Читать книгу Iššūkis priimtas - Jennifer Hayward - Страница 1

Aleksandra Anderson manė, kad gyvenimas – tai Cabernet taurė, ir norėjo gyventi jos svaigulingų aistrų centre. Niekas neprilygo medžioklės jauduliui – kuo nepadoriau, tuo geriau. Jei ji abejojo, ar jai pavyks, būtinai turėjo tai išmėginti. Ir taip ji tobulėjo. Ji tiesiog tarpo.

O kaip dėl to įmantraus Kalifornijos Zinfandel ir Merlot palyginimo? Merginai, užaugusiai Ajovos provincijoje ir siurbusiai alų su padugnėmis, tai per daug nerūpėjo. Ji gerdavo viską, kas būdavo skanu, ir taip palengvindavo nesibaigiančių kokteilių vakarėlių nuobodybę.

Šiuo klausimu visiškai kitaip buvo nusiteikęs susiraukęs vyriškis, kuris ką tik atvyko į Napos slėnio kasmetinį labdaros vakarą benamiams. Gabrielį De Kampą, kuris stovėjo už visame pasaulyje pripažintos De Kampų vynų gamintojų grupės, buvo apsėdusios vynuogės, kurios suputodavo taurėje. Tai buvo jo gyvenimo esmė.

Aleksandra stebėjo jį iš balkono mezonine prestižiniame San Fransisko rajone, kur vyko renginys, su vieninteliu tikslu: leistis į dar vieną jaudinantį nuotykį. Įtikinti Gabrielį De Kampą, kad patikėtų jos firmai suorganizuoti du didelius renginius, kuriuose bus pristatytas svarbiausias De Kampų vynas per dešimt metų. Tai jos proga į savo klientų sąrašą įtraukti tarptautiniu mastu pripažintą vyno gamintoją, ir ji nepasiduos.

Aleksandra gurkštelėjo iš taurės, kurią laikė jau pusantros valandos, kol plepėjo su visais svarbiais Kalifornijos vyno pramonės žmonėmis ir rinko informaciją norėdama sužinoti, kas jiems svarbu ir kaip išversti iš koto De Kampą.

Nugara perbėgo įspėjantys šiurpuliukai. Ar beprotiška vien mėginti?

Viskas vyko svaiginamai greitai. Šį rytą ji miegojo po Manhatane įvykusio merginų vakaro, kuris baigėsi išgėrus per daug martinių, kai šeštą ryto ją pažadino Katios Džouns, De Kampų reklamos skyriaus direktorės, skambutis. Sena kolegė, rami kaip belgas Katia atrodė keistai sutrikusi. Gabrielis De Kampas ką tik atleido viešųjų ryšių agentūrą, kuri turėjo pasirūpinti jo Velnio viršukalnės pristatymu, nes tos idėjos jam pasirodė baisios. Iki pristatymo Niujorke ir Napoje buvo likusios trys su puse savaitės.

– Man tavęs reikia, – suinkštė Katia. – Dabar pat.

Gal Aleks ir nebūtų norėjusi nešti savo užpakalio iš lovos vien tam, kad galbūt gautų progą dirbti sesers svainiui, bet šią savaitę iš jos buvo atimtas tris milijonus dolerių per metus atnešantis klientas. Nedaug patirties turinčiai viešųjų ryšių agentūrai, kuri ką tik įsikėlė į prabangias patalpas Penktajame aveniu, tai buvo didelis smūgis. Jei tuoj pat neras naujo stambaus kliento, galės užsidaryti net nepradėjusi dirbti. Taigi Aleks atsigavo nuo pagirių, atšaukė visus susitikimus ir šoko į lėktuvą, kad spėtų į vakarėlį San Fransiske.

Šis scenarijus turėjo tik vieną trūkumą. Katia nežinojo apie Aleks ir Geibo santykius. Nežinojo, kad jis griežtai laikėsi taisyklės nedirbti su šeimos nariais, nors ji daugybę kartų mėgino įtikinti perleisti jai De Kampų viešuosius ryšius. Ir nežinojo, kad ji su Geibu kaip aliejus su vandeniu. Visada. Jei Geibas pasakydavo taip, ji būtinai atšaudavo ne. Kitaip negalėjo.

