Читать книгу Tu manęs taip lengvai nepamirši - Jill Shalvis - Страница 2
2
ОглавлениеKenzė paniro į ledinį vandenyną, o kai burna prisipildė vandens, suprato, kad pamiršo sulaikyti kvėpavimą. Nuo akimirkos, kai ankstyvą rytą sprogo Bleiko mergaitė, buvo sunku galvoti apie ką kita.
Akyse keičiantis kaleidoskopo vaizdams Kenzė nepastebėjo, kad kažkas šalia įšoko į vandenį. Nepastebėjo ir dviejų, ją apsivejančių ir padedančių išvengti krintančių į vandenį nuolaužų, rankų.
Eidanas. Dieve mano, Eidanas… Tai jis sujaukė jos mintis. Norėjosi priminti, kad ir pati gali plaukti, tačiau ledinis vanduo atėmė balsą ir išsiurbė orą iš plaučių, trukdė normaliai mąstyti.
Jai dar neteko patirti nieko panašaus. Dar niekada nebuvo taip karšta ir taip šalta vienu metu. Karštis, kylantis iš liepsnų, plūduriuojant vandenyje atrodė taip aukštai, tačiau baugino nė kiek ne mažiau. Tuo pačiu metu ledinis šaltis sukaustė kojas ir rankas, neleisdamas pajudėti, tempdamas gilyn ir užguldamas krūtinę.
Kažkas rėkė ir Kenzė ėmė pavydėti tam kažkam galėjimo įkvėpti oro. Jos pačios plaučiai atrodė sugniaužti taip, tarsi smauglys lėtai spaustų paskutinę gyvastį.
Vėl suriko.
A?
Pažįstamas balsas.
Kenzė suprato, kad riksmas sklinda iš jos. Ji kvėpuoja. Puiku. Kvėpuoja ir vyras, laikantis ją vandenyje, besistengiantis atversti jos galvą ir rizikuojantis savo gyvybe bandydamas apsaugoti nuo skraidančių laivo nuolaužų. Be jo pagalbos, jau seniai gulėtų dugne lyg sunkus akmuo.
– Šššš… – tyliai ramino vyras. – Laikau tave. Viskas gerai. Kenze, viskas bus gerai…
Mergina buvo sužeista, bet ne taip stipriai, kad išgirdusi vyro balsą, neatsimintų, kas įvyko. Kaip iš karto jo nepažino?
Pirmas vyras, sudaužęs jos širdį.
Eidanas buvo be šalmo ir dabar Kenzė aiškiai matė veidą. Neatrodė laimingas ją matydamas, ir, atvirai kalbant, jei jam nereikėtų šiuo metu gelbėti jos apgailėtino užpakalio, jų nuotaikos puikiai derėtų.
– Eidanai… – Vyro akyse atsispindėjo liepsnos. – Dieve mano, mes vos ne…
– Žinau. – Trumpi tamsūs plaukai buvo prilipę prie galvos. Atšiauriu ir išblyškusiu veidu tekėjo vanduo. Ilgos juodos blakstienos sukibusios, o virš antakio kraujavo bjauri žaizda. Nepaisant visko, Kenzei į galvą šovė apgailėtina mintis: Oho, tikras bebaimis. Įsitempęs ir šlapias, bet atrodo neįtikėtinai gerai.
Eidanas Donelis buvo pirmas tikras jos vaikinas. Pirmas… viskas… Vos galėjo tuo patikėti. Kenzės smegenims šią akimirką tokia informacija per daug sudėtinga. Pakėlusi galvą ištiesė kaklą ir pažvelgė į jachtą, atrodančią tarsi didelis fejerverkas.
– Ji tiesiog sprogo ir aš…
– Kenze…
– Noriu pasakyti, kad vieną minutę dar sėdėjau ilgėdamasi brolio, o kitą…
– Viskas bus gerai, bet noriu, kad tu… – Eidanas žvelgė susikaupęs, šaltomis akimis.
– …o kitą ji sprogo. Sėdėjau čia apsupta brolio daiktų, ilgėdamasi jo ir staiga didelis bum. Mano Choo1 bateliai dabar turbūt pakeliui į Kiniją. Man jie tikrai patiko.
– Kenze, – griežtu, bet raminamu balsu nutraukė ją Eidanas. – Noriu, kad manęs paklausytum. Ar gali tai padaryti?
