Читать книгу Vyro medžioklė - Jennifer Crusie - Страница 3

– Ruošiesi šokti? Tavim dėta, to nedaryčiau. Kraujo iš šilko graužte neišgrauši.

– Tik žiūriu, koks oras, – kantriai atsakė Keitė Svenson, neatplėšdama akių nuo lango. Žinojo, kad jei pakankamai ilgai nekreips į Džesę dėmesio, ši vėl įsikniaubs į laikraštį.

Prieš kelias minutes Keitė atitraukė storas užuolaidas ir įleido ankstyvos rugpjūčio saulės spindulių. Net sėdėdama šalia geriausios draugės, kuri šiuo metu siurbčiojo kavą ir šiureno laikraštį, jautėsi vieniša. Apnikusios nevilties nepajėgė išsklaidyti net Džesės pragmatizmas. „Tau tai vis vien nepadės", – subarė ji save ir atsitraukusi nuo lango prisėdo prie linine staltiese užtiesto valgomojo stalo. Keitė pamėgino susitelkti į rytinę kavą ir „Sekmadienio" laikraščio verslo skiltį, tačiau mintys vis sukosi apie apgailėtiną savo gyvenimą.

„Na, jis ne visai apgailėtinas, – svarstė ji. – Tiesą sakant, nėra ko liūdėti: užimu aukštą postą garsioje rinkodaros konsultacijų įmonėje. Be abejo, būtų geriau, jei jai vadovautų ne mano tėtis. Vis dėlto nors kartais būna nuobodoka, galiu džiaugtis puikia karjera – na, gerai, pusėtina karjera…"

Keitė nustūmė mintis apie darbą tolyn ir ėmė vardyti gyvenimo pliusus. Ji gyvena gerai. Yra sveika, pasiturinti, turi puikių draugų, o su pačia geriausia drauge štai pusryčiauja nuostabiame bute, apstatytame prancūziškais Provanso stiliaus baldais, kurių tikrai nebūtų įsigijusi, jei neturėtų šio prakeikto darbo…

Ne. Keitė užgniaužė neigiamas mintis ir dirstelėjo pro laikraščio viršų į priešais sėdinčią brunetę, kuri, regis, pamiršusi viską pasaulyje, gurkšnojo kavą ir sklaidė laikraštį.

Džesė Rodžers kilstelėjo galvą, tamsios jos garbanos šoktelėjo ore.

– Kas?

– Nieko, – atsakė Keitė, – tiesiog skaičiuoju gyvenimo pliusus. Tu esi beveik sąrašo viršuje.

– Aš ir esu sąrašo viršus, o tai daug pasako apie tavo gyvenimo kokybę, – pareiškė Džesė ir pakėlė laikraštį.

„Nesikuklina, – pamanė Keitė. – Priešais sėdinti Džesė atrodo lyg dvylikametė Odrė Hepbern [Audrey Hepburn (1929–1993) – žymi aktorė, gimusi Belgijoje, augusi Olandijoje (čia ir toliau – vertėjos pastabos).], o aš – lyg penkiasdešimties sulaukusi Greisė Keli [Grace Kelley (1929–1982) – žymi amerikiečių aktorė, 1956 m. ištekėjusi už Monako princo.]. Mums abiem po trisdešimt penkerius. Argi jai nerūpi, kad gyvenimas eina pro šalį, dirbant nemėgstamą darbą?"

Aišku, Džesei tai nerūpi – ji nešvaisto gyvenimo. Tiesiog gyvena. Ne kankinasi atgrasiame darbe, o yra visa širdimi atsidavusi mėgstamai veiklai. Jei tik tortų puošimą galima vadinti rimtu darbu – anot Džesės, dėl to nekyla jokių abejonių. Keitė niekada nesupras, kaip draugė sugeba išgyventi iš šio verslo. Ji tiesiog plaukia pasroviui ir nekuria jokių planų. Galbūt jei Keitė nebūtų taip skrupulingai suplanavusi karjeros, jei dirbtų ką kita…

„Liaukis", – sudraudė save. Velniai rautų, ji yra gera rinkodaros konsultantė ir jau užsidirbo krūvą pinigų. Bėda – ne darbas, o asmeniniame gyvenime žiojinti tuštuma. Ir aklam aišku, kad Džesė už ją laimingesnė – juk ne ji per pastaruosius trejus metus įsivėlė į trejas siaubingas sužadėtuves. Draugė nekvaršino galvos dėl to, kad trisdešimt penkerių yra dar netekėjusi. „Tik aš dėl to išgyvenu", – pamanė Keitė. Ji jautėsi kalta ir nelaiminga. Suprato, kad neverta dėl to sukti galvos, bet negalėjo liautis neri- mauti.

Apgailėtina. Keitė atsiduso ir pažvelgė į laikraštį.

Džesė nutėškė savąjį ant staltiesės ir garsiai pareiškė:

– Tai tavo tėvas dėl visko kaltas.

Sutrikusi Keitė dirstelėjo pro laikraščio viršų:

– Ką? Dėl ekonomikos nuosmukio? Dėl naujausio statybų projekto? Dėl to, kad nykštukas prasilenkia su namuku? Dėl ko?

– Neapsimesk kvailute. – Džesė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įrėmė rūstų žvilgsnį į draugę. – Dėl to, kad esi nelaiminga.

