Читать книгу Nepriklausoma moteris - Jane Porter - Страница 2

Vankuveris, Kanada

– Šeichas Zajedas Feras čia? Vankuveryje? – pakartojo daktarė Ru Tornel ir kiek virpančia ranka nusmaukusi akinius pasitrynė tarpuakį.

Tarė pati sau, kad ranka dreba iš nuovargio – juk po septynias savaites trukusio paskaitų ciklo turo nieko kito negali tikėtis.

Tarė pati sau, kad tai niekuo, visiškai niekuo nesusiję su šeichu Zajedu Feru, jaunesniuoju karaliaus Šarifo Fero broliu, vieninteliu vyru, kuris ją šitaip pažemino ir įskaudino.

Padėjėja Džemė suraukusi kaktą priėjo prie stalo, kur Ru dirbo nešiojamuoju kompiuteriu.

– Taip, jis… čia.

– Ką reiškia čia? – pasiteiravo Ru, paprastai ramus jos balsas suvirpėjo.

– Tai reiškia – čia. Šiame viešbutyje.

– Ką? – Ru stumtelėjo akinius atgal ant nosies ir su siaubu pažvelgė į Džemę. Viešumoje ji paprastai dėvėdavo kontaktinius lęšius, bet viešbutyje, vienumoje, su akiniais buvo kur kas patogiau. – Kodėl?

– Portlende neturėjote laiko su juo susitikti. Nei Sietle. Tai atskrido į Vankuverį ir yra čia. – Džemė nervingai nusišypsojo, neturėdama kur dėti rankų. – Man regis, nesiruošia pasišalinti jūsų nepamatęs. Atrodo, jam skubu. Tarsi būtų gyvybės ar mirties klausimas.

Gyvybės ar mirties klausimas. Lygiai taip pat pasakytų jos tėvas. Zajedas iš to paties molio drėbtas. Žavus, turtingas, garsus, paviršutiniškas ir besidomįs vien savimi. Tokiems rūpi tik jų pačių poreikiai. Ru niekino donžuanus ir kino žvaigždes, bjaurėjosi tais, kurie vaikosi malonumų, o užvis labiausiai bjaurėjosi Zajedu Feru.

Nors Zajedas – Šarifo brolis, bet savo šeimoje jis – balta varna. Dykumų princas be širdies, be atsakomybės ir be takto. Ru nusiminusi sumosavo rankomis.

– Neturiu laiko su juo susitikti…

– Dabar turite…

– Bet nenoriu.

– Ar kada nors esate jį mačiusi? – beveik be žado iš susižavėjimo išspaudė dvidešimt trejų metų Džemė.

– Mudu pažįstami, – abejingai atsakė Ru, nenorėdama gilintis į smulkmenas. Džemei visai nereikia žinoti apie skausmingą, erzinantį jųdviejų susitikimą prieš trejus metus. Užteks pasakyti, kad Zajedas Feras – ne iš tų vyrų, kuriais galima pasitikėti ir gerbti.

– Tikras gražuolis, – pridūrė Džemė. Jos akys liepsnojo, o skruostai buvo išraudę.

– Taip, – sutiko Ru ir irzliai atsiduso. – Galima sa- kyti – grožio idealas. Be to, turi maišus pinigų ir siaubingai daug valdžios, bet tai nereiškia, kad jis – geras žmogus.

Džemė gūžtelėjo pečiais.

– Atrodo visai malonus. Man pasirodė netgi labai malonus…

– Matei jį?

– Na taip. Jis čia, prieškambaryje.

– Viešbutyje, mano apartamentuose?

Džemė dar labiau nuraudo.

– Leidau jam čia palaukti. Maniau, surasite penkias minutes. Televizijos darbuotojai pasirodys ne anksčiau kaip po pusvalandžio, tada darys jums makiažą. – Išvydusi Ru veido išraišką ji kuo skubiausiai pridūrė: – Jis tikrai be galo trokšta jus pamatyti.

Stengdamasi suvaldyti paniką Ru pakilnojo popierius ant stalo. Zajedas čia, šiuo metu? Jis prie jos durų, laukia apartamentuose?

– Padariau kažką ne taip? – nervingai paklausė Džemė.

Taip! – norėjo sušukti Ru.

– Ne, – susivaldžiusi atsakė ir sunkiai nurijo seilę – jautė, kaip sudrėko delnai, o širdis daužosi.