Ji gali įkvėpti. Bet klausyti? Šis jutimas vis dar neatgautas. Ausyse spengė. Vanduo buvo velniškai šaltas. Iš tikrųjų ji visa drebėjo ir net nesuvokė to. Drebulys purtė visą kūną ir vertė kalenti dantimis.
– Laikykis įsikibusi manęs, Kenze. Šiuo metu tau tik tiek reikia padaryti. Tiesiog laikykis manęs.
Teisingai. Laikytis jo. Kartą jau taip darė. Laikėsi jo, juokėsi su juo, miegojo su juo…
Tiesą sakant, miegojimo jų bendravime nebuvo labai daug. Pastaroji mintis Kenzei sukėlė laviną prisiminimų. Apie Eidaną, ką tik baigusį ugniagesių akademiją ir besididžiuojantį kūnu, nuo kurio ji imdavo virpėti ir norėdavo kalbėti visiškas nesąmones…
Bet tai buvo seniai. Kada? Prieš šešerius metus? Velnias, ji vos gali mąstyti, skaičiuoti tikrai nepajėgs.
Eidanas tempė ją kuo toliau nuo jachtos ir bet kokio pavojaus, kylančio dėl skraidančių nuolaužų. Tuo pat metu kažką šaukė dviem kitapus degančio laivo stovintiems ir liepsnas gesinantiems ugniagesiams.
Kenzei jau teko pabuvoti gaisre. Serialo Haup aistros filmavimo aikštelėje. Bet viskas vyko su griežta priežiūra. Čia ne serialas, kur viską galima suvaidinti. Čia viskas tikra, nėra vizažistų, kurie nupiešia netikras žaizdas.
Kenzei norėtųsi, kad būtent dabar scenarijus būtų su laiminga pabaiga.
Na, ji bent jau kvėpuoja.
Bleiko mergaitei ne taip pasisekė.
Bleikui taip pat. O taip, skausmas jau tapo atpažįstamas, skrodžiantis kiaurai nuo ledinio vandens sustirusį kūną, duriantis tiesiai į širdį. Skausmas, neapleidžiantis nuo tos dienos, kai Bleikas mirė. Viskas taip painu, ir tai, kad brolis buvo apkaltintas tyčiniais padegimais bei žmogžudyste, kelia nežmonišką pyktį.
Dieve, Bleikai…
Į vandenį pūkštelėjo dar viena nuolauža ir Kenzei toptelėjo, kad tai kažkas, kas priklausė Bleikui ir ko jau niekada nebepamatys. O gal tai jos pačios lagaminas arba nešiojamasis kompiuteris, kuris kaip daiktas gal ir nėra vertingas, tačiau jame ji saugojo scenarijų, kurį rašė…
Jei būtų mirusi, tai bent jau nebūtų niekam nereikalinga serialų aktorė.
Ironiška – kol Bleikas buvo gyvas, buvo tokia pasinėrusi į filmavimus, kad neturėjo laiko grįžti namo. Ir vos kelios dienos po brolio mirties serialas sustabdomas. Dabar ji gali čia būti kiek tik nori, bet Bleiko jau nebėra. Pirmoji kelionė namo po amžinybės, ir tik tam, kad peržiūrėtų mirusio brolio daiktus, kurie dabar plūduriavo vandenyje.
– Pasitikėk manimi, – tarė Eidanas. Žvilgsnis buvo sutelktas į priekį, tačiau Kenzė ten nieko neįžiūrėjo. Buvo per tamsu, kad įžiūrėtų, kokios spalvos Eidano akys, bet prisiminė, kad jos šviesiai rudos su žaliais taškeliais, mirguliuodavusiais jam šypsantis.
Dabar jis nesišypsojo.
Tikrai ne.
Eidanas pažvelgė į Kenzę ir vėl ėmė nedvejodamas plaukti. Kuo toliau nuo liepsnų ir šilumos, bet Kenzė laikėsi įsikibusi kaip buvo prašoma. Daugiau nieko negalėjo padaryti. Kaip senais laikais…
Kodėl tai būtinai turėjo būti jis? Vaikinas, kuris sudaužė jai širdį, sutrypė išdidumą ir nuėjo neatsigręždamas?
Ar jam skaudu dėl Bleiko mirties?
Ar jis tiki melu?
Kylančios mintys pamažu ėmė šildyti kūną ir Kenzė pasistengė jų nusikratyti: sustiręs kūnas privers mąstyti. Šešerius metus ji nesilankė Santa Rėjuje, bet Bleikas, kai tik galėdavo, aplankydavo ją Los Andžele per filmavimus. O kai nesimatydavo, bendraudavo elektroniniu paštu, žinutėmis ar kalbėdavosi telefonu. Nepaisant atstumo jie išliko artimi. Brolis buvo vienintelė jai likusi šeima.