– Netiesa. – Keitė išspaudė šypseną. – Perskaitei tai laikraštyje? Ką skaitai? Patariau nenagrinėti pažinčių skelbimų – imi gailėtis vienišių, o paskui išsilieji ant manęs. Man viskas gerai. Atsiversk sporto puslapį. – Keitė laikraščiu it skydu atsitvėrė nuo draugės.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Džesė nepasidavė:

– Tu vis dūsauji, o kai dūsauji, negaliu susikaupti ir ramiai perskaityti kelionių ir laisvalaikio skilties.

– Aš nedūsauju, – įbedusi akis į laikraštį paprieštaravo Keitė. – Man sloga.

– Kurgi ne, – Džesė prisimerkė, – tikiuosi, dūsauji ne dėl to niekšo Dereko?

– Ne, – burbtelėjo Keitė ir staigiai įbedė akis į laikraštį. – Dėl niekšų nedūsauju. Skaityk apie savo keliones ir laisvalaikį.

Džesė atitraukė laikraštį Keitei nuo veido ir pažvelgė draugei į akis.

– Nori ištekėti.

– Žinoma, noriu, – nesiginčijo Keitė, – kada nors. Patrauk ranką nuo laikraščio, sulamdysi „Dow-Jones" [ Niujorko biržos indeksas.].

– Tu nori ištekėti dabar. – Džesė žvelgė į draugę su pasibjaurėjimu. – Matyt, sutiksėjo tavo biologinis laikrodis ar panašiai.

– Tavo nagų lakas nusilaupęs, – atrėžė Keitė, – ir jis šlykščios spalvos, bet aš apie tai nekalbu, nes tai ne mano reikalas.

– Per pastaruosius trejus metus tu triskart susižadėjai, – priminė Džesė, – bet nė vienam pretendentui nepavyko tavęs nusivesti prie altoriaus. Trims vyrams pasakei „taip", o vėliau juos metei. Kam reikia susižadėti su vaikinais, už kurių neprisiverti ištekėti?

Keitė giliai įkvėpė.

– Derekas užsispyrė pasirašyti ikivedybinę sutartį. Polas pareiškė, kad jį trikdo sėkminga mano karjera ir, jeigu aš jį myliu, turėčiau liautis taip daug dirbti. Terensas norėjo, kad mesčiau darbą, nes kitaip nepajėgsiu susidoroti su žmonos pareigomis. Ar turėjau už kurio nors tekėti?

– Jei atvirai, nemanau, kad tau su jais derėjo net draugauti, – atšovė Džesė. – Kadangi tave išaugino tėvas, tavo supratimas apie gyvenimą, santuoką ir vyrus yra iškreiptas. Be to, matau, kad esi nelaiminga, o tai liūdina ir mane. Aš nemėgstu liūdėti, todėl imsimės tvarkyti tavo gyvenimą.

Keitė nuleido laikraštį ant stalo.

– Na jau ne.

– Tikrai taip, – neatlyžo Džesė. – Pagerinsime tavo gyvenimą. Kad taptum panašesnė į mane.

Keitė prajuko.

– Nenoriu būti tokia kaip tu.

– Klausyk, – nesutriko Džesė, – galėtum apie tai tik pasvajoti.

– Tu užsidirbi pragyvenimui puošdama tortus, – atsikirto Keitė. – Labai gražius tortus, bet vis tiek…

– Aš menininkė, – pareiškė draugė.

– Tu kvaištelėjusi, – paprieštaravo Keitė, – bet aš tave myliu, todėl nekreipiu į tai dė- mesio.

– Gal aš ir kvaištelėjusi, bet mėgstu savo darbą, o tu – ne, – neliko skolinga Džesė. – Pameni, kai dirbai smulkiojo verslo administravimo skyriuje? Pasakodavai man apie smulkius verslelius, kuriuos padėdavai įkurti – pameni, kaip tau patikdavo?

– Mokėjo tik grašius ir nesiūlė jokių karjeros galimybių. – Keitė buvo bekelianti laikraštį, bet Džesė priplojo jį prie stalo.

– Pameni ponios Borden vaikų darželį? – nepasidavė Džesė. – Jis vis dar puikiai laikosi, norinčiųjų ten pakliūti – eilės.

– Žinoma, pamenu, – nusišypsojo Keitė, – ponia Borden buvo labai miela moteris.

– Tebėra, – pataisė Džesė. – Ji nemirė dėl to, kad metei patinkantį darbą.

– Aš nemečiau…

– O tas senukas, kokia jo pavardė, Ričardsas? Tas, kuris turėjo batų taisyklą.

– Ričteris, – patikslino Keitė. – Ponas Ričteris. Kaip jis laikosi?

Džesė gūžtelėjo pečiais.

– Iš kur man žinoti? Tarsi privalėčiau sekti visus versliukus, kuriems padėjai užgimti.

– Labai subtilu, Džese, – burbtelėjo Keitė. – Be to, aš nemečiau patinkančio darbo – ir dabar darau tą patį. – Nutvilkyta skeptiško draugės žvilgsnio ji patikino: – Tikrai. Tik dabar gelbėju daug didesnes bendroves už gerokai didesnį atlygį. Ir toliau padedu žmonėms.

– Padedi daugybei kostiumuotų dėdulių, – atšovė Džesė.

Keitė sukaupė kantrybės likučius:

– Gal tiesiog nutarkime, kad nesižavime viena kitos darbais, ir baikime?

