Читать книгу Pašėlusi pamergė - Heidi Rice - Страница 2

Niujorkas, rugpjūtis. Dabartis.

Kai kas nutiko. Tu ir M. turėsite išrinkti vietą Kesės vestuvėms be manęs. Susitiksime rytoj 11 val. Amber vestuvinių suknelių salone. Nevėluok. R xxxx

– Rise Maikals, aš tave užmušiu, – sušnibždėjo Džina Karington perskaičiusi žinutę savo išmaniajame telefone.

Tai buvo spąstai – paprasta ir aišku.

Šiuo metu jos buvusi studijų draugė išgyveno antrojo šanso nirvaną su patraukliu buvusiu ir netrukus naujuoju tapsiančiu jos vyru Meisonu, tad tiesiog dvelkė pavasario – ir, kaip Džina įtarė, – puikaus sekso džiaugsmu.

Tas, jai sutrukdęs kai kas, buvo naivus Risės optimizmas, kad, palikusi ją ir Marnę vienas, ji privers jas pasibučiuoti ir galutinai susitaikyti po tos nepamirštamos nakties prieš dešimtmetį, kai jos apsisvaidė tokiais žodžiais kaip kekšė, šliundra, davatka ir suskaldė nuostabųjį ketvertuką.

Džinos pirštai slankiojo po telefono klaviatūrą, kol ji keikė savo kvailumą.

Turėjo nujausti, kad taip atsitiks, kai tik Risė pasiūlė surengti netikėtą vestuvių vakarėlį Kesei ir Takui – seksualiam atletui, už kurio ji ruošėsi ištekėti Manhatano metrikacijos biure penktadienį prieš Darbininkų Šventę1.

Tiesa ta, kad Džina nieko net neįtarė. Risė buvo nuostabi mergina, atsidavusi draugė ir puiki organizatorė – tikra Parko Alėjos princesė, tad nebuvo nuostabu, kad jai šovė tokia mintis.

Tai buvo tipiškas Kesės poelgis – jų genialioji draugė sutiko ištekėti už Tako ir paliko viską organizuoti jam. Apie jokias fanfaras, sambrūzdį, nepadorias linksmybes ar išdykavimus nebuvo net kalbos. Tad pasikalbėjusi su Taku, Risė nusprendė, kad likusios trys ketvertuko draugės turi suorganizuoti šventę be Kesės žinios. Kadangi jų draugę ištiktų koma, patekus į didelę puotą, jos nusprendė surengti minimalistinį vakarėlį – po oficialiosios dalies metrikacijos biure surengs puikią vakarienę puikiame restorane.

Taigi Risė, Marnė ir Džina šią ankstyvą valandą sutarė susitikti mėgstamoje Džinos užkandinėje šalia centrinės stoties ir aptarti tolesnius veiksmus.

Bet Risė šioje situacijoje įžvelgė galimybę ir paprastą susitikimą pavertė Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija.

Džina ir Marnė bendravo gana mandagiai – po ilgos pertraukos jos vėl susitiko maždaug prieš mėnesį, per neįprastą Risės nevestuvių vakarėlį, kuris iš pradžių turėjo būti Risės vestuvės su Dilanu Bruksu – Ponu Idealiuoju. Ir to turėjo pakakti, pasipiktinusi pagalvojo Džina. Jos pasikalbėjo viena su kita, netgi pajuokavo. Nebuvo jokių įžeidinėjimų, jokių smūgių ar išdraskytų akių, tad, Džinos manymu, tai jau buvo gana neblogas pasiekimas. Bet akivaizdu, kad to Risei buvo negana, nes ji elgėsi tarsi aktyviausia meilumo ir vilties klubo narė. Risė norėjo, kad visi nešvarūs skalbiniai būtų išvėdinti ir tada vėl išskalbti, kad jos keturios vėl būtų nerūpestingos studijų draugės, kokios buvo Hilbruko universiteto laikais.

Bet, Džinos nuomone, tai buvo tiesiog neįmanoma. Juk žmogus negali sugrįžti į praeitį ir ištaisyti padarytų klaidų. Tiesiog reikia išmokti su jomis susigyventi. Ir ji nesitikėjo, kad Marnė kada nors jai atleis. Nes ji dar pati sau neatleido.

