Читать книгу Visa tiesa apie moteris - Jennifer Hayward - Страница 1

Diena, kai Džaredo Stouno pareiškimas sukėlė pasaulinį moterų pasipiktinimą, jam, deja, nebuvo niekuo ypatinga. Ketvirtadienį, penktą ryto, kai seksualusis Silicio slėnio milijardierius bėgiojo San Fransisko Aukso vartų parke – jis, kaip įprasta, tai darydavo kas rytą, pradėdamas dieną – pietų metu jo pareiškimas buvo aptarinėjamas Maskvoje. Kai stilinga Londono biuro darbuotoja skubėjo iš mūro pastatų norėdama papietauti, įžeidžiantis jo pareiškimas apie dvidešimt pirmo amžiaus moteris kabojo ant kiekvieno liežuvio galo, buvo aptarinėjamas tylomis, nuostabos kupinais balsais, leidžiantis liftu į pirmąjį aukštą.

O Amerikoje, kur kilo didžiausias pasipiktinimas, moterys, siekiančios aukščiausių pareigų ir supratusios, kad yra atitvertos neįveikiama stiklo siena, spoksojo į savo išmaniuosius telefonus. Kažkas pasakė, kad galbūt tai buvo pokštas. Kiti teigė, kad kas nors įsilaužė į Stouno elektroninį paštą. O manęs visai nenustebino, – prisipažino naujausia atsitiktinė jo moteris – viena iš daugelio, su kuriomis susitikinėjo Stounas1 – savotiškai mėgindama pateisinti geidžiamiausią pasaulyje viengungį. – Jis yra abejingas šunsnukis. Tik stebiuosi, kaip jo tiesos neišlindo anksčiau.

***

Septintą valandą ryto Beilė Sent Džeims, abejinga boso sukeltai audrai, sėdėjo Stounų pramonės pastate San Chose. Nusiteikusi prasiskverbti pro stiklines lubas2 ir apsiginklavusi garuojančios kavos puodeliu ji grakščiai, kiek tik leido siauras sijonas, atsisėdo, sutelkė rytinę optimizmo dozę, kuri šiandien buvo kitokia, ir spragtelėjo kompiuterio mygtuką.

Apsnūdusi spoksojo į ekraną, kol kompiuteris įsijungė. Spustelėjusi elektroninio pašto ženkliuką truktelėjo gurkšnį stiprios, aštrios kavos, kuri, kaip paprastai, pažadino smegenis darbui. Jos draugės Arijos laiškelis, pavadintas Dievulėliau, privertė kilstelėti neseniai išpešiotą ir padailintą antakį.

Ji atidarė laišką. Karštas kavos gurkšnis, kurį ką tik įtraukė, užstrigo gerklėje. Plevėsa milijardierius savo pareiškimu apie moteris sukėlė pasaulinį pasipiktinimą – rėkte rėkė antraštė įvairiuose naujienų puslapiuose, kuriuos vartė visi, gyvenantys Silicio slėnyje. Išsprūdęs ironiškas pareiškimas draugams kuo aiškiausiai išsako Stouno nuomonę apie moteris valdybos posėdžių kabinete ir miegamajame.

Beilė paskubomis padėjo puodelį ir spustelėjo ant pareiškimo, sudominusio milijonus skaitytojų. Tiesa apie moteris, kuri niekada niekam nebuvo išsakyta, išskyrus Džaredo Stouno artimiausius draugus, dabar virto visų pasaulio vyrų pasilinksminimo objektu. Kai pradėjo skaityti ir atpažino įžūlią savo boso iškalbą, mergina vos nenukrito nuo kėdės.

Teko susitikinėti ir dirbti su daugybe moterų iš viso pasaulio, pasiekiau amžių, kai šituo reikalu galiu pareikšti nenuginčijamą nuomonę. Aš padariau išvadą: moterys meluoja.

***

Jos sako, kad nori būti lygios valdybos posėdžiuose, nors iš tikrųjų niekas nesikeičia jau penkiasdešimt metų. Nepaisant to, kad jos tvirtina, jog yra atvirkščiai, ir piktinasi joms pritaikytomis, taip vadinamomis stiklo lubomis, iš tikrųjų nenori tvarkyti reikalų ir vadovauti susivienijimui. Jos trokšta būti namuose, kuriuos mes suteikiame, ir gyventi taip, kaip buvo pratusios. Jos nori turėti vyrus, kurie jomis rūpinsis, kurie kartais karštai su jomis mylėsis ir dovanos briliantus. Kurie apsaugos nuo betikslio yrimosi per gyvenimą be kompaso…