Bet čia ir dabar tai visiškai nesvarbu, – priminė sau grąžindama ilgų, tamsių plaukų sruogą atgal į kuodą. Aleks atstatė pečius ir pasuko prie žemyn vedančių laiptų. Kai ant kortos dviejų milijonų dolerių sutartis (ir visa jos ateitis), sunkūs santykiai su Geibu nieko nereiškė.

Aleks įsikibo į raudonmedžio turėklus ir giliai įkvėpė mėgindama nusiraminti. Ji žengė lėtai ir atsargiai, stengdamasi nepatraukti dėmesio. Geibas stovėjo minios viduryje ir kalbėjosi su vietinės samdomų darbininkų profsąjungos direktoriumi. Kaip visada šimtu procentų pasinėręs į pokalbį. Gebėjimas susikaupti buvo jo išskirtinis ženklas. Tačiau jai leidžiantis laiptais tarp jų plykstelėjo gerai pažįstama elektros kibirkštis. Geibas kilstelėjo galvą. Jo žvilgsnis įsmigo į ją, akys išsiplėtė.

Tarsi būtų nustebęs, kad ją čia pamatė.

O, Dieve. Juk Katia jam pasakė, kad ją pasamdė. Ar ne?

Deja, leidžiantis žemyn, širdžiai ritmingai daužantis su kiekvienu žingsniu, ją apėmė nuojauta, kad kolegė pamiršo perduoti šią svarbią informaciją. Neatitraukdamas nuo jos akių Geibas kilstelėjo tankius, tamsius antakius. Nuostaba. Jis tikrai nustebo.

Tai ne į gera.

Arba galbūt, – pagalvojo ji desperatiškai, kai jis nutraukė pokalbį ir žengė prie laiptų, – kaip tik labai gerai. Galbūt nuostaba padės palenkti kontrolės maniaką Geibą savo pusėn. Galbūt jai pavyks jį įtikinti, kol jis nenutraukė jų bendradarbiavimo jam dar nė neprasidėjus.

Nulipus paskutines pakopas ir pažvelgus jam į akis keliai truputį drebėjo. Keista, turint galvoje, kad prieš ją stovėjo šeimos narys. Bet gal taip atrodė tik todėl, kad puikus kostiumas nepriekaištingai apgulė raumeningą Geibo kūną. Arba todėl, kad jo juodi kaip naktis plaukai buvo vos per ilgi, o žandenos tobulos.

Kai kurioms moterims duobelė jo smakro viduryje atrodė nepaprastai seksuali. Bet jai labiau patiko miško tankmės žalumo akys, kuriose galėjai paskęsti. Aleks buvo įsitikinusi, kad tinkama moteris pralauš jo savitvardą.

Ji giliai įkvėpė ir nužengusi nuo paskutinės pakopos sustojo priešais jį. Visiškai tobulas. Visiškai nepasiekiamas. Susiimk, Aleks.

Jo lūpos išsilenkė:

– Aleksandra.

Jusles užliejus žemam, aksominiam balsui pasišiaušė oda. Ištardamas jos pilną vardą Geibas pasielgė labai oficialiai, bet akimis vis dar nepaleido jos žvilgsnio.

– Nežinojau, kad vieši vakarinėje pakrantėje.

Prakeikimas, Katia. Jis net nenutuokė. Aleks nurijo seiles staiga išsausėjusia gerkle ir truputį atsilošė, kad geriau jį matytų.

– Tavo vidinis radaras neparodė, kad esu netoliese?

Geibas šyptelėjo.

– Matyt, kažkas blokuoja signalą.

Aleks vos laikėsi užlieta nuo jo sklindančio tiršto gamtos aromato, kai jis palinko pabučiuoti jos į abu skruostus, bet kimus ciao1 ją palaužė.

– Ką čia veiki? – sumurkė atsitraukęs, bet žvilgsniu vis dar tyrinėjo jos veidą. – Niekada nepatikėčiau, kad lankaisi tokiuose vakarėliuose.

Prakeikimas. Aleks kilstelėjo smakrą.

– Šiandien nekalbėjai su Katia, ar ne?

– Katia Džouns?

– Taip, ji turėjo tau paskambinti. Ji… aš… – Aleks įsmeigė į jį akis. – Geibai, ji mane pasamdė, kad pasirūpinčiau renginiais.

Geibo akys išsiplėtė ir apsiniaukė.

– Negali būti. Tokiems sprendimams būtinas mano pritarimas.

– Na taip, – atsakė ji kiek įmanydama ramiau. – Ar tikrinai gautas žinutes? Ji turėjo tau pranešti.

