Читать книгу Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo - Jennifer Hayward - Страница 1

− To negali būti.

Senas žilstelėjęs kunigas beveik pusę amžiaus buvo Mondelių šeimos, įsikūrusios Varenos regione, patikėtinis. Jis priglaudė gumbuotą, vėjų nugairintą delną prie juodų Džovanio Mondelio miegamojo durų ir linktelėjo senojo patriarcho anūkams.

− Privalote atsisveikinti. Pasakykite jam viską, ką norite.

Gergždžiantis kunigo balsas skambėjo liūdnai ir niūriai. Šie žodžiai kirto Rokui Mondeliui kaip aštrus peilis – jis nepajėgė ištarti nė žodžio. Italų mados pasaulio ikona Džovanis Mondelis Rokui atstojo tėvą, kurio jis niekada neturėjo. Jis padėjo Rokui sėkmingai perimti Mondelių šeimos verslą ir tapti generaliniu direktoriumi. Tik Džovanio dėka Rokas mados namus pavertė klestinčia tarptautine imperija.

Jis negali prarasti Džovanio.

Roko širdis plakė pašėlusiu ritmu. Džovanis jam buvo viskas. Tėvas, draugas, rėmėjas… Rokas dar nebuvo pasiruošęs jo prarasti. Dar ne dabar.

Roko sesuo Aleksandra griebė jį už rankos ir suriko:

− Negaliu to padaryti. – Jos žvilgantys plaukai lengvai plaikstėsi ant veido. – Per greitai. Aš turiu tiek daug pasakyti.

Giliai širdyje Rokas troško pulti ant grindų ir išrėkti, jog tai neteisinga. Visai kaip tada, kai jam buvo septyneri ir jis stebėjo savo tėvą, beriantį velionės motinos pelenus į spindintį ežero vandenį. Gyvenimas yra neteisingas. Tikrai ne. Nors Rokas turėjo Aleksandrą, tačiau neteko galimybės augti su savo motina. Argi tai sąžininga?

Rokas atsisuko į seserį, sugriebė ją už pečių ir užgniauždamas skausmą pasakė:

− Mes tai padarysime. Tiesiog privalome, sorella1.

Aleksandros veidu ritosi didelės ašaros. Ji nepritariamai purtė galvą:

− Negaliu, Rokai. Tiesiog negaliu.

− Gali. – Rokas apkabino seserį. – Susikaupk. Pagalvok, ką nori pasakyti. Neturime daug laiko.

Aleksandra tyliai sulaikė ašaras. Roko, kaip ir Džovanio, užduotis buvo išlaikyti šeimą kartu. Po Aleksandros ir Roko motinos mirties senajam Mondeliui pavyko išlaikyti tvirtus šeimos saitus. O jo sūnus ir anūkų tėvas buvo prasilošęs alkoholikas. Visgi šią akimirką Rokas jautėsi labai silpnas. Jam atrodė, jog jo pusiausvyrą galėtų sutrikdyti net švelnus vėjelis, pučiantis nuo ežero. Deja, teks susiimti. Nevalia pasiduoti silpnumui – tai nieko neišspręs.

Rokas švelniai atstūmė Aleksandrą nuo savęs ir paplekšnojo jai per petį. Tada kreipėsi į daktarą, stovintį prie kunigo:

− Ar jis sąmoningas?

Gydytojas patvirtino:

− Galite įeiti.

Aleksandra drebėjo, kai Rokas ją įvedė į Džovanio miegamąjį. Sakoma, jog mirties kvapą galima užuosti, tačiau tik ne šiuo atveju. Kambaryje tvyrojo Džovanio Mondelio energija ir šiluma. Tai buvo įsismelkę į kiekvieną kambario kampelį. Rokas beveik galėjo girdėti garsų Džovanio juoką ir nesibaigiančius pokštus. Taip pat užuosti prabangius senelio kvepalus, kuriuos jis naudojo daugybę metų.