Betikslis yrimasis per gyvenimą be kompaso? Beilės skruostai užkaito. Jeigu yra koks apibūdinimas, netinkantis jos gyvenimui nusakyti, tai šis kaip tik toks. Pastaruosius dvylika metų ji kaip begalėdama plušėjo didindama atskirtį nuo savo šaknų su apgailėtinomis pajamomis, darydama neįmanomus dalykus ir stengdamasi įgyti verslo magistro laipsnį, kad karjeros kopėčiomis galėtų palypėti aukštyn. Iš pradžių dirbo nedidelėje, naujai įkurtoje Silicio slėnio kompanijoje, paskui – jau trejus metus – numylėtine Džaredo Stouno elektronikos pramonės įmonėje.

Štai čia ir baigėsi judėjimas į priekį. Eidama Stouno kompanijos pardavimų direktorės Šiaurės Amerikoje pareigas, ji jau aštuoniolika mėnesių vaikosi viceprezidentės posto, kurio Stounas užsispyrė jai neskirti. Beilė dirbo atkakliau ir darė didesnį įspūdį nei kiti jos kolegos – vyrai, – ir visi sutartinai pripažino, kad viceprezidento postas turėtų priklausyti jai. Tik pats Džaredas Stounas taip negalvojo: tą darbą paskyrė kažkam kitam. Todėl ją skaudino žmogus, Silicio slėnio genijus, kuriam ji beprotiškai troško dirbti.

Kodėl jis negerbia jos taip, kaip visi kiti?

Jos kraujas užkaito iki įtūžio temperatūros: burbuliavo ir kunkuliavo, ir galėjo grėsmingai pratrūkti nevaldomu įniršiu. Dabar jai buvo aišku, kodėl. Nes Džaredas Stounas buvo moteris diskriminuojanti kiaulė. Prasčiausios Silicio slėnio veislės kiaulė.

Jis buvo… klaikus.

Beilė prisivertė gurkštelėti nepaprastai stiprios kavos, ištuštino puodelį ir su trenksmu padėjo ant stalo. Akimis sugrįžo prie kompiuterio ekrano ir taisyklių, kuriomis Džaredas taip pat pasidalijo su vyrais.

***

Pirma taisyklė. Visos moterys pamišusios. Turiu galvoje tai, kad jos mąsto visiškai kitaip nei mes, tarsi būtų atvykusios iš kitos planetos. Tau reikia susirasti tokią, kuri būtų mažiausiai pamišusi, kad galėtum su ja gyventi. Jeigu nuspręstum įsipareigoti – aš to tikrai nepatarčiau, – būk atsargus.

Antra taisyklė. Kiekviena moteris nori žiedo ant piršto ir baltos piketuotojų tvoros. Nesvarbu, ką ji sako. Neblogai, jeigu valstybei reikia branduolinės šeimos, arba, jeigu tu pats to sieki. Bet, dėl dievo meilės, žinok, kur veliesi.

Trečia taisyklė. Kiekviena nori turėti liūtą miegamajame. Nori, kad jis dominuotų. Ji trokšta, kad tu viską kontroliuotum. Ji nenori, kad klausytum jos poreikių. Todėl sustok ir nedaryk tokios klaidos. Būk vyras.

Ketvirta taisyklė. Kiekviena moteris dieną pradeda dienotvarke. Priežastis, punktas, kurį reikia išbraukti iš sąrašo, neišvengiama išvada apie jos vykdomą kompaniją. Galėtų būti žiedas su deimantu, dar daugiau tavo laiko, tavo patvirtinimas, kad iš tikrųjų sutinki susipažinti su jos motina… Kad ir kas tai būtų, patikėk manim, sutik arba pasakyk viso gero. Ir žinok, kad ilgai bendravus atsisveikinti yra kur kas pigiau.

***

Beilė liovėsi skaičiusi – dėl savo kraujo spaudimo. Dabar ji susirūpino, kad asmeninis konfliktas, į kurį buvo įsivėlę jiedu su Džaredu – ir jis, reikėjo pripažinti, buvo rimtas, – buvo tikroji problema. Ji ir sulaikė Beilę. Kompanijoje sklandė legendos apie jų troškimą perkąsti vienas kitam gerklę kas kartą, kai įžengdavo į tarybos posėdžių kabinetą, bet ne tik tai svarbiausia. Ne, nepaneigiamas faktas – jis negerbė visos moterų giminės.

Ji niekada neturėjo galimybės.