– Anksčiau mano darbas tau patiko, – priminė Džesė. – Padėjai jį išsaugoti.

– O kas beliko? – atsiliepė Keitė. – Pamenu, kaip stovėjai susivėlusi, išsidraikiusi mano kabinete ir svaičiojai, kaip kepsi gražiausius tortus visame civilizuotame pasaulyje. – Ji nusišypsojo draugei ir papurtė galvą. – Iki tol nebuvau sutikusi nė vieno žmogaus, panašaus į tave.

Džesė išsišiepė.

– Aš irgi. Dar nebuvau mačiusi tokios nepriekaištingai tobulos poniutės. Atrodei it nulakuota. Pamaniau: „Dievuli, pakliuvau į tokią bėdą, o jie mane nusiuntė pas Volstrito Barbę". – Draugė kilstelėjo galvą ir su meile pažvelgė į Keitę. – Bet tu išgelbėjai mano verslą.

– Vertėjo gelbėti, – pripažino Keitė. – Tu išties kepi gražiausius tortus visame civilizuotame pasaulyje.

– Ir necivilizuotame, – pridūrė Džesė, – o tai mums primena pagrindinę temą – vyrus.

– Džese, – atsiduso Keitė. – Su vyrais tau nesiseka dar labiau nei man. Tu susitikinėji su bevaliais, jokio tikslo gyvenime neturinčiais vyrukais, kuriems tereikia motiniškos globos.

– Taip, bet tik dėl to, kad man vis vien, – at- kirto Džesė. – Kai iš tikrųjų parūps, tapsiu išranki.

– Kai tapsi išranki, tada tavęs ir klausysiu. – Keitė pamėgino įsikniaubti į laikraštį, bet Džesė vėl prispaudė jį prie stalo.

– Klausyk, – draugė net palinko į priekį, – šįkart viską darysime tavaip.

– Kaip?

– Na, remdamosi protu ir logika, – nusivaipiusi paaiškino Džesė. – Mieliau vadovaučiausi įgimta nuojauta, tačiau naudosimės tuo, ką turime. Na, tai nori ištekėti?

Keitė nepatikliai žvelgė į draugę.

– Taip.

Džesė išskėtė rankas.

– Ką visada darai, kai nori ko nors pasiekti?

Keitė sukluso.

– Sudarau planą?

– Būtent, – sutiko Džesė. – Taigi, sukursime planą. Sakyk, nuo ko pradėti? Dar niekada nieko neplanavau. Čia tu man sudarei verslo planą, – draugė trumpam pritilo. – Taigi, aš tau skolinga šį planą. Tai mažiausia, ką galiu dėl tavęs padaryti.

– Niekada pernelyg nepersistengi, – atsiliepė Keitė. – Jei būtum laikiusis plano, šiandien jau būtum turtinga. Visai pamiršai reklamą ir plėtrą?

– Pernelyg greitai, – mestelėjo Džesė. – Jei laikyčiausi tavo plano, nebeturėčiau laiko mėgautis tortų puošyba. Galiausiai imčiau gaminti cukrines rožytes it koks robotas, o dar po kiek laiko mano tortai atrodytų taip pat, kaip ir visų kitų. Niekas nebenorėtų už juos tiek mokėti. Tektų nuleisti kainą, o vėliau reikėtų kepti daugiau tortų, kad kompensuočiau nuostolius. Tortai taptų pasibjaurėtini, o man tektų užsidaryti ir badauti. – Ji triumfuojančiu žvilgsniu apdovanojo verslininkę draugę.

– Tu tiesiog nenori suklestėti, – paprieštaravo Keitė. – Nori tik krapštinėtis su cukrumi ir mėgautis gyvenimu.

– O tau pernelyg rūpi sėkmė, – atkirto Džesė ir palinkusi į priekį pridūrė: – Tenori uždirbti pinigų, nesvarbu, smagu tau ar ne. Bet, mieloji, tai labai svarbu. Kaip tik dėl to šiandien esi tokia surūgusi. O aš – ne. Ir aš nesikrapštinėju – esu menininkė.

– Džese… – pradėjo ji, bet ši neleido baigti.

– Na, tai nuo ko reikia pradėti rašyti planą?

Keitė atsiduso – nusileisti bus lengviau nei ginčytis su Džese.

– Pirmiausia reikia nustatyti tikslus.

– Gerai. – Džesė ėmė raustis didžiuliame išsiuvinėtame krepšyje, ieškodama rašiklio. Neapsikentusi Keitė pakilo iš vietos, priėjo prie rašomojo stalo, paėmė parkerį su auksine plunksna ir įteikė jį draugei.

– Ačiū. – Džesė numetė rankinę į šalį. – Reikės susitvarkyti rankinę. Primink, kad grąžinčiau, nes visąlaik pamirštu.

– Žinau, – tarė Keitė ir atsisėdo į savo vietą.

– Na, ir koks tavo tikslas? Surasti poną Tobulybę ir už jo ištekėti, ar ne?

– Taip. – Keitė ištraukė savo kavos puodelį iš po Džesės laikraščio.

– Tai kokio vyro ieškome?

Laikraščio kraštelis skendėjo Keitės kavoje. Ji ištraukė jį ir nusausino servetėle, kad neišsiteptų staltiesė.

