Читать книгу Tik ne tu - Jennifer Crusie - Страница 4

Ninai Eskju tik ir tetrūko Fredo.

– Noriu įsigyti šuniuką, – pareiškė ji ruda uniforma vilkinčiai moteriškei, sėdinčiai prie subraižyto ilgo metalinio stalo Riverbendo gyvūnų priežiūros centre. – Kokį nors žvitrų.

– Žvitrų, – atsiduso moteris. – Žinoma, turime žvitruolių. – Ji linktelėjo į pilkšvas metalines duris už stalo. – Eikite ten, leiskitės žemyn.

– Gerai, – Nina užsikišo tamsias garbanas už ausų, pačiupo rankinę ir nužingsniavo pro duris, pasiryžusi išsirinkti pačią energingiausią keturkoję gimtadienio dovaną. Na ir kas, kad vakar jai stuktelėjo keturiasdešimt? Keturiasdešimt metų – puikus amžius moteriai. Simbolizuoja laisvę. Ypač išsilaisvinimą nuo ambicijų apakinto buvusio vyro ir jųdviejų pervertintos užmiesčio pilaitės, kurią šiaip ne taip pavyko parduoti tik po metus trukusios kankynės – visą tą laiką namo duris varstė potencialūs pirkėjai. Vis dėlto nutiko ir šis tas gera: Nina pagaliau išsinešdino iš to prakeikto namo.

O dabar jai keturiasdešimt. Ką gi, ji visai patenkinta savo amžiumi. Kaip tik dėl šios priežasties ir nusprendė įsitaisyti šunį.

Niną prisivijusi centro darbuotoja tarė:

– Ten.

Ir Nina nusekė paskui ją dar vienų sunkių metalinių durų link. Įsigis šuniuką. Visą gyvenimą svajojo apie šunį, bet Gajus jos nesuprato. „Šunys šeriasi“, – pareiškė jis, kai Nina pasiūlė vestuvių proga padovanoti vienas kitam po šuniuką. Turėjo suprasti, kad tai Ženklas, bet ne, vis tiek ištekėjo ir įsikraustė į namą, labiau primenantį išdailintą mauzoliejų. O paskui praleido penkiolika metų remdama karjeros siekiantį vyrą, be šuns, name, kurio ilgainiui ėmė nekęsti. Šešiolika metų, jei skaičiuotų ir paskutinius, kai jau buvo išsiskyrusi su vyru, bet laukė, kol namas bus parduotas. Bet dabar Nina laisva, turi savo butą ir puikų, nors ir kiek abejotiną, darbą. Trūksta tik vieno – namie laukiančio šilto, smagaus padarėlio.

Centro darbuotoja pravėrė duris ir duslus amsėjimas virto šaižiu siautulingu lojimu. Nina įžengė į betoninę kamerą ir sustingo. Trumpam viską pamiršusi ji žvelgė į pilkuose metaliniuose narvuose uždarytus šunis, o jie garsiai skalijo stengdamiesi patraukti jos dėmesį. Pasibaisėjusi ji iškvėpė:

– Dieve brangus, kaip baisu!

– Kastruokite savo naminius gyvūnėlius. – Moteris sustojo prie priešpaskutinio narvo. – Na štai, – ji darsyk linktelėjo galvą. – Žvitruoliai.

Nina prisiartino prie moteriškės ir pažvelgė į narvą. Šunyčiai buvo išties mieli – mažuliukai, spindinčiomis akelėmis, mišrūnai dėmėtu kailiu – jie lipo vienas per kitą, griuvinėjo, cypė ir amčiojo. Tikrai žvitrūs. Dabar tik reikia vieną išsirinkti…

Nina žingtelėjo arčiau ir nejučia dirstelėjusi į paskutinį narvą suakmenėjo.

Narve kiūtojo tik vienas šuo, vidutinio dydžio, kamuojamas depresijos, pernelyg didelis jos butukui ir pernelyg melancholiškai nusiteikęs, turint omenyje jos pačios būseną. Nina norėjo pasisukti atgal į šunyčius, bet kažkodėl neįstengė. Po tamsiomis šuns akimis kabojo didžiuliai maišeliai, pats jis buvo gunktelėjęs, o baltas kailis nusėtas dėmių, primenančių milžiniškus kepenėlių gabalus. Ant drėgno betono tupintis padaras panėšėjo į didžiulį grifą. Jis nelojo, nė nekrustelėjo, tik žvelgė į Niną. Priminė jos senelio brolį Fredą prieš pat mirtį. Tada Ninai buvo šešeri. Ji mylėjo dėdę Fredą. Bet vieną dieną jo širdis sustreikavo, motinos žodžiais tariant, ir tuo viskas baigėsi.

– Labas, – pasisveikino Nina ir šuo šiek tiek kilstelėjo galvą. Ji pasilenkė, įkišo ranką pro grotas ir pakasė jam paausį. Žvilgtelėjęs į ją šuo užsimerkė iš malonumo, dėkingas už prisilietimą.