Matė, kad Džemė tuoj pravirks, o to mažiausiai norėjo. Džemė labai stengiasi, ji maloni mergina ir puiki padėjėja. Ru negalėjo kaltinti jos, kad pasidavė Zajedo kerams. Tas vyras – ne tik žavus ir turtingas, jis toks kerintis, kad moterys krinta jam po kojomis. Netgi ji, šalta, racionali mokslininkė, klūpojo jam prie kojų.

– Maniau, galite skirti penkias minutes, – vėl sumikčiojo Džemė.

Ru prispaudė delnus prie stalo, stengdamasi nusiraminti. Žinoma, kad gali. Visa bėda, kad ji nenori praleisti penkių minučių su Zajedu Feru. Nenori jo matyti. Netgi penkias sekundes.

– Ar seniai jis laukia? – paklausė užsitęsus tylai.

Rausvi Džemės skruostai dar labiau nuraudo.

– Pusę valandos.

Ru širdis nusirito į kulnus, nors ilgametė psichoterapeutės patirtis padėjo išlaikyti ramią veido išraišką.

– Kodėl anksčiau nesakei?

– Aš… – Džemė gūžtelėjo pečiais. – Aš…

– Tiek to. Nesvarbu. – Ru išsitiesė ir užsikišo už ausies ilgų šviesių plaukų sruogą. – Tegul įeina. Pasikalbėsiu su juo. Bet tik penkias minutes. Tiek tegaliu skirti, – tarė tvirtesniu balsu ir kilstelėjo smakrą. – Taip jam ir pasakyk.

Zajedas stovėjo prieškambaryje ir laukė, kol jį priims

Ru Tornel – bestselerių autorė, tarptautinio lygio lektorė ir profesionali piršlė.

Pagalvojęs apie ją kaip profesionalią piršlę Zajedas šyptelėjo.

Kas galėjo pagalvoti, kad drovi mažoji Šarifo globotinė taps tarptautinio lygio lektore, o juo labiau – aukščiausios klasės profesionalia piršle?

Kas galėjo pagalvoti, kad nešneki, į mokslą linkusi Ru Tornel pradės šį tą nutuokti apie seksualinį potraukį ir romantiškus jausmus.

Zajedas buvo pernelyg riteriškas ir paprastai nelygindavo moterų, bet Ru Tornel atveju tai buvo neišvengiama. Ji buvo pati šalčiausia, griežčiausia ir nuobodžiausia iš visų jo pažinotų moterų, ir nors Šarifas sakė, kad Ru siekia tikslo, Zajedui atrodė labai susikausčiusi ir vertė įtarti ją sergant depresija.

Jei ne Šarifas, šiandien jis nebūtų čia atėjęs.

Bet ar buvo galima įsivaizduoti, kad Šarifo, kuris vos ketveriais metais už jį vyresnis, nebeliks? Kad karališkasis Ferų lėktuvas suduš?

Nepakeliamas skausmas sugniaužė krūtinę ir Zajedas trumpam užsimerkė. Širdį vėrė dar labiau nei prieš kelias dienas, kai pirmąsyk išgirdo naujieną. Paskui buvo parskridęs namo, į Sarką, aplankyti jauniausiojo brolio Khalido, bandančio tvarkyti reikalus, kol Zajedas sugrįš ir perims viską į savo rankas.

Zajedas pabendravo ir su Šarifo žmona karaliene Džeslina bei vaikais. Keturiais priblokštais gedinčiais vaikais, liūdinčiais dievinamo tėvo.

Rūmuose buvo blogiau, nei jis tikėjosi. Visus prislėgė gedulas, baimė ir sielvartas. Niekas nežinojo, kas atsitiko. Atrodo, lėktuvas ėmė ir nukrito. Neįspėjęs, nepasiuntęs nelaimės signalo nei pagalbos šūksnio. Tiesiog dingo. Rytoj bus jau savaitė.

Pagal įstatymus, keturioliktą dieną Zajedas paveldės sostą.

Tai neįmanoma. Zajedas – ne valdovas, ne lyderis. Jo vieta – ne Sarke. Dykuma jau nebepulsuoja jo kraujyje. Jis trokšta lietaus, o ne saulės. Dabar jo namai ten, kur dangoraižiai ir prabangūs butai mansardoje.

Bet Džeslinos veidas, jos žvilgsnis vis iškildavo jam prieš akis. Ir tyliai sielvartaujantis Khalidas. Ko gero, tai labiausiai ir draskė jam širdį.

Man reikia tavęs, – sukuždėjo Khalidas, kai jie apsikabino atsisveikindami. – Mums visiems tavęs reikia. Grįžk namo.

