Читать книгу Naktis su Čarliu - Jennifer Crusie - Страница 2

Jaunų karjeristų pamėgtas baras Elei Makgafi neatrodė tinkamiausia vieta didvyrio paieškai, tačiau ji pakliuvo į beviltišką padėtį, todėl teko griebtis šiaudo.

Nelaimei, šiaudas buvo apgailėtinas.

Elė pirštu stumtelėjo akinius raginiais rėmeliais aukštyn ir įdėmiai nužvelgė eilę kėdžių prie baro. Verslininkas. Verslininkas. Tuščia. Verslininkas. Verslininkė. Tuščia. Tuščia. Banditas. Verslininkas.

Ji nurijo gumulą, gniaužusį gerklę jau geras penkiolika minučių. Ką gi, jei nėra iš ko rinktis, tenkinsis tuo, kas yra. Tik rinktis teks banditą, nes santykių su kostiumuotu vyru nebeužmegs, kol gyva bus. Net jei tie santykiai tetruks penkias minutes.

O jis visai ne banditas. Prieš užkalbindama nepažįstamąjį Elė pasistengė nusiteikti entuziastingai. Šviesiai rudi plaukai netvarkingai krito ant apykaklės, rudas odinis švarkas buvo matęs geresnių dienų, džinsai nuo nešiojimo apibrizgę, bet jis augalotas, tvarkingas ir, svarbiausia, nė iš tolo nepanašus į anglių spalvos kostiumais vilkinčius verslininkus, kurie visi kaip vienas – iš akies luptas Markas. Šiuo metu Elė labiau už viską troško kitokio vyro nei Markas. Žinojo, jog elgiasi kaip kvaiša, tačiau po ką tik išgirstos naujienos, išmušusios žemę iš po kojų, nepaniro į transo būseną – ir tai jau laimėjimas.

Diena ne iš gerųjų.

Tą popietę Elė, kaip paprastai, įsiveržė pro radijo stoties duris, atlapojusi jas it smuklės vartelius. Jei kas nors duris užrakintų, ji ne juokais susižeistų, bet šių durų niekas nerakino, nes pro jas vis kas nors įlėkdavo iš gatvės, esančios keturiais aukštais žemiau. Taigi Elė, kaip visada, su džiaugsmu įpuolė į vidų. Kaip visada, ją apspito daugybė žmonių.

Visų graibstoma Elė švytėjo, svaiginama jausmo, jog be jos WBBB sugriūtų, be jos čia tvyrotų tyla ir kauptųsi dulkės. Tai ji, prodiuserė Elė; Elė, Marko Kingo laidos smegenys, gelbėtoja Elė. Greičiausiai kiek pervargo, jei save suvokia tik kaip radijo stoties darbuotoją, tačiau, turint galvoje psichologinius sunkumus, kurių šiame darbe apstu, Elė psichine sveikata skųstis negalėjo, todėl per daug apie tai ir negalvojo.

Iš pradžių šūktelėjo tik Karena, sekretorė:

– Ele!

Tada sukluso Liza, buvusi Elės praktikantė; ji nusiminusi iššoko į koridorių ir tarė:

– Ele, aš…

Tačiau ją tuoj pat nustūmė į šalį Albertas, finansininkas.

– Ele, reitingai…

Jį nutraukė Marsija, barakuda, karaliaujanti popietę nuo dviejų iki šešių:

– Ele, girdėjau…

Bet tada įsikišo Markas, buvęs Elės meilužis ir dabartinis viršininkas:

– Reikia pasikalbėti tavo kabinete. Tuoj pat.

Elė stumtelėjo akinius aukštyn, norėdama geriau įsižiūrėti. Keistą Marko elgesį pabrėžė priimamajame stojusi tyla. Markas buvo linkęs pernelyg garsiai kalbėti, švaistytis vardais ir nuoširdžiai kvatotis ne vietoje. Anksčiau Elė jo gailėjo, kol prieš du mėnesius Markas metė ją, nusprendęs, jog su Liza atrodo gražiau. Ir neklydo, bet žiūrint į jį Elei vis tiek sopėjo širdį. Markas stovėjo tarpduryje jausdamasis viršesnis, netardamas nė žodžio – ši permaina visiems užčiaupė burnas, ir Elė nieko neklausinėdama nusekė paskui jį į savo kabinetą.

Įžengęs į vidų Markas uždarė duris Elei už nugaros, apėjo jos kėdę ir atsisėdo.

Elė vos susilaikė nesuurzgusi. Ji ne savininkiška, tačiau čia jos kabinetas, kad ir koks mažas ir apjauktas, o tai jos kėdė, tuo tarpu Markas pavertė ją viešnia savo pačios valdose. Elė susiraukusi pažvelgė į jį ir paklausė:

– Kas čia dabar?

Markas susikryžiavo rankas, atsilošė kėdėje kone gulomis šalia stovinčios Elės ir tarė:

– Ele, gražiai to pranešti neįmanoma, todėl paprasčiausiai imsiu ir pasakysiu. Žinau, bus nelengva, bet esi suaugusi ir supranti, kaip viskas keičiasi. Žmonės tobulėja. Pokyčiai į gera. – Markas atkragino galvą ir ėmė filosofuoti žvelgdamas į lubas. Laukdama, kol Markas prieis prie svarbiausios dalies, jei tik tokios esama, Elė mintijo, koks jis neįtikėtinai išvaizdus, kaip ji ant jo siunta ir kaip smarkiai trokšta susigrąžinti.

Tai didžioji jos gyvenimo paslaptis. Markas nepatikimas kvėša. Kodėl jį įsimylėjo ir kodėl negali pamiršti? Kodėl ilgisi vakarienių restoranuose ir gulėjimo kartu lovoje klausantis, kaip Markas pliurpia apie save? Suprantama, ji svarstydavo, kaip patobulinti laidą, bet vis tiek… Markui monotoniškai dudenant, Elė nevalingai mintyse ėmė taisyti jo kalbą, pritaikydama ją radijo auditorijai, ir jai dingtelėjo, jog bus įsimylėjusi redaguotą Marką Kingą, kurį pati sukūrė radijuje, o ne tikrąjį Marką, sėdintį priešais ją ir savo kalbomis keliantį žiovulį. Labiausiai širdo dėl to, kad pati susikūrė Marką, o jis jos kūrinį atidavė kitai moteriai.