– Kas jam? – Nina kreipėsi į centro darbuotoją.

– Nieko, – atsakė ši. – Jis pusiau basetas, pusiau biglis. – Užmetė akį į kortelę ant narvo durų. – Gali turėti psichikos sutrikimų. Šiandien jo paskutinė diena.

Nina išpūtė akis.

– Norite pasakyti…

– Mhm, – moteris brūkštelėjo ranka sau per kaklą.

Nina vėl nukreipė akis į šunį. Šuo pažvelgė į Niną, jo akyse šmėkščiojo mirties nuojauta.

O Dieve!

Nina atsistojo ir užsikišo plaukus už ausų, stengdamasi atrodyti ir elgtis praktiškai bei ryžtingai. Ji neims šito šuns. Jai reikia laimingo žvitraus šunyčio, o šis, net būdamas geriausios nuotaikos, atrodys kaip profesionalus gedėtojas. Be to, jis ne šunytis.

Tiks bet kuris šuo, tik ne šitas.

Nina dar kartą dirstelėjo į šunį ir iš už ausų išsprūdusios tamsios garbanos vėl sukrito ant akių, tarsi atspindėdamos nelaimėlio liūdesį. Šuo vos regimai nulenkė galvą, lyg ši staiga būtų tapusi pernelyg sunki, o ausys, regis, dar labiau nukaro.

Negali imti šito šuns. Jis pernelyg liūdnas. Pernelyg didelis. Pernelyg senas. Nina žingtelėjo atgal ir šuo atsidusęs išsitiesė ant šaltų kietų grindų, nieko nesitikėdamas, niekieno nemylimas. O ryt iš pat ryto pažvelgs mirčiai į akis.

Nina atsigręžė į centro darbuotoją ir pareiškė:

– Paimsiu jį.

Moteris kilstelėjo antakį.

– Jis jums panašus į žvitruolį?

Nina mostelėjo šunyčių link.

– Juos vis tiek kas nors priglaus, tiesa?

– Greičiausiai.

Nina pažvelgė į vieną iš spurdančių putlučių šuniukų. Keturkojį uodeguotą „Prozaką“ [Antidepresantas (čia ir toliau – vert. pastabos).]. Tada nukreipė akis į liūdną vienišą šunį, kurio žavesį, jei kada tokio turėjo, nutrynė senatvė.

– Mudu su šiuo šunimi labai panašūs, – paaiškino ji centro darbuotojai. – Be to, neužmigčiau naktimis žinodama, kad galėjau jį išgelbėti, bet to nepadariau.

Moteris papurtė galvą.

– Visų neišgelbėsi.

– Na, bet šitą išgelbėti galiu. – Nina pritūpė ir kreipėsi į šunį: – Viskas gerai, Fredai. Ką tik išgelbėjau tavo subinę.

Šuo užvertė akis ir įsistebeilijo į ją.

– Nedėkok, nereikia. Smagu, kad galėjau padėti. – Nina atsistojo ir nusekė paskui centro darbuotoją koridoriumi. Jo gale atsisuko – Fredas žingtelėjo į priekį ir įrėmė nosį į grotas. – Ei, viskas gerai, – šūktelėjo jam Nina. – Grįšiu, kai tik suderėsiu dėl tavo išlaisvinimo.

Fredas sudejavo ir nukėblino į narvo gilumą.

– O taip, tu mane pralinksminsi, – pareiškė Nina ir nudrožė pasirašyti dokumentų bei susimokėti.

Fredas ne itin nudžiugo, kai centro darbuotoja pravėrė narvą ir leido jam iškrypuoti tiesiai į Ninos glėbį; nuo šuns sklido neįtikėtinai stiprus kvapas.

– Fredai, tu dvoki, – pranešė Nina ir pakėlusi jį ant rankų priglaudė prie krūtinės, mintyse guosdama save, kad šilkinį kostiumėlį bus galima išvalyti ir jis bent jau rudas, kaip ir didžioji Fredo kailio dalis, tad šuns plaukai ant audinio bus ne tokie pastebimi. Šuo pažvelgė į ją ir Nina pridūrė: – Be to, sveri visą toną. – Apkūnus ir aptukęs gyvūnas svėrė lyg akmuo, atrodė, kad visas svoris sutelktas sėdynėje. Ši pastebimai slystelėjo žemyn, kai Nina pamėgino atremti šunį į klubą. Vis dėlto, nors ir klaikiai dvokiantį, gera buvo laikyti jį glėbyje. – Aš tave išgelbėjau, Fredai, – sukuždėjo šuniui į ausį Nina, šis krūptelėjo pakutentas alsavimo ir kantriai, nors ir be entuziazmo, susitaikė su naujuoju likimo posūkiu.

Fredas kiek atkuto, kai Nina išnešė jį į kiemą, nutviekstą skaisčių saulės spindulių, tačiau jai pabandžius užsimesti visą svorį ant vieno klubo, kol atidarys baltojo „Civic“ dureles, truputį suirzo.

