Читать книгу Ko ji nori? - Jennifer Crusie - Страница 2

Mei Salivan pašnairavo į apskretusį biurų pastatą ir perkėlė svorį nuo vienos maudžiančios, į aukštakulnį batelį įspraustos kojos ant kitos. Sprendžiant iš rajono, kuriame atsidūrė, tikimybė, jog ją apvogs, buvo tik šiek tiek didesnė už tą, kad pastatas užgrius jai ant galvos. Tik nevykėlis dirbtų tokioje vietoje.

Gerai.

Nebuvo lengva taip greitai surasti nekompetentingą detektyvą tokiame centrinės Amerikos miestelyje kaip Riverbendas. Bet ji aptiko Mičelą Pitviką. Mei įsivaizdavo, kaip jis sėdi išsidrėbęs prie stalo savo biure, pliktelėjęs, apkūnus, išsivėpęs, karoliukų didumo akimis ir smegenimis, apie kurias neverta net užsiminti.

Seklys elgsis globėjiškai, nes ji – moteris.

Sutaršys jį kaip šiltą vilną.

Mei tereikia įtikinti detektyvą, kad jis tiria tikrą žmogžudystę, tada tas pilvūzas ims sukinėtis aplink, kelti triukšmą ir sumaištį, kol žmogus, paėmęs dėdės dienoraštį, bus priverstas arba jį atiduoti, arba visam laikui paslėpti, jei nenorės būti apkaltintas žmogžudyste. Taip, reikia nuveikti tik tiek. „Tai eik ir padaryk.“ Mei giliai įkvėpė ir susiraukė, nes skolinto sijono juosmuo skausmingai įsirėžė į liemenį. Užsitraukusi skrybėlaitės vualį ant akių ji žengė prie įtrūkusių seno pastato stiklo durų; lipdama laiptais stebėjo savo atvaizdą.

Net ir su kvailai rausvu vualiu atrodė išties seksualiai. Neįtikėtina, ką gali padaryti drabužiai.

Jei tik galėtų užbaigti tą prakeiktą pokalbį, kol Džunės sijono juosmuo nepadalijo jos į dvi dalis, o aukštakulniai nesuluošino visam likusiam gyvenimui, galėtų toliau tvarkytis su visomis juos užklupusiomis bėdomis.

„Būk geras, Viešpatie, padaryk taip, kad Mičelas Pitvikas būtų kvailas kaip bato aulas ir jaustų silpnybę moterims aptemptais sijonais, – meldėsi Mei išsikvietusi liftą. – Būk geras, padaryk taip, kad jis būtų būtent toks, kokio man reikia.“

Langas jam už nugaros buvo iki galo atlapotas, lubose įmontuotas ventiliatorius maišė orą, o Mičas neabejojo, kad jei dar labiau sukais – pakratys kojas. Šiaip ar taip, buvo tikras dėl vieno – tebėra gyvas tik todėl, kad nekruta. Jei sujudėtų, kūno temperatūra pakiltų ir jis išsilydytų čia pat, darbo kėdėje.

Kad ir kaip būtų, Mičas nė nenorėjo judintis. Buvo pernelyg prislėgtas. Atsilošė aplūžusioje odinėje kėdėje – rankovės atraitytos, rankos sunertos ant pakaušio, kojos sukryžiuotos ant aplamdyto metalinio stalo – ir susimąstė apie tai, ką planavo ir kas iš viso to išėjo. Tarp svajų ir tikrovės didžiulis skirtumas. Numatyti – dar nereiškia būti gerai pasiruošusiam tikrovei. Todėl Mičas ir mainė tikrovę į fantaziją. Nors ji ne itin vaisinga, juolab ne pelninga, bet realybė su ja varžytis negali nė iš tolo.

Realybė yra blogis.

Fantazija buvo tokia: mesti klestinčią karjerą ir tapti privačiu detektyvu. Realybėje teko apgailestauti dėl tokio sprendimo. Mičelas užsimerkė ir pabandė sugrįžti į svajonę, ypač tą dalį, kurioje jis tampa amžiaus pabaigos Semu Speidu [Sam Spade – Dašielio Hameto romano „Maltos sakalas“ herojus, privačios seklių firmos detetektyvas. (Čia ir toliau – vert. past.)]. Koridoriuje sugaudė lifto kabeliai ir Mičas suprato, kad artinasi dar viena skyrybų byla. Ir anksčiau dėl santykių nepuoselėjo didelių iliuzijų, bet dabar jos visiškai išgaravo. Net nesusituokę žmonės pasamdydavo jį sekti, ar tie, su kuriais jie nesusituokę, nemeluoja. Žinoma, šie meluodavo. Per metus jis įsikalė į galvą vieną nepakeičiamą tiesą, vienintelį dalyką, kuris, kaip dabar suprato, pasiliks ilgam.

Visi meluoja.