Markas toliau filosofavo:

– Taigi todėl…

Elė, niršdama labiau ant savęs nei ant Marko, įsiterpė:

– Klausyk, turiu daug darbo, tad jei eitum prie reikalo, galėčiau vėl susitelkti į tai, kaip išsaugoti tavo populiarumą. – Taip, tai smūgis žemiau juostos, bet Markas pats pradėjo mūšį, atsisėsdamas į jos kėdę, – tikras parazitas. Ką jau kalbėti apie tai, kad išmainė Elę į jaunesnę.

Markas išsitiesė ir delnais įsirėmė į Elės stalą.

– Na gerai, esmė tokia. Tu daugiau nebedirbsi mano laidoje.

Kabinetas ėmė suktis aplinkui. Elė sudribo ant antrosios kėdės ir pratarė:

– Ką?

– Mudviem išsiskyrus jaučiu tam tikrą priešiškumą, o tai trukdo dirbti. Todėl mes su Bilu nusprendėme: bus geriau, jei tave pakeis Liza – juk tu ją mokei. Taip laida nė trupučio nenukentės.

Elė sėdėjo priblokšta.

Markas jai nusišypsojo ir išskėtė rankas: nieko nebepakeisi.

– Nuo šiol laidą rengs Liza. Taip bus geriau visiems.

– Kam visiems? – Elė giliai įkvėpė. – Tik ne man. Tu vedi laidą geriausiu eterio laiku. Aš rengiu laidą geriausiu eterio laiku. Jei judu su Liza neperkelsite savo laidos į kokį nors kitą puikų laiką ir neužleisite šio laiko man, man geriau nebus.

– Savaime suprantama, aš laiko nekeisiu. – Markas atsisėdo dar tiesiau. – Juk aš talentas.

Jis talentas? Kas tada ji?

– Be to, tavęs niekas neatleidžia, nieko panašaus. Mes labai dėkingi tau už nuveiktus darbus, – pratęsė Markas ir Elė staigiai kilstelėjo galvą – galiausiai pyktis pergalėjo paniką.

– Be abejo, neatleidžia. Kodėl turėtų atleisti? Tai kažkokia nesąmonė.

Markas yrėsi į priekį nepaisydamas jos pykčio.

– Bilas duos tau kitą laidą. Aš tuo pasirūpinau.

Šaunuolis Markas. Rūpinasi ja. Koks nuostabus bičiulis. Elė atsistojo; prireikė milžiniškų pastangų susitvardyti ir jo nenudėti.

– Vaje, Markai, ačiū už paramą ir sėkmės ateityje. Dabar nešdinkis nuo mano kėdės.

Markas atsistojo, tarytum instinktyviai paklusdamas Elei. Dvejus metus vykdžius visus jos paliepimus, greičiausiai atprasti ne taip lengva. Markas žengė prie durų spinduliuodamas globėjišku geranoriškumu.

– Klausyk, gal eime išlenkti po burnelę? Dėl draugystės, kad neliktų nuoskaudų.

Elė norėjo jį aprėkti. „Be abejo, liks nuoskaudų, asile tu. Jei galėčiau, čia pat tave pritvatyčiau ir parodyčiau, kaip man skaudu.“ Tačiau buvo suaugusi ir pernelyg susijaudinusi, todėl pamelavo. Gal Markas ir įspyrė į dantis, bet Elei dar liko kandžiai.

– Atleisk, turiu pasimatymą. Tiesą pasakius, man jau reikia eiti. Gal kitą kartą. – Elė išpuolė į koridorių pirma Marko, stengdamasi sulaikyti ašaras. Jei apsiverktų, padarytų didelę klaidą, nes ji niekada neverkia. Pamatę ją verkiančią visi greičiausiai pamanytų, jog kas nors mirė. O tada jai tektų pasakyti: kad ir kaip tragiška, Markas tebėra gyvas.

Markas nusekė iš paskos, todėl Elė paspartino žingsnį.

Jai einant pro sekretorės stalą, Karena vėl pašaukė:

– Ele! – Ir šįkart kyštelėjo voką. – Bilas…

Nelėtindama žingsnio Elė pastvėrė voką, nutaisė geriausią tokiomis aplinkybėmis šypseną ir nėrė prie lifto; Markas vis dar ėjo iš paskos.

Karena kreipėsi į Marką ir jį sustabdė, Elė, sulaukusi lifto, ištrūko į gatvę. Ją atleido. Darbo neprarado, tačiau karjera be Marko žlugusi. Ji kilstelėjo smakrą ir pamėgino apsimesti, jog jai nerūpi: didelio čia daikto, paprasčiausiai sukurs dar vieną nuostabią laidą – bet tai nepadėjo. Sugaišo dvejus metus, kol iškėlė Marko laidą į viršūnę: rengė apklausas, nagrinėjo temas, kūrė konkursus, visaip, kaip tik mokėjo, pabrėžė Marko stipriąsias vietas. Jos specializacija – Markas Kingas, o jis ją išmetė.

Akimirką priešais restoraną kitapus gatvės Elę nusmelkė gryniausia baimė. O jei nepavyks visko pakartoti? O jei Markas teisus: jei jis išties talentingas? O ji tėra nevykėlė? Niekas neskubės prašyti jos pagalbos, niekas ja nepasikliaus. Ne. Ras būdą sugrįžti. Elė sugriežė dantimis ir įžengė į restoraną.

