Читать книгу Už uždarų durų - Jennifer Lewis - Страница 1

– Ši padėtis turi bent vieną privalumą. – Erdžėjus Kinkeidas trenkė telefoną ant posėdžių stalo, o jo balsas lūžinėjo iš įsiūčio.

– Kokį? – Brukė Nikols žiūrėjo į savo viršininką. Ji nieko teigiamo neįžvelgė.

– Dabar žinom, kad blogiau būti jau nebegali. – Kai vyras sėdėdamas pasilenkė į priekį, jo akys plykstelėjo. Kiti susirinkime dalyvaujantys darbuotojai sėdėjo kaip statulos. – Skambinau prokurorui, policijai, teismui, valstijos senatoriui – niekas neatsiliepė.

Jis atsistojo ir apėjo stalą.

– Kinkeidų šeima apgulta ir apšaudoma iš visų pusių. – Erdžėjus, aukštas, įspūdingas, ryškių bruožų, tamsių plaukų ir padūmavusių pilkai melsvų akių vyras, dabar atrodė tarytum mūšin žygiuojantis generolas. – O mano mama, Elizabeta Vintrop Kinkeid, geriausia moteris Čarlstone, šią naktį praleis už grotų kaip kokia nusikaltėlė.

Iš jo lūpų pasipylė keiksmų virtinė, privertusi Brukę susigūžti kėdėje. Erdžėjui ji dirba penkerius metus, bet dar niekada nematė jo tokio. Įprastai jis pats ramiausias žmogus, kokį tik sutiksi, jo niekada neišmušdavo iš vėžių net rimčiausios derybos, jis visiems skirdavo laiko ir pasižymėjo nerūpestingu požiūriu į gyvenimą.

Taip, žinoma, buvo iki tol, kol nužudė jo tėvą ir paaiškėjo, kad privilegijuotas gyvenimas buvo grįstas melu.

Erdžėjus priėjo prie brolio Metjaus.

– Tu atsakingas už verslo plėtrą. Ar yra kur plėstis?

Metjus įkvėpė. Atsakymą žinojo abu. Net kai kurie ištikimiausi klientai po skandalo atsisakė įmonės paslaugų.

– Yra Larimorų užsakymai.

– Taip, regis, yra vienas naujas klientas, į kurį galime sudėti visas viltis. Gregai, kaip atrodo buhalterija? – Erdžėjus prisiartino prie finansų direktoriaus ir akimirką Brukė manė, jog stvers jį už apykaklės.

Švelnaus būdo Gregas susigūžė.

– Kaip žinai, patiriame sunkumų…

– Sunkumų! – pertraukė jį Erdžėjus, dramatiškai iškeldamas rankas. – Galima ir taip vertinti. Iššūkis – tai proga augti, metas pakilti ir pasinaudoti galimybe, priimti pokyčius.

Jis apsisuko ir vėl perėjo kambarį. Visi sėdėjo sustabarėję, tikriausiai melsdamiesi, kad jų neužsipultų.

– Aš matau įmonę, kuri tuoj sužlugs. – Erdžėjus ranka perbraukė tankius tamsius plaukus. Gražus jo veidas suakmenėjo iš pykčio: – O jūs visi tik sėdite ir užsirašinėjate lyg susirinkę į kokį vakarėlį sode. Stokitės, eikite ir darykite ką nors, po paraliais!

Niekas nė nekrustelėjo. Brukė nesusilaikiusi pakilo nuo kėdės.

– Aaaa… – Reikia jį iš čia išvesti. Erdžėjus elgiasi kaip bjaurybė ir jei nesusivaldys, negrįžtamai pakenks savo reputacijai įmonėje.

– Taip, Bruke? – Jis atsisuko į ją ir kilstelėjo antakį. Jų akys susitiko, ir į ją plūstelėjo energija.

– Turiu su jumis pasikalbėti koridoriuje. – Ji pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį ir besidaužančia širdimi patraukė prie durų. Tokios nuotaikos jis tikriausiai nė nemirktelėjęs ją atleistų, bet ji bus prasta padėjėja, jei leis jam įžeidinėti ir pamokslauti darbuotojams, kurie ir taip ne dėl savo kaltės patyrė daug spaudimo ir įtampos.

– Esu tikras, kad reikalas palauks. – Jis susiraukė ir mostelėjo susirinkusiesiems.

