Читать книгу Suvilioti varžovą - Jackie Braun - Страница 2

Nulupkite ir supjaustykite.

Kol Lara atsidūrė ten, kur ir važiavo, jai pavyko mintis apie gundantį nepažįstamąjį nukišti kuo toliau. Bet jautėsi tarsi suvalgiusi sugedusį vėžiagyvį. Sumokėjusi taksistui ji prisidengė galvą rankine ir nuskuodė link pastato sukinėdamasi tarp nuo lietaus po skėčiais pasislėpusių pėsčiųjų.

Prie priėmimo stalo ji užsiregistravo, gavo lankytojo kortelę su Laros Smit pavarde ir atsidususi pasuko link artimiausio lifto. Pirma kliūtis įveikta. Manė, kad kas nors ją gali atpažinti net su naujais kirpčiukais ir išaiškinti apgavystę.

Penkioliktame aukšte Sylvan Studios laukiamajame buvo pilna žmonių. Geriausieji iš geriausiųjų sėdėjo skoningai parinktuose krėsluose. Eklektiškas rinkinukas, bet to ir derėjo tikėtis. Virėjų prisirinko visokių: ir amatininkų, ir avangardistų, ir nepretenzingų, ir visai neskoningai apsirengusių. Tačiau Lara suprato, kad spręsti apie juos reikia ne pagal drabužius. Visi jie sunkiai dirbo, kad čia patektų, ir atėjo to paties kaip Lara – darbo.

Ir ne šiaip kokio darbiūkščio, o to, kuris dabar priklausytų Larai, jei tik ji nebūtų tiek prisimaištavusi. Tai tėvo darbas barstyti druską ant žaizdų, viešai skelbti, kad ieško paveldėtojo, o tada leisti televizijos Kulinariniam kanalui atrinkti vyriausiąjį virėją savo restoranui per aukščiausius reitingus pasiekusį Virtuvės šefo iššūkį. Po to, kai bus parodyta paskutinė iš kiekvieną savaitę eterį išvysiančių laidų, Lara arba vienas iš vienuolikos ypatingų virėjų, susirinkusių iš visos šalies, bus pakviestas dirbti į Česterfildą.

Lara konkurse dalyvavo be tėvo žinios. Iš tikrųjų niekas čia nežinojo apie jos ryšius su Kliftonu ir kitais Česterfildais. Anonimiškumas – jos vienintelė viltis, nes laida įrašinėjama iš anksto. Jei transliacija būtų tiesioginė, ją tuojau išmestų. Jei Lara prisibraus iki paskutinio turo, kuriame teisėjaus jos tėvas, teks prisipažinti, kas esanti. Bet iki to laiko jai dar reikia paruošti keletą pačių geriausių ir įdomiausių patiekalų gyvenime.

Lara nužvelgė šešių vyrų ir keturių moterų, buvusių laukiamajame, veidus. Dar ji pati – bus vienuolika. Moteris suraukė kaktą: kažko trūksta. Lara tebestovėjo prie durų vogčiomis tikrindama telefone elektroninį paštą, kai durys prasidarė. Atvyko paskutinis varžovas. Ji atsisuko norėdama įvertinti konkurentą, o susidūrė akis į akį su…

– Popierius, – sukuždėjo nustebusi ir vos susilaikė nepalietusi savo lūpų.

Pilkos akys išsiplėtė į ją žiūrėdamos, lūpos švelniai šyptelėjo.

– Iš tikrųjų aš Finas. Finas Vestbrukas. – Jis nusivilko permirkusią striukę ir pakabino ant kabyklos Laros kairėje. – Patiko kelionė?

– Taip, dėkoju. – Nors atsakymas buvo akivaizdus, pasiteiravo: – Ar ilgai teko laukti kito taksi?

– Nebelaukiau ten. Teko vilktis tris kvartalus, kol nutvėriau vieną Kolumbo žiede.

Jo smilkiniu tekėjo vandens srovė. Lara užgniaužė norą ją nušluostyti. Pasiraususi rankinėje ištiesė jam popierinių nosinaičių.

– Dėkui.

