Читать книгу Prašom netrukdyti - Jill Shalvis - Страница 2

Niujorkas

Po trijų dienų Ema stovėjo prašmatniame Tylos viešbučio vestibiulyje iš nuostabos netekusi amo. Kojos nedrąsiai žengė storu kilimu: užmerkęs akis būtum pamanęs, kad eini debesimis. Kvapą gniaužiantys prabangūs baldai ir jiems nenusileidžiantys meno kūriniai ant sienų klykte klykė apie čionykštę prabangą. Viešbučio interneto svetainėje buvo parašyta, jog jis skirtas jauniems, turtingiems ir nestokojantiems drąsos. Čia svečių laukė aštuoniasdešimt kambarių, alsuojančių aistra, flirtu, pasilinksminimais ir jauduliu. Svečiams pageidaujant, buvo galima užsisakyti ir dizainerių įrengtus liukso kambarius su asmeniniu liokajumi, apsilankyti bare Erotika, prašmatniame sveikatingumo centre ar ant stogo įsikūrusiame baseine… Jei ir to negana, viešbučio lankytojai galėjo pasinaudoti kiekviename kambaryje esančiomis vaizdo kameromis ar daugybe erotinių žaisliukų. Apačioje, rūsyje, buvo kambarys, kuriame poros galėjo pildyti visas savo fantazijas.

Iš to, ką pavyko sužinoti Emai, čia galėjai išbandyti, gauti, pamatyti ar išgirsti viską. Absoliučiai viską. Jai sunku būtų buvę įsivaizduoti net pusė to, kas čia buvo prieinama kiekvienam svečiui. Tiesa, ją į šią vietą atvijo darbas. Sklido kalbos, kad šefas Džekobas Hilas – tikras šių laikų virtuvės dievas. Be to, beprotiškai, nuodėmingai seksualus. Dar žmonės kalbėjo, kad jo maisto skonis dieviškas, kad sykį paragavęs jo patiekalų visą likusį gyvenimą jausiesi tarsi pakliuvęs į spąstus. Sako, jog padavėjai turi saugoti virtuvės duris, gindama šefą nuo kas vakarą užplūstančios minios moterų.

Ema mėgino iššniukštinėti apie jį kuo daugiau, tačiau nelabai ką pavyko sužinoti. Tiesa, aptiko kelias įspūdingas rekomendacijas, bet keisčiausia, kad visos žinios apie Džekobą Hilą buvo ne senesnės nei penkerių metų. Tai galėjo reikšti kelis dalykus: arba šefas – visiškas naujokas, arba jo praeityje esama tokių dalykų, kurie netinkami reklamuoti. Tikra mįslė, o ne žmogus. Ema tik vylėsi, jog jis niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių ir susivilios pinigais arba šlove.

– Tu tik pažiūrėk, – aiktelėjo Liza, sena Emos draugė ir ką tik iškepta padėjėja. – Regis, į apdailą jie žiūri nepaprastai rimtai. Kiekviena detalė verta vietos nacionaliniame muziejuje.

– Neabejoju, jog vyrai kaip tik dėl to čia ir lankosi, – nuskambėjo Eriko, dar vieno artimo Emos draugo ir naujojo pavaduotojo, pastaba. Jis nenuleido akių nuo dailaus nuogos damos, išsitiesusios ant prabangios kušetės, paveikslo, o veide švytėjo pasitenkinimas. – Dėl kokybės.

Liza išraiškingai užvertė akis.

– Nepamiršk, mus čia domina tik restoranas.

– Taip, taip, aš, kaip virėjas, dievinu nuostabius restoranus, bet mes čia tam, kad išgelbėtume Emos kailį… oi!

Erikas net sulinko nuo Lizos niukso į šonkaulius.

– Kas yra? Juk tai tiesa.

Pasidygėjusi Liza papurtė galvą.

– Netiesa, o tu ne virėjas.

– Virėjas.

– Ne.

Ema sunkiai atsiduso. Šiedu turėjo neįtikėtiną talentą vesti vienas kitą iš kantrybės vien būdami šalia. Erikas vėl sutelkė dėmesį į atviras nuogybes.

– Tu kaip šuo, – sušvokštė Liza. – Visi vyrai – gyvuliai. – Au, au, – sulojo atsakydamas Erikas.