Trejus metus nervinosi piktai žiūrėdama į kompiuterio ekraną, atvertusi tuščią dokumento lapą. Trejus metus ji dirbo egocentriškam šunsnukiui, sėkmingai pardavinėdama pašėlusiai populiarius jo mobiliuosius telefonus ir kompiuterius… Ir dėl ko? Tai buvo visiškas laiko švaistymas, karjeros laikrodis tiksėjo. Ji prisiekė sau, kad iki trisdešimt penkerių taps kompanijos vadove. Nors šita viltis sparčiai geso…

Suspaudusi lūpas Beilė pradėjo spausdinti. Adresatui: Negaliu ilgiau dirbti organizacijoje, kurios vairas priklauso kiaulei. Tai prieštarauja visiems mano gyvenimo principams. Ji tęsė toliau, nestabtelėdama parašė laišką, kol užviręs kraujas atvėso, o pyktis buvo išlietas. Tada paruošė antrą variantą, kurį galėtų įteikti Jo Didenybei.

Ji nebedirbs Džaredui Stounui. Tam išvaizdžiam, arogantiškam meno kūriniui. Nė minutės ilgiau. Nesvarbu, kad jis nuostabus.

***

Smagiai nusiteikęs Džaredas Stounas pastatė automobilį savo kompanijos automobilių aikštelėje, pasiėmė lagaminėlį ir patraukė pro spindinčias stiklo duris. Jam pakako penkių mylių prasibėgiojimo, ilgų maudynių po karštu dušu, skalsaus kokteilio ir palyginti ramios kelionės į darbą.

Jis niūniavo netikusią, ką tik per radiją girdėtos dainos versiją, ir žingsniavo prie liftų, kurie kilo ir leidosi pačiame dailaus, nepriekaištingai suprojektuoto pastato centre. Kai gyvenimas buvo puikus, kai jis diktavo žaidimo taisykles, kai ketino pasirašyti sutartį, nutildysiančią visus jo kritikus, ir įtvirtinti savo valdžią kompanijoje – jis jautėsi neįveikiamas, nepasiekiamas, nenugalimas, tarsi galėtų vienu šuoliu peršokti visus aukštus pastatus, išspręsti visas pasaulio problemas, net įvesti pasaulyje taiką, jeigu tik turėtų su kuo dirbti.

Auksinis talento spindulys, kuriuo visi galėtų sekti.

Kyštelėjo ranką į tarpą tarp užsiveriančių lifto durų ir sėkmingai įlipo į apypilnę kabiną. Spinduliuodamas šypseną, kurią medžiodavo žurnalistai, pasisveikino su šešių darbuotojų grupele ir įsidėmėjo, kas ypatingai stengiasi ir ateina anksčiau. Džeraldas iš finansų skyriaus jį apdovanojo pašaipia šypsena, tarsi jie ten, viduje, būtų išgirdę kokį juokelį. Dženiferė Tomas, vieno viceprezidento asistentė, kuri paprastai pasiduodavo jo žavesiui, dviprasmiškai dėbtelėjo išgirdusi jo draugišką labas rytas ir neaiškiai kažką murmtelėjo. Moteris iš juridinių konsultacijų skyriaus – koks jos vardas? – atsuko jam nugarą.

Keista.

Neįprasta atmosfera pasirodė esanti dar nesuprantamesnė, kai durys atsivėrė vadovybės aukšte ir jis tyliai žingsniavo iki savo kabineto. Dar viena asistentė keistai į jį žvilgtelėjo. Jis nuleido akis. Gal kokteiliu apsitaškė marškinius? Dantų pasta išsiterliojo veidą?

Energetinio kokteilio dėmių galimybė buvo atmesta, Džaredas susiraukė, išvydęs penkiasdešimtmetę asistentę Mariją, kai ji perdavė jam naujienas.

– Kas šiandien visiems negerai? Saulė šviečia, pardavimai išaugo…

Marija sumirksėjo.

– Jūs nebuvote prisijungęs ir neskaitėte naujienų?

– Tu žinai mano nusistatymą, – kantriai atsakė. – Pirmas kelias dienos valandas praleidžiu ieškodamas viduriuko. Pusę aštuonių dar ganėtinai anksti domėtis, kokia kvailystė apsėdo visą pasaulį.

– Teisingai, – sumurmėjo ji. – Na, tikriausiai norėsite palikti budizmo prieglobstį šalikelėje ir kaipmat prisijungsite, kol atvažiuos Semas Valtersas. Jis čia bus vienuoliktą.

Džaredas suraukė antakius, kai buvo paminėtas Stounų pramonės tarybos pirmininkas.

