Читать книгу Atsikratyti Bredlio - Jennifer Crusie - Страница 2

– Dar neteko sutikti moters, kuri būtų apgauta per savo pačios skyrybas, – kreipėsi į seserį Tina Sevidž. – Kaip jautiesi?

– Prastai. – Liusė Sevidž Porter palygino gėlėtą sijoną sudrėkusiu delnu. – Ar jau galime eiti? Man čia visai nepatinka. – Ji paliko ramybėje sijoną ir sugniaužusi gremėzdišką siuvinėtą rankinę permetė žvilgsniu marmurinį Riverbendo teismo rūmų koridorių. – Bredlis pasirašė skyrybų dokumentus. Mums nėra reikalo čia būti.

Tina papurtė galvą.

– Psichologiniu požiūriu privalome. Kai tuokeisi, vyko ceremonija, todėl reikia ceremonijos ir išsituokiant. Noriu, kad pasijustum išsituokusi. Kad pasijustum laisva. Dabar sėsk ana ten ant suolo, kol surasiu Bentoną, kad paaiškintų, kodėl viskas taip užsitęsė.

„Jausčiausi daug laisvesnė, jei liautumeisi man komanduoti", – buvo besakanti Liusė, bet tik sumirksėjo. Pastaruoju metu ją dažnai apnikdavo maištinga nuotaika, tačiau greitai ir išgaruodavo, ypač po to vienintelio karto, kai toji nuotaika paėmė viršų ir tai baigėsi katastrofa. Štai dabar sėdi su pūpsančiomis neskoningomis garbanomis, nes dėl laisvės nusprendė virsti blondine. Nieko sau laisvės simbolis. Atrodo kaip auksaplaukė Barbė su raukšlelėmis apie akis.

Galbūt Liusė nėra iš savarankiškų žmonių padermės. Išskyrus fiasko su plaukais, kaskart, kai nuspręsdavo tapti savarankiškesnė, logika bemat ją sustabdydavo. Šiaip ar taip, Tina teisi. Jai išties reikia sulaukti skyrybų svarstymo pabaigos. O geriausia vieta prisėsti – suolas. Nelogiška nesutikti tik tam, kad paprieštarautum. Nors ir kaip būtų gera.

Liusė nužingsniavo prie suolo ir atsisėdo.

Tina jau buvo dingusi iš akių; ji stengėsi surasti nelemtą advokatą pro šalį plaukiančių kostiumuočių srovėje. Vargšelis Bentonas. Jis ir taip iš kailio išsinėrė, kad prastumtų Liusės skyrybas teisme per dvi savaites, bet Tinai to negana. Ji nenurims, kol Bentonas atneš jai Bredlio galvą ant lėkštutės. Liusei staiga prieš akis šmėkštelėjo vaizdas: Tina, gracinga tamsiaplaukė su baltu lininiu kostiumėliu, stovi priešais sutrikusį Bentoną, o šis tiesia jai dailią Bredlio galvą ant didžiulės lėkštės.

Liusei vaizdas patiko. Tinai visada šaudavo puikiausių minčių.

Staiga priešais ją išdygo Tina, praskyrusi kostiumus tarsi Raudonąją jūrą.

– Kažkokie trukdžiai. Laukti reikės dar valandą, bet galime per tą laiką papietauti.

Dar viena valanda.

– Gerai. Gal eime į „Harvey's Diner"?

Tina gūžtelėjo.

– Kur tik tu nori.

– Ačiū. – Liusė krepšyje susižvejojo fizikos vadovėlį.

– Ką darai?

– Rytoj turiu dėstyti Planko konstantą. – Liusė pervertė knygos puslapius. – Ją nelengva išaiškinti. Peržiūriu medžiagą.

– Žinai, imsiuosi tau ieškoti naujo darbo, – pareiškė Tina ir vėl pranyko tarp kostiumų.

„Naujo darbo?"

– Man patinka mano darbas, – atrėžė Liusė, bet Tina jau buvo dingusi.

„Viskas, tai paskutinis lašas. – Ji garsiai užvertė knygą. – Daugiau niekas man nebeįsakinės. Nuo šiol būsiu savarankiška, net jei tai prieštaraus logikai. Tapsiu naująja Liuse. Gana. Aš keičiuosi."

– GERAI, VISKAS. Metu darbą, – pareiškė savo partneriui Zakas Vorenas. Tamsūs gaurai krito ant kaktos kone užstodami akis, bet jis pernelyg niršo, kad juos nusibrauktų.

– Sakyk ne man, o Džeriui, – aukštas, ramus ir neprarandantis savitvardos Entonis Teiloras linktelėjo vyro, ką tik atstačiusio į juos pistoletą, pusėn.

Zakas atsigręžė į pistoletą, šokčiojantį pliktelėjusio vidutinio amžiaus eikvotojo, apsivilkusio prastu kostiumu ir virpančiu prie tuščio stalo, rankose. Džeris įdėmiai juos stebėjo, kaip ir dera atsargiam žmogui, nukreipusiam ginklą į du tvirtus vyrus.

– Džeri, aš metu darbą, – pareiškė Zakas. – Siūlau mane paleisti, nes faru daugiau nebebūsiu. Gali pasilaikyti ženklelį.

Jis kyštelėjo ranką į nudėvėtą juodą odinį švarką, bet Džeris sucypė:

– Ne!

Zakas sustingo.

– Gerai. Puiku. Viskas gerai. – Jis pasvėrė galimybes sugriebti Džerį kabinete. Galimybės menkos. Džeris itin nervingas, o kabinetas labai ankštas – nėra vietos pajudėti ir nėra kur pasislėpti. Kabinete stovėjo tik metalinis stalas, dvi plastikinės kėdės ir Džeris. Baldai už Džerį šiek tiek įdomesni, bent jau buvo, kol jis atsidarė stalčių ir išsitraukė ginklą.