Jei jau Erikas šuo, tai puikiai atrodantis – aukštas, su kasdienėmis chaki spalvos kelnėmis, prasegtais marškinėliais, teniso bateliais ir saulės akiniais, užtupdytais ant šviesių plaukų. Akys – dangaus žydrumo. Vieno jo žvilgsnio ir plačios šypsenos pakaktų sustabdyti eismą. Be to, puikiai mokėjo gauti viską, ko tik užsigeisdavo.

Emai mirtinai reikėjo jų abiejų.

– Einu užsiregistruosiu, – paskelbė Liza. – Paprašysiu kambario kuo toliau nuo tavojo, – ji dūrė pirštu į Eriką.

– Neprieštarauju, – abejingai gūžtelėjo jis. – Ema, duodu tau paskutinę galimybę. Kam visas tas vargas? Imk mane virėju. Juk žinai, kad esu išties geras.

Tikra tiesa, Erikas buvo nuostabus šefas. Tačiau savamokslis, todėl niekas į jį rimtai nežiūrėjo.

– Erikai… – pradėjo Ema.

– Taip, taip. Einu patikrinsiu barą.

– Neprieštarauju, – mestelėjo Liza. Po akimirkos Ema vestibiulyje liko viena.

– Ką gi, – sumurmėjo sau po nosimi. – Regis, bus smagu.

Anksčiau jie visi trys išties smagiai leisdavo laiką. Dar tuomet, kai mokėsi koledže. Tais laikais jų gyvenimo variklis buvo linksmybės ir pramogos. Tai tęsėsi iki pat praėjusių metų, iki tos akimirkos, kai Erikas turėjo kvailumo prisipažinti Lizai ją mylįs, padovanojo žiedą su deimantu ir vedė ją. Tiesa, santuoka, grįsta linksmybėmis ir aistra, truko du pašėlusius, audringus mėnesius, kol juodu pirmą kartą rimtai susikivirčijo. Nei vienas, nei kitas nebuvo turėję rimtų santykių, grįstų tikra meile. Jų viduje kaip ugnikalnyje lava tebekunkuliavo galybė jausmų, todėl ir šiepė dantis vienas prieš kitą.

Ema mylėjo juos abu. Jeigu jie per savo aklumą nesupranta, kad tereikia vienam kitu pasitikėti, ji užrakins juos viename kambaryje ir nepaleis tol, kol visko neišsiaiškins. Bet gal kitą kartą. Erikas teisus. Ji privalo gelbėti savo kailį.

Ema žengė prie registratūros.

– Dvyliktas aukštas, kaip ir jūsų bičiulių. Jūsų kambarys – 1212. Pro langą atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Jei ko nors prireiktų, nesivaržydama skambinkite.

O kad viskas būtų taip paprasta. Tiesiog galėtum paskambinti ir užsisakyti šefą Džekobą Hilą…

Kreivai šyptelėjusi ji paėmė raktą ir pasivijo Lizą su Eriku prie liftų.

– Ši vieta nepakartojama. Gali užuosti ore sklandantį susijaudinimą, – sveikindamas ją Erikas kilstelėjo butelį alaus.

Liza triukšmingai įkvėpė ir gūžtelėjo.

– Ši vieta tokiems žmonėms, kurie nori užčiuopti pulsuojančio gyvenimo tvinksnius, nori pasijusti kosmopolitiški, paragauti egzotikos. Aš visa tai jaučiu.

– Nuo kada tapai toks kosmopolitiškas, pone Vienoje rankoje butelis alaus, kitoje – nuotolinio valdymo pultelis?

– Nuo tada, kai dvi damos Erotikoje mane ėmė ryte ryti akimis.

Lizos akys sužaibavo.

– Erotikoje?

– Bare. Kad būtum, mažute, mačiusi, – jis vylingai kilstelėjo antakį. – Reikėjo mane geriau saugoti, kai turėjai tam progą.

– Cha!

Erikas atrodė be galo savimi patenkintas.

– Keliu tostą už tai, kad įkalbėtume šefą dalyvauti televizijos laidoje, – jis dar sykį kilstelėjo butelį.

Liza linktelėjo.

– Už tai, kad Emai pasisektų.

– Pritariu, – Eriko akys siurbte įsisiurbė į ją ir žvilgsnis tapo švelnus, o šypsena – nuoširdi. Lizos šypsenos kaip nebūta.

– Kas nutiko? – pasidomėjo Erikas.