Khalidas niekada nėra nieko Zajedo prašęs. Nė vienas iš jų niekada nieko neprašė Zajedo. Visi glaudėsi prie Šarifo. Jis buvo vyriausias – uola, šeimos centras.

O dabar… dabar… Šarifo nebėra.

Ir viskas.

Nieko keista, kad Džeslina panaši į šmėklą. Nieko keista, kad Khalidas jau kelias paras nemiegojęs. Jų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jau niekada nebus koks buvęs.

Atsivėrė durys, į prieškambarį išėjo Džemė, žavi putlutė Ru padėjėja, ir uždarė paskui save duris.

– Daktarė Tornel sutiko su jumis susitikti, – tarė rausdama. – Tik bijau, kad turi nedaug laiko, nes šiandien privalo duoti kelis interviu, o vakare susitikti su skaitytojais. Gali skirti jums tik kelias minutes.

– Ne bėda, – lengvabūdiškai atsakė jis ir pagalvojo: štai pati tikroji Ru Tornel. Nežmoniškai užsiėmusi. Baisiai patenkinta savimi. Nutaisęs šypseną Zajedas nusekė paskui padėjėją į svetainę.

Žengė vos kelis žingsnius ir iš karto pamatė Ru – ši sėdėjo žavioje svetainėje prie kampinio staliuko priešais nešiojamąjį kompiuterį. Šiandien buvo su akiniais, ilgus šviesius plaukus nerūpestingai susibrukusi už ausų. Šviesiaplaukė, liesa, įsitempusi knygų žiurkė Ru Tornel spinduliavo šilumą tarytum ledo lytis. Ir tik tuo buvo įdomi. Vis dėlto jai sekasi, yra geriausia savo srities specialistė, o jam tik to ir reikia.

Padėjėja pasišalino supratingai uždarydama duris.

– Laba diena, šeiche Ferai, – pasisveikino Ru, kai durys užsivėrė. – Šiek tiek skubu, bet iš Džemės supratau, kad jūs be galo trokštate mane pamatyti.

Jis pajuto ledinį jos toną ir suspaudė lūpas.

Ne ledo lytis, o tikras ledkalnis, – ciniškai pagalvojo, supratęs, kad ji nė kiek nepasikeitė.

– Nevartočiau žodžio trokštu, daktare Tornel. Esu pasiryžęs – būtų tiksliau.

Ji atsilošė kėdėje, sukryžiavo rankas ir pažvelgė akmeniniu žvilgsniu.

– Nesuprantu, kuo galėčiau jums pasitarnauti, – šaltai tarė ji, nekęsdama savęs už tai, kad širdis plaka it pašėlusi.

Ji nemėgsta Zajedo. Niekada nemėgo. Vienintelė priežastis, kodėl šiandien sutiko su juo pasimatyti – Šarifo atminimas.

– Senokai nesimatėme, – jis žengė artyn. – Dvejus metus?

– Trejus. – Zajedui artinantis Ru suvirpėjo. Jis traukė dar labiau nei anuomet – ji jau buvo pamiršusi, kaip jis užpildo erdvę, tarsi pats tampa erdve. Tai dėl jo ūgio, sudėjimo, siuvėjo kruopščiai pasiūtų drabužių. Ru tėvas lygiai taip pat užpildydavo erdvę, bet jis anuomet buvo vienas ryškiausių kino aktorių, žvaigždė.

Zajedas – ne kino aktorius, ne popžvaigždė. Jis šeichas, nors atrodo daug vakarietiškesnis už bet kurį Vakarų pasaulio žmogų. Šeichas, kurio asmeninėje sąskaitoje – milijardai, nekalbant apie šeimos turtus, žmogus, darantis ką nori, kada nori ir kaip nori. Net jeigu ir užgauna kitus.

Ru kietai sučiaupė lūpas ir kiek atpalaidavo pirštus. Vis dar pyko, jog jaučiasi jo įskaudinta. Neturėjo leisti tokiam vyrui įgyti šitiek galios. Bet tada nesitikėjo, kad taip atsitiks.

Šiaip ar taip, iš to skausmingo ir žeminančio nutikimo buvo naudos. Ru perprato Zajedo būdą ir iš to gimė antroji jos knyga, tapusi bestseleriu: Jis – ne princas: kaip atpažinti blogus berniukus, žaidėjus ir sukčius, kad galėtum sutikti tikrąją meilę.

– Tiek ilgai? – nusistebėjo jis, irgi šaltai šypsodamasis. – Regis, tik vakar susipažinome.