– Tik akimirką. Prašau. – Ji nesustodama ėjo prie durų, vildamasi, kad viršininkas seks įkandin.

– Regis, mano padėjėjos noras su manimi asmeniškai pasitarti svarbiau už gresiantį KG žlugimą ir mano mamos įkalinimą. Kadangi jau darbo dienos pabaiga, jūs tikriausiai taip pat turite kur eiti. Susirinkimas baigtas.

Erdžėjus spėjo prieiti prie durų ir atidaryti jas Brukei. Kai einant pro Erdžėjų jų rankos beveik susilietė, Brukę užliejo kaitros ir adrenalino banga. Jis išėjo paskui ją ir uždarė duris. Tyliame kilimu išklotame koridoriuje Brukės vos neapleido drąsa.

– Prašau eiti į savo kabinetą.

– Neturiu laiko dykinėti savo kabinete. Jei nepastebėjai, mano mama atsidūrė apygardos kalėjime.

Brukė sau priminė, kad jis nemandagus dėl didelės įtampos.

– Pasikliaukite manimi. Tai svarbu. – Ji nustebo dėl tvirto savo balso. Paskui įėjo į erdvų kampinį kabinetą, iš kurio atsivėrė Čarlstono pakrantės vaizdai. Besileidžianti saulė suteikė šiltą gintarinį švytėjimą vandeniui, kuris mirguliuodamas atsispindėjo ant sienų. – Užeikite.

Erdžėjus įžirgliojo į kabinetą ir sukryžiavo rankas.

– Patenkinta?

– Sėskitės. – Ji uždarė ir užrakino duris.

– Ką?

Viršininkui dėbtelėjus jos ryžtas susvyravo.

– Ant sofos. – Ji parodė ton pusėn, jei kartais jis būtų pamiršęs, ir vos nenuraudo dėl to, kaip tai pasakė. Tikra meilės iškankintos sekretorės fantazija! Bet ši padėtis rimta. – Aš jums įpilsiu viskio, o jūs jį išgersite.

Jis nejudėjo.

– Ar proto netekai?

– Ne, bet jūs tuoj neteksite savojo, todėl turite atsitraukti ir atsikvėpti, kol nepakenkėte savo reputacijai. Negalite šitaip kalbėtis su darbuotojais, jokiomis aplinkybėmis. O dabar sėskite. – Ji vėl parodė į sofą.

Erdžėjus apstulbęs pamažu atsisėdo.

Brukė virpančiomis rankomis įpylė į krištolinę stiklinę viskio per tris pirštus. Erdžėjus, regis, tikrai ritasi į prarają. Iki šiol visas katastrofas jis pasitikdavo ramiai, bet tikriausiai pasiekė lūžio tašką.

Kai padavė jam stiklą, jų pirštai susilietė, ir ji prakeikė tą nežymų jaudulį, nuolat ją persekiojantį greta Erdžėjaus.

– Štai, jis padės nuramdyti nervus.

– Mano nervams viskas gerai. – Erdžėjus gurkštelėjo. – Tai visa kita blogai. Negali būti, kad policija tiki, jog mama nužudė tėvą!

Jis užsivertė stiklą, ir Brukė susiraukė. Prikando lūpą. Skausmo išraiška gražiame vyro veide spaudė jai širdį.

– Abu žinome, kad tai neįmanoma, ir policininkai viską išsiaiškins.

– Tikrai? – Erdžėjus kilstelėjo tamsų antakį ir pakėlė į ją akis. – O jei ne? Jeigu jai ši naktis kalėjime pirmoji iš daugelio? – Jis sudrebėjo ir vėl užsivertė viskį. – Mane žudo tai, kad negaliu jos apsaugoti.

– Žinau. Be to, jūs vis dar gedite nužudyto tėvo.

– Ne tik jo. – Erdžėjus spoksojo į grindis. – Mirė viskas, ką maniau apie jį žinąs.

Juodu su Erdžėjumi niekada neaptarė skandalingų naujienų apie Kinkeidų šeimą, bet abu suprato, kad ji smulkmenas žino – kaip ir visi kiti Čarlstone. Apie tai vietinė žiniasklaida rašė nuo pat Erdžėjaus tėvo žmogžudystės gruodžio 30 dieną. Dabar kovas.

