Читать книгу Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo - Jennifer Hayward - Страница 2

Rokas tikėjosi, jog Olivija Ficdžerald bus graži. Galų gale, ji buvo daugelio žymių kompanijų reklaminis veidas. Įdegęs gracingas kūnas nuolat šmėžavo žymiausiuose maudymosi kostiumėlių kataloguose. Ką jau kalbėti apie spindinčius plaukus, kuriuos, kalbama, žymusis modelis apdraudė keliais milijonais dolerių.

Bet Rokas liko pritrenktas, kai išvydo Oliviją su draugėmis viename nedideliame restoranėlyje. Ši moteris buvo tiesiog nepakartojama.

Rokas sėdėjo prie apvalaus stalelio pakankamai arti, kad girdėtų, kaip žavioji manekenė užsisakė nestipraus alkoholinio kokteilio. Olivijos balsas buvo švelnus, gundantis, o be galo seksualų kūną dengė lengvi vasariški drabužiai. Rokas matė, jog moters akys yra tokios pat mėlynos, kaip Italijos Alpėse plytintys ežerai.

Neilgai trukus Olivija pastebėjo įtarų Roko žvilgsnį.

Argi tai nėra puiku? Juk visos gražios moterys gerai supranta, kad vyrai jas išsyk pastebi. Tikriausiai ji pasinaudojo savo mėlynomis akimis bei gundančiu kūnu ir tada, kai privertė Džovanį jai nupirkti trijų milijonų eurų vertės butą Milano centre.

Olivija žinojo, kaip pasinaudoti savo kūnu ir iš proto vesti vyrus. Kas galėtų atsispirti tokiai gražuolei?

Rokas atlaidžiai šyptelėjo.

Olivijos draugės, dvi žavios juodaplaukės, visą laiką juokėsi ir žvilgčiojo į Roką. O jis dirstelėjo į valgiaraštį, sunkiai atsiduso ir užsisakė taurę raudonojo vyno. Privatus detektyvas, padėjęs Adamui susekti Oliviją, išsiaiškino, jog ji save vadina Olivija Kembel. Ji beveik nesirodo mieste, didžiąją laiko dalį praleidžia užsidariusi prabangiame bute. Tik ketvirtadieniais susitinka su draugėmis jogos studijoje, o vėliau ateina į šį restoraną ir gurkšnoja lengvus kokteilius.

Rokui pasisekė, kad šis restoranas priklausė Mondelių šeimos draugams… Galėjo valandų valandas sėdėti prie stalelio, gurkšnoti vieną vienintelį gėrimą ir stebėti savimylą, kuri drįso suvilioti Džovanį.

Iš pradžių Rokas norėjo laukti Olivijos prie buto durų, bet vėliau persigalvojo. Vakar jis buvo blogai nusiteikęs, todėl nusprendė pričiupti tą moterį viešoje vietoje.

Ir štai dabar Rokas įdėmiai stebėjo Oliviją ir jos drauges. Trys moterys nerūpestingai šnekučiavosi ir gurkšnojo brangius gėrimus. Regis, meilužio mirtis Olivijos visiškai nepaveikė. Gal ji jau susirado kitą turtingą kvailį? O gal dar nežino, kad patogiam gyvenimui atėjo galas?

Rokas pajuto didelį priešiškumą Olivijai. Netrukus padavėja atnešė jam taurę vyno. Rokas per prievartą šyptelėjo ir vienu kartu nugėrė pusę taurės. Galbūt nebuvo pati geriausia mintis medžioti Oliviją Ficdžerald, kai jis toks susijaudinęs. Susitikimas su Renzu Rialtu praėjo blogai. Tas arogantiškas šunsnukis yra įsitikinęs, jog be Džovanio pagalbos Rokas nežinos, kaip rūpintis mados namais. Lyg to būtų maža, jis beveik atkartojo Adamo žodžius: Nusileisk ant žemės, Rokai, – drąsino jis. – Įrodyk, kad esi pasiruošęs prisiimti atsakomybę, ir aš atiduosiu tau akcijas.

Rokas atsikrenkštė ir padėjo taurę ant stalelio. Jis jokiu būdu nenorėjo pasinaudoti Adamo patarimu ir vesti. Juk Kolumbijos universitete susibičiuliavę vaikinai prisiekė, jog iki gyvenimo galo liks vieniši. Be to, argi ne moterys sugriauna sėkmingų vyrų karjeras? Argi ne paprasčiau tiesiog permiegoti su moterimi ir ją palikti? Kam tos vestuvės?

Rokas dar kartą pakėlė taurę ir gurkštelėjo vyno. Tada dirstelėjo į Oliviją Ficdžerald. Panašu, jog seksualiai įdegusi moteris pastebi kiekvieną jo žvilgsnį ir tuo mėgaujasi.

Staiga Rokas sugalvojo planą. Tiesą sakant, velniškai gerą sumanymą. Puikiai tinkantį subjurusiai nuotaikai pataisyti.

***

Rokas akylai stebėjo Oliviją, netgi flirtavo su ja.

Moteris, gaudydama seksualaus italo žvilgsnius, susijaudino. Vaje, kokia kančia. Ir kokia palaima. Karšto vyro žvilgsnis nukreiptas tiesiai į Oliviją. Kodėl? Ji keliavo po visą pasaulį ir pažino daug vyrų, tačiau šis, be jokios abejonės, buvo patraukliausias kada nors matytas Adomo sūnus. Olivija mūvėjo džinsus, vilkėjo paprastus marškinėlius, bluzoną su užtrauktuku. Be to, nebuvo pasidažiusi, o po jogos užsiėmimo jos plaukai buvo permirkę nuo prakaito. Olivija nė iš tolo nepriminė pasaulinio garso modelio.