– Ketinau… įsigyti… šuniuką, – sunkiai alsuodama Nina kreipėsi į Fredą, stengdamasi laisvuoju klubu plačiau praverti dureles. – Nesiruošiau… pasiimti… pusiau baseto… pusiau biglio… su švinine subine. – Jai pavyko įgrūsti šunį ant užpakalinės sėdynės. Uždariusi dureles Nina atsirėmė į automobilį gaudydama kvapą. Fredas pasimuistė, kryptelėjo pirmyn, atgal, kol galiausiai įsitaisė ant melsvu apmušalu aptrauktos sėdynės, paskui apsisuko ir įbedė šlapią nosį į langą.

– Gerai, – atsidususi tarė Nina. – Jauskis kaip namie.

Ji įsėdo į automobilį ir užvedė variklį. Fredas įsirėmė letenomis į dureles, nosis langu čiūžtelėjo aukštyn. Nina su ilgesiu prisiminė šunyčius.

– Mane tuoj supykins, – ji persisvėrė per Fredą ir pasukusi rankenėlę nuleido langą iki pusės. – Tik neiššok. Tavo gyvenimas ką tik pasitaisė.

Išgirdęs jos balsą mišrūnas atsisuko ir, kol ji, užgulusi naująjį draugą, suko langą žemyn, įsistebeilijo šeimininkei į akis. Nina paleido rankenėlę ir pažvelgė į šiltas rudas Fredo akis. Jis išties mielas šuo. Žinoma, ne itin gerai nusiteikęs. Juo dėta ir Nina nepul tų džiaugtis permainomis. Fredas jos nepažįsta. Nina nė nenutuokia, kur jis gyveno anksčiau. Gal ankstesni šeimininkai jį skriaudė. Nesvarbu. Svarbiausia, kad Fredui reikia meilės. Visiems jos reikia. Netgi jai. Štai ir įsigijo Fredą.

Fredą.

Nina užsimerkė. Puikumėlis. Turi Fredą. Netgi geriausia draugė pamanys, kad jai visai pasimaišė. „Ką tu nusipirkai?“ – pasiteiraus Čeritė ir išvydusi Fredą, pusamžį, palūžusį ir nuvargusį šunėką, ji… Nina darsyk pažvelgė į kantrias rudas Fredo akis ir susigėdo.

– Viskas gerai, Fredai, – paglostė šuns galvą. – Dabar tu mano šuo. Viskas gerai.

Fredas pažiūrėjo Ninai į akis, išsitiesė, metėsi ant jos ir ilgu seilėtu liežuviu lyžtelėjo veidą nuo smakro iki pat kaktos.

– Oi, Fredai! – Nina apsipylė ašaromis ir jį apsikabino. Stipriai suspaudė nutukusį, šiltą ir spurdantį šunį glėbyje džiaugdamasi, kad jos gyvenime vėl atsirado gyva būtybė. Niną užplūdo palengvėjimas: pagaliau ji gali išverkti visas nuoskaudos ir vienatvės ašaras – na ir kas, kad naujasis draugas turi keturias letenas ir atsiduoda šunimi. – Mes būsime labai laimingi, Fredai, – kūkčiodama kreipėsi į šunį Nina. – Tikrai. Mums kartu bus be galo gera.

Atsidusęs Fredas ėmė laižyti ašaras Ninai nuo veido, ir ji dar graudžiau apsiverkė. Jau seniai nesijautė tokia laiminga.

Nina paskutinį kartą šnarpštelėjo, paleido Fredą ir pajudėjo iš vietos, norėdama pagaliau parodyti naujuosius jo namus ir paskambinti Čeritei, kad ateitų susipažinti.

– Fredai, nuo šiol turi šeimą, – kreipėsi į Fredą Nina. – Važiuoji namo.

Aleksas Muras tysojo ant kušetės tuščiame apžiūros kabinete Riverbendo ligoninės priimamajame, stengdamasis pamiršti šeimos reikalus ir nors kiek nusnūsti, kol bus iškviestas dėl dar vieno skubaus atvejo. Kaip tik tuo metu pro duris įžengė vyresnysis brolis ir švystelėjo jam ant pilvo rudą popierinį maišelį su šešiomis skardinėmis alaus.

– Ei! – Aleksas susirietė bandydamas išvengti smūgio, bet pamatęs Maksą vėl išsitiesė. Skausmas ir šeima – neatsiejami dalykai. – Aš miegu. Eik lauk. Ir pasiimk tą velnio alų, kol niekas jo čia nepamatė.

Maksas ištraukė alų iš maišelio, išlupo vieną skardinę iš plastikinės pakuotės, ją atsidarė ir palikęs kitą alų Aleksui ant pilvo sudribo ant oranžinės plastikinės kėdės. Ši veriamai sucypė, slystelėjusi grindimis atgal. Violetiniai šilkiniai Makso marškiniai rėžė akį žalios sienos fone. Aleksas susiraukė ir užsimerkė tikėdamasis, kad brolis susipras ir išeis.

