Читать книгу Keista pora - Jennifer Crusie - Страница 2

Atvėrusi duris Tesa Niuhart išvydo Niką Džeimisoną – aukštą, klestintį juodbruvą vyrą, kuris įtartinai nušvito, jai pasirodžius tarpduryje; malonus atviras veidas suteikė žmogiškumo nepriekaištingai pasiūtam kostiumui. Tesa nepatikliai įsistebeilijo į svečią, gniauždama absurdišką palengvėjimo, laimės ir aistros pliūpsnį, įžiebtą jo sugrįžimo.

Jis plačiai išskėtė rankas, norėdamas apglėbti Tesą.

– Tesa! – Svečias džiugiai nusišypsojo. – Puikiai atrodai!

Tesa žvilgtelėjo į apsmukusias, baliklio dėmėmis išmargintas savo sportines kelnes. Palengvėjimo, laimės ir aistros – kaip nebūta. Ji užvertė akis – Nikas tik patvirtino įtarimus.

– Kurgi ne, – šeimininkė užtrenkė duris Nikui prieš nosį ir užrakino abi spynas.

– Nagi, Tesa! – šūktelėjo kitapus durų likęs vyras. – Praėjo jau mėnuo. Tiesą sakant, penkios savaitės ir dvi dienos, bet kam smulkintis? Na gerai, skaičiavau dienas. Aš tavęs pasiilgau. Vis skambinu tau, o tu niekada neatskambini. Ar taip sąžininga? Manau, laikas mudviem pasikalbėti.

– Aš taip nemanau, – griežtai atšovė Tesa durims, bet pirštais persibraukė trumpas rudas garbanas. Jei Nikas nebūtų taip apsėstas skaičiavimo manijos, būtų kaip tik tas žmogus, kurio jai reikia, o ne tas, kurio reikia mažiausiai. Tačiau Niko viduje lindėjo šlykštus skaičiuotuvas, ir jei jau jis stovi prie durų, pasitelkęs visą žavesį, vadinasi, kažko nori. Greičiausiai ne Tesos. Kažko, susijusio su pinigais, karjera, visuomenine padėtimi arba viskuo iš karto. Ji papurtė galvą, apsisuko ir nužingsniavo apšiurusiu pilku kilimu atgal į savo vietą – pratęsti pertraukto pokalbio.

– Kas tas gudročius? Namo savininkas? – Ant kauburiuotos Tesos sofos drybsojo Džina Dekosta. Nepaklusnūs juodi plaukai lindo jai į akis, smulkus kūnelis skendėjo didžiuliuose juoduose marškinėliuose, o juodos kojas aptempusios kojinės labiau priminė suveržtus tvarsčius. Džina nedrąsiai išsitiesė ir prisimerkė iš skausmo.

– Dar blogiau. – Tesa klestelėjo ant aptriušusio kėslo, kuris sudejavo nuo svorio, ir permetė ilgas kojas per ranktūrį. – Žinai, kaskart, kai tariuosi pasiekusi dugną, kažkas stumteli jį dar žemiau.

Nikas garsiai pabeldė.

– Nagi, Tesa. Atidaryk.

– Kas jis per vienas? – pasiteiravo Džina.

– Nikas, bet nenoriu apie jį kalbėti. Jei teks rinktis tarp jo ir buto savininko, gal geriau iš viso nebeatidarysiu durų. – Tesa paplekšnojo sau per kelius ir didžiulė juoda katė liuoktelėjo jai į sterblę, iš kurios anksčiau teko sprukti, šeimininkei pakilus atidaryti durų. – Atleisk, Andžela, – sumurmėjo katei Tesa.

– Tesa?! – šūktelėjo Nikas. – Baik. Elkimės kaip suaugę. Arba tu būk suaugusi, o aš apsimesiu. Tesa?

Džina suraukė antakius ir dėbtelėjo į duris.

– Kodėl jo vengi?

– Na, – Tesa akimirką susimąstė. – Buvo taip, – ji atsistojo ir vėl numetė katę nuo kelių, – atidariau duris, o jis sako… – Tesa išskėtė rankas ir apdovanojo Džiną šypsena iš dantų pastos reklamos: – Tesa, puikiai atrodai!

Džina žvilgtelėjo į draugės sportines kelnes.

– Oi.

– Būtent, – Tesa šleptelėjo atgal į fotelį. – Žinai, kaskart, kai sutinku Niką, protas man sako: „Taip, su juo smagu, bet šis vyras – valdžios išalkusi žiurkė, todėl laikykis nuo jo atokiau“, o kūnas šaukia: „Labas, gražuoli, eikš pas mamytę.“ – Rudaplaukė papurtė galvą. – Teks rimtai pasikalbėti su savo kūnu.

Džina dar kartą žvilgtelėjo į jos sportines kelnes.

– Nemanau, kad jis tavęs klausys. Jei mane taip aprengtum, aš neklausyčiau.

– Mat juos bala, tuos drabužius, – atkirto Tesa. – Kalbi kaip Nikas.

– Gerai. Kita tema. Kodėl lauki buto savininko?

– Apskundžiau jį gyvenamųjų namų komisijai. – Tesa pradžiugusi nusišypsojo.

– Ne itin draugiškai pasielgei, – tarė Džina. – Ką jis tau padarė?

– Apskundžiau dėl to, ko nepadarė. – Tesa patogiau įsitaisė, pasirengusi iškloti savininko nuodėmes. – Per pastaruosius du mėnesius šiame name buvo išplėšti trys butai, o Rėjus nė nepataisė pagrindinių durų spynos. Užeiti gali bet kas. Kažkas turėjo ko nors imtis. – Ji plačiai nusišypsojo Džinai. – Pamaniau, o kodėl gi ne aš?

– Tesa?! – vėl šūktelėjo Nikas. – Lauke nesaugu. Jei mane apiplėš dėl to, kad vaidini nepasiekiamą, niekada sau neatleisi.

Abi moterys atsigręžė į duris, Džina pažvelgė į Tesą. Ši gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, – Džina nebejudino Niko temos, – tu kažko ėmeisi. Nenuostabu. Stebiuosi tik, kad tą žmogelį paprasčiausiai apskundei.

