Читать книгу Vienišas tarp milijonų - Jessica Bird - Страница 2

– Taip, tikrai, aš girdėjau, kad jis čia bus šį vakarą.

Jaunasis investicijų skyriaus bankininkas žvilgtelėjo į savo draugužį Fredį Vilkoksą.

– Obanjenas? Gal išprotėjai? Šiuo metu jis pačiame „Condi-Foods“ jungimo įkarštyje.

– Aš paklausiau jo pavaduotojo. – Fredis timptelėjo savo „Hermès“ kaklaraištį. – Šis vakaras pažymėtas jo darbo kalendoriuje.

– Jis tikriausiai niekada nemiega.

– Dievams nereikia miego, Endriau!

– Na, tai kur jis?

Iš patogaus Valdorfo-Astorijos pokylių salės kampo jie apžvelgė ambicingiausius Manhatano žmones ieškodami asmens, vadinamo Dievaičiu.

Šonas Obanjenas buvo jų viršininko viršininkas, trisdešimt šešerių metų amžiaus, bet jau gerai žinomas Volstrite. Jis vadovavo duomenų kaupimo ir jungimo skyriui Sterlingo Ročesteryje ir galėjo vienu mirksniu sumokėti milijardinius kreditus arba nutraukti svarbų sandorį, jeigu jo netenkino pinigų suma. Nuo savo atsiradimo Volstrite pradžios jis vykdė sėkmingus korporacijų jungimus, vieną pelningą sandorį po kito. Niekas negalėjo pasigirti nei tokiais laimėjimais, nei tokia nuojauta. Nei gebėjimu išlukštenti užkietėjusius finansininkus kaip riešutėlius. Žmonės vadino jį kalės vaiku, ką rodė ir jo inicialai1.

Iš tiesų Obanjenas buvo ne tik Dievas, bet ir rakštis bankininkų pasaulyje. Kilęs iš Pietų Bostono, ne iš Grinvičo. Vairavo maseratį, o ne mersedesą. Jam nerūpėjo nei žmonių genealoginiai medžiai, nei europietiška kilmė. Kilęs iš neturtingos šeimos Obanjenas sugebėjo įstoti į Harvardo verslo mokyklą ir ją baigti, kartu dirbdamas Dž. P. Morgano banke konsultantu.

Kai įniršdavo, vis dar prasiverždavo jo pietietiškas akcentas.

Turtuoliai, avintys baltus batus ir priklausantys užmiesčio klubams, šalindavosi jo, kol prireikdavo finansinės paramos jų korporacijų plėtrai.

Obanjenas buvo tikras pinigų gavimo meistras. Valdė ne tik visus banko fondus, bet ir turėjo ryšių su įtakingais asmenimis, tokiais kaip garsusis Nikas Farelas ar dabartinis Masačusetso gubernatorius Džekas Volkeris. Daug kas svajojo būti tokiu kaip Obanjenas – maištininku, turinčiu didžiulę galią, bebaimiu stereotipų laužytoju, dievaičiu.

– O Dieve, tai jis! – Endrius ištempė kaklą.

Šonas Obanjenas įžengė į pokylių salę, tarsi jis čia būtų šeimininkas. Ne tik Valdorfo pokylių salės, bet ir viso Niujorko. Vilkėjo įspūdingą juodą kostiumą plonais dryželiais, ryšėjo ryškiai raudoną kaklaraištį, o lūpose, kaip visada, žaidė ciniška šypsenėlė.

– Jis visas „Gucci“, turėjo kainuoti penkis gabalus.

– Smulkmena. Girdėjau pernai jis išleido ketvirtį milijono laikrodžiui.

– Pusę milijono. Patikrinau parduotuvėje.

Obanjeno plaukai buvo tokie pat tamsūs kaip kostiumas, griežtų bruožų veidas, lenkti antakiai ir būdą atitinkantis kūno sudėjimas – jis buvo aukštas, tvirtas ir plačiapetis, ne tik dėl kamšalo švarko pečiuose. Sklido gandai, kad triatlono rungtys jam – vieni niekai.