– Tikrai? Pipai turbūt taip neatrodo. Nuo to laiko ji jau pagimdė du vaikus. – Ru atlaikė jo žvilgsnį, nors skrandį ir gniaužė spazmai. Dieve, kaip ji jo nekentė. Už tai, kad ją įskaudino, už tai, kad išjuokė, ir už tai, kad privertė suvokti, jog ji niekada nebepasitikės jokiu vyru ir nesutiks tikrosios meilės.

– Ledi Pipa turi du? Negaišo laiko, tiesa?

Staiga Ru prisiminė tą savaitgalį, kai jie pirmą sykį susitiko – per jos klientės Pipos Kolinz vestuves Vinčesteryje. Jose turėjo dalyvauti Šarifas, bet paskutinę akimirką paaiškėjo, kad jis negali atvykti ir vietoje savęs atsiuntė jaunesnįjį brolį Sarko princą Zajedą Ferą.

Per pokylį Pipa juos ir supažindino. Šeiche Ferai, – tarė ji, sustabdžiusi Ru priešais šeicho staliuką, – Negaliu jūsų nesupažindinti su brangia savo drauge Ru Tornel. Zajedas Feras atsistojo – Ru dar nebuvo mačiusi, kad kas nors stotųsi taip karališkai, elegantiškai. Kaip ir Šarifas, jis buvo aukštas, netgi labai aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Išsitiesęs visu ūgiu atrodė pusantros galvos aukštesnis už nežemą Ru. Šarifas buvo dailus, o Zajedas – pavojingai, bauginamai gražus. Tamsaus aukso spalvos akys. Juodi kaip varno sparnas plaukai. Glotniai nuskustas smakras ne keturkampis, tačiau išskirtinai vyriškas, tvirta nosis, aukšti skruostikauliai. Ru kiek apsvaigusi pagalvojo, kad bet kuris fotomodelis už tokius veido bruožus atiduotų sielą. Zajedas turėtų gražiai atrodyti nuotraukose. Bet ir taip atrodė kaip modelis. Širdies gilumoje Ru pajuto, kad juo negalima pasitikėti, nes gražūs vyrai – patys plėšriausi ir savanaudiškiausi, bet vis tiek troško jį pamėgti – juk jis, galų gale, Šarifo brolis.

Tik dėl Ru visi esame čia, – pridūrė Pipa ir šypsodamasi paplekšnojo Ru per ranką. – Prieš metus mieloji Ru supažindino mane su Henriu. Šeichas Feras prisimerkė, šyptelėjo, jo nuostabių akių kampučiuose susimetė raukšlelės. Pirmas ženklas, jog jis – nebe dvidešimtmetis jaunuolis, o vyras pačiame jėgų žydėjime, gal kokių trisdešimt dvejų ar trisdešimt trejų. Kaip įdomu, – tarė jis pačiu pašaipiausiu balsu, kokį tik Ru buvo tekę girdėti. O buvo girdėjusi daug. Juk ji – psichologė. Ru įsitempė, bet apsvaigusi iš laimės Pipa nieko nesuvokė ir spindulingai šypsojosi šeichui. – Ru – daktarė Tornel – turi Dievo dovaną. Mano vedybos jai šimtosios, ar įsivaizduojate? Ji supažindino jau šimtą porų, kurios sukūrė šeimas. – Pipa pasisuko į Ru. – Juk aš teisi, ar ne? – Ir tada ekstazės pagauta Pipa pranyko pakviesta jaunikio, o Ru liko viena su šeichu.

Baisiausiai nustebo, kai Zajedas pakvietė prisėsti prie jo staliuko, ir taip jau nutiko, kad juodu visą vakarą praleido kartu. Kelias valandas kalbėjosi, šoko, vėliau kartu paliko puotą ir užsukę į nediduką viešbučio barą kitoje gatvės pusėje išgėrė po taurę.

Ru prisiminė viską. Jo kūno šilumą jiems šokant. Gundančiai raudonas viešbučio baro sienas. Pūstą oranžinio likerio taurę, kurią ji laikė delnuose.

Zajedo dėmesys tiesiog stulbino. Jis klausėsi jos, juokėsi iš nervingai mėtomų juokelių, kalbėjo apie savo darbą, šiek tiek – apie naujausias investicijas, tarp kurių minėjo ir naują pakrantės kurortą savo šalyje Sarke.

