Читать книгу Susigrąžinti, kas prarasta - India Grey - Страница 2

Po penkių mėnesių.

Britų karinė bazė, karo teatras.

Ketvirtadienis, 6:15

Saulė kilo nudažydama dangų rausvai, o smėlį aukso spalva. Ranka trindamasis akis, maudžiančias nuo smėlio ir nuovargio, Kitas apžvelgė dykumą ir susimąstė, ar tebebus gyvas, kai saulė ims leistis.

Jis miegojo apie valandą, galbūt dvi ir sapnavo Sofiją. Kūnas buvo ištinęs nuo jaudulio, mintys lėkė šuoliais, o šnervėse vis dar tvyrojo jos odos kvapas.

Jau geriau nemiga.

Penki mėnesiai. Dvidešimt dvi savaitės. Šimtas penkiasdešimt keturios dienos. Troškimas jau turėjo būti aprimęs, bet jis tik suintensyvėjo, tapo nebeįmanomas. Jis jai neskambino net tada, kai ilgesys degino it lazeris, žinojo, kad tik įpiltų alyvos į ugnį. Žinojo ir tai, jog per šešis tūkstančius mylių neįmanoma pasakyti nieko, ko pakaktų.

Dar viena diena.

Po dvidešimt keturių valandų jis išskris iš čia. Skris namo. Būrio vyrai juto prislopintą jaudulį, palengvėjimo ir nekantros mišinį, kuris pastarąsias savaites, dienoms tirpstant, vis augo.

Kitas tokio jausmo nejautė.

Jis ilgą laiką dirbo su bombomis. Niekada to nelaikė kažkuo daugiau nei tik darbu – purvinu, nemaloniu, sudėtingu, varginančiu, keliančiu priklausomybę, bet būtinu. Bet tai buvo tada, kai jis mąstė, o ne jautė. Kai jo jausmai buvo saugiai užrakinti giliai, palaidoti taip, kad jis nė nežinojo juos ten esant.

Dabar viskas kitaip. Dėl melų, kuriuos tėvu vadintas vyras žarstė jam visą gyvenimą, jis nėra tas, kas manėsi esąs. Bet ir meilė Sofijai it sprogmuo atvėrė jam akis; dabar darbas atrodė dar purvinesnis, rizika didesnė, šansai mažesni. Smarkiai mažesni.

Dar viena diena. Ar jo sėkmė tiek tvers?

– Majore Ficrojau. Kava, sere. Mes beveik pasiruošę judėti.

Kitas pasisuko. Pilstydamas kavą Seperis Luisas išniro iš virtuvės ir ėjo link jo. Nuoširdus devyniolikmetis berniokas buvo entuziastingas it vokiečių dogo šunytis. Kitą tai vertė jaustis bemaž tūkstančio metų senumo. Jis paėmė emaliuotą puodelį ir išsiviepė.

– Ačiū, Luisai, – nutęsė Kitas. – Kitiems mano pažįstamiems rytais kavos atneša sultingos sekretorės. O štai tu man atneši kažką, ko skonis kaip šviežiai užplikyto purvo.

Luisas nusišypsojo.

– Grįžęs namo pasiilgsite manęs.

– Nuoširdžiai tuo abejoju. – Kitas gurkštelėjo dar kavos ir pakilo eiti. Bet prieš tai reikia pamatyti smunkantį Luiso entuziazmą.

– Laimei, tu kur kas geresnis pėstininkas nei baristas, – šūktelėjo jis per petį. – Atsižvelk į tai grįžęs namo, gerai?

– Taip, sere! – Luisas nuskubėjo iš paskos. – Ir leiskite pasakyti, kaip gera buvo su jumis dirbti, sere! Išmokau tiek daug. Prieš šį žygį nebuvau tikras, kad noriu likti kariuomenėje, bet stebėdamas jus nusprendžiau tapti išminuotoju.

Kitas sustojo. Ranka trindamas žandikaulį, apsisuko.

– Ar turi merginą, Seperi?

Luisas pasimuistė, veide ėmė maišytis pasididžiavimas ir gėda. Adomo obuolys ėmė šokinėti.

– Taip. Kelę. Po dviejų mėnesių turėsime kūdikį. Grįžęs pasipiršiu jai.