Nieko panašaus.

– Žinai, jei naktimis nelakstytum paskui sijonus, taip nenuvargtum per savo pamainą, – pareiškė Maksas ir gurkštelėjo alaus.

Aleksas nesivargino atsimerkti.

– Naktį nelaksčiau paskui sijonus. Nusivedžiau Debę vakarienės. Ji pradėjo taukšti apie vaikus. Parvežiau ją namo. Meilės fronte nieko nauja.

– Todėl, kad atrodai kaip šviesiapūkis geruolis, – paaiškino Maksas. – Tau ant kaktos parašyta „geras berniukas“. O aš štai atrodau blogiukas.

Aleksas vis dar gulėjo užsimerkęs ir laukė, kada brolis susipras.

– Tai jau tikrai. Drožk iš čia, blogiuk.

– Žinoma, tau jau vėlu apsimetinėti blogiuku, nes visi tave pažįsta. Reikėjo pakeisti temą: „Debe, jei jau prakalbome apie vaikus, gal norėtum pasimylėti?“ Išmok greičiau gaudytis.

Aleksas norėjo supykti ir išvaryti brolį, bet nusprendė to nedaryti. Maksą jis mėgo, o kalbant apie šeimą, mėgstamus giminaičius galėjo ant pirštų suskaičiuoti.

– Nenoriu greičiau gaudytis. Tik noriu ramiai praleisti vakarą su mergina, kuriai aš įdomesnis nei vaikai ar vestuvinis žiedas. Visos mano pažįstamos moterys nerimauja dėl biologinio laikrodžio, jos dega troškimu įsipareigoti. Man reikia tokios, kuri degtų troškimu būti su manimi, žiūrėti senus filmus ir smagiai pasijuokti. Bet šią akimirką tenoriu miego, todėl eik lauk.

Maksas gurkštelėjo alaus.

– Viskas dėl to, kad tu gydytojas. Moterys nori ištekėti už gydytojų.

Aleksas praplėšė vieną akį.

– Tu irgi gydytojas. Kodėl tau taip nenutinka?

– Stengiuosi neiti į pasimatymą su ta pačia moterimi du kartus, – paaiškino Maksas. – Taip neduodu progos iškilti panašiems klausimams.

– Maksai, elgiesi kaip subrendęs vyras. – Aleksas vėl užsimerkė. – O dabar eik. Nors kartą čia ramu ir man reikia pamiegoti.

Maksas pakėlė skardinę prie lūpų.

– Vaikeli, šiandien paskutinė diena prieš stuktelint tavo trisdešimtmečiui. Kaip jautiesi pasenęs?

– Gal tu man pasakytum, – atkirto Aleksas. – Tau prieš akis keturiasdešimtmetis.

– Trisdešimt šešeri – dar ne keturiasdešimt, – išdidžiai atšovė Maksas. – O tau plaukai nuslinks anksčiau nei man. Net iš čia matau, kad prie kaktos jau retėja. – Jis susivertė likusią pusę skardinės alaus.

– Tik nesakyk, kad dabar vizituoji.

– Baigiau prieš valandą. – Maksas įmetė skardinę į netoliese stovinčią šiukšliadėžę ir susmuko, kiek tai įmanoma, ant plastikinės kėdės. – Greitai baigsi?

– Po trijų valandų. Eik lauk.

– Pasiruošęs rytdienai?

– Juk tai mano gimtadienis, – neatsimerkdamas atšovė Aleksas. – Ne aš turiu ruoštis, o kiti. Pavyzdžiui, tu. Eik, nupirk brangią dovaną. Juk daug uždirbi.

– Taigi, – patvirtino Maksas, – ir žinai kodėl.

Aleksas suvaitojo ir nusigręžė nuo brolio. Šis pašoko nuo kėdės gaudyti ant žemės slystančių skardinių.

– Ei! – perspėjo Maksas. – Jei taip nori, ir toliau venk tikrovės, tik neišpilk alaus.

Aleksas neatsigręžė.

– Aš vengiu ne tikrovės, o tavęs. Eik lauk.

– Bičiuli, aš ir esu tikrovė, – pareiškė Maksas ir Aleksas išgirdo, kaip sugirgždėjo plastikinė kėdė, kai brolis ant jos klestelėjo, paskui dunkstelėjo ant žemės dedamos skardinės. – Ką tik buvau sutikęs tėtį. Jis ieškojo tavęs.

Aleksas vėl suvaitojo.

Makso balse pasigirdo užuojauta.

– Taip, suprantu. Jis nori rytoj su tavimi pavakarieniauti.

– Ne, – paprieštaravo Aleksas.

– Pasakiau, kad sutinki. Velniai rautų, vis tiek nepavyktų išsisukti. Tėvas nori, kad susitiktum su juo septintą vakaro „The Levee“ restorane. Pradėsite nuo gėrimų.