Restoraną nuo baro skyrė koridorius, savotiška demilitarizuota zona, skirianti valgančius karjeristus nuo geriančių karjeristų. Elė stabtelėjo koridoriuje ir atplėšė Karenos įkištą voką. Viduje buvo raštelis, parašytas radijo stoties savininkui būdingu stiliumi: trumpas, netaktiškas ir konkretus:

Paimu tave iš Marko laidos ir perleidžiu Čarliui Tenjelui, kuris perims Valdo Henkoko laidą. Ateik susitikti su juo rytoj, antradienį, penktą valandą mano kabinete.

Bilas

Keistuolis Valdo vedė laidą nuo dešimtos vakaro iki antros ryto. Elę ką tik pažemino, vietoj radijo laidos, atitinkančios Opros pokalbių šou televizijoje, davė laidą, svarbumu prilygstančią teleparduotuvei. Ji įgrūdo raštelį į voką ir apsidairė koridoriuje. Buto draugas Džo, su kuriuo turėjo čia susitikti, dar nepasirodė ir negalėjo jos paguosti. Velniop viską. Važiuos namo.

Elė apsisuko ketindama grįžti į gatvę, bet lauke pamatė Marką, besisveikinantį su praeiviais, kurie jį laikė tikra garsenybe. Žinoma, jis toks ir buvo.

Markas įeis į barą ir po visų jos šnekų apie pasimatymą aptiks vieną, nes Džo vėl pavėlavo. Aišku, Džo atrodo ne itin įspūdingai, bet su juo vis tiek sudarytų geresnį įspūdį nei išvis be poros.

Elė žengė į barą susirasti poros, o ten sėdėjo tik kostiumuotieji ir banditas. Į jokį kostiumu vilkintį vyrą nesinorėjo nė pažvelgti, banditas – bent jau šis tas naujo, todėl Elė priėjo prie jo ir kuo linksmiau pasisveikino:

– Sveikas! – Elė iš prigimties nebuvo linksmuolė, todėl balsas nuskambėjo taip, tarsi būtų prisiuosčiusi helio dujų, tačiau vyras vis tiek atsigręžė ir pažvelgė į ją.

Elė nežinojo, ko tikėjosi. Galbūt kokio nors svajonių vyro, dar išvaizdesnio už Marką – kodėl gi ne? – tačiau šis vaikinas nė iš tolo neprilygo jam. Priminė vieną tų geraširdžių dičkių, kurie paprastai sėdėdavo užpakaliniuose suoluose per anglų kalbos pamokas – apsnūdęs ir savas.

Jis atrodė visai nieko. Po Marko ir tai neblogai.

Elė švystelėjo savo krepšį ant baro.

– Taigi! Ko nors lauki? – paklausė vis dar helio dujų paplonintu balsu ir pažvelgė per petį ieškodama Marko. Jai reikėjo tik palaikyti pokalbį su banditu, kol Markas įeis, pamatys juos kartu ir išeis.

Markas nemėgo jaustis nesmagiai.

– Na, tai kaip? – Elė nusišypsojo kaip prekę peršanti pardavėja. – Ko nors lauki? – Ji prisėdo šalia melsdamasi, kad Markas neužeitų.

Banditas tarė:

– Ne. Ką čia išdarinėji?

Kelios sekundės prieš Elei jį užkalbinant, Čarlis galvojo apie savo ateitį. Susidurs su sunkumais, galbūt net pavojumi, todėl geriausiai būtų neatkreipti į save dėmesio, nedrumsti vandens, atlikti darbą ir nešdintis. Neturėtų būti labai sunku išsiaiškinti, kas parašė kaltinantį anoniminį laišką Tatlo miesto Ohajuje radijo stočiai. Radijo stotis ne tokia ir didelė. Velniai griebtų, miestas taip pat nedidelis. Didžiausias jo rūpestis – apsimesti muzikinės radijo laidos vedėju, argi taip jau sunku? Jei jo brolis sugebėjo vesti laidą apsirūkęs, jam tikrai pavyks blaivia galva. Be to, Čarlis visiems aiškiai pasakė, jog mieste užsibus ilgiausiai šešias savaites. Pasakė turįs reikalų, lapkritį išvyksiąs.

Dar tiksliai nenusprendė, kur būtent turėtų vykti lapkritį, bet neabejojo: apsistos kur nors nuošaliau, kur viskas paprasta. Ypač atokiau nuo tėvo, kuris pastaruoju metu įjunko prašyti keistų paslaugų. Pavyzdžiui: „Patikrink tą radijo stotį dėl mano seno draugo Bilo…“ Štai ko sulaukė grįžęs namo per tėvo gimtadienį. Nuo šiol paprasčiausiai nusiųs sveikinimo atviruką. Vos sutvarkęs reikalą dings iš čia ir važiuos kur nors kitur. Kur nors, kur galės užsiimti paprastais dalykais, pavyzdžiui, auginti kiaules. Ne, pernelyg sudėtinga. Augins morkas. Morkų nereikia šerti.

Čarlio mintis nutraukė moteris, cyptelėjusi:

– Sveikas!

Čarlis pažvelgė į ją šiek tiek nustebęs. Ji nepriminė smagių mergužėlių, linkusių užkalbinti vyrukus baruose. Už milžiniškų apvalių akinių raginiais rėmeliais žibėjo veriančios rudos akys, spindintys šviesiai rudi plaukai netvarkingai krito ant pečių, kaktą dengė kirpčiukai. Nosis ir lūpos taip pat nebjaurios: gražūs, klasikiniai amerikietės bruožai. Tiesiog ji pernelyg tvarkinga, kad medžiotų vyrus. Ilgas gėlėtas sijonas ir per didelė liemenė taip pat nelabai tiko atsitiktinėms pažintims megzti. Ji atrodė kaip miela, tvarkinga mergaitė. Na, ne mergaitė. Jai tikrai jau per trisdešimt.

Ji pakėlė antakius taip aukštai, kad šie išnyko po kirpčiukais, ir suplasnojo blakstienomis.

– Taigi! Ko nors lauki? – Ji pažvelgė per petį ir švystelėjo krepšį ant baro. Krepšys atrodė taip, lyg būtų pasiūtas iš seno gėlėto kilimo. Čarlis nieko panašaus nebuvo matęs, todėl bakstelėjo jį pirštu. Pūkuotas.