– Kita šeima. – Žodžius jis iškošė lyg keiksmus. – Kitas sūnus, gimęs pirma manęs. – Vyras papurtė galvą. – Visą gyvenimą buvau Redžinaldas Kinkeidas jaunesnysis. Išdidus sūnus ir paveldėtojas, tenorįs sekti tėvo pėdomis. Tik nežinojau, kad jos vedė į kitos moters namus, kur jis su ja miegojo ir augino jos vaikus.

Vyras pakėlė akis, ir Brukei užgniaužė kvapą išvydus skausmo kupiną žvilgsnį. Ji pati kentėjo matydama jį šitaip kenčiantį. O, kad galėtų nuraminti jo nuoskaudą ir pyktį.

– Labai apgailestauju. – Tik tiek teišspaudė. Ką dar galėjo pasakyti? – Esu tikra, kad tėvas jus mylėjo. Kai žvelgdavo į jus, toji meilė šviesdavo jo veide. – Brukė nurijo seiles. – Lažinuosi, kad jis gailėjosi, jog viskas taip susiklostė, ir norėjo prieš mirtį viską papasakoti.

– Jis tam turėjo marias laiko. Po paraliais, man jau trisdešimt šešeri. Ar jis laukė, kol man sueis penkiasdešimt? – Erdžėjus atsistojo ir perėjo kambarį, teliūskuodamas stiklinėje viskį. – Štai kas skaudžiausia. Kad jis man nepasipasakojo. Šitiek laiko praleidome drauge, ilgai žvejodavome arba medžiodavome, vaikštinėdavome miškuose nešini šautuvais. Kalbėdavomės apie viską, išskyrus tai, kad jis gyvena meluodamas.

Erdžėjus timptelėjo kaklaraištį ir atsisegė apykaklę. Pastarieji įvykiai suteikė jam niūrumo, kuriuo niekada anksčiau nepasižymėjo. Nuo įtampos kilnūs vyro bruožai sugriežtėjo, o plačius pečius, regis, užgulė viso pasaulio našta.

Brukė troško jį raminamai apkabinti. Bet tai būtų prasta mintis.

– Jums puikiai sekasi išlaikyti vienybę šeimoje ir neleisti įmonei paskęsti.

– Neleisti paskęsti! – Erdžėjus šaižiai nusijuokė. – Būtų labai blogai, jei laivybos įmonė paskęstų. – Sekundės dalį jo akys linksmai žybtelėjo. – Tačiau jei ir toliau taip sparčiai neteksime klientų, o aš nieko nepakeisiu, dar metams nesibaigus plūduriuosime įlankoje pilvu į viršų. Kiekvienam naujam Metjaus parūpintam klientui tenka du seni, kuriuos prarandame. O aš net neturiu laisvos valios įmonei vadovauti. Tėvas, kliaudamasis begaline išmintimi, pamanė, kad tinkamiausia neteisėtam sūnui palikti keturiasdešimt penkis procentus akcijų, o man – menkus devynis.

Brukė susiraukė. Tai iš tikrųjų buvo žiauriausia. Erdžėjus visą gyvenimą paskyrė KG. Beveik iš karto po koledžo jis tapo viceprezidentu ir visi, įskaitant jį, manė, kad vieną dieną jis taps prezidentu ir generaliniu direktoriumi. Tačiau tėvas ėmė ir paliko įmonę sūnui, apie kurį niekas nežinojo.

– Manau, jis taip pasielgė todėl, kad jautėsi kaltas tiek metų slėpęs Džeką.

– Jis ir turėjo jaustis kaltas. – Erdžėjus vėl perėjo kabinetą ir dar gurkštelėjo viskio. – Tik tėvas, atrodo, nepagalvojo, kad taip įskaudins visus kitus. Net mes visi penki Kinkeidai kartu sudėjus neturime daugumos balso. Dešimt procentų akcijų priklauso kažkokiam paslaptingam asmeniui, kurio niekaip nerandame. Jei Džekas Sinkleris perims tuos trūkstamus dešimt procentų, jam teks teisė spręsti, kaip valdyti Kinkeidų grupę, o mums teliks su tuo taikstytis arba išplaukti. Rimtai ketinu rinktis pastarąją išeitį.

– Išeiti iš įmonės? – Brukė negalėjo tuo patikėti. Savanaudiškas nerimas, kad neteks darbo, kone užgožė rūpestį dėl Erdžėjaus.

