Читать книгу Geras, blogas ir pašėlęs - Heidi Rice - Страница 1

– Dabar neatsigręžk, bet jis čia, tiesiai už mūsų.

Kai senos koledžo draugužės Tesos šnabždesys nutraukė mandagų pokalbį ir šampano taurių dzingsėjimą San Fransisko meno galerijoje, Evos Redmond širdis pašoko iki pat gerklės.

– Tu įsitikinusi?

Tesa žvilgtelėjo pro dešinį Evos petį.

– Aukštas? Taip. – Ji linktelėjo. – Tamsaus gymio? Taip. Gražus? Taip. Vienintelis nevilkintis kostiumo? Taip. – Nusišypsojo Evai. – Tai tikrai tavo maištingasis scenaristas. – Tesa vėl dirstelėjo Evai už nugaros. – Tau sekasi. Jis ne tik vienas, bet dar ir seksualesnis nei nuotraukoje.

Eva bukai įsispoksojo į šešių pėdų kvadratinę drobę priešais – paveikslas vadinosi Jausmų sprogimas, tačiau jos nepatyrusiai akiai tai labiau priminė sprogimą dažų fabrike – ir nurijo nuogąstavimų kamuolį, kuris gniaužė gerklę nuo tada, kai tą rytą įlipo į lėktuvą Hitrou oro uoste.

Žinojimas, kad vyras, dėl kurio nukeliavo penkis tūkstančius mylių, stovi už penkių pėdų, vertė jaustis taip, tarsi mėgintų nuryti akmenį.

– Puikumėlis, – sumurmėjo Eva.

Tesa nusijuokė ir ją kumštelėjo.

– Pasistenk neatrodyti tokia patenkinta.

– Kodėl turėčiau būti patenkinta? – sušnabždėjo Eva įsitikinusi, kad Niko Delisantro seksualumas čia niekuo dėtas. O kad jis būtų nuobodus akademikas. Gal ir nuobodu, tačiau nuobodumas turi savų pranašumų.

– O kodėl neturėtum? – atrėmė Tesa. – Manau, kad pranešusi karštam vaikinui, jog jis yra didžiulio nekilnojamojo turto Italijoje paveldėtojas, niekam nepakenksi.

Eva kilniai atsispyrė pagundai žvilgtelėti per petį.

– Taip, bet aš – tai ne tu, ar ne? – sausai paklausė draugės.

Apsivilkusi pečius apnuoginančią ledo mėlynumo suknią ir šešių colių dizainerio sukurtus aukštakulnius Tesa atrodė elegantiška, liekna ir be galo pasitikinti savimi – tarsi San Fransisko Sąjungos aikštės galerijos atidarymo šventėje jaustųsi kaip namie. Per pastaruosius trejus metus JAV Tesa susikūrė nepriekaištingą renginių organizatorės reputaciją ir net universitete sugebėdavo ištrūkti į Angliją. Tuo metu Eva laiką leido įkišusi nosį į apdulkėjusius, senus Kembridžo dokumentus ir kompiuterių duomenis. Ji negalėjo gražiais žodžiais išgelbėti savo gyvenimo – ir niekada nesijautė svetimesnė nei tarp šių gražių žmonių, kurie bendravimą pavertė meno forma.

Pripažinimas giliai viduje privertė pasijausti vieniša. Eva nuvijo šią mintį. Ji ne vieniša; jos gyvenimas toks, kokio norėjo. Ramus, saugus, patogus. Tik, deja, prieš dvi dienas viršininkas Henris Krenšeivas liepė leistis į kelionę per pusę žemės rutulio, kad būtų viešai pažeminta.

– Negaliu tiesiog prieiti ir pasakyti, kad jis Alegrijos kunigaikščio vaikaitis. Taip pat turėsiu pranešti, kad žmogus, kurį jis visą gyvenimą laikė biologiniu tėvu, nėra tikrasis jo tėvas. – Eva įsitempė pagalvojusi, kad turės kalbėti apie tokius intymius dalykus su nepažįstamuoju. Velniškai seksualiu nepažįstamuoju, kuris ramiausiai ignoravo visus jos mėnesį trukusius mėginimus susisiekti. – Nereikėjo leistis įkalbamai susitikti su juo čia. Taip nedera.

Tesa gūžtelėjo pečiais.

– Paprašyk ne iškart. Pirma su juo paflirtuok. Neabejoju, bus daug sukalbamesnis.