– Na, svarsčiau, gal reikėtų surengti protesto žygį su žvakėmis. – Tesa vėl išsišiepė. – Pama niau, visi gyventojai galėtų užsidegti žvakutes ir žygiuoti po Rėjaus namą, bėda tik ta, kad namas tuoj pat užsiliepsnotų, mes nespėtume net iki durų nubėgti; tada pagalvojau, gal geriau tiktų „Bic“ žiebtuvėliai, bet prisiminiau priešais gyvenantį Stenlį.

– Stenlį?

– Nepažįsti Stenlio? – Tesa išsiviepė dar plačiau. – Stenlis visada vilki tuos pačius pilvo nebeuždengiančius marškinėlius, o jo pilvas ne iš gražiųjų. Tiesą sakant, Stenlio pilvas vienintelis iš visų mano matytų pilvų turi popietinę barzdelę. – Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Džiną. – Kaip manai, jis skuta pilvą?

Džina nusivaipė.

– Šlykštu.

– Ir man taip atrodo, todėl ir negalėjau įsivaizduoti Stenlio su „Bic“ žiebtuvėliu. Su deglu – taip. Su „Bic“ – ne. – Tesa vėl šyptelėjo. – O tada pagalvojau, kodėl gi neįdavus Stenliui šakių ir nepastačius jo procesijos priešakyje? – Ji stabtelėjo bandydama įsivaizduoti, kaip tai atrodytų. – Žinai, Stenlis labai primena Kvazimodą.

– Oi, Tesa, liaukis! – šūktelėjo Nikas. – Atėjau atsiprašyti. Nejaugi tai nieko nereiškia?

Džina kilstelėjo antakį, bet Tesa papurtė galvą, tad draugė grįžo prie Stenlio temos.

– Nemanau, kad Kvazimodas turėjo šakes, – tarė ji. – Filme neturėjo.

– Kad ir kaip ten būtų, galiausiai teko surimtėti, kol dar nieko šiame name nesužeidė, – pareiškė Tesa. – Todėl pasielgiau kaip suaugusi ir parašiau skundą.

– Šaunuolė, – pagyrė Džina. – Jei būtų suėmę už tai, kad šakėmis prismeigei buto savininką Rėjų, tavo karjerai tai būtų ne į naudą.

– Tiesą sakant, su karjera prasti popieriai, – Tesa sudribo fotelyje. – Neketinau pasakoti, nes tu tik šįvakar grįžai iš gastrolių ir nors vieną vakarą norėjau praleisti be dramų, bet… netekau darbo.

– O, ne. – Susirūpinusi Džina kaipmat atsisėdo užuojautos kupinu veidu. – Kas nutiko?

– Nepanikuok, – iš fotelio pareiškė Tesa. – Turiu planą.

– Nė neabejoju, – atsiliepė draugė. – Kas nutiko?

– Nutraukė finansavimą. Mūsų išrinktas švietimo skyriaus vadovas nusprendė, kad remti privačius mokymo fondus – ne šviečiamoji veikla. Todėl dabar fondo mokyklėlei teks naudotis tik savanorių paslaugomis. Galiausiai ji išvis gali būti uždaryta.

– Tesa, man labai gaila, – tarė Džina. – Tikrai. Žinau, kiek daug tau reiškia tie vaikai.

– Ei, – Tesa išsitiesė ir tariamai griežtu žvilgsniu dėbtelėjo į Džiną, – aš dar nebaigiau. Vaikai niekur iš ten neis. Aš taip pat. Man tereikia susi rasti mokamą darbą iki pietų, kad galėčiau dirbti fondo mokyklėlėje savanore. – Tesa nusišypsojo. – Vakar per televizorių žiūrėjau filmą „Graži moteris“, Džulija Roberts taip džiaugėsi, kad Ričardas Giras įsigijo ją kaip daiktą, jog rimtai apsvarsčiau tokio darbo galimybę. Bet paskui pamaniau, kad sulaukus trisdešimt šešerių kiek vėloka šlifuoti gatves.

Nikas pasibeldė dar kartą.

– Tesa? Nori, kad šliaužiočiau ant kelių? Gerai. Puikiai tai sugebu. Taip ir nepamatei, kaip šliaužioju, nes palikai mane, nespėjusį tau parodyti. Nagi, Tesa, įsileisk.

Džina kryptelėjo galva į duris.

– Jei vis dar svarstai apie parsidavinėjimą, eik ir atidaryk. Juk jis vis dar aptekęs pinigais?

Tesa linktelėjo.

– Pastaruoju metu netikrinau, bet, pažįstant Niką ir jo meilę pinigams, jis tikrai neskursta.

– Ištekėk už jo, – patarė Džina.

– Ne, – atsiliepė Tesa.

– Kodėl?

– Visų pirma todėl, kad jis man nesipiršo, – atsakė Tesa. – Be to, jis respublikonas ir advokatas, taigi mama manęs išsižadėtų. Ir dar… – ji susiraukė, – kažkodėl man atrodo, kad reikėtų tekėti už tokio vyro, kuris per vestuves nepriekabiautų prie pirmosios pamergės. Gal man ir ne visi namie, bet…

– Kadangi pirmąja pamerge būsiu aš, tau nėra ko jaudintis. Tekėk už jo.

– Nepažįsti Niko, – tarė Tesa. – Jis galėtų sugundyti net Motiną Teresę. – Ji atsuko ausį į duris ir įsiklausė. – Regis, nebėra iš ko rinktis. Tikriausiai pavargo ir nuėjo. – Tesa per daug nenusiminė. Juk vis tiek neketino atidaryti durų.

Nikas taip greitai nepasiduodavo, net ir pavojingas koridorius nebūtų jo išgąsdinęs. Tikriausiai ne taip ir smarkiai ilgėjosi.

Velniai rautų.

