Читать книгу Geras, blogas ir pašėlęs - Heidi Rice - Страница 2

– Ei, palauk!

Išgirdus šūksnį už nugaros Eva iškart atsisuko. Ji kaipmat sustojo ir suklupo pažinusi pro tarpdurį sklindančios šviesos nutviekstą aukštą siluetą.

Jos ranką sugriebė stiprūs pirštai.

– Ar viskas gerai?

Priešgaisrinės durys su trenksmu užsidarė ir skersgatvis paskendo šešėlyje.

– Taip, – sumurmėjo ji keikdama kaklą deginantį kaltės raudonį. – Ačiū. Aš nepripratus prie šių aukštakulnių.

Jo pirštai paglostė jai ranką įelektrindami odą.

– Visada stebėjausi, kodėl moterys aunasi tuos kulkšnių laužytojus.

– Kad kojos atrodytų ilgesnės.

Jis stačiokiškai sukikeno, tamsoje tas garsas atrodė keistai intymus.

– Tikrai? – Kai akys prisitaikė prie menko apšvietimo, Eva pamatė, kad jis palenkė galvą. Ji virpėdama įkvėpė ir pajuto, kaip ją praryja jo gundantis aromatas, užgožiantis šlapių šaligatvių ir dezinfektanto kvapą.

– Šioje srityje tau nereikalinga jokia pagalba, – pasakė jis žemu ir linksmu balsu.

Eva apkabino save, nors žąsies oda atsirado ne tik dėl vėsaus rudeniško oras. Ar jis ir vėl su ja flirtuoja? Kodėl ją sekė? Ir kodėl jo dėmesys svaigina tiek pat, kiek ir gąsdina?

– Tikriausiai tu teisus, – tarė ji. – Pavargusios kulkšnys dar baisiau už trumpas kojas.

Jis vėl nusijuokė, kimus murkimas nudažė jos skruostus raudoniu.

Liaukis būti tokia literatūriška, kvaiša.

– Kur eini? – paklausė jis, gailestingai ignoruodamas jos apgailėtinas pastangas užmegzti pokalbį.

– Aš… – Ji neturėjo atsakymo. Instinktyvus poreikis nuo jo bėgti dabar atrodė dar juokingesnis nei jos plepalai. – Norėjau įkvėpti gryno oro. Čia labai trošku, – sumelavo Eva.

Nelaimei, melas išaiškėjo, kai ji sudrebėjo.

– Tu sušalusi. – Nusivilkęs švarką nukabino jai nuo peties rankinę. – Štai. – Ją apsupo šilta oda. Jo kvapas buvo įsigėręs į medžiagą ir jai teko suspausti lūpas, kad neatsidustų.

– Pasivažinėkim.

– Atsiprašau? – sumikčiojo ji. Jo balso tonas buvo tikrai nederamas, bet labai malonus.

– Pasivažinėsime. – Jis sukišo rankas į užpakalines kišenes, susigūžė nuo šalčio į megztinį aukštu kaklu ir linktelėjo į skersgatvį. – Mano ratai stovi už kampo. Pats taip pat ieškojau pasiteisinimo dingti.

– Turi galvoje motociklą?

Uždėjęs šiltą delną jai ant juosmens švelniai nukreipė ją į skersgatvį ir nusivedė norima kryptimi.

– Tai puikus būdas pamatyti miestą. Tu iš Londono, ar ne? Kaip ir aš.

– Hmm, taip, – tarė ji apsvaigusi nuo virpuliukų ten, kur gulėjo Niko ranka – ant jos juosmens.

– Kada atvykai?

– Aš… – Ji stabtelėjo. Dabar turėtų viską iškloti, tačiau liežuvis ir vėl sustingo. – Šią popietę. Lankau draugę Tesą.

– Kitą smalsuolę?

Eva nervingai nusijuokė.

– Taip, atsiprašau.

– Nereikia, – tarė jis ir priėjo prie juodo monstriško motociklo. Gatvės žibintų šviesoje pavojingai spindėjo logotipas sidabriniais krašteliais. – Man patinka, kai apie mane kalba gražios moterys.

– A, – numykė ji nežinodama, kaip priimti komplimentą. Ar jis norėjo ją prajuokinti? Šįvakar ji atrodė gerai, tačiau niekas nepalaikytų jos gražia, nebent koks trumparegis.

Atidaręs motociklo bagažinę jis ištraukė šalmą.

– Užsidėk.

Eva negalvodama paėmė šalmą ir apstulbusi stebėjo, kaip jis grakščiai apsižergia didžiulę transporto priemonę.

Nikas atsigręžė į ją.

– Šok.

– Bet aš su suknele, – tarė ji mėgindama pristabdyti veiksmą. Niekada nebuvo važiavusi motociklu, juolab su tokiu vyru. – Ir aukštakulniais. Kas jei nukrisiu?

Savininkiškai uždėjęs ranką jai ant klubo jis pasuko į save, paėmė iš jos šalmą ir užmaukšlino ant galvos.

– Nenukrisi, – susikaupęs Nikas sukišo išsipešusias sruogas po šalmu ir Evos gerklėje vėl šoktelėjo pulsas. – Jei tik tvirtai laikysiesi.

Užveržęs šalmo dirželį jis nykščiu paskui slystelėjo jos smakru. Mažytis prisilietimas privertė suvirpėti, o liežuvis išslydo iš burnos aplaižyti lūpų, kurios išsausėjo kaip dykuma.