– Tavo laikraštis mirko mano kavoje.

– Atleisk. – Džesė prisitraukė laikraštį ir ėmė žymėtis punktus paraštėje. – Pirma, jis turi būti turtingas.

– Nebūtinai, – paprieštaravo Keitė. – Pinigai man nerūpi.

Džesė kantriai pažvelgė į draugę.

– Ne, bet tavo tėtis turtingas, o pamotė graži. Neturtingasis Derekas užsigeidė ikivedybinės sutarties ir dėl to nuo jo pabėgai. Ar pamiršai? Reikia rasti vyrą, kurio turtai būtų didesni už tavo kraitį.

– Dženisė ne tokia ir gražuolė. Be to, greičiausiai ji paveldės tėčio turtus. – „Nebent tėvas spės vesti šeštą kartą."

Džesė nuleido negirdomis Keitės prieštaravimus.

– Tu paprasčiausiai pavydi, nes ji dešimt metų už tave jaunesnė. Gerai, antras punktas. Jis turi būti už tave vyresnis maždaug penkiolika metų.

– Kodėl? – suglumusi paklausė Keitė.

– Nes tu akivaizdžiai ieškai tėvo.

– Neieškau. Duokš čia. – Ji atėmė laikraštį iš Džesės ir išbraukė pirmus du punktus. – Gerai, pirma, jis turi būti protingas. Labai labai protingas.

– Protingas – gerai, – išsišiepė Džesė.

– Protingas reiškia ne tik išsilavinęs, jis turi būti įžvalgus. Turi… atpažinti kokybę.

– Ieškai etikečių žinovo? – nutaisiusi grimasą pasidomėjo kritiškoji draugė. – Toks tavo svajonių vyras?

– Jis turi būti išskirtinis, – Keitė sutelkė dėmesį į planą, – gerai išauklėtas. Toks, kuris mokėtų elgtis operoje.

– Tu nekenti operos.

Keitė tik mostelėjo ranka, nepaisydama prieštaravimų.

– Be to, agresyvus. Privalo žinoti, ko nori, ir to siekti.

– Gerai. – Kol Keitė įsijautusi rašė, Džesė pakėlė savo puodelį prie lūpų. Paaiškėjo, kad jis tuščias, tad sukeitė su Keitės.

– Ir jis turi būti daug pasiekęs.

– Kuria prasme?

– Ką? – Keitė atplėšė akis nuo plano.

– Na, – visažinės tonu pareiškė Džesė, – sėkmė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus.

– Turi uždirbti keturiskart daugiau nei bendraamžiai, taip pat ir akcijų biržoje, – automatiškai išpoškino Keitė ir, vargu ar supratusi, ką pasakė, vėl palinko prie sąrašo.

– Primena citatą, – tarstelėjo Džesė. – Leisk, atspėsiu, kas pirmasis taip pasakė? Šekspyras? Ne, Markas Tvenas? Ne. Pala, atsiminiau – Bertramas Svensonas, metų tėvas.

– Ką?

– Ar jau pasiekėme smagiausius punktus? – pasiteiravo Džesė.

– Kokius?

– Puikus humoro jausmas. Palaiko lygias moterų ir vyrų teises. Puikus meilužis. Myli tave iki išprotėjimo.

– Na taip, žinoma. – Keitė dirstelėjo į sąra šą. – Ar jau sakiau, kad jis turi būti daug pa- siekęs?

– Keletą kartų. – Džesė išplėšė laikraštį draugei iš rankų. – Gerai, apibūdinome laimikį. Na, koks kitas žingsnis? Reikia jį rasti, tiesa?

– Taip. – Keitė pakėlė kavos puodelį prie lūpų ir susiraukė, pamačiusi, kad šis tuščias. – Išgėrei mano kavą?

– Taip, pasijutau agresyvi. Kitas žingsnis – rasti medžioklės plotą.

– Džese, nemanau…

Džesė kilstelėjo ranką.

– Aš jau radau. – Ji atsargiai nuplėšė laikraščio kampą su Keitės sąrašu ir ištiesė draugei. – Šitą pasilaikyk. – Paskui atsivertė kelionių ir laisvalaikio skiltį. – Pažvelk.

Keitė žvilgtelėjo į po nosimi pakištą reklamą. Aukštas, išvaizdus vyras golfo drabužiais pozavo golfo aikštyne, besidriekiančiame kalvotame, miškų apsuptame slėnyje. „Atvykite į laukinę gamtą ir išbandykite sudėtingiausius Amerikoje golfo laukus, – skelbė užrašas po nuotrauka. Laukiame jūsų „Trobelėse".

– Golfo laukai? – Keitė užmetė akį į puslapio apačią. – Kentukyje?

– Na, tiesą sakant, jie siūlo ne tik golfą, – pareiškė Džesė. – Jei paskaitytum toliau, sužinotum, kad ten galima jodinėti žirgais, eiti į žygius ir kitaip pramogauti po atviru dangumi. Ten net yra ežeras. Galėtum maudytis nuoga.

Keitė perliejo draugę paniekos kupinu žvilgsniu.

Džesė gūžtelėjo.

