Читать книгу Šventinis stebuklas - Jennifer Faye - Страница 4

Prabėgo septynios savaitės…

Kvailos tradicijos…

Finui Lokvudui buvo nė motais, kad tai skamba banaliai. Bet būtent taip jis jautėsi. Nors praėjo tik savaitė po Padėkos dienos, pasiruošimas Kalėdoms jau buvo pačiame įkarštyje. Visiškai nenorėjo dalyvauti šventinėse linksmybėse. Nors išjungė garsiakalbius biure, linksmos melodijos brovėsi pro duris ir erzino jį džiugiais tonais.

Stengėsi negirdėti kaip vaiduokliai persekiojančių žodžių. Dėmesį sutelkė į šūsnį dokumentų, kuriuos dar reikėjo pasirašyti. Jau liko nebedaug ir galės iš čia – iš biuro ir paties Niujorko – dingti.

– Dievinu tai. – Klara – jo ilgalaikė asmeninė padėjėja – įėjo į biurą nešina didžiule dokumentų krūva.

– Ką dievini? Nesibaigiančius telefono skambučius ir krūvas popierių?

– Hm, ne, – dėdama dokumentus ant jo stalo Klara paraudo. – Kalbu apie šią dainą „Kalėdos namuose“. Nuteikia jaukiai ir šventiškai.

Prieš pasirašydamas dar vieną dokumentą Finas įsiklausė į dainos tekstą. Sentimentalūs žodžiai apie namus ir šeimą kaip peilio dūriai žeidė širdį.

– Kiekvienam savo.

Klara užsikišo trumpų tamsių plaukų sruogą už ausies.

– Bet šventės – dar ne šventės, kol neiškrinta pirmas sniegas. Ar taip nemanote?

Finas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Kiek laiko mes pažįstami?

– Beveik aštuonerius metus.

– Jau būtų pats laikas susitaikyti su tuo, kad nešvenčiu Kalėdų.

– Na… aš vis dar viliuosi…

– Nereikia. Niekas nepasikeis, – stojo nejauki tyla. Finas peržvelgė mokėjimo dokumentą ir jį pasirašė.

– O, vos nepamiršau. Jums pristatė bilietus, – Klara padavė Finui du bilietus į Amalo pokylį.

Finas paėmė bilietus ir nė nepažvelgęs į juos įmetė į šoninį stalčių, kuriame gulėjo ir ankstesnių metų bilietai. Pakėlęs akis pamatė klausiamai žvelgiančią padėjėją.

– Kas?

Šiek tiek padvejojusi nervingai tarp pirštų sukiodama šratinuką Klara išspaudė:

– Kodėl kasmet užsakote bilietus, bet niekada jų nepanaudojate?

– Nemanai, kad verta tai daryti dėl kilnaus tikslo? – Klara linktelėjo galva ir Finas kimiai tęsė: – Noriu prisidėti. Jei visi nors kiek prie to prisidėtų, galbūt būtų surastas vaistas nuo leukemijos. Ta prakeikta liga pasiglemžia tiek gyvybių, – jis sugniaužė rašiklį kumštyje. – Po jos lieka tik griuvėsiai.

Klara išplėtė akis.

– Aš… pritariu. Tik, hm, man tai per brangu.

Finas suvokė, kad pasakė per daug. Niekas nežinojo, kad jis yra vienintelis pokylio rėmėjas. Taip liks ir toliau. Vis dėlto negalėjo prisiversti jame dalyvauti – jį slėgė kaltė. Jei ne jis ir ne jo veiksmai, mama ir tėtis vis dar būtų gyvi. Ir kiekvienais metais dalyvautų pokylyje, kaip darė tai metų metus.

Finas atidarė stalčių ir ištraukė iš ten bilietus.

– Štai. Imk. Bus geriau, jie juos kas nors panaudos. Kitaip tik gulės stalčiuje tarp dulkių.

Klara pažvelgė į bilietus, tada į jį.

– Negaliu jų priimti. Turėtumėte atiduoti juos kam nors kitam.

Ji berte išbėrė padalinių ir skyrių vadovų pavardes, tačiau Finas pakartojo:

– Noriu, kad juos paimtum.

– Ačiū, – droviai šyptelėjusi Klara paėmė bilietus.