Nikas atsirėmė į sieną prie Tesos durų ir apsvarstė padėtį. Durų daužymas akivaizdžiai nepadeda, žavesys apvylė, o to dar nėra nutikę. Po galais, kas negerai? Gal Tesa tebeniršta, bet taip niršti negalėtų. Tik ne Tesa. Įpykusi ji išsiverždavo kaip ugnikalnis ir išsyk viską pamiršdavo. Nė karto nematė Tesos surūgusios. Vadinasi, rudaplaukė nepuola jam po kojų dėl kitos priežasties. Ši mintis privertė šyptelėti. Gerai jau, Tesa nėra puolusi jam po kojomis. Bet ir nėra trankiusi durimis priešais nosį.

Kažkas sugadino jai nuotaiką.

Negerai. Nikas mėgo Tesą, todėl nenorėjo matyti jos nusiminusios. Trumpam susirūpinęs dėl Tesos, netrukus grįžo prie savo paties bėdų.

Tesa pyko ne ant jo. Duris užtrenkė ne iš karto, taigi ją graužia kažkas kita. Greičiausiai kuris nors iš jos draugų nevykėlių prisivirė košės. O kai leptelėjo nesąmonę, kad Tesa puikiai atrodo – nors išties atrodė siaubingai – ji suirzo ir užtrenkė duris. Gerai, jis nusipelnė šito. Dabar tereikia priversti duris atsiverti, saikingai užjausti Tesą, ir pateks į vidų.

Jei luktelės pusvalandį ir vėl pasibels, Tesa gali atidaryti, pamaniusi, kad jis jau bus nuėjęs.

O jei turėtų gėlių, saldainių ar dar ko nors… Ne. Tik ne Tesai. Įprastos aukos taikos labui jai įspūdžio nepadarys. Minutėlę pasvarstęs Nikas patraukė lauk, o beeidamas su panieka apžvelgė niūrų koridorių.

– Man atrodo, turėjai jį įsileisti, – pareiškė Džina. – Turtingi advokatai ant medžių ne – auga. – Ji atsargiai ištiesė dešinę koją. – Klausyk, ar turi tepalo raumenims? Blauzdos mane pri – baigs.

– Dabar neturiu laiko žaidimams su Niku. Privalau apgalvoti planą. – Tesa pakilo iš fotelio, keliais žingsniais perkirto mažulytį butą, pakeliui į vonią perlipo kelias netvarkingas knygų stirtas, gniužulą skirtingų kojinių, šūsnį nebaigtų taisyti rašinių ir pusiau baigtą plakatą „Skaitau uždraustas knygas“. – Galėčiau dirbti mokytoja, tik nežinau, ar gausiu darbą. Neturiu reikiamos kvalifikacijos, be to, reikėtų mokyti turtuolių vaikus, o jie mane tikriausiai palaikytų ateive, bet atlyginimas geras, o darbo valandos – puikios.

Suradusi tepalą Tesa grįžo, ištiesė jį Džinai ir klestėjo atgal į fotelį.

Džina išsispaudė tepalo sau ant pirštų.

– Imkis to darbo. Geriau nei badauti. – Trindama tepalą į blauzdą, Džina susiraukė.

Tesa atsisėdo, pamiršusi savo bėdas.

– Kaip jautiesi? Maniau, kad tik paprastas mėšlungis.

– Jaučiuosi prastai, – atsakė Džina. – Man trisdešimt penkeri. Nebeatsigaunu taip greitai kaip anksčiau. – Ji dar sykį patrynė blauzdas, raukydamasi iš skausmo. – Negaliu pakęsti skausmo. Niekada jo nemėgau, bet dabar jau nebegaliu pakęsti.

Tesa nesumojo, ką sakyti.

– Kuo galėčiau padėti?

Džina nusikvatojo.

– Negali padėti. Tai amžius.

– Nenusikalbėk, – pradėjo Tesa, bet Džina mostu ją nutildė.

– Brangute, aš kordebaleto trupėje esu močiutė Mozė.

– Nenusišnekėk, – pakartojo Tesa. – Tu visąlaik dirbi. Niekada nesėdėjai be darbo. Ar daug šokėjų galėtų tuo pasigirti?

– Niekada nesėdėjau be darbo, nes visada pasirodau repeticijose, niekada nesergu, nieko nepavedu ir nepabėgu iš pasirodymo Naujajame Džersyje tam, kad ištekėčiau. – Džina ištiesė kojas ir veidą perkreipęs skausmas kiek atlėgo. – Bet to ilgam neužteks. – Ji gūžtelėjo. – Aišku, mano kojos ilgai ir neatlaikys. – Džina įsistebeilijo į kojas, tarsi būtų įsigijusi jas per išpardavimą, o dabar gailėtųsi. – Vargu ar dar kada norėsiu atlikti nors vieną plié [Baleto terminas, reiškiantis „prisėdimą, pritūpimą“ (čia ir toliau – vert. pastabos).].

– Juokauji. – Tesa trumpam nutilo ir pamėgino kitaip: – O ką norėtum veikti?

– Noriu ištekėti, – atsakė Džina.

Tesa suzmeko fotelyje.

– Ištekėti? Kažkas nauja.

– Ne visai. Visada norėjau ištekėti, – ilgesingai atsiliepė draugė. – Tiesiog pirmiau norėjau susitvarkyti karjerą. – Ji šyptelėjo. – Nieko sau karjera. Dabar tenoriu ramybės. Saugumo. – Džina pažvelgė į Tesą, tą akimirką ji atrodė labai pažeidžiama. – Supranti, noriu meilės. Iki šiol nesutikau tokio žmogaus, bet kai geriau pagalvoji, nieko nuostabaus. O dabar esu pasirengusi. Noriu turėti namus, vaikų ir viską, kas priklauso.

– Ar todėl, kad dainuoji chore? – pasiteiravo Tesa. – Jei taip, pagalvok apie tuos, kuriems taip ir nepavyko…

– Nenorėjau ištrūkti iš choro. – Džina ištiesė kojas ir susiraukė. – Nesvajojau tapti žvaigžde. Nenorėjau perdėto dėmesio. Tenorėjau būti pasirodymo dalis. To paties noriu ir dabar. Man nereikia įžymaus ir įtakingo vyro. Noriu rasti paprastą vyruką ir tapti jo pasirodymo dalimi.