– Na, gerai, tu neišdrįstum, bet koks nors nuotykių ištroškęs linksmuolis galėtų. – Ji palinko į priekį. – Svarbiausia – golfo laukai. Net aš esu apie juos girdėjusi. Vadovai pakloja apvalias sumeles, kad galėtų ten pažaisti. Čia tarsi skautų stovykla, kurioje gali iškylauti su martinio taure rankoje. – Džesė atsilošė ir išsišie- pė Keitei. – Manęs niekas su lazda nenuvarytų, bet galvą guldau, kad ten tikrai rasi svajonių vyrą, ir ne vieną. Čia tas pats kaip žvejoti akva- riume.

– Na, gal ir įdomu… – Keitė susiraukusi darsyk akimis permetė skelbimą. – Bet aš…

– Turi tikslą ir planą, – nesileido į kalbas Džesė. – Lig šiol visąlaik gaudavai, ko panorėjusi. Gali gauti ir dabar.

– Kodėl manai, kad visąlaik gaunu, ko noriu? – įsižeidusi paklausė Keitė.

Džesė suglumo.

– Na, juk tu…

– Jei turiu viską, ko noriu, kodėl vis dar sukuosi it voverė rate? – Keitės širdį užliejo dar viena apmaudo banga. – Klausyk, žinau, kad man neblogai sekasi…

– Uždirbi keturiskart tiek, kiek bendraamžiai, tą patį galima pasakyti ir apie akcijas, – sumurmėjo Džesė.

– Bet nesu laiminga. Noriu… Noriu užmegzti tvirtą ryšį.

– Ryšys gerai. – Džesė linktelėjo. – To ir siek.

Keitė užsimerkė ir išvydo save šalia išvaizdaus vyriškio – susikibę už rankų juodu kartu kūrė verslo imperiją.

– Noriu kartu su vyru įsteigti verslą. Noriu…

– Verslą! – Džesė iš pasibjaurėjimo vos nenusispjovė. – Pamiršk verslą, galvok apie santykius.

– Negaliu, – atsiliepė Keitė. – Aš išmanau tik apie verslą.

– Nesąmonė. – Džesė giliai įkvėpė. – Turi šiltą ir mylinčią širdį, tu rūpiniesi žmonėmis – bent jau anksčiau rūpindavaisi. – Draugė palinko virš stalo ir sugriebė Keitę už rankos. – Tu mielai dirbtum su tikrais žmonėmis, tačiau atlygis toks mažas, kad pasirinkai tarnauti kostiumuotiems niekšeliams ir grįžti namo viena. Tai kvaila ir tau pačiai nepatinka. – Ji paleido Keitės ranką ir darsyk atsiduso. – Negaliu patikėti, kad sėkmė ir pinigai taip apsuko tau galvą.

– Ką gi, malonu buvo papusryčiauti, – atšovė Keitė. – Ar tau dar ne laikas?

Džesė įkvėpė oro.

– Keite, prašau, paklausyk. Važiuok į „Trobeles", susirask mielą vyriškį, kuris atitiktų reikalavimus ir kuriam pavyktų išlaikyti tave šalia visą gyvenimą, ir būk laiminga. Tau tereikia apsispręsti būti laimingai. Tu tikrai gali.

Džesė atrodė taip nuoširdžiai susirūpinusi, ir Keitė pasidavė.

– Tik tiek, – tarstelėjo ji, – man tereikia apsispręsti.

Džesė linktelėjo.

– Taip.

Keitė dirstelėjo į skelbimą. Žinoma, vyriškis nuotraukoje tebuvo modelis, tačiau atrodė tobulai. Be to, kol nesibaigė vasara, reikėtų pasiimti atostogų – jau rugpjūtis, tad laiko liko nedaug. Pati nepamena, kada žaidė golfą.

Ir dar – jautėsi vieniša. Kartais nuo vienatvės net imdavo gelti kaulus.

– Gerai, – išgirdo save sakant. – Gerai, važiuosiu.

– Taip! – Džesė dūrė pirštu į Keitės Provanso stiliaus telefoną. – Tuojau pat skambink.

– Paskambinsiu vėliau, – paprieštaravo Keitė. – Leisk man dar truputį pagalvoti.

– Ne. – Džesė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė kėdėje. – Nekelsiu nė kojos iš čia, kol nepaskambinsi.

– Juk sakiau, kad važiuosiu, – pyktelėjo Keitė. – Nejau manimi nepasitiki?

– Nė per nago juodymą, – atrėžė Džesė. – Šįkart atidžiai tave stebėsiu, nes tu sugebi pražiopsoti puikią progą tapti laiminga. Skambink. Dabar.

Už trijų šimtų kilometrų Džeikas Templetonas sėdėjo verandos krėsle, brolio poilsiavietėje, Kentukyje. Užkėlęs kojas ant medinių turėklų jis stebėjo, kaip virš ežero teka saulė, ir stengėsi pasijusti laimingas. Velniai rautų, jis tikrai patenkintas. Kartais krūtinėje sukirba įkyrus jausmas, kad kažko trūksta, tačiau jau įprato nekreipti dėmesio – to išmokė seniai pasibaigusios santuokos metai. Jis gyvena Amerikoje, yra laisvas, o vienintelė jo pareiga – pasirūpinti, kad poilsiavietės pievos visada būtų nupjautos ir palaistytos. Taigi gali džiaugtis gyvenimu be rūpesčių. Tiesa, geriausiame iš geriausių pasaulių jo pernelyg uolus jaunesnysis brolis nebūtų įkūręs kaimiškos poilsiavietės ūkininkauti tinkamose žemėse ir nebūtų atsiviliojęs didžiausių rytų Amerikos snobų čia žaisti golfo. Tačiau tie snobai atsiveža daugybę pinigų, kurie vietos gyventojams garantuoja maistą ir pastogę. Be to, Džeikui nereikia su jais bendrauti.