Eva tuo abejojo. Ji nemokėjo flirtuoti, o šis vyrukas buvo tikras meistras. Tai vienas iš dalykų, kuriuos sužinojo per ilgą tyrimą apie svarbų įmonės klientą, Nikolą Karminą Delisantrą – vyrą, kuris beveik garantuotai buvo neteisėtas vaikaitis, už kurio radimą donas Vinčenzas Palatinas Vitorijus Savargas De Rosis, Alegrijos kunigaikštis, pasiūlė didžiulius pinigus.

Sausi Delisantro gyvenimo faktai labai mažai sakė apie jo asmenybę – pabėgėlis iš Šiaurės Londono Holivude tapo sėkmingu scenaristu, apsigyveno San Fransiske ir prieš penkerius metus parašė sėkmingiausio dešimtmečio filmo scenarijų – išskyrus tai, kad turėjo didžiulį pasisekimą tarp moterų ir saugojo savo privatumą kaip vanagas.

– Dabar gali žvilgtelėti ir pamatyti, kas tavęs laukia. – Tesa parodė šampano taure. – Keitė Elmsli užspeitė jį į kampą, – užbaigė ji paminėdama išdidžią ir atkaklią galerijos savininkę, su kuria jos anksčiau pasisveikino.

Mėgindama kvėpuoti lygiai Eva apsisuko. Plaučiai sustingo, gurkštelėjus kokteilio su šampanu pasišiaušė plaukeliai ant sprando. Čia blogiau, nei ji manė.

Apžiūrinėdama už dešimties pėdų stovintį vyrą Eva suprato, kad ne tik nuplaukė per giliai – jai kilo grėsmė paskęsti.

Tesa teisi. Prastos kokybės nuotraukoje, kurią sugebėjo rasti internete, jis atrodė ne visai taip.

Nė viena žmogiška būtybė neturėjo teisės būti tokia tobula. Tankūs, banguoti, tamsiai rudi plaukai lietė trinto odinio švarko, kuris derėjo prie plono juodo megztinio ir džinsų, apykaklę. Kampuoti, atsikišę skruostikauliai, įdegusi oda, pabrėžianti itališką gymį, ir ištreniruotas, raumeningas daugiau nei šešių pėdų kūnas išskyrė jį iš nuobodžios, vietinių įžymybių ir garbingų žmonių minios. Paslaptingas, juodbruvas vyriškas grožis traukė moterų žvilgsnius, ir ji nebuvo išimtis – stebėjo, kaip atsipalaidavęs vyrukas stovi pasirėmęs į plikų plytų koloną, o galerijos savininkė jausmingai klega greta. Žinoma, seksualus, velniškai patrauklus, sėkmingas, tačiau truputį pavojingas Nikas Delisantras buvo tobulas vyro prototipas, kuris užtikrino savo rūšies išlikimą.

Eva atsiduso, nugara perbėgo šaltukas. Ji, priešingai, buvo moters prototipas, kuris užtikrino, kad rūšis išnyks. Jaunoji tyrėja, kurios žinios apie vyrus ir seksą apsiribojo keliais pasigrabaliojimais po studijų ir slapta aistra meilės romanams, ant kurių viršelių paprastai būdavo pusnuogiai vyrukai įspūdingais raumenimis.

Eva vėl nusisuko į Jausmų sprogimą, žvilgsniui slystant Tesos paskolinta dizainerio suknele. Jos pačios jausmai virte virė.

– Nieko nebus, – sumurmėjo labiau sau nei draugei. – Atrodau juokingai.

Tamsiai raudono aksomo drabužis skeltu sijonu ir atvira iškirpte ant draugės būtų atrodęs įspūdingai, tačiau Eva buvo dviem coliais žemesnė ir keliais coliais apvalesnė per krūtinę. Kai įsispraudė į šią suknelę prieš valandą, džiaugėsi, tačiau dabar jautėsi kaip apgavikė.

Ji nebuvo viena iš tų pribloškiančių vargšelių ilgomis, plėvesuojančiomis suknelėmis, kurios sugebėtų parklupdyti plėšikų piratų kapitoną. Ji rizikuoti nemėgstanti ir nekalta dvidešimt ketverių metų jaunoji tyrėja.

Tesa ramindama uždėjo ranką Evai ant dilbio.

– Neatrodai juokingai. Atrodai geidulingai.

Eva susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Rodyti jam savo krūtis – ne pati tinkamiausia taktika, – tarė ji, su kiekviena sekunde jausdamasi vis nesmagiau.