O dabar nebėra ir jo.
Amžinai.
– Kenze? Ar tu vis dar su manimi? – griežtas Eidano žandikaulis buvo įsitempęs ir apžėlęs, tarytum būtų nesiskutęs dieną ar dvi. O gal ir visas keturias.
– Deja, – Kenzei norėjosi būti bet kur, bet tik ne su juo. Jautė ilgas, stiprias kojas judant ir daužantis į ją. Tai siutino. Kenzė nenorėjo pagalbos, tik jau ne iš Eidano, tačiau pabandžiusi išsilaisvinti, tikėdamasi parodyti, kad puikiai susitvarkys viena, tarsi akmuo pradėjo grimzti į dugną. Vos panirusi į ledinį vandenį pasielgė labai kvailai – pravėrus burną plaučius užpildė neįtikėtinai šaltas ir sūrus vanduo.
Ačiū Dievui, staigiai buvo ištraukta į paviršių ir prispausta prie tvirtos krūtinės. Galėjai pagalvoti, kad kūną apsivijusios rankos priklauso Supermenui.
Ugniagesys prie aukos.
Ne buvęs vaikinas prie buvusios merginos.
O ar kaip tik tai ir nėra bėda? Kadaise Eidanas iš tikrųjų ją laikė, bet pats ir paleido. Pasak jo, padarė tai dėl to, kad abu galėtų siekti karjeros aukštumų, jam taip pat nepatiko slapstytis nuo geriausio draugo Bleiko. Bet Kenzė žinojo tikrąją priežastį. Viskas dėl to, kad Eidanas suprato, jog mergina ima jį įsimylėti. Tokiems jausmams dar nebuvo pasiruošęs, todėl atstūmė ją.
Kenzė nekentė Eidano pakankamai ilgai. Dėl to, kad nesuteikė jiems galimybės pajusti, kokie jausmai juodu gali sieti. Tačiau Eidanas buvo visiškai teisus sakydamas, kad Kenzė jį įsimylėjusi. Šiek tiek užtruko, bet galiausiai pyktis nuslopo. Teko pripažinti, kad jis buvo teisus nutraukdamas santykius ir neleisdamas Kenzei dar labiau skaudinti savęs… Tik tuo metu skausmas atrodė nepakeliamas.
Galbūt reikėtų džiaugtis, kad šito susitikimo aplinkybės ne asmeniškos – jis savo darbo vietoje, o ji tik viena iš daugelio jo gelbstimų žmonių. Viskas ne taip intymu.
– Nustok kovojusi su manimi, – Eidano balsas nustelbė aplinkinius garsus: sirenas, kitų ugniagesių šauksmus, bauginamą liepsnų šniokštimą, bangų mūšą. Bangų, kurios dabar plaktųsi viena į kitą jai virš galvos, jei ne tvirtos Eidano rankos, kurioms, atrodo, nereikia jokių pastangų, kad ją išlaikytų. – Laikau tave.
– Nenoriu, kad mane laikytum.
– Šią minutę neturi kito pasirinkimo.
– Iš visų ugniagesių šiame prakeiktame mieste…
Kenzei pasirodė, kad išvydo liūdną šypseną. Taigi jis taip pat nebuvo patenkintas matydamas ją. Jis net nežiūrėjo į ją, visą dėmesį buvo sutelkęs į jachtą ir doką už nugaros, primindamas, kad jis ne tik gelbsti ją, tačiau kartu ieško kitų žmonių, kuriems galbūt reikia jo pagalbos.
– Jachtoje buvau viena, – patikslino Kenzė.
– Ką ten veikei?
– Atsisveikinau su Bleiku.
– Kenze… – Eidano akyse atsispindėjo gailestis, liūdesys ir skausmas.
– Bleikas nepadarė nė vieno iš tų dalykų, kuriais jį kaltinate.
Kenzė patraukė Eidano dėmesį, visą dėmesį. Jau buvo pamiršusi, ką reiškia, kai Eidanas visas atsiduoda jai.
Nepadarė.
– Ar prieš mirtį jis tau minėjo ką nors?