Jis įdegusiais elegantiškais pirštais nusibraukė nuo veido plaukus ir susiraukė.

– Šiandien neturėjau nė sekundės apie ką nors pagalvoti. Ką jau kalbėti apie paštą.

Na štai. Aleks prisivertė nutaisyti užtikrintą šypsenėlę.

– Geibai, po trijų savaičių tavęs laukia pristatymai abiejose žemyno pakrantėse. Katia žino, kad aš vienintelė galiu tai padaryti, todėl paprašė pagelbėti, – paaiškino ji ir mostelėjusi ranka pridūrė: – Ir štai aš čia, pasiruošusi tave išgelbėti.

– Išgelbėti mane? – jis susiraukė dar labiau. – Juk žinai, kad niekada nedirbu su šeimos nariais.

– Nemanau, kad turi kitą pasirinkimą.

Geibas tik perkreipė savo gražų, aristokratišką veidą ir mostelėjęs ranka atkirto:

– Man reikia išgerti.

Puiki mintis. Ji mielai prisijungs.

– Galiu paruošti koncepciją per keturiasdešimt aštuonias valandas, – linksmai tarė Aleks sekdama paskui jį prie baro. – Mačiau kitos agentūros pasiūlytas idėjas ir pritariu, kad jos nieko vertos. Turiu daug geresnių.

– Aleks, – suurzgė jis trenkdamas ranka per barą. – Tu neorganizuosi mano pristatymų.

Ji įsitaisė ant aukštos kėdės ir kovingai atstatė smakrą.

– Katia mane pasamdė. Ir aš puikiai išmanau savo darbą. Pats tai žinai.

– Tai nesvarbu, – išspjovė jis ir paprašęs gėrimų prisėdo šalia. – Aleks, žinau, kad tu geriausia. Jei nebūtum mano šeimos narė, jau seniai būčiau tave pasamdęs; bet esi, todėl nieko nebus.

Aleks užplūdo panika. Ji alkūnėmis pasirėmė į barą, sugavo jo žvilgsnį ir smeigė į jautriausią vietą.

– Pabalnojai netinkamą žirgą, Geibai. Pasirinkai netinkamą agentūrą ir dabar neturi, kur trauktis. Tas, kas imsis dviejų pristatymų Napoje ir Niujorke, kai liko taip mažai laiko, turi būti savižudis. Be manęs šalyje yra tik du žmonės, kurie gali tai padaryti. Vienas, – pabrėžė ji, – šiuo metu plaukia Nilu su savo žmona. Antras šiuo metu Hjustone, planuoja renginį, kuriam pasisamdė penkis papildomus darbuotojus. Jų pagalbos nesulauksi.

Jis padavė jai taurę vyno ir abejingai gūžtelėjo plačiais pečiais.

– Ką nors sugalvosiu, bet savo taisyklės nesulaužysiu.

Jos gyslose suliepsnojo ugnis. Gyvenime Aleksandra neabejojo tik dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl to, kad niekas negalėjo pralenkti jos šiame darbe. Rankas aukštyn. Jam jos reikia.

– Ar nori, kad tavo pristatymai virstų nesėkme? – griežtai paklausė ji. – Užtrukai aštuonerius metus, aštuonerius metus, Geibai, kol De Kampų vynas pasiekė garbingą vietą Napoje. Aštuonerius metus, kol tavo aukščiausios rūšies Kalifornijos vynai užsitarnavo pelnytą pagarbą. Pirmąjį įspūdį galėsi sudaryti tik vieną kartą. Ir aš galiu pasirūpinti, kad tai būtų įsimintiniausias metų pristatymas.

Geibas nuleido taurę ir tyliai nusikeikė. Aleks įdėmiai jį stebėjo. Ji niekada, niekada negirdėjo Geibo tariant tuos žodžius.

– Leisk man tau padėti, – tarstelėjo ji ir švelniai uždėjo ranką jam ant dilbio. – Aš galiu viskuo pasirūpinti.

Nuo delno iki skrandžio nuvilnijo elektros srovė. Aleks tuoj pat atitraukė pirštus ir pakišo juos po šlaunimi. Aleks ir Geibui atsidūrus šalia oras visada įsielektrindavo.

– Nepagalvojai, kad šokti į lėktuvą, kol nežinai, ar turi darbą, labai prasta mintis? – sušnypštė Geibas. Jo tamsus žvilgsnis išdavė sumišimą ir kažką dar, ko ji visiškai nesitikėjo, bet negalėjo įvardyti.

