Читать книгу Žavioji belaisvė - Jane Porter - Страница 2

Jis rado ją.

Tam prireikė trijų savaičių, fortūnos palankumo, dviejų privačių tyrimų, įtakingų žmonių pagalbos, nesuskaičiuojamos galybės rankų paspaudimų, sandorių bei pažadų (dar keleto grasinimų), kol galiausiai jam leido susitikti su ta moterimi.

Šeichas Khalidas Feras pasilenkė, kad prasispraustų pro siaurą įėjimą į Ozro kalėjimą. Jį nulydėjo per vyrų sparną link moterų kamerų. Su kiekvienu žingsniu vis pikčiau burbuliavo skrandis, suerzintas perpildytų tualetų ir nepraustų kūnų dvoko. Praėjus pro vyrų kameras, Khalidas buvo perduotas čia kalinčių moterų prižiūrėtojai, ši ėmėsi tikrinti jo dokumentus.

Prižiūrėtoja, nuo galvos iki kojų prisidengusi juodu drabužiu, palengva sklaidė šūsnį popierių, o Khalidas stengėsi suvaldyti kunkuliuojantį nekantrumą. Jis žinojo Ozro reputaciją – tai bene blogiausias kalėjimas pasaulyje, liūdnai pagarsėjęs dėl visiško žmogaus teisių nepaisymo. Regis, po amžinybės moteris atsiplėšė nuo dokumentų ir linktelėjo.

– Eikite paskui mane, – tarsi kirviu nukirto ji.

Khalidas paklusniai nusekė žemais koridoriais, kurie vinguriavo it gyvatės vis giliau ir giliau po senovės tvirtove, prieš pusę amžiaus virtusia Ozro kalėjimu. Jiems žingsniuojant koridoriais, tarsi savarankiškos būtybės iš sienų lindo rankos, skambėjo arabų, persų ir net anglų kalbomis beriami pagalbos šauksmai, maldaujantys padėti, prašantys pakviesti gydytoją, advokatą, ką nors, kas tik galėtų išvaduoti iš šio pragaro. Ozras – tokia vieta, kurioje nė vienas gyvas padaras nenorėtų atsidurti. Vienas Dievas težino, kaip turi jaustis moteris, peržengusi šį slenkstį ir sužinojusi, kad kelio atgal nebėra. Vienas Khalido mokslo draugų studijų metais pakliuvo į bėdą Džabale [Džabal al-Druze 1921–1936 m. buvo nepriklausoma valstybė Prancūzijos mandatui priklausančioje Sirijos teritorijoje (vert. past.).], jį įkišo į Ozro kalėjimą ir niekas nieko apie jį daugiau negirdėjo.

Khalido tėvas – Sarko karalius – mėgino domėtis sūnaus draugo likimu, tačiau bergždžiai. Džabalas, besiribojantis su keturiomis valstybėmis – viena jų Egiptas, vis dar buvo pavojinga diktatoriška valstybė. Čia galiojo gausybė draudimų keliautojams. Olivija Mors, regis, jų nepaisė.

Prižiūrėtoja sustojo prie kameros, kuri atrodė visai tuščia. Tik ant siauro gulto sėdėjo moteris, kelius stipriai prispaudusi prie krūtinės. Iš po juodos skraistės lyg nedrąsūs upeliukai blizgėjo šviesių plaukų sruogos.

Olivija.

Khalidui pritrūko kvapo – taip jis sureagavo pirmą kartą pamatęs Oliviją. Iš nuotraukos į jį žvelgė daili, skaistaus veido, viltingų melsvų akių mergina. O toji, kuri tupėjo susigūžusi kalėjimo kameroje, nė iš tolo nepriminė nuotraukoje matyto žmogaus. Ši moteris atrodė leisgyvė.

– Olivija Mors? – paklausė žengdamas link kameros durų.

Mergina krustelėjo galvą, tačiau jos nepakėlė.

– Ar jūs Olivija Mors? – jau skardesniu balsu pasiteiravo Khalidas.

Livė tupėjo ant gulto, prisitraukusi kojas ir stipriai jas apglėbusi rankomis, tarsi norėtų atrodyti dar mažesnė nei yra. Gal jos čia visai ir nėra. Nėra ir to blogo vyro už grotų, taip įkyriai reikalaujančio atsakymo. Jos laukia dar viena apklausa. Apklausa, kuri visada baigiasi smūgiais.