– Kaip feministė, tikriausiai turėčiau ką nors pasakyti, – pareiškė Tesa, – bet nesakysiu, nes tai tavo gyvenimas.

– Ačiū, – padėkojo Džina, – esu dėkinga.

– Pažįstu keletą malonių vyrukų iš fondo, – pareiškė Tesa. – Žinoma, dabar jie neteko darbo, bet…

Džina papurtė galvą.

– Tesa, galiu ir pati. Nebandyk sutvarkyti mano gyvenimo. – Ji dar kartą apsidairė po draugės butą. – Tau pirmiausia reikėtų susitvarkyti savąjį.

– Man? Aš nepasirengusi tekėti. Apie tai nė negalvoju. – Tesa taip pat apsidairė po būstą. – Na, beveik niekada.

Džina kilstelėjo antakius.

– Beveik?

– Na, kartkartėmis fantazuoju, kad ryšiu prijuostę ir sakau: „Labas, mielasis, kaip praėjo diena?“ dieviškai gražiam vyrui, o šis tuoj pat pamyli mane ant virtuvės stalo.

Džina sutriko:

– Atrodo, lyg pasakotum sceną iš filmo.

– Žinau, – susiraukė Tesa. – Nemanau, kad aš gimusi santuokai. Kartais pasijuntu vieniša ir pagalvoju, kaip būtų gera rūpintis namais, kam nors kepti vyšnių pyragą, bet tada mintys nušuoliuoja į priekį ir aš jau fantazuoju, kaip vyras nutraukia prijuostę ir laižo vyšnių sultis man nuo kūno, o aš nebeįstengiu tvardytis. – Ji pažvelgė į Džiną. – Be to, nemoku kepti pyragų. Taigi apie vestuves per daug nemąstau.

Džina susiraukusi dėbtelėjo į draugę.

– Kaip tu gali pasijusti vieniša? Tau atrodo, kad privalai išgelbėti visą pasaulį. Tikriausiai dėkingų žmonių pažįsti daugiau nei…

– Na, kartais būtų visai smagu nieko negelbėti, – atsakė Tesa. – Kartais manau, jog būtų išties gera, kad manimi kas nors rūpintųsi, gera gyventi name, o ne bute ir kasnakt šauniai mylėtis. – Ji nutilo. – Reikia mesti mintis apie seksą iš galvos. Jos temdo protą. Galvok apie karjerą, Tesa, susitelk į darbą. – Tesa papurtė galvą. – Dabar pati kalbu kaip Nikas.

– Jei jau prakalbome apie Niką, kodėl jo neįsileidai? Juk jis – pirmarūšis sutuoktinis su namu.

Tesa nusijuokė.

– Akivaizdu, kad nepažįsti Niko. Jei jis ir statytų namą, tai tik tam, kad parduotų. Tiesą sakant, būtent dėl to ir pasistatė. – Ji atrėmė galvą į fotelio atlošą. – Kai palikau Niką, namo karkasas jau stovėjo. Kartą vaikščiojome po namą ir aš mėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, o jis mėgino apskaičiuoti, kiek kartų pakils jo vertė per pirmuosius metus. – Tesa išsiviepė. – Tai nebuvo gražiausia mūsų draugystės akimirka.

– O gražiausių akimirkų buvo?

– Taip. – Tesos šypsena išblėso. – Buvo. Tiesą sakant, gana nemažai, – ji stryktelėjo iš fotelio ir nudrožė į miegamąjį.

– Tesa?! – šūktelėjo Džina.

– Va, – pareiškė ši, grįžusi atgal. Prisėdo ant sofos krašto šalia Džinos ir pakišo jai nuotrauką. Joje buvo įamžintas Nikas purvinu smakru, į akis krintančiais plaukais, su senais marškinėliais nukirptomis rankovėmis; jis sėdėjo ant žemės, iš už nugaros apglėbęs Tesą ir padėjęs smakrą jai ant peties. Tesa atrodė dar baisiau: rudi plaukai styrojo į visas puses, veidas murzinas, ji nepasidažiusi. Tesa buvo išsišiepusi ligi ausų ir atrodė maždaug dešimties.

– Ką jūs veikėte? – suglumusi pasiteiravo Džina.

– Tai mūsų pirmoji pažinties diena, – Tesa nusišypsojo, žvelgdama į nuotrauką. – Susipažinome per iškylą. Žaidėme regbį. Nikas mūvėjo nutriušusius džinsus ir vilkėjo marškinėlius, senesnius netgi už manuosius, aš pamaniau, kad jis linksmas varguolis, visai kaip princas iš mano pasakos. – Ji nusijuokė. – Vaikeli, kaip aš klydau.

Džina paėmė nuotrauką ir įdėmiai apžiūrėjo Niką.

– Tesa, net ir murzinas jis tikras gražuolis. – Žinau, – atsakė Tesa. – Bet išvaizda dar ne viskas. Mane pribaigia tos sumautos raukšlelės aplink akis, kai jis šypsosi, bet Nikas ne tas tikrasis princas. – Ji papurtė galvą ir atsiduso. – Vis dėlto gana greitai susivokiau. Supranti, mes tikrai nebuvome ideali pora. Tą vakarą, kai išsiskyrėme, nuvažiavome į operą ir žurnalistai mus nufotografavo kartu. – Tesa išsiviepė Džinai. – Tiesą sakant, fotografavo Niką, o aš pakliuvau į nuotrauką tik todėl, kad stovėjau šalia. Galiausiai tą nuotrauką prieš kelias dienas išspausdino. – Atsiminusi ją Tesa dar plačiau išsišiepė. – Nikas atrodo kaip Kenedžio pusbrolis. O aš – kaip griežtis su plaukais. Visame Riverbende žmonės, pažvelgę į nuotrauką, klausė: „Ką jis joje mato?“ – Tesa dar kartą papurtė galvą. – Mes tikrai ne pora.

Džina atidavė jai nuotrauką.

– Vis tiek nesupratau, ką ten kalbėjai apie princą.

Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir liūdnai įsistebeilijo į nuotrauką.