– Katia mane pasamdė. Ji davė man darbą, Geibai.

– O aš galiu atleisti.

– Bet to nepadarysi.

Jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Žinojai, kad tai prasta mintis.

– Viskas gerai, – ji prikando apatinę lūpą. – Aš nesipainiosiu tau po kojų. Būsiu tokia nematoma, kad manęs net nepastebėsi.

– Tai, – burbtelėjo jis ir jo akyse sužibo pašaipa, – tau yra fiziškai neįmanoma. Tu kaip iki raudonumo įkaitusi aguona Toskanos žalumoje.

– Geibai…

Bet jis tik iškėlė ranką ir žvilgtelėjo kažkur jai už nugaros.

– Man reikia pasikalbėti su keliais žmonėmis, o po to turiu daugybę darbo namuose. Pabūk čia, palauk manęs ir parvešiu tave į viešbutį. Pakeliui galėsime pasikalbėti.

Aleksandra norėjo atšauti, kad ji ne šuo ir nevykdo įsakymų, bet dabar atėjo metas įrodyti, kad jie gali dirbti drauge.

– Puiku, – meiliai sumurkė ji. – Sėdėsiu čia ir lauksiu tavęs.

Geibas prisimerkė, nužvelgė ją lyg ruoštųsi kažką sakyti, bet tik papurtė galvą ir atsistojo.

– Dešimt minučių.

Aleksandra stebėjo, kaip jo aukšta įspūdinga figūra dingo minioje. Prakeikimas, Katia, rimtai?

Aplink zujo prašmatniai apsirengę vakarinės pakrantės gyventojai. Ryškus raudonmedžio baras traukė juos kaip liepsna drugius. Aleksandra atsilošė kėdėje mėgaudamasi ramia, nerūpestinga nuotaika, kurią taip retai patirdavo Niujorke. Tai buvo kaip diena ir naktis. Ji gurkšnojo vyną ir galvojo, kaip įtikinti tą Geibą, kurio iki šiol nepažinojo. Geležinis žmogus retai atsipalaiduodavo. Turbūt ir iš liepsnojančio namo išeitų visiškai nenukentėjęs, nepriekaištingu Armani kostiumu. Bet šiandien jis atrodė suirzęs. Nenuspėjamas.

Aleksandra kartojo sau, kad dabar turi laikytis galutinio tikslo. Gauti darbą. Pastaruosius aštuonerius metus ji vergavo prestižinėje Manhatano viešųjų ryšių agentūroje ne tam, kad ir vėl dirbtų po keturiolika valandų per dieną garsindama prekinius ženklus, nuo kurių ėmė žiovulys. Ne tam, kad užimtų roboto vietą, kuris kažkam kitam paruošia galutinius rezultatus. Anderson komunikacija priklausė jai. Tai buvo jos bilietas į finansinę nepriklausomybę ir saugumą. Ji nesusimaus.

Aleksandrai laisvė buvo viskas. Kai ėjo kalba apie jos ateitį, vietos testosteronui nebuvo.

Ji žvilgsniu neramiai perbėgo prie baro stoviniuojančius atsipalaidavusius svečius, instinktyviai ieškojo savo tikslinės auditorijos. Jos žvilgsnį patraukė tamsaus gymio vyras kitoje baro pusėje.

Negali būti.

Bet yra.

Vienintelis vyras, kurio ji tikėjosi daugiau niekada nepamatyti.

Jos širdis sustojo. Aukštas, lieknas, rafinuotas, apsivilkęs tamsiai pilką vienetinį kostiumą. Jis kalbėjosi su kokčiai gražia blondine, atrodė lygiai taip pat kaip anksčiau. Tik dabar turėjo kelis žilus plaukus, o nusišypsojus aplink akis susimesdavo raukšlelės. Jis žinojo, kad ta šypsena nokautuoja visas moteris penkiasdešimties metrų atstumu.

Nokautavo ir ją.

Aleksandra nusisuko, bet jis vis tiek ją pastebėjo. Pamačius jo veidą iškreipusią nuostabą jai apsvaigo galva. Aleks sunkiai atsistojo ir aklai nusiyrė per minią nežinodama, kur eina, bet trokšdama atsidurti kuo toliau nuo jo. Veidai aplink susiliejo į mandagaus juoko ir ryškių šviesų miglą. Žinoma, Džordanas čia kaip tik šį vakarą. Jis buvo didžiausios alkoholinių gėrimų kompanijos JAV vadovas. Čia buvo visi, kaip nors susiję su vyno pramone.