Nejau jie dar nesuprato, kad ji nieko nežino? Negi nemato, kad ji neką mažiau sutrikusi nei jie. Ją apgavo, sunaikino. Livė tvirtai užmerkė akis, dar labiau panarino galvą ir stipriai prispaudė kaktą prie kaulėtų kelių. Gal pavyks išnykti, jei ir toliau liks užsimerkusi. Ištirpti ir vėl nubusti Alabamoje?

Viešpatie brangus, kaip ji pasiilgo namų. Džeiko, mamos ir visų kitų. Jai nederėjo nė svajoti apie piramides ir užburiančio grožio smėlio bangas ar apie pasijodinėjimą kupranugariais, o juo labiau – senovės kapavietes. Reikėjo džiaugtis namais ir likti juose. Galėjo pasitenkinti tuo, kad yra kelionių agentė ir kitiems žmonėms organizuoja egzotiškas atostogas.

– Olivija.

Vyras ištarė jos vardą tyliai, nekantriai. Livė tik dar labiau sunerimo. Apėmė baisi nuojauta, kad netrukus ir vėl nutiks kažkas bloga. Pasukusi galvą tarsi besiginanti gyvatė ji išspjovė kelis žodžius laužyta arabų kalba. Juos išmoko norėdama nutraukti nesibaigiančias apklausas.

– Nežinau. Nežinau, kas ji tokia…

– Kaltinimus aptarsime vėliau, – neleisdamas jai baigti, nepriekaištinga anglų kalba prakalbo vyras. – Yra svarbesnių dalykų, kuriuos būtina išspręsti.

Livė suvirpėjo visu kūnu. Tai, kad nepažįstamasis šneka taisyklinga anglų kalba, ją dar labiau nugąsdino. Jos pasaulį gaubė baimė ir neviltis.

– Jei tik žinočiau, kas ji tokia, būtinai jums pasakyčiau. Garbės žodis. Aš labai noriu namo… – balsas užlūžo. Ji paskubomis negiliai įkvėpė. Jautėsi mirtinai pavargusi nuo nesibaigiančių apklausų. Prižiūrėtojai pasirodydavo prie jos durų su klausimais bet kurią nakties valandą. Kartais neduodavo valgyti. Visaip mėgino palaužti ir iškvosti dominančią informaciją. – Noriu jums padėti. Tą ir mėginu padaryti. Prašau patikėti.

– Tikiu, – balsas nuskambėjo kone švelniai. Nuoširdumas, kurio ji nesitikėjo, pralaužė gynybinę sieną. Deginančios ašaros užtvindė akis – atrodė, lyg kažkas būtų pažėręs druskos į akis. Nedrąsiai nubraukusi jas nuo skruostų Livė sušnabždėjo drebančiu balsu:

– Noriu namo.

– Ir aš noriu, kad grįžtumėte namo.

Dar niekas jai to nebuvo sakęs, nuo pat tos akimirkos, kai čia pakliuvo. Niekas nesiteikė suteikti nė trupinėlio vilties, jog ji kada nors ištrūks iš šios velniškos vietos. Livė labai lėtai pasisuko ir pažvelgė į jį. Koridoriuje buvo tamsu, viską dengė šešėliai. Tačiau net jie nesugebėjo paslėpti vyriškio stoto. Jis nebuvo nei mažas, nei stambus kaip tie, kurie ją apklausdavo. Be to, šis žmogus atrodė gerokai jaunesnis. Vilkėjo plačiu drabužiu, tačiau apdaras buvo juodas, išmargintas ryškiais aukso raštais. Galvos apdangalas baltas, nepriekaištingai švarus ir, nors dengė beveik visus plaukus, tai tik dar labiau išryškino griežtus, tvirtus it uola veido bruožus.

– Esu čia tam, kad ištraukčiau jus. Tačiau turime labai nedaug laiko.

Draskoma vilties ir gyvuliškos baimės, Livė dar stipriau suspaudė kelius rankomis. Šiurkštūs drabužiai dirgino odą. Kai ją sulaikė, atėmė visus jos daiktus – drabužius taip pat. Vietoj turėtų sijonų, džinsų ir marškinėlių, išdavė šį chalatą ir šiurkščius apatinius.

– Kas jus atsiuntė?