Prisimerkęs, žvelgdamas į plokščią horizontą, Kitas linktelėjo.

– Ar myli ją?

– Taip, sere. Kartu esame dar neilgai, bet… taip, tikrai ją myliu.

– Tada pasinaudok mano patarimu. Išmok išvirti padorią kavą ir susirask darbą „Starbucks“ kavinėje, nes meilė ir išminavimas nedera. – Nusišypsojęs Kitas grąžino jam emaliuotą puodelį. – Dabar keliaukim ir pabaikim šį reikalą, kad visi galėtume grįžti namo.

– Atleisk, kad pavėlavau.

Plačiai šypsodamasi, kas visiškai nepriminė atgailos, ir mėgindama savo pirkinių maišais neišversti alaus, Sofija įslydo į kėdę priešais Džasperą prie nediduko stalelio.

Jis šelmiškai nužvelgė maišus.

– Spėju, buvai siaubingai įstrigusi… – Jo antakiai šovė aukštyn pamačius nežymų Kovent gardeno erotinio butiko logotipą didžiausio maišo kamputyje. – Grįžus Kito laukia smagumynai.

Grūsdama maišus po stalu, Sofija padėjo didžiulę puokštę ką tik nusipirktų ryškių gėlių ant kėdės šalimais ir pamėgino susitvardyti, kad nesivieptų kaip įsimylėjusi svajoklė.

– Ką tik išleidau nederamą sumą pinigų, – prisipažino ji, čiupdama valgiaraštį ir užsidėdama akinius nuo saulės ant galvos, kad galėtų jį perskaityti. Stalas, kurį išrinko Džasperas, stovėjo raudonos stoginės pavėsyje. Jis taip skyrėsi nuo Kito, kad atrodė neįtikėtina, kaip jie galėjo šitaip ilgai tikėti, jog yra broliai.

– Ir gana nederamiems dalykams, kiek žinau tą parduotuvę. – Džasperas žvilgtelėjo į maišo kampelį.

– Tai tik naktiniai, – skubiai tarė Sofija, vildamasi, kad jis neištrauks padykusio sidabriškai pilko šilko gabalėlio ir nepademonstruos jo pietauti susirinkusiai miniai populiariausiame Kovent gardeno restorane. – Ėjau pro šalį, ką tik gavau atlyginimą už vampyrų filmą, o Kitas grįžta rytoj, tad pamaniau, kodėl gi ne? Bet, tiesą sakant, tai kainavo labai daug.

– Nebūk paika. Tos dienos, kai pirkdavai drabužius labdaros parduotuvėse, o duoną iš nupigintos parduotuvės lentynos, baigėsi, mieloji. – Džasperas apsižvalgė, kad pagautų padavėjo žvilgsnį, tada atsisuko į ją ir nekantraudamas patrynė rankomis. – Teliko vos kelios vienišės valandos, kol grįš Kitas ir tapsi jo sužadėtine. Ar jau suplanavai laukinį vakarėlį?

– Saugau tai jo grįžimui po maždaug… – Sofija pasitikrino laikrodį telefone. – Dvidešimt aštuonių valandų. Pažiūrėkime… pas juos penkiomis valandomis daugiau, tad dabar jis kaip tik turėtų būti bebaigiąs paskutinę pamainą.

Džasperas, matyt, pagavo nerimo gaidelę jos balse, nes uždėjo ranką ant jos.

– Negalvok apie tai, – tarė jis tvirtai. – Tau nuostabiai sekėsi. Aš išeičiau iš proto, jei ten būtų Serchijus ir kasdien loštų su mirtimi. Tu labai drąsi.

– Nelabai, palyginti su Kitu. – Sofijos gerklė išdžiūvo ir link jų einant padavėjui ji pažvelgė į valgiaraštį. Mėgino įsivaizduoti Kitą – karštą, purviną, išsekusį. Jis penkis mėnesius prižiūrėjo vyrų batalioną, jų poreikius iškeldamas virš savųjų. Dabar ji troško, kad jis sugrįžtų ir galėtų juo pasirūpinti.

Na, ir visa kita.

– Sofe?