– Po galais, – Aleksas atsivertė ant nugaros ir įsistebeilijo į dėmėtas akustines lubas. – Galėjai pasakyti jam, kad sunegalavau. Arba kad nustatei man kokią nors šlykščią užkrečiamąją ligą.

– Aš ginekologas, – priminė Maksas. – Ką turėjau pasakyti? Negali vakarieniauti, nes tau makšties uždegimas?

– Manai, būtų nepatikėjęs?

– Taip, – atsakė Maksas. – Sutikau jį darbe, tad buvo blaivas.

– Puiku. Kaip tik to ir troškau per gimtadienį – įgrūsti senuką į taksi vidurnaktį.

– Aš tuo pasirūpinau, – paguodė Maksas. – Pasakiau, kad mes laisvi tik iki devynių. Tėvas suprato.

Aleksas nutvilkė brolį žvilgsniu.

– Taigi grūsiu jį į taksi devintą. Be galo ačiū.

– Dar ne viskas, – perspėjo kaip paprastai puikiai nusiteikęs Maksas. – Tėvas užsiminė, kad rytoj atvažiuoja tavo motina.

Aleksas atsisėdo.

– Atskrenda pasveikinti manęs su gimtadieniu?

– Ne, – nuramino jaunėlį Maksas. – Ji atskrenda į seminarą apie naująsias lazerines technologijas. Tiesiog taip sutapo, kad seminaras vyksta per tavo gimtadienį.

– Ačiū Dievui, – Aleksas vėl klestelėjo ant pagalvės. – Pamaniau, kad prisiminė esanti mano motina.

– Ji sakė tėvui norėsianti su tavimi papietauti, – tęsė Maksas. – Vidurdienį „Hilton“ viešbučio restorane. Nevėluok, mama tavęs lauks pirmą valandą. – Jis pakėlė nuo grindų skardinę alaus ir ją atsidarė. – Gaila, kad tavo budėjimas dar nesibaigė. Galėtum išgerti.

– Mano motina, – Aleksas stebeilijosi į lubas. – Valanda su motina.

– Taip pat valanda su mano motina, – gurkštelėjęs alaus pridūrė Maksas. – Ji nori išlenkti su tavimi taurelę apie ketvirtą popiet. Pirmą valandą jai operacija, bet iki keturių tikisi atsilaisvinti.

– Valandą su taviške kaip nors ištversiu, – pareiškė Aleksas. – Tikiuosi.

– Spėju, kad paskambins ir Stela, – toliau kalbėjo Maksas.

– Ji jau skambino, – Aleksas delnu patrynė kaktą. – Rytoj kartu pusryčiausime prieš jos vizitaciją.

Maksas susiraukė.

– Kaip manai, ar Stela viską daro rytais, nes yra vyriausia?

– Ne, todėl, kad ji tikra rakštis subinėje, – atšovė Aleksas. – Nors ir yra mano mylimiausia giminaitė.

– Ei! – Maksas išsitiesė kėdėje. – O aš? Pasistengiau, kad tau netektų nuolat teisintis tėvui, kodėl nesieki karjeros. Tu man skolingas.

– Aš jau padariau karjerą, – nežinia kelintą kartą pakartojo Aleksas. – Esu gydytojas.

– Taip, bet pasirinkai prastą specializaciją, – atkirto Maksas. – Privalai rinktis prestižinę medicinos kryptį, o ne priimamąjį. Jie privertė mane, privers ir tave. Kardiologija, onkologija, ginekologija…

– Ne, – atkirto Aleksas. – Aš mėgstu savo darbą. Eik lauk. Bandau pamiegoti.

Smulki tamsiaplaukė seselė kyštelėjo galvą pro duris.

– Ei, Aleksai, mums tavęs reikia. Atveža skubių pacientų, – šūktelėjo ji ir išnyko Aleksui nespėjus atsisėsti.

Aleksas nuleido kojas ant žemės ir piktai dėbtelėjo į Maksą.

– Jei ne tu, būčiau penkiolikai minučių paniręs į nebūtį.

– Dar kai kas, – atsiliepė Maksas. – Jei nedirbtum priimamajame, ji į tave kreiptųsi „daktare Murai“.

Medicinos sesuo vėl kyštelėjo galvą.

– Aleksai, eime. O, labas, Maksai. Nepastebėjau, kad ir tu čia. – Mergina susiraukė. – Kuo greičiau slėpk tą alų.

– Sveika, Zande, – Maksas pasisveikino kilstelėdamas skardinę alaus. – Gražiai atrodai.

Nespėjo jis baigti sakinio, o seselės jau ir pėdos buvo ataušusios.

– Ji tau rodo išties įspūdingą pagarbą, – pažymėjo Aleksas. – Tikriausiai todėl, kad nesi priimamojo gydytojas.

– Kadaise su ja susitikinėjau, – paaiškino Maksas.

– Tada viskas aišku, – Aleksas atsistojo ir pasuko durų link. – Eik iš čia. Man reikia dirbti.