Liza tylomis papurtė galvą.

– Ar mūsų nuomonės ką tik… sutapo?

Erikas nusikvatojo.

– Abejoju.

– Ne, išties.

– Tai apsibrauk šią dieną kalendoriuje. Matyt, pragaras užšalo.

– Tu – tikras šmaikštuolis.

– Aš kalbu labai rimtai, – jis grėsmingai žengė link jos. – Kai buvome vedę, tu prieštaraudavai viskam, kad ir ką sakyčiau. Jei ištardavau: Mieloji, pažvelk, koks mėlynas dangus, tu tuojau pat pataisydavai, kad dangus žydras arba tamsiai mėlynas, tik jau ne šiaip mėlynas.

Šį kartą žingsnį žengė Liza ir palinko į jį visu kūnu:

– Aš taip nesielgiau.

Jųdviejų nosys kone lietėsi.

– Tiesa skaudina, ar ne, mieloji?

Abu sunkiai švokštė kaip kovai pasirengę boksininkai, o nuo jų sklido aiškiai juntamos bangos. Reikia pripažinti, kad ne vien pykčio.

– Bičiuliai, – pakvietė Ema.

– Žinai, kas tau yra? – nenuleisdama ugnį spjaudančio žvilgsnio paklausė Liza.

– Ne, bet esu tikras, jog tuojau išgirsiu.

– Bičiuliai! – dar sykį pamėgino įsiterpti Ema.

– Manaisi esąs tikra Dievo dovana bet kuriai moteriai, – nieko negirdėdama tęsė Liza. – Tiesiog koktu.

– Tuomet pasiliksiu šią dovaną sau, – kone džiugiu balsu atsakė Erikas.

– Būčiau dėkinga.

– Tikra beprotystė, kad mes čia atvykome kartu, – liejo apmaudą Liza.

– Ema, gal nebeieškok to šefo ir pasinaudok manimi? Juk girdėjai, esu tikra Dievo dovana. Tuomet galėtume visi iš čia nešdintis.

– Mes viską ištversime. Mielieji, jums pavyks. Labai prašau, – kone maldavo Ema.

Erikas sužiuro į Lizą, šioji nenuleido akių nuo jo. Abu sunkiai atsiduso ir linktelėjo. Ema su palengvėjimu atsiduso.

Jiems mirtinai reikėjo Džekobo Hilo ir ji ketino jį gauti. Tik savaip. Kol jie laukė lifto, Lizos žvilgsnį patraukė pasakiško grožio vyras, einantis per vestibiulį. Erikas nenuleido žvilgsnio nuo Lizos, o akys virto vos įžvelgiamais plyšeliais. Ema atsiduso ir pasilenkusi paglostė žvilgantį juodą katiną su skaisčiai rausvu pakabučiu. Šis su pasimėgavimo trynėsi aplink jos kojas, kol galiausiai atsivėrė lifto durys. Ema žengė vidun – čia tviskėjo prabanga kaip ir visame viešbutyje. Durys palengva ėmė vertis, o Liza su Eriku tebestovėjo kitoje jų pusėje spoksodami vienas į kitą. Ema spustelėjo dvylikto aukšto mygtuką. Durys švelniai užsidarė ir viduje įsivyravo palaiminga tyla. Giliai atsidususi ji atsirėmė į veidrodį ir užsimerkė. Jei iki saulėlydžio Liza su Eriku nenudobs vienas kito, ji su džiaugsmu padarys tai už juos. Ne, geriau užrakins juos viename kambaryje ir laikys uždarytus, kol jie viską išsiaiškins.

Ema susimąstė, kad beveik visi vyrai jos gyvenime buvo tikri bjaurybės. Na gerai, visi niekam tikę. Beieškant princo jai jau teko bučiuoti kelias varles, tačiau jis taip ir nepasirodė. Sunkiai atsimerkusi Ema pažvelgė į savo atvaizdą. Oi! Plaukai išsitaršę, akys pavargusios… jei princas atjotų šiandien, tai spruktų vos tik ją pamatęs. Ema vėl užsimerkė ir atsimerkė tik išgirdusi atsiveriančias lifto duris… antras aukštas?

Kaip čia taip nutiko?