Jie to nusipelnė. Prarado budrumą vien todėl, kad vyriokas atrodė apgailėtinas. Zakas pagarbiai pažvelgė į pistoletą, tirtantį Džerio rankoje. Keturiasdešimt penktasis kalibras. Kabinete langų nebuvo, bet Zakas žinojo, kad bet kurią akimirką pora jų gali atsirasti, nes keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletas yra vienas tų ginklų, kurie išmuša didžiules skyles sienose.

Ir žmonėse.

– Kodėl mes tai darome? – paklausė Entonio Zakas, piktai stebeilydamasis į ginklą. – Nejau gyvenime mažai rūpesčių, kad tvarkytume dar ir tokius dalykus? Nejuokauju, aš metu darbą.

– Baik skųstis. – Entonis rūpestingai nubraukė menamą pūkelį nuo specialiai jam siūto tvido kostiumo rankovės, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo Džerio. – Greičiausiai pats dėl to kaltas. Įsirioglinai pro duris su juodu odiniu švarku, atrodai lyg savaitę nesiskutęs, todėl Džeris greičiausiai palaikė tave kokiu nors banditėliu. – Jis nusišypsojo Džeriui it tobulos ramybės oazė patekus į ypač nemalonią padėtį. – Džeri, aš irgi būčiau atstatęs į jį ginklą. Suprantu. Gal pasikalbėkime?

Džeris papurtė galvą, tačiau nenusuko akių nuo Entonio, klausydamasis ramaus jo balso. Zakas labai lėtai pasislinko kelis centimetrus į dešinę, stengdamasis nuduoti, kad paprasčiausiai mindžikuoja.

Džeris staiga nukreipė žvilgsnį į Zaką, todėl šis pratęsė pokalbį:

– Aha, o jei abu būtume išsičiustiję, su prašmatniais kostiumais kaip tu, jis nebūtų išsitraukęs pistoleto. Džeri, pasakyk man, išsitraukei ginklą dėl švarko? Ar dėl policininko ženklelio?

Džeris prisimerkęs įsistebeilijo į Zaką ir Entonis vos regimai žingtelėjo į kairę.

– Tik nejudėkite, – sverdėdamas ištarė Džeris. – Laikykite pakėlę rankas.

– Džeri, mes nejudame, – raminamai paguodė Entonis. – Čia tu judi. Atsipalaiduok. Iškart pagerės.

– Neįsijauskite, – pareiškė Džeris ir ginklas vėl ėmė šokčioti nuo vieno policininko prie kito. – Šausiu.

– Džeri, tu nenori į mus šaudyti. – Zakas išskėtė rankas. – Nušovus farą užgriūna begalė bėdų. Nepatikėsi.

– Aha, tikrai. – Zakui prakalbus Džeris pažvelgė į jį; išskėstos rankos išblaškė jo dėmesį, tad Entonis pasislinko dar kelis centimetrus į kairę. – O nudžiauti trisdešimt tūkstančių iš savo viršininko nieko nereiškia.

– Na, tai ne tas pats kaip nušauti farą, – patikino Entonis ir Džerio akys įsmigo į jį. Zakas pasislinko dar šiek tiek į dešinę. – Nušauti farą? – Entonis lėtai papurtė galvą. – Su laisve gali atsisveikinti. Mes to nenorime. Džeri, nuleisk ginklą.

– Nė nemanau. – Džeris ėmė tankiau alsuoti ir pažvelgė į Zaką. – Nė nemanau. O jūs, vyručiai, judate. – Nutaikęs ginklą į Zaką jis užsimerkė ir nuspaudė gaiduką.

Džeriui iššovus Zakas nėrė ant grindų, Entonis suriko: „Džeri!" ir šis nukreipė pistoletą jo pusėn. Zakas metėsi per stalą, Entonis išsitiesė ant grindų, o tą akimirką Džeris paleido kulką į patį durų vidurį.

Zakas partrenkė Džerį ant žemės. Entonis pašoko ant kojų, pasiruošęs padėti.

– Kaip tu?

– Aš? O, kuo puikiausiai, – sunkokai alsuodamas atsiliepė Zakas, tuo pat metu grabaliodamas antrankius. – Taigi nepalyginamai geriau nei Džeris. O tu kaip?

– Tame koridoriuje buvo žmonių. – Kol Zakas dėjo antrankius, Entonis išėjo pro duris pažiūrėti, į ką kitapus jų pataikė Džeris.

– Turi teisę tylėti, šunsnuki, – tarė Zakas ir baigė vardyti Mirandos [Sulaikytojo teisės, išvardijamos arešto metu (čia ir toliau – vert. pastabos).] teises sėdėdamas suimtajam ant nugaros. Sugrįžęs Entonis atsišliejo į staktą.

– Sveikinu, – Zakui baigus, Entonis kreipėsi į Džerį, – pašovei fontaną.

– Eik tu… – atkirto Džeris, bet balsas nuskambėjo greičiau droviai nei įžūliai.

Zakas atsistojo ir piktai žybtelėjo akimis į gulintįjį.

– Reikia pradėti sukiotis tarp aukštesnės klasės nusikaltėlių.

– Tiesą sakant, tai ir yra grietinėlė, – atsiliepė Entonis, tikrindamas, ar nesusitepė švarko. Šis, kaip visada, buvo be dėmelės. – Nori dirbti dorovės arba žmogžudysčių skyriuje?

– Ne, – atsakė Zakas. – Noriu suimti žmones, kurie į mane nesitaiko ginklu. Tiesą sakant, išvis nebenoriu nieko suimti. Noriu sukiotis tarp gerų piliečių. Ar tai įmanoma? Ar dar yra likę gerųjų?

– Na, esame tu ir aš, – kantriai ištarė Entonis. – Mes turėtume būti tie gerieji. Tikrai gerai jautiesi? Pastaruoju metu keistai elgiesi.

– Vyručiai, gal galėtumėte paskubėti? – Džeris suinkštė nuo grindų. – Man čia nelabai patogu.

– Žinai, Džeri, – pažvelgęs į apačioje gulintį suimtąjį staiga tyliai prašneko Zakas, – dabar labai lengvai galėčiau išspirti smegenis tau iš makaulės. – Jis švelniai bakstelėjo Džerio galvą koja. – Pasipriešinimas suimant. Nerizikuok.