– Nepamiršk rytdienos, – pavymui šūktelėjo Maksas. – Šeimos diena. Visa Farklių [„Farklių šeima“ – komedinis JAV televizijos serialas, rodytas 1968–1973 metais.] šeima.

– Taigi, – panosėje sumurmėjo Aleksas, žirgliodamas žaliomis plytelėmis išklotu koridoriumi. – Daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktaras Farklis ir daktaras Farklis.

– Ką? – pasiteiravo Zandė, mėginanti jį prisivyti.

– Zande, niekada nelįsk į šeimos verslą, – pareiškė Aleksas. – Menkas malonumas stypsoti ant žemiausio dinastijos laiptelio.

– Šeima bando tave atkalbėti nuo priimamojo? – Zandė keliskart šoktelėjo į priekį, stengdamasi neatsilikti nuo Alekso; jos kojos buvo gerokai trumpesnės už jo, tad jaunasis daktaras sulėtino žingsnį.

– Taip, – patvirtino jis.

– Neklausyk jų.

Nustebęs Aleksas pažvelgė į medicinos seserį.

– Neklausyti?

– Ne, – pakartojo Zandė. – Tau reikia priimamojo, o priimamajam reikia tavęs. Nekreipk į juos dėmesio. Jie visi iš vieno molio drėbti.

Aleksas plačiai išsišiepė.

– Net ir Maksas?

– Maksas tikras asilas, – atšovė Zandė, – bet tu geras vyrukas. Pasilik pas mus.

– Aš ir ketinu pasilikti, – pradėjo Aleksas, bet išgirdęs sirenas nuskubėjo prie durų, pamiršęs apie Zandę, Maksą ir visą Farklių šeimą. Jis skubėjo dirbti mėgstamo darbo – gelbėti gyvybių.

– Ką tu įsigijai? – apstulbusi Čeritė stypsojo vidury Ninos buto ir spoksojo į Fredą.

– Čerite, tai ne šiaip šuo, – Nina įsitempė, nes pati nebuvo tikra, ar išmintingai pasielgė paguodai įsigydama šunį.

Čeritė nepirktų šuns paguodai. Ji savo pačios parduotuvėlėje įsigytų raudoną odinį sijonuką, susikeltų ilgus garbanotus rudus plaukus ant pakaušio, susisuktų juos į kuodą, perrištų juoda kojine, išdrožtų į miestą ir susirastų naują vyrą. Kai paskutinį kartą santykiai prisvilo, Čeritė taip ir padarė, o tada rado Šoną, savo Tikrąją Meilę. Tiesą sakant, Šonas – jau dvyliktoji Tikroji Meilė, bet, kaip sako Čeritė, argi galima skaičiuoti?

Nina apie odinį trumpą sijonėlį galėjo tik pasvajoti, tad ji atsiduso ir pažvelgė į Fredą. Šis drybsojo ant kietmedžio grindų ir stebėjo ją kiek sutrikęs, bet su neslepiamu susižavėjimu. Fredas geriau už odinį sijonėlį. Galbūt jis ir neprivilios naujo vyriškio, tačiau mylės ją besąlygiškai. Fredas tikrai geriau.

Čeritei taip neatrodė.

– Išsikraustei iš rūmų Lihajuje į šią Viktorijos laikų pašiūrę, negana to, trečiame aukšte, o čia net nėra lifto…

– Jei kulnai būtų ne tokie aukšti, palypėti tris aukštus nebūtų taip sudėtinga, – sumurmėjo Nina.

– …ir dar gražiau, įsigijai šunį, – Čeritė dėbtelėjo į palei kojas drybsantį Fredą. – Čia juk šuo, ar klystu?

Fredas atsistojo, nusisuko nuo viešnios ir nukėblino didingai krypuodamas užpakaliu.

– Čerite, man reikia Fredo, – paaiškino Nina. – Iškart geriau jaučiuosi. Jis tikra asmenybė.

Čeritė linktelėjo.

– Taip, užuodžiu… jo asmenybę.

– Nenorėjau iškart jo kišti į vonią. – Nina stebėjo Fredą, kai šis betyrinėdamas svetainę stabtelėjo prie figos medelio. – Fredai, nė negalvok apie tai, – perspėjo šunį. Tada vėl kreipėsi į Čeritę: – Norėjau, kad jis pirmiausia apsiprastų. Fredas čia dar tik valandą, bet iškart paskambinau tau. Žinojau, kad norėsi su juo susipažinti.