– Bent tiek. Nežinojau, kad abu važiuojame į tą pačią vietą, būtume važiavę vienu taksi.

Finas išsitraukė porą nosinaičių, grąžino jai pakelį ir nusišluostė smilkinius, persibraukė galvą. Trumpi plaukai atrodė netvarkingai, bet tobulai susišiaušę.

– Tai tu virėja?

– Taip, – atsakė Lara ir, nors manė puikiai žinanti atsakymą, paklausė: – O tu?

– Vienas geriausių. – Girdamasis jis taip nusišypsojo, kad žodžiai nenuskambėjo įžūliai.

– Net neabejoju, kad šiame kambaryje kiekvienas galėtų pasakyti tą patį, – santūriai atsakė Lara.

Vyras nusišypsojo plačiau ir suglamžė nosines, atsainiai žvilgtelėjęs nusviedė link šiukšliadėžės, pastatytos kampe. Šlapias gumulas įkrito į vidų. Suprantama. Dar vienas taškas į jo sąskaitą… jei tik Lara juos skaičiuoja.

– Matyt, esame varžovai, – tarė jis.

Būtent. Abu siekia to paties. Tokiam dalykui jam tikrai reikėjo sėkmės bučinio. Žiūrėk į prizą, Lara, – įspėjo save moteris, nors akys su malonumu stebėjo Finą – koks geras būdas užsimiršti.

– Atrodo.

Vyras pažvelgė jai į lūpas, žvilgsnis keletui akimirkų stabtelėjo.

– Negerai.

Larai nespėjus sugalvoti deramo atsakymo iš vieno kabineto išėjo vyras – beveik trisdešimties, kostiumuotas ir su akiniais, kiek pliktelėjęs, bet dėl to atrodė vyresnis. Jis mokyklos direktoriaus maniera suplojo rankomis siekdamas dalyvių dėmesio.

Lara vyriškį prisiminė iš atrankos turo, kurį ji laimėjo prieš porą savaičių. Tristanas Vemblis. Jis dirba kažkokiu prodiuseriu.

Lara neprisiminė tikslaus jo pareigų pavadinimo, bet jau ankstesnių pokalbių metu Tristanas paaiškino, kad jei Lara turėsianti klausimų, pirmiausia lai kreipiasi į jį.

– Sveiki atvykę į Sylvan Studios, kur namus susirado Kulinarijos kanalas ir aukščiausius reitingus pasiekusi mūsų programa Virtuvės šefo iššūkis, kuris, kaip žinote, šį sezoną skirtas Česterfildo restoranui. Sveikinu jus, taip daug pasiekusius šiose varžytuvėse. Tai, kad dabar stovite čia, – aiškus jūsų kaip virėjų įgūdžių liudijimas. Šimtas aštuoniasdešimt dviejų kitų pretendentų viltys žlugo.

– Šiandien pirmą kartą pamatysite virtuvės studiją. Rytoj, penktadienį, visą dieną filmuosime reklaminį filmuką, kuris bus rodomas per televiziją ir mūsų tinklalapyje. Pirmojo etapo filmavimas prasidės pirmadienį iš ryto. Turite atsirasti studijoje ne vėliau kaip 7 valandą ryto, suplanuokite studijoje praleisti ne mažiau kaip dešimt valandų.

Kažkas aiktelėjo.

– Dešimt valandų!

– Tiksliau būtų manyti, kad dvylika, – ramiai atsakė Tristanas.

Nors atskiros dalys kas savaitę bus pristatomos televizijoje ir interneto tinklalapyje, virėjai varžysis po tris dienas kitas keturias savaites. Lara jau numatė, kad tos dienos bus ilgos.

Optimistiškas Tristano tonas suskambo grėsmingai:

– Apsidairykite, virėjai, nes kitą savaitę tuo pačiu metu vienas iš jūsų jau krausis daiktus, dar vienas ar viena suks link durų.

Lara nužiūrėjo laukiamąjį okupavusius žmones svarstydama, kurie iš jų galėtų iškristi per atranką. Ji tai jau tikrai po pirmojo turo nepasitrauks. Kai vėl atsisuko į Finą, jis prunkštelėjo ir pasilenkęs arčiau sukuždėjo:

– Į mane nežiūrėk. Aš niekur neisiu. Ilgai čia būsiu.