– Aš nesitariau su juo susitikti.

– Dabar teks tai padaryti, – atsakė moteris. – Džaredai… aš… – ji padėjo rašiklį ir pažvelgė jam tiesiai į akis. – Jūsų dokumentas, pareiškimas praėjusią naktį netyčia buvo išplatintas internete.

Jis pajuto, kaip išbalo. Gyvenime parašė du pareiškimus. Vieną, kai įsteigė Stounų pramonę ir išdėstė savo kompanijos viziją, o kitas buvo konfidencialus juokelis, kuriuo praėjusią naktį pasidalijo su artimiausiais bičiuliais, po labai smagaus vakaro, praleisto mieste.

Jis nebuvo skirtas visuotiniam vartojimui.

Iš Marijos veido Džaredas suprato, kad ji kalbėjo ne apie Stounų pramonės pareiškimą.

– Kaip tai buvo netyčia išplatintas? – lėtai tardamas žodžius paklausė jis.

Moteris atsikrenkštė.

– Dokumentas… Visas dokumentas yra internete. Mano motina atsiuntė jį man šįryt. Ir paklausė, ką aš sau galvoju, dirbdama jums.

Jam toptelėjo, kad šitaip negalėjo nutikti, nes nė vienas iš jo bičiulių nebūtų su juo taip pasielgęs. Ne tada, kai juokelis buvo skirtas tik jiems… Ar gali būti, kad kažkas įsilaužė į jo elektroninį paštą?

Jis įsmeigė akis į rankoje sugniaužtų naujienų pluoštą, pajuto, kaip suspaudė krūtinę.

– Nejau viskas taip blogai?

Marija atkišo lūpas:

– Jis prieinamas visiems.

Manydamas, kad sutirština spalvas, galiausiai jis suprato, kokia yra tiesa, kai po trijų valandų į jo biurą įžengė jo mokytojas ir patarėjas Semas Valtersas: Džaredo juridinių konsultacijų ir viešųjų ryšių komandos buvo nusistačiusios prieš jį. Šešiasdešimt penkerių metų finansų genijus buvo nepatenkintas.

Džaredas mostu parodė visiems, kad atsisėstų, ir pabandė užbėgti už akių.

– Semai, tai didelis nesusipratimas. Mes paskelbsime, kad tai tebuvo pokštas, ir rytoj kalbos nurims.

Jo viešųjų ryšių atstovė Džiulija Volkot kilstelėjo antakį.

– Džaredai, mes sulaukėme dviejų milijonų priešiškų pareiškimų ir šis skaičius auga. Moterys ketina boikotuoti mūsų produktus. Taip lengvai nenurims.

Jis atatupstas atsirėmė į savo stalą, pilvas, kurį šįryt iš paskutiniųjų ištreniravo, susitraukė dėl to, kad jis neturėjo sveikos nuovokos ir apskritai viską išdėstė ant popieriaus. Bet buvo vienas dalykas, kurio jis niekada neviešino – tai silpnumas. Ypatingai dabar, kai pasaulis ketino suėsti jį gyvą.

– Ką siūlot man daryti? – kaip įprastai pasipūtęs lėtai paklausė Džaredas. – Maldauti moterų atleidimo? Atsiklaupti ir prisiekinėti, kad nenorėjau to pasakyti?

– Taip.

Jis nepatikliai nužvelgė ją.

– Tai buvo pokštas draugams. Adresuotas patikimiems žmonėms.

– Dabar šis pokštas adresuotas visai planetai, – ramiai pasakė Džiulija. – Adresavimas yra vienintelis dalykas, kuris kaip tik dabar tave išgelbės.

Šleikštulys pilve sustiprėjo. Semas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Šis reikalas susijęs su teisėtvarka. Su žmogaus teisėmis… Be to, manau, nereikia tau priminti, kad Deivido Gegnono dukra yra moterų organizacijos narė. Ji tikrai nebus patenkinta.

Džaredas rankomis įsikirto į medinio stalo viršų. Puikiai žinojo apie Mišelės Gegnon narystę taryboje. Dukra vieno didžiausių Europoje vartojamosios elektronikos mažmenininkų – Meisono elektronikos, su kuria Stounų pramonė vykdė novatorišką penkerių metų projektą, skirtą išplatinti produkciją po visą pasaulį. Ji nebus patenkinta. Bet tiesą pasakius… Tai juk tebuvo pokštas.

Jis giliai atsiduso.

– Pasakykite man, ką turime daryti.

