Читать книгу Tariant „sutinku“ - Heidi Betts - Страница 2

Elijus sėdėjo prie pamėgto staliuko Tamblyn’s restorane gurkšnodamas viskį su ledukais ir laukdamas, kol ateis ilgametis draugas Rakinas Abdela.

Juodu susipažino studijuodami Harvardo verslo mokykloje, kur irklavo toje pačioje universiteto komandoje ir pajuto ryšį, nes abu neturėjo artimiausių šeimos narių – Elijus nuo pat mažumės gyveno globos įstaigose, o Rakinas jaunas neteko tėvų, kurie žuvo lėktuvo katastrofoje. Dabar jie ir dirbo kartu, mat Rakino importo ir eksporto įmonė Elijaus viešbučiams ir kurortams tiekė daugelį svarbiausių dalykų.

Elijus restorane sėdėjo jau beveik pusvalandį ir buvo pradėjęs antrą stiklą viskio. Rakinas nevėlavo – tai Elijus atėjo per anksti.

Biure jis išbuvo iki darbo dienos pabaigos, bet negalėtų pasakyti daug nuveikęs po to, kai Lorelė pranešė apie savo sprendimą.

Ne, jis neapgailestavo ir tikrai nekaltino jos. Net jei asmeniniame Lorelės gyvenime nebūtų sukrėtimų, paskatinusių nutraukti sužadėtuves, nenorėtų, kad ji tekėtų visu šimtu procentų neįsitikinusi, jog tikrai to nori. Nė vienas jų nenusipelnė likusius penkiasdešimt metų praleisti apgailėtinoje santuokoje be meilės.

Tačiau jis nedžiūgavo, kad jų sužadėtuvės nutrūko. Teks patirti šiek tiek gėdos. Jaus pažeminimą, kai reikės pasakyti žmonėms, kad vestuvės, į kurias jie ketino eiti po mėnesio, atšauktos. Kai teks bendrauti su draugais ir verslo partneriais ir svarstyti, ar jie spėlioja, kas gi nutiko… jis ją metė ar atvirkščiai, ar jis džiaugiasi vėl atgavęs laisvę, o gal kankinasi sielvartaudamas…

Bet labiausiai jis jautėsi nusivylęs, nes nenusimatė rimtų santykių.

Ne, nebuvo beviltiškas. Dievas mato, jis turėjo nemažai merginų, su vienomis draugavo ilgiau nei su kitomis. Netrūko jam ir vienos nakties nuotykių. Apsidairęs nusprendė, kad per kokias dešimt minučių pakabintų bet kurią vienišą moterį, esančią šiame restorane.

Bėda ta, kad jo nedomino moterys šiame restorane. Nebuvo tikras, ar labai norėjo Lorelės – bent jau ne taip, kaip vyras turėtų trokšti žmonos. Bet ji jam tiko ir jis vylėsi, jog laikui bėgant įsižiebs aistra.

Jis kamavosi net ne dėl to, kad neturi moters – rimtos merginos, sužadėtinės, būsimos nuotakos, – o todėl, kad vėl nutolo nuo taip trokštamos šeimos.

Jis, be abejo, mylėjo savo globėjus. Pas Voreną ir Virdžiniją Jangus pateko būdamas dvylikos. Nors dauguma šeimų rinkdavosi mažus vaikus arba kūdikius, pagyvenusi pora su džiaugsmu priglobė vaikinuką ir augino jį iki pilnametystės. Jie netgi ne kartą siūlėsi jį įsivaikinti.

Kad ir kaip jis vertino tokį pasiūlymą ir po juo slypinčius jausmus, mandagiai atsisakė. Jie – jo tėvai, o jis – jų sūnus beveik visomis šio žodžio prasmėmis. Neginčytinai.

Bet kažkodėl jis visada bus tarytum vienišas vilkas. Nenorėjo prisiimti kitos pavardės, nes troško išgarsinti savąją. Nenorėjo, kad kiti žvelgdami į jį manytų, jog pats niekada nebūtų nieko pasiekęs, jei ne jį priglobusios turtingos, giliai įsišaknijusios Pietų šeimos dosnumas.

Jis buvo tikras, kad kas nors tikriausiai taip ir galvoja, ir, tiesą sakant, atsikrausčius pas Jangus jo galimybės išaugo turbūt dešimteriopai. Be jų būtų likęs kamuotis globos įstaigose, todėl visada bus jiems dėkingas.

Vis dėlto išskyrus saugią namų aplinką ir išsilavinimą Gebenės lygos1 universitete, viską, ką turi ir ką sukūrė, uždirbo ir pasiekė pats. Nors jam siūlė kelis milijonus, įkurdamas Hotono viešbučius ir kurortus jis iš tėvų nepaėmė nė cento.

Elijus vėl gurkštelėjo švelnutėlio viskio ir nužvelgė restorano įėjimą dairydamasis dar neatėjusio draugo. Dar nėra šešių, o Rakinas dažniausiai labai punktualus, taigi netrukus turėtų pasirodyti.

Teliūskuodamas stiklo dugne likusį skystį leido mintims vėl grįžti prie dabartinės padėties.