– Na, tai kaip? – Mergina vėl jam nusišypsojo, kiek dirbtinai – plati šypsena pernelyg apnuogino dantis. – Ko nors lauki? – Ji prisėdo ant kėdės šalia Čarlio.

– Ne. – Čarlis pažvelgė į ją susidomėjęs. – Ką čia išdarinėji?

– Mėginu susipažinti.

Čarlis papurtė galvą.

– Vargu. Ką tai išties reiškia?

Dirbtinė šypsena dingo, ją pakeitė nuoširdžiai rūstus žvilgsnis, žvitrus balsas oktava pažemėjo:

– Negaliu patikėti. Ar negalėtum bent apsimesti, tikėdamasis galbūt išlošti?

– Niekada neapsimetinėju. Esu paprastas, atviras vyrukas. – Čarlis pasvarstė, ar nereikėtų pasišalinti, bet tuoj pat apsigalvojo. Jei paliks merginą, nesužinos, ką ji sumaniusi. Be to, kai ji rūsčiai įsistebeilijo, jos balsas suskambo kimiai. Jos labai gražus žemas balsas. Čarlis jai nusišypsojo bandydamas ją padrąsinti. – Gal tu mane apšviesk, kas vyksta, o paskui jau galėsime tęsti.

Mergina kiek panarino galvą ir pažvelgė į jį pro akinių viršų.

– Klausyk, tai užtruktų pernelyg ilgai, be to, palaikytum mane apgailėtina. Aš teprašau tavęs apsimesti, jog mes kartu vaišinamės gėrimais. – Greičiausiai jis atrodė nusiteikęs skeptiškai, nes mergina pridūrė: – Prisiekiu, tik tiek.

Kurgi ne. Ilgai bastęsis po pasaulį Čarlis suprato, jog tuo viskas nesibaigs, kils bėdų. Visada kyla, todėl visus trisdešimt ketverius metus Čarlis mokėsi, kaip greičiau pasipustyti padus ir išnykti pro duris.

Antra vertus, ši mergina nesusijusi su dabartine jo užduotimi, tad ilgalaikių sunkumų greičiausiai nekils. Kaip tik turi laisvą vakarą, prieš lįsdamas į svetimus reikalus, taigi galėtų kyštelti nosį ir į jos reikalą. Mažų mažiausia, pasiklausys jos balso. Čarlis gūžtelėjo.

– Velniop, išlenksiu bokalą ir pažiūrėsiu, kas bus toliau. – Jis mostu pakvietė barmeną.

– Beveik neabejoju, jog jis čia neateis. – Ji vėl pažvelgė per petį.

Prisiartinus barmenui Čarlis tarė:

– Dama norėtų… – Jis atsigręžė į ją.

– Maksai, dama norėtų pati susimokėti už amaretą su grietinėle. – Iš kiliminio krepšio ji ištraukė kelis banknotus, ištiesė juos barmenui ir vėl pažiūrėjo per petį.

– Tuoj atnešiu, Ele, – pasakė barmenas ir pasišalino.

– Amaretas su grietinėle? – Čarlis susiraukė. – Pasibjaurėtina.

– Bent jau grietinėlė man į sveikatą. – Ji vėl atsigręžė į Čarlį. – Na, turėtų būti su liesu pienu, bet baruose nebūna lieso pieno.

– Tiesa. – Čarlis šiek tiek atšlijo. – Žinai, tavasis bandymas užmegzti pokalbį keisčiausias visoje Šiaurės Amerikoje.

– Bandymas užmegzti pokalbį? – Ji apsisuko ant kėdės veidu į Čarlį. Jos akys žybtelėjo, o skruostai nuraudo iš pasipiktinimo. Pasipiktinimas jai labai tiko. – Tai ne bandymas užmegzti pokalbį. Užmegzti pokalbį mėginau anksčiau, bet nepavyko. – Mergina vėl nusigręžė ir budriai apsidairė. – O, puiku. – Ji pasuko galvą į Čarlį. – Štai jis. Gerai, susitarkime taip. Mes kartu. Pasistenk atrodyti taip, lyg nebūtum ką tik manęs įžeidęs.

– Aš tavęs neįžeidžiau. Tik pasakiau pastabą.

– Ką gi, liaukis. – Mergina vėl pažvelgė per petį. – O ne. – Ji užsimerkė. Čarlis pamatė krutančias jos lūpas ir palinko arčiau, bet ji kalbėjosi ne su juo. – Jis praeis pro šalį. Jis tikrai praeis pro šalį. Tikrai…

Vyriškosios lyties modelis sustojo prie kito jos šono.

– Ele! Štai kur tu. Aš…

Ji krūptelėjo tarsi pašauta.

– Markai! Koks netikėtumas. Išvysti tave. Vėl. Taip greitai. – Elė pažvelgė į Čarlį ir labai tyliai pratarė: – Velnias.

Paskui atkišo smakrą ir atsigręžusi nusišypsojo Markui.

Čarlis pagalvojo, kad jai visai gerai sekasi. Šypsena miela. Žodžiai nelabai vykę, bet šypsena ir pakeltas smakras tikriausiai ištaisys klaidą. Jis pažvelgė į vyrą. Aukštas, juodbruvas ir išvaizdus, jei kam patinka labai gražūs vyrai. Prabangus kostiumas. Šypsena iš dantų pastos reklamos. Tas niekšas šypsojosi taip, tarytum nutuoktų apie jos agoniją. Čarlis papurtė galvą tai matydamas ir ištuštino taurę. Gerai, kad jis su tuo nesusijęs. Nemaloni padėtis.

– Leisk tave pavaišinti, Ele. Bent tiek galiu padaryti. – Niekšas Markas pamojo barmenui. Maksas grįžo apsukęs ratą ir padėjo priešais Ele taurę amareto.

– Ne, ne. – Elė nuo įtampos net prikando lūpą. – Jau turiu gėrimą. Ačiū, Maksai.