– Pameni, pasakojau, kad būdama maža gyvenau komunoje? – Piršto galiuku ji glostė nuotraukos kraštą. – Na, mama neleisdavo man skaityti pasakų apie Pelenę ir kitų. Sakė, kad tos pasakos patriarchalinės ir menkina moteris, o aš labai nusiminiau, todėl jos draugas, toks vyrukas vardu Lenis, sukūrė man pasaką ir pavadino ją „Pelenė Tesa“. – Tesa nusijuokė iš pavadinimo.

– Gražu, – tarė Džina, – bet kuo čia dėtas princas.

– Na, Pelenė Tesa pati nuvyksta į pobūvį, be jokių fėjų krikštamočių pagalbos, pakeliui ji gelbsti žmones ir žvėris, o tie padeda jai, – paaiškino Tesa. – Bet Pelenė Tesa jautėsi atsakinga už išgelbėtuosius ir jų vargus, todėl kai nukako į pobūvį ir ten pasirodė besanti geriausia šokėja…

– Ne gražiausia? – išsišiepė Džina.

– Išvaizda gali būti apgaulinga. Tikros moterys išsilaiko dėl savo darbštumo ir įgūdžių, – tariamai rimtai atrėžė Tesa ir nusišypsojo. – Kur aš baigiau?

– Ji buvo geriausia šokėja… – priminė Džina.

– Taigi, patraukusi visų dėmesį kaip geriausia šokėja, ji ėmė rėžti kalbas. Vieną apie aplinkos problemas, kitą apie varguolių bėdas, jei gerai pamenu. Per daug nekreipiau dėmesio, klausydavausi tik įdomiausios dalies – apie princą. – Tesa vėl nusišypsojo, atsiminusi pasaką. – Man nerūpėjo politiniai dalykai. Norėjau tik pasakos su princu.

Džina nusijuokė.

– O kas gi nenori? Tai kur princas?

– Du princus Pelenės kalba nuliūdino, bet trečiasis pareiškė, kad ji teisi, jai padėjo ir – ši dalis mano mėgstamiausia – turėjo tokias raukš leles… – Tesa išsiviepė taip, kad prie akių kampučių išryškėtų raukšlelės, – va čia, jis pažadėjo padėti Pelenei ir sakė, jog jeigu ji už jo ištekės, kasdien galės juoktis. Pelenė Tesa suprato, kad jis – tikrasis princas. – Ji pažvelgė į nuotrauką. – Neabejoju, Lenis norėjo tik gero, bet tos raukšlelės kaip reikiant sujaukė man gyvenimą, kai susipažinau su Niku.

Kažkas pasibeldė į duris.

– Tikriausiai buto savininkas, – spėjo Džina. – Pasistenk jo pernelyg nesužaloti.

Tesa nušveitė nuotrauką ant stalo ir atsistojo, vėl numetusi nuo kelių suirzusią katę. Kai atidarė duris – už jų stypsojo Nikas.

– Matau, kad tu nusiminusi, todėl ilgai netrukdysiu. – Nikas nusišypsojo Tesai, tamsios akys spinduliavo žavesiu ir pasitikėjimu savimi – Tesai šis žvilgsnis kėlė koktulį ir gniaužė žadą, nelygu, dėl kokios priežasties buvo pasitelktas jai apžavėti. Niko akių kampučiuose įsispaudė raukšlelės, ant akies užkrito plaukų sruoga – svečias atrodė viliūgiškai ir žavingai.

Tesa neabejojo, kad Nikas puikiai žino, kaip atrodo.

Bet jis suprato, kad ją kažkas kamuoja, o tai glostė širdį.

Tesai dvejojant Nikas nusišypsojo dar plačiau.

– Šio to atnešiau, kad tave pradžiuginčiau. – Jis ištiesė Tesai dėžutę su kinų maistu.

– Kas čia? – pasiteiravo imdama dėžutę Tesa; nors ir žinojo, kad neturėtų suskysti, nieko negalėjo sau padaryti.

– Kiniški koldūnai, – atsakė Nikas. – Dviguba porcija.

– O, – žioptelėjo Tesa, pakėlusi akis į Niką. – Nepamiršai.

– Aš nieko nepamirštu, – pareiškė Nikas ir abejojančios Tesos veide įsirėžė panieka.

– Kalbi kaip iš rašto, – atkirto ji. – Ar tikrai grįžai atsiprašyti, ar tau ir tam sukčiui, kuriam dirbi, ko nors prireikė, kad pačiuptumėte pelningą sandorį?

– Parkui? Keista, kad užsiminei apie Parką… – tarė Nikas, o Tesa vėl užtrenkė duris jam prieš nosį, grįžo į savo vietą ir sėsdamasi numetė dėžutę su koldūnais ant stalo.

– Jis beviltiškas… – pradėjo ji, bet staiga pašoko iš vietos – pro duris įžengė Nikas ir, jas uždaręs, užrakino abi spynas.

– Kvailiuke, duris reikia rakinti, – pareiškė jis. – Gyveni baisiame rajone. Užeiti gali bet kas.

– Bet kas ir užėjo. – Tesa įsirėmė rankomis į klubus, nuduodama pasipiktinusią. – Eik lauk.

Nikas patraukė į virtuvę, pakeliui stabtelėjo ir patapšnojo Džinai per pakaušį.

– Labas, vaikeli. Malonu vėl tave matyti. Gražiai atrodai.

Džina nušvito ir žiojosi atsakyti, bet Niko jau ir pėdos buvo ataušusios. Su blėstančia šypsena ji nužvelgė save, pasičiupo rankinę ir knisosi joje tol, kol rado kramtomosios gumos plytelę.

– Nesupratau?! – šūktelėjo Nikui Tesa. – Nekviečiau tavęs užeiti.

Nikas skubiai grįžo atgal ir pabučiavo Tesą. Sekundėlę ji prigludo prie svečio ir leido sau akimirką pasimėgauti šiluma, prieš užsipuldama taip, kaip jis to nusipelnė. Tesai nespėjus atsigriebti, Nikas ją paleido ir vėl nudrožė į mažytę virtuvę.

