Читать книгу Viskas įskaičiuota - Jackie Braun - Страница 2

Laukdama, kol Nikas pasiims mašiną iš ilgalaikio stovėjimo aikštelės, Darsė paskambino Bekei. Nors ir nemanė, kad Nikas psichopatas, nutarė, kad išmintinga kam nors pranešti, kad ji saugiai atsibeldė į Atėnus ir dabar yra nepažįstamojo rankose. Ji nė nesvarstė skambinti tėvams. Kaip ir seserims. Beliko Bekė, ši atsiliepė tik į penktą skambutį.

‒ Tikriausiai kas nors miršta, ‒ grėsmingai sumurmėjo Bekė, ir Darsė sumetė, kad Bafale vidurnaktis.

‒ Nemirštu, tik noriu pranešti apie save, ‒ pasakė ji. ‒ Atsiprašau, kad pažadinau, Beke. Pamiršau apie laiko skirtumą.

‒ Darse? Ak. Sveika.

Ji įsivaizdavo Bekę, sunkiai sėdančią lovoje ir vaikančią miegus.

‒ Ar viskas gerai?

Darsė bato galu brūkštelėjo į šaligatvį.

‒ Panašiai.

‒ Ką tai reiškia?

‒ Na, lėktuvas atskrido laiku. Bet neatgavau dalies bagažo. Gerosios dalies.

Bekė padėjo jai susikrauti daiktus, todėl užjautė.

‒ Velniava. Bet, žiūrint iš gerosios pusės, turi teisėtą dingstį nusipirkti daugiau drabužių.

‒ Aha. ‒ Darsė galėjo sau tai leisti. Ji atsikosėjo ir tęsė: ‒ Ak, dar vienas nesklandumas. Niekas iš kelionių agentūros nelaukė manęs oro uoste.

‒ Ką? Tai absurdiška. Turi pranešti apie juos Geresnio verslo biurui ar dar kam nors.

‒ Žinau. Matyt, savininkas girtuoklis. ‒ Ji nenoromis nusijuokė. ‒ Tipiška, tiesa? Turiu omeny, Tedas pasinaudojo tokiu puikiu atostogų pasiūlymu – tai turėjo būti spąstai.

Bekė sumurmėjo kažką nepadoraus apie Tedą. Nieko, ko Darsė nebūtų girdėjusi anksčiau. Draugė gan iškalbingai reiškė jam priešiškumą. Praeityje tai buvo dviejų moterų ginčų priežastis, bet dabar jau nebe. Darsė norėjo žinoti, ką Bekė dabar apie Tedą pasakys.

‒ Tikiuosi, toliau kelionė eisis sklandžiai, ‒ guodė draugė.

Deja, sprendžiant iš to, ką tvirtino Nikas, Darsė turėjo abejonių. Taip ir išdėstė Bekei.

‒ Ką darysi? Ar gali atgauti pinigus ir susitarti su kita agentūra?

‒ Nežinau.

Kelionės dokumentuose smulkiai parašyta, kad pinigai negrąžinami, bet Darsė vis tiek ketino pabandyti. Neturi ko prarasti.

‒ Dabar važiuosiu į pirmą maršrute nurodytą viešbutį. Keliautojų grupė ten turėtų pasilikti porai naktų. Pažiūrėsiu, ar bendrovė galės ištesėti nors vieną pažadą, o jei ne, imsiuosi kitų priemonių.

‒ Gerai. Darse, jei reikia pinigų…

‒ Ne. Nereikia. Bet ačiū.

Bekė negalėjo sau to leisti, be to, ji ir taip buvo gan dosni, pakviesdama Darsę apsistoti pas save, kol ji sau ką nors ras. Tai tikrai padėjo išvengti grįžimo pas tėvus, nors ir laikinai. Kuri trisdešimtmetė to norėtų?

Darsė giliai įkvėpė ir išlaikydama neutralų toną tarė:

‒ Tau tai patiks. Žmogus, sutikęs nuvežti į viešbutį, yra beprotiškai žavus vyras, kalbantis su akcentu, dėl kurio galima numirti.

Kiek patylėjusi Bekė tarė:

‒ Tu važiuosi taksi, taip?