Viską pasvėrus, gyvenimas puikus. Mėgaudamasis laisve Džeikas timptelėjo didžiulę šviesiai gelsvą kaubojišką kepurę ant akių.

– Man pavyko, – pareiškė pats sau.

Pro duris, spirtelėjęs jas koja, išėjo brolis, nešinas dviem puodeliais garuojančios kavos. Vilis jau vilkėjo kostiumą ir buvo pasiruošęs priimti svečius, kurie netrukus plūstelės pro dvigubas išraižytas „Trobelių" priimamojo duris. Pažvelgęs į Džeiką, vilkintį apdriskusiais džinsais ir nudėvėtais flaneliniais marškiniais, brolis užvertė akis į dangų. Džeikas dirstelėjo į nepriekaištingą Vilio kostiumą ir nusi- kvatojo.

– Tu šlykštus, – pareiškė Vilis.

– Ką šįkart padariau? – nerūpestingai atsiliepė Džeikas.

– Bėda ta, kad nieko nedarai, – brolis ištiesė jam puodelį kavos ir prisėdęs šalia pažvelgė į ežerą.

– Ei, aš rūpinuosi, kad ši vieta atrodytų puikiai. – Džeikas viena ranka stumtelėjo skrybėlę aukštyn, o kita paėmė puodelį. Jis abejingai pažvelgė į Vilį. – Žolė nupjauta, piktžolės išravėtos, golfo laukai kaip iš paveiksliuko, arklidės…

– Aš nekalbu apie laukų priežiūrą. – Brolis papurtė galvą ir delnais apglėbė karštą puodelį. – Esi žoliapjovių karalius. Kalbu apie tavo gyvenimą.

– Man jis patinka, tad nesikišk, – atrėžė Džeikas ir vėl įsmeigęs akis į ežerą atsargiai gurkštelėjo garuojančios kavos.

– Galėtum būti turtingas, – tarstelėjo Vilis ir piktai dėbtelėjo į brolį.

– Buvau turtingas, – priminė Džeikas, – kol viską atidaviau tau ir tu įkūrei šią poilsiavietę. – Jis papurtė galvą. – Čia paskutinis kartas, kai atiduodu tau savo pinigus.

– Jei jau atidavei savo pinigus, kodėl tau priklauso pusė šios poilsiavietės? – pasiteiravo Vilis.

– Kad būtum priverstas išlaikyti mane senatvėje, – išsiviepė Džeikas. – Aš ne toks kvailas, koks atrodau.

Vilis vėl papurtė galvą.

– Turi teisinį išsilavinimą. Dėl Dievo meilės, juk buvai mokesčių konsultantas, o visus pinigus atidavei jaunesniajam broliui, kad galėtum pjauti žolę. Turėtum gėdytis.

– Tiesą sakant, aš nepjaunu žolės, – patikslino Džeikas. – Pasigaunu vieną iš studentėlių, kuriuos pasamdei šiam sezonui, ir sakau: „Vaiki, nupjauk žolę ana ten." Tai ne…

– Nesuprantu, kodėl viską metei, – pertraukė jį brolis.

– Darbe kabinėjosi prie mano ūsų ir neleido nešioti skrybėlės, – atsikirto Džeikas. Jis pažvelgė į ežerą ir dar patogiau įsitaisė. – Velnioniškas saulėtekis, tiesa?

– Saulė patekėjo prieš kelias valandas, – atsiliepė Vilis. – Jau devynios.

– Na, zenito dar nepasiekė, – Džeikas atsilošė kėdėje, – vadinasi, tebekyla. Vis dar saulėtekis.

– Liaukis. Man dėl tavęs neramu. – Vilis susiraukė. – Puiku, kad grįžai namo, aš labai vertinu pagalbą, bet pažvelkime tiesai į akis – tu čia švaistai savo gyvenimą.

– Aš svarstau galimybes, – tingiai atsiliepė Džeikas.

– Jau penkerius metus, – išrėžė Vilis. – Pasakysiu atvirai, turint galvoje, kokiu greičiu ritiesi žemyn, galimybių tau liko nedaug. Metas vėl kuo nors tapti. Nevykusi santuoka – ir tu pasidavei.

Džeikas pažvelgė į ežerą ir papurtė galvą.

– Dievaži, nedažnai išvysi tokių saulėtekių.

Vilis piktai sužaibavo akimis.

– Matai tokius saulėtekius kiekvieną mielą dieną.

– Aš matau, – Džeikas atsilygino broliui paniekos kupinu žvilgsniu, – o tu ne. Tapai tikru ponu Viešbučiu. Jei būčiau žinojęs, kad taip pasinersi į šį verslą, nebūčiau davęs tau pinigų. Velniai rautų, nenustebsiu, jei kurią dieną tave ištiks širdies smūgis. O tada man teks rūpintis šia vieta.

– Kas nors juk turi būti suaugęs, – atsakė Vilis.

– Jei pakratysi kojas, pirmiausia išnaikinsiu golfo laukus.

– Tėtis susinervins.

– Turbūt labiausiai mane erzina jų drabužiai, – tęsė Džeikas.