– Kodėl ne? Ne aš jai vadovausiu. Būsiu tik eilinis sraigtelis. Ne tam mane ruošė tėtis ir aš pats to nenoriu. – Jis trinktelėjo tuščią stiklinę ant stalo. – Gal visam laikui išvyksiu iš Čarlstono.

– Nurimkite, Erdžėjau. – Brukė į stiklą įpylė dar per tris pirštus aitraus viskio. Dabar atrodė geriausia jį taip nugirdyti, kad apskritai niekur neišeitų. – Dar anksti. Dėl įmonės likimo bus sprendžiama tik per akcininkų susirinkimą ir visi kliaunasi jumis, kad iki tol vesite laivą šiuose neramiuose vandenyse.

– Man patinka tavo jūrinės metaforos. – Imdamas stiklinę jis kreivai šyptelėjo. – Žinojau, kad ne veltui tave pasamdžiau.

– Dėl to ir dėl puikių teksto rinkimo įgūdžių.

– Teksto rinkimas – kur tau! Panorėjusi galėtum vadovauti šitai įmonei. Esi ne tik tvarkinga ir stropi, bet ir moki perprasti žmones. Sugebėjai šiandien įkalbėti mane atsitraukti ir už tai esu dėkingas. – Jis vėl gurkštelėjo. Viskis veikė. Nevilties ir pykčio sukelta įtampa pradėjo sklaidytis.

Dabar ne metas užsiminti, kad ji kandidatavo į vadybininkės postą, bet nebuvo priimta. Nežinia, ar Erdžėjus taip nusprendė, ar jis apskritai žinojo.

– Nenorėjau, kad dar labiau liūdintumėte žmones. – Ji perbraukė ranka plaukus. – Visi įsitempę, mums reikia dirbti drauge. Jums mažiausiai norėtųsi, kad geriausi darbuotojai išeitų ir reikalai laukiant akcininkų susirinkimo dar labiau pašlytų.

– Tu kaip visada teisi, mieloji mano Bruke.

Ji išpūtė akis. Rodos, viskis jam mušė tiesiai į galvą. Tačiau Brukė nesutramdė keistos vidinės šilumos, kurią jo žodžiai sukėlė, visai kaip gurkšnis viskio.

– Dabar svarbiausia rasti jūsų tėvo žudiką. – Ji stengėsi nepaisyti tirpdančio Erdžėjaus žvilgsnio. – Tuomet jūsų mama nebus laikoma įtariamąja.

– Pasamdžiau privatų tyrėją. – Erdžėjus pažvelgė į stiklinę. – Pasakiau, kad mokėsiu už dvidešimt keturias valandas per parą, kad jis nesustotų tol, kol išsiaiškins tiesą. – Jis žvilgtelėjo į ją. – Savaime suprantama, liepiau pradėti nuo brolių Sinklerių.

Brukė linktelėjo. Džekas Sinkleris panašus į nuoskaudų turintį žmogų, bet jos nuomonę tikriausiai iškreipia faktas, kad Sinkleris paveldėjo tai, kas priklausė jos viršininkui. Nei Džeko, nei netikro jo brolio Alano Brukei neteko sutikti.

– Jie tikriausiai pyksta, kad jūsų tėvas šitiek metų juos slėpė.

– Aha. Apmaudas. – Erdžėjus vėl atsisėdo ant sofos. – Šis jausmas darosi pažįstamas.

– Suprantama. – Jausmai jai spaudė krūtinę. Brukė panoro perimti dalį Erdžėjų slegiančios naštos. – Visa tai jus užklupo iš pasalų.

– Tuo labiau mano mamą. – Vyras papurtė galvą. – Nors kartais galvoju, kad ji žinojo. Neatrodė, kad ji stebėtųsi taip kaip mes.

Brukė nurijo seiles. Jei Elizabeta Kinkeid žinojo apie vyro romaną, ji turėtų motyvą žmogžudystei. Be to, Brukė ją matė biure nusikaltimo naktį. Ji išmetė šią mintį iš galvos. Tokia rami ir maloni moteris tikrai negalėtų šauti į kitą žmogų, net į neištikimą vyrą.

– Leiskite įpilti dar.

Ji atnešė butelį prie sofos ir pasilenkė, kad pripildytų Erdžėjaus stiklą. Jis ištiesė stiprią ranką, šiurkščiai pasisodino ją ant sofos šalia savęs, ir viskis butelyje suteliūskavo. Kai jos klubai nusileido ant minkštos odos greta jo, Brukė tyliai aiktelėjo.