Semas Speidas būtų tai supratęs ir spjovęs į skyrybų bylas. Mičą kamavo nemalonus jausmas, kad ir jam derėtų į jas spjauti, užuot rizikingai gyvenus iš to. Pernelyg rizikingai. Liko tik savaitė iš visų metų, viena savaitė, kad uždirbtų paskutinius iš dvidešimt tūkstančių dolerių, laimėtų tas kvailas lažybas ir grįžtų į savo įprastą, suplanuotą gyvenimą, bet tam reikėjo kliento, galinčio pakloti du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis JAV dolerius iki penktadienio.

To nenutiks. Išmušinėti pinigus iš klientų – antras nekenčiamiausias dalykas šiame darbe.

Todėl Mičas entuziastingai nepašoko ant kojų, išgirdęs gaudžiant lifto kabelius koridoriuje priešais biuro duris. Ne tik todėl, kad karštis jį pribaigtų, jei pajudėtų. Bet ir dėl to, kad jau seniai nieko nedarė su entuziazmu ir net pamiršo, kas tai yra.

„Jei būčiau Semas Speidas, ateitų Brigita Ošonesi [Brigid O‘Shaughnessy – romano „Maltos sakalas“ veikėja, gudri dviveidė.].“ Senoviškas lubų ventiliatorius girgždėjo Mičui virš galvos, jis sėdėjo nutaškytas sviesto spalvos saulės spinduliais ir nors buvo suirzęs, vėl pajuto kylantį optimizmą. Galbūt viltis dar nemirė. Galbūt čia ateina Brigita, moteris, kurios nedomina vedybos ir įsipareigojimai, moteris, norinti jį suvilioti, kad gautų tai, ko geidžia.

O jis kaip niekas kitas pasiruošęs būti sugundytas.

Ji užeis į Mičo biurą, nuostabi, liekna, graži ir mirtinai pavojinga, vilkėdama vieną tų baltų kostiumėlių su plačiais atvartais ir aptemptu sijonėliu su praskiepu iki pat klubų. Jos kojos bus neįtikėtinai gražios. Galbūt ant žvilgančių raudonų garbanų ji bus užsidėjusi skrybėlaitę, kurios tamsus vualis dengs žydras akis ir tiesią nosytę virš drėgnų papūstų lūpų. O tarp lūpų ir kojų – geriausia dalis. Švarkelis aptemps liemenį po krūtimis. Apvaliomis krūtimis. Putliomis, apvaliomis krūtimis. Aukštomis, putliomis, apvaliomis krūtimis.

Tik gerokai pasistengęs Mičas sugebėjo nukreipti mintis nuo krūtų.

Ji įeis ir ištars: „Man reikia, kad surastumėte Maltos sakalą“, – jos balsas bus prikimęs ir švelnus. Kažkuriuo metu ji nusiims skrybėlaitę ir jie aistringai, karštai pasimylės, suprakaitavę jų kūnai slysčios…

Mičas akimirką užsisvajojo apie seksą.

…o paskui jis išsiaiškins, kad būtent ji ir yra kalta. „Neprisiimsiu kaltės, brangute“, – pasakys jis ir policininkai išsives ją už tai, kad nužudė jo partnerį. Na, gerai, Mičas neturi partnerio, nebent juo laikytum Niutoną, tik niekas niekada jo tokiu nelaikė, bet vis tiek… Nieko keista, kad tas romanas – klasika. Semas Speidas sugebėjo užversti Brigitą neįsipareigodamas ir nepasišiukšlino savo akyse ją mesdamas. Iš pradžių puikus seksas, o vėliau jis ją pameta, lieka laisvas kaip paukštis, didvyris, o ne paršas.

Tikra fantazija.

Prasivėrė durys, Mičas pakėlė akis ir ji įžengė vidun.

Jos plaukai buvo tamsiai rudi kaip ir akys po vualiu, o kostiumėlis rausvas, ne baltas, bet visa kita maždaug taip kaip jo svajonėje. Nosis, lūpos, krū…

– Kad mane kur velniai nujotų. – Nežmoniškomis pastangomis Mičas atplėšė akis nuo krūtinės ir pakėlė jas į viešnios veidą.

– Gal ir neblogai būtų, – jos balsas atsimušė tiesiai į jo stuburą. – Jūs Mičelas Pitvikas?

– A, aha. – Mičas nukėlė kojas ant žemės ir atsistojo, prieš ištiesdamas viešniai ranką, nusivalė prakaituotą delną į marškinius. – Mičas Pitvikas, privatus seklys. Klausykite, ar esate skaičiusi „Maltos sakalą“?

– Taip. – Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką ji apžiūrėjo niūrų kabinetą, o pastebėjusi skyles apmušaluose ir dulkes, nutaisė dar rūgštesnę miną. – Čia tikrai jūsų biuras?