Ru puikiai leido laiką. Jau ištisą amžinybę nebuvo buvusi pasimatyme, juo labiau su tokiu vyru kaip Zajedas Feras, kurio draugijoje pasijuto graži ir žavi. Jis ją užbūrė, jautė, jog ir Zajedas ja žavisi. Vėliau jis įsodino ją į taksi, pakštelėjo į skruostą ir ji neabejojo, nė kiek neabejojo, kad jis netrukus paskambins ir pakvies į tikrą pasimatymą.

Bet Zajedas nepaskambino. Ru niekada nebūtų sužinojusi, ką jis iš tiesų apie ją galvoja, jei ne Šarifas, netyčia persiuntęs ne jai skirtą elektroninį laišką. Jis norėjo atsakyti Zajedui, bet kažkokiu būdu išsiuntė laišką jai. Ru dar buvo jo neskaičiusi, kai Šarifas susigriebė padaręs klaidą ir paskambinęs atsiprašė, maldavo jam atleisti, prašė neskaityti to įžeidaus laiško, geriau iškart ištrinti.

Bet tai tik dar labiau pakurstė smalsumą ir Ru jį perskaitė:

Vakarą praleidau tarytum mokslo muziejuje – nuobodybių nuobodybė, bet pakenčiau taręs sau, jog darau gerą darbą. Kur kas blogiau, kad aš jai tikrai patikau, ko apie save negaliu pasakyti. Ji šilta ir kerinti kaip manekenė parduotuvėje.

– Vis dar piršliauji, – tarė Zajedas ir klestelėjo ant kėdės priešais ją.

Manekenė parduotuvėje, – mintyse pakartojo Ru, ir nuraudo. – Nuobodybių nuobodybė. Rankos, kurias laikė susidėjusi ant kelių, suvirpėjo.

– Taip, – be jokios išraiškos patvirtino siusdama, kad vėl pasirodęs Zajedas atgaivino prisiminimus. Visa laimė, jis nenutuokia, jog ji žino apie jo laišką Šarifui – šis pažadėjo tylėti. – Kuo galėčiau būti naudinga, šeiche Ferai?

– Žinotum, jeigu būtum išklausiusi žinutes atsakiklyje, – maloniai tarė jis. – Palikau gal pustuzinį. Apie elektroninius laiškus net nekalbu.

Ru ilgokai žvelgė į jį. Apsirengęs nepriekaištingu kostiumu, baltais marškiniais, be kaklaraiščio, o tamsūs plau kai, pakirpti trumpiau nei prieš trejus metus, dar labiau pabrėžė tobulą galvos formą, stiprų smakrą, ilgą tiesią nosį, grakščius skruostikaulius ir akis – auksaspalves akis.

– Keliavau, – metė ji.

– Turėtum naudotis modernesnėmis technologijomis.

Ru prisimerkė.

– Tai ko tau reikia?

– Man – trisdešimt šešeri. Reikia žmonos.

Ru spoksojo – kas bus toliau? Juk tai pokštas. Zajedas Feras, prisiekęs viengungis, turtingiausias žmogus Monte Karle, garsiausias ir nerūpestingiausias donžuanas užsimanė žmonos?! Ru nepajėgė užgniaužti juoko.

O jis nė nešyptelėjo. Žvelgė jai į akis net nemirksėdamas.

– Ko tau iš tiesų reikia, šeiche Ferai?

– Gali išsitraukti savo popierius, tas anketas, ir pradėti rašyti. Mano pavardė Feras, F-e-r-a-s. Vardas – Zajedas. Ar irgi pasakyti paraidžiui?

– Ne. – Ru sugriežė dantimis. Jo balsas buvo toks pat, kokį ji ir prisiminė: gilus, aksominis, kimus, beveik glamonėjantis. Nenuostabu, kad moterys pameta dėl jo galvą. Nenuostabu, kad ir ji pametė. Kokia kvailė.

– Ir kam dabar tau prireikė žmonos? – pasiteiravo, o balse suskambėjo aštrios gaidelės dėl seniau patirtos gėdos. – Metų metus tvirtinai, kad santuoka tavęs nežavi…

– Šis tas pasikeitė. – Jo balsas tapo gilesnis. – Nebeturiu iš ko rinktis. Nebegaliu, jei pretenduoju į Sarko sostą. Toks mūsų šalies įstatymas. Vyras gali paveldėti sostą tik sulaukęs dvidešimt penkerių metų, o karūnuojamas turi būti vedęs. Karalius privalo turėti žmoną.

– Tu vedi, kad galėtum būti karaliumi?

– Toks Sarko įstatymas.