Visgi pažvelgęs į Džovanį Rokas įsitikino, jog padėtis rimta. Iki šiol energijos kupinas senelis gulėjo baltų paklodžių jūroje, jo veidas buvo praradęs gyvybingumą, o krūtinė vos kilnojosi. Tai nebėra senasis Džovanis Mondelis.

Rokas tyliai nurijo skausmingą gniutulą ir pasakė:

− Pirmyn.

Ir lengvai stumtelėjo Aleksandrą.

Ji užlipo ant didžiulės lovos ir apkabino senelį. Džovanio akyse suspindo ašaros. Šio jausmingo reginio Rokas tiesiog negalėjo pakelti – jis apsisuko ir pažvelgė pro langą.

Vos išgirdę naujienas, Rokas su Aleksandra sraigtasparniu atskrido iš Milano, kur buvo Mondelių mados namų būstinė. Užsispyręs senelis visą dieną nekreipė dėmesio į geliančius krūtinės skausmus, o dabar gydytojai beveik nieko nebegalėjo padaryti.

Džovanio lūpos virpėjo. Rokas gerai pažinojo savo senelį. Senasis Mondelis niekada nesistengia permaldauti likimo. Be to, jis gali mirti ramus, nes mados imperija lieka patikimose rankose.

Džovanis mėgo kartoti, jog jau yra pasirengęs pomirtiniame pasaulyje susitikti su savo žmona Roza. Šio vyro gyvenimas buvo viena nesibaigianti sėkmės istorija, tačiau dabar jis troško vėl būti su mylima moterimi. Tik jau ne šiame pasaulyje.

Džovanis viską atvirai išklojo Aleksandrai. Ji garsiai sušnirpštė ir išbėgo iš kambario. Rokas priėjo prie lovos ir pažvelgė į išblyškusį senelio veidą.

− Tu ją įskaudinai.

− Sandras tai padarė dar prieš mane, – pasakė Džovanis. Galvoje jis turėjo Aleksandros tėvą, kurio garbei dukrai ir buvo suteiktas vardas. Senasis Mondelis pamojo ranka: – Sėskis.

Rokas prisėdo ir nurijo seiles.

− Seneli, noriu pasakyti…

Senasis Mondelis palietė Roko ranką ir nestipriai ją spustelėjo.

− Žinau. Ti amo, mio figlio2. Tapai puikiu vyru. To iš tavęs ir tikėjausi.

Roko akyse pamažu kaupėsi ašaros.

Senelis įsistebeilijo į anūką ir kalbėjo toliau:

− Pasitikėk savimi, Rokai. Pasitikėk tuo vyru, kuriuo tapai. Ir pabandyk suprasti kai kuriuos mano poelgius.

Džovanis užmerkė akis. Roko širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu.

− Seneli, dar neišeik.

Staiga senasis patriarchas atsimerkė.

− Pažadėk, kad pasirūpinsi Olivija.

− Olivija? – nepatikliai paklausė Rokas.

Senelis vėl užmerkė akis. Ir nebeatmerkė. Roko širdį suspaudė skausmas. Jis sugriebė Džovanį už pečių ir stipriai papurtė. Nemirk. Nepalik manęs. Deja, senelis mirė.

Mondelių namų dvasia, Italijos mados pasaulio liepsna Džovanis Mondelis ką tik užgeso.

Rokas slopiai sudejavo ir prisiglaudė prie senelio kūno.

− Ne ne ne, – be paliovos kuždėjo Rokas.

***

Rokas labai kentėjo dėl senelio mirties, tačiau netrukus liūdesį užgožė nesibaigiantys laidotuvių rūpesčiai. Tai turėjo būti iškilmingas, valstybinės reikšmės atsisveikinimas. Mondelių imperija buvo labai didelė, ši šeima turėjo didelę tarptautinę įtaką. Nors Rokas Mondelis turėjo daug pažįstamų, laidotuvių organizavimas užtruko.