Toks jau tas gyvenimas. Išankstinė nuostata kaskart Mičui pakišdavo koją. Moteris būtų buvusi tobula, jei tik būtų patylėjusi, bet ne…

Tikrovė. Natūralūs slopinamieji.

Mičas atsiduso ir atitraukė ranką.

– Laikykite tai tam tikra vieta. Taip darau aš. – Jis susmuko ant kėdės ir vėl užsikėlė kojas ant stalo. – Na, tai kuo galėčiau padėti? Pametėte pudelį?

Viešnia kilstelėjo antakį.

– Jei ir taip, ar pajėgtumėte jį surasti?

– Tik to man ir trūko – pasipūtusios klientės. – Mičas stengėsi užgniaužti susierzinimą, bet sunkiai sekėsi. Kažkodėl nuostabios moters su svajonių krūtimis užgauliojimai dūstant nuo karščio jame pažadino bjauriausias savybes. Šiaip ar taip, ne tokia ji ir nuostabi. Tiesą pasakius, jos nosis gana įprasta, lūpos putlios ne iš prigimties, o krūtys… „Apie krūtis negalvok, – paliepė sau Mičas. – Taip tik įsivarysi depresiją.“

– Sprendžiant iš to, ką matau, jums praverstų bet kokia klientė. – Mei apžiūrėjo prieš jos nosį ant stalo užkeltų kojų padus. – Lig šiol neteko matyti popierinių padų. Neįtikėtina. Iš čia galiu pasakyti jūsų kojinių spalvą. Beje, jos kiauros.

– Tik pamanyk. – Mičas nusišypsojo, viskuo persisotinęs ir nepažeidžiamas. – Geriau atspėkite ką nors išties sudėtingo, pavyzdžiui, kokios spalvos mano apatiniai.

– Jūs be apatinių, – atsakė Mei ir jis nuleido kojas.

– Ko norite? – Mičas piktai dėbtelėjo į ją pro saulėkaitoje sklandančias dulkes. – Jei užsukote tik tam, kad sumautumėte man dieną, jūsų darbas baigtas.

Mei dar kartą apsižvalgė po biurą ir nužingsniavo prie kabyklos banguodama klubais – taip siauro sijonėlio medžiaga dar labiau įsitempė, o Mičo susierzinimas smarkiai atslūgo. Ji nukabino lininį Mičo švarką ir grįžusi prie klientams skirtos kėdės nuvalė juo dulkes nuo sėdynės. Mičas būtų vėl suirzęs, bet valydama dulkes ji pasilenkė – ir nors švarkelio atlapai kryžiavosi pernelyg aukštai, kad vaizdas išties gniaužtų kvapą, moters grožybės iš laisvos, minkštos palaidinukės siūbtelėjo į priekį ir Mičas prisiminė, jog linas ne taip jau labai jam patinka. Viešnia nužingsniavo atgal pakabinti švarko, o iš užpakalio ją stebintis Mičas vėl pamanė, kokios nuostabios būtybės yra moterys ir koks jis laimingas, kad yra vyras.

Viešnia atsisėdo ir Mičas pabandė susikaupti.

Ji sumirkčiojo didžiulėmis akimis žvelgdama į detektyvą.

– Tai, ką pasakysiu, turi būti slapta.

Mičas prunkštelėjo.

– Be abejo, turi. Niekas čia užėjęs nesako: „Klausyk, norėčiau, kad visi sužinotų.“ – Jis prisitraukė geltoną bloknotą ir paėmė rašiklį. – Pradėkime nuo jūsų vardo.

– Mei Salivan, – atsakė ji ir Mičas užsirašė.

– Tai koks rūpestis neduoda jums ramybės?

Mei piktai dėbtelėjo į detektyvą.

– Panašu, kad kažkas nužudė mano dėdę.

Jos balsas skambėjo įžūliau nei, Mičo nuomone, turėtų skambėti išties seksualus balsas. Nelengva tuo pačiu metu būti susijaudinusiam ir suirzusiam. Tam reikėjo daug energijos, o ši Mičui buvo reikalinga, kad galėtų negalvoti apie karštį – dar viena priežastis nemėgti šios klientės.

– Žmogžudystė. Na, žinote, policija puikiai tvarkosi su tokiais dalykais. Ar jiems jau pranešėte?

– Pamaldos už mirusįjį vyks poryt.

– Vadinasi, policijai tai ne naujiena.

– Policijai neįdomu. – Rudos jos akys ramiai žvelgė į mėlynas Mičo akis. – O jums?

Mičas pažvelgė į tas akis, pagalvojo, kad pagaliau žmogžudystė, o ne skyrybos, ir atsiduso.

– Taip. Galbūt pasigailėsiu, bet man, žinoma, įdomu.