Džeris užsičiaupė.

– Duosiu tau patarimą, Džeri. – Entonis pasilenkė ir viena ranka pakėlė jį ant kojų. – Nieko neaiškink vyrukui, į kurį ką tik buvai nutaikęs pistoletą. Greičiausiai jis bus nusiteikęs priešiškai. Tiesą pasakius, Džeri, tu mums ne pernelyg patikai ir tada, kai dar nebuvai išsitraukęs ginklo.

Džeris užsimerkė.

– Vis dėlto tikėjausi, kad jis priešinsis suimamas, – tarstelėjo Zakas.

– Ne, nesitikėjai, – atsakė Entonis. – Turi darbo per pietus. Privalėsi suimti stambų sukčių „Harvey's Diner" užkandinėje. Kas tau darosi?

– Nieko. – Zakas išstūmė Džerį į koridorių. – Tai dėl oro. Nekenčiu vasario. Ir nekenčiu biurų pastatų. – Jis nužvelgė lygias pilkas sienas. – Galbūt mesiu šį darbą. Susirasiu kokį nors darbelį gryname ore. Jokių ginklų. Kaip manai, ar būčiau geras eigulys?

– Žinai, man dėl tavęs neramu, – atsakė Entonis.

– Tavo bėdos. – Zakas nužingsniavo koridoriumi, bakštindamas priešais save Džerį. – Na, Džeri, ką būtum veikęs su pinigais?

LIUSĖ SĖDĖJO SUDRIBUSI priešais seserį nušiurusios „Harvey's" užkandinės turkio spalvos kabinoje ir kankino salotas.

Tina susiraukusi dėbtelėjo į savo salotas.

– Tu įsitikinusi, kad čia valgyti saugu? Man atrodo, kad turkio spalvos plastikas kenkia, ir net neabejoju, jog šitos salotos kenksmingos. Jos baltos. – Ji išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio pakelio ir grakščiai ją prisidegė, lyg penktojo dešimtmečio kino žvaigždė.

Liusė palinko į priekį, kad galėtų paremti smakrą ranka ir apsimesti, jog klausosi sesers; vulgarokai atrodantys plaukai vėl užkrito ant akių. Ji pavydžiai dėbtelėjo į Tiną, kuri ką tik perbraukė tamsią, šilkinę tobulai nukirptų plaukų sruogą. Gal jos ne seserys. Gal motina joms melavo. Ne, jos paveldėjo tą patį katės veidą: plačią kaktą, dideles akis, mažą burną ir smailų smakrą. Tiesiog Tina atrodė grynaveislė, o ji pati – lyg pasmerkta kiurksoti benamių gyvūnų aptvare.

„Liaukis, – sudraudė save Liusė. – Baik savęs gailėtis. Tau tik prastos šukuosenos diena." Na gerai, prastos šukuosenos savaitė. O dar tos skyrybos. „Tau tik prastas mėnuo. Susiimk. Ateina pavasaris."

– Juk atsikratysi jo pavardės, tiesa? – paklausė Tina. – Liusė Sevidž Porter skamba taip, lyg būtum ištekėjusi už fanatiško pasiuntinuko.

„Užsikišk, Tina." Liusė sumirksėjo.

– Gal galėtume pasikalbėti apie ką nors kita? – Nubloškusi plaukus nuo akių ji apsižvalgė po prietemoje skendinčią užkandinę, tikėdamasi, kad niekas to negirdėjo. Kadangi patalpa buvo ne tik apsiblaususi, bet ir mažutėlė, Liusė baiminosi visai pagrįstai, laimei, užkandinė buvo kone tuščia. Čia tebuvo nuobodžiaujanti padavėja, rymanti ant aplūžusio plastikinio bufeto šalia musių nutupėtos spurgų dėžutės, o kitapus identiškoje kabinoje sėdėjo du vyrai.

Liusei sunkiai sekėsi nekreipti dėmesio į vieną iš jų.

Vienas vyras buvo aukštas, lieknas ir elegantiškas, jis sėdėjo patogiai atsilošęs, o puikiai sukirpto tvi do kostiumo nedarkė nė mažiausia raukšlelė.

Antrasis vyras atrodė kaip pirmojo priešingybė. Žemesnis, stambesnio sudėjimo, įsitempęs it spyruoklė, įsprausta į susilamdžiusį juodą odinį švarką; jis palinko virš stalo ir dūrė smiliumi į plastikinį staliuką. Neskustas veidas atrodė lyg sudėliotas iš plokščių, plaukai tamsūs ir susivėlę, o šypsena žybtelėdavo veide it sugedusi neono iškaba. Jis buvo toks sklidinas gyvybės, kad stalas kone linko nuo jo asmenybės svorio. Liusė atkreipė į jį dėmesį nejučia, vos įžengusi į užkandinę, ir nebepajėgė pamiršti; mintyse pati save žnaibė už tai, kad vogčiomis dirsčioja į nepažįstamąjį, bet vis tiek nesiliovė.

Jis iš tų vyrų, kurie gali įrėžti randą moters širdy visam gyvenimui. Kad ir kaip ten būtų, ji nevisiška kvaiša. Juk galėjo ištekėti už tokio kaip jis, o ne už Bredlio.

Bet tik pamanyk, kaip būtų pasismaginusi iki santuokos pabaigos.

– Ne, tai būtų buvę kvaila, – garsiai ištarė Liusė.

– Kas? – paklausė Tina.

– Nieko. – Ji pasisuko į seserį. – Tavo labai gražus kostiumėlis.

– Taip ir turėtų būti. Kainavo krūvą pinigų. Tu negalėtum sau tokio leisti. Jei jau reikėjo pulti į nevykusią santuoką, o spėju, kad reikėjo, nes tai šeimos kraujyje, kodėl negalėjai išsirinkti bent piniguočiaus?

– Ne, – Liusė pakėlė šakutę ir smeigė į salotas, perskrosdama agurko griežinėlį tik už tai, kad šis buvo lėkštėje, – pinigai nesvarbu.