‒ Ne. Sutikau šį vyrą oro uoste ir jis… pasisiūlė pavežti. Jis parodė dokumentus, ‒ Darsė skubėjo pridurti. ‒ Tai Nikas Kostas. Gyvena Manhatane, bet kilęs iš Atėnų.

‒ Darse, nežinau, ‒ Bekė aiškiai nerimavo.

‒ O kaipgi „Užmegzk trumpą romaną. Būk seksuali ir karšta“? Hm?

‒ Na, iš tiesų nesitikėjau, kad pasinaudosi mano patarimu! Kada gi manęs klausei? Noriu pasakyti, kitaip su Tedu nebūtum gaišusi nė minutės, ką jau kalbėti apie iššvaistytus šešerius sužadėtuvių metus.

Suprantama. Bekė nuo pradžių aiškino Darsei, kad Tedas – pavyzdingas mamytės sūnelis ir toks liks.

‒ Atsipalaiduok. Nemezgu romano. Tai tik kelionė į viešbutį. Nieko daugiau.

Išskyrus nebent jos fantazijas.

‒ Gerai. Bet paskambink, kai nuvažiuosi.

‒ Paskambinsiu.

‒ Pažadėk, Darse. Negalėsiu užmigti, kol nepaskambinsi.

‒ Pažadu. Paskambinsiu.

Darsė padėjo ragelį, Nikas privairavo automobilį prie kelkraščio. Kitaip nei kiti šalia stovėję maži dėžės formos automobiliai, tai buvo aptakus žemas kabrioletas.

‒ Graži mašina. ‒ Apžiūrinėdama grakščias linijas Darsė patapšnojo sau lūpas pirštu. ‒ 1963-iųjų Porsche, tiesa?

Nikas lėtai linktelėjo.

‒ 356 Super 9 °Cabriolet, jei tiksliau.

‒ Visiškai atnaujintas?

‒ Taip, bet originaliomis dalimis. Turiu gamintojo autentiškumo pažymėjimą.

‒ Oo-ho. Tai pakelia vertę.

‒ Pakelia. ‒ Nikas pakreipė galvą. ‒ Iš kur tiek žinai apie automobilius?

Darsė nepatikliai sukikeno.

‒ Dirbu klasikinių automobilių žurnale. Ko gero, per tą laiką kai ko išmokau.

‒ Tu rašytoja.

Darsė susiraukė. Ne dėl to, kad trūktų noro, pamanė ji.

‒ Ne. Tik tikrinu straipsnių, kuriuos rašo kiti, faktus.

‒ Koks tai žurnalas?

‒ Automobilių entuziastams kas mėnesį. Palyginti mažas, centras įsikūręs Bafale. Turbūt nė negirdėjai apie tokį.

Darsė irgi nebuvo girdėjusi, kol Tedo draugas prieš sužadėtuves nepasiūlė darbo.

‒ Prenumeruoju šį žurnalą. Jis labai faktinis. ‒ Nikas išlipo ir atsistojo šalia Darsės. ‒ Ką dar pasakytum apie šį Porsche modelį?

‒ Na, kiek prisimenu, buvo itin populiarus Amerikoje, kai pirmą kartą buvo išleistas.

‒ Ir toks tebėra tarp kolekcininkų.

‒ Ir tu esi kolekcininkas.

Logiška. Vyras, gyvenantis Parko aveniu, turbūt turi pakankamai pinigų tenkinti savo įgeidžius, netgi jei tai atsieina šešiaženkles sumas.

Nikas purtė galvą.

‒ Kolekcionuoju kitiems. Kad ir kaip patiktų šis automobilis, nepirksiu. Jis atiteks tam, kas daugiausia sumokės, kad jį įsigytų. Štai kaip užsidirbu.

Jis ištraukė vizitinę kortelę ir padavė. Parašyta: „Kostas. Klasikinių automobilių pardavimas ir aukcionai“.

‒ Įspūdinga.

‒ Regis, domimės dviem tais pačiais dalykais.

‒ Dviem?

‒ Klasikiniais automobiliais ir…

Šypsena būtų ištirpdžiusi net stiklą ir atskleidusi, koks tas antras dalykas. Darsė irgi nusiviepė – tikėjosi, kad prasiveržęs juokas buvo natūralus, o ne dėl susirūpinimo ir svaigulio.

‒ Leisk paimti krepšį, ‒ pasakė Nikas.