– Ką? Ak, atleisk. – Suvokusi, kad padavėjo tušinukas pasirengęs užrašyti jos užsakymą, Sofija paprašė Nicos salotų – pirmo valgiaraštyje pasitaikiusio patiekalo. Skrupulingai užrašęs, padavėjas manevruodamas tarp stalų išėjo.

– Kitas prie to pripratęs, – susimąstęs tarė Džasperas, stebėdamas nueinantį padavėją. – Daro tai jau metų metus. Beje, kaip jis?

– Ak… žinai… Sako, kad gerai, – pamelavo ji vangiai. – Bet noriu išgirsti apie tave. Ar judu su Serchijumi jau susipakavę ir pasirengę pulti blizgantį Holivudą?

Džasperas atsilošė kėdėje ir rankomis pasitrynė veidą.

– Patikėk, niekam gyvenime dar nebuvau labiau pasiruošęs. Po visko, kas nutiko per pastaruosius šešis mėnesius – tėčio mirtis, prisipažinimas dėl orientacijos ir to, kai Elnburgas tapo mano, o ne Kito – negaliu sulaukti, kada įsėsiu į lėktuvą ir viską paliksiu užnugaryje. Ateinančius tris mėnesius, kol Serchijus dirbs, ruošiuosi praleisti gulėdamas prie baseino ir gerdamas koktelius.

– Jei geriau tavęs nepažinočiau, sakyčiau, kad tu beširdiškai stengiesi priversti mane pažaliuoti iš pavydo.

– To ir tetrokštu. – Priėjus padavėjui su aukštyn iškeltu padėklu, Džasperas išsišiepė. – Ar pavyko?

– Ne. – Padavėjas pastatė priešais ją didelę stiklinę džino su toniku, kurioje skimbčiojo ledukai. – Baseinas ir kokteiliai skamba puikiai, bet, tiesą sakant, pirmąsyk gyvenime nenoriu būti niekur kitur, kaip tik čia. Na, ne čia, savaime suprantama, – tarė ji ir linktelėjo galva vieno žymiųjų Kovent gardeno gatvės artistų link. – Save įsimylėjusį bedarbį aktorių, žongliruojantį peiliais, galiu stebėti tik kurį laiką. Noriu būti namie. Su Kitu.

Pirštu mąsliai tapšnodamas papūstas lūpas, Džasperas prisimerkęs nužvelgė ją.

– Manyčiau, ateivių pagrobimas. Juk tikrai turi būti logiškesnis asmenybės transformacijos paaiškinimas. Nuo merginos, kurios telefonas vis dar veikia su papildymo kortele, nes sutartis – pernelyg didelis įsipareigojimas, iki moters, kuri jaudulį įsivaizduoja kaip… – Jis numojo ranka. – Skalbinių džiaustymą ar panašiai. Tik negaliu sugalvoti to paaiškinimo.

– Meilė, – tarstelėjo Sofija ir gurkštelėjo džino. – Ir galbūt visą savo gyvenimą skubėjusi, dabar tiesiog esu pasirengusi sulėtinti tempą. – Ji kaltai į jį žvilgtelėjo. – Vis įsmunku į baldų parduotuves apžiūrėti sofų, be to, jaučiu siaubingą priklausomybę dažams. Tikriausiai tiesiog noriu namų.

– Na, Kito butukas viename iš trokštamiausių Čelsio sodų nėra pati blogiausia pradžia, – tarė Džasperas, ant ruginės duonos tepdamas krabų paštetą. – Šiaip ar taip, geresnis nei Elnburgas. Vos išsisukai.

– Tikra teisybė. Na, tai ar planuoji įsikraustyti grįžęs iš Los Andželo?

Džasperas išsiviepė.

– Dėl Dievo, tikrai ne. Nepasakyčiau, kad vėjų nugairintas Nortamberlando krantas yra kino industrijos lizdas. Be to, nelabai galiu įsivaizduoti Serchijų, nusileidžiantį iki kaimo parduotuvėlės ir paprašantį ponios Vats „Foie gras“ žąsų kepenėlių pašteto arba naujausio „Empire“ žurnalo.

Dar sykį gurkštelėjusi džino, Sofija paslėpė šypseną. Jis teisus, Serchijus pasirodė Elnburge per Ralfo laidotuves, ir tai priminė papūgos pasirodymą Šiaurės ašigalyje.