– A? O kas svarbu? Kad ir kas tai būtų, kodėl tau šovė į galvą, jog nevykėlis Bredlis Porteris tą turi? Tiesą sakant, kodėl išvis už jo tekėjai?

Liusė mintyse apsvarstė kelis kandžius atsakymus apie sesers antrąjį ir trečiąjį vyrus, bet užuot prabilusi, tik sumirksėjo.

– Ištekėjau už jo dėl antrojo termobranduolinės dinamikos dėsnio.

– Ištekėjai dėl fizikos teorijos? – Tina užgesino cigaretę į pomidorą savo salotose, stumtelėjo lėkštę tolyn ir prisidegė naują. – Ką gi, bent jau nepasakei „dėl meeeilės". – Ji išpūtė dūmus į kitą pusę nuo Liusės. – Tai koks tas antrasis termodinamikos dėsnis?

– Pagal šį dėsnį izoliuotos sistemos kinta į netvarkos pusę tol, kol pasiekia labiausiai tikėtiną formą ir tampa stabilios.

– Nieko nesuprantu. O kuo čia dėtas Bredlis?

– Niekuo. Bet šis dėsnis labai tinka man. – Liusė viena ranka nustūmė lėkštę, o kita atmetė plaukus nuo akių. – Aš buvau izoliuota sistema. Supranti, tiesiog gyvenau viena nedideliame bute, vienintelis draugas buvo Einšteinas, ir nors jo draugija skųstis negaliu, vis dėlto jis šuo.

– Keista, kad tai pastebėjai.

– Aišku, pastebėjau. Jau dvylika metų dėstau tiksliuosius mokslus. Visą dieną vedu pamokas, o paskui grįžtu namo ir vakare taisau kontrolinius darbus. Tikrus socialinius ryšius užmezgiau tik per tavo antrąsias ir trečiąsias vestuves.

Tina parodė seseriai liežuvį ir iš jos salotų lėkštės išsitraukė šiaudeliais supjaustyto pipiro gabalėlį.

– Vieną dieną pamokoje, kai pasiekėme antrąjį dėsnį, pagalvojau: „Čia apie mane. Aš esu izoliuota sistema ir tiesiog virsiu dar labiau izoliuota, kol pasieksiu labiausiai tikėtiną formą; greičiausiai šiuo metu ją jau esu pasiekusi gyvendama bute su Einšteinu." Todėl nusprendžiau nutraukti atskirtį. Kaip tik tada Bredlis užkalbino mane bibliotekoje ir aš pagalvojau: „Tikriausiai taip lemta. Mus suvedė fizika." Supranti, jis pataikė pačiu laiku. Viskas buvo taip logiška.

Tina papurtė galvą.

– Nieko nuostabaus, kad taip susimovei. Gyvenimas nėra logiškas, o santuoka – juo labiau. Baik viską taip smarkiai analizuoti. Įvairovės dėlei pamėgink pasikliauti impulsu.

– Kartą jau pasiklioviau. Ištekėjau už Bredlio vos po dviejų mėnesių pažinties, – Liusę nutvilkė gėda vien tik tariant šiuos žodžius. Pasielgė kaip kvaiša. Visiška kvaiša. – Taigi impulsyvus elgesys manęs daugiau nebežavi. Ir tik neįsižeisk, bet nemanau, kad impulsyvus elgesys būtų suteikęs tau didžiulės laimės.

Tina nusišypsojo.

– Mieloji, aš turiu dvylika su puse milijono dolerių. O ką turi tu? Kinivarpų sugraužtą namą ir tris šunis. Impulsyvus elgesys man padėjo labiau nei tau logika. Tik pažvelk į save. Ar nors kada pasismagini?

– Smaginuosi? – Liusės žvilgsnis nuklydo prie tamsiaplaukio vyriškio, sėdinčio kitame užkandinės krašte. – A, smaginimasis. – Atplėšusi nuo jo akis pažvelgė į Tiną, pakėlė šakutę ir vėl puolė salotas. – Nemanau, kad esu iš linksmuolių.

– O aš manau, kad pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą. Metas tau išsilaisvinti. Nuveikti ką nors beprotiško. Ką nors impulsyvaus.

Liusė susiraukusi dėbtelėjo į seserį.

– Sakau tau. Kartą jau pasielgiau impulsyviai. Ištekėjau už Bredlio. Tina, susitaikyk, aš negimiau būti impulsyvi.

Tina papurtė galvą.

– Vedybos su Bredliu nebuvo impulsyvios. Ką tik pateikei man svarią priežastį, dėl ko už jo ištekėjai. Impulsyvumas – kai elgiesi neprotingai, bet vis tiek tai darai, nes taip nori.

– Tai ne impulsyvu, o neatsakinga.

– Puiku, tada pasielk neatsakingai. Arba ir impulsyviai, ir neatsakingai. Padaryk ką nors tik dėl to, kad nori, kad gerai jautiesi taip elgdamasi. Nuveik ką nors savanaudiško, tik sau.

Liusės žvilgsnis dar sykį nuslydo prie tamsiaplaukio kitoje užkandinės pusėje.

– Vargu. – Ji vėl persmeigė salotas.

– Iš kur žinai, jei niekada nebandei? Nė karto gyvenime nesi pasielgusi savanaudiškai.

– O žinai, esu, – lėtai atsakė Liusė, šakutė jos rankoje sustingo. – Kartą. Tiesą sakant, manau, tai ir yra tikroji priežastis, dėl ko ištekėjau už Bredlio. Susitikinėjau su juo dėl antrojo dėsnio, bet, manau, ištekėjau tam, kad gaučiau namą.

Tina susidomėjo.

– Tikrai? Į tave visai nepanašu.

Liusė linktelėjo.

– Regis, tiesiog įtikinau save, kad myliu Bredlį, nes jis pasiūlė man namą. – Ji vėl ėmė baksnoti salotas, nugręžusi akis nuo Tinos. – Namą myliu labiau nei kada nors mylėjau Bredlį. Tikriausiai jis tai galų gale suprato ir todėl mane išdavė.

– Kad mane kur. – Tina užgesino cigaretę ir atsilošė. – Tai daug ką paaiškina. Ar dėl to ir susipykote praėjusį spalį?