Ru sutrikusi žvelgė į jį. Sarko karalius – Šarifas. Ji tą žino – visi žino. Bet gal yra kokia kita šalis arba kuriai nors iš Sarko dykumų genčių prireikė karaliuko. Suprato, kad trūksta informacijos, bet Zajedas nebuvo linkęs atvirauti, o ji nenorėjo tardyti. Kuo mažiau žinos, tuo geriau.

– Manau, kad sugebėsi rasti paklusnią žmoną, jeigu jau taip reikia…

– Aš skubu.

– Matau, – Ru balse nuskambėjo sarkazmas, bet ji pati nepastebėjo. Suvokė tik tai, jog Zajedas – tikras bjaurybė ir ji nori, kad jis išeitų. Kas įsivaizduoja esąs? Mano, kad gali pasirodyti po trejų metų ir reikalauti jos pagalbos? Koks lėkštas savanaudis.

– Tai padarysi, ko prašau? – spaudė Zajedas.

– Ne. Tikrai ne. – Galų gale jai palengvėjo. Netgi patiko jaustis pranašesnei. – Santuokos negalima paskubinti. Tinkamam vedybų partneriui surasti reikia laiko ir kruopštumo. Be to, tu netinkamas…

– Ką?

– …tu netinkamas kandidatas ieškotis nuotakos per tarpininkus. Nenoriu pasakyti, kad pasistengęs pats nerastum moters, kuri norėtų už tavęs ištekėti.

Jis nusišypsojo parodydamas tiesius baltus dantis, akys spindėjo, bet veido išraiškos nepavadintum draugiška.

– Bet man nereikia nei moters, kuri norėtų už manęs ištekėti, nei paklusnios žmonos, daktare Tornel. Jei to norėčiau, leisčiau savo motinai išrinkti man nuotaką. Man reikia ne kokios nors nuotakos, o man tinkamos. Todėl ir esu čia. Tu – santykių ekspertė. Gali surasti man tinkamą.

– Negaliu, – negailestingai kirto Ru. – Atleisk, – tarė, nors nė trupučio neapgailestavo. Nė už ką neieškos jam žmonos. Jokiu būdu nepadės. Nepasmerks jokios moters gyventi su juo.

Ir staiga pagalvojo apie savo motiną, garsią britų ma nekenę – pasaulis ja žavėjosi, jai pavydėjo, o ji nepajėgė suteikti laimės jos tėvui.

Pabeldusi į duris įėjo Džemė ir pabaksnojo į rankinį laikrodėlį. Ru pažvelgė į savąjį. Jau praėjo penkiolika minučių. Netrukus atvyks televizininkai palydėti jos į televizijos stotį, Ru dar reikėjo persirengti ir susišukuoti. Ji pakilo delnais atsirėmusi į stalą.

– Atleisk, šeiche Ferai, turiu ruoštis kitam susiti- kimui…

– Ar siunti dėl Andželos Mos?

Ru sustingo.

– Nežinau…

– Ji buvo tavo klientė. Prieš metus. Tikriausiai pameni? Liekna, siaubingai raudonais plaukais. Dvidešimt šešerių. Iš pradžių buvo manekenė, vėliau – piniginių dizainerė. Dabar prisimeni?

Be abejo, Ru prisiminė Andželą.

Šeichas jos siekė, susuko galvą, o po kelių mėnesių pametė. Dėl to, ką pati jautė Zajedui, Ru atsisakė priimti Andželą, bet kai ši mėgino žudytis, suprato turinti padėti vargšei mergaitei. Andžela buvo giliai nugrimzdusi į liūdesį, prireikė kelis mėnesius kantriai dirbti, kol naujoji klientė įveikė širdgėlą.

Kai sudūžta meilės apimta širdis, vieniems tai tolygu mirčiai, o kitiems – detoksikacijai. Smegenys staiga nebegauna iki šiol jas maitinusio narkotiko, trokšta mylimojo, trokšta jo glamonių, to hormonų ir cheminių medžiagų antplūdžio, kuris užplūsta kartu su jo artumu.

Po dvylikos metų tyrinėjimų Ru suprato, kad meilė, įsimylėjimas – tai stipriausias žmonijos narkotikas. Meilė veda iš proto, teikia pasitenkinimą, sukelia priklausomybę. O jeigu nesiseka – griauna.

– Žinau, kad ji buvo atėjusi pas tave, – monotonišku balsu pridūrė Zajedas. – Pats pasakiau jai tavo pavardę. Maniau, galėsi jai padėti.