– Dievuliau, kokia čia netvarka, – nusistebėjo jis. – Ar šaldytuve dar liko mano alaus? – Nikas peržengė katę, patraukusią prie Tesos kelių. – Sveika, Andžela. Pasistenk manęs neapiplaukuoti.

Tesa pažvelgė į Džiną.

– Tau išties metas pasikalbėti su savo kūnu, – tarė Džina. – Jei būtum ryšėjusi prijuostę, būtum ją iškart nusiplėšusi.

Tesa trūktelėjo megztinio apykaklę aukštyn ir nunarino smakrą, stengdamasi įtikinti save, kad atrodo įspūdingai.

– Buvai atstumtas! – užriko ji ant Niko. – Dink.

– Negali atmesti dar neišgirsto pasiūlymo, – iš virtuvės atsiliepė Nikas.

– Tu kažką siūlai? – negalėdama patikėti paklausė Tesa. – Netikiu.

Džinos antakiai šovė į viršų.

– Vestuvės? – sukuždėjo ji Tesai, čiaumodama gumą. – Čiupk jį.

– Aišku, kad ne vestuvės, – atsakė Tesa Džinai. – Ką siūlai? – paklausė Niko. – Kad ir kas tai būtų, atsakymas, žinoma, bus neigiamas, bet norėčiau žinoti, ko atsisakau.

– Na, ne vestuvių. – Nikas išlindo iš virtuvės ir atsirėmė į durų staktą su alaus skardine rankoje; jis nusišypsojo Tesai – be galo žavus, spinduliuojantis berniokišku pasitikėjimu ir siaubingai gundantis. „Liaukis“, – sudraudė save Tesa ir prisimerkusi įsistebeilijo į Niką.

– Man reikia poros savaitgaliui, – tarė šis ir plačiau išsišiepė. – Iškart pagalvojau apie tave.

– Kodėl? – paklausė Tesa, bandydama užgesinti Niko šypsenos įžiebtą spirgėjimą viduje.

– Nes man tavęs reikia, – atsakė Nikas. – Kai mane palikai, gyvenimas tapo tuščias, – jis atsidarė skardinę ir ją užsivertė.

– Tavo gyvenimas niekada nebuvo tuščias, netgi po to, kai išėjau. – Tesa nukreipė žvilgsnį į Džiną. – Kartą pasitikau jį oro uoste, o palydovė atsisveikindama jį pabučiavo. Galėjai pamanyti, kad Nikas išsiruošė į karą. Ji kone siūlėsi nuo jo pastoti, ten pat, vietoje.

Nikas užspringo alumi.

– Ji tik draugė, – nurijęs gurkšnį atšovė jis. – Aš draugiškas vyrukas.

– Suprantu. – Tesa susinėrė rankas ant krūtinės. – Nešdinkis.

– Tesa, mieloji. – Nikas palinko į priekį ir jai nusišypsojo. – Širdele. Mažute.

– Oho, matyt, išties prisivirei košės, – tarė Tesa.

– Įklimpau iki ausų, – sutiko Nikas. – Man tavęs reikia. Vienam savaitgaliui. Jokių įsipareigojimų.

– Jokio sekso, – pareiškė Tesa, nekreipdama dėmesio į kūną. – To paties pasiūlymo nesulauksi.

– Kaip pasakysi, – nesiginčijo Nikas. – Jei jau taip nori, jokio sekso.

Tesa atsigręžė į Džiną.

– Blogai. Manau, jis tikrai prisidirbo.

– Todėl, žinoma, turi jį išgelbėti. – Džina droviai šyptelėjo Nikui. – Aš už. Bent kartą tas geranoriškumo instinktas pasitarnaus jai pačiai.

– Žinai, tu man visada patikai, – Nikas kreipėsi į Džiną ir ši išraudo iš malonumo.

– Tiesą pasakius, man neįdomu, išgelbėsiu jį ar ne, bet jei savaitgalį praleisime kartu, viską pati pamatysiu, – pareiškė Tesa. – Jei bėda išties rimta, gal bent pasijusiu atkeršijusi už tą skrydžio palydovę – kario sužadėtinę.

– Tu įsikūnijęs gėris, – tarė jai Nikas.

– Bet tai neatlygins už tą vakarą, kai apvylei mane per fondo labdaros pobūvį. – Tesa nutaisė grimasą. – Ir jau tikrai neatlygins už vakarą, kai atstūmei mane miuzikholo automobilių stovėjimo aikštelėje. Pažįstu moterų, kurios už tokį vakarą perrėžtų tau padangas ir užnuodytų alų.

Nikas krūptelėjo ir pažvelgė į alaus skardinę.

Tesa stebėjo Niką – jos širdis lydėsi, o kūnas kaito. Be abejonės, jis pats žaviausias objektas jos bute. Tiesą sakant, Nikas – neabejotinai žaviausias objektas jos gyvenime. Žinoma, išvaizda – dar ne viskas. Ypač Niko, kuris turi daugiau veidų už pačią Sibilę [Sibilės – graikų ir romėnų mitologijoje moterys, dievo Apo lono apdovanotos pranašystės galiomis.].

Tesa dvejodama žvilgtelėjo į Džiną, tebetysančią ant sofos.

Džina susprogdino gumos burbulą.

– Pirmyn.

– Galbūt taip ir padarysiu. – Tesa vėl atsigręžė į Niką. – Klok smulkiai. Verčiau jau būtų kas nors gero.

– Tai baisu, – atsakė Nikas.

Džina nuleido kojas ant žemės, susiraukė ir atsistojo.

– Rodos, kad man jau laikas.

– Nieko panašaus, – pareiškė Tesa.

Nikas tuo pačiu metu tarė:

– Ačiū. Turi pavydėtiną nuojautą.

– Ei, – paprieštaravo Tesa, bet Džina pasiėmė rankinę.

– Man vis tiek jau laikas, – paaiškino ji Tesai. – Aš tave myliu, bet nenoriu vaikštinėti po tavo rajoną sutemus, be to, man reikia daugiau tepalo kojoms. Vėliau paskambink ir viską papasakok.

– Tai bent protinga moteris, – Džinai išėjus pareiškė Nikas.