– Iš kur žinai?..

– Tada išsikraustei į viršų, į miegamąjį mansardoje. Niekada nepatikėjau pasakėle, kad Bredlis knarkia. Žinojau, jog susivaidijote.

– Ne, – Liusė susiraukė, – nesusivaidijome. Mes niekada nesipykome. Tik… išsiskyrė nuomonės. Dėl vieno iš šunų.

Tina suvirpėjo.

– Bet kam kitam tai būtų menkas nesutarimas. Tik ne tau… Jei Bredlis padarė ką nors vienam iš tavo šunų, jis išties tavęs gerai nepažinojo. Suprantama, kodėl nesisieloji dėl skyrybų. Esi nusiminusi, bet tikrai nesiilgi Bredlio. Džiaugiesi, kad jis išėjo, tiesa?

– Taip, – sukuždėjo Liusė. – Tai siaubinga, bet džiaugiuosi.

– Ne, ne siaubinga. Tai normalu. Tik nesuprantu, dėl ko tu nusiminusi. Esi laisva. Gali daryti, ką širdis geidžia. Kas tau?

– Jaučiuosi kvaiša, – atsakė Liusė.

– Ką? – Tina palinko į priekį. – Tu? Turi daugiau smegenų už…

– Ne tokių, kurios praverstų tikrame gyvenime. Mano smegenys pritaikytos mokslui. Tikras gyvenimas kas kita. – Liusė papurtė galvą. – Aš nė nežinau, kas nutiko mano santuokai. Jaučiausi klaikiai, bet galvą galėjau guldyti, kad Bredlis buvo laimingas ir mane mylėjo, staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus – grįžtu namo ir randu jį su blondine. Savo name. Ji pareiškė, kad jie mylėjosi mano miegamajame, Bredlis nervinosi pasijutęs kaltas, o kai aš suirzau, išėjo. – Liusė atsilošė. – Tiesiog išėjo.

– Vyrai, – atitarė Tina.

– Taigi nenutuokiu, ką padariau ne taip. Gyvenime niekada neabejojau vieninteliu dalyku – tuo, kad esu protinga. O dabar kyla dvejonių net dėl to. Bjauru.

– Jei manai, kad jis supyko dėl namo…

– Ne tik dėl to, kad Bredlis mane apgavo. Jis su manimi nebekalba. Advokato kontoroje Bredlis tepaklausė: „Ar to tu nori?", aš atsakiau: „Taip", nes išties to norėjau, bet… – Liusė prikando lūpą. – Jis nė neužsuko susirinkti dokumentų ir daiktų. Tarsi dalis mano gyvenimo būtų ėmusi ir iškritusi.

– O, – nejaukiai pasimuistė Tina. – Gali būti, kad ir aš su tuo šiek tiek susijusi.

Liusė sustingo.

– Ką padarei?

– Ką gi. Atsimeni, kokia buvai nusiminusi tądien, kai paskambinai ir pasakei, kad namuose ką tik užklupai Bredlį su blondine?

– Ką tu padarei?

– Na, liepiau įdėti naujas spynas…

Liusė linktelėjo.

– Ką dar?

– O kai jis priėjo prie durų su tavimi pasikalbėti…

– Bredlis buvo atėjęs su manimi pasikalbėti?

– Tu tuo metu verkei savo miegamajame. – Tina stabtelėjo. – Aš buvau… įpykusi.

– O ne.

– Žinau, žinau. Kai supykstu, visiškai atleidžiu vadžias. – Tina prisidegė cigaretę, įkvėpė ir išpūtusi dūmų srovelę vėl prabilo, norėdama greičiau baigti. – Pasakiau Bredliui, jog jei dar kartą pabandys su tavimi pasikalbėti, pasamdysiu privačius detektyvus, kad iškastų visas šlykštynes, kurių jis prisidirbo gyvenime, ir pati asmeniškai pasirūpinsiu, kad visos naujienos atsidurtų pirmajame „Inquirer" puslapyje, taip pat išknisiu visą jam priklausantį turtą ir viską iš jo atimsiu.

Liusė priblokšta žvelgė į seserį.

– Gali būti, kad paminėjau ir fizinį sužalojimą. Buvau išties susinervinusi. Tu niekada neverki.

– Tai todėl Bredlis neskambino? Tina, tu neįtikėtina.

– Atleisk, – atsiprašė Tina. – Bet taip ir mačiau, kaip jis įkalba tave nenutraukti tos sumautos santuokos. Nebegalėjau daugiau tverti stebėdama, kaip kamuojiesi.

– Nebūčiau grįžusi. Tik norėjau su juo pasikalbėti. – Liusė giliai įkvėpė. – Tinute, aš tave myliu, esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei, bet privalai išlipti iš mano gyvenimo. Tai mano gyvenimas.

– Žinau, širdele, – Tina krapštinėjosi su cigarete, – bet tau reikia pagalbos. Štai leidau išsirinkti restoraną ir žiūrėk, kur atsidūrėme. – Ji apsidairė, nužvelgė plastikines sienas ir aptrupėjusius plastikinius stalus. – Čia tikras sąvartynas.

– Aš ne šiaip sau norėjau čia ateiti, – atsakė Liusė. – Bredlis man parašė, kad jei papietaučiau su juo čia, viską paaiškintų. – Ji suglumusi apsidairė po pigią užkandinę. – Nepanašu į vietą, kuri patiktų Bredliui.

– Nori, kad jis grįžtų? – paklausė Tina. – Sugrąžinsiu tau Bredlį, jei to nori.

– Ne, – Liusė sučiaupė lūpas ir vėl smeigė šakute į salotas, – aš ne to noriu.

– Na, o ko tu nori? Tik pasakyk man. Pasirūpinsiu, kad gautum.

Liusė nutėškė šakutę ant stalo.

– Tu negali. Ar bent jau taip nedarysi. Noriu gyventi savo gyvenimą. Noriu daryti savo klaidas. Noriu, kad būtum mano sesuo, o ne prižiūrėtoja. Tu neprivalai manimi rūpintis.