Mei pasimuistė kėdėje, visos judančios jos kūno dalys elegantiškai, erotiškai suliūliavo ir Mičas pamanė: „Dėkui Dievui, kad neturiu partnerio, nes ji tikrai jį pribaigtų.“

Sugebėjimas meluoti nebuvo stiprioji Mei pusė, bet tai, ką išvydo, ją nudžiugino. Atrodė, kad mirkčiojantis, išgveręs nuo biure tvyrančio karščio Mičelas Pitvikas vargu ar susigaudytų maustomas, net jei Mei pareikštų, jog ji – viena iš „Pointer Sisters“ [The Pointer Sisters – Amerikos afroamerikiečių merginų popmuzikos bei ritmenbliuzo grupė, populiariausia 1970–1980 m.] grupės narių. Detektyvas paprasčiausiai tįsojo prie savo stalo iš naudotų prekių parduotuvės, susivėlę šviesūs plaukai lindo jam į akis, ir laidė sąmojus, nors Mei jį žemino. Kai Mičas nekalbėjo, buvo panašus į mielą kvailelį, bet jo biuras atrodė visai kaip iš pigaus detektyvinio romano, o ir mąstė jis, regis, panašiai. „Maltos sakalas“? Na ir svajoklis.

Antra vertus, tai gerai. Tik svajoklis galėtų patikėti jos istorija. O Mičas ne visai beviltiškas. Detektyvas vilkėjo padėvėtus drabužius be jokio stiliaus, plaukai prašėsi pakerpami, žandikauliai kiek per dideli, bet atrodė itin vyriškas, iš tų plačiapečių, auksinių grandinėlių nenešiojančių vyrų, visa išvaizda bylojančių: „Leiskite, patrauksiu jums iš kelio tą automobilį, ponia“, spinduliuojančių kvailu erotiškumu ir verčiančių moteris galvoti, kad gal jos ir paskubėjo kovoti už lygias teises.

O tada, žinoma, detektyvas prasižiojo ir visos anksčiau minėtos moterys išlėkė ieškoti artimiausio stulpo, ant kurio galėtų jį pakarti. Jei tik jis patylėtų…

– Papasakokite man apie savo dėdę, – kantriu balsu ištarė Mičelas ir Mei pasirodė, lyg jo akyse šmėkštelėjo užuojauta, ir pasijuto kalta, kad jį išnaudoja. O galbūt jai tik pasirodė, kad tai užuojauta. Gal tai tebuvo pagirios.

– Jis buvo nužudytas. – Mei truputį palinko į priekį, pakankamai, kad po švarkeliu susiūbuotų krūtys. Kiek ankstėliau detektyvą tai paveikė, tik reikia saugotis ir nepersistengti. Kartais, kai judesys po šilkine palaidinuke užsitęsia per ilgai, vyrai atbunka. Arba jų akys apsiblausia. Mei įsistebeilijo Mičelui į akis. Vis dar dėmesingas. Tad visu greičiu pirmyn. – Bet niekas manimi netiki, kai pasakau.

– Net ir policija?

Mei pasistengė nutaisyti palaužtos ir pažeidžiamos moters miną. Seklys atrodė iš tų vyrų, kuriuos jaudina būtent tokios moterys. Brigitai Ošonesi gerai sekėsi vaidinti palaužtą ir pažeidžiamą.

– Į policiją nesikreipiau. Jie manimi nepatikėtų. Dėdės gydytojas pasirašė mirties liudijimą. Policija nieko negali padaryti.

– Armandas Luisas. – Mei stebėjo, kaip Mičelo Pitviko ranka juda virš geltonojo bloknoto, įžambiai brūkšėdama rašikliu. Jo rankos buvo tvirtos ir plačios, judesiai – užtikrinti, Mei vaizduotė gerokai įsibėgėjo, kol susivokė, kas vyksta, ir liovėsi svajojusi. Pernelyg daug pastatyta ant kortos, kad viską sumautų dėl gražių rankų, juolab prikabintų prie smegenų, ganėtinai bukų, jei patikės jos pasakojimu.

Detektyvas pakėlė akis į Mei.

– Ką daktaras parašė mirties liudijime?

– Širdies smūgis.

Jis užsirašė ir tarė:

– Ar dėdės širdis buvo nesveika?

– Taip.

– Kiek jam buvo metų?

– Septyniasdešimt šešeri.

Mičelas Pitvikas prieš prabildamas atsargiai rinkosi žodžius:

– Aišku, jums dingtelėjo, kad sulaukęs septyniasdešimt šešerių jūsų dėdė iš tikrųjų galėjo mirti nuo širdies smūgio.

– Žinoma, – nusišypsojo Mei – Brigita iki kaulų smegenų.

– Ar turite priežastį manyti, kad dėdė buvo nužudytas?

– Ne. – Mei šiek tiek palinko į priekį ir apsilaižė lūpas. – Tiesiog žinau, kad jį nužudė. Kartais man tokius dalykus pakužda nuojauta.