Obanjenui pasirodžius žmonės it bičių spiečius apsupo jį, spaudė ranką, plojo per petį, šypsojosi. Jis patraukė toliau, o jam iš paskos lyg vualis nusidriekė visa aukštuomenės grietinėlė.

– Jis eina čia, – sušnypštė Endrius.

– O Dieve, ar mano kaklaraištis nepersikreipęs?

– Ne, o mano?

– Viskas gerai.

– Aš tuoj pridėsiu į kelnes.

Lizė Bond žvelgė į tuščią ligoninės lovą ir galvojo apie žmogų, kuris gulėjo joje pastarąsias šešias dienas. Nebebuvo jam reikalingų intraveninių kateterių, širdies monitoriaus, deguonies kaukės. Buvo dingęs ir defibriliatorius, neatgaivinęs jo prieš keturiasdešimt penkias minutes.

Edis Obanjenas mirė vienas, sulaukęs šešiasdešimt ketverių. Ji nukreipė žvilgsnį į langą, už kurio tekėjo Bostono Čarlso upė. Lizė dirbo slaugytoja, taigi buvo įpratusi prie palatų, stipraus dezinfekavimo skysčio kvapo, plikų sienų ir tylios nevilties. Bet į šitą palatą atėjo kaip draugė, ne kaip sveikatos priežiūros darbuotoja, ir į viską žvelgė kitomis akimis. Čia taip tuščia ir tylu.

Ji vėl žvilgtelėjo į lovą. Gaila, kad Obanjenas mirė vienas. Norėjo būti šalia, buvo jam tai pažadėjusi, bet kai ištiko lemiamas miokardo infarktas, buvo kitame miesto gale, dirbo Roksberio sveikatos centre. Nespėjo net atsisveikinti. Šis vyras vienas iškentė visą jam tekusį skausmą. Kai jai paskambino ir pranešė apie jo mirtį, ji iš karto išvažiavo iš darbo ir su sirena atlėkė čia. Nors mirusiems laikas neberūpi ir jis niekada nesužinos, kaip Lizė skubėjo, bet jai atrodė, kad taip reikia.

– Lize?

Lizė atsisuko. Tarpduryje stovėjo jos mėgstama kolegė.

– Sveika, Tereza.

– Turiu jo daiktus, su kuriais jis atvažiavo. Jie buvo priėmimo skyriuje.

– Ačiū, kad atnešei. – Ji liūdnai nusišypsojo dėkodama draugei už pastangas.

Skaidriame plastiko maišelyje buvo gerokai padėvėtas chalatas ir languota pižama, kuria Obanjenas vilkėjo, kai praeitą sekmadienį pirmą valandą nakties buvo atvežtas į priėmimo skyrių. Kokia siaubinga naktis, pabaigos pradžia. Kai jis paskambino vidurnaktį ir pasiskundė skausmu krūtinėje, Lizė atlėkė laiptais į jo butą. Pastaruosius dvejus metus Obanjenas buvo ne tik jos nuomojamo buto savininkas, bet ir draugas. Jai prireikė greitos reakcijos ir profesionalumo, kad tinkamai nuspręstų, ką daryti. Galų gale, nekreipdama dėmesio į jo prieštaravimus, ji paskambino pagalbos telefonu. Greitosios pagalbos automobilis atvažiavo labai greitai, Lizė įsiprašė vykti kartu, nors Obanjenas aiškino, kad jam pagalbos nereikia.

Toks jis jau buvo. Greitai supykstantis, visada vienas. Vis dėlto jam reikėjo Lizės. Jo akys ašarojo iš baimės visą kelią nuo Pietų Bostono iki ligoninės Bikon Hile, jis spaudė jai ranką, kol jai užtirpo pirštai. Turbūt jautė, kad nebegrįš namo.

– Žinojau, kad atsitikus nelaimei reikia susisiekti su tavimi, – tarė Tereza, – bet gal jis turėjo artimųjų?

– Sūnų. Neleido jam skambinti. Tik jei kas nors atsitiks. Ir atsitiko.

– Susisiek su juo, gerai? Nebent tu pati pasirūpinsi palaikais…

– Aš jam paskambinsiu.

Tereza priėjusi spustelėjo Lizei petį.

– Na, kas tau?

– Privalėjau būti čia.