– Žinau, kad neprivalau, – susiraukė Tina. – Bet noriu. Noriu, kad būtum laiminga. Tu niekada nesilinksmini.

– Aš nenoriu linksmintis. – Lusė įkvėpė. – Žinai, ko aš noriu?

Tina papurtė galvą, nenuleisdama akių nuo sesers.

– Noriu būti savarankiška. Noriu pati savimi rūpintis ir noriu, kad tu neskubėtum manęs gelbėti, apsiginklavusi pinigais ir advokatais. Vis aiškini man, ką daryti, ir būni teisi, tad dažniausiai aš neprieštarauju; bet ištekėjau už Bredlio, o jis dar blogesnis už tave. Gyvendama su tavimi ir Bredliu jau kone metus nieko nesprendžiau pati. Tavo patarimai buvo protingi ir būtų kvaila ginčytis. Tik tiek, kad visąlaik elgiausi protingai, ir pažiūrėk, koks mano gyvenimas dabar. Visiška netvarka. – Liusė kilstelėjo smakrą. – Taigi aš keičiuosi. Noriu pati klysti ir susitvarkyti. Noriu pasikalbėti su buvusiu vyru, tau negrasinant jam mirtimi. Ir jei norėsiu nusidažyti plaukus violetine spalva arba priglausti dar dešimt šunų, arba… arba… – jos akys kryptelėjo į vyrą kitoje užkandinės pusėje, – arba susitikinėti su netinkamais vyrais… noriu, kad tu nesikištum. Tai mano gyvenimas. Noriu jį susigrąžinti.

– Oi.

– Aš tau dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei. O dabar liaukis tai dariusi.

– Gerai. – Tina išsitraukė agurko griežinėlį iš Liusės salotų. – Sakai, netinkamais vyrais?

Liusė vos regimai slystelėjo žemyn savo vietoje.

– Greičiausiai ne. Šiaip pasigyriau.

– O kaip dėl to vyruko, sėdinčio ana ten, nuo kurio nenuleidi akių?

– O ne, – Liusė užsimerkė, – nejaugi aš tokia perregima?

– Na, neatrodo, kad jis būtų pastebėjęs. – Tina žvilgtelėjo į kitą užkandinės pusę. – Antra vertus, jis išties patrauklus. Tavo šeštasis jausmas ne toks ir prastas.

Liusė akies krašteliu dirstelėjo į du vyriškius, sėdinčius kitoje pusėje. Juodai apsirengęs vyras kalbėjo pirštais kapodamas orą.

– Jis tikras gražuolis, – pareiškė ji.

– Tiesą sakant, atrodo kiek nuobodokas. Bet jei tu to nori, pažiūrėsiu, kuo galiu padėti. – Tina ėmė kilti nuo stalo.

– Nuobodokas? – atsiliepė Liusė. – Jis atrodo išprotėjęs.

Tina sustingo.

– Juk kalbi apie vyrą su tvido kostiumu, o ne tą su juodu odiniu švarku? Tikriausiai juokauji dėl odinio švarko.

– Tai mano fantazija, – atsakė Liusė. – Ir sėskis. Tu ten neisi ir nepridarysi man gėdos.

Tina atsisėdo.

– Tas juodu odiniu švarku tau nieko gero neduos.

– Nemoku tau nusakyti, kaip pavargau nuo dalykų, kurie man geri ir tinkami, – pareiškė Liusė.

– Žinau, – užjaučiamai linktelėjo Tina. – Bet tai nereiškia, kad turi pasidaryti emocinį charakirį. Tas vyras nestabilus.

Liusės žvilgsnis grįžo prie vyro su odiniu švarku.

– O žinai, kaip tik šito tu ir norėjai. Jis man kelia išties spontaniškus jausmus ir verčia elgtis neatsakingai.

Tina pažvelgė į vyrą ir susiraukė.

– Gal, jei tik trumpai su juo pasismagintum, o paskui mestum.

– Negalėčiau taip, – Liusė atplėšė akis nuo nepažįstamojo. – Niekada negalėčiau taip pasielgti. Geriau tiesiog sutelksiu dėmesį į savo nepriklausomybę, o dalį apie „netinkamus vyrus" išmesiu iš galvos.

Ji pažvelgė į vyrą su juodu odiniu švarku dar kartą ir atsiduso.

– JAUČIU, – kabinoje kitoje užkandinės pusėje Zakas pirštais barbeno per suraižytą stalą. – Bredlis čia. Arba buvo čia. Arba čia yra jo pažįstamas. Arba…

Entonis atsilošė.

– Gerai. Jis čia. Mes irgi čia. Bet praėjo jau valanda ir man darosi nuobodu, todėl gal tiesiog parodyk jį man, mes jį suimsime ir judėsime toliau. Jis persirengęs viena iš tų dviejų moterų, tiesa?

– Puiku, – rūsčiai dėbtelėjo į partnerį Zakas. – Nepadėk. Išsiversiu be tavęs. Gerai. – Jis pirštais būgnijo per stalą.

– Zakai, aš noriu jį sučiupti ne mažiau už tave, – kantriai atsakė Entonis. – Per pastaruosius devynis mėnesius Bredlis išsisuko nuo visų jį bandžiusių sučiupti farų. Ir pusantro milijono, kuriuos jis nudžiovė, – ne skatikai. Bet man reikia ko nors daugiau už tavo nuojautą, kad dar tupėčiau šioje skylėje.

Zakas trinktelėjo per stalą ir vėl ėmė groti pirštais.

– Klausyk, skambino patikimas informatorius ir pranešė, kad jis čia bus, geresnės galimybės pričiupti Bredlį dar nebuvo pasitaikę. Išvis jokios galimybės nebuvo pasitaikę. Ir šiaip…

– Zakai, – pertraukė jį Entonis. – Tu varai mane iš proto.

– Ką? A. Pirštai? – Zakas liovėsi beldęs į stalą. – Atsiprašau.

– Ne, ne pirštai. Nors taip irgi nebedaryk. Mane iš proto varo tavo elgesys pastaruoju metu. – Entonis lėtai papurtė galvą. – Šiandien su Džeriu susiklostė nekaip. Pamaniau, kad tikrai jam spirsi.