Kodėl ji apie tai nepagalvojo?

Jos petį palietė ranka.

– Aleks.

Ji apsisuko. Širdis daužėsi gerklėje. Džordanas Leinas. Jos buvęs klientas. Vyras, su kuriuo padarė didžiausią klaidą gyvenime.

Vyras, kurį mylėjo ir kartu neapkentė.

– Džordanai, – išspjovė ji pro suspaustas lūpas. – Kokia staigmena.

Jis nužvelgė ją prisimerkęs, lyg įspėdamas, kad žino, jog tai jokia staigmena, bet pasidavė jos žaidimui ir pakėlęs jos ranką prie lūpų švelniai palietė krumplius.

– Atrodai puikiai. Metai tavęs nė kiek nepakeitė.

Aleks turėjo galvoje, kad jie susipažino, kai jai buvo dvidešimt dveji. Tuomet ji net nenutuokė, kaip elgtis su tokiu vyru. Visą kūną užliejo liepsnojantis karštis. Ji atitraukė ranką ir prispaudė drebančius pirštus prie šono. Džordanas pasinaudojo jos nepatyrimu ir elgėsi su ja kaip jam patinka.

Jis vis dar buvo žavus, bet dabar Aleks iškart pastebėjo grobuonišką instinktą ledo žydrumo akyse. Kaip galėjau anksčiau to nepastebėti?

– Verčiau apsimesiu, kad priėmiau tai kaip komplimentą, – tarė ji lediniu balsu. – O dabar grįžk pas savo blondinę. Ji bent jau neatrodo perpus už tave jaunesnė.

Jo akys aptemo. Dabar jų spalva priminė Hadsono upę vėjuotą dieną.

– O gal verčiau išgerkim ir apie tai pasikalbėkim?

– Ne. Ačiū, – tarė ji ir atsuko nugarą.

– Aš dėl darbo.

Ji žaibiškai apsisuko.

– Nedirbčiau tau net jei būtum paskutinis klientas Žemėje.

– Aleks, tango šokamas dviese.

– Įdomu, – atkirto ji. – Aš net nežinojau, kad šokau.

Jo lūpos virto siauru brūkšniu.

– Man reikia sukurti naują prekių ženklą. Žinau, kad galiu tavimi pasitikėti.

Pasitikėti. Jai sutraukė skrandį. Kaip tik tai, ką jis iš jos atėmė. Aleks sugniaužė rankas į kumščius, išsitiesė visu ūgiu ir pervėrė jį žvilgsniu.

– Melavai man ir išdavei savo žmoną, Džordanai. Beveik sugriovei mano karjerą. Nepasakok man apie pasitikėjimą.

– Leisk man tau atsilyginti, – jis susikišo rankas į kišenes ir perkėlė svorį ant abiejų kojų. – Girdėjau, kad netekai Generes. Noriu duoti tau darbo.

Aleks tik kilstelėjo smakrą.

– Eik velniop.

Ji dingo minioje aukštai iškelta galva. Kiekviena kūno dalelė pulsavo pykčiu. Kaip jis drįsta neigti tai, ką padarė? Kaip drįsta galvoti, kad ji norės su juo kalbėti? Ką jau kalbėti apie darbą. Ji buvo netoli paradinių durų, kai kažkas sugavo ją už rankos. Žinoma, tai ir vėl jis. Aleks apsisuko pasiruošusi išlieti visą savo pyktį, bet priešais ją stovėjo Geibas.

– Ar viskas gerai?

Ji linktelėjo.

– Tik norėjau įkvėpti gryno oro.

– Pažįsti Džordaną Leiną?

Prakeikimas. Jis juos pamatė. Aleks stengėsi nutaisyti abejingą fizionomiją ir paslėpti įrodymus, kad pažįsta tą, kuris beveik ją sunaikino.

– Taip… – linktelėjo ji. – Jis mano buvusios agentūros klientas.

Jo kaktoje įsirėžė raukšlė.

– Jis su tavimi flirtavo?

– Ne, – nervingai tarstelėjo ir persibraukusi ranka plaukus nusuko akis nuo veriančio žalių akių žvilgsnio. – Jis siūlė man darbą.