Porsche variklis buvo sumontuotas gale, todėl bagažinė įrengta priekyje. Kai Nikas ją atidarė, Darsė pamatė, kokia ji maža.

‒ Ai, gal ir gerai, kad oro linijos pradangino vieną mano krepšį. Kažin ar abu būtų čia tilpę. Turėdamas tokį mažylį tikriausiai keliauji neapsikraudamas. ‒ Ji klausiamai pažvelgė į Niką. ‒ Kur tavo bagažas?

Kairė jo lūpų pusė pakilo.

‒ Lėktuve, skrenda į Niujorką.

Matydamas sumišusį veidą, jis pridūrė:

‒ Planavau šiandien skristi atgal.

‒ Kodėl apsigalvojai?

‒ Pamaniau, kad paskubėjau.

‒ Tai praleidai skrydį ir pasiūlei pagalbą nepažįstamajai, kuriai kaip tik to ir reikėjo, ‒ neemocingai atsakė ji.

Kalba apie paskubėjimą… ir komplimentai. Tik palauk, kol ji papasakos tai Bekei. Draugės kvėpavimas pagreitės iš susijaudinimo. Taip atsitiko ir su Darse, ji irgi kvėpavo kiek netolygiai.

‒ Likimo valiai paliktai nepažįstamajai, ‒ pataisė Nikas. Šypsena buvo plati ir įspūdinga. ‒ Ir dar labai gražiai.

Darsės širdis suplazdėjo ir ji mirktelėjo.

‒ Ak.

‒ Tu rausti.

‒ Aš, am…

Ji pamojo ranka, nežinodama, ką atsakyti.

‒ Žinoma, juk tau kas nors sakė, kad tu graži?

‒ Žinoma, sakė. ‒ Darsė pavartė akis. ‒ Nuolat sako. Kiekvieną dieną. Tai nusibosta.

Iš tiesų – ne, bent ne pastaruosius kelerius metus. Tedas nelinkęs žarstyti pagyrų. Net merginimo laikotarpiu gražūs žodžiai buvo negausūs ir nedažni. Kai ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedą? Pamiršk.

Tu žinai, ką tau jaučiu, Darse. To turėtų užtekti.

Gal ir turėjo užtekti. Bet neužteko. Retkarčiais, ypač kai ji kęsdavo PMS, jausdamasi išpampusi ir nepatraukli, komplimentas būtų buvęs malonus.

Prie to prisidėjo ir jo mama. Piktoji Evelina, kaip pravardžiavo Bekė. Pagyvenusi moteris skubėdavo beveik neslėpdama įgelti apie Darsės išvaizdą ir jos „tinkamus gimdyti“ klubus.

‒ Tu graži, ‒ pakartojo Nikas. ‒ Raudonis daro tave dar gražesnę.

Šį kartą Darsė išklausė komplimentą, kaip ir tikėjosi – maloningai šypsodamasi. Graži. Kodėl gi ne? Ar grožis – ne matančiojo akyse? O ir koks tas matantysis…

Prieš eidamas į vairuotojo pusę Nikas atidarė mašinos dureles. Dėl mandagaus elgesio ji jautėsi tarsi įžengusi į pasaką.

‒ Ar užtraukti viršų?

‒ Ne, ‒ atsakė Darsė. ‒ Palik nuleistą. Pagaliau kvėpuoju grynu oru po tų valandų tvankiame lėktuve.

Žinoma, kelionė Porsche kabrioletu pasakai tik pridėjo romantikos.

Dabar Nikas sėdėjo prie vairo.

‒ Net jeigu plaukai bus suvelti?

Nikas ištiesė ranką ir apvyniojo garbaną aplink rodomąjį pirštą. Jei būtų standžiau apsukęs, Darsė būtų turėjusi palinkti.

Juodu žvelgė vienas kitam į akis, Darsė apgraibomis pasikniso savo rankinės gelmėse, kol pirštais suėmė elastinę juostelę. Ištraukdama ją taip pakiliai, kaip magas parodo baltą triušį, ji pareiškė:

‒ Tikiu, kad turiu sprendimą.

Nikas dirstelėjo į elastinę juostelę prieš paleisdamas garbaną, ji skubotai sukėlė plaukus į arklio uodegą.

‒ Labai gudru, bet vieną praleidai.