– Aš? Ne-a. – Zakas nutilo. – Greičiausiai ne.

– Būtent, – Entonis susiraukęs įrėmė žvilgsnį į partnerį, – apie tai ir kalbu. Apie „greičiausiai". Ir tos klejonės apie darbo metimą. Man jos nepatinka. Visada buvai kvaištelėjęs. Tai gerai. Kvaištelėjimas man netrukdo. Tačiau pastaruoju metu esi ne tik kvaištelėjęs, bet ir nugrimzdęs į depresiją. Su tuo aš negaliu taikstytis.

– Man ne depresija. – Zakas paėmė cukraus pakelį, su įniršiu perplėšė jį pusiau ir subėrė cukrų į kavą. – Šiuo metu nesu itin pakilios nuotaikos, bet nesu ir prislėgtas.

– Ką tik suniokojai cukraus pakelį. Tai jau šį tą sako.

Zakas įsistebeilijo į išniekintą pakelį ir švystelėjo jį ant stalo.

– Aš tau kai ką pasakysiu. Šiandien senukas Džeris mane išties nuvylė. Supranti, man pagailo vargšelio mulkio, o jis atstatė į mus ginklą. Aš pamaniau: „Po galais, nebėra padorių žmonių." O kai jis į mus iššovė, išties pasiutau. – Zakas papurtė galvą. – Kartais man atrodo, kad pasaulyje nebeliko dorų žmonių. – Jis paragavo kavos ir susiraukė. – Taigi, galbūt darbas man kiek ir gadina nuotaiką, bet aš nepuoliau į depresiją.

– Puolei, – Entonis kalbėjo aiškiai ir ramiai, lyg su psichiškai atsilikusiu. – O tavo depresija daro įtaką mūsų darbui. Žinau, kas negerai.

Zakas pervėrė jį piktu žvilgsniu.

– Ar esu minėjęs, kad negaliu pakęsti, jog laisvu laiku studijavai psichologiją? Viešpatie brangus, tai buvo tik neprofilinė disciplina. Tau neleistų net šunų analizuoti.

– Tu nerimauji, jog sensti. Viskas prasidėjo, kai tau sukako trisdešimt šešeri.

– Nenoriu apie tai kalbėti. – Zakas vėl apžvelgė restoraną. – Ar tos dvi moterys tau atrodo prasikaltusios? Blondinė kažkokia keista. Greičiausiai dėl plaukų. Tie plaukai netikri.

– Nuo pat savo gimtadienio niurni ant jaunesnių vyrų policijoje. Be to, kai kuriems mano batams metų daugiau nei moterims, su kuriomis susitikinėji. – Entonis papurtė galvą. – Dėl šito tu tikrai kiaurai perregimas.

Zakas susiraukęs dėbtelėjo į partnerį.

– Tai ne dėl amžiaus. Velniai griebtų, tau tiek pat metų kaip ir man.

– Taip, bet manęs tai neslegia.

– O turėtų. – Zakas pasukiojo šaukštelį puodelyje, aptaškydamas išraižytą stalą kavos purslais. – Pameni Falką, tą senioką, su kuriuo pradėjau patruliuoti? Su juo dabar patruliuoja toks vaikis… Mokiausi mokykloje, kai jis gimė. Jis gyveno už kvartalo nuo manęs.

– Zakai, tau trisdešimt šešeri. Tokių dalykų pasitaiko. Pamanyk, žemėje yra už tave jaunesnių. Susitaikyk su tuo.

– Be to, aš nebe toks greitas kaip anksčiau. – Zakas pritildė balsą. – Kai žaidžiame vienas prieš vieną? Aš darausi lėtesnis. Labai.

– Čia tik tau taip atrodo. Aš nepastebėjau, kad būtum nors kiek sulėtėjęs.

– Todėl, kad ir pats daraisi lėtesnis.

Entonis prisimerkė.

– Ar neprieštarautum, jei ir toliau depresiją laikytume tik tavo bėda? Asmeniškai aš tik tobulėju, o ne senstu.

– Tu sensti. Bet tau nerūpi, nes visada buvai smegenys. Smegenys nesensta.

– Puiku. O tu tada kas? Jėga? – Entonis atsilošė ir susikryžiavo rankas. – Bet kada tave paguldyčiau ant menčių, kvaileli.

– Ne, aš – šeštasis jausmas. Žaibiškas instinktas. – Zakas apžvelgė užkandinę ir vėl įsmeigė akis į Entonį. – Bet imu jo netekti. Pameni, kai vakar vijomės vyruką keturiasdešimtame aukšte? Tą, ant stogo? Akimirką, tik akimirką, man šmėstelėjo mintis: „Nesąmonė. Nusirisiu nuo stogo vien dėl to, kad kažkas ką tik nukniaukė kažkieno vaizdo kamerą. Paprasčiausiai neapsimoka." O ir šiandien, su Džeriu? Vis spoksojau į tą sumautą stalą galvodamas: „Kai teks ant jo griūti, skaudės." Tikėjausi, kad jis pasiduos, ir man nereikės šokti per tą sušvilptą stalą. Sakau tau, prarandu aštrumą.

– Klausyk, žaibe, tu nelėtėji ir neprarandi nuojautos, ir tu nemirsi. Tiesiog suaugai. Ir, drįsiu pridurti, pačiu laiku.

– Aš rimtai…

– Aš taip pat, – Entonis dūrė pirštu į Zaką ir šis užsičiaupė. – Nuo pat to laiko, kai susipažinome prieš aštuoniolika metų, lėkei pusantro šimto kilometrų per valandą greičiu. Žiūrėdamas į tave galvodavau: „Kaip jam taip išeina?" ir žavėdavausi. Paskui suaugau ir dabar stebėdamas tave galvoju: „Kodėl jis taip elgiasi?" Tau niekam nieko nebereikia įrodinėti, o vis tiek elgiesi tarsi kietas faras iš televizijos. – Entonis palinko į priekį. – Nešokti nuo stogo paskui vaizdo kamerą buvo geras sprendimas. Tai brandos požymis.