Aleksandra jam padėjo. Į laidotuves norėjo ateiti daugybė žmonių: visuomenės veikėjai, politikai ir pramogų pasaulio žvaigždės, kurias Džovanis puošė beveik penkiasdešimt metų. Aleksandra ir Rokas norėjo kokiu nors būdu atsikratyti šių nepageidaujamų svečių.

Visgi Rokas žinojo, jog į senelio laidotuves tikrai atvyks vadinamasis Kolumbijos ketvertas – trys vyrai, su kuriais Rokas susidraugavo studijuodamas Kolumbijos universitete. Kristianas Markosas, Stefanas Bjanko ir Zajedas Al Afzalas buvo labai užsiėmę, tačiau jie nieku gyvu nepraleistų senojo Mondelio laidotuvių. Kristianas gimė Atėnuose ir tapo žymiu finansų makleriu – dabar jo gyvenimas verda tarp Graikijos ir Honkongo. Paslaptingasis sicilietis Stefanas – pasaulinio garso nekilnojamojo turto agentas. Jis dažnai skraido privačiu lėktuvu, nes nenori ilgam įstrigti Manhatane, kuriame gyvena. O štai šeichui Zajedui atskristi iš Arabijos pusiasalio nebus labai lengva. Zajedas įsikūręs nedidelėje provincijoje pačiame Arabijos dykumos viduryje.

Dabar Rokas sėdėjo šalia Adamo Donačio – ilgamečio Mondelių šeimos teisininko – ir laukė, kol bus perskaitytas senelio testamentas. Rokas slapta džiaugėsi, jog jo geriausi draugai netrukus bus šalia. Su Kristianu, Stefanu ir Zajedu jį siejo tvirtas ryšys. Keturi sėkmės lydimi vyrai jau daugybę metų dalijosi slapčiausiomis mintimis ir svajonėmis. Draugai nė už ką nepaliktų Roko vieno tokiu sunkiu metu – netgi Zajedas, kurio šalyje tvyro įtampa dėl artėjančio karo.

Memento vivere – toks buvo keturių draugų šūkis. Prisimink, jog privalai gyventi. Vadinasi, visada reikia siekti didžiausių tikslų, rizikuoti ir nepamiršti palaikyti savo draugų.

− Ar galime pradėti?

Adamas, šešiasdešimt penkerių metų teisininkas, buvo artimas Džovanio Mondelio draugas ir tikras savo srities ekspertas. Jis kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Roką.

− Taip.

Adamas pradėjo skaityti testamentą.

− Džovanis padalija savo turtą tau ir Aleksandrai. Numanau, jog to ir tikėjotės. Aleksandrai atiteks namas Šv. Bartolomėjaus saloje ir butas Paryžiuje, o tau – Mondelių vila ir namas Niujorke.

Rokas nunarino galvą. Aleksandra, pasaulinio garso fotografė, keliaujanti po visą pasaulį, mėgdavo kartoti, kad Mondelių vila jai gerokai per didelė ir kad jai pakanka mažos erdvės. Tuo tarpu Rokui šeimos vila buvo vienintelė vieta, kurioje jis gerai jautėsi.

Rokas kilstelėjo antakius.

− O mano tėvas?

− Nieko naujo. Džovanis jam paliko pinigų, tačiau kol kas juos administruosi tu.

Roko tėvas buvo lyg vaikas, nesugebantis planuoti savo kišenpinigių. Rokas jau seniai prarado viltį, kad jo tėvas išmoks gyventi kaip visi normalūs žmonės ar bent jau ateis atsiprašyti už tai, kad prieš daugelį metų vos neiššvaistė viso savo tėvo turto. Džovanis nusprendė išvaryti sūnų iš savo namų ir atimti visas privilegijas. Jis jam nupirko kuklų butą ir kiekvieną savaitę duodavo pinigų būtiniausioms išlaidoms. Deja, greičiausiai Sandras visus pinigus pralošia.

