Читать книгу Rytas po to - Jill Shalvis - Страница 2

Detektyvas Džeikobas Madenas dėbsojo į nefrito spalvos akis ir galvojo: Tai velnias. Jau ir taip sumautas rytas virto nežinia kokiu. O kokiu, jis tikrai negalėjo pasakyti.

Miegojo mažiau nei dvi valandas ir dabar žiūri į tą, dėl kurios tiek mažai miegojo.

Pačią seksualiausią kada nors sutiktą miego drumstėją…

Tik miego trūkumas su ja neturi nieko bendra. Taip. Kaltas fizinis aktyvumas praėjusią naktį, vien mintys apie tai žadino Džeikobo kūną, nors kai kurios kūno dalys turėtų būti mirtinai nukamuotos po to, ką juodu patyrė.

Jėzau.

Akivaizdu, kad šįryt nereikėjo kelti to prakeikto telefono. Šiandien laisvadienis. Tiesą pasakius, ketino kur nors nueiti su broliu Kordu, kuris buvo sužeistas per vieną iš dėdės Semo misijų. Į šios dienos fizioterapiją buvo įtrauktas paplūdimys su tinklu ir tinklinio kamuoliu – tikėjosi pasmūgiuoti kaip senais gerais laikais.

Bet negyvėlių kūnai paprastai sujaukia laisvadienius, todėl jis čia. Štai ką veikia.

Dirba.

Darbas užėmė didelę dalį jo gyvenimo ir algą jam mokėjo tikrai ne už gražias akis. Su žmogžudystėmis ir smurtu Džeikobas puikiai tvarkėsi.

Bet kartais sutrikdavo.

Šįkart sutrikdė ji. Bela. Mergina gražiomis viliokės akimis, širdies ritmą keičiančia šypsena ir kietos mergiotės požiūriu, jį sutrikdė.

– Čia tu, Džeikobai? – sušnabždėjo ji.

– Taip.

Jie žinojo vienas kito vardus, jiems abiem patiko nuotykiai, jūrų gėrybės ir stulbinanti gausybė cheminių kūno reiškinių. Jis buvo apkabinęs ją, lietė. Po velniais, lūpomis pažymėjo kiekvieną jos kūno centimetrą.

Džeikobas suprato, kad Bela jam patinka.

Labai.

Pirmiausia jis smarkiai nustebo sužinojęs, kad vaikinai iš policijos departamento užregistravo jį pasimatymui. Kai suprato, kas jam gresia, kaipmat ištrynė anketą iš vienišių klubo, bet vienas pasimatymas jau buvo suplanuotas ir negalėjo atšaukti.

Bela.

Jis visai nesigailėjo. Na, nesigailėjo, tačiau ji dingo prieš patekant saulei. Džeikobas patikino save, kad taip bus geriausia, nes mergina minėjo iškeliaujanti į Sibirą, todėl jis niekada daugiau jos nepamatys.

Vis dėlto ji sėdi čia, nusikaltimo vietoje, atrodo sunerimusi ir įsitempusi. O jis niekada negalėtų palikti bėdoje nuostabios nepažįstamosios, ypač merginos, kuri dūsavo po juo. Atsidusęs paėmė ją už rankos.

– Bela.

Lediniai merginos pirštai suspaudė jo plaštaką. Tačiau balsas – visai priešingai – buvo ramus. Stipri. Ji tikrai stipri.

– Turėsiu šiek tiek nemalonumų, tiesa? – paklausė ji.

Džeikobas šyptelėjo.

– Taip, truputėlį.

Giliai atsidususi ji išlaisvino plaukus iš netvarkingai surištos arklio uodegos. Pašėlusios bangos užkrito ant veido.

– Žinai, man tai sekasi, – pasakė stengdamasi suimti plaukus ir surišti. – Nuolat įsiveliu į kokią bėdą.

Šūdas, to jis visai nenorėjo žinoti.

– Kokios tos bėdos?

Ji dar kartą giliai atsiduso.

– Bela. – Jis palaukė, kol mergina pakėlė akis. – Tai susiję su negyvėliais?

– O Viešpatie. Ne! – Ji pasitrynė smilkinius. – Tikrai reikėjo pasilikti Kabe. Ten gyvenau anksčiau. Labai smagu plaukioti kajakais, buvau beišmokstanti kepti nepakartojamus braškių ir medaus pyragaičius…

– Bela, o kaip su tais negyvėliais?