– Aleks, patikėk manimi, tu nenori jam dirbti.

Aleks kovingai pakreipė smakrą.

– Tuomet duok man darbą, kad nereikėtų sutikti su jo pasiūlymu.

Jis sekundėlę tylėjo. Jei pasaulyje buvo nors vienas žmogus, kurio ji niekaip negalėjo perprasti, tai Geibas. Jo jausmus saugojo Alkatraso verta siena.

– Aš pasiruošęs eiti, – galiausiai tarė jis ir ištraukęs jai iš rankų megztinį kilstelėjo jį padėdamas apsirengti. – Atrodai pavargusi. Eime.

Aleks įkišo rankas į rankoves leisdama Geibui apgaubti ją minkštu audiniu. Bet kai ją apsupo vyriškas aromatas, ji visiškai įsiaudrino. Ir šis jausmas neturėjo nieko bendra su darbu.

Kamerdineris pristatė Geibo automobilį. Jam atidarius sidabriškai mėlyno Porsche dureles ji su atodūsiu įsirangė prabangiame salone. Taip gera pabėgti nuo minios.

Pakeliui į viešbutį Geibas klausinėjo, kaip gyvena jo sūnėnas Markas, padūkęs dvejų metų Lilės ir Rikardo berniukas. Aleks jam papasakojo visas naujienas ir nusišypsojo, kai jis paklausė, ką galėtų padovanoti jam gimimo dienos proga. Geibas vis nupirkdavo Markui netinkamą dovaną, bet niekas nenorėjo kištis. Kaipgi gali pasakyti išdidžiam dėdei, kad dvejų metų vaikas, kad ir koks protingas, nesugebės pats pastatyti kabamojo tilto?

Jie jau buvo pradėję kalbėti apie renginius, kai Geibas sustojo prie viešbučio Sąjungos aikštėje, išjungė galingą variklį ir atsisuko į ją.

– Gal nori išgerti ir pasikalbėti?

Ji linktelėjo, nors visu kūnu nujautė, kad tai prasta mintis. Nežinia, ar vesdamasi vyrą į savo kambarį ji jaudinosi todėl, kad šįvakar susitiko Džordaną, ar todėl, kad tai buvo Geibas, bet kai jie įžengė vidun ir jis nusimetęs švarką atlaisvino kaklaraištį, apartamentai pasirodė gerokai per maži. Nusiramink, – tarė ji sau ir įjungė šviesas, o jis įsitaisė ant sofos mažutėje svetainėje. Jie tik šnektelės.

Aleks pastebėjo, kad jis pavargęs. Raukšlelės aplink burną buvo ryškesnės nei paprastai. Pasitrynęs akis jis nuleido ranką ant sprando. Įtampa jį įveikė.

Aleksandra pasuko prie baro.

– Škotiško?

– Mineralinio su žaliąja citrina, jei galima. Šiandien turiu grįžti į vynuogyną. Argi tavęs nelaukia kalnas darbų Niujorke? – paklausė jis, kai ji padavė jam gėrimą ir įsitaisė šalia ant sofos. – Kaip gali apsiimti tokį darbą?

– Mano kalendoriuje atsirado šiokių tokių pokyčių. – Tiksliau, jame atsirado daug laisvos vietos, bet jam nebūtina to žinoti.

Geibas atsilošė ir gurkštelėjo.

– Mudviejų bendradarbiavimas – prasta mintis, Aleks.

– Bet dabar susiklostė išskirtinės aplinkybės.

– Mes nužudysime vienas kitą.

– Ne, – atrėmė ji. – Mes išmoksime dirbti drauge. Iki šiol aš nesistengiau elgtis gražiai.

Tamsiame veide sušvito akinanti šypsena.

– Ta mintis mane gąsdina.

Aleks nuoširdžiai pažvelgė jam į akis.

– Geibai, aš vienintelis žmogus, kuris gali tai padaryti.

Jis padėjo į šalį savo taurę ir išsiblaškęs persibraukė ranka plaukus.

– Jei atiduočiau darbą tau, o aš nieko neprižadu, ar dirbtum pati, ar priviliojusi klientą paliktum visą darbą pavaldiniams?

– Niekada gyvenime nesu taip pasielgusi, – ramiausiai atsakė ji. – Jei samdai mane, tai ir gauni mane.