Jis turėjo tvirtas šeimos šaknis. Sukūrė ir valdė klestinčią tarp 500 daugiausiai uždirbančių įmonių patenkančią korporaciją. Dabar pasijuto trokštąs žmonos, vaikų ir amerikietiškos šeimyninės svajonės, tiksliau, ko nors panašaus.

Manė, jog vesdamas Lorelę žengs pirmą žingsnį svajonės link, bet dabar buvo priverstas žengti kelis žingsnius atgalios.

Na, ką gi, laiko jis turi. Juk jam tik trisdešimt penkeri. Remiantis statistika, pasaulyje nestinga moterų, besidairančių turtingų vienišų vyrų. Tereikia pasisaugoti ir tokią sutikus įsitikinti, kad jis jai rūpi tiek pat, kiek jo milijonai.

– Atrodai giliai susimąstęs.

Nors ir laukė Rakino ateinant, žemas vyriškas balsas jį užklupo netikėtai. Elijus kilstelėjo galvą, o bičiulis atsisėdo kitapus staliuko ir atsirėmė į minkštą raudonai rudą odą.

Rakinas, po tėvų žūties didžiąją gyvenimo dalį augintas senelių iš tėvo pusės, pasižymėjo juodutėliais plaukais, rudomis akimis ir tamsia oda – bruožais, atskleidžiančiais jį kilus iš Vidurio Rytų. Bet jis taip pat buvo pusiau amerikietis, taigi atostogaudavo ir didžiumą studijų metų praleido JAV kartu su mamos šeima, todėl abiejose valstybėse ir kultūrose jautėsi savas.

– Verslo rūpesčiai? – paklausė Rakinas ir pakėlęs ranką pakvietė padavėją.

– Viskas ne taip paprasta, – sumurmėjo Elijus.

Rakinas klausiamai kilstelėjo tamsų antakį. Juodu tokie seni draugai, kad ne visada reikia žodžių. Jis žinojo: jei kažkas negerai ir jei Elijus norės atskleisti smulkmenas, padarys tai savu laiku.

– Pirma užsisakykim, – pasakė Elijus, – ir aptarkim tą patalynės siuntą viešbučiui Sibruko saloje. Gal tada būsiu pasiruošęs papasakoti apie savo dieną – ko nors užkandęs ir išgėręs dar kelis gurkšnius viskio.

Priėjus padavėjui jie užsisakė gėrimų, o kol šiuos atnešė, peržiūrėjo valgiaraščius odiniais viršeliais. Elijus, savaime suprantama, žinojo, kodėl geria, bet nustebo, kai Rakinas užsisakė to paties. Spėjo, kad ne jo vieno diena buvo sunki.

Užsisakę maisto vyrai atsigręžė vienas į kitą ir įsitvėrė į taures. Po kelių sekundžių Elijus šyptelėdamas kilstelėjo lūpų kamputį. Rakinas kaipmat padarė tą patį. Abu sukikeno.

– Tu pirmas, – tarė Elijus.

– Patalynė jau pakeliui, – pasakė Rakinas. – Viskas vyksta pagal planą. Turėčiau ją gauti kitos savaitės pabaigoje. Šiuo metu susitarta ją atgabenti tiesiai į Vandenyno vėjus, bet dar yra laiko pakeisti sprendimą, jei pageidautum, kad ją atvežtų į tavo biurą čia, Čarlstone.

Elijus pritariamai linktelėjo, bet norėjo išgirsti ne tai – abu tą žinojo.

– Ir… – paragino jis. Iš dalies dėl to, kad jam nuoširdžiai rūpėjo, kas vyksta draugo gyvenime, iš dalies norėdamas atidėti metą, kai teks atskleisti naujausią savo sukrėtimą.

Rakinas atsiduso ir nudelbė žvilgsnį į stalą.

– Senelis grasina iš manęs atimti paveldėjimo teisę.

Elijus atsilošė ir išpūtė akis.

– Ką? Kodėl?

Vėl pažvelgęs į Elijų Rakinas tarė:

– Jis nori, kad vesčiau. Jau kurį laiką dėl to mane spaudžia, bet dabar kalba rimtai. Nori, kad kuo greičiau vesčiau, ir mano nuomonės šiuo klausimu nepaiso.

Sekundę Elijus tylėjo įsisąmonindamas žodžių prasmę, perprasdamas ironišką situaciją. Paskui nusikvatojo.

– Tau juokinga? – pasakė Rakinas. Tai buvo klausimas, kuris nuskambėjo kaip teiginys – negana to, piktas.

Elijus papurtė galvą.

– Atsiprašau. Nejuokinga. Bet jei žinotum, kas man šiandien nutiko, taip pat juoktumeisi.

– Gerai, sudominai. Kas šiandien nutiko?

– Lorelė atšaukė vestuves, – pasakė skubiai ir glaustai, tarsi plėšdamas pleistrą, paskui nugurkė paskutinius antros viskio taurės lašus.

Dabar apstulbo Rakinas.

– Ką? Kodėl?