– Amaretas su grietinėle. – Markas nusijuokė. – Šaunuolė Elė. – Jis prisėdo šalia jos prie baro ir paglostė jai nugarą.

– Hrrrr. – Elė suurzgė labai tyliai ir dusliai, sukandusi dantis, buvo vos girdėti per baro šurmulį, bet Čarlis išgirdo, nes Elė sėdėjo pasisukusi į jį. – Atsiprašau, – sukuždėjo jam.

Čarlis palinko į priekį ir sušnibždėjo jai į ausį:

– Susiimk, nes atrodai kaip sužeistas basetas.

Elė žvilgtelėjo per petį į Marką ir apdovanojo jį akinama šypsena.

– Nežinojau, jog judu kartu. – Markas laukė, kol bus supažindintas.

Elė ir toliau šypsojosi kaip pusprotė, todėl Čarlis jos pasigailėjo ir ištiesė ranką jai pro pat nosį.

– Čarlis Tenjelas.

Elė krūptelėjo, tuo metu Markas entuziastingai pagriebė ranką ir suspaudė ją tarsi superherojus iš animacinio filmo. Čarlis tyčia leido rankai suglebti. Markas kvailai išsišiepė.

„Na ir kvailys“, – pamanė Čarlis.

Markas buvo nusiteikęs itin draugiškai.

– Tai bent sutapimas. Aš Markas Kingas. Paveldėjai mano laidos prodiuserę, na ir sekasi tau. Aš ją išmokiau visko, ko reikia dirbant radijuje. Tu gerose rankose.

Elė vėl tyliai suurzgė neatverdama burnos, Čarlis su nuostaba pažvelgė į juos abu ir leido Markui vapėti apie savo daugkartinę sėkmę, paskendęs savo apmąstymuose. Štai ir pasismagino su Ele. Ši mergina dirba radijuje kartu su niekšu Marku. Greičiausiai jie abu įklimpę iki kaklo.

Elė tikrai atrodė lyg įklimpusi į bėdą. Ji įsmeigė į Čarlį šaltą klausiamą žvilgsnį.

– Tai tiesa? – tyliai paklausė ji. – Tu mano naujasis laidos vedėjas? – Jam linktelėjus, Elė užsimerkė. – Kaip tik apie tai kalbėjomės, – sumelavo atsisukusi į Marką.

Čarlis paėmė Elės taurę su grietinėle ir padavė jai.

– Prašau, viršininke. Malonu susipažinti, Markai. Šiame bare dažnai lankosi radijo darbuotojai?

– Dažnokai. Patogu. Supranti, kitapus gatvės. – Markas plačiai nusišypsojo, vertindamas Čarlį su akivaizdžiu pasitikėjimu. – Judu seniai pažįstami?

Elė pastatė ištuštintą taurę.

– O, atrodo, taip.

Čarlis sutelkė mintis į iškilusį keblumą.

– Atsargiau su grietinėle. – Jis paėmė tuščią taurę iš Elės. – Čia tau ne liesas pienas. Tai rimta. Maksai, dar vieną taurę amareto su grietinėle damai. Tiesą sakant, tiesiog atnešk butelį ir atvesk karvę.

– Komikas. – Elė linktelėjo. – Prie baro sėdi penki vaikinai, o aš išsirenku komiką.

– Ką? – Markas palinko arčiau, norėdamas geriau girdėti Elę.

– Aš jai atrodau šmaikštus. – Čarlis apglėbė Elę ir meiliai spustelėjo. Ji buvo minkštesnė, nei tikėjosi, todėl rankos iškart neatitraukė. – Juokai – gerų santykių pagrindas.

– Gal todėl mums ir nepasisekė, Ele? – Markas ilgesingai pažvelgė į ją.

Koks liurbis.

– Judu kadaise… – Čarlis pakilojo antakius žvelgdamas į Elę. – Man to neminėjai.

– Neišėjo iš kalbos. – Elė piktai dėbtelėjo į Čarlį.

– Tau sekasi, Tenjelai. – Markas vis dar stengėsi atkreipti Elės dėmesį, bet ji nepastebėjo reikšmingų jo žvilgsnių, nes piktai stebeilijosi į Čarlį.

Čarlis džiugiai šypsojosi, mėgaudamasis susidariusia padėtimi.

– Visi man kartoja tą patį. Tiesą pasakius, sėkmė čia niekuo dėta, tai įgūdis.

Markas pamėgino dar kartą.

– Kaip judu susipažinote?

– Bare, – atsakė Čarlis. – Ji mane užkalbino.

– Elė? – Markas atrodė priblokštas.

– Maldavo manęs pavaišinti ją gėrimu.

– Elė?

Čarlis linktelėjo.

– Man dažnai taip nutinka. Kaltas mano žvėriškas žavesys.

– A, pokštas. – Markui palengvėjo. – Kaip iš tiesų susipažinote?

– Aš jį užkalbinau. – Elė giliai įkvėpė. – Tiesą sakant…

Čarlis spustelėjo Elę ir jai pristigo oro.

– Tiesą sakant, ji prisėdo šalia manęs, aš pažiūrėjau į ją ir pamaniau, kokia graži moteris, mes pradėjome kalbėtis ir nuo to laiko esame kartu.

Elė pakėlė galvą ir įsistebeilijo į Čarlį. Paskui nusišypsojo, o jis nesąmoningai atsakė šypsena, pakerėtas protingo žvilgsnio ir šiltų, plačių, švelnių lūpų. Elė palinko arčiau, Čarlis pasilenkė pasiklausyti, ką ji sako.

Elės ir Čarlio nosys kone lietėsi.

– Tu geras žmogus. Atleidžiu už įžeidimą. – Ji paglostė Čarliui rankovę ir išsilaisvino iš jo rankos.

Jam trūko jos šilumos.

– Aš tavęs neįžeidinėjau.

– Kiek laiko jūs pažįstami? – pasiteiravo Markas.

– Visą amžinybę, – atsakė Čarlis.