Vyro veidas nebuvo nei draugiškas, nei padrąsinantis.

– Jūsų brolis.

– Džeikas?

– Jis prašė jūsų paieškoti.

Livė pašoko ant kojų lyg pametėta spyruoklės.

– Džeikas žino, kad aš čia?

– Jis žino, kad jūsų ieškau.

Livė sunkiai kvėpavo, pirštai karštligiškai slydo drėgna siena.

– Jie sakė, kad niekad iš čia neištrūksiu. Bent jau tol, kol neprisipažinsiu ir neišduosiu kitų vardų.

– Jie nežinojo, kad pažįstate įtakingų žmonių.

Ji sumirksėjo, galva ėmė svaigti.

– O aš pažįstu?

– Dabar jau taip.

Lyg neregė ji priėjo prie grotų ir įsitvėrė jų.

– Kaip? Kodėl?

– Aš esu šeichas Khalidas Feras – karališkosios Sarko šeimos narys.

– Sarkas ribojasi su Džabalu.

– Ir Egiptu. Ištraukti jus iš šios duobės bus tikras diplomatinis žygis, o laiko turime mažai. Man būtina baigti tvarkyti dokumentus, bet netrukus grįšiu…

– Ne! – Livė neketino šaukti, tačiau panika sustingdė kraują. – Ne, – pakartojo jau švelniau. – Būkite geras, nepalikite manęs čia.

– Užtruksiu vos kelias minutes. Daugiausia – pusvalandį…

– Ne, – jau maldavo ji, nuo sunkiai valdomos įtampos stringančiu balsu. – Nepalikite manęs…

Kurį laiką Khalidas tylėjo ir stebėjo paklaikusią iš baimės jauną moterį.

– Jūsų nepaleis, jei nebus sutvarkyti visi dokumentai.

Neviltis sklido iš kiekvienos jos menko kūno ląstelės.

– Neišeikite.

– Aš grįšiu, pažadu.

– Aš bijau, – sušnabždėjo Livė vos girdimai. – Velniškai bijau prižiūrėtojų. Bijau tamsos. Bijau to, kas nutinka kitiems kaliniams. – Jos žvilgsnis lyg siurbėlė prisiurbė ir neketino paleisti. – Kartais kaliniai nebegrįžta, o aš girdžiu kraują stingdančius klyksmus.

– Aš tik nusileisiu žemyn ir tuojau pat grįšiu.

– Jie jūsų nebeįleis. Neįleis. Žinau, kokia tvarka tokiose vietose. Kartą buvo atėjęs Amerikos ambasados tarnautojas, bet nebegrįžo.

– Džabale nėra Amerikos ambasados, – ramiai ištarė Khalidas. – Jie apgavo jus mėgindami palaužti.

Olivija dar stipriau sugniaužė grotų virbus.

– Ar ir jūs – apgaulė?

Khalidui išdžiūvo burna. Jis ilgai neišleido nė garso, o kai prakalbo, balsas virpėjo.

– Tai priklauso nuo to, kaip jūs suprantate apgaulę.

Tarsi kas būtų šliukštelėjęs ledinio vandens ant Livės. Ji kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo nepažįstamajam į akis. Į tą žvilgsnį sutelkė visas likusias jėgas, tarsi būtų mėginusi prasiskverbti į jo sielos gelmę.

– Nebežinau, kuo tikėti.

– Jums tereikia žinoti, kad aš grįšiu. Kai tik galėsiu.

– Nepamirškite manęs, – sušnibždėjo ji netekusi jėgų.

– Nepamiršiu ir grįšiu daug greičiau, nei manote.

Livė negalėjo atplėšti nuo jo akių, neketino nusukti žvilgsnio – o jeigu jis duoda pažadą, kurio nė nemano tesėti? Ji tikrai nesileis apgaunama dar sykį. Buvo pradėjusi manyti, jog niekada neišeis iš Ozro, niekada nebepamatys šeimos.

– Kas, jeigu jie mane išsives anksčiau, nei jūs grįšite?

– Neišsives.

– Čia yra galybė slaptų durų, kambarių. Jie gali…

– Nieko jie nedarys.

– Iš kur žinote?

– Būtų tikri kvailiai, jei mėgintų krėsti tokius pokštus, kai aš esu čia. Jie žino, kad mačiausi ir kalbėjausi su jumis.