– Rytoj ryte turėčiau nueiti į jo agento biurą ir susitarti dėl susitikimo. – Toks buvo saugus, protingas Evos planas, kol per savo pažintis Tesa išsiaiškino, kad Nikas Delisantras šįvakar dalyvaus atidarymo iškilmėse ir pasirūpino, kad jos gautų kvietimus.

– Kai reikalas susijęs su vyrais, tarpelis tarp krūtų visada gerai, – patikino Tesa. – Pati sakei, kad šis darbas labai svarbus. Jei tas agentas tau atsakys, ką pasakysi savo viršininkui?

Eva nežinojo, ką atsakyti. Ponas Krenšeivas aiškiai pasakė, kad Roots Registry labai vertina De Rosio užsakymą, ir, jei Eva dingusį paveldėtoją pristatys anksčiau nei kitos kompanijas, kurias taip pat pasamdė kunigaikštis, jos lauks paaukštinimas.

Tai buvo stipri paskata. Eva dievino savo darbą su dienoraščių, gimimo, santuokos ir mirties liudijimų tyrinėjimais, dažnai leisdavo įsivaizduoti prieš kelis amžius gyventus gyvenimus – jų aistras ir skausmą, triumfą ir tragedijas. O paaukštinimas, dėl kurio taip stengėsi, pagaliau suteiks išsvajotą saugumo jausmą.

Tesa ištempė kaklą ir žvilgtelėjo Evai už nugaros.

– Panašu, kad jis atsikratė Keitės, – tęsė ji. – Eik. – Kumštelėjo Evą alkūne. – Prasuk pro jį pakeliui prie baro. Visa kita padarys suknelė.

– O jei ne? – įsitempusi paklausė Eva nežinodama, ar gali pasitikėti atvira suknele.

Tesa gūžtelėjo pečiais.

– Tada nieko neprarasi. Grįšime pas mane ir sugalvosime planą B nuobodžiam rytojui.

– Gerai. – Eva negiliai įkvėpė. Jautėsi taip, tarsi turėtų žygiuoti podiumu vienais apatiniais. – Praeisiu pro jį pakeliui į tualetą. – Nejau taip sunku? – O paskui nešdinsimės.

Ji paliko Tesai tuščią šampano taurę ir drebančiomis rankomis perbraukė per prabangų aksomą. Mėginant susikaupti, kad su keturių colių aukštakulniais, kuriuos taip pat buvo pasiskolinusi iš Tesos, neišsidrėbtų ant grindų, minkšta gundanti medžiaga slydo šlaunimis. Praeidama dirstelėjo į jį. Buvo visiškai tikra, kad jis jos net nepastebėjo. Ir sustingo.

Šokolado spalvos akys sunkiais vokais, įžūlios ir akiplėšiškos kaip jis pats, sugavo jos žvilgsnį ir nepaleido. Kaip miražas prieš akis sumirgėjo Reifo piratų kapitono iš jos mėgstamo suskaityto romano atvaizdas. Eva virpėdama iškvėpė ir atsisuko pakerėta geltonų taškelių jo rainelėse, su kuriais žaidė šviesa. Spalva buvo pribloškianti ir kartu labai pažįstama. Tą patį atspalvį ji matė tada, kai kunigaikštis atvyko į jų biurą Londone perduoti mirusio sūnaus dienoraščio.

Jo vaikaičio lūpos kilstelėjo, tarsi būtų išgirdęs kokį juokelį, o žvilgsnis nuslydo žemyn. Evos širdis daužėsi į šonkaulius kaip sunkiasvoris čempionas.

Tingiai vertinantis žvilgsnis slydo jos įjautrinta oda kaip glamonė, kol galiausiai jų akys vėl susitiko.

– Ar mes pažįstami? – paklausė jis prikimusiu, bet linksmu balsu, trumpos britiškos balsės pynėsi su lėta kalifornietiška tarsena.

Eva papurtė galvą, liežuvis tarsi prilipo prie gomurio.

– Tai kodėl kartu su drauge mane šnipinėjate?

Dieve, jo klausa antgamtinė.

Eva liovėsi kvėpavusi, tačiau sveikam protui įveikus paniką atsipalaidavo. Jis negalėjo jų girdėti, galerijoje buvo labai triukšminga. Tikriausiai pastebėjo, kad Tesa jį stebi. Ji buvo nelabai subtili.

– Nieko negalėjome padaryti, – tarė ji mėgindama sugalvoti protingą pasiteisinimą. – Tu daug įdomesnis nei menas.

– Iš tikrųjų? – Jis pakėlė vieną antakį, kvėpavimas padažnėjo. – Nežinau, ar tai komplimentas. Net vidurdienio telenovelė įdomesnė už šią parodą. – Įžūlų komentarą nulydėjo kandus tonas. – Kuo aš toks įdomus?