– Man maloni tavo draugija, Bruke. Tikriausiai reikėjo su kuo nors pasikalbėti. – Jis apkabino ją per pečius ir stambią plaštaką uždėjo jai ant žasto. Ji vos pajėgė kvėpuoti. O kai įkvėpė, jusles užplūdo šiltas vyriškas aromatas, ir jos kraujo spaudimas pakilo.

Erdžėjus atsilošė ir ėmė glostyti jai petį. Jo pirštų sukelta kaitra pasklido po plona palaidine. Brukė tebelaikė viskio butelį ir susimąstė, įpilti jam dar ar jau gana. Jis atsakė laisvąja ranka paimdamas iš jos butelį ir kartu su stikline padėdamas ant grindų. Paskui jo delnas nusileido ant jos šlaunies, ir pro elegantišką pilką sijoną ji pajuto šilumą. Kai jis atsisuko, jos širdis ėmė plakti sparčiau.

Erdžėjus atrodė labai susikaupęs. Jis apžiūrinėjo jos veidą tarytum konteinerinių laivų išplaukimo tvarkaraštį.

– Niekada nepastebėjau, kokios žalios tavo akys.

Brukę staiga apėmė noras tas akis užversti. Kiek moterų jau girdėjo šiuos žodžius? Erdžėjus visuose pietryčiuose garsėjo kaip geidžiamiausias viengungis ir vienišiaus statusu mėgavosi tiek, kiek Brukė jį pažinojo.

– Kiti jas pavadintų pilkomis. – Ar ji tikrai sėdi kone Erdžėjui ant kelių ir kalbasi apie savo akis, ar tai koks maniakiškas sapnas?

– Ir klystų. – Jo išraiška ir vėl buvo mirtinai rimta. – Pastaruoju metu tenka įsitikinti, kad žmonės dažnai klysta. – Vyro žvilgsnis nukrypo jai į burną. Ji pravėrė lūpas ir vėl sučiaupė. – Vis turiu abejoti savo prielaidomis apie pasaulį.

– Kartais tai į gera. – Brukė kalbėjo tyliai, svarstydama, ar nepasakė ko nors netinkamo. Sėdėti taip arti Erdžėjaus pavojinga. Susijaudinimas jau slinko galūnėmis ir jai pradėjo dilgsėti papilvę.

– Tikriausiai taip. – Erdžėjus susiraukė. – Bet gyvenimas nuo to netampa lengvesnis.

Vargšas Erdžėjus. Jis gimė su marškinėliais: visas jo gyvenimas buvo nuspręstas vos gimus, o kiekvienu poreikiu pasirūpinta dar nespėjus garsiai išsakyti.

– Kartais iššūkiai mus sustiprina. – Sunku suregzti protingą mintį, kai viena jo ranka apsivijusi pečius, o kita uždėta ant kelio. Per drabužius Brukė juto tvirtą vyro kūną. Ji norėjo atsistoti ir eiti tvarkyti dokumentų ant stalo. Bet kartu norėjo apsivyti jo kaklą rankomis ir…

Erdžėjus prispaudė lūpas karštame viskiu paskanintame bučinyje, išstūmusiame visas mintis. Jos kūnas prisišliejo prie jo ir ji pajuto, kaip pirštai padarė tai, ką jau seniai troško padaryti – pakilo iki standžių baltų jo marškinių ir po jais slypinčių tvirtų įkaitusių raumenų.

Jo rankos ją glamonėjo, oda net peršėjo iš susijaudinimo. Speneliai sustandėjo, o pilve kilo galinga kaitros banga. Erdžėjus troško švelnumo, pagalbos, todėl jo prisilietimas buvo skubrus. Ji juto, kaip smarkiai jam reikia dabar pat glausti ją glėbyje.

Ji į bučinį atsakė su tokia pat jėga, o jausmai Erdžėjui užgožė bet kokias protingas mintis. Brukė norėjo išgydyti jo nuoskaudą, padėti pasijusti geriau, ir dabar atrodė, kad ji tai beveik sugebėtų. Budo jausmai. Ji dievino Erdžėjų beveik nuo pat tos dienos, kai susipažino, o jo stiprybė sunkiomis akimirkomis tą jausmą tik sustiprino. Mergina nedrįso nė sekundę įsivaizduoti, kad jis atsakys į jos jausmus.

