plepėjau su Reimondu. Vaikai aplinkui pradėjo tau šūkalioti: „Greičiau sėsk!“ Tad galiausiai pritūpei ant lygiagrečios man ir Reimondui sėdynės. Sėdėjai prisispaudusi prie lango, kojos buvo per trumpos, kad pasiektum grindis, per blauzdas tekėjo plonos kraujo srovelės. Tą vakarą daugiau nė nepažvelgei į mane. Net kai po vakarienės pasisiūliau pasekti pasaką, tik gūžtelėjai petukais ir palikai mane prie virtuvės stalo it musę kandusį.

Žinau, kad tuokart labai bjauriai su tavimi pasielgiau, bet, pirmą dieną išsirengus į penktą klasę, pirmasis įspūdis yra iš tiesų svarbus. Beje, bandžiau tau savaip pasiaiškinti. Jeigu dar nežinojai, būtent aš pakišau apvalų ledinuką tau po pagalviu. Atsiprašau, kad neprižiūrėjau tavęs tas pirmąsias savaites mokykloje. Bet juk tu viską žinai apie tai, ką reiškia gailėtis ir nerasti žodžių, kai supranti, kad turi tai padaryti, tačiau tiesiog negali.

KALI

Grifas sėdėjo atsirėmęs į seną gluosnį, nukoręs galvą ant krūtinės, užsimerkęs, bet jo stiprūs pirštai vis dar buvo tvirtai suspaudę Kali riešą. Mergaitė tūnojo nepatogiai susirangiusi ant kietos gruoblėtos žemės kitapus gluosnio. Šlapimo dvokas rietė nosį, ir ją užplūdo gėdos banga. Pagalvojo, kad metas bėgti. Juk ji greita ir žino kiekvieną girios posūkį bei vingį. Tad galėtų lengvai pasprukti nuo tėvo. Iš lėto pabandė išvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet jis snausdamas dar stipriau ją suspaudė. Mergaitė susigūžė ir nuščiuvo savojoje medžio pusėje.

Jai patikdavo įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi girioje be jokio aprūpinimo, brolio žodžiais tariant, „apsieiti be patogumų“. Benas žinojo viską apie Gluosnių upės girią. Pavyzdžiui, kad ji užima daugiau nei keturiolika tūkstančių akrų ir driekiasi per dvi apygardas. Jis pasakojo jai, kad giria susiformavo daugiausia iš kalkakmenio bei smiltainio ir buvo paleozoinės plynaukštės dalis. Tai reiškia, kad ledynai niekada neslinko per šią Ajovos valstijos vietą. Jis taip pat parodė jai, kur rasti nykstantį paukštį – raudonpetį suopį, kurio net girininkas Felpsas iki tol nėra matęs. Kali buvo čia vos keletą valandų, bet jai jau gana. Iki šiol giria buvo jos mėgstamiausia vieta, tyli užuovėja, kur galėjo mąstyti, klajoti ir žvalgytis. Juodu su Benu dažnai rasdavo dingstį įsirengti stovyklavietę čia, Gluosnių pievelėje. Benas vilkdavo vandens termosą, o Kali – užkandžių, sūrių bulvių traškučių maišelius ir drūtų saldymedžio šaknų, kad būtų ko kramsnoti. Benas sukraudavo didžiulę apvalią krūvą stagarų bei šakų ir apdėdavo laužavietę akmenimis. Iš tikrųjų jie niekada taip ir nesusikūrė ugnies, bet buvo smagu įsivaizduoti. Jie pasismeigdavo zefyrų ant žalių nusmailintų šakelių ir skrudindavo ant įsivaizduojamų žarijų.