Evos kvėpavimas sulėtėjo ir jai ėmė svaigti galva.

Ar jis su ja flirtuoja?

– Tau čia ne vieta, – išmikčiojo ji. Tarsi iš niekur pilve ėmė plazdėti nekantrumo drugeliai. – Bet tu nori visur dalyvauti. Būti minios dalimi. Tai ir daro tave įdomų.

Jai baigus jo lūpos išsilenkė į smalsią šypseną ir kiek sušvelnino kampuotus bruožus.

Liaukis pamokslavusi, idiote. Kalbi kaip profesorė.

Jis atsitiesė nuo kolonas leisdamas pastebėti, kad yra bent puse pėdos už ją aukštesnis – net su pasiskolintais aukštakulniais.

Pakėlęs ranką pasirėmė į koloną taip, kad kūnu užstotų juos nuo minios. Ji stovėjo pakankamai arti, kad užuostų kankinantį muilo, odos ir feromonų kvapą. Ir pamatytų baltą pjautuvo formos randą ant barzdos plaukeliais apaugusio skruosto. Sąmonės pakraštėlyje vėl šmėstelėjo fantazija apie piratą. Eva nuginė ją šalin, tačiau odą vis tiek užliejo karščio banga, o širdis ėmė daužytis nežmonišku greičiu.

– Visa tai supratai per kelias minutes? – paklausė jis.

Kaltė surakino gerklę.

Ne visai.

– Toks mano darbas, aš antropologė. Tyrinėju žmones ir jų elgesį. Kaip jie bendrauja socialinėje ir kultūrinėje erdvėje. – Tai nebuvo melas, tą ji galėjo įrodyti bakalauro diplomu.

– Antropologė. – Jis ištarė šį žodį pasimėgaudamas tarsi ragautų retą viskį. Vyras perliejo Evą žvilgsniu ir jos speneliai susispaudė į kietus skaudančius taškelius. – Dar niekada nebuvau sutikęs antropologės.

Nesutikai ir dabar, – pamanė ji ir nusuko akis į šalį. Tai buvo tobulas metas pasakyti jam tiesą – kad ji yra toji moteris, į kurios skambučius ir elektroninius laiškus niekas neatsakė ilgiau nei tris savaites. Tačiau, užuot pasinaudojusi galimybe ir tiesiog susitarusi dėl susitikimo, pilve pašėlusiai suplazdėjus drugeliams, ji sudvejojo.

Eva niekada neturėjo progos paflirtuoti su tokiu vyru kaip šis. Niekada nebuvo nužiūrinėjama taip atvirai, smalsiai. Rodės, kad tarp jų atsirado trauka.

– Antropologija – labai įdomus mokslas, – išgirdo save murmant. Jautėsi nepaaiškinamai skurdi.

– Kurgi ne, nors dėl manęs buvai teisi. – Jo žvilgsnis nuslydo Evos plaukais, kuriuos Tesa valandą mėgino sušukuoti į kuodą. – Tačiau, tiesą sakant, tau čia taip pat ne vieta. – Jis pirštu perbraukė jai skruostą, prisilietimas buvo subtilus, tačiau toks netikėtas, kad moteris atšoko.

Jis sukikeno.

– Ko taip bijai?

Tavęs.

Į slaptą ir intymią vietelę tarp šlaunų plūstelėjo karštis. Ji jo nebijojo, tai būtų absurdiška, tačiau jos niekada niekas taip nelietė.

– Nebijau, – sumurmėjo ji apimta staigaus, instinktyvaus ir keistai užvaldančio noro bėgti. – Man reikia į tualetą.

Jis taip rūpestingai užkišo plaukų sruogą Evai už ausies, kad jos širdis pasileido šuoliais.

– Galėsime aptarti antropologiją, kai grįši.

Pasiūlymas buvo paprastas, tačiau savininkiškas ir tik dar labiau ją sutrikdė. Gal ji ir naivi, bet suprato, kad šis pokalbis neturi nieko bendro su antropologija.

Neįpareigojančiai linktelėjusi Eva nuskubėjo įsitikinusi, kad nuoga nugara jaučia svilinantį auksinį žvilgsnį – kantrus, plėšrūniškas gazelę medžiojančio liūto instinktas.

Jai užėmė kvapą absurdiškas vaizdinys. Ji privalo iš čia ištrūkti, kol visiškai neapleido protas. Turės tikti ir nuobodusis planas B, nes planas A per daug baisus – ir jaudinantis.