– Juk sakei, kad ši moteris švaisto savo gyvenimą apsitempusi tamprėmis, – priminė Tesa.

Nikas susiraukė.

– Ne visai taip. Sakiau, kad šokiai – ne kaži koks darbas ir, jeigu ji nesuplanuos ateities, kada nors gali patekti į sunkią padėtį.

– Na, kai kurie žmonės gyvena šią akimirką. – Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir pasistengė užmiršti, jog Džina jau atsidūrė keblioje padėtyje dėl to, kad negalvojo apie ateitį. Vienas labiausiai erzinančių Niko bruožų – tas, kad jis dažniausiai būna teisus.

– Aš klydau. Atsiprašau. – Nikas žiojosi pratęsti, bet Tesa papurtė galvą.

– Tiek to. Man prasta nuotaika ir aš išsiliejau ant tavęs. Na, ko prisidirbai? – Ištiesusi kaklą Tesa pažvelgė į Niką. – Tik nepasakok stypsodamas man už nugaros. – Tesa mostu parodė Nikui sėstis ant žemės. – Sėsk. – Ji stebėjo, kaip Nikas, atsirėmęs į sieną, susmuko šalia jos fotelio ir atsidūrė prie pat kojų; gerai sudėtas vyras atrodė gražiai net išsidrėbęs ant žemės. Ji nusišaipė: – Gerai. Supranti pagrindines komandas.

– Sėsk šalia ir aš apsiversiu ant nugaros, – pažadėjo Nikas, Tesos pulsas ėmė tvinkčioti smarkiau.

– Eik sau, – atkirto ji.

– Pamiršk, – pasitaisė Nikas. – Tai kalbėjo mano piktasis dvynys.

– Tu turi tik vieną piktąjį dvynį – kvaišių, kuriam dirbi, – burbtelėjo Tesa.

– Keista, kad užsiminei apie Parką… – vėl pradėjo Nikas.

Prieš porą valandų, kulniuodamas į savo kabinetą „Patersono ir Patersono“ advokatų kontoroje, Nikas nė nenujautė gresiančios bėdos. Įžengti į kontorą visada būdavo gera. Gal dėl nepadoriai brangių užsieninių raudonmedžio plokščių, kuriomis buvo iškaltos sienos, nepadoriai brangių rytietiškų kilimų ir nepadoriai brangių senovinių baldų ir padoriai mokamos sekretorės, vykdančios visus jo pageidavimus, Nikas jautėsi kaip plėšikų baronas. Tądien gyvenimas atrodė ypač puikus: teisme netikėtai sklandžiai laimėta svarbi pergalė, dėkingas klientas ir staiga atlaisvėjusi popietė. Jei tik iškaboje virš durų būtų parašyta „Patersonas, Pa ter sonas ir Džeimisonas“, gyvenimas būtų tie- siog tobulas.

Paskui viskas ėmė ristis žemyn.

– Kristina, aš grįžau, – kreipėsi jis į sekretorę.

Kristina, daili brunetė, menkai tesusidomėjusi pakėlė akis į Niką.

– Nesistok, nereikia, – tarė Nikas, eidamas į kabinetą, – pats rasiu kelią.

Kristina lėtai pakilo ir nusekė paskui viršininką, tarsi ir jai būtų reikėję ten eiti, net jei jis ir nebūtų pasirodęs.

– Šiandien buvo užsukęs ponas Patersonas, – pranešė ji. – O Parkas nori su tavimi susitikti.

– Gerai sudėliojai naujienas. – Nikas išsinėrė iš švarko ir užmetė jį ant kėdės atkaltės. Prisėdo prie stalo, žvilgtelėjo į įrėmintą nuotrauką, vos regimai šyptelėjo, paskui atsilošė ir timptelėjo kaklaraištį. – Parką vėl išerzino jo tėvas, bet tu pernelyg taktiška tai paminėti. Nieko nuostabaus, kad šitiek tau mokame.

– Noriu didesnės algos, – tarė Kristina, nekeisdama nei tono, nei veido išraiškos. – Ir nepasakyčiau, kad Parkas susierzinęs. Greičiau puolęs į paniką.

Nikas atsilaisvino kaklaraištį ir su palengvėjimu atsiduso.

– Nekenčiu kaklaraiščių. Neabejoju, kad juos išgalvojo kokia nors moteriškė vyrams atkeršyti. – Jis reikšmingai mirktelėjo Kristinai. – Tu juk su tuo neturi nieko bendra, tiesa?

– Turiu, – atsiliepė Kristina. – Be to, tau kelios moterys paliko žinučių. Iš Tesos žinučių nėra.

Niko žvilgsnis stabtelėjo prie nuotraukos ant stalo, paskui nukrypo į Kristiną.

– Kodėl turėčiau laukti Tesos žinutės?

– Todėl, kad vis jai skambini, o ji neatskambina, – su pabrėžtina kantrybe atsakė Kristina. – Žinutės ant tavo stalo. Parkas savo kabinete. Žingsniuoja iš vieno kampo į kitą.

Nikas nė nedirstelėjo į žinutes.

– Ar turėčiau ką nors žinoti, prieš susitikdamas su Parku?

– Kodėl manęs klausi? – pyktelėjo Kristina, pasukusi eiti pro duris. – Aš tik sekretorė.

– Taigi, – atsiliepė Nikas. – Ir žiūrėk, nepamiršk to.

Kristina nekreipė į jį dėmesio.

– Nikai! – Parkas išlindo iš už masyvaus stalo, kad galėtų patapšnoti Nikui per nugarą; jis atrodė kaip universiteto sporto komandai atstovaujantis keturiasdešimtmetis, iš paskutiniųjų kovojantis su bėgančiais metais. – Draugeli! Bičiuli! Compadre [Draugas (isp.).]!

– Compadre? – Nikas papurtė galvą ir patogiai įsitaisė odiniame krėsle priešais Parko stalą. – Tikriausiai kažkas rimta. Tu nekalbi ispaniškai.

– O jei kreipčiausi „partneri“? – paklausė Parkas.