Oi. Tai nuskambėjo keistai. Ji nenorėjo pasakyti, kad Geibas gautų ją. Bet juk jis ją suprato, ar ne?

Jis metė šnairą žvilgsnį.

– Kas su tavimi negerai? Dėl Dievo meilės, atsisėsk normaliai. Tu siaubingai įsitempusi.

Ji daugiau atsilošė ant sofos. Prakeikimas, ji tikrai įsitempusi. Kai šalia ant sofos sėdėjo velniškai seksualus Geibas su marškiniais ir kaklaraiščiu, kurie ant kito vyro būtų atrodę paprastai, o jį pavertė karščiausiu eržilu, ji niekaip negalėjo susikaupti.

– Aleks?

– Atsiprašau, – tarė ji ir greitai pakėlė akis.

Jis atsiduso.

– Kas negerai?

Ji tik papurtė galvą.

– Buvo ilga diena.

Geibas kietai sučiaupė lūpas. Gurkštelėjo.

– Įtikink mane, kad turiu tave pasamdyti.

Aleks atsistojo, susirado lagaminėlį ir ištraukė aplanką.

– Čia aprašyti penki renginiai, kuriuos suorganizavau per tokį patį laiką, – tarė ji paduodama aplanką Geibui. – Galiu pasirūpinti, kad tai būtų įspūdingiausias vyno debiutas. Pažadu.

Geibas pervertė aplanką.

– Daro įspūdį.

– Tuomet apsispręsk.

Jis padėjo aplanką ant kavos staliuko ir atsilošė. Judesys patraukė jos dėmesį prie jo nuostabių, raumeningų šlaunų. Jos buvo tokios galingos, kad negalėjai jų nepastebėti.

– Net jei sutikčiau, kad tu geriausias pasirinkimas, – ramiai tarė jis, – turime aptarti ir kitą problemą.

– Kokią problemą?

– Tą problemą.

Aleks susiraukė.

– Net nenutuokiu, apie ką kalbi.

Jis kilstelėjo antakį.

– Pasakyk man, kad tas žvilgsnis tikrai nebuvo geidulingas.

– Jis nebuvo geidulingas. Jis buvo…

– Aleks, – nutraukė jis ir pasisukęs į ją sugavo žvilgsnį. – Nerimauji nuo tada, kai įėjome į šį kambarį, ir abu žinome, kodėl. Vis galvoji, kas būtų nutikę, jei būtume pasibučiavę Lilės ir Rikardo sode. Aš taip pat.

Aaa. Nepavykęs bučinys. Kad ir kaip stengėsi, nepajėgė jo pamiršti. Svečiams išsiskirsčius po sesers vasaros sezono atidarymo vakarėlio ji apgirtusi stovėjo ant taburetės ir nukabinėjo nuo medžio žibintus, kai atėjo Geibas. Jo pasirodymas ją taip nustebino, kad ji vos nenukrito, bet jis ją sugavo ir nuleido ant žemės, tik kažkodėl nepatraukė rankų nuo jos liemens. Pagalvojusi, kad jis tuoj ją pabučiuos, ji čiupo savo basutes ir pabėgo.

Aleks nutaisė nepatenkintą žvilgsnį.

– Miegojau vos keturias valandas. Štai kodėl esu suirzusi. Galbūt tau reikėtų tiesiog sutikti, kad galėčiau pailsėti, – tarė ji stebėdama, kaip jis slenka artyn. – Ką darai?

Geibas pakėlė ranką ir uždėjo pirštus jai ant skruosto.

– Prieš apsispręsdamas noriu išsiaiškinti, ar ši problema rimta.

– Jokios problemos nėra, – kimiai sugergždė ji. – Ir jei kartu dirbsime, aš…

– Aš dar nesutikau, – ryžtingai nutraukė jis. – Kol kas mūsų nesieja jokie darbiniai santykiai.

Tarp jų buvo daug kibirkščių. Ji tiesiog kaito viduje. Aleks sunkiai nurijo pasiduodama savo vidiniam karščiui, kuris vertė širdį greičiau plakti.

– Jei dabar pasiduosiu, ar sutiksi?

Geibo akys aptemo nuo išsiplėtusių vyzdžių.

– Tau nebūtina pasiduoti.