Po lemtingų įvykių Sandras ne kartą norėjo grįžti į tėvo namus. Kai jam tai nepavyko, jis visai pakvaišo. Pavyzdžiui, visiškai girtas pasirodė per dvidešimt penktąjį Aleksandros gimtadienį ir mirtinai išgąsdino visus svečius.

Rokas linktelėjo, taip leisdamas Adamui tęsti.

Teisininkas vėl dirstelėjo į testamentą.

− Džovanis turėjo butą Milane. Įsigijo jį vos prieš metus. Deja, testamente apie jo nuosavybės teisių perleidimą nieko nerašoma.

− Dar vienas butas? – Rokas susiraukė. Jo seneliui niekada nepatiko gyventi mieste, todėl jis visą laiką praleisdavo kaimo viloje.

Staiga Adamo veidas paraudo. Teisininkas pažvelgė į Roką ir pasakė:

− Butas priklausė Džovaniui, bet jame gyvena kažkokia moteris. Šiek tiek pasidomėjau. Jos vardas – Olivija Ficdžerald.

Rokui užgniaužė kvapą.

− Olivija Ficdžerald? Modelis?

− Regis, taip. Mano duomenimis, tai nėra jos tikrasis vardas.

Nustebęs Rokas spoksojo į Adamą ir tylėjo. Olivija Ficdžerald – pasaulinio garso modelis. Prieš penkerius metus ji pasirašė sutartį su konkurentų kompanija ir atsuko nugarą Mondelių mados namams. Lygiai prieš metus ji sulaužė sutartį su viena kosmetikos kompanija Prancūzijoje ir paslaptingai dingo. Vadinasi, Džovanis ją apgyvendino savo bute? O juk žurnalistai Olivijos taip ieškojo…

Rokas įtariai pažvelgė į Adamą ir rėžė:

− Jie buvo pora.

Teisininko skruostai dar labiau išraudo.

− Greičiausiai. Kaimynai sakė, jog jie bute kartu leisdavo laiką ir susikibę už rankų eidavo pietauti.

Rokas priglaudė delnus prie smilkinių. Džovanis, jo septyniasdešimties metų senelis, turėjo dvidešimtmetę meilužę? Ir dar vieną žymiausių pasaulio modelių… Olivija – prasisiekėlė, be jokios gėdos švaistanti pinigus. Ar tai gali būti tiesa?

Pažadėk, kad pasirūpinsi Olivija.

Cristo. 3 Tai tikrai tiesa. Rokas juto, kaip jo smilkinius užplūdo kraujas, o širdis daužėsi lyg pašėlusi. Jis nusprendė, jog neleis Olivijai toliau naudotis Mondelių pinigais. Moteriai, kuri be jokios gėdos suviliojo senelį, norėdama iš jo išpešti kuo daugiau pinigų.

Rokas pažvelgė į Adamą.

− Duok man visą informaciją, kurią turi. Aš pasirūpinsiu Olivija Ficdžerald.

Adamas linktelėjo. Tada delnu perbraukė savo pliktelėjusią galvą ir nepatikliai pervėrė Roką žvilgsniu.

Rokas kilstelėjo antakius:

− Per favore4, tik nesakyk, jog senelis turėjo dar vieną meilužę.

Teisininkas šyptelėjo.

− Kiek žinau, ne.

− Tai kas dar? Tęsk, Adamai.

Teisininkas surimtėjo.

− Rokai, Džovanis tau paliko penkiasdešimt procentų mados namų akcijų. Kitus dešimt procentų paskyrė Renzui Rialtui.