Vidun įžengė vyras. Mūvėjo juodais Levi's džinsais, avėjo apdaužytus batus, vilkėjo juodus ilgarankovius marškinėlius su užrašu Tyla ant krūtinės. Akis slėpė milžiniški piloto saulės akiniai. Kai jis lengvu rankos mostu užsodino juos ant pakaušio ir pažvelgė į Emą, jos širdis liovėsi plakti. Ne dėl to, kad priešais stovėjo nuostabaus grožio vyras. Tiesą sakant, šis apibūdinimas būtų buvęs per daug prėskas, šabloniškas… Vyras buvo aukštas, kone dviejų metrų, tvirtas, liemeningas, raumeningas. Plaukai trumpučiai, tamsūs, visai kaip neišmatuojamo gylio akys, kurios būtų ištirpdžiusios ir pačios Ledo karalienės širdį. Veidas bylojo, kad šis žmogus turiningai leidžia kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ema niekaip negalėjo atplėšti nuo jo akių, nors aiškiai matė, jog tokio draugo tėvas nelinkėtų savo dukrai… Jis atrodė sumanus, kietas it titnagas, kiek dirglus, gal net pavojingas.

Tą akimirką vyras nusišypsojo. Toks stiprus ir didelis. Galėjai nuspėti, jog gyvenime jis matė visko ir geriau nestoti jam skersai kelio. Tikras karys.

Ema galėjo prisiekti, jog, dar sykį nedrąsiai suplakusi, širdis nurims amžiams. Tai, ką ji išgirdo, buvo labiau nei netikėta:

– Puiku, kad jūs čia.

Ką?.. Ji? Ema apsidairė, tačiau lifte daugiau nieko nebuvo.

– Aš? – žiobtelėjo kaip žuvis, durdama pirštu sau į krūtinę. Ji vos neprarijo liežuvio, kai vyras pritariamai linktelėjo.

– Jūs, – jo balsas visai nebuvo šiurkštus ar šaltas, kaip galėjai tikėtis, o tylus ir žemas. Nuo vos girdimo pietų akcento Emai dilgtelėjo paširdžius. Ji nespėjo apie nieką pagalvoti, kai pajuto, kaip nepažįstamojo rankos apsiveja jos liemenį ir atsuka į dvi moteris, įžengusias paskui.

– Matote, – tarė jis damoms, – ji čia.

Moterys atrodė tikros niujorkietės. Tokios tviskančios, pribloškiančios ir… besijuokiančios? Kad ir ką vyras turėjo galvoje, jos neketino tuo patikėti.

– Šefe, baikite, – tarė viena purtydama galvą.

Ema stovėjo netekusi amo. Vyriškis laikė ją tvirtai prisiglaudęs, buvo justi tvirti kūno raumenys ir nuo jo sklindanti šiluma. Jos galva buvo tarsi sukurta ilsėtis ant jo peties linkio. Dar niekada gyvenime Ema nesijautė tokia gležna ir subtili kaip šalia šio milžino. Joje tūnanti feministė mėgino prieštarauti, tačiau greitai pasidavė viduje snaudusiai mergaitei.

Netikėtai nepažįstamasis palinko prie jos. Ema iš arti išvydo vienos dienos barzdelę, sidabrinį auskarą ausyje ir pačias tamsiausias bei tankiausias kada nors matytas blakstienas. Šis vyras vien pirštų spragtelėjimu sugundytų net vienuolę. Jis tebesišypsojo, tik jau šelmiškai, o ne su naiviu nuoširdumu.

Emai vargiai sekėsi suimti save į nagą. Jis – tikras skanumėlis, tad buvo sunku apsispręsti, geriau ragauti palengva ar praryti nekramčius. Tuo metu vyras pasilenkė dar arčiau, dygus skruostas brūkštelėjo jai per ausį.

– Ar neprieštarausite, – sukuždėjo žadą atimančiu žemu, kimiu balsu, – jei pabučiuosiu?

Pabučiuos? Ema su malonumu susilauktų nuo jo pirmagimio!

– Tai tik žaidimas, – sumurmėjo jai į ausį ir prisitraukė taip arti, lyg ji būtų sutikusi. Emos mintys pašėlo lėkti šuoliais. Jis nebuvo panašus į tuos nevykėlius, su kokiais ji susitikinėdavo. Bet iš kur gali būti tikra, jei jo net nepabučiavo?..