Livė paklusniai linktelėjo, o širdis ėmė stingti. Girdėjo jo tariamus žodžius, tačiau jie menkai guodė. Ji čia jau per ilgai ir per daug visko matė. Prižiūrėtojai elgdavosi, kaip tik norėdavo – nesibaimindami ir nebaudžiami. Paslaptingą vyrą prarijo koridoriuje viešpataujanti tamsa. Klausantis tolstančių žingsnių, jos galvoje sukosi vienintelė mintis: Sugrįžk. Sugrįžk. Prašau.

***

Laukti buvo neįtikėtinai sunku, tačiau šeichas sugrįžo, o su juo – du kalėjimo pareigūnai. Livė nenutuokė, ko tikėtis, kai vienas pareigūnų atrakino duris ir pakvietė ją išeiti. Tačiau vos tik durys prasivėrė, ji nieko nelaukė ir nuskubėjo tiesiai prie šeicho Fero. Aklai patikėjo jam savo likimą. Antra vertus – kokį kitą pasirinkimą turėjo? Nebegalėjo čia likti. Bet kuri vieta pasaulyje bus tūkstančius kartų geresnė už Ozrą. Livė ėjo neatsilikdama nuo šeicho Fero. Jie vinguriavo nesibaigiančiais koridoriais, kol pasiekė vartus ir buvo apakinti ryškios saulės. Lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, kepino negailestinga saulė. Šutra tvoskė į paširdžius ir Olivijai pakirto kojas. Šeichas sugriebė ją besusmunkančią. Ji instinktyviai ištiesė ranką, kad sušvelnintų smūgį, ir ši netikėtai įsirėmė į tvirtą jo krūtinę.

– Ak, – sudejavo Livė, o pirštai ėmė virpėti, įkalinti tarp jos kūno ir tarsi iš metalo lietos Khalido krūtinės.

– Ar išsinarinote riešą? – Jo balsas buvo kimus, gomurinis. Livės galvoje sukosi mintys apie saulės myluojamas piramides ir neatrastus lobius. Ji tylomis papurtė galvą ir pamėgino išsilaisvinti. Būtinai reikia kuo greičiau pasitraukti nuo šio tamsaus, tylaus vyro, kuris sužadino joje pagarbą ir baimę.

– Saulė tokia ryški.

Šeichas pastatė ją ant kojų – vieną ranką laikė ant smulkutės jos nugaros, kita nusiėmė saulės akinius ir pabalnojo jais Olivijos nosį.

– Kurį laiką nebuvote lauke.

Tai buvo teiginys, ne klausimas. Ji nesusigaudė, ar kojos ėmė virpėti dėl jaudinančio šio vyro artumo, ar dėl kepinančios saulės. Livė nuleido galvą ir akimirksniu nuo mažutės nosytės nuslydo aiškiai per dideli akiniai.

– Gal geriau pasiimkite juos, – tarė ji tiesdama akinius. – Jie man per dideli.

Šeichas Feras nepaėmė akinių – vėl uždėjo juos ant nosies ir tvirčiau prispaudė.

– Gal jie ir per dideli, bet apsaugos akis, kol apsipras, – pareiškė šeichas. Akiratyje pasirodė tamsūs automobiliai ir pasuko jų link. Iš vieno išlipo keli chalatais vilkintys vyrai. Livė prigludo šeichui prie šono. Jis tvirtai ją apkabino.

– Nebijokite. Tai mano vyrai. Jie čia tam, kad saugiai nuvežtų jus iki oro uosto.

Ji linktelėjo. Vis dėlto baimė ir nerimas neišnyko. Greičiausiai neapleis jos iki pat namų, kol susitiks su Džeiku ir mama. Aplinkui viskas buvo taip svetima ir nepažįstama. Tiesą sakant, dėl to ji ir keliavo į Vidurio Rytus – kad pažintų nepažintus dalykus. Tik nesitikėjo pavojų, bent jau tokių, su kokiais teko susidurti. Pasirinko Egiptą ir Maroką, nes nuotraukose šios šalys atrodė nepakartojamos, viliojančios. Tyrinėjo kelionių vadovus, žiūrinėjo nuotraukas – besileidžiančios saulės spindulių apšviestos piramidės, po dykumą lėtai keliaujantys kupranugariai, Egipto muziejuje eksponuojami lobiai ir artefaktai. Galybę kartų skaitė užrašus apie kelionę Nilu. Įsivaizdavo, kaip laivas sustos kiekviename uoste, kur jos lauks vis naujos ekskursijos ir atradimai – apsipirks vietos turguje, įsigis praktišką vilnonį kilimėlį, pirks kebabų iš gatvės prekiautojų. Tai bus jos gyvenimo nuotykis. Ji nė akimirką nesusimąstė, kad gali pakliūti į rimtą bėdą. Tiesą pasakius, niekada ir nebuvo patekusi į bėdą. Visada buvo gera mergaitė – niekada nelaužė taisyklių, darė viską, kas jai liepta.