– Nors atrodo lyg kelias minutes. – Elė vėl pervėrė Čarlį piktu žvilgsniu ir atsilošė – jos dėmesį patraukė kažkas Čarliui už peties.

Elė kažkam davė ženklą pasišalinti ir, kai Čarlis atsisuko, jam pasirodė, jog kažkas iš tarpdurio nėrė į koridorių.

Taigi ši mergina turi paslaptį. Gyvenimas darosi vis įdomesnis. Be abejo, teks pasisukinėti aplinkui, kol atskleis jos paslaptį. Jį pasamdė išsiaiškinti visas radijo stoties paslaptis. Toks jo darbas. Pareiga. Čarlis pažvelgė į Elę, kurios plaukai jaukiai apšviestame bare spindėjo kaip sendintas varis.

Vienas malonumas.

– Na, o kur šįvakar Liza? – Elė užsikvempė ant baro, stengdamasi nuduoti abejingą. – Gaila, kad jūs ne kartu. Galėtume visi pavakarieniauti.

„Atsargiai, Ele“, – pagalvojo Čarlis.

– Liza radijo stotyje. – Markas susiraukė. – Tu teisi. Gaila. Būtų puiki proga susipažinti su Čarliu.

– Bus ir kitų progų. – Čarlis ištuštino taurę. – Aš niekur nesiruošiu traukti. Nebent tik į reitingų viršūnę.

Markas tai vėl palaikė pokštu.

– Chi chi chi.

Markas juokėsi kaip astmos kamuojamas kuinas; Čarlis svarstė: gal dėl to Elė jį ir metė. Neabejotinai, išgirdus tokį juoką neprireiktų papildomų priežasčių. Čarliui dingtelėjo dar viena bjauri mintis. Jei pagal Marką galima spręsti apie varžovus radijo stotyje, Čarlis pateks į reitingų viršūnę. Būtų negerai. Vienas svarbiausių darbo slapta principų – netapti visų aplinkinių gyvenimo dalimi.

– Ką gi. – Elė nuslydo nuo kėdės. – Mums jau laikas vakarieniauti. Gera buvo vėl pasimatyti, Markai.

Markas palinko pabučiuoti Elės atsisveikindamas, bet ji žengtelėjo atgal ir suklupo.

Čarlis spėjo ją sugauti.

– Ir vėl krenti man į glėbį? – Čarlis nevalingai ją apglėbė. Elė po jo ranka buvo minkšta, nekaulėta ir kvepėjo gėlėmis. Jis neskubėjo jos paleisti. – Stenkis valdytis, – tarė. – Mes viešoje vietoje.

Ji pažvelgė Čarliui į akis ir nugurkė seiles.

– Kaltas tavo žvėriškas žavesys. Dabar jau valdausi. Gali paleisti.

– Abejoju, – atsakė jis ir pabučiavo Elę.

Čarlis ketino tik pakštelėti į lūpas ir paleisti – jam knietėjo paerzinti Marką ir, gerai jau, Elės lūpos labai gražios. Bet ji iš nuostabos įsitvėrė Čarlio ir įkrito į glėbį, tad bučinys išėjo daug rimtesnis, šiltesnis, švelnesnis ir reiklesnis, nei jis planavo; Elės burna buvo vėsi ir saldi nuo grietinėlės. Kol Čarlis atsiminė, kur esąs, ir atsiplėšė įkvėpti oro, galva ėmė svaigti.

– Ką čia išdarinėji? – sprendžiant iš balso, nuo jo atsitraukusi Elė ne tiek širdo, kiek bandė atgauti kvapą.

– Merginu tave. Eikš. – Čarlis ištiesė ranką į Elę, ji žengė žingsnį atgal.

Markas suirzo.

– Ką gi, tikrai, Ele, tu viešoje vietoje.

– Tai aistra. – Čarlis džiaugsmingai nusišypsojo. – Ji negali atplėšti nuo manęs lūpų. – Elė žengė dar žingsnį atgal ir Čarlis pakilo nuo kėdės. – Ką gi, regis, mes jau eisime, – kreipėsi į Marką. – Perduok Lizai labų dienų.

Jiems išėjus į koridorių Elė papurtė galvą.

– Kas tu toks iš tiesų? Šėtonas? Aš sulaukiau bausmės, tiesa?

– Aš Čarlis Tenjelas. – Čarlis ištiesė ranką. – Dirbsiu su tuo pasipūtėliu, su kuriuo susitikinėdavai. Tikiuosi, judu tik susitikinėjote. Šlykštu būtų pagalvoti, kad kuri nors mano bare bučiuota moteris būtų miegojusi su tokiu tipu.

Elė pažiūrėjo į Čarlio ranką ir atsiduso. Paskui paėmė ją, krestelėjo ir paleido.

– Aš Elė Makgafi, tavo laidos WBBB radijo stotyje prodiuserė. Malonu susipažinti ir labai ačiū už pagalbą bendraujant su Marku, bet man jau laikas. Pasikalbėsime rytoj radijo stotyje.

Elė apsisuko eiti į restoraną, bet Čarlis užtvėrė kelią. Visai netroško būti paliktas. Elė galėjo papasakoti jam vertingų dalykų apie radijo stotį. Tikriausiai galėtų išgauti informacijos ir iš kitų žmonių, bet kiti nekalba Elės balsu. Ir neturi Elės lūpų.

– Kur susiruošei?

– Vakarieniauti. – Ji mostelėjo į restorano salę. – Su žmogumi, su kuriuo esu susitarusi. Vieninteliu tobulu mano pažįstamu vyru.

– A. – Čarlis drąsinamai linktelėjo. – Su tėvu. Turėtum mus supažindinti, pamatytų, su kuo dirbi.

– Ne.

– Ne, jam nereikėtų pamatyti?

– Ne, jis ne mano tėvas.

– Tikrai? – Čarlis mikliau pajudino smegenis. – Vaje, niekada nesu sutikęs tobulo vyro. – Jis pamėgino nutaisyti ilgesingą išraišką. – Visada troškau susipažinti su žmogumi, į kurį galėčiau lygiuotis.