Seklys jai nusišypsojo taip, kaip žmonės šypsosi kvailiojantiems vaikams ir nevispročiams.

– Ir dabar vienas iš tokių kartų.

– Taip.

– Gerai. – Jis vėl palinko virš bloknoto ir Mei mažumėlę atsipalaidavo. – Ar jis paliko daug turto?

– Taip. Jo turtas turėtų siekti apie dvidešimt milijonų.

– Neblogai. Kas paveldėtojas?

– Aš, kai testamentas bus patvirtintas.

Mičelas staigiai kilstelėjo galvą.

– Paveldėsite visą turtą?

Mei linktelėjo.

– Viską, tik vertybinių popierių pusę.

– Kas gaus kitą pusę?

– Dėdės brolis Klodas Luisas.

– Ar Klodui reikia vertybinių popierių?

– Ne.

Mičas susiraukė.

– Vadinasi, nieko nepalikta tarnams, labdarai, jokių užrakintų dėžučių, skirtų tolimiems giminaičiams?

Mei, norėdama sugrąžinti seklį į vėžes, apdovanojo jį dar viena Brigitos šypsena.

– Tikrai, tai nebūtina. Nedideles sumas jis paliko liokajui ir namų šeimininkei, bet jie dėdės nebūtų nuskriaudę.

– Kokias nedideles?

– Kiekvienam po penkiasdešimt tūkstančių.

Mičas pažvelgė Mei į akis.

– Mano rajone penkiasdešimt tūkstančių nemaži pinigai.

Kantrybė neturėtų būti stiprioji gražuolės pusė, bet Mei neturėjo pasirinkimo. Panašu, kad Mičelas Pitvikas kur kas pastabesnis, nei ji manė. Negerai.

– Tiek neužtektų, kad jie galėtų išeiti į pensiją. Jei dėdė Armandas tebebūtų gyvas, jie kone tokią pat sumą uždirbtų kasmet, o kur dar nemokamas gyvenamasis plotas ir maistas. Jiems jau daugiau kaip šešiasdešimt ir jie neras tokio darbo kaip pas dėdę. Jo mirtis jiems reiškia pražūtį. O dabar, grįžtant prie dėdės…

– Vargu ar šiais laikais liokajai itin reikalingi, – sutiko Mičas. – Vis dėlto pasakykite man jų vardus.

Mei giliai įkvėpė. Kodėl vyrai visada tikina, kad nori jai padėti, o paskui atsisako klausytis? Kalta ji, ar siaubingas šalutinis testosterono poveikis?

– Jie jo nenužudė.

– Sakykite vardus.

Mei vėl nusišypsojo, šįkart griežčiau.

– Haroldas Tenisonas ir Džunė Pys.

– Kur jie gyvena?

– Name. – Mei stengėsi negriežti dantimis. Ją erzino karštis, ankšti bateliai, bet visų labiausiai – Mičelas Pitvikas. – Dėdės name.

– Vadinasi, jie liko pas jus.

– Na, žinoma. – Mei kantrybė galiausiai trūko. – Negaliu išmesti jų basų žiemą į gatvę.

Mičas jai nusišypsojo.

– Dabar liepa. Išmestumėte juos į žaliuojančią pievą. O kadangi to nepadarėte, dėdei mirus jie nieko neprarado.

Mei nurijo susierzinimą.

– Jie nežinojo, kad jų neatleisiu.

– Jie jūsų nepažįsta?

– Be abejo, pažįsta. Bet nežadėjau jų pasilikti, jei kas nors nutiktų dėdei Armandui. Mes niekada apie tai nesikalbėjome.

– Kiek laiko jie jus pažįsta?

– Koks skirtumas?

– Jeigu seniai, vadinasi, greičiausiai žino, kaip pasielgtumėte. Taigi kiek laiko jūs pažįstami?

– Dvidešimt aštuonerius metus.

Mičas šiek tiek išplėtė akis.

– Nuo pat gimimo?

– Ne, nuo šešerių metų, kai atsikrausčiau pas dėdę.

– Jums trisdešimt ketveri?

– Man trisdešimt ketveri.

– Neatrodote trisdešimt ketverių.

– Todėl, kad aš neištekėjusi. – Mei šypsena atrodė lyg iškalta granite. – Vedybinis gyvenimas moteris paprastai sendina.

– Ir vyrams ne į sveikatą.

– Tiesą sakant, į sveikatą. Vedę vyrai gyvena ilgiau už viengungius.

– Tik atrodo, kad ilgiau. – Mičas atsilošė ir nužvelgė Mei. – Taigi Haroldas su Džune sūpavo jus ant kelių ir maitino sausainiukais, bet manote, kad jie nežino, jog rūpintumėtės jais iki jų gyvenimo pabaigos, jei jie pribaigtų dėdę Armandą.

Mei trumpam užsimerkė.

– Jie nepribaigė dėdės Armando.