– Turime paskelbti pasiaiškinimą, – pasakė Džiulija. – Pavadinti pareiškimą prasto skonio privačiu juokeliu. Pasakyti, kad jis nieko bendro neturi su tikruoju tavo požiūriu į moteris, nes į jas tu žvelgi su didžiausia pagarba.

– Aš tikrai gerbiu moteris, – įsiterpė Džaredas. – Tik nemanau, kad jos visada atviros savo jausmams.

Džiulija apdovanojo jį įdėmiu žvilgsniu.

– Kada paskutinį kartą paskyrei moterį į vadovaujantį komitetą?

Niekada. Jis ranka persibraukė plaukus.

– Duokite man čia dirbančią moterį ir aš ją paskirsiu.

– Ką manai apie Beilę Sent Džeims? – Semas kilstelėjo vešlų antakį. – Regis, tu vienintelis galvoji, kad ji neverta užimti viceprezidentės postą.

Džaredas susiraukė.

– Beilė Sent Džeims yra išimtis. Ji nepasiruošusi. Jos manymu, ji gimė pasiruošusi, bet ji dar nepasiruošusi.

– Tu turi pasielgti kilniai, – dar kartą pabrėžė Semas, jo balsas skambėjo nepaprastai tvirtai. – Dabar tu vaikštai labai plonu ledu, Džaredai, – giliai išvagotas jo patarėjo veidas visais atžvilgiais siūlė išeitį. – Duok jai darbą. Paruošk ją.

– Šis pasirinkimas ne pats geriausias, – pasiūlymą atžariai atmetė Džaredas. – Jai dar reikia subręsti. Dėl Dievo, jai tik dvidešimt devyneri. Jos paskyrimas viceprezidente sukels šurmulį.

Semas ir vėl kilstelėjo antakį tarsi norėdamas priminti, kad dabar taryboje Džaredas vargu ar sulauks palaikymo. Lyg jam būtų reikėję priminti, kad kompanijos, kurią jis iš kuklios pavertė žinoma visame pasaulyje, valdymas atsidūrė pavojuje. Jo kompanijos.

– Duok jai tą darbą, Džaredai, – Semas spaudė jį nepalenkiamu žvilgsniu. – Nugludink šiurkščius jos kampus. Nepaleisk vėjais dešimties metų sunkaus darbo dėl savo polinkio greitai užsidegti.

Jo viduje kilo pasipriešinimas, kuris net ausis svilino. Prieš trejus metus jis pagriebė Beilę iš konkurento dėl labai įžvalgaus jos proto. Dėl potencialo, kurio – jis žinojo – ji turėjo. Ir ji jo nenuvylė. Džaredas neabejojo, kad vieną dieną paskirs ją viceprezidente, bet dabar ji tebuvo margas sausainėlis pakuotėje. Niekada nežinojai, kokio skonio ragausi, kai ji įžengs į kabinetą. Todėl jis negalėjo to pakęsti. Kol kas.

Semas prikaustė jį įdėmiu žvilgsniu.

– Gerai, – sudžeržgė Džaredas. Jis sugalvos, kaip išspręsti Beilės lygtį. – Kas dar?

– Kultūrinio jautrumo ugdymas, – įsiterpė jo juridinių konsultacijų vadovė. – Žmogiškųjų išteklių skyrius paruoš pristatymą.

– Taip, – nieko nesakančiu balsu atrėmė Džaredas, – daugiau nenutiks. Kas toliau?

Džiulija bendrais bruožais išdėstė jo gero vardo gelbėjimo planą. Jis atrodė patikimas: Džaredas už tai Džiulijai mokėjo atlyginimą ir pritarė viskam, išskyrus kultūrinio jautrumo ugdymą, todėl susirinkimas buvo baigtas.

Jis turėjo svarbesnių reikalų. Sutvirtinti valdybos palaikymą. Išsaugoti savo paties darbo vietą.

Kai grupelei išėjus užsidarė durys, Džaredas priėjo prie lango ir mėgino susivokti, kaip tobulas rytas virto prakeikta diena. Viskas prasidėjo dešimtą vakaro nuo staigaus santykių su iki tol prognozuojama Kimberle Makena pokyčio. Protinga pardavimų apskaitininke, kuri prisiekinėjo jam, kad neieško nieko pastovaus. Todėl jis elgėsi neatsargiai, prisileido ją. Tada, praėjusio šeštadienio vakarą, ji klestelėjusi ant jo sofos pareiškė, kad jis sudaužė jos širdį, ir įsmeigė į jį tokias žydras akeles, kokių jis nesitikėjo išvysti.