– Tu ir buvai. Mintimis.

Lizei papurčius galvą, Tereza pridūrė:

– Iš kur galėjai žinoti?

– Na, tik… Jis buvo vienas. Aš to nenorėjau.

– Lize, tu taip visais rūpiniesi. Ar pameni, kaip medicinos mokykloje aš palūžau likus trims savaitėms iki baigimo? Nebūčiau išsikapsčiusi be tavo pagalbos.

Lizė šyptelėjo.

– Būtum.

– Nenuvertink savęs, tu labai padėjai.

Tereza pasuko link durų.

– Klausyk, jei tau ar tam jo sūnui ko nors prireiks, pranešk man ar kuriai nors merginai.

– Gerai, ačiū, Tereza.

Slaugytojai išėjus, Lizė pasidėjo plastikinį maišelį ant pliko lovos čiužinio ir paieškojusi surado gerokai nutrintą piniginę. Atsegdama ją ramino save, kad nesikėsina į pono Obanjeno privatumą, bet vis tiek jautėsi nesmagiai.

Galų gale aptiko keturis kartus sulenktą ploną lyg išdžiūvęs medžio lapelis popierėlį. Turbūt jau senokai jį čia laikė. Jame buvo vardas ir telefono numeris, prasidedantis kodu 12. Atrodo, jo sūnus gyvena Manhatane. Lizė prisėdo ant lovos ir išsiėmė mobilųjį. Ne, dar neskambins. Reikia šiek tiek atsigauti. Dabar ji jautėsi lyg gyvūno iškamša prairusiu šonu, iš kurio ima byrėti pjuvenos.

Vėl pažvelgė į maišelį ir nuliūdo.

Per pastaruosius dvejus metus ponas Obanjenas jai tapo lyg tėvas. Šiurkštus, atžarus, nedraugiškas – toks ir liko… Bet tai buvo tik kaukė. Laikui bėgant jo sveikata prastėjo, jis priprato prie Lizės, o Lizė prie jo – visada laukė jos ateinančios, nerimavo, kad vairuoja tamsoje, klausinėjo, kaip sekėsi darbe, ką galvoja. Širdis silpo, o jų tarpusavio ryšys stiprėjo. Lizė vis daugiau juo rūpinosi: nupirkdavo produktų, valydavo namus, tvarkydavo jo reikalus, sekdavo, kad laikytųsi gydytojų nurodymų. Lizei patiko jaustis reikalingai. Iš prigimties linkusi rūpintis kitais, ji neturėjo nei vyro, nei vaikų, tik keistuolę sunkaus būdo motiną. Ponas Obanjenas jai suteikė galimybę juo rūpintis.

Lizė įsivaizdavo jį sėdintį savo svetainėje priešais televizorių su akiniais ant nosies galo ir kryžiažodžių knygele ant ranktūrio.

Jis buvo liūdnas ir vienišas, bet niekada to neparodė. Lizė pati buvo truputį liūdna ir vieniša, taigi lengvai atpažino jo akyse tuos pačius šešėlius, kuriuos matydavo savosiose, žiūrėdama į veidrodį. Dabar pono Obanjeno nebėra.

Ji vėl pažvelgė į mobilųjį telefoną ir popieriaus lapelį, išimtą iš piniginės. Jo sūnus vardu Šonas. Lizė pradėjo rinkti numerį, bet persigalvojo, pasiėmė maišelį su pono Obanjeno daiktais ir išėjo į lauką. Kalbantis su jo sūnumi, jai prireiks gryno oro.

Šonas Obanjenas stovėjo Valdorfo pokylių salėje, šypsojosi Maršalui Viljamsonui trečiajam ir galvojo apie tai, kaip šis bandė sutrukdyti jam įstoti į Kongreso klubą. Nepavyko, nors senis Viljamsonas labai stengėsi.

– Tau nėra lygių, – kalbėjo Viljamsonas. – Esi man reikalingiausias žmogus vykdant „Condi-Foods“ sujungimo sandorį.

Šonas suvokė, jog Viljamsonas taip pat prisimena, kad balsavo prieš jį, ir dabar pataikauja.

– Ačiū, Maršalai. Paskambink mano asistentei, ji suplanuos susitikimą.