– Grįšime prie jų vėliau. Gerai, be jūsų, Haroldo, Džunės ir dėdės Klodo, ar dar kas nors paminėtas testamente?

– Ne.

– Ar jūsų dėdė turėjo verslą? – Mičas rašikliu pabeldė į bloknotą. – Ar jis buvo susijęs su verslu, kurį kas nors galėjo norėti perimti?

– Jis buvo dėdės Klodo partneris.

– Ar buvo daugiau partnerių?

– Ne. Tik dėdė Klodas.

Mičas vėl prasižiojo, bet Mei paskubėjo užkirsti kelią, kad jis nepasuktų klaidinga linkme.

– Jis taip pat nenužudė dėdės Armando.

– Juodu gerai sutarė?

– Ne. Dėdė Klodas nemėgo dėdės Armando, nes laikė jį išlaidūnu, gašlūnu ir darančiu gėdą Luisų vardui.

– Atrodo, lyg cituotumėte.

– Taip ir yra.

– Tai tiesa?

– Taip.

Mičas kilstelėjo antakius.

– Septyniasdešimt šešerių gašlūnas?

Mei atsiduso. Gal Mičelas Pitvikas ir kvailys, bet užsispyręs kvailys.

– Jis turėjo meilužę. Tiesą sakant, jie mylėjosi tą naktį, kai dėdė mirė. Ji visiems apie tai pasakoja net neklausiama. Paskui rauda.

Mičas patogiai įsitaisė kėdėje.

– Ar galėtume kiek nukrypti nuo temos?

Mei suirzusi pažvelgė į seklį.

– Ar galiu rinktis?

– Ne. Jis buvo septyniasdešimt šešerių, silpnos širdies ir mylėjosi su meiluže, kuriai… kiek? Penkiasdešimt?

– Dvidešimt penkeri. Jos vardas Stormi Klosterman. Tai neturi nieko bendra…

– Klosterman?

Mei pasidavė.

– Aktorės pseudonimas – Stormi Vezer [Išvertus iš anglų kalbos reiškia „Audringas oras“.]. Žinoma, ji laikinai nedirbo, kol draugavo su dėde.

– Aišku. – Mičas sumirkčiojo. – O kiek laiko jie draugavo?

– Septynerius metus, – nukirto Mei. – Vieną vakarą dėdė sugavo jos skėtį, šiam nuskriejus nuo podiumo. Tikras stebuklas.

Mičas išsišiepė Mei.

– Matau, nesate Stormi gerbėja.

Mei gūžtelėjo pečiais.

– Ji visai nieko. Bent jau nemanau, kad ji nužudė dėdę. Stormi negavo nė cento.

– Ar ji tai žinojo ir prieš dėdės mirtį?

– Taip. Jis labai aiškiai tai išdėstydavo visoms savo moterims.

– Buvo ir daugiau?

– Na, buvo prieš Stormi. Augdama turėjau daugybę tetų.

– Augote su dėde Armandu?

Mei toptelėjo, gal jai vertėtų pasilenkti per stalą, sučiupti Pitviką už apykaklės ir sužviegti: „Gal malonėtumėte grįžti prie dienoraščio?!“, bet rezultatas būtų priešingas. „Pasigerink jam.“

– Tėvai žuvo avarijoje, kai man buvo šešeri. Savo testamentuose jie paskyrė tris mano dėdes testamento vykdytojais ir mano globėjais. Dėdę Armandą, dėdę Klodą ir dėdę Džo. Visi trys norėjo mane globoti, todėl traukė burtus.

– Dėdę Džo? – Mičelo balsas suskambo dusliai.

– Mes nuėjome į advokatų biurą, jie traukė burtus ir laimėjo dėdė Armandas. O dabar gal galime grįžti prie jo mirties?

– O dėdės Džo pavardė yra?..

– Donatelas.

– Puikumėlis. – Mičelas numetė rašiklį ir su antipatija pažvelgė į Mei.

Ji pabandė pasukti pokalbį norima linkme.

– Matau, esate girdėjęs gandų apie dėdę Džo. Nesijaudinkite. Tai netiesa. Grįžkime prie…

– Girdėjau apie visą šeimą. Kaip laikosi pusbrolis Karlas?

– Jį jau paleido, – atsakė Mei. – Jis buvo neteisingai apkaltintas.

Detektyvas kurį laiką sėdėjo tylėdamas; Mei juto, kaip jis vertina ją žvilgsniu, ir pirmą kartą suvokė, kad galbūt suklydo kreipdamasi į Mičelą Pitviką. Nors ir atrodė, kad jo intelekto koeficientas ne aukštesnis nei amerikietiškojo futbolo gynėjo, toje suktoje vyriškoje galvoje kažkas virė. Dievas žino kas, bet Mei neabejojo, kad nieko gero.

Pitvikas palinko į priekį.