Jie ėmė bučiuotis dar giliau ir karščiau ir akimirką jai pasirodė, kad juodu susiliejo ir tapo viena būtybe, bet Erdžėjus švelniai atsitraukė.

– Bruke, tu nuostabi moteris.

Jam tyliai atsidusus sodriai padvelkė jos įpiltu viskiu. Ar ryte jis to gailėsis? Nepaisant to, pavadinta nuostabia moterimi, Brukė labai susijaudino. Ar tai naujų jų santykių pradžia? Galbūt jie ims susitikinėti ir ji galės padėti Erdžėjui pereiti šį minų lauką, kad abu ranka rankon laimingi išnirtų kitoje pusėje? Šiuo metu tų rankų liečiama Brukė jautėsi nepakartojamai.

O gal šis įvykis įsirėš atmintin kaip akimirka, kai ji sužlugdė sunkiai užtarnautą karjerą KG ir visam laikui atstūmė viršininką, jį nugirdydama ir sukompromituodama jųdviejų profesinius santykius? Joje tarytum pelėsių spora sprogo baimės burbulas.

Ką ji daro? Nugirdė jį ir leidosi bučiuojama. Tai ji kalta, net pati tai suprato.

Erdžėjus paglostė jai skruostą ir Brukė sutramdė staiga kilusį norą prie jo priglusti lyg katė. Ar tikrai blogai suteikti jam taip trokštamos šilumos ir paguodos? Mintyse vėl griežė smuikai, kilo rožėmis dvelkiančios draugystės vizijos. Ji pakankamai stipri, kad padėtų jam ištverti. Gyvenimo patirtis ją pavertė atspariu žmogumi.

Erdžėjus ją paglamonėjo, vyro pirštai nuslydo krūties iškilumu, paskui nusileido ant šlaunies. Nuo jo sklindantis muskusas sekundę užplūdo merginos jusles, jų lūpos vėl susitiko ir jis švelniai ją pabučiavo.

Cigarų dūmų kvapas buvo įsigėręs į Erdžėjaus kostiumą po ilgų verslo pietų vietiniame restorane – jis svaiginamai sumišo su viskio aromatu. Šią akimirką viskas, kas susiję su Erdžėjumi, Brukei rodėsi gardu. Ji norėjo apsigobti juo ir amžiams taip likti.

Bet jis vėl atsitraukė ir jos lūpos ėmė dilgsėti. Paskui jis susiraukė ir perbraukė ranka plaukus tarytum susimąstęs, ką čia daro.

Brukės nugara nubėgo ledinė abejonė. Galbūt tas dūmų kvapas sklido nuo rūkstančių jos karjeros ir reputacijos griuvėsių? Instinkto pastūmėta ji atsistojo, tačiau tai buvo nelengva, nes tirtėjo keliai.

– Tikriausiai metas iš čia eiti. Jau po septynių.

Erdžėjus atrėmė galvą į sofą ir užsimerkė.

– Aš nusivaręs nuo kojų. Vargu ar šiandien sugebėsiu bent žingsnį žengti.

– Iškviesiu taksi. – Ji nenorėjo, kad jis prigėręs tiek viskio vairuotų. Erdžėjus gyvena netoli, bet parvežti arba lydėti jį namo taip pat rodėsi prasta mintis. Jei jis pakvies užeiti, ji tikriausiai nepajėgs atsisakyti ir vėliau gailėsis, kad buvo taip lengvai įkalbėta.

– Dėl manęs nesijaudink, Bruke. Pernakvosiu čia, ant sofos. Jau ne kartą taip dariau. Jei pabusiu vidury nakties, peržiūrėsiu dokumentus, kuriuos reikia perskaityti.

– Atsikelsite kaip sulaužytas.

– Nieko tokio. – Jis jau gulėsi ant sofos žvelgdamas mieguistomis akimis. – Eik namo ir pailsėk, pasimatysime ryte.

Brukė prikando lūpą. Kažkodėl jautė nuoskaudą taip atstumta po aistringų bučinių. Ir ko gi ji tikėjosi? Kad nuo šiol jis norės kiekvieną akimirką leisti su ja? Po tiek viskio jis jau tikriausiai pamiršo apskritai ją bučiavęs.

– O kaip vakarienė?

– Nesu alkanas, – sumurmėjo jis.