– Tai kas bus? – Ji pamovė alyvuogę iš savo salotų. Keista, dabar Elnburgo ateitis jai rūpėjo kur kas labiau, nors į tai nebebuvo įtraukta nei ji, nei Kitas. Ji ten taip sielvartavo praėjusią žiemą, kai atvyko pabūti su Džasperu, kad vien nuo minties, jog tektų gyventi tarp tų šaltų akmens sienų, ją nupurtydavo. Bet dabar, kai tokios galimybės nebeliko, sėdėdama saulėkaitoje vidury Kovent gardeno, ji pajuto savotišką prielankumą tai vietai.

– Nežinau. – Džasperas vėl atsiduso. – Teisinė situacija yra absoliučiai nesuprantama, finansinė dar labiau. Tokia sumauta netvarka – vis dar negaliu atleisti tėčiui už tai, kad testamente paslėpė šitokią bombą. Tai, kad Kitas nėra biologinis jo sūnus, yra tik detalė – jis užaugo Elnburge ir pastaruosius penkiolika metų bemaž vienintelis rūpinosi ta vieta. Jei aš jaučiuosi šokiruotas dėl to, kaip viskas išsisprendė, Kitui turėtų būti kur kas blogiau. Ar guodėsi tau laiškuose ar kur kitur?

Nė nepažvelgdama jam į akis, Sofija papurtė galvą.

– Ne, nieko neminėjo.

Tiesa ta, kad jis iš viso ne ką teminėjo. Prieš išvykdamas perspėjo ją, kad telefono skambučiai tik sukelia neviltį, tad geriau jų vengti, todėl ji nesitikėjo, jog jis paskambins, bet vis tiek negalėjo nuvyti nusivylimo. Ji rašydavo jam keliskart per savaitę – ilgus laiškus, pilnus naujienų ir paikų pokštų bei to, kaip jo ilgisi. Atsakymų sulaukdavo retai, jie buvo trumpi ir konkretūs, nuo jų ji jautėsi tik dar vienišesnė.

– Tik tikiuosi, kad jis nejaučia man neapykantos, – nusiminęs tarė Džasperas. – Elnburgas jam buvo viskas.

– Nekvailiok. Ne tavo kaltė, kad Kito motina dingo su kitu vyru, kai jis tebuvo mažas berniukas. Šiaip ar taip, dabar viskas praeityje ir, kaip pasakytų mano išprotėjusi motina, niekas nevyksta be reikalo. Jei Kitas būtų paveldėtojas, jokiu būdu už jo netekėčiau. Jam reikėtų damos su tiara ir trijų metų garantija, kad padovanos sūnų. Niekaip netikčiau.

Jos tonas buvo lengvabūdiškas, bet šypsena nežymiai įsitempė užsiminus apie sūnų. Džasperas, regis, nepastebėjo.

– Tu arčiau to nei Serchijus. Tiara tiktų abiem, bet tu tikrai turėtum pranašumą, jei kalbėtume apie palikuonis.

– Nesilažinčiau.

Ji susigėdo. Tiek balsas, tiek šypsena įtrūko, ir jai teko prispausti prie burnos ranką. Kitame stalo gale Džasperas atrodė susirūpinęs.

– Sofe? Kas nutiko?

Ji čiupo gėrimą ir užsivertė jį. Džinas buvo šaltas ir kartus. Atrodė, jog gėrimas prašviesino jai galvą, bet greičiausiai tai tebuvo ironiška iliuzija.

– Viskas gerai. Tiesiog buvau pas gydytoją dėl kasmėnesinio pragaro, vadinamo mėnesinėmis, tik tiek.

Džaspero akys išsiplėtė.

– Dieve, Sofe, viskas gerai?

Ji numojo ranka.

– Ne, nieko rimto. Kaip ir maniau – endometriozė. Gera naujiena, kad gyvybei grėsmės nėra, o bloga ta, kad liga gali kliudyti pastoti.

– Ak, mieloji. Nemaniau, kad vaikai tau taip svarbu.