– Gerai, kol kas pamirškime dėdę Džo. Išskyrus jūsų nuojautą, kuri, neabejoju, be galo tiksli, tikriausiai turėjote ir daugiau priežasčių čia ateiti, nes, pasak jūsų, niekas iš pažinojusiųjų dėdę jo nenužudė. Pasakykite man teisybę. Kodėl manote, kad jis nužudytas?

Na štai. Mei vėl apsilaižė lūpas.

– Tik niekam nesakykite. – Ji palinko virš stalo prie detektyvo. – Dingo jo dienoraštis. Girdėjau dėdę kalbant apie jį telefonu tą dieną, kai mirė, o dienoraštis dingo. Dienoraštis nėra svarbus, bet tas, kas jį turi, nužudė dėdę. Tuo neabejoju.

Ji, žinoma, meluoja. Mičo nuomonė apie žmoniją taip suprastėjo, kad jam ėmė atrodyti: jei moters lūpos juda, ji meluoja, bet šioji neabejotinai meluoja apie dienoraštį. Arba dienoraščio išvis nėra, arba yra ir jis labai svarbus. Tai ne taip jau ir svarbu, svarbiausia – išsiaiškinti, kodėl ji meluoja.

Ši moteris gali meluoti dėl savo nuojautos. Arba dėl dvidešimties milijonų.

Dvidešimt milijonų.

Velniai rautų, su dvidešimt milijonų ji gali muilinti jam akis kiek nori, jei tik paklos du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis dolerius.

Geriau jau ji būtų neužsiminusi apie dėdę Džo.

Mičas buvo rimtai nusiteikęs imtis bylos. Ir ne tik dėl pinigų ar dėl to, kad klientės figūra buvo verčianti iš kojų. Na gerai, iš dalies ir dėl to. Bet labiausiai todėl, kad būtų buvę smagu paskutinę bylą turėti tokią, kurią tiriant nereikėtų plempti drungnos kavos automobilyje priešais pigų viešbutį. Mičas susitaikė su tuo, kad lažyboms jį pastūmėjo vidurio amžiaus krizė – būtų buvę gerokai paprasčiau tiesiog nusipirkti poršė ir užmegzti santykius su dvidešimtmete, bet prieš mesdamas šį darbą ir vėl tapdamas Mičelu Kinkeidu, prasimušusiu biržos makleriu, jis kažkodėl užsigeidė bent kartą imtis bylos, kurią tirdamas galėtų susiremti su neteisybe.

Bet štai išdygo Džo Donatelas. Mičas pakėlė akis į Mei ketindamas pasakyti, kad vargu ar jį sudomins ši byla, bet ji žvelgė į jį – tokia pasitikinti ir pažeidžiama. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar išties pažeidžiama, ar tik apsimetanti tokia, nors būtų statęs už antrąjį variantą, vis dėl to pažeidžiama ir dėl to labai žavi.

– Ką gi. – Mičas pasimuistė, nes marškiniai prilipo prie prakaituotos nugaros. – Apibendrinkime. Turime septyniasdešimt šešerių metų vyriškį silpna širdimi, kuris mylėjosi su dvidešimt penkerių metų meiluže ir mirė. Gydytojas teigia, kad jį ištiko širdies smūgis. Jūs, moteris, paveldinti pusę jo akcijų ir visą turtą, sakote, jog tai – žmogžudystė. Įtariamieji – namų šeimininkė ir liokajus, brolis, paveldintis kitą pusę vertybinių popierių, meilužė, kuri nieko negauna, ir vietinis mafijos bosas bei jo žmogžudiškų polinkių turintis sūnelis, bet, jūsų manymu, nė vienas iš jų dėdės nežudė.

– Teisingai, – linktelėjo Mei. – Aš juos pažįstu. Paklausiau, ar jie žino ką nors apie dėdės Armando mirtį, ir jie atsakė nežinantys. Jie man nemeluotų.

Mičas papurtė galvą stebėdamasis jos naivumu.

– Aišku, kad meluotų. Pagrindinė gyvenimo taisyklė: „Visi meluoja.“ Atminkite tai ir nueisite daug toliau.

Mei sumirksėjo; tankios jos blakstienos suplazdeno gerokai smarkiau nei normalių žmonių.

– Siaubingai ciniški žodžiai, pone Pitvikai.

– Toks jau esu. Jei ir cinikas, nereiškia, kad klystu. Pavyzdžiui, kertu iš penkiasdešimties žaliųjų, kad jūs man šiandien jau sumelavote.

Šįkart jos akys įsmigo į seklį nemirksėdamos.

– Aišku, kad nemelavau. – Mei išpūtė akis, nuduodama sukrėstą. – Kaip galėjote taip pagalvoti?

Mičas išsiviepė.

– Jums gerai sekasi, širdele. Labai, labai gerai. Bet pačioje pabaigoje susimovėte. Neišpūskite taip akių. Tai išduoda.