– Gerai. Atleisk. Daug kalbu, kai surandu nušautą žmogų.

– Kaip dabar, – atsargiai tarė jis. – Ar taip dažnai nutinka?

Ji vėl įsmeigė į jį akis.

– Tu policininkas.

– Detektyvas.

Bela linktelėjo.

– Praėjusią naktį supratau, kad esi policininkas arba kariškis.

Ji perprato jį?

– Kaip?

Ji kreivai šyptelėjo.

– Ar nepastebėjai? Tu pats išsidavei, spinduliavai žinią: aš atsipalaidavęs, bet iš tiesų buvai budrus, stebėjai viską aplinkui.

Džeikobas dar kartą giliai įkvėpė ir pratisai iškvėpė galvodamas, ką atsakyti. Praėjusią naktį Bela buvo pasidažiusi braškiniu lūpų blizgiu, saldžios, gundančios, putlios lūpytės atvirai ir nerūpestingai šypsojosi. O akys apdovanojo šiltu, mielu žvilgsniu. Šįryt jos lūpos nepadažytos, bet dėl to ne mažiau prašėsi bučinio, tik alsavimas trūkčiojo, buvo matyti, kaip tvinkčioja kaklo kraujagyslė.

Po perkūnais.

Baigęs koledžą jis dirbo policininku, o pastaruosius penkerius metus – detektyvu, bet niekada nesijaudindavo dėl nukentėjusiojo.

Tik klausimas, ar ji tikrai nukentėjusioji?

– Tu dirbi čia, Skaniojoje palaimoje?

Bela linktelėjo, šviesiai rudi banguoti plaukai vėl užkrito jai ant akių. Vakar Džeikobui patiko, kad jos plaukai draikosi aplink, kai abu apsikabinę skrido motorinėmis vandens slidėmis, o Bela buvo stipriai apsivijusi jo liemenį.

Ir paskui… kai žavūs plaukai kuteno jo kūną.

Neatsipalaiduok, vyruti.

– Esi kepinių meistrė?

Ji vėl linktelėjo.

– Vienintelis mano talentas.

Džeikobas nepatikėjo. Gal praėjusi naktis tebuvo trumpalaikis nuotykis, bet jis matė ją visokią. Drąsi kaip velnias, užsispyrusi kaip ožka ir beprotiškai seksuali.

Joje slypi gilūs klodai. Ir išmano ji ne tik savo darbą, yra ne tokia kaip jis.

– Atėjusi į darbą prie durų radai nukentėjusįjį? – stengėsi išsiaiškinti Džeikobas.

– Ne. Kai atėjau, jo ten nebuvo. – Bela patylėjo. – Kažkas jį nušovė.

Taip. Tiesiai į kaktą. Visai iš arti.

– Paleido mirtiną kulką, – Belos balsas buvo prikimęs. – Ten buvo kraujo… – Jos akys bėgiojo, įdegusi oda išblyško. – Hmm, aš matau dėmes. Juodas dėmes. O tu?

Po šimts. Jis privertė ją nulenkti galvą tarp kelių ir suėmė už sprando. Praėjusią naktį jos oda buvo šilta ir švelni. Šiandien – šalta ir drėgna.

– Kvėpuok, – švelniai paliepė jis.

– Atleisk. – Ji paviršutiniškai žioptelėjo. – Aš labai nemėgstu kraujo. Tikriausiai manai, kad turėjau prie to priprasti, nes kadaise Romoje dirbau mėsininko padėjėja, bet nepripratau. Dieve. – Ji nemačiomis ištiesė ranką ir sugriebė už Džeikobo džinsų klešnės. – Dieve, Džeikobai.

– Nenustok kvėpuoti, – sumurmėjo jis, nykščiu glostydamas jai kaklą. – Lėtai ir giliai.

Bela stengėsi kiek įmanydama, springdama įtraukė gurkšnį oro.

– Štai taip, Bela. Gerai. – Jis vėl nykščiu paglostė jos kaklą.

– Labai atsiprašau dėl paistalų apie Sibirą, – sušnabždėjo ji stipriai užmerkusi akis ir sugniaužusi kumščius.

– Kvėpuok.

– Nederėjo kalbėti apie Sibirą. Jis man nepatinka. Aš ne… Aš ilgai neištveriu… man nesiseka… o tu, regis, esi iš tų, kuriems reikia ilgalaikių santykių, tiesa? Nenorėjau tavęs klaidinti…

– Ššš… Viskas gerai.