Nikui nuleidus akis Eva suspaudė lūpas, nekantrumas buvo tiesiog nepakenčiamas. Kai jo akys vėl pakilo jai prie veido, ji pastebėjo, kad jis linksmas. Ir keistai įsitempęs.

– Kur nori važiuoti? – paklausė jis.

Kur tik veši.

Eva nuginė impulsyvią mintį ir dar impulsyvesnę įtampą, nuo kurios vibravo visas kūnas.

Ji negali to daryti. Tai ne tik impulsyvu, bet ir neapdairu, nepriimtina. O ji niekada nesielgdavo neapdairiai.

Tačiau nuslūgus įtampai suprato, kad galbūt tai ir yra jos problema. Tą minutėlę, kai negalėjo apsispręsti, visas puikiai sudėliotas jos gyvenimas išsivyniojo prieš ją kaip ilga nuobodi drobė ir jos liežuvį pagavo impulsyvumas.

– Nežinau, sakyk tu, – sušnabždėjo, žodžiai nuskambėjo taip laisvai, kad ji net sukikeno.

Nikolas Delisantras taip pat nusijuokė.

– Matai, visai nesunku, – tarė jis su stebinančia nuojauta.

Eva sustingo. Ar jis suprato, kaip jai tai svarbu? Kad apie nuotykius ji skaitė tik knygose? Kad jos gyvenimas buvo dinamiškas kaip tapetai su magnolijomis?

– Šok ir važiuojam, – paragino Nikas, o ji nuvijo žeminančią mintį. Iš kur jis žino? Juk visai jos nepažįsta.

Pagalvojusi, kiek daug apie jį žino, sutramdė geliančią kaltę. Kai tik jie pasivažinės, Eva iškart pasakys, kas ji tokia, ir susidurs su pasekmėmis, tačiau dabar ji norėjo pasiduoti emocijoms.

Eva pasitaisė ant galvos šalmą, bet nužvelgusi didžiulį motociklą sudvejojo.

Patirti nuotykį gerai, tačiau kaip, dėl Dievo, užsiropšti ant tokio didelio motociklo? Su keturių colių aukštakulniais ir aptempta suknele?

Atsistojęs Nikas numygo vieną pedalą ir monstras nubudo. Eva krūptelėjo išgirdusi garsų sprogimą.

– Hmm… aš nežinau, kaip!.. – sušuko per variklio triukšmą. – Kaip man?.. – Jis pajudino riešus ir triukšmas virto griausmu. – Ar gali man paaiškinti, kaip užsiropšti?

Jam lengvabūdiškai nusišypsojus per petį Evos skruostus vėl užliejo raudonis.

Tai tiek tos laukinės Evos Redmond. Koks nevykėlis prašo paaiškinti, kaip užlipti ant motociklo?

Apsisukęs Nikas nuleido akis į jos kojas.

– Spėju, kad teks pakelti sijoną. – Jo akyse blykstelėjus piktdžiugai raudonis pakilo iki pat plaukų, o plonyčiai plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Nikas pasilenkė ir atvertė trumpą pedalą virš išmetamojo vamzdžio. – Lipk ant jo, o paskui įsikibk man į ranką. – Ir ištiesė ranką.

Prikandusi apatinę lūpą Eva nerangiai kilstelėjo sijoną.

– Na štai, – sumurmėjo ji griebdama Nikui už rankos. Pajuto, kaip jo dilbio raumenys įsitempė jai ropščiantis ant viršaus.

– Lėčiau, – ramino jis. – Nėra ko skubėti.

Eva viltingai šyptelėjo ir meldėsi, kad raudonį nuslopintų blanki šviesa ir kad neparverstų jųdviejų ant šaligatvio. Tuomet giliai įkvėpė ir permetė koją.

Nikas ją truktelėjo ir ji klestelėjo ant sėdynės. Nuo tokios gausybės pojūčių plaučius užplūdo daug oro. Motociklo vibracija kilo jos nugara, prisilietę prie tvirtos jo nugaros Evos speneliai virto stangriomis viršūnėmis. Pakėlus suknelę ir intymiai susilietus su jo džinsais, vidinių šlaunų oda įspėjamai pašiurpo.

Tvirti jo raumenų kontūrai matėsi net per drabužius, raudonis tapo dar ryškesnis.

O Dieve, ji niekada nebuvo taip arti vyro. Niekada. Kūnu bėgantys pojūčiai buvo nepaprasti ir kartu stingdantys. Ji atsilošė jaudindamasi, kad bado jį speneliais, tačiau dėl to jo džinsais aptemptas užpakalis tik dar labiau įsispraudė jai tarp šlaunų. Eva ranka pasivėdavo veidą įsitikinusi, kad ją trisdešimčia metų per anksti užplūdo menopauzės karštis.

Kas privertė ją sutikti? Kas, jei nuo tiek pojūčių nualps ir nukris nuo motociklo? Tada bus pervažiuota tramvajaus ir sumaitota liks gulėti vidury San Fransisko gatvės?

– Apkabink mane per liemenį, – šiurkštus tonas nutraukė panikos ataką ir Eva instinktyviai pakluso. Apglėbusi priglaudė skruostą prie lygaus kašmyro megztinio ir sulenkė pirštus mėgindama nekreipti dėmesio į jo tvirtus pilvo raumenis.

Motociklui trūktelėjus iš vietos Eva tvirtai užmerkė akis. Ją užplūdo dar daugiau pojūčių, prasiveržusi jėga privertė šoktelėti pulsą.