– O dabar grįžkime prie reikalų. Tikiuosi, kad tai paskutinė dokumentų, kuriuos turi pasirašyti, krūva, nes mums reikia pasirengti kelionei.

– Kelionei? Kada?

– Rytoj ryte, – tai nebuvo pirmas kartas, kai paskutinę minutę pasakė Klarai apie netikėtą kelionę. – Ir reikia, kad vyktum kartu.

– Bet… – Klara prikando apatinę lūpą.

– Kas bet? Juk tikrai gali perkelti mano susitikimus po Naujųjų metų.

– Ne tai bėda.

Pažvelgusi į bilietus Klara nuraudo. Nieko nesakė, o tai buvo jai labai nebūdinga. Kažkas tikrai buvo negerai ir Finui tai visai nepatiko. Buvo suplanuota, kad rytoj ryte išvyks į jo privačią salą Karibuose, kur vyks slaptas verslo susitikimas. Jam pasibaigus Klara grįš į Niujorką, o Finas mėgausis saule ir smėliu iki pat Naujųjų metų – kol gyvenimas grįš į įprastines vėžias ir žmonės nustos skleisti šventinę dvasią.

Klara vis dar tylėjo ir Finas ėmė rimtai nerimauti. Neatitraukdamas akių nuo jos susirūpinusio veido jis atsilošė krėsle.

– Kas atsitiko?

– Vakar vakare aš susižadėjau, – ji pakėlė ranką. Ant piršto tviskėjo žiedas su deimantu.

– Sveikinu.

– Ačiū.

– Esu tikras, kad po mūsų kelionės turėsi daug ką suplanuoti…

– Na, hm… toks dalykas, – Klara vėl nuleido akis. – Šį savaitgalį mes ketiname slapčia susituokti.

– Ką? – Ji juokauja? Juk viskas suplanuota. Po dviejų dienų Fino verslo partneriai lauks jo privačioje saloje. – Negali manęs apvilti.

– Labai atsiprašau. Bet Stivas, mano sužadėtinis, jis, hm… padarė man staigmeną ir nupirko lėktuvo bilietus į Las Vegasą.

Finas vos susilaikė neužvertęs akių į dangų. Ar gali būti dar blogiau? Jo planai ir taip gerokai strigo. Dėl to turėjo surengti šį skubų susitikimą. O dabar jo padėjėja, kuria pasitiki, išlekia į Las Vegasą, kad ten ištekėtų ceremonijoje su Elvio antrininku. Tiesiog puiku!

– Negali palikti manęs ant ledo, – Finas pirštais persibraukė plaukus. – Man reikia tavo pagalbos. Šis susitikimas labai svarbus.

– O. Hm… – Klara grąžė rankas.

Jos akyse telkėsi ašaros. Tai nežadėjo nieko gero. Buvo įpratęs, kad Klara visada po ranka, ir tokio scenarijaus nesitikėjo. Tokia padėtis jam nepatiko – turi rinktis tarp darbo ir savo darbuotojos laimės. Juk turi būti koks nors kompromisas.

Šiek tiek pagalvojęs nusileido.

– Jei rasi, kas tave pakeičia, pasiimk atostogų. Bet reikia greitai suktis. Susitikimo atidėti negalėsiu.

Klara išplėtė akis.

– Iš karto to imsiuosi. Šią popietę jau būsiu ką nors suradusi.

Ji išskubėjo pro duris, o Finas liko vienas kabinete svarstyti, kaip atsitiko, kad jo planai apvirto aukštyn kojomis. Paprastai būtų ir pats dalyvavęs renkant laikiną asmeninį padėjėją, bet aplinkybės tikrai neįprastos. Privatų lėktuvą jau dabar rengė rytdienos skrydžiui.

Finas stukseno rašikliu į stalą. Kodėl Klarai būtent dabar prireikė pabėgti ir slapčia susituokti? Žinoma, džiaugėsi dėl jos. Tačiau staigmena jam nepatiko. Na, ir šiaip nemėgo staigmenų, ypač tokių, kurios sujaukia jo planus.

Kaip ir tas vakaras su Hole. Viskas, kas galėjo įvykti ne taip, įvyko – ir dar kaip! Nuo tada, kai praleido naktį kartu, praėjo jau kelios savaitės, bet jis vis dar negalėjo jos pamiršti. Nors sutarė, kad to nuostabaus vakaro pakartojimo nebus, gailėjosi ją paleidęs labiau, nei manė esant įmanoma.