Rokas mirktelėjo. Jam reikėjo šiek tiek laiko suprasti, kas įvyko. Džovanis jam nepaliko visų šeimos akcijų? Iki senelio mirties Mondelių šeimai priklausė šešiasdešimt procentų įmonės akcijų, likusi dalis – kitiems verslininkams. Nepaisant visko, Mondelių šeima valdė kontrolinį akcijų paketą. Būtent dėl to Rokas galėjo tapti generaliniu direktoriumi. Kodėl Džovanis atidavė dešimt procentų akcijų Renzui Rialtui, akcininkų tarybos pirmininkui ir didžiausiam Roko priešui?

Staiga Adamas pasakė:

− Nesijaudink. Senelis norėjo, kad išmoktum dirbti su kitais žmonėmis. Tau teks pasitempti. Kai Renzas nuspręs, kad išmokai šią pamoką, perduos tau likusias akcijas.

− Pasitempti?! – dabar Rokas ne juokais įtūžo. Pyktis kaupėsi nuo tos akimirkos, kai Džovanis paliko šį pasaulį, o šis netikėtas testamento punktas galutinai išmušė Roką iš pusiausvyros. Jis smarkiai pliaukštelėjo delnu per stalą ir suriko: – Aš šią kompaniją pakėliau į tokias aukštumas, apie kokias Džovanis net nesapnavo. Man nereikia pasitempti, Adamai. Reikalauju to, kas man teisėtai priklauso.

Adamas mostelėjo ranka.

− Rokai, gerai viską apgalvok. Tu neklausei tarybos nuomonės, elgeisi akiplėšiškai.

− Taryba klydo. Jos nariai norėjo, kad mados namai laikytųsi senųjų tradicijų, bet buvo visiškai aišku, jog mums reikia prisitaikyti prie šiuolaikinės rinkos.

− Sutinku, – Adamas gūžtelėjo pečiais. – Deja, tarybos nariai laikėsi kitos nuomonės. Dauguma akcininkų yra kankinami praeities ilgesio ir tiki, jog tik tradiciniai darbo metodai atneša sėkmę. Nuo šiol tau teks elgtis taktiškai.

Rokas vėl užvirė pykčiu. Taktiškai? Juk vienintelis būdas nutildyti tarybos narius – elgtis griežtai ir nesileisti į kompromisus.

Adamas įtariai dirstelėjo į Roką.

− Tarybos nariams nerimą kelia tavo asmeninis gyvenimas. Jie mano, jog nesi pavyzdinė figūra tokiai didelei kompanijai.

Rokas atlošė galvą.

− Nepradėk, Adamai.

− Bet tai buvo gana… kebli situacija.

− Akcininkų taryba nusprendė, jog aš įsivėliau į skandalingą romaną, nors tai nebuvo tiesa.

− Ji buvo teisėjo žmona. Vėliau gimė kūdikis…

− Vaikas ne mano, – rėkte išrėkė Rokas. – Buvo atlikti DNR tyrimai.

− Kai ši istorija iškilo aikštėn, Mondelių mados namai įsivėlė į didžiulį skandalą, – toliau dėstė Adamas. – Rokai, pripažink, nebuvai atsargus. Tau patinka greiti ir neįpareigojantys žaidimai, tačiau tarybos nariams tai kelia nerimą. Dabar, kai Džovanis mirė, nebėra žmogaus, galinčio nurodyti tau teisingą kelią.

Vadinasi, dėl šios priežasties senelis paliko akcijas tarybos pirmininkui? Kad jis prižiūrėtų Roką lyg mažą vaiką? Jis nužvelgė teisininką ir išklojo:

− Aš esu mados namų generalinis direktorius. Man nereikia patarėjų. Nebent moters, kuri palaikytų mano sprendimus. O jei manai, jog leisiu tarybai kritikuoti mano darbo metodus, labai klysti.

Adamas truktelėjo pečiais.

− Džovanio testamento negalima užginčyti. Tau priklauso penkiasdešimt procentų akcijų. Vienintelis žmogus, galintis tau grąžinti visišką kontrolę, yra Renzas Rialtas.