Ir ne tik tai. Pasibučiavimas ir susitaikymas su Marne reikštų, kad vėl teks kalbėti apie vyrą, apie kurį Džina sau pažadėjo net negalvoti, nes per pastaruosius metus jis itin atkakliai veržėsi į jos mintis. Tai buvo Marnės vyresnysis brolis, Karteris Praisas. Vyras, su kuriuo ji patyrė pašėlusią naktį, likus vos kelioms savaitėms iki jo vestuvių. Tai buvo naktis, kurios pasekmės ne tik vos nesužlugdė jos, bet, iš to ką pasakojo Risė, sugadino ir jo gyvenimą.

Ką tik nulakuotais nagais barbendama į paveikslėlį ant telefono, Džina žvilgtelėjo į įmantrų laikrodį ant užkandinės sienos – noras parašyti Marnei žinutę ir rasti pretekstą pabėgti stiprėjo. Ji turėjo dar dešimt minučių iki Marnės atvykimo, nes pirmą kartą gyvenime atėjo į susitikimą per anksti.

Atsidususi ji užrakino telefoną ir įsikišo atgal į rankinę. Prieš dešimt metų ji būtų pasidavusi pagundai ir pabėgusi nuo Marnės bei nemalonaus pokalbio, kuris labai gąsdino, bet tuo pačiu buvo neišvengiamas. Nes kai jai buvo devyniolika, daryti ką tik užsigeidžia ir tada pabėgti nuo pasėkmių buvo tapę jos specialybe. Džina patrynė drėgnus delnus į suknelę, kurią prieš savaitę nusipirko Brukline. Viską apsunkino tai, kad ji nebebuvo ta pati pašėlusi ir neatsakinga plevėsa kaip anksčiau.

– Ar galiu Jums ko nors pasiūlyti, panele?

Džina prisiklijavo šypseną išgirdusi paslaugų studento, aptarnaujančio klientus, balsą.

– Ko nors karšto ir stipraus, – iš įpročio šmaikščiai atsakė ji.

Skaistus padavėjo veidas ryškiai nuraudo.

– Mmmh… Ką Jūs turite omenyje?

– Kavą, – pasakė pasigailėdama jo, kai paraudimas šiek tiek atslūgo. – Ir šįryt man reikia jos stiprios.

Vaikinas linktelėjo.

– Tuojau atnešiu.

Ji stebėjo jį nužingsniuojantį ir nusišypsojo.

Net jei Džinai nebereikėjo atsitiktinių meilės nuotykių, buvo malonu žinoti, kad neprarado savo žavesio.

O kai po dešimties minučių ji lėtai gurkštelėjo skystos užkandinės kavos, pasijuto beveik laiminga. Kol besisukančios restorano durys apsisuko ir išstūmė Marnę Prais, puikiai atrodančią su įspūdingu kostiumėliu ir koketiškais aukštakulniais. Džina pakėlusi ranką pamojavo ir stebėjo, kaip Marnės išraiška pasikeičia iš entuziastingos į nepatiklią, jai pastebėjus tuščias kėdes prie staliuko.

Apgailestavimo banga nuvilnijo per Džinos pilvą. Kai jos pirmą kartą susitiko Risės namuose universiteto miestelyje, buvo visiškai akivaizdu, kad tarp Džinos ir šios naivios gražuolės nebuvo nieko bendro, tad pirmąjį mėnesį ji praleido negailestingai erzindama Marnę dėl visko – pradedant jos požiūriu į meilę ir vedybas, baigiant nepriekaištingomis pietietiškomis manieromis, bet galiausiai jų draugystė virto stipriu, palaikančiu ir stebinančiai nuoširdžiu ryšiu.

Tiesą sakant, Džina tada jautėsi pranašesnė už Marnę. Ji laikė save modernia, kosmopolitiška moterimi, žinančia viską apie vyrus, seksą ir santykius, ne taip, kaip visko bijanti naivi pietų skaistuolė.

Bet vėliau, nepaisant tų skirtumų, Marnė ėmė patikti Džinai. Nes po tomis nesugadintomis pietietiškomis manieromis slėpėsi pavydėtinas atsidavimas teisingiems poelgiams, atsakomybė už savo veiksmus ir neišsenkantis tikėjimas žmonių gerumu. O tada Džina ėmė ir viską sugadino, įšokdama į lovą su broliu, kurį Marnė idealizavo – tuo pačiu suprasdama, kad pati nėra sutverta brandiems santykiams.