Ji pagalvojo, jog šis vyras gali lengvai suvilioti bet kurią moterį. Jis patrauklus ir greičiausiai turtingas. Visgi Olivijai jis kažką priminė. Roko aukšti skruostikauliai, dailios lūpos, kvadrato formos žandikauliai ir tamsios akys atrodė pažįstamos.

Olivija susiraukė. Galbūt tai modelis, su kuriuo jai teko dirbti? Gal jis ją atpažino? Visgi Olivija pagalvojo, jog tokiu atveju pati būtų jį pažinusi. Kaip galima užmiršti mados industrijoje dirbančius vyrus? Neįmanoma. Bet aišku viena: šis vyras, kaip ir modeliai, be galo pasitiki savimi.

Olivijos draugė Violeta nusižiovavo, atmetė plaukus per petį ir iki dugno ištuštino savo taurę.

− Man reikia eiti namo. Be to, jis… – dirsčiodama į Roką pasakė ji, – tiesiog ryja tave akimis, todėl verčiau likite dviese.

− Taip, Olivija yra nepakartojama, – atsiduso Sofija. – Ji blondinė, todėl išsiskiria iš vietinių merginų.

− Norėčiau turėti tokią odą kaip tavo, – Olivija pasakė Sofijai.

− Mes jau eisime, – juokdamasi tarė Sofija. – Lažinuosi, kad tas gražuoliukas po dešimties minučių jau sėdės prie šio staliuko. Beje, Olivija, jau seniai nebuvai įsižiūrėjusi jokio vyro.

Nes ji norėjo bet kokia kaina pabėgti nuo tikrovės… Susikurti visiškai naują tapatybę… Jei ji įsimylėtų, bet kuris vyras galėtų atpažinti tikrąją Oliviją. Kol kas ji to nenori.

Be to, iki šio vakaro ji dar nebuvo sutikusi vyro, kuris jai patiktų.

Violeta atsistojo, ant stalelio padėjo kelias monetas. Sofija padarė tą patį.

− Negalite manęs čia palikti, – nesutiko Olivija.

− Juk mes gyvename kitoje miesto pusėje, – gudriai išsisuko Violeta. – Be to, jaučiu, jei greitai neišeisime, tas vyrukas mus išprašys pats.

− Jis gali būti nusikaltėlis, – neatlyžo Olivija. – Einu su jumis.

− Nusikaltėlis, dėvintis dvidešimt penkių tūkstančių eurų vertės Rolex laikrodį? – sušnibždėjo Violeta. – Netikiu. Mėgaukis vakaru, Olivija. Vėliau paskambink ir viską papasakok.

Olivija nenorėjo pasilikti ir linksmintis su žaviu nepažįstamuoju. Šį vakarą ji sutiko išeiti į miestą tik todėl, kad troško trumpam užmiršti Džovanį ir gėrimuose paskandinti beprotišką ilgesį. Po senojo Mondelio mirties Olivija jautėsi labai vieniša, netekusi pagrindinio ramsčio. Džovanis ją besąlygiškai rėmė ir išmokė visų mados pasaulio paslapčių. Jei Violeta su Sofija važiuoja namo, Olivijai taip pat metas eiti.

Violeta su Sofija patraukė į metro stotį. Olivija pradėjo kuistis rankinėje, ieškodama piniginės. Žinoma, ji galėtų pasakyti kavinės savininkui savo pavardę ir išeiti nesumokėjusi, tačiau to būtų gerokai per daug. Juk Džovanis jai leido gyventi prabangiame bute.

Olivija prikando lūpą ir ištraukė kelias monetas. Jai pavyks. Ji privalo kuo greičiau iš čia sprukti.

Staiga restorano šviesą užstojo šešėlis. Olivija pastebėjo blizgančius vyriškus batus, tada pakėlė žvilgsnį.

− Ciao5.

Iš arčiau vyras atrodė dar patrauklesnis – jo didelės juodos akys žvelgė ypač skvarbiai. Nepažįstamasis buvo labai aukštas – daugiau nei šešių pėdų ūgio. Taip pat tvirto sudėjimo – net per kostiumą išryškėjo jo raumenys. Dieviškas gražuolis.

− Ar galiu prisėsti? – galantiškai paklausė Rokas.

− Tiesą sakant, – sumurmėjo Olivija, – noriu važiuoti namo.

− Juk gali dar trumpam pasilikti? – tarė Rokas ir nusišypsojo. – Stabtelėjau čia išgerti, tačiau visą vakarą negaliu atitraukti nuo tavęs akių. Tu nuostabi.

Olivija nuraudo, jos širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu. Jautėsi ypač pažeidžiama. Šis vyras žinojo, kaip paveikti moterį. Be to, buvo velniškai patrauklus.

Olivija prievarta išlemeno:

− Man reikia eiti… Jau vėlu.

− Tu tikrai gali pasilikti, – neatitraukdamas akių kalbėjo Rokas. – Devynios valandos vakaro Italijoje nėra vėlus metas. Išgersime po taurę, ir viskas.

Sveikas protas Olivijai sakė, jog ji turėtų atsistoti ir griežtai atsisakyti. Deja, ji nepajėgė to padaryti. Po akimirkos ji linktelėjo ir paragino nepažįstamąjį prisėsti šalia.