Kitokiomis aplinkybėmis Lara turbūt džiaugtųsi tokiais žodžiais gražaus vyro, kurio lūpas reikėtų užregistruoti kaip pavojingą ginklą. O dabar…

Moters nugara pašiurpo.

– Dieve, tikiuosi, kad ne.

Fino lūpų kampučiai nusviro, antakiai pakilo į viršų, jis abejingai tarė:

– Na, ji bent jau sąžininga.

Jei tik jis žinotų…

Tristanas vėl suplojo.

– Gerai, virėjai, eikite paskui mane. Pradėsime.

Finas prisigretino prie Laros.

– Spėju, dabar gailiesi pabučiavusi mane sėkmei, – pradėjo pokalbį jis.

Lara apsidairė džiaugdamasi, kad kiti konkurentai nieko negirdėjo. Susikibti lūpomis su nepažįstamuoju linkint sėkmės – ne ta tema, kurią Lara norėtų aptarinėti viešai.

– Turbūt tiek pat kiek tu gailiesi užleidęs man taksi, – tarė moteris taip tyliai, kad Finas norėdamas išgirsti pasilenkė.

Lara būtų prisiekusi, kad pajuto nuo drėgnos odos sklindantį karštį.

– Taksi tu išlošei. – Platūs pečiai kilstelėjo, akys įsmigo jai į lūpas. – O va kita… dėl nieko nesikremtu. Buvo… miela.

– Miela? – Ji atsakė per staigiai, nepatikliai.

– Gali apibūdinti tiksliau? – metė iššūkį Finas.

Ji papurtė galvą ir ėjo toliau.

– Kažkaip nejauku.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – nekaltu balseliu tarė Lara.

Jis nusišypsojo, atrodė toks patenkintas kaip po to bučinio.

– Manau, kad supranti.

O taip. Ji viską puikiausiai suprato.

Vyras kalbėjo toliau:

– Iš anksto noriu atsiprašyti.

– Už ką?

– Nes tave įveiksiu.

Jo veidą nutvieskusi šypsena būtų tikusi piratui.

– Po galais, koks pasipūtėlis, – subarė jį Lara be jokio pykčio.

Tiesą sakant, vos sulaikydama šypseną.

Priekyje jų ėjęs Tristanas kalbėjo:

– Kiekvienam iš jūsų darbo vieta buvo parinkta atsitiktinai. Kiekvienoje vietoje visos priemonės identiškos. Šiandien jums bus duota viena valanda – nei daugiau, nei mažiau – susipažinti su erdve ir viską susidėlioti kaip jums patogiau.

– Jei ko nors trūktų ar kuris nors prietaisas gerai neveiktų, jūsų pačių pareiga prieš išeinant apie tai pranešti personalui. Kai pirmadienį prasidės filmavimas, niekas nieko nebekeis. Nieko, – tvirtai užbaigė Tristanas ir apžvelgė susirinkusiuosius. – Naudositės tuo, kas bus.

Kalbėdamas Tristanas vaikščiojo. Grupė dabar stovėjo prie studijos durų. Virš dvivėrių durų metalo dėžutėje buvo įtaisyta raudona lemputė. Dabar ji nedegė, reiškia, nefilmuojama. Jau greitai filmavimo aikštelė įkais – prasidės filmavimas.

Dirbdama maisto stiliste, Lara daug laiko praleido prožektorių šviesoje ir apsupta kamerų. Laikė tai puikia treniruote prieš šį konkursą. Tikėjosi, kad taip net gali žingsneliu aplenkti oponentus, tačiau Tristanas pravėrė duris ir įleido juos į vidų.

Šviesos atsispindėjo ant įrankių ir tviskančių maistui ruošti skirtų stalų paviršių.

Kažkas klyktelėjo:

– Nuostabu!

Lara išgirdo keletą priesaikų, kažkas atsiduso susižavėjęs, kiti susigūžė lyg ką bloga nujausdami. Ji ir pati pakliuvo į paskutinę kategoriją.