Ir ką ji sau galvojo?

Holė Adams liftu kilo į viršutinį Lockwood International aukštą, kuriame buvo Fino biuras. Kai ten lankėsi aną kartą viskas pakrypo netikėta linkme. Vieną akimirką kalbėjosi apie darbą, o kitą atsidūrė prabangiuose Fino apartamentuose viršutiniame pastato aukšte. Atsiminimai vis dar vertė ją virpėti.

Žvakių šviesa, gardus maistas, šampanas ir saldūs žodžiai – svaiginantis derinys. Ir kai Finas pagaliau užspaudė jos lūpas bučiniu, būtų galėjusi prisiekti, kad jį įsimylėjo. Tarsi viskas kaupėsi nuo pat tos akimirkos, kai jie pirmą kartą susitiko. Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?

Holė netikėjo tokiais dalykais. Tai turbūt susižavėjimas – ir gana stiprus. Ir nors abu sutarė daugiau niekada nesusitikti, jos ramybės oazę darbe staiga apgaubė nerimo aura, nes viskas jai primindavo Finą.

Liftas sustojo ir durys skimbtelėjusios atsidarė. Holė išlipo, giliai įkvėpė ir koridoriumi pasuko link Klaros darbo vietos – Fino biuro. Tačiau Klaros prie stalo nebuvo. Holė pažvelgė į uždarytas Fino kabineto duris. Ją užplūdo déjà vu jausmas, o širdis ėmė pašėlusiai plakti.

Staiga durys atsidarė. Kas ten? Finas?

Tarpduryje išdygo Klara. Holė atsiduso. Link jos pasukusiai Klarai stengėsi neparodyti nusivylimo. Buvo matyti, kad ši gerokai dėl kažko sunerimusi.

– Štai kur tu. Kaip gerai, kad atėjai.

– Kas nutiko?

– Daug kas.

– Baik, negali būti taip blogai.

– Gal tu ir teisi, – raukšlė Klaros kaktoje neišnyko. – Man… Noriu paprašyti didžiulės paslaugos. Ir tikrai suprasiu, jei atsisakysi. Tiesiog nežinau nieko, kas daugiau galėtų padėti. Man turi pavykti…

– Pasakok viską iš eilės, – nuo to laiko, kai susipažino labdaros komitete, Holė laikė Klarą drauge. Ši moteris buvo dosni ne tik žodžių, bet ir darbų.

– Vakar mano vaikinas man pasipiršo, – Klaros veide nušvito šypsena ir ji kilstelėjo kairę ranką.

– Oho! Sveikinu! Labai dėl tavęs džiaugiuosi! – šūktelėjo Holė ir apkabino Klarą.

– Ačiū. Tikra staigmena. Mes kartu daugiau nei penkerius metus. Nė nebesitikėjau, kad jis kada nors pasipirš. Šiaip ar taip, suplanavome ryt skristi ir slapčia susituokti Las Vegase, o tada medaus mėnesį praleisti Napos slėnyje. Negaliu nieko atidėti. Nenoriu, kad jis persigalvotų.

– Nesirūpink. Viskas bus gerai, – Holė džiaugėsi, kad Klara pagaliau sulaukė savo „ilgai ir laimingai“. Tokios rožinės ateities sau nebuvo numačiusi, tačiau tai netrukdė jai džiaugtis kitų laime. – Kuo galiu padėti?

– Žinau, kad daug prašau, bet reikia, kad mane pavaduotum per medaus mėnesį.

– Ką? – Klara nori, kad ji dirbtų Fino padėjėja? Ne. Tai neįmanoma. Finas niekada tam nepritars. Ji turbūt neteisingai suprato. – Tu nori, kad padirbėčiau pono Lokvudo padėjėja?

Klara linktelėjo galva.

– Tai ilgai netruks.

Draugė nenutuokė, ko jos prašo. Absoliučiai nesuvokė. Holė pažadėjo Finui, kad laikysis nuo jo atokiau, o ir jis jai pažadėjo tą patį.

O dabar pasijuto lyg tarp kūjo ir priekalo – arba tesės Finui duotą pažadą, arba padės draugei. Holės širdis nukrito į jos Louis Vuitton batelių kulnus. O, kad galėtų rinktis abu variantus.

Tačiau negali būti gera abiem.