Nikas sukryžiavo kojas ant rytietiško kilimo, stengdamasis nuduoti abejingą, nors pulsas išsyk ėmė tvinkčioti smarkiau.

– „Partneris“ būtų neblogai, – atsakė jis. – Ar tai reiškia, kad sudarėme sandorį su Velšu?

– Ne visai sudarėme. – Parkas prisėdo ant stalo krašto ir palinkęs į priekį dar sykį patapšnojo Nikui per petį. – Bet no problemo [Kai kurie amerikiečiai klaidingai mano, kad „problema, bėda“ ispaniškai yra problemo, iš tiesų tokio žodžio ispanų kalboje nėra. No problemo yra tapęs slengu šiaurinėje Amerikos dalyje.], ar ne? Tau dar gali pavykti. Tik teks atlikti porą dalykėlių ir…

– Kokių? – įtariai pasiteiravo Nikas – Parko tonas jam sugadino nuotaiką.

– Būtų gerai, jei vestum, – pareiškė Parkas.

– Sakiau, kad nereikėjo vartoti narkotikų aštuntajame dešimtmetyje, – papriekaištavo Nikas. – Tu persikėlei į praeitį.

– Juokinga… – Parkas patylėjo. – Velšas paskambino tėčiui. Jis nori susipažinti su mūsų šeimomis. Ypač su tavąja. Tu jam patinki.

– Mes neturime šeimų. Bent jau aš neturiu. Tu dar gali parodyti jam tėvus. Ką tai reiškia?

– Nė nenumanau, – atsakė Parkas. – Mes pakviesti į Velšo namus Kentukyje – penktadienio vakarui ir šeštadieniui – paklausyti naujosios knygos ištraukų. Pasak tėvo, Velšas pabrėžė, kad privalome atsivežti žmonas. Ypač tu. Ko prikalbėjai tam Velšui?

Nikas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Bet jau tikrai nesakiau, kad esu vedęs. Jis užsuko pas mane, neva akimirkos impulso pagautas, ir kažkodėl elgėsi kaip tikras šunsnukis, viskas jį erzino. Aš stengiausi jį apžavėti, kad sutiktų su sandoriu, kai staiga… – Nikas nutilo, mėgindamas atsiminti, kas būtent nutiko. – Velšas sušvelnėjo. Nusišypsojo, palinksėjo galva ir tapo maloniausiu vyru pasaulyje. – Jis susiraukė, atsiminęs jųdviejų pokalbį. – Daug kartų viską persukau mintyse, bet nieku gyvu negaliu atsiminti, ką būtent pasakiau. Aš tik dėsčiau mūsų planus, susijusius su derybomis dėl jo naujosios knygos leidimo, o jis staiga virto geručiu. Dabar nori susipažinti su mano šeima? Absurdas.

– Ne, tai ne absurdas, o Norbertas Nolanas Velšas, žymus amerikiečių rašytojas, – pasakė Parkas. – Tai sandoris, kurio trokšta mano tėvas, apie kurį jis visada svajojo ir bus neapsakomai laimingas jį užbaigęs. Tai sandoris, kurio norime taip, kad jei dėl to privalėsime vesti, taip ir padarysime.

Nikas prisimerkė.

– Kodėl turėtume?

Parkas pasimuistė ant stalo.

– Nes jei sudarysime šį sandorį, mano tėvas išeis į pensiją. – Jis trumpam nutilo, apimtas ekstazės.

– Kodėl? – pasiteiravo Nikas.

– Jis stengėsi patraukti Velšą metų metus, – Parkas gūžtelėjo pečiais, negalėdamas to paaiškinti. – Tėvui atrodytų, kad jis išeina pakelta galva. Jo akimis žiūrint, tai būtų tobulas atsisveikinimas – pačiupus garsiausią Amerikos rašytoją. Tik pagalvok, kokios kalbos skambėtų per išleistuvių vakarienę. Pagalvok, kaip jis galėtų girtis. – Parkas kaltai pažvelgė į Niką. – Pagalvok, kad galų gale taptum partneriu.

Nikas išsitiesė tvardydamasis, kad nepašoktų ant kojų vien nuo šios minties. Ambicijos – geras dalykas, bet jį apsėdo apgailėtinos, giliai įsišaknijusios, vienareikšmiškai blogos ambicijos. Suprato, kad tokios ambicijos blogos, nes darė jį pažeidžiamą, vertė nerimauti. Be to, Tesa sakė, jog moralės požiūriu jos yra smerktinos. Kartais Nikui atrodydavo, kad jos žodžiuose esama tiesos. Nedaug, bet lašelis yra. Galų gale nesvarbu, nes sėkmė, jos alkis buvo Niko varomoji jėga ir bent kol kas, kol šiam alkiui pasotinti neprireikė luošinti žmonių, gali su tuo susitaikyti. Svarbiausia neišsiduoti, kaip jam tai svarbu. Nikas nutaisė kuo abejingesnį balsą ir pasiteiravo:

– Jei pasirašysime sutartį su Velšu, tapsiu kontoros partneriu?

– Be jokios abejonės, – patvirtino Parkas. – Nebereikės vadovauti kontorai tėčiui už akių. Nebereikės taisyti jo klaidų. Ir neabejotinai galėsime paskirti tave partneriu. Kai tėtis išeis į pensiją, niekam neberūpės, kad tu ne šeimos narys. Čia nebebus šeimos įmonė.

Kaip tik to Nikas ir troško, bet, kaip ir su visais jo troškimais, kažkur slypėjo spąstai. Spąstai neišvengiami. Kartais nuo jų velniškai nuvargdavo.

Jis atsilošė krėsle ir papurtė galvą.

– Bet partneriu tapsiu tik tuo atveju, jei pasirašysime sutartį, o abu žinome, kad taip greičiausiai nenutiks. Žinai, galėtum bent užsiminti tėvui, kad turėčiau tapti jūsų kontoros partneriu, nors ir nesu šeimos narys. Kad ir ką jis sakytų, aš to seniai nusipelniau.

Parkas persigando.

– Prieštarauti tėvui?

– Aišku, – atsiliepė Nikas. – Pamiršau, tai ką man reikia padaryti?