***

Eik tu sau.

Nikas kimiai sukikeno stebėdamas, kaip seksuali antropologė dingo minioje ir žavėjosi po raudona suknele siūbuojančiais klubais.

Kada paskutinį kartą jis sutiko tokį įdomų žmogų viename šių nuobodžių renginių?

Turės nusiųsti savo publicistui Džėjui padėkos raštelį už tai, kad šįvakar įkalbėjo atsiplėšti nuo kompiuterio. Nors į parodą atėjo ne dėl to, kad prašė Džėjus, o todėl, kad visą dieną nuobodžiavo prie kompiuterio.

Vėl atsišliejęs į koloną užsimerkė atsiribodamas nuo šurmulio ir tikėdamasis atbaidyti norinčius prieiti, kol lauks grįžtant moters raudona suknele.

Ji sužavėjo jį, o tai buvo labai keista. Jam nepatikdavo, kai jį stebėdavo ir šnabždėdavosi, o juk pastebėjo, kad ji su drauge kaip tik tą ir darė. Tačiau jį pakerėjo moters žvilgsnis, be įprastų apskaičiavimų ir pasitikėjimo savimi, kurio visada tikėdavosi iš moterų, kurios prieidavo. O kai geriau į ją įsižiūrėjo, jausmai sukilo kaip hormonų antplūdžio paveikto paauglio.

Jis stovėjo užsimerkęs ir įsivaizdavo ją, mėgino suprasti, kas jį taip paveikė. Kreminė perregima oda? Didelės mėlynos akys, kurios buvo tokios tamsios, beveik violetinės? Plazdantis pulsas, kuris buvo matomas virš grakščiai išlinkusio raktikaulio? Rausvos garbanos, kurios ištrūko iš puošnios šukuosenos? Pilnos krūtys, kurias atidengė atvira suknelės iškirptė? Gaivus paprastas muilo ir pavasarinių gėlių kvapas? Ryškus londonietiškas akcentas, kurio negirdėjo jau metų metus?

Jį galėjo sujaudinti bet kuris iš šių dalykų. Juk jis vyras, tačiau jos grožis ne tradicinis: neaukšta, akys gal kiek per didelės, šiek tiek atsikišę priekiniai dantys ir tiesmuki pastebėjimai apie jo charakterį nedavė Nikui ramybės. Nors tai galėjo būti tik sėkmingi spėjimai.

Keista? Nikas nerado jokio paaiškinimo tokiai traukai. Nelabai. Nebent?..

Jis atsimerkė ir pasisuko į tualeto duris.

Tuomet suprato, kad labiausiai traukė jos neapgalvoti atsakymai. Greitėjantis kvėpavimas, vyzdžiai, kurie išsiplėtė, vos atsistojus priešais. Tiesą sakant, apie moteris jis visiškai nieko nenutuokė. Net tada, kai buvo berniukas. Užaugęs sekso troško taip pat kaip bet kuris kitas vyras, tačiau jam tai buvo tik fizinis atsipalaidavimas. Per kelerius pastaruosius metus nuo tada, kai Mirtinas prisilietimas pavertė jį vienu karščiausių vyrukų Holivude, jis tapo ciniškas moterims, su kuriomis susitikinėjo. Seksas tenkino, tačiau darėsi vis mažiau jaudinantis.

Nikas puikiai žinojo, kokius mygtukus spausti, kad gautų norimą moters atsaką, tačiau kada buvo paskutinis kartas, kai moteris atsakė taip instinktyviai, taip neatsargiai? Ji tokia perregima… Iškart atsiradęs fizinis ryšys tarp jų tapo toks intensyvus, kad jis buvo įsitikinęs, jog tai suvaidinta. Visgi vaidinimas ar ne, bet jį traukė. Jis jau seniai nejautė tokios traukos. Nikas apsižvalgė, nusišypsojo iš savo nekantrumo ir atsistūmęs nuo kolonos pamatė ją prie tualeto durų, kalbančią mobiliuoju. Net nekalbančią, o, atrodė, maldaujančią. Paskui ji įsikišo telefoną atgal į rankinę ir nuskubėjo prie galinio išėjimo.

Jis buvo toks priblokštas, užtruko dar gerą minutę, kol suvokė, kad ji išėjo. Impulsyviai šoko vytis ir skintis kelią per minią.

Kur ji taip skubiai išbėgo? Nikas net nesužinojo jos vardo. Ir dar tikrai su ja nebaigė. Toli gražu.