Elijus linksmai šyptelėjo. Ar ne tokius pat žodžius jis ištarė vos prieš kelias akimirkas, kai Rakinas papasakojo apie senelio nurodymą vesti? Juk draugas turėtų įžvelgti ironiją.

– Pasak jos, dabar viskas pernelyg nepastovu dėl to, kas vyksta šeimoje, jos gyvenime tvyro chaosas.

Rakinas susimąstęs linktelėjo.

– Man regis, suprantu. Kinkeidams pastaruoju metu netrūksta problemų.

Elijus taip pat linktelėjo.

– Pritariu. Nors manau, jog sužadėtuves Lorelė nutraukė ne dėl to, kas vyksta šeimoje, o veikiau dėl jausmų man. Jausmų… – sumurmėjo jis į tuščią stiklą, – arba jų stygiaus.

– Manai, jog ji nemyli tavęs? – tyliai pasiteiravo draugas.

– Manau, jog jai rūpiu, – nuoširdžiai atsakė jis, – taip pat, kaip ji man rūpi. Kaip draugė. Tiesiog nesu tikras, ar to pakanka santuokai.

Rakinas vėl kilstelėjo antakį. Išraiška draugo veide Elijui sakė, kad jis pagaliau suprato, kokia ironiška jų padėtis.

– Matyt, teks tau pranešti, nes turėsiu vesti be meilės, antraip rizikuosiu netekti palikimo, – pasakė Rakinas.

– O tu tuo rizikuoti nenori, ar ne?

Bičiulis nukreipė į jį žvilgsnį, sakantį: O kaip tau atrodo? ir Ar tu rizikuotum?

Rakinas, šeimyninės daugiamilijoninės importo ir eksporto įmonės generalinis direktorius, per sunkiai dirbo ir rizikavo per daug netekti, kad tikėtųsi senelį imsiant ir persigalvosiant.

– Na, jei įdomu, – tarė Elijus jausdamasis ramiau nei tada, kai įėjo į restoraną, – galiu tave supažindinti su labai patrauklia vieniša moterimi iš garbingos pietiečių šeimos. Ji buvo susižadėjusi, bet iš patikimų šaltinių girdėjau, kad likus vos mėnesiui iki įžadų davimo dienos paliko sužadėtinį.

– Taip, tikriausiai galėtum, – abejingai tarstelėjo Rakinas kaip tik tą akimirką, kai nešinas užkandžiais grįžo padavėjas. Kai tik jaunuolis įsitikino, kad jiems nieko netrūksta ir nuėjo atnešti gėrimų (šįkart abu vyrai pasirinko kavą), Rakinas pridūrė: – Leisk man dar kartą pamėginti perkalbėti senelį. Jei nepavyks, gali būti, kad pasinaudosiu tavo pasiūlymu.

***

Buvo beveik devinta valanda vakaro, kai Elijus su Rakinu baigė vakarieniauti ir išėję iš brangaus restorano atsisveikino. Nors Elijus išgėrė tris stiklus viskio su ledukais, per likusį vakarą labai sočiai pavalgė ir išmaukė tiek pat puodelių kavos, toli gražu nebuvo apsvaigęs.

Be to, nebuvo nusiteikęs grįžti namo ir vakarą praleisti sėdėdamas vienumoje. Žinojo tik galiausiai atsidarysiąs dar vieną viskio butelį ir pradėsiąs iš naujo.

Jis jautėsi nenustygstantis vietoje ir, tiesą sakant, nenorėjo būti vienas. Ne, jis nesijautė vienišas, bet kad ir koks jaukus būtų jo prabangus butas, tokios nuotaikos jam vis tiek atrodytų tuščias ir pernelyg tylus.

Nespėjęs susivokti jis jau važiavo į Prancūzų kvartalą, į Kvin gatvę. Buvo vėlu, bet tikėtina, kad Kara dar nemiegos. Juk pažadėjo Lorelei pats pranešiąs jos seseriai apie atšauktas vestuves.

Po dešimties minučių jis stovėjo geltono sublokuoto namo prieangyje ir tiesė ranką link varinio belstuko, įtaisyto ant juodų lakuotų durų. Pats pastatas skaičiavo jau porą šimtų metų, bet neatrodė aptriušęs. Ankstesni savininkai juo gerai rūpinosi, o ir pati Kara nemažai darbo įdėjo, kad visiškai jį restauruotų.

Nors dauguma apdailos elementų buvo nudažyti baltai, langinės ir kaltos geležies langų papuošimai buvo juodi, kad derėtų prie laukujų durų. Ryškiai raudonos azalijos bujojo milžiniškuose vazonuose abipus durų ir loveliuose ant kiekvienos palangės suteikdamos namui ryškumo ir vasariškos nuotaikos.

Bent jau dieną. Naktį jos ir taip šešėliuotą gatvę darė dar paslaptingesnę.

Dėl viso pikto Elijus nužvelgė fasadą ir belstuką paleido tik pastebėjęs šviesą viršutiniame lange. Net tada nesibeldė pernelyg garsiai, jei kartais Kara būtų užsnūdusi. Jei ji nemiega, jis nori su ja pasikalbėti, bet jei miega, nenori trukdyti.