– Mums reikia pasikalbėti, – neatlyžo Vilis.

– Nereikia.

– Velniai rautų, Džeikai…

– Gerai, gerai. Eime prie reikalo, nes pražiopsosiu saulėtekį.

Vilis nesmagiai pasimuistė.

– Žiūrėk, – galiausiai išspaudė jis. – Tu visąlaik buvai mano… na…

– Didvyris? – mėgino pagelbėti Džeikas. – Idealas?

– Tarkime, pavyzdys, – surado tinkamą žodį Vilis. – Vaikystėje stengiausi būti panašus į tave. Ilgainiui tai tapo įpročiu. – Jis dirstelėjo į brolį. – Tu buvai geriausias. Visose srityse.

– Ne, nebuvau, – suirzo Džeikas. – Tik tau taip atrodė, nes esu vyresnysis brolis.

– Džeikai, tu penkerius metus nieko neveiki, – tęsė brolis. – Nieko. Nuo pat to laiko, kai grįžai namo man padėti. – Jis neleido Džeikui prasižioti. – Žinau, vadovauji lauko darbų personalui, bet, po galais, dėl to nereikia net keltis iš lovos. Tiesą pasakius, tu beveik ir nesikeli.

– Ei, – perspėjo Džeikas.

– Klausyk, tu man čia reikalingas. Labai padėjai, ir man bus liūdna su tavimi atsisveikinti, bet privalai grįžti į miestą.

– Ne, – atrėžė brolis.

– Švaistai savo gyvenimą, – iš naujo pradėjo Vilis, bet šįkart Džeikas jį pertraukė.

– Ir man patinka, – nukirto jis. – Tik neįsisvaičiok, kad aukoju save tau ar poilsiavietei. Tikrai ne. Man čia patinka ir aš lieku.

Vilis pamėgino apsukti iš kitos pusės:

– Ar galvojai apie dar vieną santuoką?

– Ne, – atsakė Džeikas. – Kodėl mes apie tai kalbamės?

– Nes jei būtum radęs, ką vesti Tobis Kornerse, seniausiai būtum vedęs, – paaiškino Vilis. – Čia dar viena priežastis grįžti į miestą.

– Negrįšiu į miestą, – nenusileido vyresnėlis. – Gal pagaliau paaiškinsi, kas nutiko?

– Et, velniai griebtų. – Vilis susmuko į kėdę ir delnu patrynė kaktą.

– Rėžk tiesiai šviesiai, – maloniai pasiūlė Džeikas, – iškart palengvės.

– Mama dėl tavęs nerimauja, – paaiškino jaunėlis. – O Valeri mano, kad aš tavimi naudojuosi. – Jis atsigręžė į Džeiką. – Tu gelbsti mano kailį šioje poilsiavietėje. Kartais, kai viešbutyje užverda pragaras, galvoju: „Dėkui dievui, kad Džeikas rūpinasi laukais." Rimtai. Tu puikiai tvarkaisi.

– Žinau, – atsakė Džeikas. – Todėl ir nesiruošiu išvažiuoti. Bet svarbiausia, kad nenoriu niekur važiuoti. – Jis gurkštelėjo kavos. – Sakai, Valeri susirūpino mano gerove?

Vilis dirstelėjo į brolį iš padilbų.

– Taigi. Ir man pasirodė keistoka.

– Spėliojau, kada ji ims veikti, – pareiškė Džeikas.

Vilis kilstelėjo antakius.

– Gal teiktumeisi paaiškinti?

– Valeri patinka manyti, kad ši poilsiavietė – partneryste grįstas verslas.

– Na, taip, – sutrikęs atsiliepė Vilis, – tavo ir mano.

– Ne, – pataisė Džeikas. – Tavo ir jos. Aš kliuvinys.

– Kam tu kliudai? – suirzo brolis.

– Judviem tapti Vidurio Rytų magnatais.

– Viešpatie, apsaugok, – atsiliepė Vilis. – Žinai, Valeri ima kelti rūpesčių.

– Rūpesčių? – nusišaipė Džeikas. – Judu gyvenate kartu, todėl negali blaiviai vertinti. Juo labiau kad ji puikiai tvarkosi su klientais, o tu juk gyveni tik šiuo viešbučiu. Tačiau Valeri nuo pat pirmos dienos yra gyva bėda.

– Ką gi, manau, netrukus šios bėdos neliks, – atsakė brolis. – Tuo tarpu mama dėl tavęs labai jaudinasi. Ir dėl manęs, – pridūrė jis, kol Džeikas nespėjo paprieštarauti. – Bet labiausiai dėl tavęs. Dėl tavo amžiaus.

– Velniai rautų, – burbtelėjo Džeikas. – Ko gi ji nori?

– Nori, kad sukurtume šeimas. Ji laukia vaikaičių.

Džeikas gūžtelėjo.

– Na, tai pradžiugink mamą.

– Aš nevedęs, – griežtai nukirto Vilis. – Ir nesiruošiu vesti.

Džeikas kilstelėjo antakį.

– Valeri tikriausiai atrodo kitaip.

Vilis papurtė galvą.