Benas išsitraukdavo kišeninį peiliuką ir mėgindavo išdrožti stalo įrankių, prisirankiojęs nuo žemės plonesnių šakų. Kartą jau buvo spėjęs išskobti du šaukštus ir šakutę, tačiau išslydęs peiliukas perrėžė ranką. Žaizdai užsiūti prireikė šešių siūlių. Po šio nutikimo mama konfiskavo peiliuką, sakydama, kad Benas galėsiąs jį atgauti po kelerių metų. Brolis labai nenoriai su juo išsiskyrė. Vėliau, užuot drožinėję stalo įrankius, juodu su Benu kniaukdavo juos ir visokius indus iš savo namų virtuvės. Po didžiausiu gluosniu Benas iš senų lentų sumeistravo spintelę ir prikalė ją prie kamieno. Joje ir buvo saugomi visi namų ūkio reikmenys. Kartą, iš anksto viską suplanavę, jie paliko spintelėje ant lentynos krekerių dėžutę ir pakelį sausainių. Tačiau sugrįžę po keleto dienų patyrė, kad kažkas (galbūt meškėnas) spėjo apsilankyti anksčiau už juos. Tiesa, Benas šaipėsi, kad tai galėjęs būti ir lokys. Kali nepriėmė jo žodžių už gryną pinigą, bet jai buvo smagu įsivaizduoti, kad netoliese klaidžioja lokienė ir žiaumoja jos aptrupėjusius sausainius bei kvietinius krekerius.

Mergaitė spėliojo, ar mama jau bus spėjusi jos pasigesti. Ar jaudinasi dėl jos, ar ieško. Staiga Kali pilvas sugurgė ir ji skubiai priglaudė prie jo laisvąją ranką vildamasi nutildyti. Galbūt vos už dviejų medžių esančioje jų spintelėje dar galima rasti ko nors valgomo? Sušnarpštęs Grifas pramerkė akis, jo žvilgsnis pradėjo klaidžioti Kali veidu.

– Nuo tavęs nekaip kvepia, – stačiokiškai drėbė jis, nė nesusimąstydamas, kad nuo jo bjauriai trenkia alumi, prakaitu ir svogūnais. – Kelkis, drožiam. Metas pasirūpinti, kad šeima vėl susijungtų. Kuriuo taku turime eiti?

Kali svarstė atsivėrusias galimybes. Galėtų pameluoti nuviliodama jį į girios gilumą, ir sprukti pirmai progai pasitaikius. Arba parodyti teisingą kelią ir vieną kartą baigti. Antrasis pasirinkimas nugalėjo. Jau buvo spėjusi išalkti ir nuvargti, todėl norėjo greičiau grįžti namo. Liesu nešvariu pirštu parodė į taką, kurio jiems reikėjo.

– Kelkis, – liepė Grifas.

Kai Kali pašoko ant kojų, jis paleido jos ranką. Mergaitė pradėjo purtyti ją, kad vėl pajustų nutirpusius pirštus. Juodu atrodė keistai: Grifas ėjo paskui ją uždėjęs ranką ant peties ir mynė ant kulnų. Kali sunkiai plumpino, slegiama jo mėsingos rankos, bet išvedė juodu iš Gluosnių pievelės, o už šimto jardų pasuko į siaurą vingrų Plačialapio tabako keliuką. Kali iškart pastebėdavo, jeigu kas nors perėjo taku anksčiau už ją. Mat per naktį vorai priausdavo voratinklių skersai ir išilgai, nuo vieno stiebo prie kito. Kai ryto saulė šviesdavo taip pat skaisčiai kaip dabar, Kali galėdavo įžiūrėti plonytėlių gijų, nelyginant trapių trumpalaikių užkardų neregimai girios veiklai. „Laikykis nuošalyje“, – tarsi šnabždėdavo jos. Tad ji visada apeidavo voratinklius stengdamasi nepažeisti jų audinio. Jeigu iš voratinklių būdavo likusios karančios gijos, Kali žinodavo, kad kažkieno jau būta. Jeigu atidžiau patyrinėjusi rasdavo ir žmogaus pėdų, atsitraukdavo ir sukdavo į kitą kelią. Kali patikdavo mintis, kad ji – vienintelė gyva būtybė per mylių mylias aplinkui. Kad marga su baltais lopais voveraitė, tupinti ant seno dūlančio medžio šakos, prispaudusi letenėles prie snukučio, pirmą kartą mato žmogų. Tad nereikia trukdyti nei šio padarėlio liūdnomis akimis, nei jo pasaulio. Šiandien mergaitė irgi rūpestingai aplenkė raudonąjį klevą. Nuo jos žingsnių sukeltos oro bangos voratinklis akimirką pavojingai susiūbavo, bet netrukus nurimo.