Renzas Rialtas. Nepakenčiamas tipas ir ilgametis Džovanio draugas. Rokas nuo pat pradžių su juo nesutarė. Dabar Renzas nepraleis progos pasimėgauti Roko kančia.

Rokas atitraukė kėdę, atsistojo ir priėjo prie lango. Įbruko rankas į kišenes ir pradėjo žvalgytis į Via della Spiga – pagrindinę Milano gatvę, kurioje buvo įsikūrę daugybė mados namų parduotuvių. Jose vienas drabužis kainuoja maždaug penkis šimtus eurų. Ši vieta – Mondelių šeimos galios centras. Kai Sandras pradėjo gerti ir lošti, Rokas perėmė mados imperijos kontrolę ir stengėsi būti geriausias.

Stebėdamas pirkėjus su spalvotais maišeliais rankose, Rokas pagalvojo: greičiausiai seneliui nepatiko agresyvūs darbo metodai ir jis nusprendė pamokyti anūką nuolankumo. Matyt, Džovanis prieš mirtį troško, kad Rokas nebesiveltų į vienos nakties romanus, o vestų ir sukurtų šeimą.

Pabandyk suprasti kai kuriuos mano poelgius… Taip Džovanis kalbėjo prieš pat mirtį. Ar jis turėjo galvoje mados namų akcijas? O ką reiškia kiti senelio žodžiai? Pasitikėk savimi, Rokai… Tapai puikiu vyru.

Viskas atrodė labai keista.

Rokas vis labiau tūžo. Nejaugi senelis manė, jog anūkas gali nueiti savo tėvo pėdomis? Ar gali būti, kad Džovanis nepasitikėjo Roku? Bijojo jam palikti visą šeimos turtą?

Rokas tūžmingai dirstelėjo į teisininką:

− Aš nesu toks, kaip mano tėvas.

− Taip, – pritariamai linktelėjo Adamas. – Bet tau patinka elgtis neatsakingai.

Rokas susiraukė.

− Kalbos apie nesibaigiančias linksmybes naktiniuose klubuose yra gerokai išpūstos.

− Bet tai, jog mėgsti moterų draugiją, yra faktas. Rokai, juk pažįstu tave nuo vaikystės.

Rokas kilstelėjo antakius.

− Tai ką siūlai? Vesti?

Adamas rimtai pažvelgė į Roką.

− Tai būtų pati geriausia išeitis. Įrodyk, kad pasikeitei ir kad Mondelių imperija tau yra svarbiausia. Vesk vieną tų turtingų italių ir tapk šeimos žmogumi. Galbūt tau net patiks.

Rokas nepatikliai spoksojo į Adamą. Regis, teisininkas nejuokauja. Dio. To negali būti. Jis matė, ką motinos netektis padarė jo tėvui, kaip Džovanis kentėjo netekęs Rozos. Rokas visai netroško patirti tokio skausmo. Jam ir taip pakako atsakomybės: mados namai, šeima, skolos.

− Jei tikiesi gauti kvietimą į vestuves, tau teks nusivilti, – šaltai atkirto Rokas. – Jau galiu eiti pas Renzą Rialtą, ar dar turi paruošęs kokių staigmenų?

Tai buvo viskas. Rokas pasiėmė dokumentus, sėdo į automobilį ir nuvažiavo pas Renzą. Šis niekšelis kadaise pats buvo mados namų direktorius, o dabar stojo Rokui skersai kelio.

Rokas pasuko į pagrindinę gatvę. Vairavo prabangų geltoną Avendator – galios ir turtų simbolį. Rokas galvojo: iš pradžių pastatys Renzą į vietą, o tada išspręs kitą problemą, kurios pavadinimas – Olivija Ficdžerald. Buvo pasiruošęs ją iškasti iš po žemių ir sužinoti, kokį žaidimą ji žaidžia.