– Jei jis čia praleido valandą, vadinasi, viską jau apžiūrėjo, – neslėpdama pasišlykštėjimo Čeritė nužvelgė draugės butą. – Kaip galėjai išsikraustyti iš savo namų į šitą…

– Išsikrausčiau ne iš savo, o iš Gajaus namų. – Nina pasekė draugės žvilgsnį, akimis glostydama ąžuolines plokštes, plonus rusvus tapetus, faneruotą židinį, ryškiai raudoną sofą ir sukrypusią kėdę. – Tai pirmasis butas, priklausantis tik man. Vos išvydusi iškart įsimylėjau šią vietą. Gyvenu čia jau mėnesį ir jaučiuosi namie labiau nei visus tuos šešiolika metų, praleistų Gajaus mauzoliejuje. – Prisiminusi Gajų Nina papurtė galvą. – Mums nereikėjo tuoktis. Mudviejų norai skyrėsi. Visai nenorėjau to namo Lihajuje. Gajus nenorėjo šuns. – Fredas pajudėjo link sofos ir Nina, žvilgsniu lydėdama visą krūvą savarankiškai judančių galūnių ir kitų kūno dalių, sudarančių Fredą, pajuto, kaip slūgsta įtampa. – O aš visada svajojau apie šunį. Štai ir turiu Fredą.

Fredas vėl apuostė sofą – jau ne pirmą kartą po to, kai įžengė pro duris, tačiau šįkart apsisprendė. Kojos suvirpėjo, kūnas įsitempė, šuo susirietė ir galingai liuoktelėjo ant minkštų pagalvėlių. Ilgokai ant jų pakabėjo, sužibus pergalingai vilčiai, kad bus įveikęs biologijos dėsnius, bet po kelių akimirkų ėmė slysti žemyn. Netrukus Fredo sėdynė, taip ir neatsispyrusi traukos jėgai, minkštai dunkstelėjo į žemę.

Šuo į nesėkmę sureagavo gana ramiai.

Čeritė pažvelgė į draugę, tarsi ši būtų susipykusi su protu.

– Ruošiesi šimtą kartų per naktį lakstyti su šiuo žvėrimi laiptais aukštyn ir žemyn, kad jis galėtų nusilengvinti? O dieną? Dėl Dievo, juk turi darbą. Taip ir įsivaizduoju Džesikos veidą, jei nusitempsi Fredą į biurą. – Ji papurtė galvą, energingai pašokdindama rudas garbanas. – Tau pasimaišė. Aš tave myliu, bet tau tikrai pasimaišė. Skyrybos buvo paskutinis lašas. Dirbi redaktore dar tik pusmetį, dar nesusidorojai su stresu, be to, įsikėlei į naują butą. Ar tau neužtenka rūpesčių?

Nina atsiduso ir prisėdo.

– Jeigu jau prakalbome apie rūpesčius, Džesika davė man redaguoti naują knygą. Dar baisesnę už ankstesniąją.

Čeritė neslėpė pasibjaurėjimo.

– Gal ji stengiasi sužlugdyti savo leidyklą? Turėtų išleisti ką nors įdomaus.

– Ne, Džesika tik tęsia tėvo pradėtą darbą. – Nina stebėjo atkulniuojantį Fredą, aiškiai jau spėjusį pamiršti žeminantį nuotykį su sofa. – Stengiasi išlaikyti tradicijas.

Čeritė linktelėjo.

– Viską paleisti vėjais. Jos leidykla galėtų būti pavadinta Nuobodžiąja leidykla.

Nina užsimerkė.

– Tai jau taip. Biuras sužlugs, aš liksiu be darbo, o Džesika nusižudys, nes pragaišino šeimos verslą. Nenutuokiu, kaip išsaugoti leidyklą ir dėl to man labai liūdna. Labai mėgstu šį butą, bet jaučiausi čia vieniša, kai grįždavau susikrimtusi dėl darbo ir Džesikos, todėl man reikėjo kokios nors šiltos būtybės, galinčios pradžiuginti. – Ji giliai įkvėpė. – Reikėjo Fredo. Jis mane jau pradžiugino. Vien tik turint jį šalia darosi linksmiau.

Čeritė nužvelgė Fredą, šio snukis nusviro ant grindų.

– Įsivaizduoju, kaip jis tave džiugina. Tikras energijos užtaisas.

Nina nekreipė dėmesio į draugės pašaipas.

– Be to, sugalvojau būdą, kaip jam nusilengvinti pačiam. Eikš, – ji priėjo prie didžiulio lango šalia sofos ir jį pravėrė. – Matai?

Čeritė sustojo šalia Ninos ir ši mostelėjo į atsarginius ugniagesių laiptus už lango.

– Atsarginiai laiptai visai šalia lango, – Nina iškišo galvą laukan. – Čia trečias aukštas, kiemas aptvertas, o vartai visada uždaryti, išskyrus tomis dienomis, kai atvažiuoja šiukšliavežė. Išmokysiu Fredą naudotis laiptais. – Ji įtraukė galvą atgal. – Šauniai sugalvojau, tiesa?

Čeritė linktelėjo ir patapšnojo draugei ranką.

– Puiku, Nina. Tikrai.

– Nesigailėk manęs, – Nina sunėrė rankas ant pilvo. – Turiu viską, ko norėjau. Pati palikau Gajų, nepamiršai? Tai man iki kaklo įgriso aukštuomenės gyvenimas ir jo karjera. Pasielgiau teisingai. Dievinu šį butą ir savo darbą. Tiesiog… kartais jaučiuosi vieniša.