Elė nepritariamai pažvelgė, bet Čarliui nusišypsojus galiausiai pasidavė.

– Gerai, aš tau skolinga. Nori pavakarieniauti su manimi ir Džo? Jei negali, nieko tokio.

– Ačiū. – Čarlis atvėrė restorano duris. – Nekantrauju susipažinti su tobulu vyru Džo.

– Puiku.

Čarlis nusekė ją į restoraną: didžiulę tamsoką salę, perdėm dekoruotą raudonmedžiu. Elė apsidairė prietemoje ir nusišypsojo, kai kitoje salės pusėje sėdintis vyras pakilo ir jai pamojo. Čarlis prisimerkė. Šis vaikinas išties gali būti tobulas vyras. Aukštas, aukštesnis net už jį patį, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, išvaizdus, bet santūriai, ne kokčiai gražus. Tvirtu žandikauliu, žvilgančiais šviesiais plaukais, šiltų mėlynų akių, o Elei skirta šypsena buvo nuoširdi ir kupina

meilės.

– Brolis? – paklausė Čarlis ir Elė atsakė:

– Ne. – Ir nuėjo. Jis kiek suirzęs žengė iš paskos, stengdamasis surasti nors vieną netobulą Džo bruožą.

Prie stalo Elė juos supažindino.

– Džo, čia Čarlis Tenjelas, naujasis laidos nuo dešimtos vakaro iki dviejų ryto vedėjas. Rūpinsiuosi jo laida.

– Girdėjau. Man paskambino Karena. – Džo metė į Elę lyg ir užjaučiamą žvilgsnį, bet ši jau buvo nusisukusi į Čarlį. – Čarli, čia Džo Eriksonas, mano buto draugas. Jis radijo stoties buhalteris.

Elė kalbėjo kaip išauklėta mergaitė, bet tokia neatrodė. Čarlis ėmė spėlioti, kokia ji būna, kai nereikia gražiai elgtis viešumoje. Ne. Tokios mintys tik sukeltų dar daugiau keblumų, o jų jis privalo vengti.

– Čarlis Tenjelas. – Džo ištiesė ranką ir atvirai žavėdamasis nusišypsojo. – Ar tu tas vyrukas, kurį vadina Tenu Tenjelu?

Oi. Čarlis nemėgo meluoti, bet geriau pameluoti nei pasakyti: „Ne, tai mano brolis, radijo laidų vedėjas, pardavinėjantis narkotikus.“ Jis papurtė galvą.

– Vadink mane Čarliu.

Džo tęsė:

– Esu apie tave girdėjęs. Lorensvilyje gyvena mano draugė, ji labai nusivylė, kai tu dingai. Aš nekantrauju išgirsti, kaip vedi laidą.

Džo šypsena buvo nuoširdi, Čarliui jis patiko.

– Kas gyvena Lorensvilyje? – Elė atsisėdo ir pasiėmė valgiaraštį. – Mirštu iš bado.

Džo įsitaisė šalia jos.

– Rona. Pameni? Susipažinome seminare.

Čarlis atsisėdo priešais Elę, nes norėjo ją stebėti.

– Taip. Jūs su Rona susiskambinate? – Elė pirštu perbėgo valgiaraštį. – Valgysiu makaronus.

– Aš su visais susiskambinu. – Džo pabarbeno į Elės valgiaraštį. – Ne makaronus. Makaronus virsiu rytoj vakare. Išsirink ką nors, ką sunku pagaminti. Čarli, tu mėgsti makaronus?

Čarlis krūptelėjo. Džo su Ele taip sutartinai plepėjo, kad jis truputį nustebo staiga įtrauktas į pokalbį.

– Aha.

– Ateik rytoj vakarienės.

Čarlis nušvito plačia laiminga šypsena.

– Ačiū.

Dar vienas žmogus iš radijo stoties. Pirmiausia Elė, paskui Markas, dabar Džo. O juk atvažiavo į miestą vos prieš kelias valandas. Dieve, jis tikrai gabus.

Elė piktai dėbtelėjo į Džo.

Džo pamėgdžiojo jos piktą žvilgsnį.

– Nežiūrėk į mane taip. Noriu susipažinti su Tenu Tenjelu.

– Čarliu, – pasakė Čarlis. – Paprasčiausiai vadink mane Čarliu.

ELĖ VIS DAR SVARSTĖ, ar Čarlis jai patinka. Jis sėkmingai išvadavo ją nuo Marko, tačiau vaduodamas visą laiką juokėsi, dėl to ji pasijuto esanti tikra liurbė. Žinoma, Čarlis teisus – panika jos nepuošia. Elė sudraudė save ir kibo į naujausią problemą. Jai teks dirbti su vyruku, bučiavusiu ją bare. Profesinių santykių taip užmegzti nedera, juolab kad jis puikiai bučiuojasi. Būtų sunku atsisakyti, jei siūlytų pakartoti, o ji, žinoma, turėtų nesutikti, nes miegoti su talentu – prasta mintis. Pažiūrėk, kas nutiko su Marku. Ne, Marką reikia mesti iš galvos. Bendravimas su Čarliu nieko gero neduos, štai kodėl taip nenoriai pasiūlė vakarieniauti kartu su Džo, tačiau šito vyruko lengvai neatbaidysi. Jis išvis netramdomas.

Tiesa, pirmą kartą pamatęs Džo Čarlis nustebo. Elė įdėmiai nužvelgė šalia sėdintį buto draugą. Džo palikdavo ryškų įspūdį iš dalies dėl geraširdiškumo, atsispindinčio veide, o jo veidas buvo tobulas – žmonės pasijusdavo geriau vien pažvelgę į jį. Elė dabar jautėsi geriau vien žiūrėdama į Džo. Vėliau aptars su juo kebeknę darbe ir viskas taps aišku.

Tačiau Džo turėjo trūkumų. Vienas jų – maistas.