– Ir aš ne, kol nesutikau Kito. – Sofija nuleido akinius ant akių, trokštama pasislėpti. Praleidusi metų metus klausydamasi motinos ir kitų pažįstamų moterų analizuojant kiekvieną svaiginančią motinystės detalę, ji paprastai stengdavosi nekreipti į tai dėmesio, bet dalis jos taip pat troško pasidalinti šiuo saldžiai rūgščiu jausmu. – Žinia, kad gali būti sunku pastoti, privertė mane suprasti, kaip tai svarbu – ironiška, tiesa? – Ji atsiduso. – Šiaip ar taip, gydytojas nesakė, kad tai neįmanoma, tiesiog prireiks daugiau laiko ir geriau to neatidėlioti.

Jis ištiesė ranką per stalą ir palietė Sofiją.

– Tai kada pradėsit mėginti?

Sofija darsyk pažvelgė į telefoną, tada ryžtingai pakėlė akis.

– Po maždaug dvidešimt septynių su puse valandų.

***

Antros valandos rodyklė nežymiai suvirpėjo, vangiai slinkdama laikrodžio paviršiumi. Sėdėdamas reanimacijoje ir stebėdamas jį, Kitas svarstė, kad dar vienos minutės ji nebeištemps.

Puikiai pažįstamas jausmas.

Anglijos laiku, čia jis jau nuo vėlyvos popietės, kai greitosios pagalbos malūnsparnis pagaliau nusileido, pargabendamas Seperį Kailą Luisą. Užmigdytas, su kulkomis galvoje ir krūtinėje – tai tikrai nebuvo toks grįžimas, kurio Luisas taip laukė.

Kitas panardino galvą delnuose. Grįžo pažįstama nejautra, braudamasi pro pirštų galus, kol ėmė atrodyti, jog jie tirpsta.

– Kavos, majore Ficrojau?

Jis krūptelėjo. Priešais stovinti medicinos seselė vilkėjo mėlyną prijuostę ir maloniai šypsojosi, nesuvokdama, kaip smogė jos klausimas. Jis nusisuko ir sugriežė dantimis.

– Ne, ačiū.

– Gal ko nors skausmui numalšinti?

Jis atsisuko ir prisimerkė. Ar ji žino, kad jis yra ta priežastis, kodėl Luisas yra toje palatoje, prijungtas prie aparatų, kvėpuojančių už jį? Ar nutuokia, kad dėl jo kaltės motina laiko jo ranką ir kūkčioja, o mergina, apie kurią jis taip išdidžiai kalbėdavo, laikė nusukusi išsigandusias akis?

– Jūsų veidas, – švelniai tarė seselė. – Žinau, kad jus apžiūrėjo lauko ligoninėje, bet vaistai, kuriuos davė, jau turėtų nebeveikti. – Ji kryptelėjo galvą ir pažvelgė į jį su didžia užuojauta. – Kad ir kokios bebūtų, skeveldrų žaizdos gali labai skausmingai gyti.

– Atrodo blogiau, nei yra. – Jis matė savo veidą tualeto veidrodyje ir pajuto buką nuostabą nuo žaizdų ir mėlynių apie akis. – Nieko, ko nepataisytų didelis stiklas viskio.

Seselė nusišypsojo.

– Bijau, kad čia jo negausite. Bet dabar jau galite vykti namo. – Seselė praėjo pro jį prie Luiso palatos durų ir uždėjo delną ant rankenos. – Dabar čia jo šeima. Rūpinotės tais berniukais penkis mėnesius, majore, – tarė ji rūpestingai. – Laikas pasirūpinti savimi.

Kitas vos spėjo žvilgtelėti į nejudrią figūrą lovoje, kai durys vėl užsitrenkė. Jis sunkiai iškvėpė, kaltė spaudė krūtinę.

Namai.

Sofija.

Mintis apie ją bemaž sugniuždė paskutinius savitvardos likučius. Jis vėl pažvelgė į laikrodį. Suprato, kad nors spoksojo į jį ištisas valandas, tačiau nė nenutuokia, kiek dabar valandų.

Beveik šešios vakaro, o jis už trijų šimtų mylių. Svirduliuodamas pakilo; mintys ėmė lėkti it žaibas, širdis staiga pradėjo it pašėlusi daužytis nuo troškimo kuo greičiau nusigauti pas Sofiją. Pajusti ją glėbyje, pasiklysti jos švelnume ir viską pamiršti…

Netikėtai atsidarė durys, vėl įtraukdamos jį į dabartį. Pasisukęs pamatė iš palatos išeinančią susikūprinusią Luiso merginą. Didžiulis nėščiosios pilvas atrodė siaubingai neproporcingas likusiam kūnui. Atsirėmusi į sieną, ji atrodė jauna ir gležna.