– Televizijoje viskas kitaip, – tarė Finas.

Tai jau tikrai. Žiūrint jau įrašytą laidą studija atrodė mažesnė, beveik asmeniška. Atrodė kaip tikra restorano virtuvė, o ne didžiulė laidų ir kamerų prikaišiota erdvė.

Orkaitės ir darbo vietos buvo išrikiuoti prie dviejų sienų. Prie trečiosios sienos buvo sandėliukas, įspūdingas vynų stovas ir šaldytuvas dviem durimis, dar ledų aparatas, aušintuvas, šaldymo paviršius ir kiti specialūs įrenginiai.

Viskas buvo sudėta taip, kad ir konkurentai, ir operatoriai galėtų laisvai sukinėtis aplinkui. Ir, žinoma, atėjus pirmadieniui Garetas S. Džonas, programos šeimininkas, taip pat lakstys po filmavimo aikštelę, pasakodamas apie konkurentų veiksmus ir imdamas spontaniškus tiesioginius interviu.

Tiesioginiai interviu.

Vien apie tai pagalvojus jos galugerkle ėmė kilti tulžis. Už viešą kalbėjimą mokykloje ji vos ketvertėlį sukrapštė. Pasak mokytojos, vis laižėsi lūpas ir mykė. Ir dar per greitai kalbėjo, nebuvo akių kontakto su auditorija.

– Jei kas nors jaučia scenos baimę, siūlau ją įveikti tuojau pat, – pareiškė Tristanas. – Prie dvylikos dalyvių kitą savaitę prisidės dar keli tuzinai žmonių. Visas būrys darbuotojų laikys kameras nutaikę ne tik į tai, ką gaminate, bet ir į jūsų veidus. Kiekvieną akimirką jausite bent tuziną į jus nukreiptų kamerų. Kiekvienas šyptelėjimas, kiekviena grimasa, kiekvienas prakaito lašelis ant kaktos bus įrašytas.

– Na, iškart pasijutau geriau, – kimiai sukuždėjo Lara.

Šalia stovintis Finas prunkštelėjo ir nusijuokė.

Tristanas kalbėjo toliau:

– Kai bus transliuojama programa, gerbėjai palaikys savo išrinktuosius. Mes norime parodyti jūsų tiek, kiek tik įmanoma. Kaip tik todėl kadrai, kurie nepateks į savaitinę televizijos laidą, gali atsidurti interneto svetainėje.

Suskambo Tristano mobilusis. Jis pažvelgė į ekraną.

– Atleiskite. Turiu atsiliepti. Kol kalbėsiu, visi turite laukti čia. Neikite prie darbo stalų, kol sugrįšiu, – pridūrė jis eidamas į koridorių pasikalbėti telefonu.

– Nerviniesi? – paklausė Finas.

Po šimts pypkių, aišku, nervinasi. Tačiau Lara papurtė galvą ir bandė atrodyti nerūpestinga.

Vyras netikėdamas kilstelėjo antakį.

– Maniau, kad esi sąžininga, – tyliai papriekaištavo.

– Gerai jau, gal kiek ir nervinuosi, – nusileido Lara. – Ne dėl to, kad reikės virti teisėjams, ne todėl, kad reikės spėti per nurodytą laiką, bet…

– Melagė.

Lara nekreipė dėmesio, kalbėjo toliau:

– Labiausiai dėl to, kad reikia linksminti publiką. Aš virėja, o ne aktorė. – Lara apsidairė. – Man atrodo, kad visi nervinamės, nes reikės dirbti prieš kameras.

– Kalbėk už save.

– Nori pasakyti, kad visai nejauti nerimo?

– Negaliu sau leisti, jei noriu laimėti. O aš noriu laimėti.

– Norėti – dar ne viskas.

Tą jo šypseną reikia uždrausti. Pasilenkęs arčiau Finas dalykiškai pareiškė:

– Aš laimėsiu.