– Ačiū, Šonai. Kai tiek gero padarei Trolių statybų bendrovei, aš žinau, kad tu…

– Paskambink asistentei. – Šonas paplojo Maršalui per petį nutraukdamas jį, nes darėsi nuobodoka būti taip glostomam. Ypač kai tai daroma nenuoširdžiai ir tik dėl verslo. – Einu išgerti. Pasimatysime kitą savaitę.

Nueidamas jis vis dar šypsojosi. Matyti, kaip žmonės, kurie jį žemino, pamina savo išdidumą, buvo atlygis už socialinę nepagarbą, kurią teko nuolat patirti. Volstrite galiojo vienintelė auksinė taisyklė: kieno rankose pinigai, tas valdo. Nors nekilmingas, Šonas buvo tikra aukso kasykla.

Eidamas prie baro jis apžvelgė pokylių salę. Nebuvo net tokios minties, kad kas nors iš šių žmonių galėtų būti jo draugas. Jie arba sąjungininkai, arba priešai, arba ir tie, ir tie. Dar buvo gerų pažįstamų, norinčių su juo nusifotografuoti, ir moterų – buvusių meilužių. Jis neturėjo nė vieno itin artimo žmogaus ir jam tai tiko.

– Sveikas, Šonai.

Jis žvilgtelėjo į kairę ir pamanė: „A, taip, vyrus medžiojanti barakuda.“

– Sveika, Kandise.

Prie jo prisigretino šviesiaplaukė putliomis lūpytėmis ir didžiulėmis nenuoširdžiomis akimis. Ji vilkėjo juodą suknelę gilia iškirpte, pro kurią buvo beveik matyti bamba, o chirurgo patobulintos vertybės išstatytos lyg parduoti. Jokių abejonių. Už apvalią sumelę ir atitinkamai kainuojantį sužadėtuvių žiedą Kandisė eitų prie altoriaus ir su pačiu velniu.

Moters balsas buvo truputėlį pridusęs – tikriausiai silikonas spaudė plaučius.

– Girdėjau, buvai Hamptone praeitą savaitgalį? Kodėl nepaskambinai?

– Atsiprašau, buvau užsiėmęs.

Kandisė prisiglaudė.

– Turi man paskambinti, kai ten būni. Tiesiog privalai.

Šonas išsilaisvino nuo jos lyg nusivilkdamas paltą.

– Aš jau sakiau, kad tau netinku.

– Tinki.

– Negirdėjai, koks aš?

– Žinoma, girdėjau. Nuolat skaitau apie tave Volstrito žurnale.

– Ten rašoma apie verslą. Leisk pasakyti tau keletą asmeninių dalykų.

Pasilenkęs jis pašnabždėjo jai į ausį:

– Aš niekada moterims neperku papuošalų. Nei automobilių, nei lėktuvo bilietų, nei drabužių, nei namų, nemoku už viešbučių kambarius, o už vakarienę visada moku per pusę. Lygiai per pusę.

Kandisė atšoko lyg nuplikyta. Šonas nusišypsojo.

– Matau, kad supratai. Patikėk, būsi daug laimingesnė su kuo nors kitu.

Priėjęs prie baro Šonas nusikvatojo. Pasakė tai ne tik norėdamas atsikratyti Kandisės. Tai buvo jo taisyklė: elgtis su moterimis taip, kaip elgiasi olandai.

Kai tik Šonas pradėjo uždirbti didelius pinigus, jis tapo vyrus medžiojančių moterų taikiniu ir nudegė. Maždaug prieš dešimt metų Šonas, ilgai buvęs Harvardo bendramokslių ir bendrabučio kambario draugų išlaikytiniu, pagaliau įvykdė sėkmingą sandorį ir uždirbo nemažus procentus. Pinigai užgriuvo jį lyg sniego lavina. Jo banko sąskaita pasipildė tokia suma, kokios jis net nesapnavo. Maždaug savaitę Šonas žarstė pinigus į kairę ir į dešinę, o tada ant jo durų slenksčio pasirodė rafinuota šviesiaplaukė, visiška Kandisės priešingybė. Jo svajonių moteris – elegantiška, gerai išauklėta, stilinga antikvarinių daiktų perpardavinėtoja. Su ja Šonas jautėsi visagalis. Pirkdavo jai viską, ko tik užsigeisdavo, o ji su malonumu jam už viską atsilygindavo. Kol susirado kitą, išrašantį didesnių sumų čekius. Išeidama pro duris ji pareiškė tęsdama balses kaip tikra Aukštutinio Istsaido gyventoja: girdi, nors jis tik paprastas stuobrys iš Pietų Bostono, bet daug pasieks. Jei kada nors prireiktų paveikslo, tegul jai paskambina.