Bet vienas dalykas, dėl kurio Džina gailėjosi dar labiau nei pasidavimas pagundai tą naktį, buvo tai, kad panaikino tą ryškią pasitikėjimo šviesą Marnės akyse. Ir dabar atrodė, kad ji dingo amžiams.

– Sveika, Džina, – Marnė mandagiai nusišypsojo ir atsisėdo prie staliuko. – Ar mes ankstyvos? – paklausė ji, greičiausiai tikėdamasi, kad Risė – kuri niekada nevėlavo – staiga materializuosis ir išgelbės jas iš šios keblios situacijos.

O, kad taip būtų.

– Risė neateis. Kažkas nutiko, – Džina gurkštelėjo kavos ir susilaikė nuo komentaro, kad tas kažkas, ko gero, buvo jos seksualiojo buvusio vyro svarbiausia kūno dalis.

– Galiu lažintis, žinau, kas būtent, – sumurmėjo Marnė ir Džina vos nepaspringo kava. – Prisiekiu, klausantis Risės kalbų, galima pagalvoti, kad seksą išrado Meisonas.

Džina padėjo kavos puodelį ir nusišypsojo, nepaisydama paslėptos įtampos.

– Ne tas žodis.

Marnė nusijuokė.

– Tikiuosi, kad šįkart juos sieja daugiau nei seksas, nes už jokią kainą nebepakuosiu milijono triufelių.

– Amen, – pasakė Džina, pakeldama kavos puodelį kaip tostą, ir nusišypsojo prisiminusi, kaip jos keturios praleido dvi valandas, išiminėdamos triufelius iš sužadėtuvių žiedo tipo dėžučių, Risei nusprendus vietoj atšauktų savo vestuvių šventės su Dilanu, surengti vakarėlį ir atšvęsti… Niekas iki šiol taip ir nesuprato, ką ji tada šventė.

– Tiesą sakant, – pridūrė Džina, – jei aš dar kada nors gyvenime pamatysiu triufelį, tai priartins mano mirtį.

Marnės veide pasirodė šypsena, bet jos tyrose žydrose akyse Džina įžvelgė susirūpinimą ir staiga suvokė, kad pakankamai neįvertino Marnės. Atrodė, kad jos abi per pastarąjį dešimtmetį gerokai subrendo.

Pas raustantį padavėją užsisakiusi šaltos arbatos ir kvietinių skrebučių, Marnė iš lagaminėlio išsitraukė išmanųjį telefoną ir prakalbo tiesiai apie reikalus.

– Taigi aš susiaurinau pasirinkimą vietų, kurios gali surengti vakarėlį mums reikiamą dieną, iškepti vestuvinį tortą ir įvykdyti mūsų pretenzingus, bet ne per daug gąsdinančius reikalavimus, – ji paspaudė kelis mygtukus ir nukreipė žvilgsnį į Džiną. – Man labiausiai patinkantis variantas yra Tribekos2 terasa. Ar žinai ją?

Džina linktelėjo.

– Žinoma. Prabangi ir madinga vieta su puikiu maistu ir jaukia šokių aikštele – kad Kesė ir Takas galėtų glaustytis ir mėgautis vienas kitu.

Marnė vėl nežymiai nusišypsojo.

– Kaina nemaža, bet vieta to verta.

– Tuomet nuspręsta.

Marnė sumirksėjo.

– Kaip tai nuspręsta? Mes net neaptarėme kitų variantų… Ar nenori pasiūlyti jokių kitų vietų?

– Turėjau porą galvoje, – Džina gūžtelėjo pečiais. – Bet nė viena jų taip idealiai netiks kaip Triby, – pasakė ji panaudodama pravardę, kurią buvo mačiusi kulinarinėje spaudoje. – Viskas vienoje vietoje, tad kam blaškytis?

Padavėjas atnešė Marnės skrebutį bei arbatą ir šiek tiek maivydamasis paklausė Džinos, ar ji nori dar ko nors. Jam nueinant Džina pastebėjo, kaip Marnė žvilgnsiu nulydėjo jį, paskui ėmė tepti sviestą ant skrebučio. Jos žvilgsnyje nebuvo smerkimo, tiesiog paprastas fakto konstatavimas. Bet Džina tartum išgirdo žodžius, nuskambėjusius Marnės galvoje, nepaisant to, kad gerai išauklėta moteris geriau nusikąstų liežuvį, nei ištartų tai garsiai.