Ne, – prisiminė ji besidaužančia širdimi. – Tikrai nebūtina. Aleks liežuviu sudrėkino sausas lūpas įtikinėdama save, kad tai savitvardos klausimas. Ji turi jam įrodyti, kad ši trauka visiškai kontroliuojama ir jos galima išvengti. Bet kai jo nykštys nuslydo prie jos lūpų kampučio, taip sukurdamas tobuliausią preliudiją bučiniui, ji pajuto, kad situacija nevaldoma.

Pirmasis Gabrielio De Kampo prisilietimas buvo kaip tik toks, kokį ji įsivaizdavo. Karštas, saldus, valdingas. Jo lūpos judėjo lėtai tyrinėdamos kiekvieną jos burnos centimetrą, kiekvieną iškilimą ir įdubimą su tokiu pasimėgavimu, kad jai norėjosi įsikibti į jo marškinius ir maldauti. Ji mėgino sukaupti paskutinius valios likučius ir atsispirti, bet tai buvo tas pats kaip kaboti ant uolos krašto šimtas metrų nuo žemės ir laikytis įsikibus iš visų jėgų, nors žinai, kad galiausiai nukrisi.

Ji žinojo, kad su juo bus gera. Tik nesitikėjo, kad taip gera.

Minutėlę, vieną palaimingą minutėlę Aleks pasidavė pagundai ir leido sau viską pamiršti. Leido sau mėgautis tuo, ko troško labai ilgai.

Geibas pajuto, kaip ji atsileido. Jis suėmė jos sprandą ir pasisavino jos burną svaiginančiu, nesibaigiančiu bučiniu, kuris pakėlė temperatūrą dar šimtu laipsnių. Netekusi pusiausvyros ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikibti į jo marškinius.

– Aleks, – sumurkė jis tyrinėdamas jos burną liežuviu. – Aš noriu daugiau.

Ji ruošėsi viską nutraukti po penkių sekundžių. Tikrai. Bet kai jis pareikalavo daugiau, ji nepajėgė pasipriešinti. Pajutus, kaip jis jausmingai slysta jos liežuviu, kiekvienas raumuo įsitempė. Tai buvo daugiau nei bučinys, tai buvo visiškas sveiko proto atėmimas.

Jam pavyko.

Aleks išsilaisvino iš jo glėbio. Jos krūtinė sunkiai kilnojosi. Penkios sekundės seniai baigėsi. Labai seniai.

– Taip nesąžininga.

– Turi pripažinti, kad turime problemą, – šaltai tarė jis. – Dabar tai tikrai aišku.

– Taip pat aišku, kad ji visiškai kontroliuojama, – pastebėjo ji. – Klausyk, kas padaryta, padaryta, – tarė ji ir numojo ranka. – Daugiau tai nepasikartos. Smalsumas patenkintas.

Geibas paėmė aplanką ir atsistojo.

– Rytoj dešimtą būk mano biure.

Aleks metė jam piktą žvilgsnį.

– Taip ir paliksi mane nežinioje?

Jis mostelėjo aplanku.

– Turiu perskaityti.

– Geibai, tas bučinys nieko nereiškia.

– Tame aplanke tikiuosi pamatyti ką nors reikšmingo.

Aleks stebėjo, kaip jis pasitaisė marškinius. Ji mirė iš gėdos. Kodėl leido tam įvykti? Ji turėjo įtikinti jį savo profesionalumu, o ne glamonėjimosi įgūdžiais.

Ji palydėjo Geibą iki durų.

– Pažadu, pasamdęs mane nesigailėsi, Geibai.

Bet jis tik perliejo ją žvilgsniu.

– Che resta da vedere.

Aleks veidas persikreipė.

– Ką tai reiškia?

– Dar pamatysime.

Ir išėjo. Aleks paėmė savo batelį ir metė jį į duris. Iš kitos pusės ataidėjo tylus juokas.

– Užsirakink duris, Aleks.

Nepaisant kaulus persmelkusio nuovargio ji apsnūdo tik po karšto dušo ir valandos savigraužos. Geibas su ja žaidė, ir jam puikiai sekėsi. Be to, dabar jis turi rimtą priežastį neduoti jai darbo, o ji kaip bestuburė kvaiša pasidavė jo itališkiems kerams ir nesuprato, kas vyksta.

Po tiek metų savitvardos ją palaužė paros ritmo sutrikimas po ilgo skrydžio.

Galiausiai ji trenkė galva į pagalvę ir užsimerkė. Jei ji gaus antrą progą, jei rytoj jis duos jai darbą, antrą kartą tikrai nesusimaus.