Pamoka išmokta. Dabar Šonas lengvai atpažindavo tokio tipo moteris, ne tik todėl, kad lengvai jas perprasdavo. Beveik kiekviena sijonuota būtybė gviešiasi pinigų. Kaip ir kiekvienas kostiumuotas ponas.

Užsisakęs stiklą džino su toniku Obanjenas pastebėjo du vaikinukus, besibraunančius prie jo. Puikiai apsirengę, idealiai išsiblizginę, matyt, kurio nors elitinio Rytų valstijos universiteto studentai, susikaupę, tarsi šaltakraujiškai ketintų sulošti partiją. Jie porą kartų brūkštelėjo dešinės rankos delnu sau per klubą, aiškiai ruošdamiesi sveikintis.

– Labas vakaras, pone Obanjenai, – tarė aukštesnysis vaikinas.

Šonas, išsitraukęs iš kišenės elektroninę užrašų knygutę, parodė į vieną iš vaikinų.

– Fredas Vilkoksas ir… Endrius Frikas, atspėjau?

Abu linktelėjo apstulbę, kad Obanjenas žino jųdviejų vardus.

Naujokais reikia domėtis. Ne vieną iš jų lydi sėkmė ir jie tampa reikalingais žmonėmis, o šie jaunuoliai Obanjenui patiko. Protingos akys, jokio dirbtinio pasipūtimo, kurį mėgo demonstruoti kai kurie kietuoliai. Be to, jeigu jis neklysta, abu vaikinai, kaip ir jis pats, iš Harvardo verslo mokyklos.

– Kaip vakaras? – pasidomėjo Šonas.

Vaikinai išmekenę keletą mandagių frazių nutilo, nes juos visus lyg debesis apgaubė kvepalų aromatas. Šonas pažvelgė per petį ir pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai nusišypsojo.

– Mano gražuole Elena, – sumurmėjo jis ir pabučiavo stulbinančio grožio brunetę į glotnų skruostą. Juodu pasisveikino itališkai, galutinai priblokšti jaunuoliai žvelgė į Šoną lyg į dievybę.

– Atleiskite, – tarė Šonas.

– Nieko tokio, pone Obanjenai.

– Žinoma, pone Obanjenai.

– Palaukite, – pagautas impulso tarė Šonas, kai jaunuoliai jau buvo benueiną. – Gal norite nedidelio darbelio?

– Žinoma, sere. – Frikas net sumirksėjo.

– Rytoj paskambinkite mano asistentei. Ji supažindins jus su „Condi-Foods“analitikais, gal ir jums nubyrės kas nors. Dėl savo viršininko nesijaudinkite, aš paskambinsiu Hariui ir pasakysiu, kad jūs truputėlį padirbėsite su manimi.

Abu jaunuoliai žiūrėjo išpūtę akis, Šonas nusišypsojo. Puikiai prisiminė tą laiką, kai pats jautėsi lygiai taip pat. Esi jaunas, nepatyręs, energingai ieškantis galimybių ir staiga tau atsiveria durys. Jaunuoliai suskato dėkoti.

– Nėra už ką, – atsakė Šonas ir prisimerkė. – Dirbkite, mąstykite ir viskas bus gerai.

Jis vėl pasisuko į Eleną. Šį vakarą ji atrodė nuostabiai. Prigludusia raudona suknele, sukeltais plaukais ir su rubinais, žėrinčiais ausyse ir ant kaklo.

– Šonai, – ausiai mielu akcentu prašneko Elena, – noriu prašyti paslaugos.

– Kokios, mieloji?

