Читать книгу Visa tiesa apie moteris - Jennifer Hayward - Страница 2

Kai naujoji rinkodaros vadovė Beilė po dvidešimt keturių valandų įšoko į taksi, riedantį į San Chozės oro uostą, iš kurio turėjo skristi į Prancūziją, pasipiktinimas Džaredo Stouno pareiškimu pasiekė patį įkarštį. Dvi feminisčių kompanijos primygtinai reikalavo visiškai atsisakyti Stounų pramonės produktų dėl to, kad ją laikė nepakaltinama ir atstumiančia moterims. Didžiausios mažmeninės drabužių kompanijos vadovė per žinias iš tarptautinio verslo srities aiškino: Blogiausia, kad Stounas per mažai mąstė, kaip galėtų išlaikyti balansą direktorių taryboje, turint galvoje tai, kad slėnyje pilna talentingų moterų.

Kaip atsaką, populiarus vyrų tinklaraštis paskelbė, kad Stouno pareiškimas yra genialus, o milijardierių pavadino gaivaus oro gurkšniu dėl to, kad nuoširdžiai įvertino demografinį konfliktą.

Tai buvo beprotybė. Net ir dabar taksi radijas transliavo kvailą pokalbių laidą, kviesdamas vyrus ir moteris skambinti ir pareikšti nuomonę. Beilė klausėsi vieno pašnekovo, kuris liaupsino Džaredo kiaušus už tai, kad tas griebė jautį už ragų ir išklojo visą tiesą. Tada paskambino moteris ir prieš tai kalbėjusįjį išvadino urvinio žmogaus liekana.

– Prašau, – ištarė Beilė ir atgalia ranka prisidengė akis, – išjunkite. Perjunkite stotį. Bet ką, tik ne apie jį. Daugiau negaliu klausytis.

Suirzęs taksi vairuotojas dėbtelėjo pro murziną galinio vaizdo veidrodėlį, tarsi būtų stovėjęs Džaredo pusėje, o ji būtų buvusi atstumtoji. Bet perjungė radijo stotį. Beilė rankinėje sužvejojo telefoną ir paskambino vieninteliam žmogui, kuriam dažnai pranešdavo, kur yra, jeigu kartais naktį bėgiodama būtų užpulta ir iš jos teliktų tik statistiniai duomenys.

– Kur tu esi? – reikliu balsu pasiteiravo geriausia jos bičiulė, buvusi Stanfordo universiteto kambario draugė Arija Keits. – Bandžiau su tavimi susisiekti, kai kilo pasipiktinimas dėl Džaredo Stouno.

– Vykstu į oro uostą, – Beilė žvilgtelėjo į kompaktišką veidrodėlį, ar viskas gerai su lūpų dažais. – Skrisiu su juo į Prancūziją.

– Į Prancūziją? Neišėjai iš darbo? Beile, tas raštas kelia pasipiktinimą.

Ir sukurtas tam, kad sukeltų šoką. Ji įgrūdo veidrodėlį atgal į rankinę, atsitiesė, atsirėmė į nusidėvėjusį atlošą, mačiusį ir geresnių dienų, ir papūtė lūpas.

– Jis mane paskyrė rinkodaros viceprezidente.

– Man nerūpėtų, net jei jis paskirtų tave Anglijos bažnyčios vadove… Jis subingalvis!