Jie ragino: surimtėk, Džaredai. Jis surimtėjo. Pirmadienį dešimtą ryto ant rankos ji jau turėjo briliantais nusagstytą apyrankę su jo prekės ženklu, o kitą akimirką viskas buvo sumalta į dulkes.

Buvo nuliūdęs ir truputį vienišas, kai rašė tą pranešimą. Bet tokios buvo taisyklės. Be jokių įsipareigojimų. Džaredo lūpos virptelėjo, kai delną priglaudė prie stiklo. Gal reikėjo viešųjų ryšių komandai oficialiai iškloti apie tėvų vedybas. Kaip jo motina tėvui nuleidinėjo kraują… Nesuteikė galimybės jam būti tikru vyru. Dėl to jis jautė dar daugiau užuojautos. Bet gerai, mąstė jis, kad Džiulija galėjo skirti daugiau laiko ir pasirūpinti žiniasklaida, kuri troško jį nulinčiuoti, nespėjus įgyvendinti kito dešimtmečio Stounų pramonės idėjų. Kai sėkmingai pasinaudoji novatorišku asmeniniu kompiuteriu, sukurtu ant draugo bendrabučio kambario grindų, ir paverti kompaniją sėkmingiausia elektronikos gamintoja Amerikoje – NASDAQ aukso kasykla – negali patikėti, kad priešiškai nusiteikę žmonės pradės reikalauti vadovo galvos, vos tik susidrums vanduo. Tu viliesi, kad jie susižavės tavo vizija, kuri iš esmės yra kitokia visose pramonės srityse, ir manys, kad turi planą, padėsiantį iš pagrindų pakeisti namus, prie kurių esi prisirišęs.

Džaredas riebiai nusikeikė. Jie greičiau suplėšys jį nei parems. Jie buvo mėsėdžiai, tykantys aukos. Na, to jie tikrai nesulauks. Jis ruošiasi vykti į Prancūziją ir patvirtinti ypatingą draugystę su Meisono elektronika, smogti savo konkurentams per kelius ir po dviejų savaičių valdybos tarybai pateikti pasirašytą ir užantspauduotą sutartį per jo triumfui sušauktą susirinkimą.

Viskas, ką jam reikia padaryti, tai pristatyti savo rinkodaros viziją Deividui Gegnonui bei apdrausti pirkimus, ir šitas reikalas jau aptartas.

Nusigręžęs nuo lango Džaredas nužingsniavo prie durų ir be didelio džiaugsmo įsakė Marijai dabar pat pakviesti į kabinetą Beilę Sent Džeims. Jis tikrai ją paaukštins. Bet jis nekvailas. Pasiliks galimybę – kai pasirodys, kad ji nepatyrusi šiame darbe, galės viską sugrąžinti taip, kaip buvo, kol Beilė bus pasiruošusi.

Galiausiai paskambino informacinių technologijų specialistui. Kad ir kas įsilaužė į jo elektroninį paštą – prakeiks tą dieną, kai stojo Džaredui skersai kelio. Jis prisiekė.

***

Beilė geras penkiolika minučių stypčiojo prie Džaredo Stouno kabineto, rankose spausdama prašymą atleisti iš darbo, kol galų gale Marija mostelėjo jai, kad užeitų. Ji visada mokėjo būti mandagi, pastūmė sunkias medines duris ir įžengė į įtampos kupiną vyro erdvę. Kabinetas, kuriame stūksojo masyvus, marmuru puoštas židinys ir nuo grindų iki lubų kylantys langai, buvo minimaliai apstatytas, sutelktas į centrą taip pat kaip ir jo savininko dėmesys: Džaredas mieliau mėgo maklinėti Stounų pramonės kompanijos koridoriais ir darbuotis kartu su inžinieriais, negu tūnoti prie stalo.

Jis atsisuko, kai jos kulniukai sukaukšėjo ant itališko marmuro, ir, kaip įprasta, kai ji stovėdavo už dešimties pėdų, jos ramybė, regis, buvo šiek tiek sudrumsta. Nors ji nesivaiko jo turtų taip, kaip visos kitos Silicio slėnio moterys, tačiau nereiškia, kad visai juo nesidomi. Skvarbus mėlynų akių žvilgsnis, kurį dabar nukreipė į ją, galėjo priversti moterį nusimesti drabužius anksčiau, nei ištarti tik tokiu atveju, jeigu ir ryte mane gerbsi. O jeigu tai nesuveikdavo, dailiai įrudęs jo kūnas, paslėptas po specialiai jam siūtu kostiumu ir aštrus protas padarydavo savo. Kasdienę bėgiojimo tradiciją Džaredas papildė kovos menais, todėl Silicio slėnyje skambėjo juokelis, kad neveltui jo pavardė yra Stounas. Kaip ir Naktinis Džaredas Stounas.