Dešinėje kažkas sušnarėjo išgąsdindamas abudu. Pro pat juos, uostinėdamas jų pėdsakus, prabėgo didžiulis rudai auksinės spalvos šuo. Kai Kali ištiesė ranką norėdama jį paglostyti, jis jau buvo nuskriejęs į priekį, vilkdamas paskui ilgą raudoną pasaitą.

– Viešpatie! – suriaumojo Grifas ir griebėsi už širdies. – Vos ne mirtinai išgąsdino. Drožiam.

Iki tol tik vienam gyvūnui pavyko įvaryti Kali baimės vaikštinėjant po girią. Būtent suodžių spalvos varnui blizgančiomis tarsi riebaluotomis plunksnomis, tūnančiam kreivakamieniuose klevuose, negandas pranašaująs jo krankimas stelbė prislopintą girios gaudesį. Ji įsivaizdavo būrį varnų, spoksančių į ją blizgančiomis ir šaltomis apvaliomis akutėmis iš margos lapijos slėptuvės. Lūkuriuojančių, tykančių. Atrodė, kad šie paukščiai seka ją per atstumą, triukšmingai smigdami žemyn. Kali pažvelgė į viršų. Varnų nesimatė, tik vienišas pilkaplunksnis bukutis straksėjo medžio kamienu ieškodamas vabzdžių.

– Ar tu tikra, kad einame reikiama kryptimi? – pasidomėjo Grifas ir sustojo atidžiai dairydamasis aplinkui. Žodžius jau tarė aiškiau, nebeveldamas.

Mergaitė linktelėjo. Jie ėjo dar dešimt gerų minučių, kol Kali išsuko iš Plačialapio tabako tako ten, kur vešliai kerojo gervuogės ir lipniakamieniai riešutmedžiai. Ji atidžiai stebėjo žemę sau po kojomis, bene pamatys kur nuodingąjį žagrenį. Neradusi patraukė toliau vinguriuodama sulig kiekvienu žingsniu. Nelauktai medžių tankynė baigėsi, ir jie atsidūrė pagiryje, Luiso užpakalinio kiemo prieigose. Žolė buvo rasota ir peraugusi. Nedidelėje netaisyklingos formos aikštelėje netvarkingai mėtėsi beisbolo lazdos, pirštinės ir žaislai. Įvažiuojamajame keliuke, ties rudu vienaukščiu namu, stovėjo žalias furgonas. Visur dar karaliavo tyla, kurią drumstė tik darbštuolės bitės, dūzgiančios aplink apvytusius baltagalvių ramunių krūmelius. Namai atrodė kaip išmirę.

Panašu, kad Grifas nesumojo, ką daryti toliau. Jo ranka nežymiai spustelėjo Kali petį. Ji pajuto šį vos juntamą prisilietimą per naktinių marškinių audinį.

– Sakiau tau, kad nusivesiu parodyti, kur gyvena tavo tėtušis. Tik pagalvok, galėtum gyventi čia, šitame puikiame name, – nusikvatojo jis ir pasitrynė delnu krauju pasruvusias akis. – Kaip manai, ar turėtume stabtelėti ir pasakyti „labas rytas“?

Tačiau ankstesnis jo įkarštis jau buvo priblėsęs.

Kali nusiminusi papurtė galvą.

– Einam negaišdami, nes man skelia galvą, – paragino jis ir šiurkščiai čiupo Kali už rankos. Bet tuo metu jį sustabdė atsiveriančių tinkleliu apkaltų durų girgždesys.

Iš namo išskubėjo basa moteris su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, spausdama prie ausies belaidžio telefono ragelį.

– Tai jau taip, tu pasirengęs lėkti strimgalviais, kai tik jai tavęs prireikė, kai tik pradingo jos neįkainojama mažoji mergaitė! – šaukė ji pakeltu tūžmingu balsu.

Grifas nuščiuvo, o kai Kali žingtelėjo į priekį, kad geriau girdėtų, trūktelėjo ją prie savęs. Mergaitė pažino, kad tai Luiso žmona Kristina.

– Man nerūpi, kad dingo dvi mergaitės. Man rūpi, kad dingo jos dukra ir kad tai tau svarbiausia! – įsikarščiavusi išrėžė Kristina. – Vos tik Antonija paskambina, tu kaipmat ir leki, pats