Ru vėl susmuko ant kėdės.

– Tu pasiuntei ją pas mane? – Ji iš lėto nepatikliai papurtė galvą. – Kodėl?

Jis suraukė kaktą ir skėstelėjo rankomis, tarytum atsakymas būtų savaime aiškus.

– Nerimavau dėl jos.

– Vadinasi, ji tau rūpėjo.

– Nemylėjau, bet nenorėjau įskaudinti.

Ru su panieka nužvelgė jį.

– Tai gal neturėtum susitikinėti su moterimis, kurios turi širdį ir protą.

Jis kilstelėjo antakį.

– Ką siūlai?

– Lėlytes. Robotus. Skudurines lėles. Pripučiamas lėles. – Ru šyptelėjo. – Jų neįskaudinsi numetęs į šalį.

Jo akyse kažkas blykstelėjo – galbūt nuostaba? – ir vėl užgeso.

– Tu pyksti.

Pastebėjusi, kad Džemė vis dar trypčioja tarpduryje, Ru mostu liepė jai dingti dar penkioms minutėms ir pažvelgė į Zajedą.

– Nepykstu. Tiesiog man tavęs nereikia.

– Nereikia? – nutęsė jis.

– Tuoj paaiškinsiu. – Ji pasilenkė į priekį ir įdėmiai pažvelgė jam į akis. – Tu man ne itin patinki, šeiche Ferai, o kadangi sėkmingai verčiuosi, galiu būti išranki. Todėl niekada tau nedirbsiu.

– Kodėl?

– Kas kodėl?

– Kodėl man nedirbsi?

– Jau sakiau…

– Ne, tu pasakei asmeninę nuomonę. Noriu profesionalaus paaiškinimo. Juk esi mokslininkė, tiesa?

Dieve, koks pasipūtėlis.

– Per daug apie tave žinau. Negalėčiau vertinti tavo poelgių nesiremdama išankstine nuomone…

– Nes nemylėjau Andželos?

– Nes išvis nieko nemyli. Nesugebi mylėti, – išpyškino ji, nespėjusi prikąsti liežuvio. Šito neketino sakyti. Andžela jai pasakojo, kad nutraukdamas su ja santykius Zajedas teisinosi nesugebėjimu mylėti. Esą jis nieko nemylįs, negalįs mylėti – lyg ir niekuomet nieko nemylėjęs, o jei negalįs mylėti, tai geriau jiedviem su Andžela nutraukti santykius, nes jos jausmai pasidarė pernelyg stiprūs.

Klasikinis narcizas.

Ru tėvas irgi nieko nemylėjo, tik save. Narcizas nesugeba mylėti kitų žmonių. Negali suvokti jų kaip atskirų savo poreikių turinčių būtybių.

– Atsiprašau, – tęsė ji. – Neturėjau to sakyti. Tai daktaro ir paciento paslaptis. Bet pats matai, kad negaliu dirbti su tavimi. Konsultuodama Andželą kai ką sužinojau apie tave, manau, tai sukeltų interesų konfliktą.

Zajedas pažvelgė į ją.

– Kieno interesų?

– Tavo.

– Ir visa tai sakai remdamasi mano šešiais pasimatymais su Andžela?

Ne, – mintyse atsakė ji, – ir savo asmenine patirtimi. Bet šito neištarė garsiai – niekada neprisipažins žinanti, ką jis iš tikrųjų mano apie ją.

– Tai sudėtinga, šeiche Ferai. Apsimeti kvaileliu, – jos balsas surūstėjo. – Andželai tvirtinai niekada nevesiąs. Sakei, niekada neįsimylėsi, nes nesugebi mylėti ir nemanai galėsiąs būti ištikimas kokiai nors moteriai…

– Aš pasikeičiau. – Zajedas kilstelėjo blakstienas ir pažvelgė į ją auksaspalvėmis akimis.

– Tai neįmanoma.

– Tikrai? – nuvėrė ją žvilgsniu. – Tu psichologė, tiesa?

Pro duris Džemė kyštelėjo galvą.

– Atsiprašau, kad vėl trukdau, bet jūsų jau atvyko, daktare Tornel. Laukia vestibiulyje.

Nenusukdama žvilgsnio nuo Zajedo Ru linktelėjo Džemei. Palaukė, kol užsivers durys.

– Turiu eiti.

– Laikas – pinigai, tai gal susitikime vakarienės. Pradėsime šįvakar. Aptarsime bendrais bruožais, pateiksiu pagrindinę informaciją…

– Ne! – Ru atsistojo skaudžiai įžeista. – Niekada.