Karštis nudažė jos skruostus, kai jis mostelėjo jai prisėsti, o puošniai siuvinėti, paauksinti jo rankogaliai sutvisko saulėje. Beilė susmuko ant sofutės, pakluso jam lyg kvaila mokinukė, tada susigriebė ir atsitiesė.

– Atėjau ne bendrauti, Džaredai. Esu čia todėl, kad išeinu iš darbo.

– Išeini? – kimus džeržgiantis balsas skambėjo nepatikliai.

– Taip, išeinu. – Ji truktelėjo pečiais ir atsistojusi priėjo arčiau, neleido, kad, kaip visada, jis išvestų ją iš pusiausvyros. Kai buvo už kelių colių, sustojo ir kilstelėjo galvą sutikdama skvarbų mėlynų akių žvilgsnį. – Pavargau be tikslo plaukioti šitoje kompanijoje ir klausytis tavo melo apie tai, ko pasieksiu.

Jo akys apsiniaukė.

– Oi, nereikia, Beile. Maniau, kad tu ir visi kiti suprasite juokus.

Ji įsirėmė rankomis į klubus.

– Tu tikrai taip galvoji, Džaredai. Ir aš pamaniau, kad mane sulaikė mūsų asmeniškumai.

Jo lūpų kamputis pakilo, randas aukščiau viršutinės lūpos pabalo, kai įsitempė oda.

– Kalbi apie tai, kad kiekvieną kartą susitikę valdybos pasitarime siekiame lėtai ir skausmingai išnarstyti vienas kito kaulelius? – Jo akys apsiblausė ir įgavo siaubą keliančią spalvą. – Šitas dalykėlis mane priverčia rytais atsikelti.

Pokalbio beprasmybė paskatino Beilę piktai papurtyti galvą.

– Maniau, kad visada žinojau tavo nuomonę apie moteris, bet buvau tikra kvailė galvodama, kad mane gerbei.

– Aš gerbiu tave.

– Tai kodėl mano darbai pastaruosius trejus metus nepadarė tau jokio įspūdžio? Įmonėje, kurioje dirbau prieš tai, Džaredai, aš buvau žvaigždė. Kaip tik dėl to mane ir pasamdei. Kodėl Teitui Deividsonui paskyrei pareigas, kurių nusipelniau aš?

– Tu nebuvai pasiruošusi, – ramiai konstatavo Džaredas, jis puikiai tvardėsi – priešingai nei ji.

– Kaip tai?

– Dėl tavo brandos lygio, – jis leidosi į smulkmenas iš aukšto žvelgdamas į Beilę. – Dėl audringos tavo reakcijos. Ir dabar turime puikų pavyzdį. Tu neapgalvojai.

Ją draskė noras priešintis, kuris, rodės, degino rankas ir kojas.

– Ak, aš tikrai viską apgalvojau. Turėjau tam trejus metus. Ir atleisk man, jeigu nesuprasiu pastabos apie brandą po tavo vaikiško išsišokimo šįryt. Norėjai, kad visi Kalifornijos vyrai kvatotų ir plekšnotų vieni kitiems per nugaras? Na, tau pasisekė. Sveikinu. Moterims skirta žengti dar dešimt žingsnių į praeitį.

Apsiblaususios jo akys dar labiau susiaurėjo.

– Į valdybą moteris skiriu tada, kai jos to vertos, Beile. Manau, kad tu esi nepaprastai talentinga, tad jeigu įveiksi nenugalimą troškimą būti pripažinta, eisi toli.

Ji neleido, kad gražūs žodžiai išvestų ją iš pusiausvyros, nes jis niekada nepasikeis. Nusibraukusi nuo veido plaukus Beilė žvilgsniu pervėrė Džaredą.

– Dvejus metus dirbau geriau už visus šios kompanijos vyrus, bet šito neužteko. Gana stengtis padaryti tau įspūdį, Džaredai. Akivaizdu, kad vienintelis dalykas, kuris tiktų, būtų D dydžio liemenėlės nešiojimas.

Jo lūpose žaidė gudri šypsenėlė, kurią moterys dievino.

– Nemanau, kad Silicio slėnyje atsirastų žmogus, kurio tu nedomintum, Beile. Tu paprasčiausiai nė vienu nesusivilioji.