Beprotystė. Dar blogiau už beprotystę – kaip ji gali leistis liečiama, juo labiau bučiuojama nepažįstamojo. Tegul ir tokio tobulo? Vis dėlto nežinia kas jo kavos spalvos akyse, kuriose atsispindėjo jai nesuvokiami išgyvenimai ir potyriai, privertė Emą vos matomai linktelėti. Jis apdovanojo ją šypsena, kuri tobulai derėjo prie gilių akių žvilgsnio. Ir štai jis pasilenkė dar arčiau.

Moterys, stovėjusios už jo – tos, kurios vos prieš akimirką kvatojosi, priblokštos aiktelėjo. Tai buvo paskutinis garsas, kurį užfiksavo Emos smegenys, o jau po akimirkos ji pajėgė tik jausti.

Jo lūpos buvo tvirtos, bet švelnios, kvėpavimas kaitrus ir gaivus, be to, vyras taip svaiginamai kvepėjo, kad Ema būtų uosčiusi jį visą dieną. Nejučia jos lūpos prasivėrė, o josios princas suvaitojo iš netikėtumo ir dar godžiau prie jos prigludo. Vienos rankos pirštai masažavo jai kaklą, o kita slydo vis žemyn, žemyn, žemyn, kol pasiekė juosmenį ir kone lietė užpakalį. Viešpatėliau… Jau tas bučinys… Ji nieko apie jį nežinojo, tačiau pajuto, kad visa tai netikra. Sutrikusi, išmušta karščio, Ema stovėjo jo glėbyje tarsi sukaustyta. O nepažįstamasis ją tebebučiavo. Bučiavo tol, kol Emai ėmė kaisti kraujas, o lūpos išleido išdavikišką dejonę. Nepaisant visko, ši scena atrodė neįtikėtina. Ema suprato, kad tai netikra. Nors nė kiek nepriminė nevykusio bučinio.

Ir štai jos tobulas nepažįstamasis liovėsi bučiuoti ir vieną širdies tvinksnį atrodė ne mažiau sumišęs nei ji. Tačiau akimirka praskriejo ir jis nusišypsojo, o šypsena atrodė tarsi grynos nuodėmės įsikūnijimas. Ema iš visų jėgų stengėsi jam atsakyti, tačiau tepajėgė tik žioptelėti. Paskutinį kartą slystelėjęs ranka jos nugara, vyras atsitraukė. Durys atsivėrė ir jis išstūmė aikčiojančias bičiules lauk. Tuomet dar sykį atsisuko į Emą – ji stovėjo mirksėdama it apuokas ir negalėdama priversti judėti sustingusio liežuvio.

– Ačiū, – ištarė jis. – Lieku skolingas.

Jo balsas buvo šiurkštesnis ir labiau įtemptas nei prieš bučinį. Įdomu. Staiga šokiruojamai seksualus, charizmatiškas vyras apsisuko ir nuėjo lyg niekur nieko. Vis dar gaudydama orą, pulsuojančiu kūnu, Ema susivokė, kad lifto durys užsivėrė. Kai netikėtai liftas vėl atsidarė ir vidun įėjo keli žmonės, jos širdis vis dar tvinksėjo, keliai drebėjo.

Vargais negalais Emai pavyko susičiaupti. Ji sunkiai atsirėmė į veidrodį, mintyse dėkodama už tokią atramą. Ausis pagavo kalbų nuotrupas, tačiau smegenys atsisakė jas suprasti. Dar kartelį durys atsidarė ir visi išėjo. Sutrikusi Ema vėl atsidūrė vestibiulyje.

– Haris, susiimk, – paliepė sau. Ji vargiai bepažino savo balsą. Virpančiu pirštu dar sykelį spustelėjo dvylikto aukšto mygtuką. Įdomu, kada pražiopsojo savo aukštą? Kai bučiavosi? Kaip vyras gali taip bučiuotis? Turint omeny jos reakciją į bučinį, reikėtų jį įtraukti į šaltųjų ginklų sąrašą.

O ji net nežino jo vardo…

Kai liftas sustojo dvyliktame aukšte – vėl – Ema išėjo, tačiau svaigulys taip susuko galvą, kad paliko lifte lagaminą su ratukais. Tad puolė atgal į liftą, čiupo daiktus ir patraukė link savo kambario. Nejau visa viešnagė bus tokia prisodrinta nuotykių kaip pirmoji diena? Staiga Ema sustingo – prisiminė, kaip tos dvi žavingos moterys kreipėsi į nepažįstamąjį. Jos vadino jį šefu.