Elena pamaloninta nusišypsojo ir Šonas suprato, jog niekas niekada jos nevadina „mieląja“. Medičių giminės palikuonė buvo tokia pat turtinga kaip ir jos viduramžių protėviai. Nors kilminga ir turinti daug pinigų, Elena buvo labai miela moteris. Juodu susipažino prieš daugelį metų ir iš karto pajuto abipusę simpatiją.

– Atleiskite, – įsiterpė fotografas, – ar galėčiau jus nufotografuoti?

Šonas tuoj pat nutaisė neutralią veido išraišką, apkabino Eleną ir pažvelgė į objektyvą. Blyksnis, padėka ir abu su Elena tęsė pokalbį.

– Kokios paslaugos tau reikia?

– Ieškau palydovo į labdaros pokylį.

Šonas tuoj pat susivokė. Neseniai spaudoje buvo paviešintos jos skyrybos su neištikimu vyru. Tas niekšelis bandė prisiteisti dešimtis milijonų dolerių, nors gyveno su meiluže, kuri laukėsi jo kūdikio.

Visas smulkmenas buvo galima perskaityti „Vanity Fair“ ir „New York Magazine“ žurnaluose, bet tai dar ne pati didžiausia blogybė. Aukštuomenė su pasimėgavimu aptarinėjo šias skyrybas, žmonės šnabždėjosi, kad Elena nusipirko jaunesnį vyrą ir nesugebėjo jo išlaikyti. Jis išėjo supratęs, jog Elena negali turėti vaikų ir apskritai yra šalta it žuvis.

Šonas nežinojo, ar Elena gali turėti vaikų, bet neabejojo, jog tekėdama ji karštai mylėjo. Žmonės tokius dalykus greitai pamiršta.

Manhatanas gali būti labai atšiauri vieta, net gyvenant Parko aveniu, prabangiame bute, kuriame įrengta tobula šildymo ir vėdinimo sistema. Tereikia, kad asmeninis gyvenimas taptų viešu skandalu, ir buvę draugai nuo tavęs nusisuka. Aukštuomenės rykliams apkalbos – lyg masalas, sukeliantis nepaprastą jaudulį.

Jei Elena neatvyktų į pobūvį, pasirodytų silpna ir tik dar labiau pakurstytų gandus. Jei pasirodys su Šonu – bus stipri ir gerbiama.

Šonas paėmė jai už rankos.

– Aš visas tavo. Šimtu procentų.

Elena su palengvėjimu atsiduso.

– Ačiū. Man dabar nelengva.

Šonas broliškai apkabino ją norėdamas nuraminti.

– Dėl nieko nesijaudink.

Staiga viršutinėje švarko kišenėje suskambo telefonas. Šonas išsiėmė jį ir pamatęs kodą 617 susiraukė – nežinomas numeris.

– Atsiliepk, – tarė Elena ir pabučiavo į skruostą. – Labai tau ačiū.

– Niekur neik, mieloji, aš tik sekundę. Klausau?

Pasigirdo greitosios pagalbos automobilio sirena ir po pauzės moteriškas balsas paklausė:

– Šonas Obanjenas?

– Su kuo aš kalbu ir iš kur gavote mano numerį?

– Esu Elizabeta Bond, gavau numerį iš jūsų tėvo. Labai apgailestauju, bet turiu pranešti blogą žinią. Jūsų tėvas mirė.

Staiga visas šurmulys išnyko. Vilnijantys pokalbio garsai, liūliuojantys kamerinio orkestro akordai, šaižus netoliese stovinčios moters juokas – viskas dingo, tarsi kas būtų užmetęs juodą antklodę. Visi šimtas penkiasdešimt žmonių salėje tarsi pranyko rūke ir Šonas liko vienas. Tikrovė suaižėjo į daugybę mažų dalelyčių, o jis lyg beformė rūko masė sklendė nerealiame sapno peizaže – nebejautė grindų po kojomis nei telefono rankoje, nei savo kūno. Negalėjo prisiminti, ką veikia šioje salėje, persisunkusioje kvepalų aromato, žėrinčioje krištolo sietynais.

– Kada? – nevalingai iš burnos išsprūdo klausimas.