– Jie nieko nesako. Tik norėčiau žinoti, ar jam viskas bus gerai. – Nors ji kalbėjo maištingai, Kitas įžvelgė baimę jos akyse. – Ar bus?

– Flango vadas Rendelis čia dirba mediku. Pasak jo, blogiausia jau praeityje, – karčiai tarė jis. – Jei kariai išgyvena kelionę malūnsparniu į stovyklos ligoninę, tikimybė išgyventi – devyniasdešimt septyni procentai. O jis ištvėrė visą kelią iki namų.

Ji dar labiau susiraukė.

– Neklausiau, ar jis išgyvens. Turiu omenyje, ar jam viskas bus gerai? Nes nemanau, kad galėčiau iškęsti, jei jis ne… – balsas nutrūko, ji nusisuko. Kitas matė, kaip ryjant ašaras kilnojosi gerklė. – Mes ne itin gerai vienas kitą pažįstam, – tęsė ji po akimirkos. – Susitikinėjome ne per seniausiai, kai nutiko tai. – Staigus krestelėjimas galva žemyn išdavė, kad ji kalba apie nėštumą. – Neplanavome, bet, kaip sako mama, aš pati kalta. Dabar jau nieko nepadarysi. – Ji pažvelgė į Kitą bejausmėmis akimis; ašaros ėmė ristis skruostais. – O dabar? Jei jis… nežinau… sužeistas, aš įstrigau, tiesa? Bet kieno tai kaltė?

Mano, – troško pasakyti Kitas. – Tik mano.

Kokią teisę jis turi tai pamiršti?

Sofijos akys žaibiškai atsimerkė.

Ji gulėjo visiškai nejudėdama, spoksojo į vasarišką tamsą, klausydamasi garso, kuris ją pažadino.

O gal tai buvo net ne garsas. Gal jausmas. Sapnas? Ar instinktas…

Sunkiai busdama iš miego ji atsisėdo, plaukai ant sprando pasišiaušė. Ausyse ėmė ūžti, bet viskas, ką girdėjo, buvo įprasti naktinio miesto garsai – automobiliai Kingso kelyje, aikštelėje, tolima sirena.

Ir kažkas dar, arčiau, namuose. Prislopintas trenksmas, lyg kas būtų nukritę, ir sunkūs kažkieno žingsniai laiptais.

Sofija sustingo.

Patyliukais nusikeikusi, ji nusispyrė patalus ir nusliūkino į lovos kojūgalį, išsiblaškiusi ėmė ieškoti ginklo, beviltiškai trokšdama, kad būtų žaidusi kriketą ar beisbolą. Širdis lėkė šuoliais. Aplinkui nebuvo nieko, bent kiek tinkamo atsiginti nuo užpuoliko. Tada ji suvokė, kad reikia nusiristi nuo lovos ir pasislėpti po ja…

Staiga tarpduryje pasirodė figūra. Besiblaškanti Sofijos širdis, regis, pakilo į gerklę. Dabar per vėlu ką nors daryti, tik begėdiškai laikytis.

– Nejudėk, – tarstelėjo ji. – Turiu ginklą.

Atsidusęs, įsibrovėlis žengė pirmyn.

– Iš ten, kur esu kilęs, mes to nevadiname ginklu. Vadiname televizoriaus pulteliu.

Jo balsas buvo kimus ir nuvargęs, velniškai seksualus ir beprotiškai pažįstamas.

– Kitai!

Tai buvo kažkas tarp džiugaus šūksnio ir kūkčiojimo. Sofija per sekundės dalį peršoko lovą, ir jis pagavo ją, šokančią jam į glėbį. Jų lūpos susitiko, kojos tučtuojau apsivijo jo liemenį. Klausimai patys formavosi galvoje, burbuliavo ir vėl tirpo, kol nugalėjo troškimas liesti jį ir bučiuoti…

Nenutraukdamas bučinio, alkanomis lūpomis jis paguldė ją į lovą.