– Šaldytuve yra pusė lėkštės sumuštinių, atlikusių po susirinkimo per pietus. Galėčiau juos atnešti.

– Liaukis mane čiūčiavusi ir eik namo. – Jo balsas buvo kone atžarus. Brukė nurijo seiles ir pasisuko durų link. Paskui pastebėjo, kad Erdžėjus vėl sėdi susiėmęs galvą. – Negaliu patikėti, kad mama vėl suimta. Taip negerai. Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks bejėgis.

Brukė priėjo prie jo.

– Ji stipri moteris, išgyvens. Padarėte viską, kas įmanoma, o nerimaudamas jai nepadėsite. Pamiegokite, kad rytoj galėtumėte dirbti visu pajėgumu. Juk reikia išgelbėti įmonę.

Jis sunkiai atsiduso.

– Tu kaip visada teisi, Bruke. Ačiū už viską.

Jis atsigulė ir užsimerkė. Jos krūtinę pervėrė skausmingas švelnumas. Jis toks aukštas, stiprus ir išdidus ir taip nekantrauja kuo greičiau stoti mūšin, kad išgelbėtų mamą. Tokį vyrą kaip Erdžėjus visos moterys dievintų. Brukė tėra viena iš daugelio.

Išsmukusi iš kabineto ji uždarė duris ir nuo greta stovinčio savo stalo pasiėmė švarkelį ir rankinę. Ačiū už viską. Ar taip jis įvertino vakaro įvykius: atspausdintus aplinkraščius, išsiųstus laiškus, gautus bučinius? Eilinė darbo diena.

– Iki, Bruke.

Išgirdusi savo vardą ji krūptelėjo. Visai pamiršo, kad aukšte dar gali būti kitų darbuotojų. Įprastai tokiu metu visi jau būna išėję, bet viešųjų ryšių skyriaus padėjėja Liusinda už dviejų kabinų kaip tik vilkosi švarkelį. Brukė ėmė nuogąstauti, ar skruostai nenukaitę, ar lūpos neparaudusios. Juk tikriausiai yra iškalbingų ženklų, rodančių, kad ji ką tik bučiavosi su viršininku.

– Iki, Liuse. – Brukė nuskubėjo prie lifto, vildamasi, kad daugiau niekas jos nepamatys.

Atsivėrus durims kabinoje ji išvydo Džo iš rinkodaros skyriaus.

– Na ir dienelė, – atsiduso jis, kai ji įžengė vidun. – Šita įmonė pamažu žlunga.

– Ne, tai netiesa. – Brukė net pasišiaušė iš pasipiktinimo. – Dabar išgyvename sunkų laikotarpį, bet po metų viskas bus pamiršta ir įmonė vėl klestės.

Džo kilstelėjo šviesų antakį.

– Manai? Jei senoji ponia Kinkeid tikrai kalta, vargu ar šeimai pavyks atkurti reputaciją. Panašu, kad ji tikrai kalta. Lažinuosi, kad dabar mėgaujasi linksmosios našlės gyvenimu.

– Ji nekalta. – Tačiau abejonė įsibrovė į mintis. Visų žmonių kantrybės taurė gali persipildyti, o sprendžiant iš to, ką teko girdėti, paskutinis lašas į Elizabetos Kinkeid taurę įlašėjo jau seniai. – Ir neskleisk tokių gandų. Viską tik dar labiau pabloginsi.

– Ar paskųsi mane savo viršininkui? – Džo kilstelėjo krepšio rankeną aukščiau ant peties.

– Ne. Jam ir taip pakanka rūpesčių. Jam reikia mūsų visų palaikymo.

– Tu jam kaip žmona, tokia palaikanti, tokia dėmesinga jo poreikiams. – Jo šypsnys nebuvo malonus. – O, kad mums visiems pasisektų kaip Erdžėjui.

Brukė sustingo. Nejau jis žino, kad tarp jos ir Erdžėjaus kai kas nutiko? Durys prasivėrė ir apimta palengvėjimo ji išėjo iš lifto.

– Aš jam ne žmona.

Nors galbūt vieną dieną ja tapsiu. Kažkur mintyse jau skleidėsi fantazijos. Pavojingos fantazijos. Svajonės, kurios gali sprogti kaip muilo burbulas ir sužlugdyti jos karjerą ir reputaciją.

Vis dėlto buvo sunku neleisti vaizduotei bent kiek pasiautėti…