Mei prisimerkė. Neįtikėtina. Net ir primerktos jos akys buvo gražios. Kiek klastingos ir nedoros, bet gražios.

– Pone Pitvikai, – tarė Mei. – Ar norite imtis šio darbo?

Mičui ant liežuvio galo sukosi: „Ačiū, ne, man nepatinka jūsų giminaičiai, be to, jūs man melavote ir kažką rezgate, o sapalionės apie dienoraštį pernelyg pritemptos ir išvis, po galais, ką bandote pasiekti?“ O tada jam dingtelėjo, kad suprasti, ko siekia Mei, gali tik vienu būdu – imdamasis tyrimo.

Be to, tai tikrai Semo Speido vertas atvejis.

O jam reikia pinigų lažyboms laimėti.

Mičas atsiduso.

– Ką jūsų dėdė kalbėdamas telefonu sakė apie dienoraštį, kad manote, jog kažkas jį nužudė?

– Jis sakė: „Nesijaudink. Niekas negali manęs pričiupti be dienoraščio.“

Mičas pajuto plūstelint liūdesį. Pirmą kartą šią popietę klientės kalba pasirodė rišli.

– Esate tikra, kad dienoraštis dingo ne iki dėdės mirties?

– Nemanau. – Mei stebeilijosi į jį išplėstomis akimis, nutaisiusi nekaltą miną, ir Mičas suprato, kad ji kažką rezga. – Jis telefonu kalbėjo pirmadienio vakarą, o mirė tą pačią naktį. Dėdė kas vakarą rašydavo dienoraštį, vadinasi, paskutinį kartą tai darė sekmadienį vakare..

Mičas numetė rašiklį ant stalo.

– Gerai. Penki šimtai už dieną ir papildomos išlaidos.

Mei antakiai šovė į viršų.

– Tai juokinga.

Mičas gūžtelėjo pečiais.

– Tokia mano kaina.

Mei minutėlę rūsčiai stebeilijosi į seklį, o jis tik nusišypsojo nė nemanydamas nusileisti.

– Gerai. – Ji pravėrė rankinę ir išsitraukė čekių knygelę. Detektyvas stebėjo, kaip Mei keverzoja sumą ir savo vardą ant čekio; raštas buvo pirmas nekontroliuojamas jos veiksmas.

Mei išplėšė čekį ir nušveitė ant stalo Mičui. Trys tūkstančiai penki šimtai dolerių. Mičas giliai įkvėpė ir pasistengė apsimesti, kad suma nepadarė jam įspūdžio.

– Čia už savaitę. O jei išnarpliosiu bylą iki vakaro?

– Galėsite grąžinti dalį pinigų.

Neatrodė, kad Mei būtų itin sudominęs Mičo paminėtas terminas. Moteris visiškai juo netikėjo. Tuo geriau. Velniai griebtų, nė už ką negrąžins jai pinigų.

Nes ką tik laimėjo lažybas.

Mičas išlindo iš už stalo ir nusitraukė nuo kabyklos švarką.

– Ką gi, eime, aplankysime dėdę Džo.

Mei giliai įkvėpė ir Mičas supratingai pažvelgė į ją.

– Pone Pitvikai, ką tik sumokėjau jums, kad rastumėte dienoraštį…

– Taip ir padarysiu, panele Salivan. Padarysiu viską, ko užsigeisite. Bet pirmiausia aplankysime Džo Donatelą.

– Kodėl dėdę Džo? Sakiau jums…

– Turiu pasikalbėti su jais visais, – kantriai paaiškino Mičas. – Ir jei man pavyks išgyventi šią popietę, apkaltinus vietinį mafijos bosą žmogžudyste, visa kita bus vieni niekai.

– Dėdė Džo nesusijęs su mafija.

– Jūsų pusbrolis Karlas nupjovė žmogui pirštą. Kam rūpi, susiję jie su mafija ar ne? Jie psichopatai.

Mei pasimuistė kėdėje.

– Tiesiog kaprizingi.

– Kaprizingi, – prunkštelėjo Mičas. – Kaip miela. Na, judinkimės, bet perspėju: apginsite mane nuo savo žmogžudžių giminaičių arba mano įkainiai padvigubės.

Mei pasiėmė rankinę, jos akyse spindėjo neslepiama panieka.

– Gerai.

Mičas stebėjo, kaip ji atsistoja, perkelia svorį ant kojų, kaip gražiai juda blauzdų raumenys einant durų link, kaip banguoja klubai.

Jei tik ji būtų patylėjusi…

Mei atsigręžė į detektyvą, iš nekantrumo jos bruožai sugriežtėjo.

– Negaliu gaišti, pone Pitvikai, o jūs jau švaistote mano laiką versdamas važiuoti. Einate ar ne?

Mičo fantazija išgaravo ir grįžo realybė, vis dar nemaloni. Atsidusęs jis nusekė Mei pro duris.