Nenuoširdus komplimentas privertė ją giliai įkvėpti. Jos skruostai paraudo, Beilę išpylė karštis. Ji to prašėsi. Pati prisiprašė. O dabar jai reikia eiti.

– Štai, – pasakė ir atkišo jam laišką. – Laikyk jį mano atsakymu į tavo pareiškimą. Ir, prisipažinsiu, kad čia antrasis juodraščio variantas.

Ilgais pirštais jis grakščiai suėmė lapą ir permetė akimis. Paskui tyčia lėtai pakėlė į ją akis ir perplėšė popierių pusiau.

– Aš jo nepriimu.

– Džiaukis, kad nepaduosiu tavęs į teismą dėl asmens teisių pažeidimo, – ji spjaute išspjovė žodžius ir pasisuko ant kulniukų. – Žmogiškųjų išteklių skyrius turi kitą kopiją. Duodu tau dvi savaites.

– Beile, aš tau siūlau rinkodaros viceprezidentės postą. – Jo žodžiai pakirto jai kojas. – Nepaprastai daug nuveikei ir padidinai namų prekių pardavimus. Nusipelnei galimybės išskleisti sparnus.

Beilę užvaldė pakili nuotaika, sėkmės skonis po trijų negailestingai sunkaus darbo metų, bet čia pat juos pakeitė suvokimas to, kas vyksta. Neskubėdama ji atsigręžė ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.

– Kuris tavo komandos narys pasiūlė papirkti mane?

Jeigu ji būtų mirktelėjusi, nebūtų pastebėjusi, kaip virptelėjo jo žandikaulio raumuo, bet Beilė nesumirksėjo ir sukilęs pyktis beveik degino.

– Tu nori, kad aš, – lėtai ištarė ji, – būčiau tavo prezentacinis veidas. Tavo paskirta vadovė moteris, kurią iškėlęs į dienos šviesą nutildytum pasipiktinimą.

Jo žandikaulis įsitempė suspausdamas neklusnų raumenį.

– Beile, aš noriu, kad tu būtum mano rinkodaros skyriaus viceprezidentė. Taškas. Tu nusipelnei šios galimybės, dabar tereikia ja pasinaudoti. Nebūk kvaila. Poryt ruošiame rinkodaros plano pristatymą Pietų Prancūzijoje Deivido Gegnono namuose, noriu, kad tu būtum šalia.

Beilė turėjo atsisakyti. Beviltiškai troško spjauti jam į veidą ir išdidžiai išeiti. Bet ją sulaikė du dalykai. Džaredas Stounas jai siūlė tai, ką ji buvo prisiekusi gauti dirbdama be atvangos: jis siūlė galimybę patekti į Sėkmingai dirbančios kompanijos valdybos komitetą. Ir, nepaisant to, kad jis – nepakenčiamas, arogantiškas ir pasipūtęs – Džaredas buvo pats protingiausias žmogus visame pasaulyje. Ir visi tai žinojo. Jeigu ji dirbtų kartu su juo kaip lygi su lygiu, galėtų pasiekti savo. Būtų tikra, kad daugiau niekada negyvens taip, kaip anksčiau, kaip pati sau pasižadėjo.

Išgyventi buvo svarbiau nei išsaugoti savigarbą. Taip buvo visada. O vyrai, kuriems priklausė visa jos pasaulio valdžia, buvo įprastas reiškinys. Ji žinojo, kaip su jais žaisti. Kaip juos įveikti. Ji galėtų įveikti ir Džaredą Stouną. Beilė tai žinojo.

Ji svilino jį akimis. Jo išdidžiai iškeltą smakrą. Buvo labai sunku susilaikyti ir neparodyti jam, koks jis neteisus. Dėl jos. Ir dėl kitų moterų. Tokia bus jos dovana kovojant už moterų teises…

– Gerai. Su dviem sąlygom.

Jis prisimerkė.

– Padidink mano atlyginimą dvigubai ir paskirk man rinkodaros vadovo pareigas.

– Mes neturime rinkodaros vadovo.

– Dabar turėsime.

– Gerai. – Ji išpūtė akis dėl trumpo ir atžaraus jo atsakymo ir atsilošė. – Turėsi abu.

Tada ji suprato, kad Džaredas Stounas pateko į didelę bėdą. Ir ji užims vairuotojo vietą. Bet Beilės džiaugsmas truks neilgai, todėl ji linktelėjo ir nužingsniavo pro Mariją. Nekilo abejonių, kad ji ką tik parsidavė velniui. O kai taip nutinka – tenka skaudžiai susimokėti.