Ar jam reikia ilgalaikių santykių? Visada manė, kad taip, bet dvi paskutinės draugystės iširo, o buvusios merginos kaltės naštą užkrovė jam ant pečių, minėjo jo darbą, darbo valandas ir pavojų. Todėl Džeikobas pradėjo abejoti savo galimybėmis užmegzti ilgalaikius santykius.

Tada nuėjo į pasimatymą su Bela.

Jam iki gyvo kaulo buvo įgrisusios taisyklės, bet nusiteikė iš to išspausti ką nors gera. Nusprendė: gerai praleis laiką, paskui pareis namo ir žiūrės per televizorių naktinį žaidimą.

Tačiau jį akimirksniu sužavėjo paprasta Belos šypsena, mielos akys ir nusikaltėlių neprimenantis požiūris.

Jam smarkiai pasisekė, visapusiškai.

Vis dėlto jie čia, nusikaltimo vietoje. Jis suprato, kad Bela yra stipri, tikėjosi, jog ir tai sugebės ištverti.

– Prie užpakalinių durų gulėjo keistas numirėlis, – netikėtai pasakė ji. – Aš vos nepargriuvau per jį. Įsivaizduoji? Tiesą pasakius, paklausiau jo, ar nieko nereikia.

Džeikobo nykštys vėl ėmė keliauti jos kremine oda. Jis nepajėgė liautis.

Dėl to ir negali imtis šios bylos.

– Nereikia, Bela. Daugiau nieko man nepasakok.

– Praleidau čia pusantros valandos, kol jį pastebėjau, – sušnibždėjo ji nekreipdama dėmesio, ką sako Džeikobas. – Manai, kad aš galėjau?..

– Ne, – atsakė jis žemu, tvirtu balsu.

Ji negalėjo išgelbėti vaikino. Džeikobas tuo buvo įsitikinęs. Jis apsidairė aplinkui. Du uniformuoti ir du civiliai, jis pats ir Etanas Rykesas, buvęs Džeikobo porininkas. Ką tik atvažiavo ir Ramonas Kastilas, detektyvas, policijos seržantas.

Šūdas.

Kastilas buvo tikras kalės vaikas, nes vadovavosi vien įstatymais. Džeikobas mintyse nusikeikė ir švelniai pastatė Belą ant kojų.

– Kas yra? – sumurmėjo ji, vis dar išblyškusi ir drebanti.

Prakeikimas, ji ištikta šoko. Džeikobas negalėjo suprasti, kodėl anksčiau niekas to nepastebėjo. Jai reikia dingti iš čia, bet ją dar turi apžiūrėti. Belą jau apklausė, tačiau pagal taisykles turėtų nusivežti į nuovadą, patikrinti, ar nėra parako likučių, ir dar kartą apklausti.

Paprastai tai būdavo jo darbas. Tik ne šiandien. Jis negali jos tikrinti. Buvo apsinuoginęs prieš įtariamąją, o tai tikrai ne pats geriausias dalykas.

Prie virtuvės buvo didelis maisto sandėlis ir Džeikobas nusivedė ten Belą. Uždaręs duris atrėmė į jas merginą, prilaikydamas už rankų.

Atlošusi galvą į medines duris Bela vos pastebimai šyptelėjo.

– Praėjusį kartą, kai buvome taip arti vienas kito, – sumurmėjo ji, – tu atsiklaupei ir lūpomis palietei mano…

– Bela.

Jėzau. Ji varė jį iš proto. Prisiminimai – taip pat.

Bela buvo teisi. Jis atsiklaupė priešais ją, dailias rožines nėrinių kelnaites su juostele nusmaukė iki pat kulkšnių ir ilgai ją glamonėjo.

Paskui Bela tą patį darė su juo.

– Turėsi manęs klausyti, – pasakė jis žiūrėdamas jai į akis.

– Ar tu tirsi šią bylą?

– Taip. Ne. – Džeikobas papurtė galvą. – Turėčiau tirti, bet po dviejų minučių šnektelėsiu su savo seržantu ir atsisakysiu. Negaliu jos imtis.

– Dėl praėjusios nakties? Dėl to, kad mes…

Jis prispaudė pirštą jai prie lūpų. Prieš kelias valandas buvo visiškai kitaip, tada jis gaudyte gaudė jos šnopavimą, inkštimą, kiekvieną riktelėjimą, kai ji maldavo daugiau.