– Maniau… – numykė ji, – tavęs namie nebus… iki ryt.

Jo lūpos vėl susirado ją.

– Aš jau čia, – kimiai sušnabždėjo.

Dabar buvo svarbu tik tai.

Jos rankos apsivijo jam liemenį, o lūpos vėl nusileido ant nuogos krūtinės. To pakako, kad nuvytų nerimą keliančias mintis ir pamirštų tą šimtą keturiasdešimt aštuonias dienas juos skyrusį atstumą.

Aistros banga nuvilnijo jos kūnu. Kitas taip pat atsigulė ant lovos, sekundei pakibdamas virš jos. Šešėliai temdė jo veidą, tačiau, nepaisant tamsos, ji pastebėjo sidabrišką jo akių blizgesį ir tučtuojau pajuto dar vieną troškimo bangą. Atsiklaupusi ant kelių, Sofija nusitraukė marškinėlius ir lūpomis nutildė tylų jo atodūsį, pajuto prisispaudžiant nuogą kūną.

– Ar viskas gerai? – sumurmėjo ji po kelių akimirkų, drebančiais pirštais ieškodama jo marškinių sagų.

– Taip.

Jis atsitraukė, iš kelnių truktelėjo marškinius ir nusiėmė juos. Tą akimirką šviesa iš gatvės, sklindanti pro užuolaidas, apšvietė jo veidą, ir Sofija aiktelėjo.

– O ne, tu sužeistas. Kitai, tavo veidas…

Ji pakilo, siektelėjusi jį suėmė delnais veidą ir švelniai nykščiais braukė per žaizdas ant jo skruostikaulių, kol pajuto jį truktelint šalin.

– Nieko tokio.

Jo šiltos rankos glostė virpančią jos nugaros odą, o Sofija tuo tarpu mėgino atsegti jo diržą, nekantraudama atsikratyti paskutinio juos skyrusio barjero. Galiausiai pavyko atlaisvinti sagas, ir jis lengvai nusimovė kelnes. Pagaliau juodu vėl griuvo atgal į lovą.

Ji nieko panašaus neplanavo. Nebuvo nei šampano, nei seksualių šilkinių naktinių, jokio viliojimo ar pokalbių. Tik oda, rankos ir milžiniškas poreikis, kuris, atrodė, perplėš ją perpus.

Laiko pasikalbėti bus vėliau.

Rytoj.

Tai buvo geriausias būdas atstumui panaikinti ir pasakyti jam tai, ko troško.

Visai kaip tada, kai mylėjosi pirmą sykį, tą naktį, kai jis sužinojo, kad Ralfas Ficrojus nėra jo tėvas. Tada ji visiškai neturėjo ką pasakyti, nes žinia buvo pernelyg skaudi ir nemaloni. Kurį laiką ją užgožė aistra.

Jo kūnas įsitempė, pečiai tapo it akmeniniai. Abu drebėjo, bet jam įėjus į ją, ji pajuto, kad dalis įtampos palieka jo kūną. Sofijos rankos apsivijo jo kaklą, jų kaktos susilietė, galėjo baigti vien nuo jo kvapo, kurį jautė visur – ant skruosto, odos. Kūnas virpėjo ir degė, bet ji narsiai laikėsi, įtempdama raumenis, įsikibdama į jį it skęstantis žmogus.

Suvaitojęs, Kitas pakišo rankas jai po nugara, suėmė ją ir, stipriai prispaudęs prie krūtinės, atsisėdo. Sofija apsivijo kojomis jo liemenį ir to pakako, kad išvestų ją iš proto. Ji pasileido, išsilenkė ir sudejavo, orgazmui virpinant jos kūną.

Kitas tvirtai laikė ją, laukė, kol ji liausis, tada vėl prisitraukė į glėbį ir panardino veidą jos kakle. Sofija vis dar jautė jį viduje ir ėmė lėtai linguoti klubais, glostyti jam plaukus, stipriai jį laikė tol, kol jis įsitempė ir galiausiai sudejavo jos vardą.

Drauge jie susmuko ant lovos. Priglaudusi jo galvą prie krūtinės, Sofija žvelgė į tamsą ir šypsojosi.