– Kodėl?

– Tai būtų neteisinga. Negalėčiau sąžiningai tau atstovauti… – ji giliai atsikvėpė. – Ir nesu tikra, kad to noriu.

– Nereikalauju, kad išrastum vaistus nuo vėžio, daktare Tornel. Prašau surasti man žmoną.

Ji pasitraukė nuo stalo.

– Lygiai taip pat galėtum prašyti, kad išrasčiau vaistus. Būtų lengviau.

Tikėjosi jį užčiaupti, bet nepavyko – jis karčiai nusijuokė.

– Maniau, kad esi profesionalė.

– Esu.

– Tai dirbk savo darbą. Panašu, kad tai vienintelis dalykas, kuris tau sekasi.

Ru užėmė kvapą, tarsi Zajedas būtų smogęs į paširdžius.

– Tai žema ir įžūlu.

– O tai, ką tu kalbėjai – ne? Iš anksto nuteisei ir pasmerkei mane. Puiku. Man nereikia tavo pritarimo, tik laiko ir įgūdžių.

– Jei būtum atlikęs namų darbus, žinotum, jog ne kiekvienas gali tapti mano klientu. Sutinku padėti mažiau nei penkiems procentams prašančiųjų. Mano sėkmę lemia tai, kad esu išskirtinė. Dirbu tik su tais žmonėms, kuriems tikiu galinti padėti.

– Gali padėti ir man. Manęs laukia visa šalis. Padaryk tai, ko prašau, ir pažadu dosniai atsilyginti.

– Tai susiję ne su pinigais, o su morale ir etika. Darbas su tavimi prieštarautų mano principams, o kalbant atvirai, tai už jokius pinigus neisiu į kompromisą…

– Net už penkis milijonus svarų?

Jai trumpam atėmė žadą, nepatikėjo, jog gerai išgirdo.

– Penkis milijonus svarų? – pakartojo galų gale, mintyse sumetusi, kad tai būti aštuoni milijonai Amerikos dolerių. Aštuoni milijonai Amerikos dolerių. – Tai juokinga. Niekada neėmiau tokio atlyginimo ir niekada neimsiu. Šis pasiūlymas rodo, kad esi apimtas nevilties.

– Ryžto, – pataisė jis. – Ir tai pakankama kompensacija už tai, kad įveiktum savo abejones?

– Ne! Man nerūpini pinigai, – atšovė Ru netekusi kantrybės. – Aš dirbu ne dėl pinigų. Niekada nedirbau dėl pinigų. Dirbu todėl… todėl, kad… – jos balsas užlūžo. To nesakys. Negali prisipažinti, kodėl taip elgiasi. Tai pernelyg asmeniška, kad būtų galima patikėti Zajedui, žmogui, kuriam nerūpi niekas, išskyrus jį patį.

– Tai negalvok apie juos kaip apie pinigus. Tegul bus auka tavo tyrimų centrui, kurį jau kelerius metus nori atidaryti Ouklande. Surask man žmoną, kurią galėčiau parsivežti į Sarką kaip karalienę, ir turėsi savo centrą. Teisingesnio sandorio nesugalvosi. Aš gaunu tai, ko noriu, tu irgi – ir visi patenkinti.

– Bet aš nežinau, ar visi bus patenkinti…

– Ar ne čia visa bėda? Tu nežinai, – jau daug ramiau tarė jis ir atsistojo. – Nepažįsti manęs. Manai pažįstanti, bet nepažįsti. – Auksaspalvės jo akys su iššūkiu žvelgė į ją. – Gal galėtum kai kuo pasidomėti prieš darydama išvadas. Kaip aš pasidomėjau tavimi prieš ateidamas.

Zajedas jau žengė pro duris, bet Ru sustabdė.

– O ką sužinojai pasidomėjęs, šeiche Ferai?

Jis stabtelėjo tarpduryje.

– Žinau, kodėl esi tokia sustingusi ir užsispaudusi. Žinau, kodėl labiau primeni mašiną negu moterį. Tai neturi nieko bendra su pinigais, bet turi daug bendra su tėvų skyrybomis. Jos sudaužė tau širdį, tiesa?

Ji neteko žado. Jis žino. Niekas iki šiol nežinojo. Ji niekada niekam nesakė. Iš kur jis žino?

Zajedas pakreipė galvą.

– Tau šįvakar septintą susitikimas Knygose prie židinio. Užsuksiu tavęs ten devintą. Gero renginio.

Ir išėjo.