Vienas šeicho vyrų atidarė sedano tamsintais langais duris. Livė pasisuko į šeichą Ferą – žvilgsnis tyrinėjo griežtus, neįskaitomus veido bruožus. Į šio vyro rankas ji atidavė savo gyvenimą. Juk nė nepažinojo jo.

– Ar galiu jumis pasitikėti? – paklausė ji vos girdimu balsu. Tamsios Khalido akys lyg durklai susmigo į ją. Iškilūs, kaulėti skruostikauliai metė šešėlį ant tvirtai sučiauptų, šypsenos nepaliestų lūpų.

– Regis, aš turėčiau to klausti. UŽ jus atsakau savo geru vardu. Olivija Mors, ar galiu jumis pasitikėti?

Kažkas tamsiame, neperregimame jo žvilgsny- je privertė ją sudrebėti. Visu vidumi Livė juto, jog turi reikalų su tokiu vyru, kokio niekada neteko pažinoti. Bėda ta, kad jos patirtis su vyrais ir taip buvo be galo menka. Vienintelis vyras, su kuriuo siejo artimi santykiai, – Džeikas – toks paprastas, koks tik gali būti žmogus. Tuo tarpu šeichas Feras atrodė ypa- tingas.

– Žinoma, jūs galite manimi pasitikėti, – atsakė ji prikimusiu balsu, iš paskutiniųjų stengdamasi nekreipti dėmesio į pilve plazdančių drugelių sparnų kutulį.

– Tada eime, – paragino šeichas rodydamas į atvertas duris. – Jūs čia nesate saugi ir nebūsite, kol nepasieksime mano šalies.

Prie pat automobilio Livė nuleido galvą ir užsikišo nešvarių plaukų sruogas už ausų. Ji buvo murzina ir neabejojo, kad nuo jos sklinda bjaurus dvokas. Svajojo apie dušą ar vonią. Dar niekada taip netroško nusiprausti kaip dabar.

– Atsiprašau, – sumurmėjo ji suvokusi, kad šeichas ją stebi. – Man būtų ne pro šalį nusimaudyti…

– Brolis labai apsidžiaugs, kai jam paskambin- site.

– Taip, – nedvejodama pritarė Livė. Balsas užstrigo nuo užplūdusių jausmų. – Jau maniau, kad niekada iš ten neišeisiu…

– Jums pasisekė, – pasakė Khalidas. – Kitaip nei daugeliui.

– O kodėl jiems nepasiseka?

– Jie neturi galios.

– Juk ir aš neturiu, – švelniai sučiurleno jos balsas.

– Užtat turiu aš.

– Ar jūs ir anksčiau… padėdavote žmonėms?

– Taip.

Livė jau žiojosi klausti daugiau, norėjo sužinoti, kas jis toks, kodėl rizikuoja padėdamas kitiems, tačiau šeichas nusuko galvą ir nukreipė žvilgsnį pro tamsintą lango stiklą. Matant griežtą jo veidą dingo bet koks noras tęsti pokalbį.

Jo išvaizda tikrai neskatino atvirauti. Šis tvirto sudėjimo, tamsaus gymio, griežtų bruožų vyras Livei kėlė baimę. Kai juodu stovėjo vienas šalia kito laukdami automobilio, ji jautėsi lyg nykštukas prieš šį šešių pėdų milžiną. Pečiai platūs – lyg tikro sportininko. Oda tamsiai įdegusi, griežti, aštrių kampų veido bruožai – saulės, vėjo, karščio, landaus smėlio nuglūdintas paveikslas.

– Mes jau netoli Hafelo – Džabalo sostinės, – paaiškino šeichas. – Ar spėjote pasidairyti po miestą iki suėmimo?