– Žinau, – linktelėjo Čeritė. – Suprantu.

– Man keturiasdešimt, – tęsė Nina. – Žinau, kad dabar pats žydėjimas, kad tokių metų gyvenimas tik prasideda, skaičiau apie tai šūsnį straipsnių, bet man keturiasdešimt, aš vieniša ir…

– Žinau, – Čeritė tvirtai apkabino Niną. – Žinau. Tu susidorosi.

Nina linktelėjo draugei į petį.

– Tik norėjau turėti ką nors, su kuo galėčiau pasikalbėti vakarais, paglostyti ir kartu žiūrėti senus filmus. Supranti? Todėl įsigijau Fredą.

Fredas atkrypavo prie draugių.

– Na, vis šiokia tokia pradžia. – Čeritė paleido Niną ir pažvelgė į Fredą. – Kokios jis veislės?

– Pusiau basetas, pusiau biglis, pusiau maniakinės depresijos auka, – Nina susiraukusi nužvelgė augintinį. – Fredai, gal pralinksmėtum? Pažvelk, kokioje nuostabioje vietoje galiausiai atsidūrei.

– Taigi, ir čia dar ne viskas, – pridūrė Čeritė. – Palauk, kol pamatysi tau paruoštus laiptus.

Fredas atsiduso ir nudramblojo per kambarį, nagais taukšėdamas į kietmedžio grindis. Nina kreipėsi į Čeritę:

– Man reikia mažytės paslaugos.

Čeritė linktelėjo.

– Rėžk.

– Gal galėtum pabūti su Fredu, kol nulėksiu ir nupirksiu jam pavadėlį ir ėdalo? Pasiimčiau ir Fredą, bet jis iškiša galvą pro automobilio langą, vėjas pučia jam į nosį, tada jis ima čiaudėti, o seilės trykšta po visą automobilį. – Nina su meile pažvelgė į šunį. – Šlykštoka.

– Įsivaizduoju, – Čeritė pasikėlė purpurinį zomšinį švarkelį. – Ne, aš su šiuo sargiu nesėdėsiu. Atrodo, kad jis bet kurią minutę gali nusibaigti, o aš nenoriu jaustis atsakinga, jei kartais sugalvotų liuoktelėti nuo laiptų. – Į Fredą nukreiptas žvilgsnis sušvelnėjo. – Sudaryk sąrašą, aš nupirksiu, ko jam reikia. Ar būna stimuliuojamųjų vaistų šunims?

– Iš tikrųjų Fredo nekankina depresija, – pareiškė Nina ieškodama popieriaus. – Jis tiesiog mąslus. Paniręs į gilias mintis.

– Aišku. Giliamintis. – Čeritė vėl papurtė galvą. – Rašyk sąrašą. Tik nepamiršk pridėti amareto [Saldus migdolų skonio itališkas likeris.] ir ledų.

Nina liovėsi kuitusis. Pieno kokteiliai su amaretu reiškė tik viena – vakarėlį tema „Mano gyvenimo nesėkmės“. Čeritė su savo gyvenimu tvarkėsi ne prasčiau nei su parduotuve, tad galėjo būti vienintelė nesėkmė.

– Tik nesakyk, kad ir Šonas?

Čeritė linktelėjo.

– Ir Šonas. Kaip man pavyksta? Gyvenu mieste, pilname vyriškių, ir visąlaik išsirenku blogiuką?

Nina mėgino paguosti draugę:

– Na, ne visi buvo blogiukai.

– Tikrai? – Čeritė sukryžiavo rankas. – Pasakyk nors vieną ne tokį.

– Na… – Nina pasirausė atmintyje. – Žinoma, visų jų nepažinojau, bet…

– Buvo dvylika, – patikslino Čeritė. – Draugavau su dvylika vyrų nuo tada, kai man sukako šešiolika. Dvylika rimtų draugysčių per dvidešimt dvejus metus ir vis tiek nerandu to vienintelio.

– Ar tikrai viskas baigta? – Nina pabandė pažvelgti į šviesiąją pusę. – Gal Šonas sudvejojo, nes santykiai tapo pernelyg rimti? Gal…

– Užklupau jį lovoje su sekretore, – atšovė Čeritė. – Vargu ar ji rašė diktantą. Tik ne su tuo, ką laikė rankoje.

– Oi, – Nina įtraukė amaretą ir ledus į sąrašą. Galbūt alkoholiniai kokteiliai – ne pats sveikiausias būdas išgyventi nesėkmes, bet Čeritė jas įveikdavo būtent taip. Geriau pagalvojus, ir Ninai toks kokteilis būtų ne pro šalį. – Nupirk ir šokoladinio sirupo, – paprašė Čeritės. – Jeigu jau taip, nesismulkinkime.

Kol Čeritė buvo parduotuvėje, Nina mokė Fredą naudotis metaliniais laiptais.

– Eikš, tau pavyks, – meiliai įkalbinėjo šunį.