– Dėkui Dievui, Valeri turi ateities planų, nesusijusių su manimi. – Jis gurkštelėjo kavos ir, kiek patylėjęs, tęsė: – Ją ėmė vilioti vienas iš didžiųjų viešbučių tinklų. Kiekvieną dieną jie gali pasiūlyti Valeri tapti klientų direktore Rytų pakrantėje ir didžiulį atlyginimą ar panašiai. Tada tiek ją ir tematysime.

Džeikas smalsiai pažvelgė į brolį.

– Ir tau nė motais?

– Man tik palengvės. Valeri puiki moteris. Aš dėkingas už viską, ką ji nuveikė poilsiavietės labui, tačiau ji mane erzina. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl apsigyvenome kartu.

– Aš žinau. – Džeikas nusisuko į ežerą. – Dėl sekso. Berneli, tai galinga jėga ir moterys ja naudojasi.

– Ar todėl vengi santykių su moterimis? – su užuojauta pasiteiravo Vilis. – Paranoja verčia laikytis celibato?

– Jokia paranoja, kai jos išties užsimano tave pričiupti, – nepasidavė Džeikas. – Jei atvirai, manau, kad Valeri tave pričiupo. Galvą dedu, jog ir ji taip mano.

– Niekas manęs nepričiupo, – atkirto brolis. – Aš atsidavęs tik darbui.

Džeikas pažvelgė į Vilį lyg į pusprotį.

– Klausyk, kai kurie iš mūsų siekia karjeros, – paprieštaravo šis. – Be to, aš nepasiruošęs rimtiems santykiams.

– Treji metai, praleisti viename viešbučio kambaryje, – nerimta?

– Matai, ir mama kalba tą patį, – prisimerkęs piktai sumurmėjo Vilis. – Bet grįžkime, nuo ko pradėjau – manau, kad mama ir Valeri yra teisios.

– Negaliu pakęsti, – pareiškė Džeikas. – Jautiesi kaltas, o kentėti tenka man.

– Tau reikia tinkamos veiklos, tikslo, ko nors daugiau nei saulėtekiai, – rimtai prakalbo Vilis. – Jei nenori grįžti į miestą – tavo reikalas. Vis dėlto tau derėtų vesti.

– Kartą jau buvau vedęs. – Džeikas tebespoksojo į ežerą. – Man nepatiko. Dabar tavo eilė gadintis gyvenimą, aš savąjį jau pagadinau.

– Taigi, jautiesi laimingas, gyvendamas vienas mažytėje trobelėje atokiai nuo visų, – konstatavo Vilis. – Vienas didžiulėje šaltoje lovoje.

– Tau nelemta tapti psichologu, – atšovė Džeikas, – net ir akmuo būtų subtilesnis.

– Ar įsivaizduoji tobulą savo moterį? – pasiteiravo jaunėlis.

– Be abejo, – atšovė Džeikas. – Metro penkiasdešimties, aštuoniolikos–dvidešimties metų, puskvaišė ir įsitikinusi, kad aš – Dievas.

Vilis nusipurtė iš pasibjaurėjimo.

– Turėtų būti kvaila kaip kelmas, kad atitiktų paskutinę sąlygą. Nejuokauju.

– Bėda, kad moterys pernelyg greitai gavo tiek daug teisių, – paaiškino Džeikas. – Jos taip ir neišmoko žengti tiesiai gyvenimo keliu, nes tūkstančius metų iki tol joms teko gudrauti, kad priverstų vyrus elgtis taip, kaip jos nori. Tad ir dabar moterys nepasako, ko trokšta, o manipuliuoja. Niekada nežinai, kaip yra iš tikrųjų. O tada jos įsiunta ir ima kabinėtis. – Džeikas siurbtelėjo kavos ir papurtė galvą. – Aš jau sotus iki kaklo tų aštrialiežuvių, pernelyg protingų ir manipuliuojančių moteriškių.

– Tai ir nevesk Tifanės dar kartą, – patarė Vilis. – Susirask puskvaišę nykštukę ir susi- tuok su ja, o tada ko nors imkis, kol nevirtai daržove.

Nekreipdamas dėmesio į brolį Džeikas tęsė savo tiradą:

– Jei kada vėl su kuo nors susidėsiu – o tuo labai abejoju, tad be reikalo viltingai žvilgčioji – mano išrinktoji manys, kad draugystė su pievelių prižiūrėtoju yra visų jos svajonių išsipildymas. Be to, ji elgsis taip, kaip liepsiu, ir bus tuo patenkinta.

– Maniau, kad Dona Rid [Donna Reed (1921–1986) – amerikiečių aktorė.] jau mirusi, – pareiškė Vilis.

Džeikas patogiau įsitaisė kėdėje.

– Ką gi, vadinasi, daugiau neteks vesti. Tavo eilė, broluži.

– Minutėlę… – pradėjo Vilis, bet prikando liežuvį, išgirdęs priimamajame skambantį telefoną.

– Dar vienas mulkis nori sumokėti krūvą pinigų už galimybę pamušinėti kamuoliuką į kalną. – Džeikas papurtė galvą. – Maniau, kad tau su galva negerai, kai įrengei golfo laukus kalvose, tačiau visi čia lekia tekini.

Telefonas suskambėjo dar kartą.

– Pagalvok apie vedybas ir normalų gyvenimą, – šūktelėjo Vilis, eidamas į vidų. – Kas žino? Gal dabar skambina būsimoji tavo nuotaka.

– Kurgi ne, – atšovė Džeikas ir įsistebeilijo į kylančią saulę.