Štai eina dar vienas Džinos užkariautasis.

Prieš dešimt metų Džina tik pasišaipytų iš tokio vertinimo ir tai ją pralinksmintų. Greičiausiai netgi būtų pasinaudojusi tuo, ką jaunas padavėjas jai pasiūlytų. Bet tik ne dabar.

Pastačiusi kavos puodelį ant stalo ji laukė, kol Marnė baigs tepti sviestą. Kai ryškiai mėlynos akys galiausiai pakilo, ji pastebėjo įtampą aplink Marnės lūpas ir suprato, kad nors vis dar jautė norą pasmaugti Risę, jų bendra draugė buvo teisi. Joms reikia atvirai pasikalbėti, jei nori pamiršti praeitį ir atgaivinti buvusią ketveriukės draugystę.

Ji su Marne niekada nebebus geriausios draugės, nes Džina nesugrąžinamai viską sugadino, bet jos galėjo pažengti toliau nei vien mandagus bendravimas. Bent šioks toks atšilimas sumažintų įtampą ir tarp likusių dviejų jų draugių – nes tiek Risė, tiek Kesė netrukus ruošėsi ištekėti ir tai būtų pati geriausia vestuvių dovana joms abiem.

– Esu tikra, kad abi suprantame, kodėl Risė šįryt nepasirodė, – ramiai pasakė Džina. – Ir šį kartą nemanau, kad tai turi ką nors bendra su negalėjimu išlipti iš Meisono lovos.

Marnės akys išsiplėtė. Ji pakėlė nosinę link lūpų ir nusivalė nematomą trupinį.

– Risė visada buvo taikdarė, – ji padėjo nosinę ir atsargiai ją sulankstė. – Bet esu tikra, kad ji nustos vaidinti Motiną Teresę, kai rytoj pasirodysime Amber salone, užsakiusios puikią vietą Kesės vestuvėms ir nesukėlusios muštynių centrinės stoties užkandinėje.

Džina nusišypsojo.

– Tiesa… – Ji giliai įkvėpė, padrąsinta keisto jas siejančio jausmo, nes dabar abi jautė troškimą pasmaugti Risę. – Bet manau, galiu padaryti dar geriau.

Marnės veide šmėkštelėjo atsargumas.

– Kaip?

– Atsiprašydama už visus šlykščius dalykus, kuriuos pasakiau paskutinį mūsų vakarą kartu – tai buvo žiauru, vaikiška ir visiškai nereikalinga, – ji lėtai atsiduso, Marnė tylėjo.

O dabar svarbiausia dalis.

– Atsiprašau, kad sugundžiau tavo brolį, likus savaitei iki vestuvių – kas lygiai taip pat buvo žiauru, vaikiška ir nereikalinga, – net jeigu tuo metu jai tai atrodė labai reikalinga. – Mano vienintelis pasiteisinimas yra tas, kad tuo metu buvau sunkioje psichologinėje būsenoje, – kuri tapo dar blogesnė po tos nakties. – Ir todėl elgiausi labai blogai… Buvau beširdė, nerūpestinga, savanaudė, nuolat flirtuojanti kekšė. Ir nors negaliu pažadėti, kad daugiau nebedarysiu klaidų – nes vienintelis dalykas, kurio nekenčiu labiau už beširdes kekšes, yra veidmainiai – stengiuosi daug labiau nei anksčiau.

Marnės veidas išliko abejingai ramus, kol galiausiai ji šiek tiek palenkė galvą.

– Ačiū už atsiprašymą. Bet jei tu buvai žiauri ir vaikiška, tokia pati buvau ir aš. Ir… – ji trumpam nutilo. – Nors būčiau galėjusi išgyventi ir be tokio detalaus mano brolio… – ji kostelėjo, aiškiai neprisiversdama ištarti žodžių – …turtų aprašymo, viskas, ką tada pasakei, buvo tiesa, – ji pažvelgė žemyn į savo rankas, kurios maigė skrupulingai sulankstytą servetėlę. – Tai Karteris buvo neištikimas. Ne tu, – jos akys sutiko Džinos, mėlyną gelmę temdė nusivylimas. – Ir stebėdama, kaip skausmingai ir lėtai žlunga jo santuoka bei kokiu mergišiumi jis tapo po skyrybų, supratau, kad dėl viso to kalta ne tu.