Jis nagrinėjo valgiaraštį taip, tarsi ruoštųsi vertinti vakarienę, nors greičiausiai taip ir bus. Džo tars: „Padauginta raudonėlių. O kur bazilikai? Paprasti prieskoniai. Aišku kaip dieną – prastas virėjas. O šparagai?“ Jis galėtų dienų dienas aptarinėti salotas. Bet kol kas Džo tik parodė į valgiaraštį ir pasiteiravo:

– Ką manai?

Elė susikaupė įprastiniam mūšiui. Ją vis dar pykino po įtemptos popietės, tad didžiulis negyvo gyvulio gabalas visiškai neviliojo. Vis dėlto pavalgyti būtina, kitaip apalps; turi išsirinkti ką nors, ko Džo nemėgsta gaminti, kad šis neįsižeistų.

– Manikočiai, – nusprendė Elė. – Kai pastarąjį kartą ruošei šį patiekalą, dejavai, kad reikia prikimšti tiek makaronų.

– Neimk manikočių. Aš juos išverdu skaniau nei čia. Rinkis žlėgtainį.

– Nenoriu žlėgtainio. Noriu makaronų.

– Tada rytoj grįžusi namo nesakyk: „Makaronai? Ką tik valgėme makaronus.“

Čarlis pažvelgė į vieną ir į kitą.

– Judu seniai kartu?

Irzlus Čarlio tonas prajuokino Elę.

– Kalbi visai kaip Markas.

– Taip, o jei jau prakalbome apie Marką, kas ten buvo? – Džo susiraukęs pažvelgė į Elę. – Išgėrėte po taurelę, kai jis tave atleido?

– Taigi. – Čarlis taip pat susiraukęs įsistebeilijo į Elę. – Kas įvyko? Aš ten buvau, bet nieko nesupratau.

Elė sudribo kėdėje, vėl prislėgta šlykščių dienos įvykių.

– Tai mano baisiausias košmaras. Todėl ir užkalbinau Čarlį. Nenorėjau, kad Markas pamanytų, jog aš vis dar… supranti.

– Suprantame. – Džo pažiūrėjo į Čarlį. – Paprastai ji taip neištyžta. Tiesą sakant, paprastai labai pasitiki savimi. Tiesiog Markas verčia ją elgtis taip, tarsi vėl būtų dvylikos.

Čarlis linktelėjo.

– Gaila, nebuvai bare. Sunku buvo suprasti, ką ji vapalioja.

– Nevapaliojau. – Elė atkišo smakrą ir pamėgino apsimesti stipria ir įžūlia, Čarlis prunkštelėjo. Elė pasidavė ir susiėmė už galvos. – Tai velnias.

Džo paglostė jai galvą.

– Nagi, nagi. Turi mane.

– O, gerai, – nepakeldama galvos atsiliepė Elė. – Šitai guodžia.

– Dabar užsisakyk, – pasakė Džo. – Tik nesusimauk.

Galiausiai Džo leido užsisakyti fetučinių su vištiena, nes ir pats norėjo jų paragauti. Elė svarstė, jog vištos nėra negyvi gyvuliai; ji buvo nusiteikusi galvoti apie bet ką, išskyrus ateitį. Vištos – tai greičiau proteinai su plunksnomis. Džo su Čarliu užsisakė po jautienos kepsnį, Džo padavėjai smulkiai išaiškino, kokių salotų jie pageidauja, ši užsirašė pažodžiui, nes aptarnavo jį jau ne pirmą kartą. Padavėjai pasišalinus Džo prisiminė pamiršęs paaiškinti, kokių daržovių patiekti Elei, o ši atšovė norinti paprasto patiekalo, tada Džo pareiškė, jog taip maitintis nesveika ir jie įsivėlė į įprastinį ginčą, kurį vis pertraukdavo kvatojimas, kol įsiterpė Čarlis.

– Taigi, kaip seniai judu pažįstami?

– Ketverius metus, – atsakė Džo. – Nuo tada, kai Elė atėjo į radiją.

Elė atsipalaidavo ir nusišypsojo Džo.

– Buvau ką tik atvykusi ir neturėjau, kur gyventi, Džo užsuko į radiją susirinkti dokumentų, jo buto draugas buvo neseniai išsikraustęs, todėl jis pasiūlė man laisvą kambarį, kol susirasiu, kur apsistoti.

Džo išsišiepė.

– Mudu grįžome namo, kalbėjomės ir juokėmės iki antros ryto, aš liepiau jai neieškoti kitų namų ir nuo to laiko gyvename kartu.

Čarlis pažvelgė į Džo, paskui į Elę; jis neatrodė patenkintas. Elės šypsena dingo: ji spėliojo, ką blogo pasakė, bet nutarė nesukti galvos, nes tai netaps dar vienu skauduliu. Čarlis tarė:

– Nesuprantu. Jei Džo tobulas vyras, kodėl išvis susidėjai su tuo juokdariu Marku?

Džo nustebęs pažvelgė į Čarlį.

– Aš tobulas vyras?

– Ji taip sako.

Džo pažvelgė į ją pakėlęs antakius.

– Aš pamalonintas.

Elė įsitempė.

– Na, beveik. – Ji metė žvilgsnį į Čarlį, pasirengusi visam laikui jo atsikratyti, jei leptelės ką nors netinkamo.

Džo pažiūrėjo į Čarlį.

– Aš gėjus.

Čarliui atlėgo ir jis nusišypsojo Džo. Paėmė duonos lazdelę.

– Tuo geriau tau, bet tai nepateisina draugystės su Marku. Šiame mieste turėtų būti kitų vyrų, beveik tokių pat tobulų kaip tu, tik mėgstančių merginas.

Elė nustebusi sumirkčiojo. Akivaizdu, jog bus kažką pražiopsojusi, bet jei Čarlis nėra nusistatęs prieš gėjus, koks skirtumas, kas sukasi jo galvoje. Tai vyro galva. Šiaip ar taip, greičiausiai ten nieko neįmanoma suprasti. Pažvelkite į Marką.