Livė tylomis papurtė galvą ir nuleido žvilgsnį – ant kelių ilsėjosi jos liesos rankos, mėlyni ir geltoni dryžiai ant riešų priminė nesenus įvykius. Mėlynių buvo ir daugiau, tačiau jas dengė drabužiai.

– Nespėjau pasiekti Hafelo.

– Kur jus suėmė?

– Pagrindiniame kelyje tarp sienos ir Hafelo, – tyliai pasakė ji, lyg gailėdamasi, lyg nepasitikėdama. – Vieną akimirką dar buvau autobuse, o kitą – jau pakeliui į Ozrą.

Šeichas neišleido nė garso, tad Livė klustelėjo:

– Ar mes sustosime Hafele?

– Ne, – atsakė Khalidas, o prieš akis ėmė ryškėti tūkstančių metų senumo miestas. Jame keistai derėjo senovės romėnų griuvėsiai ir šiuolaikinės architektūros statiniai. – Nors šis miestas tiesiog nuostabus – daugelis vakariečių nė nenutuokia apie jį.

– Ar jūs čia praleidote daug laiko?

– Kadaise.

– Kas pasikeitė?

– Viskas, – pradėjo jis neužtikrintai. – Kai buvau mažas berniukas, tėvas draugavo su Džabalo karaliumi, tačiau prieš dvidešimt metų jį nuvertė ir dabar šalį valdo visai kitoks žmogus. – Jis paniekinamai nusišypsojo. – Per pastaruosius ketverius metus pirmą kartą čia sugrįžau. Tiesą sakant, iki šios nakties nė nebuvau tikras, ar mane įleis į šalį.

– Kodėl turėtų neįleisti?

– Esu padėjęs žmonėms pasprukti iš kalėjimo ir išgabenęs juos į saugesnę vietą. Valdžiai tai labai nepatiko. Tiesą sakant, aš jiems nepatinku.

Livės skrandis apsivertė.

– Kodėl jie jus įleido?

Šeichas metė trumpą žvilgsnį pro langą, nežymiai gūžtelėjo pečiais ir pasisuko į ją:

– Papirkau kelis aukšto rango pareigūnus.

Trumpai kvėptelėjusi Livė pajuto, kad skrandis ir toliau vartosi. Nejau ji niekada nebesijaus saugi?

– Davėte jiems kyšį?

– Neturėjau kito pasirinkimo. – Tamsios, niūrios jo akys klaidžiojo merginos veidu. – Reikėjo arba pasinaudoti pinigų magija, arba leisti jums sulaukti teismo, iki kurio buvo likusios vos dvi dienos. Patikėkite manimi, jūs tikrai nebūtumėte išvengusi bausmės.

Livė skaudžiai sukando lūpą ir nusuko akis. Jie artėjo prie miesto centro – šis buvo daug erdvesnis už neseniai pravažiuotus šiuolaikinius rajonus. Nuo vežimėlių su maistu kilo dūmų kamuoliai.

– Būtų buvę sunku.

– Būtų neįmanoma išgyventi, – pritarė Khalidas.

– O aš tenorėjau patirti nuotykį, – prisipažino ji prikimusiu balsu. – Tačiau to, kas nutiko, nesapnavau net baisiausiame košmare.

Vairuotojas sulėtino greitį, tada visai sustojo. Netikėtai suskambėjo šeicho bevielis telefonas. Jis atsiliepė neatplėšdamas akių nuo policijos automobilių priešais.

– Košmaras dar nesibaigė. Dar nesibaigė, – tarsi aidas atkartojo šeichas.

– Kas nutiko?

– Mus ketina apklausti, – atsakė jis trumpai, o veidas tapo dar griežtesnis. Khalidas pasuko galvą ir nužvelgė Oliviją – kritiškai, įdėmiai, tyrinėdamas, nepraleisdamas nė mažiausios detalės. – Užsitraukite skarą, kad visai nesimatytų plaukų, – bėrė nurodymus. – Užsidenkite burną ir nosį. Paslėpkite kiek įmanoma visą veidą. – Jis paėmė saulės akinius nuo sėdynės ir ištiesė jai. – Dar užsidėkite juos. Ir nenusiimkite, nebent to paprašysiu.

Tada šeichas Feras atidarė dureles ir išlipęs laukan užtrenkė jas sau už nugaros.