– Nesakyk to žodžio, – paprašė Zakas. – Branda reiškia mirtį.

– Netiesa. Kas tau darosi?

Zakas vėl ėmė belsti pirštais į stalą.

– Nežinau. Kartais… Visi mano broliai vedę. Jie turi žmonas, vaikų, didelius namus, turi pa reigų. – Jis susiraukęs dėbtelėjo į Entonį. – Tai ne gyvenimas, o katorga.

– Pažįstu tavo šeimyną. Jie laimingi. Ką čia tauški?

– Pareigos, – atsakė Zakas. – Branda. Tą pačią akimirką, kai lioviausi vijęsis vaizdo kamerą, su manimi pasisveikino mirtis.

Entonis nusikvatojo.

– Negaliu patikėti. Visada buvai originalus, bet šįkart šis tas naujo. Žinai, ko tau reikia?

– Nieko. Nieko man nereikia. Viskas bus gerai.

– Tau reikia susitupėti. Klausyk, anksčiau gyvendavai dėl darbo, dabar to nebepakanka. Tai gerai. Bet tu pasižiūri į brolius ir nori to, ką turi jie, o tave šitai gąsdina, todėl verčiau renkiesi depresiją. Tai blogai. Pažvelk tiesai į akis. Branda – ne mirtis. Tik kitas žingsnis gyvenime. Dauguma žmonių žengia jį anksčiau už tave, bet tu susitvarkysi kuo puikiausiai. – Entonis gurkštelėjo kavos. – Tik teks pradėti susitikinėti su kitokio tipo moterimis.

– O kuo blogos tos, su kuriomis susitikinėju?

– Jos jaunesnės už tavo automobilį, nešiojasi peilius ir nuogos laksto motociklais greitkeliais.

– Bet jos pranašesnės už plastikines pupytes, su kuriomis susitikinėji tu. Koks paskutiniosios vardas? Šeril? Dėl Dievo, – užvertė akis Zakas.

– Šeril turi daugybę puikių bruožų, – be didelio entuziazmo atrėmė Entonis.

– Pasakyk nors vieną.

– Moka skaityti. Ar esi susitikinėjęs su raštinga mergina?

– Klausyk, šiuo metu nenoriu su niekuo susitikinėti.

– Tu su niekuo nesusitikinėji? – Entonis susiraukęs nužvelgė Zaką. – Tavo gyvenime nėra moterų?

– Ilsiuosi. – Zakas atsilošė ir ėmė pirštais belsti į sutrūkinėjusius suolo apmušalus. – Sutelkiau dėmesį į karjerą.

– O, tu tikras šaunuolis. Kada paskutinį kartą… buvai pasimatyme?

– Naujųjų metų vakarą.

Entonis papurtė galvą.

– Jau du mėnesiai. Pakaktų šios vienos priežasties, kad pultum į depresiją.

– Aš ne taip baisiai ir prislėgtas. – Zakas ėmė sparčiau barbenti pirštais. – Gal galėtume baigti šitą temą?

– Gerai, tu nepasiruošęs vesti. Pradėk nuo mažesnių dalykų. Įsigyk šunį.

– Šunį? Šunį? – Zakas pliaukštelėjo per stalą. – Šunį. Tik to man ir trūko, apspangusio šunėko didžiulėmis liūdnomis akimis, telepatiškai besiskundžiančio, kad niekada manęs nemato, ir klausiančio, kur valkiojausi?

– Zakai…

– Be to, kartą turėjau šunį. Gavau jį, kai buvau trejų.

– Zakai…

– Išvažiavau mokytis į koledžą ir jis nudvėsė. Šunys yra atsakomybė. Negalima jų palikti.

– Tu išvažiavai mokytis į koledžą. – Entonis įsmeigė maldaujamą žvilgsnį į lubas. – Negaliu patikėti. Zakai, jei gavai šunį būdamas trejų, kai išvažiavai mokytis, jam buvo penkiolika metų. Arba šimtas penkeri šuniški metai. Jis nudvėsė nuo senatvės, o ne dėl to, kad tu išvažiavai mokytis.

Zakas nesiklausė.

– Prisiimi už ką nors atsakomybę ir imi nerimauti. Man to nereikia. Nerimas daro tave lėtą. Pradedi viską pergalvoti dar kartą. O nuojauta netrukus išgaruoja. Todėl aš laikausi tavęs. Tau niekada nieko nenutinka.

– Ačiū, – padėkojo Entonis. – Tikriausiai. Gerai, mintis apie šunį netikusi, bet galbūt…

– Klausyk, gal galėtume grįžti prie darbo? Šis pokalbis mane išties slegia.

– Puiku. Vis dėlto pagalvok apie tai, ką pasakiau. – Zakas susiraukęs pažvelgė į partnerį ir Entonis kilstelėjo ranką. – Gerai, grįžtame prie darbo. Na, tai ką kužda taviškė nuojauta, kuri iš tų dviejų moterų yra eikvotojas Džonas Bredlis? – jis atidžiai nužvelgė moteris. – Seksualioji brunetė atrodo piktoka, bet tikriausiai negalima atmesti ir blondinės.

– Tau blondinė neatrodo seksuali? – Zakas papurtė galvą. – Tu visai neturi skonio. Plaukai keistoki, bet veidas gražus, o figūra puiki.

– Iš kur žinai? Jos sėdi.

– Ji buvo priėjusi prie baro pasiimti kitos šakutės. Gal aš ir senstu, bet dar nemiriau. Šviesiaplaukei tikrai būtų verta skirti šiek tiek laiko. – Zakas pašnairavo į ją. – Žinai, man atrodo, kad ji į mane žvilgčiojo.

– Kurgi ne.

– Ei. Moterys į mane žvilgčioja. Pasitaiko.

– Na, tu bent jau išnirai iš depresijos. – Entonis užmetė akį į laikrodį. – Mes čia veltui sugaišome valandą. Ar nori suimti blondinę, kad galėtum ją apieškoti, ar tiesiog išeiname?