Gal kitomis aplinkybėmis toks pasitikėjimas savimi moteriai būtų pasirodęs gundantis, ypač lydimas padūmavusių pilkų akių ir velniškos šypsenėlės. Bet Fino pasiryžimas kirtosi su jos pačios planais, todėl Lara atsakė:

– Pasvajok, Popieriau.

Finas sukikeno:

– Neklydau manydamas, kad tu akmuo. Bet šiuo metu svajoju tik apie vienintelį dalyką… – Jo akys nuslydo prie moters lūpų, vyras kiek suabejojo ir rėžė tiesiai šviesiai: – Galiu sau leisti svajoti tik apie vienintelį dalyką – kad likčiau paskutinis virėjas šioje virtuvėje.

– Tuomet tokie esame du.

– Gal tiksliau – visas tuzinas? – nusijuokė Larai iš dešinės stovėjęs jaunas vyras.

Moteris jį buvo pamiršusi – visus juos, – kai tik susikibo su Finu tyliame žodžių mūšyje su aiškiu flirto prieskoniu.

Kažkoks Kirbis. Iš ten, kur stovėjo, Lara neįskaitė jo pavardės ant kortelės. Spėjo, kad vos sulaukęs dvidešimties. Pasišiaušę plaukai styrojo į visas puses, visi drabužiai atrodė kaip ištašyti kirviu mėsai kapoti.

– Tai dar nereiškia, kad negalime būti draugai. – Šį kartą prabilo pusamžė blondinė drūtu juosmeniu ir ryškiu pietietišku akcentu. Ant jos kortelės buvo parašyta Flo Džimbl.

– Teisybė. Galime būti draugiški. Bet aš nieko nekeisiu. Ketinu laimėti, – džeržgiančiu balsu atsiliepė vyras skusta galva, didžiulėmis ausimis ir penkių colių ožiška barzdele.

Dėl abi rankas dengiančių tatuiruočių jis kaip namuose atrodytų kokiame baikerių bare. Būdamas maištingas, apsauginių priimamajame duotos kortelės su vardu jis visai nesegėjo, tačiau gotiškomis raidėmis ant sprando buvo užrašyta Raideris. Lara spėjo, kad toks jo vardas, o gal pavardė – ką gali žinoti.

– Taigi, – atsiduso Lara.

Na, Raiderio savo tėčio virtuvėje ji niekaip neįsivaizdavo. Pirmiausia, Kliftonas nemėgsta kūno meno, turbūt tik dėl to vos sulaukusi aštuoniolikos Lara ant strėnų išsitatuiravo pusės dolerio dydžio jin ir jan simbolį. Sužinojęs tėvas pamėlo iš pykčio. Ji jautėsi patenkinta savimi ir slapta džiaugėsi sulaukusi tėtuko dėmesio. Dabar kaskart vilkdamasi maudymosi kostiumėlį pasijusdavo kvaiša.

– Norėjai ką nors pasakyti? – šiurkščiai, lyg kukurūziniais miltais pabarstytu balsu paklausė Raideris.

Vaikinas siekė kokias šešias pėdas ir šešis colius, nešiojo makštyse prie diržo pakabintą smailų peilį. Ko gero, naudoja jį ne tik žuviai ar aukščiausios rūšies mėsai pjaustyti. Lara sunkiai nurijo seiles ir tuojau pasigailėjo – didžiulis vyras nusišypsojo tarsi užuodęs jos baimę.

– Ataušk, vaikine, – žengdamas tarp jų Larą nustebino Finas. – Pasirink savo ūgio priešininką.

Po narsaus Fino perspėjimo įsivyravusioje tyloje Raiderio juokas nuskambėjo lyg surūdijęs peilis, aštrinamas į grandinę.

– Turbūt pamiršau užsirašyti, kad rungtyniaujame poromis. Ką, gražuoli? Būsi jos parankinis padažui virti? – nusivaipė Raideris.

Išgirdę kandžią pastabą kiti dalyviai prunkštelėjo.

Lara įvertino Fino poelgį, bet negalėjo sau leisti pasirodyti silpna. Ji atkirto Raideriui:

– Tiesą sakant, ir aš turiu ką pasakyti, bet tegul verčiau pirmadienį pakalbės mano maistas.