Mirtį… Girdint šį žodį iš Eidano lūpų Bleiko netektis tapo dar tikresnė. Tą patį ji pajuto, kai grįžo į gimtąjį miestą. Dabar smūgis atrodė nebepakeliamas. Jautėsi tarsi smaugiama, negalėjo ištarti nė žodžio. Ne, Bleikas nepasakė nieko, o tai verčia jaustis tik dar blogiau.
– Aš tiesiog žinau. Ne jis sukėlė tuos gaisrus.
– Kenze, – Eidano balsas buvo švelnus, tačiau mergina nenorėjo daugiau nieko girdėti, todėl tik nusisuko ir užsimerkė. Nuo staigių judesių apsvaigo galva ir Kenzė stipriau įsitvėrė Eidano.
– Noriu iš čia dingti.
– Žinau. Jie jau skuba mūsų ištraukti.
Tai gerai. Nors kažkas čia tikrai negerai. Akyse pradėjo mirguliuoti. Mintys tapo miglotos. Išsigandusi ir šiek tiek sukrėsta, Kenzė prispaudė veidą Eidanui prie kaklo. Padėtis pasirodė labai pažįstama ir užplūdo prisiminimai.
Ji jau buvo čia.
Na gerai, ne čia, ne vandenyje, visa sušalusi ir išsigandusi. Tačiau jis ją jau taip laikė. Spaudė jos veidą prie šiltos odos, tarsi ketindamas ją visą gyvenimą saugoti nuo negandų.
Eidanas kvepėjo taip pat. Šio kvapo taip ir nepavyko pamiršti. Ir dabar tas kvapas, nepaisant to, kad ji ką tik išgyveno laivo sprogimą, plūduriavimą lediniame nakties vandenyje ir netikėtą susitikimą su vaikinu, kuris sudaužė jai širdį, jaukė mintis.
Velniai griebtų. Ji kaltino Bleiką. Bleikas…
– Kenze, – Eidanas švelniai papurtė merginą. – Lik su manimi.
Ačiū, bet ne…
– Atsimerk, – paliepė Eidanas. – Nagi, Kenze. Lik atsimerkusi, lik su manimi.
Ir nenugrimzti į lėtą letargo miegą? Nee…
– Per daug pavargusi.
– Žinau, bet tu gali iškęsti. Juk gali iškęsti bet ką, prisimeni?
Kenzė beveik nusišypsojo išgirdusi savo moto, tačiau iš karto suvokė, kas jai jį priminė. Taip, kadaise ji tikėjo, kad gali padaryti bet ką. Nes Eidanas buvo su ja.
Bet jis ir įrodė, kad tai melas.
O Dieve. Jos akys merkiasi. Būtų taip paprasta užsimerkti, plūduriuoti ir nebejausti šalčio. Tačiau net ir apsvaigusi suprato, kad tokios mintys blogos. Sutelkusi visas jėgas prisivertė atsimerkti.
Žvilgsnis susitelkė į Eidaną. Paskutinį kartą matė jį būdama labai jauna. Jie abu buvo jauni. Jai buvo ką tik suėję dvidešimt dveji, ji pasirašė sutartį su vienu iš Los Andželo agentų ir gavo pirmą mažą vaidmenį. Jis – dvejais metais vyresnis, tobulai sudėtas ir nepaprastai gražus jaunas ugniagesys.
Prisispaudusi ir apsivijusi jo rankas ir kojas savosiomis, jautė, kad Eidano kūnas nepasikeitė.
Vis dar tobulai sudėtas.
O liepsnos ir kitų ugniagesių į juos nukreiptos šviesos leido matyti, kad ir toks pat gražus. Jei nebūtų jos palikęs ir nuėjęs net neatsigręždamas, dabar Kenzė jaustųsi laiminga matydama jį.
Labai laiminga.
Pagaliau ugniagesiams pavyko prasibrauti pro liepsnas į kitą doko pusę ir padaryti saugų praėjimą. Vienas ugniagesys šoko į vandenį ir stipriai ėmė irtis prie jų.
– Štai! – šūktelėjo Eidanui ištiesęs ranką ir stengdamasis perimti Kenzę.
– Aš ją laikau! – suriko Eidanas.
Tačiau Kenzei Eidano ir jo stiprių rankų, kvapo ir ypač visų prisiminimų jau buvo per akis. Nesudvejojusi atsidavė į rankas, kurios jos dar niekada nelaikė, kurios jos nepažinojo, kurios nežadino praeities.
Net jei ir norėtų, nepažvelgs atgal.
1
Jimmy Choo (angl.) – garsus avalynės dizaineris (čia ir toliau – vert. pastabos).