– Mažiau nei prieš valandą. Antras širdies smūgis.

– Kada buvo pirmas?

– Prieš šešias dienas.

– Prieš šešias dienas? – paklausė Šonas visai ramiu balsu.

Moteris akimirką sudvejojo, lyg nerimaudama dėl jo dvasinės būklės. Taip, tikriausiai ir jis liūdi. Ji atsikrenkštė.

– Iš karto po pirmojo jis buvo atvežtas į ligoninę ir atgaivintas, bet širdies raumuo smarkiai nukentėjo. Angiograma parodė, kad kraujagyslės užsikimšusios, deja, jūsų tėvas neištvėrė operacijos.

Lyg pro miglą Šonas išgirdo skimbčiojant ledo kubelius, pažvelgė žemyn – jo rankoje tirtėjo džinas su toniku. Jis pastatė gėrimą ant stalo.

– O kas toliau? – paklausė įsikišdamas ranką į kelnių kišenę.

– Palaikysime jo kūną čia, ligoninėje, kol šeima pasiruoš. – Nesulaukusi atsakymo moteris paklausė: – Pone Obanjenai? Ar jūs pasirūpinsite laidotuvėmis? Alio?

– Taip, atskrisiu šį vakarą. Ką man daryti atvykus į ligoninę?

Moteris ėmė aiškinti, kam skambinti ir kur eiti, bet Šonas nebesiklausė. Jei ko nors reikės ar kas nors bus neaišku, paskambins bendruoju informacijos numeriu.

– Labai jus užjaučiu, – apgailestaudama tarė moteris. Jos balse pasigirdo nuoširdaus liūdesio gaidelės. – Aš…

– Jūs slaugytoja?

– Taip, bet jūsų tėvas nebuvo mano pacientas, jis buvo…

– Ačiū, kad pranešėte. Atleiskite, bet turiu paskambinti keletui žmonių. Sudie.

Šonas baigė pokalbį ir įsispoksojo į telefoną. Tikriausiai tėvas nurodė jį kaip artimiausią giminaitį, štai kodėl moteris turėjo jo telefono numerį.

– Šonai? Kas nors atsitiko?

Jis pakėlė akis į Eleną. Prireikė keleto sekundžių ją atpažinti, bet galų gale susirūpinusios rudos akys privertė atsipeikėti.

– Mano tėvas mirė.

Elena aiktelėjo ir uždėjo delną jam ant rankos. Tuo metu kažkur minioje sugriaudėjo balsas:

– Šonas Obanjenas, kaip mane gyvą matot!

Prie Šono kaip koks meškinas dramblojo vežėjų bendrovės konglomerato savininkas. Žmogus jis buvo nevikrus, kaip ir jo krovininiai, milijonus tonų sveriantys laivai, kuriuos šis vyras siuntė į vandenynus, o gerklę laidė lyg tikras krovikas. Laikantis Manhatano taisyklių jis buvo pakviestas šį vakarą, nes tam tikslui paskyrė penkis milijonus dolerių.

– Aš juo pasirūpinsiu, – sušnibždėjo Elena, – o tu eik.

Šonas linktelėjęs nuėjo ieškoti užpakalinio išėjimo, vengdamas žmonių, kurie galėjo ko nors iš jo norėti. Braunantis pro minią staiga apėmė kvapą gniaužianti panika.

Galų gale, ištrūkęs pro avarines duris į lauką, jis susilenkė ir atsirėmė delnais į kelius. Įkaitęs vasaros oras, srūvantis į plaučius, dar labiau sustiprino dusulį, Šonas atlaisvino kaklaraištį.

Miręs. Jo tėvas miręs.

Jis ir jo broliai pagaliau laisvi.

Šonas prisivertė atsitiesti, tvardydamasis persibraukė delnu per plaukus. Tas skambutis jam atnešė laisvę. Pakėlęs galvą pažvelgė į dangų, kuriame žibėjo pavienės žvaigždės, ir susimąstė apie slaugytojos balso intonaciją, liūdesį ir gailestį, nuskambėjusį jos žodžiuose.

Kaip ironiška: svetimas žmogus gedi jo tėvo. Dievaži, jo sūnūs tikrai negedės.